Psichika

TURINYS

Įžanga…………………………2

Truputis istorijos…………………………3

Dažniausios psichikos sutrikimų priežastys………………..4

Baimė…………………………4

Įspėjamasis signalas…………………..4

Kas sukelia baimę……………………4

Blogai pritaikyta aplinka………………………4

Nerami aplinka…………………….5

Skurdi aplinka………………………5

Sunkumai išreikšti savo poreikius……………………5

Nepasitikėjimas savimi………………….5

Sumišę jausmai……………………..5

Papildoma negalia……………………6

Signalų aiškinimas……………………6

Šizofrenija…………………………7

Jausmų sutrikimai……………………7

Mąstymo sutrikimai…………………….7

Valios sutrikimai……………………..7

Autizmas…………………………8

Ambivalencija…………………………8

Hebefrenija………………………8

Paprastoji šizofrenija…………………..9

Katatonija………………………..9

Paranoidinė šizofrenija…………………..9

Ligos pasekmės…………………………10

Išvados…………………………11

Literatūros sąrašas…………………………12

ĮŽANGA

Įvairiuose visuomenės vystymosi etapuose žmogaus psichika buvo suprantama labai skirtingai. Vienas pirmųjų rašytinių šaltinių, apibendrinančių to meto žinias apie psichiką yra graikų filosofo Aristotelio (384 – 322 m. pr. m. e.) traktatas “Apie sielą”. Jame sakoma, kad “siela jjungia ir derina įvairius organus, kurie skiriasi savo pavidalais, savo funkcijomis ir susideda iš nevienodų elementų”. Kitas graikų filosofas Demokritas galvojo, kad siela sudaryta iš atomų, o Platonas psichiką suprato kaip idėjų pasaulį, siekiantį susilieti su pirmaprade idėja. Šie du filosofai laikomi dviejų pagrindinių filosofijos krypčių – materialistinės ir idealistinės – pradininkais. Idealistinės filosofijos šalininkai suteikia psichikai atsiradimo pirmumą ir yra linkę priešpastatyti dvasią (idėją) kūnui (materijai). Panašus ir krikščionių religijos požiūris, pagal kurį psichika apibūdinama kaip nemirtinga, dievo duota ssiela.

Kita vertus, jau senovėje pastebėta, kad psichikos reiškiniai turi materialų pagrindą. Tiesa, šis supratimas buvo dar labai primityvus. Alkmeonas pirmasis nurodė, kad žmogaus psichika priklauso ne nuo širdies ar kepenų, bet nuo galvos smegenų veiklos. Vadinasi, jau senovėje buvo ppastebėtas psichikos ir smegenų tarpusavio ryšys, kurį vėliau patvirtino ir įrodė daugelis mokslo atradimų.

Pagal pastovumą ir trukmę visus psichikos reiškinius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes.

Psichika

PROCESAI BŪSENOS SAVYBĖS

Pojūtis Džiaugsmas Temperamentas

Suvokimas Liūdesys Charakteris

Atmintis Nuovargis Gabumai (bendri ir specialūs)

Mąstymas ir kalba Išsiblaškymas Vertinimų sistema

Emocijos ir jausmai Susikaupimas Poreikiai-potraukiai-interesai

Valia Alkis ir t.t.

TRUPUTIS ISTORIJOS

Psichinės ligos buvo žinomos jau žiloje senovėje. Pirmosios žinios apie jas aptinkamos net 3000 m. pr. m. e. Egipte, Indijoje, Kinijoje, Graikijoje ir kitose šalyse jos buvo aprašomos kartu su įvairiais mokslais dažniausiai enciklopedinio pobūdžio darbuose arba grožinėje literatūroje. Mėginta aiškinti psichinių ligų priežastis, alkoholio žalą. Plačiau psichinės ligos aprašomos Hipokrato, Aretėjaus, Galeno ir kitų darbuose. Jau tada daugelis mokslininkų suprato, kad psichikos sutrikimai yra ligos požymis. Dalis mokslininkų tiek prieš mūsų erą, tiek viduramžiais psichines ligas laikė dievo bausme, o ttokius ligonius – “velnio apsėstaisiais”. Dėl to sergantieji psichinėmis ligomis buvo gydomi maldomis, o viduramžiais – kaip velniui pardavę sielą, deginami laužuose.

Sergančiųjų psichinėmis ligomis padėtis ilgą laiką buvo labai sunki. Tik XVII a. jiems pradėta steigti prieglaudos. Tačiau sąlygos jose buvo labai blogos. Ligonius prirakindavo grandinėmis, bausdavo fizinėmis bausmėmis. Padėtis pagerėjo tik XVIII a., kai prancūzų mokslininko P. Pinelio (1745 – 1826) pastangomis psichiatrinės pagalbos organizacijoje buvo padaryta reformų.

Ypač psichinėmis ligomis susidomėta XIX a. pabaigoje ir XX a. ppradžioje. Gausiuose darbuose buvo aprašomi simptomai bei sindromai, ieškoma psichinių ligų priežasčių ir gydymo priemonių. Ypač svarbūs E. Krepelino darbai (1856 – 1926), kuriuose aprašyta nemažai psichinių ligų.

Rusijoje sergančiųjų psichinėmis ligomis padėtis buvo daug geresnė. Juos globojo vienuoliai. 1721 m. Petras I išleido įsakymą, kuriuo įpareigojo psichiniams ligoniams organizuoti specialias įstaigas ir ligonines. Maskvoje, Rygoje, kiek vėliau Peterburge buvo įsteigti “pamišėlių namai”, o 1809 m. – pirmoji psichiatrinė ligoninė Maskvoje.

Lietuvoje pirmojo psichiatrinė ligoninė atidaryta 1635 m., tačiau psichiatrijos mokslas sparčiau pradėjo vystytis tik XVIII a. pabaigoje.

DAŽNIAUSIOS PSICHIKOS SUTRIKIMŲ

PRIEŽASTYS

BAIMĖ

Už beveik visų psichikos sutrikimų slypi baimė!

Baimė – tai stiprus nemalonus nerimo pojūtis, kuriam kartais suteikiama kūno reakcijų išraiška. Stipri baimė pajuntama labai išsigandus: ima dažniau plakti širdis, muša prakaitas, jaučiamas silpnumas kojose, skauda pilvą, kartais svaigsta galva ir pykina.

Įspėjamasis signalas

Baimė – tai įspėjamasis signalas mums, sveikiesiems. Ji skelbia, kad kažkas yra negerai, kažką privalu pakeisti. Kartais sunku suprasti, ką ši baimė reiškia. Viena, ką galima padaryti, – pamėginti jos išvengti.

Nelabai stipri baimė gali sukelti motorinį nerimą. Sunku ramiai pasėdėti vienoje vietoje, atsipalaiduoti, susikoncentruoti. Stipresnės baimės simptomai šiek tiek kitokie, priklauso nuo žmogaus. Baimė gali pasirodyti tokia didžiulė, kad gali būti griebiamasi bbet ko, kad tik jos būtų išvengta. Kai kurie mėgina suvaldyti baimę, įtikinėdami save, kad viskas yra kaip buvę, niekas nesikeičia. Labai lengva patikėti, kad žmogus serga, nes širdis plaka labai silpnai, esti vangi. Kartais toks žmogus tampa agresyvus, irzlus, visą dėmesį sutelkęs į patį save.

Ypač stipri baimė gali būti tokia nepakeliama, kad pavyzdžiui, ji palengvėja tik save kandžiojant, nes tada mintys atitraukiamos nuo baimės. Padėti gali trankymasis ir išrėkta savo neviltis. Kitas būdas išvengti stiprios baimės – atsiriboti nuo jos. Dėl to gali net tekti užgniaužti beveik visus jausmus. Taigi kartais labai brangiai kainuoja numalšinti savo baimę.

Kas sukelia baimę

Kodėl žmogus bijo? Ką žmogus su negalia norėtų pakeisti, jei tai suprastų ir turėtų galimybių? Kaip mes jam galėtume padėti?

Deja, ne visada viskas taip paprasta – bet koks psichikos sutrikimas turi tam tikrą priežastį, o sutrikimui pašalinti reikia tam tikrų priemonių. Žmonių elgesys nėra toks vienareikšmiškas. Tokį pat elgesį gali sąlygoti skirtingi veiksniai.

Pirmiausia reikia mėginti išsiaiškinti, dėl ko žmogus su negalia jaučia baimę. Kai šitai paaiškėja, galima apsvarstyti įvairius būdus, kaip pakeisti susiklosčiusią situaciją.

BLOGAI PRITAIKYTA APLINKA

Šiandien dauguma suaugusių žmonių su negalia savo vaikystę ir paauglystę praleido įvairiose specialiosiose įstaigose, kur prižiūrėtojai (slaugės) nuolat kkeitėsi. Dėl to jiems susidarė gilus nepasitikėjimo supančiam pasauliui jausmas. Kraštutinis šio nepasitikėjimo padarinys gali būti visiškas nebendravimas su aplinkiniais, nes bendraujant būsią tik nusivylimai. Kitiems teko augti namuose, kur jiems neužteko dėmesio, galbūt jie net būdavo atstumiami ir baudžiami ar izoliuojami. Visuomenė nerėmė tėvų ir nesuteikė tokiam vaikui galimybės lankyti mokyklą.

Jei nustatoma, kad psichikos sutrikimo priežastis gali būti didelis nepasitikėjimas aplinka, reikia mėginti sugrąžinti pacientui teigiamą požiūrį į ją. Būtina pasistengti pacientui skirti pakankamai dėmesio ir visiškai patenkinti jo poreikius. Tam reikia laiko bei kantrybės ir, žinoma, tinkamo vadovavimo per visą slaugymo laikotarpį.

Neretai būna sunku įtikinti personalą pabūti dviese su slaugomuoju ir manyti, jog tai yra svarbu. Tačiau beveik visuomet tai ir yra svarbiausia! Ryšys gali būti visai kitoks, jei slaugantysis eina pasivaikščioti su ligoniu vienu du negu tada, kai du slaugantieji vaikšto su dviem ligoniais. Vaikščiojant dviese, didžiausias dėmesys skiriamas vienas kitam, tada asmeniniai santykiai tarp slaugančiojo ir slaugomojo visiškai pakinta.

Nerami aplinka

Nemaža dalis negalios ištiktųjų turi smegenų pažeidimų, kurie sutrikdo percepciją (suvokimą). Tai reiškia, kad jiems gali būti sunku suvokti mums įprastus jutiminius įspūdžius. Jiems taip pat gali būti sunku atsiriboti nuo tam tikrų potyrių, kad būtų galima susikoncentruoti į kitus. Jei kas

nors su jais kalba ir kartu yra įjungtas radijas, jie gali nesuprasti, kas sakoma.tuomet jie patiria tik girdimų įspūdžių sąmyšį, nuo kurio jie norėtų pabėgti. Galbūt jiems kyla noras rėkti, kad tik kaip nors išvengtų chaoso pojūčio, arba jie pasidaro neramūs, nori įsiterpti į kalbą, blaškosi.

Gali susilieti ir regimieji įspūdžiai: gėlėtos staltiesės ornamentas gali “pjautis” su indų ornamentu. Gali varginti per daug ryškiai išmarginti sienų apmušalai ir užuolaidos.

Sumaištį gali sukelti ir dažnas aplinkos kaitaliojimas, daug skirtingų užsiėmimų per vvieną dieną. Daugeliui neramu vien dėl nuolat besikeičiančios aplinkos. Todėl labai svarbu prisiminti, kad žmogus su negalia neretai pats negali aiškiai išreikšti to, dėl ko jis blogai jaučiasi, ir tai, kad slaugantiesiems (sveikiesiems) tai atrodo visiškai kitaip.

Skurdi aplinka

Psichiką gali sutrikdyti ir per daug skurdi aplinka, kur trūksta įtampos ir pasikeitimų. Stereotipinį arba nuolatinį priverstinį elgesį gali sąlygoti ir tai, kad aplinkui visko per mažai įvyksta. Taigi baimę gali sukelti ir nuobodus, vienodas gyvenimas, ir nuolatinis stresas. Skurdi aaplinka sudaro kontrastą negalios ištikto žmogaus poreikiams.

SUNKUMAI IŠREIKŠTI SAVO POREIKIUS

Nepasitikėjimas savimi

Kai vaikas ima reikšti savo valia kaip individas, labai svarbu, kad jį išgirstų ir rimtai su juo elgtųsi, nes jei jam ir ne visada pavyksta pasiekti tai, kką jis norėtų. Vaikas, kuris lieka nesuprastas ar į kurio norus neatsižvelgiama, ilgainiui gali išsiugdyti silpną “aš”. Jis tampa baikštus, dažnai būna prastai nusiteikęs ir linkęs su viskuo susitaikyti. Reikia tikėtis, kad nepasitikinčių savimi žmonių su negalia sumažės, jei jie galės augti tėvų namuose, kur juos supras ir gerbs.

Sumišę jausmai

Žmogus, kuris labai savimi nepasitiki arba turi didelę negalią, pats gali nesusigaudyti savo jausmuose. Kai toks žmogus save menkai suvokia, nemalonūs pojūčiai galimi net nežinant iš kur jie kyla. Tokiu atveju personalo užduotis yra pamėginti įsijausti ir išsiaiškinti, ką slaugomasis jaučia ir ko jis nori.

Papildoma negalia

Sutrikusio intelekto ligoniui gali būti sunku savo poreikius suformuluoti taip, kad aplinkiniai juos suprastų. Nemažai žmonių su negalia turi dar iir papildomų negalių, tokių kaip neaiški kalba, silpna klausa ir rega. Daugeliui sunku rasti tinkamų žodžių ar juos ištarti. Galbūt kai kuriems sunku suprasti, ką jiems sako personalas ar ką žmonės kalba tarpusavyje. Dėl to jie gali tapti įtarūs ir lengvai pažeidžiami. Galbūt jie mėgino papasakoti apie tai kas jiems svarbu, bet galų gale pasidavė, nes tai pasirodė per sunku. Viena, kas jiems lieka, tik tokie periodiški protrūkiai, per kuriuos prasiveržia visa neviltis.

Signalų aiškinimasis

Norint pagelbėti, reikia išmokti teisingai ssuprasti žmonių su negalia perduodamus signalus. Galima pamėginti pabūti “vertėju” tam, kuriam sunku susikalbėti. Galima kruopščiai registruoti visas ligonio reakcijas į aplinką ir įvairias situacijas. Tokiu atveju būtina jautriai klausytis ir leisti pasireikšti fantazijai.

ŠIZOFRENIJA

Šizofrenija (gr. schizo – skaldau, phen – protas) labiausiai paplitusi psichinė liga. Ja dažniausiai serga jauni (17 – 27 metų), palyginti retai – vyresni kaip 35 metų žmonės.

Klinika ir eiga paprastai įvairi. Pagrindiniai šizofrenijai būdingi simptomai yra šie.

JAUSMŲ SUTRIKIMAI

Ligoniams nyksta jausminės reakcijos, išsivysto apatija. Pamažu jie pasidaro abejingi, grubūs artimiesiems, šeimai, išnyksta tėvų prisirišimas prie vaikų, vaikų prie tėvų, jaučia jiems neapykantą. Jų veidas būna be išraiškos (amimiškas). Būdinga neadekvatiškos reakcijos: ligoniai į džiugius dalykus reaguoja nusiminimu, į liūdnus – džiaugsmu. Neretai juokiasi be priežasties. Kai kurioms šizofrenijos formoms būdinga pakili, išdykėliška atsipalaidavimo nuotaika (“vaikiški afektai’).

Jausmai reiškiami įvairiomis formomis, permainingai. Dažni susierzinimai ir sudirginimai. Nuotaika nestabili. Dauguma šizofrenikų ryškiausiai jaučia nerimą, kurį kraštutiniais atvejais sąlygoja kliedesiai (pavyzdžiui haliucinacijos ar paranoja). Didelė vidinė įtampa tvyro ir tuomet, kai ligonis yra lyg ir ramus. Jausmai atrodo nuskurdę arba jų likę nedaug. Aplinka šizofreniko nedomina. Tačiau visa tai tik priedanga ypatingam jautrumui paslėpti – abejingumo kaukė saugo nuo emocinio krūvio bendraujant su žmonėmis. Žmogus ggali taip užsisklęsti savyje, kad nustoja kalbėti (mutizmas, arba nebylystė) ir jokiu gestu neparodo savo reakcijos į aplinką. Tai “pasitraukimas iš kadro”, mėginimas nebūti – savotiška šizofreniko savižudybė.

MĄSTYMO SUTRIKIMAI

Mąstymo sutrikimai būna labai įvairūs. Šizofrenijai ypač būdinga rezonavimas – tuščias, beprasmiškas svarstymas, filosofavimas, taip pat mąstymo suskilimas – kalba gramatiškai taisyklingais, bet beprasmiškais sakiniais. Atrodo, kad ligonio mintys neturi tarpusavio ryšio, alogiškos, nenuoseklios. Mąstymas tarsi blokuojamas. Žmogus pradeda sakinį ir jo neužbaigia. Tokios trūkinėjančios mintys kartais virsta kliedesiais – ligonis ima priekaištauti kitiems žmonėms, jog šie “pasiėmė” jo mintis (minčių pasisavinimas). Ligoniai susikuria savus simbolius, kalbėdami vartoja neologizmus – savo sugalvotus žodžius. Sąvokos praranda tikslią reikšmę (sąvokų suirimas) arba naudojamos perkeltine prasme (sąvokų perkėlimas). Dvi mintys sujungiamos į vieną žodį (kontaminacija). Gali nebūti minčių, tada jie skundžiasi, kad galva “tuščia”. Tačiau esti ir priešingai: minčių labai daug, jos atsitiktinės, tai dažniausiai įvairūs nereikšmingi prisiminimai, kurie labai vargina ligonį. Galimos labai įvairios kliedėjimo idėjos. Šizofrenikų kalba dažnai atrodo keista ir nenatūrali: žodžių reikšmė pasikeitusi, jie tariami stropiai artikuliuojant kiekvieną garsą, kalbos stilius manieringas ir gražbyliškas.

VALIOS SUTRIKIMAI

Pasireiškia susilpnėjusia valinga (hypobulia) ar visišku valios išnykimu (abulia). Ligoniai kuo toliau, tuo vis mažiau dirba, apsileidžia darbe, krinta mokinio pažangumas. Pamažu nustoja bbet kuo domėtis: skaityti, lankyti draugus, pramogas. Lieka vieniši. Nebekreipia dėmesio į savo išorę: nesiskuta, nesiprausia, nesišukuoja, vaikšto netvarkingais drabužiais. Ištisas dienas nieko neveikia, daugiausia guli.

Be minėtų, gali būti daug ir kitų simptomų. Ligoniai dažnai skundžiasi nemaloniais pojūčiais: jiems veržia galvą, verčiasi smegenys, jaučia karštį įvairiose kūno vietose ir kt. gali būti haliucinacijos ir pseudohaliucinacijos; ypač dažnai pasitaiko klausos ir palyginti labai retai – regėjimo haliucinacijos. Pakinta rašysena, darosi įmantri, gausu bereikalingų detalių, raidos iškraipytos.

Išvardyti simptomai – tai tik išorinis ligos vaizdas, o diagnozuojant svarbiausi tokie esminiai požymiai: autizmas, ambivalencija.

AUTIZMAS

Autistinė stadija pasižymi domėjimusi vien savo vidiniu pasauliu , ryšio su realybe praradimu. Tačiau autizmas nėra autonomiškumo forma. Autonomiškas žmogus nepriklauso nuo kitų, geba spręsti jį patį ir aplinką liečiančius dalykus, gali ištverti vienatvę.

Šizofrenikas nėra autonomiškas, todėl jis nuolat blaškosi tarp vienatvės ir priklausomybės nuo kitų. Priklausomybė atsiranda dėlto, kad jis negali atriboti savojo Ego ir neskiria savęs nuo kitų žmonių. Kiti žmonės reikalingi, kad patvirtintų jo paties buvimą. Toks vaidmuo pirmiausia tenka žmonėms, kurie svarbūs šizofreniko emociniam pasauliui. Šizofrenikas nesugeba pats spręsti, plėtoti savo jausmų ar minčių. Autistiška asmenybė negali atsiriboti nuo kitų žmonių minčių ar jausmų. Jie jam kelia grėsmę, nuo kurios jis

bando apsisaugoti užsisklęsdamas savyje.

AMBIVALENCIJA

Užsisklendimas savyje – tai izoliacija ir vienatvė. Vienatvė šizofrenikui tikra kančia, jis nieko taip netrokšta kaip ryšio su kitais. Tačiau to jis labiausiai ir bijo. Toks troškimų prieštaringumas vadinamas ambivalencija. Neretai ji sąlygoja nenatūralią, manieringą elgseną, neryžtingus, vienas kitam prieštaraujančius, netinkamus, ekscentriškus poelgius. Autistiškas individas slepiasi po kaukėmis, neatsiskleidžia, slepia savo jausmus ir taip išvengia spontaniškumo. Jis nuolat baiminasi, kad kiti gali pamatyti jo tikrąjį veidą.

Pasaulinės sveikatos organizacijos diagnozių sąvade pateikta dešimt šizofrenijos pogrupių. Tačiau iiš jų išskirtos keturios svarbiausios.

HEBEFRENIJA

Tai palyginti reta šizofrenijos forma. Ja dažniausiai serga 15 – 25 metų žmonės. Hebefrenija prasideda kiek staigiau negu paprastoji šizofrenija. Pradinėms ligos stadijoms būdinga pavienės kliedėjimo idėjos ir haliucinacijos. Gana greit išryškėja paviršutiniškas, išsisukinėjantis, infatilus, įaudrintas, nenuoseklus elgesys, pakili nuotaika. Ryškiausi simptomai – vaikiškas kvailiojimas, seklios neslopinamos emocinės reakcijos. Žmogus mėgsta įvairius nevykusius pokštus, pavyzdžiui, juokais taikosi prišlapinti į kitų indus, pakiša praeinantiems koją, lipa maudytis apsirengę, net su apsiaustu, kalbėdami iškraipo žodžius iir kt. laipsniškai išryškėja mąstymo suskilimas, o kartais jie kalba nesustodami, atskirais tarp savęs nesusijusiais žodžiais. Jie gana greitai degraduoja

PAPRASTOJI ŠIZOFRENIJA

Ja dažniau serga jauni žmonės (iki 20 metų). Liga prasideda iš lėto ir vystosi palaipsniui. Kartais ligoniai nieko nejaučia, oo kartais skundžiasi spaudžiančiais galvos skausmais, negalėjimu susikaupti ir dėl to pablogėjusia atmintimi. Pamažu darosi vangūs, apatiški, pasyvūs. Nutolsta nuo draugų, pradeda jų vengti, lieka uždari ir vieniši. Darosi priešiški artimiesiems. Nepastebimai krinta pažangumas. Buvę pirmūnai per 2 – 5 metus tampa nepažangiais mokiniais. Palaipsniui mažėja žmogaus darbingumas, atšąla jausmai, išnyksta emocinės reakcijos, žmogus atitolsta nuo realybės. Nustoja viskuo domėtis, nesirūpina savo ateitimi. Skundžiasi, kad negali galvoti, nes galvoje nėra minčių arba jų daug, jos chaotiškos, atsitiktinės ir nuolat vargina ligonį. Kartais ligoniai prisitaiko prie paprasto, nesudėtingo darbo ir gali gyventi namuose. Tačiau dažniausiai ligoniai ne tik nieko nedirba, bet net nesirūpina savimi, savo išore, valgiu. Ištisas dienas niekur neišeina iš savo kambario, nesiprausia, nesišukuoja, nekeičia drabužių. Juos reikia guldyti įį ligoninę. Čia ryškiausi – bendravimo ir darbingumo sutrikimai.

KATATONIJA

Paprastai prasideda po 20 metų. Ji pasireiškia katatoniniu stuporu arba katatoniniu sujaudinimu. Išsivysto gana staigiai. Iš pradžių gali išryškėti kliedėjimo idėjos ir bloga nuotaika, kurios per kelias dienas pasikeičia katatoniniais reiškiniais. Ligoniai pasidaro nejudrūs, dažniausiai sėdi vienoje vietoje ar guli, niekuo nesidomi. Esant ryškiam katatoniniam stuporui, ligoniai daugiausia guli embrioninėje padėtyje ar stovi nuleidę rankas ir galvą. Nuo ilgo stovėjimo galūnės būna šaltos, cianoziškos, kiek patinusios. Gulėdami dažnai galvą laiko ppakėlę nuo pagalvės (oro pagalvė). Nieko nekalba ir nevalgo. Gali būti katalepsijos reiškiniai, negatyvizmas. Neretai ligoniai būna impulsyvūs. Impulsyvumas pasireiškia staigiais ir nemotyvuotais veiksmais. Pavyzdžiui, jie staiga pašoka ir kam nors suduoda arba garsiai surinka, po to vėl sustingsta ankstesnėje pozoje. Ligonių veidas darosi riebaluotas, prakaituotas, nes padidėja riebalų ir prakaito liaukų sekrecija.

Katatoninis sujaudinimas pasireiškia motoriniu nerimu: ligonis nuolat juda, išdarinėja grimasas, kartais veržiasi be tikslo bėgti arba, staigiai pašokęs, sumuša kitus. Galimos pavienės, padrikos ir beprasmiškos kliedėjimo idėjos bei haliucinacijos. Ligonis daug padrikai ir nesuprantamai kalba, kartoja išgirstus žodžius, matytus veiksmus ir judesius. Gausu parabulijos reiškinių. Drabužiai būna netvarkingi, dažniausiai vaikšto vienais marškiniais.

Ir vienu, ir kitu atveju atsiranda įtampa, traukuliai ir susijaudinimas. Tai katatoninio stuporo arba katatoninio susijaudinimo, būsenos.

PARANOIDINĖ ŠIZOFRENIJA

Ja paprastai serga vyresni, maždaug 30 metų, žmonės. Liga dažniausiai vystosi pamažu. Labiausiai sutrinka suvokimas, atsiranda haliucinacijų ir kliedesių, dėl to ligonis jaudinasi, blaškosi, nebegali atskirti tikrų dalykų nuo netikrų, visą laiką jam atrodo, kad kažkas jį “veikia”, o dar sunkesniais atvejais – persekioja.

Iš pradžių ligonis pasidaro įtarus, ima nepasitikėti aplinkiniais, vėliau atsiranda gausios kliedėjimo idėjos ir įvairios haliucinacijos (klausos, rečiau skonio, uoslės ir kt.). Labai retai pasitaiko regėjimo haliucinacijos. Jų turinys įvairus ir gali tturėti įtakos ligonių elgesiui. Balsams liepiant, jie atsisako valgyti, užpuola aplinkinius ir kt.

Kliedėjimo idėjų turinys gali priklausyti nuo haliucinacijų pobūdžio arba jos vystosi savarankiškai. Pavyzdžiui, jausdamas blogą skonį ( skonio haliucinacija), ligonis ima teigti, kad jį kažkas persekioja, nori nunuodyti. Dažniausiai pasitaiko persekiojimo, poveikio, didybės, hipochondrinės ir kitos kliedėjimo idėjos. Jos beprasmiškos, net absurdiškos, viena su kita nesusijusios.

Yra dar ir kitų šizofrenijos formų, bet jos pasitaiko rečiau. Tai cirkuliacinė šizofrenija (išsivysto depresija arba maniakinė būsena), propfšizofrenija ir kt.

LIGOS PASEKMĖS

Liga gali prasidėti nepastebimai, iš lėto arba labai ūmiai ir vystytis audringai. Kartais išnyksta visi psichikos sutrikimai ir ligoniai pasveiksta. Eiga gali būti trejopa. Labai nepalanki nuolat progresuojanti eiga: anksti pasireiškia vangumas, apatija, neprisitaikymas prie darbo. Priepuolinė progresuojanti eiga yra geresnė, lėčiau ryškėja asmenybės pakitimai, ilgiau išlieka prisitaikymas darbe. Esant periodinei eigai, tarp ligos paūmėjimų būna pagerėjimai – remisijos. Asmenybės pakitimai ilgą laiką lieka neryškūs, remisijų metu visiškai atsistato darbingumas.

Liga gali baigtis savotiška apatine – fabuline silpnaprotyste. Jai būdinga tai, kad išlieka įgyta patirtis, nesutrinka atmintis, bet dėl emocijų, valios ir mąstymo sutrikimų ligonis nepajėgia jomis pasinaudoto. Ligoniai ištisas dienas nieko neveikia, niekuo nesidomi, viskam yra abejingi.

Žmogus atrodo visiškai normalus ir prisitaikęs, bet iš kažkur jame aatsiranda keistumas, liguistas neįprastų dalykų sureikšminimas; dėl to jis atrodo kaip karikatūra, šalia kurios kiti jaučiasi neramiai, nejaukiai ar netgi ima jo nekęsti. Iš pradžių individas yra vergiškai paklusnus ir nuolankus, o galiausiai pasinaudoja tuo nuolankumu ir paklusnumu neigimui ir neapykantai išreikšti.

Sergančiųjų sunkiausia katatonija aukščiausia netikrojo Aš konformiškumo forma – automatinis paklusnumas, echopraksija – judesių mėgdžiojimas, echolalija – garsų kartojimas, flexibilitas cerea – vaškinis.

Nuo šizofrenijos ligoniai miršta labai retai, tik tada, kai esti ryški autointoksikacija.

IŠVADOS

Mūsų planetoje kiekvienam tūkstančiui gyventojų tenka apie 2,5 rimtos psichinės negalios ištiktus žmones. Kartais šie sutrikimai neatsispindi žmogaus išvaizdoje, bet jie labai iškreipia jo protinius gebėjimus.

Žmonės, vadinami “normaliais”, dažnai neskiria psichinės negalios (įgimto trūkumo) nuo ligos ir nežino, kaip elgtis su psichinės negalios žmonėmis. Daug metų tokie žmonės buvo laikomi uždaryti namuose, ligoninėse ar specialiuose internatuose. Jų bijota, jie slėpti nuo vaikų, jie laikyti visiškai nepajėgiais pasirūpinti savimi ar dalyvauti visuomenės gyvenime. Jų tėvus slėgdavo ne tik skausmas dėl savo vaiko, bet ir neigiamas visuomenės požiūris. Daug sutrikusios psichikos vaikų užaugdavo nė karto nebuvę gatvėje, parduotuvėje, nevažiavę visuomeniniu transportu, nes su jais gėdytasi pasirodyti viešose vietose. Specialiuose internatuose jie buvo verčiami mokytis dalykų, kurie buvo ne pagal jų jėgas, o nebuvo

išmokomi paprasčiausių įgūdžių, kurie galėtų palengvinti negalios žmogaus ir jo artimųjų gyvenimą.

Kreipdami dėmesį tik į protavimo trūkumus “normalūs” žmonės dažnai nepagalvoja, kad sutrikusios psichikos žmonės jaučia kaip ir visi kiti, kad jie moka mylėti ir nori būti mylimi, kad gali kurti ir dirbti, ir tai teikia jiems daug džiaugsmo. Šie žmonės gali dalyvauti bendruomenės gyvenime.

“Sutrikusios psichikos žmonės gali daug duoti visuomenei, jie yra tokie pat kaip mes žmogiški, ir visi jie – kaip ir mes – Dievo vvaikai”

(Iš Anglikonų bažnyčios Socialinės rūpybos tarnybos pranešimo)

“Sutrikusios psichikos žmonės gali suteikti įkvėpimo sveikiesiems, jie gali mums padėti suprasti pačius save, suprasti, kokios nežmoniškos dažnai yra sveikųjų pasaulio vertybės”.

(Žanas Venjė, religinės bendruomenės “Arka” teikiančios pagalbą sutrikusios psichikos žmonėms, įkūrėjas)

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bakk Ann, Grunewald Karl. Globa. Vilnius, 1997.

2. Fűrst Maria. Psichologija. Vilnius, 1998.

3. Greenberger Dennis, Padesky Christine A. Nuotaika paklūsta protui. Vilnius, 2000.

4. Jenkins Joe. Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius, 1997.

5. Nervų ir psichinės ligos. Vilnius, 1984.

6. Pūras A., Goštautas A. Žmogaus psichika ir jos ssutrikimai. Vilnius, 1976.