Psichologijos metodai Idalis

Mokslo sąvoka – patikrintų žinių sistema ir jų kaupimo procesas.

Operacinių sąvokų apibrėžimas – jį sudaro procedūros leidžiančios konkrečiai apibūdinti operacinės sąvokos turinį, visuma.

Psichologinių tyrimų idėjų kilmė. Stebėjimas – asmeniniai žmonių įspūdžiai gali tapti tyrimo idėjos šaltiniu.

Ankstesni tyrimai – atlikus tyrimą paaiškėja nenumatytų faktų, kurie skatina naujus tyrimus.

Teorijos. Teorija – tai tarpusavyje susietų sąvokų, apibrėžimų, teiginių sistema, apibūdinanti nagrinėjamų faktų ryšius, juos aiškinanti ir prognozuojanti.

Praktinės problemos – tyrimai sprendžiantys praktines problemas vadinami taikomaisiais. Jie skiriasi nuo fundamentaliųjų kuriais tikrinamos teorijos, atskleidžiami ppsichologijos faktai ir dėsningumai.

Mokslinio tyrimo stadijos – teorija apie ją: problema → hipotezė → tyrimo planas → duomenų rinkimas → duomenų analizė → apibendrinimas ir t.t.

Problema – ne per daug plati vienareikšmiškai suformuluota.

Hipotezė – tai mėginimas atsakyti į tyrimo problemos iškeltus klausimus. Ji formuluojama visa tyrėjui prieinama informacija – kitų autorių tyrimo duomenimis, teorinėmis prognozėmis, preliminarių tyrimų rezultatais.

Tyrimo planas – duomenų rinkimo, jų analizės ir interpretavimo programa.

Duomenų rinkimas – dažniausiai remiamasi šiomis metodikomis: stebėjimas, psichofizinė, chronometrinė, apžvalga,dokumentų studijavimas, veiklos pproduktų analizė, natūralios elgsenos stebėjimas, fiziologinės duomenų rinkimo metodikos.

Duomenų analizė – būtina fazė pasirenkama pati įtikinamiausia duomenų interpretacija.

Apibendrinimas – jo pagrįstumą galima patikrinti kitais tyrimais.

Hipotezė ir jos formulavimas. Hipotezė – tai spėjimas, jog tarp dviejų faktų arba grupių esama rryšio.

Dedukcinės hipotezės – formuluojamos remiantis arba jau žinomomis, empiriniais tyrimo būdais nustatytomis priklausomybėmis, arba tiesiogiai iš teorinių teiginių.

Indukcinės hipotezės – keliamos apibendrinus stebėjimo ar kitokius duomenis.

Moksliniai hipotezės požymiai – hipotezę turi būti įmanoma patikrinti, hipotezė turi būti paprasta, hipotezė turi kuo mažiau prieštarauti moksliniais metodais gautoms žinioms, turi būti produktyvi, negali turėti įtakos vertybės, turi būti konkreti.

Tyrimo metodų reikšmė psichologo profesionalumui Analitiniai gebėjimai – dirbant praktinį, tiek mokslinį darbą, pirmiausia yra analitikas.

Psichologijos principų išmanymas – turi išmanyti bendrosios, pedagoginės, konsultavimo, amžiaus tarpsnių, klinikinės, darbo – ir t.t. pagrindus.

Gebėjimas perduoti informaciją kitiems profesionalams

Gebėjimas bendrauti su neprofesionalais

Gebėjimas įvertinti tyrimus.

Etinės psichologinių tyrimų problemos – Apgaulė, kėsinimasis į asmeninio gyvenimo slaptumą, fizinė ar psichinė žala.

Kintamieji ir jų rūšys Kintamasis –dalykas galintis turėti ddaugiau nei vieną reikšmę.

Nepriklausomas – kurio reikšmes keičia pats tyrėjas norėdamas nustatyti ryšį tarp jo ir kito kintamojo.

Priklausomas – matuojamas kintamasis kuris gali keistis ar iš tikrųjų keičiasi manipuliuojant nepriklausomu kintamuoju.

Šalutinis – kiekvienas kitas kintamasis galintis veikti priklausomojo kintamojo reikšmes, bet kurio įtaka specialiai nėra tiriama.

Šalutinių kintamųjų kontrolė Pašalinimas – kai galima išvengti šalutinių kintamųjų įtakos juo visiškai pašalinant iš tyrimo.

Sąlygų pastovumas – išlaikyti juos pastovius tyrimo metu

Šalutinių kintamųjų pavertimas nepriklausomais

Atsitiktinis pasiskirstymas – tiriamuosius atsitiktinės atrankos būdu paskirsčius į ggrupes yra tikimybė, kad grupės tampa lygiavertės šalutinių kintamųjų atžvilgiu.

Subalansavimas – kai tam pačiam tiriamąjąm pateikiami visi skirtingi poveikiai.

Statistinė kontrolė – taikoma kai yra žinomos šalutinių kintamųjų reikšmės.

Tyrimo validumas. Nevaldumo šaltiniai. Vidinis validumas – tai teiginio, kad dėl nepriklausomojo kintamojo pokyčių pakito priklausomasis kintamasis, pagrįstumas.

Išorinis validumas – apibūdina rezultatų apibendrinimo galimybę.

Retroaktyvi istorija – tai įvykiai atsitinkantys tyrimo metu.

Savaiminė raida – kai tiriamieji keičiasi dėl natūralių biologinių ar fiziologinių veiksnių.

Testavimo veiksnys. Jau atliktas matavimas gali paveikti kartojamų matavimų rezultatus.

Instrumentiniai veiksniai – netobuli matavimo prietaisai tyrimo metu pasikeitę tyrėjai.

Statistinė regresija – kai grupės sudaromos pagal blogiausius arba geriausius vertinimus.

Atrankos veiksnys – kai tiriamąjąm galima pateikti tik vieną nepriklausomo kintamojo lygį.

Tiriamųjų praradimas –neretai kai kurie tiriamieji neatvyksta į tyrimą nesulaukę jo pabaigos.

Sąveikos veiksnys – atrankos veiksnio ir savaiminės raidos bei kitų veiksnių sąveika.

Išankstinio testavimo ir nepriklausomojo kintamojo sąveika.

Atrankos poslinkis

Hotorno efektas – tiriamųjų reakcija į tyrimą kai jie žino esą jo dalyviai

Tyrimo poveikių tarpusavio interferencija – kai tiriamasis per tyrimą patiria daugiau nei vieną poveikį, pirmųjų įtaka, pateikus paskutinį, gali dar būti nepranykusi.

Tyrimo praktiškumas –jo rezultatų atitikimas praktinio tyrimo rezultatams.

Psichologijos tyrimų metodų klasifikacija Teoriniai – formuluoti teorijas. Empyrinai- nuo jų priklauso teorijų plėtra. Jie skirstomi į : kontroliuojamus laboratorinius, kontroliuojamus llauko, laboratoriniai nemanipuliuojat nepriklausomu kintamuoju, lauko nemanipuliuojant, nepriklausomu kintamuoju.

Stebėjimas – kai tyrėjas, specialiai nemanipuliuodamas kintamaisiais, užrašo stebėjimo duomenis esant įvairioms kintamųjų reikšmėms.

Eksperimentas – tai toks tyrimo metodas, kai tiesiogiai ir sistemingai manipuliuojama nepriklausomais kintamaisiais, užrašo stebėjimo duomenis esant įvairioms kintamųjų reikšmėms.

Koreliacinis metodas – nepriklausomais kintamaisiais manipuliuojama netiesiogiai atrankos būdu.

Eksperimentinio tyrimo ypatybės svarbiausia ypatybė yra tiesioginis manipuliavimas nepriklausomu kintamuoju, jis palengvina šalutinių kintamųjų kontrolę. Kai kurias tyrimo schemas galima panaudoti tik tada kai tiesiogiai manipuliuojama kintamaisiais. Tiesioginis manipuliavimas yra tikslesnis už atrankinį. Nustatyti priežasties ir padarinio ryšius – vienas svarbiausių kiekvieno mokslo uždavinių. Jei x yra y priežastis, vadinasi, x pokytis sukelia y pokytį. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tris sąlygas: kintamieji x ir y turi kisti kartu. Jei x yra y priežastis, tai x turi įvykti anksčiau už y. norint įrodyti, jog x yra y priežastis reikia paneigti alternatyvią eksperimento duomenų aiškinimo galimybę. Kasdieninės veiklos sąlygomis fenomenams dažniausiai turi įtakos ne vienas, o keletas veiksnių. Eksperimentiniai tyrimai yra patys patikimiausi, kadangi yra didžiausia šalutinių kintamųjų kontrolė. Laboratoriniai eksperimentai turi daug trūkumų, kai kurių psichologijos klausimų neįmanoma tirti laboratoriškai, kai kurie prieštarauja įstatymams ar etninėms normoms. Laboratorinių rezultatų dažnai negalima taikyti realiame gyvenime. Lauko eksperimentai dažniausiai atliekami praktinėms psichologijos pproblemoms spręsti. Didesnis lauko eksperimentų išorinis validumas daro juos svarbesnius nei laboratoriniai, nors juose sunkiau kontroliuoti šalutinius kintamuosius.

Tipiškos eksperimentų planavimo ir atlikimo bei jų duomenų interpretavimo klaidos.

Nepriklausomo kintamojo lygių pasirinkimas – pasirinkus per mažai nepriklausomojo kintamojo lygių, negalime nustatyti tikrosios priklausomo kintamojo funkcinės priklausomybės nuo nepriklausomo kintamojo.

Kintamųjų samplaika – šalutinių ir nepriklausomojo kintamųjų poveikių priklausomam kintamajam neatskiriamumas.

Priklausomo kintamojo parinkimas – turi atitikti eksperimento tikslą.

Netikslus informacijos interpretavimas

Labai skirtingi duomenys

Rezultatų interpretavimo klaidos – susijusios su strateginės regresijos, duomenų apibendrinimo kitoms situacijoms ir didesnei populiacijai veiksniais, taip pat pasirinkus neadekvatų statistinį metodą, kai tiriama daugelio sąlygų įtaka priklausomam kintamajam.

Kvazieksperimentai – tyrimas kuriuo prie eksperimento reikalavimų priartėjama, bet jie ne visiškai tenkinami.

Koreliacinių tyrimų pavyzdžiai tyrimai, kuriuose nepriklausomu kintamuoju manipuliuojama atrankos būdu, vadinami koreliaciniais. Dažniausiai tvirtinama, kad koreliaciniais tyrimais ieškoma ryšio tarp kintamųjų. Be to, apibrėžimas dar sukonkretinamas kartais nurodant, ne tarp nepriklausomų ir priklausomų kintamųjų, o tarp priklausomų kintamųjų; kartais pabrėžiant, kad kintamieji nėra aktyviai kontroliuojami ar jais manipuliuojama, kartu pažymint, kad vartojamas statistinės kontrolės būdas.

Koreliacinių tyrimų ypatybės Koreliaciniai tyrimai vertingi prognozuojant įvykius. Jei tarp kintamųjų yra koreliacija, tai pirmojo kintamojo reikšmės įgalina nustatyti kito kintamojo reikšmes. Kai koreliacija lygi vienetui arba minus vienetui koreliacija tiksli. Kai kuriais atvejais vien iš nepriklausomojo kintamojo

analizės matyti, kad koreliacinio tyrimo tikslas iš principo negali būti priežasties ir padarinio paieškos. Vertinant koreliacinio tyrimo metodų galimybes, paprastai nurodoma, kad koreliacinių tyrimų duomenys neleidžia identifikuoti priežasčių, bet jais galima papildyti eksperimentų rezultatus. Išvadų, susijusių su priežastingumu, pagrįstumas vartojant koreliacinius tyrimus padidėja, kai po kurio laiko koreliacija nustatoma pakartotinai. Koreliaciniuose tyrimuose šalutinius kintamuosius yra sunku kontroliuoti, nes negalima taikyti atsitiktinio tiriamųjų parinkimo procedūros. Be statistinio kontrolės metodo šiuose tyrimuose taikomas grupių vienodinimas tiriamuosius poruojant ir sudarant vienalyčius pogrupius. Parenkant ttiriamųjų poras išryškėja bent 3 dideli trūkumai: jei kontroliuojamų šalutinių kintamųjų yra daug tai sunku parinkti pakankamai tiriamųjų. Kai tiriamųjų nėra daug tai duomenys nėra reprezentatyvūs. Tiriamųjų parinkimas poruojant gali sukelti rezultatų iškraipymą dėl regresijos. Koreliaciniai tyrimai pagal priklausomų ir nepriklausomų santykį skirstomi į 3 grupes: pirmai grupei priklauso tokie tyrimai kuriuose priklausomo ir nepriklausomo kintamųjų negalima sukeisti vietomis, nes yra aišku, kad priklausomas kintamasis negali veikti nepriklausomo nei tiesiogiai, nei per tarpinius kintamuosius. Antroje grupėje negalima atmesti galimybės, kad ppriklausomas kintamasis veiks nepriklausomą. Trečioje grupėje kintamieji klasifikuojami vien dėl praktinio patogumo. Sukeitus juos vietomis rezultatai nesikeičia.

Stebėjimo metodas tai tyrimas kai specialiai nemanipuliuojant kintamaisiais, užrašomos ar kaip nors kitaip fiksuojamos visos dominančių kintamųjų reikšmės. Naudojamas kai: reikia patikrinti kurios nnors neseniai iškeltos teorijos teiginius, tiriant asmenis kurie negali kalbėti, tiriant agresyvumo apraiškas žaidžiant. Stebėjime sunku kontroliuoti kintamuosius.

Aprašomojo atskiro atvejo charakteristika renkamasi kai psichologas nori padėti individui išspręsti savo problemas ir yra suinteresuotas išsamiu asmens tyrimu. Atskiro atvejo tyrimai skirstomi į dvi rūšis: atskiro atvejo eksperimentai ir aprašomasis atskiro atvejo tyrimas. Atskiro atvejo tyrimo svarbą galima pailiustruoti psicho analize.

Aprašomojo atskiro atvejo taikymas Unikalaus fakto demonstravimas.

Veikimo būdo demonstravimas kai norima parodyti konkrečių veiksmų efektyvumą.

Naujų hipotezių kūrimas dažnai hipotezes kilusias iš atskiro atvejo duomenų nesunku operacionalizuoti.

Teorijų kūrimas.

Teorijų universalumo paneigimas.

Aprašomo atskiro atvejo tyrimo atlikimo ypatumai Tyrimo tikslai ir kintamieji tikslas visada lemia tolesnius tyrėjo sprendimus.

Tiriamojo pasirinkimas jis priklauso nuo eksperimento ketinimų apibendrinti.

Duomenų rinkimo būdai tai ne tik stebėjimas ir interviu.

Duomenų rregistravimas juos būtina tiksliai fiksuoti

Aprašomo atskiro atvejo tyrimo trūkumai Pageidaujamų rezultatų įtaka tyrimo duomenims kai aistringai trokštama kad pasitvirtintų savoji teorija ar hipotezė.

Atskiro atvejo tyrimo patikimumas yra subjektyvūs aprašomojo pobūdžio juose netaikoma kiekybinių rodiklių.

Atskiro atvejo tyrimo duomenų apibendrinimas reikia derinti su kitais metodais

Atskiro atvejo tyrimas ir priežastingumas dėl nepakankamos kintamųjų kontrolės negalima nustatyti, kurie veiksniai iš tikrųjų lėmė priklausomo kintamojo pokyčius.

Atskiro atvejo eksperimentas skirstomi į dvi grupes: kurių logika atitinka interindividualumą išsamią eksperimento schemą. Daugelį kartų registruojami tiriamojo atsakymai į kkiekvieną eksperimentinį poveikį. Antrieji pagal bazilinio lygio schemas. Savo logika primena kvazieksperimentą, kuriame prieš eksperimentinį poveikį ir po jo keletą kartų buvo matuojamos priklausomo kintamojo reikšmės. Atskiro atvejo eksperimentų trūkumai: galima parinkti tik palyginti greitai kintančius priklausomus kintamuosius, sunku kontroliuoti visus samplaikos kintamuosius, mažas išorinis validumas, trunka gerokai ilgiau nei grupiniai tyrimai, sunku taikyti statistinius metodus.

Testavimas yra trys tipai Žinių matuojamas individo žinių ir įgūdžių lygis

Gabumų prognozuoti būsimos veiklos rezultatus. Bendrų gabumų testai vadinami intelekto testais.

Asmenybės klausimynai ir projekciniai testai. Pirmus sudaro klausimai. Atsakydamas į juos individas suteikia informaciją apie elgesį jausmus kitus potyrius. Asmenybiniai yra savybėms matuoti pvz.: nerimui.

Stebėjimo programa standartizuotas stebėjimas kai iš anksto žinoma kurie objektai ir situacijos yra svarbūs tiriant problemą. Stebėjimo programos tikslas – sekti, kad stebėjimo duomenys būtų kuo patikimesni. Stebėjimo programa yra būtina.

Stebėjimo vienetai jų pasirinkimą lemia tyrimo tikslai. Nuo jų priklauso duomenų interpretavimo galimybės. Stebėjimo vienetų apimtis veikia stebėtojų įspūdžių tikslumą. Yra sudarytos išsamios stebėjimo vienetų sistemos įvairiems elgesio aspektams apibūdinti. Stebėjimo vienetų pasirinkimas priklauso nuo teorinių tyrėjo pažiūrų.

Stebėjimo procedūros būna trijų rūšių: laiko imčių, įvykių imčių ir vertinimo

Laiko imčių procedūros standartinių intervalų metu stebėtojas registruoja kiekvieną elgesio aktą (stebėjimo vienetą). Įvykių trukmė, kaip ir jų dažniai, šioje procedūroje nustatomi aapytiksliai. Taikoma kai tiriamieji stebimi tomis pačiomis aplinkybėmis ilgesnį laiką. Prieš pradedant stebėti reikia išspręsti kelias problemas: kaip įveikti kodavimo dviprasmiškumą ir ar stebėjimo intervalai turi kaitaliotis su registravimo pauzėmis.

Laiko imčių registravimo priemonės laikas matuojamas sekundmačiu, pasitelkiami garso signalai, nešiojamas magnetofonas. Taip pat naudojami duomenų registravimo protokolų blankai. Naudojant protokolo duomenis galimas kiekybinis apibūdinimas.

Įvykių imčių procedūros. Taikant šią stebėjimo procedūrą, kiekvienas atrinktas stebėti elgesio aktas registruojamas nurodant jo trukmę atitinkantį intervalą.

Vertinimo procedūros kiekvienos savybės, požymio, bruožo intensyvumas priskiriant kuriai nors intensyvumą apibūdinančiai kategorijai. Vertinimo procedūromis gauti duomenys įgalina sudaryti vertinimo skales.

Stebėjimo duomenų atvaizdavimo sistemos aprašo stebėjimo metu gautą informaciją.

Verbalinės sistemos dienoraščiai. Kiekybinės analizės trūkumą skaitytojas bent iš dalies gali kompensuoti savarankiškai atlikęs kontentinę analizę. Pavyzdžių užrašai. Kritinių epizodų aprašymo technika.

Nominalinės sistemos duomenų atvaizdavimo kalbos ženklais forma. Duomenys pateikiami požymių ir kategorijų sistemomis.

Dimensinės sistemos duomenys pateikiami kiekybine forma.

Struktūrinės sistemos dažniausiai vartojamos yra medžio diagramos.

Stebėjimo klaidos centrinės tendencijos klaida -maži požymiai per daug įvertinami, o dideli nepakankamai. Atlaidumo klaida – vartojamos vertinimo skalės arba žmogaus bruožai apibūdinami žodžiais „kartais“, „retai“, „dažnai“, „taip“, „ne“. Pirmojo įspūdžio kai yra iškreipiamoji pirmojo į spūdžio jėga. Nimbo efektas negali išsilaisvinti iš bendro įspūdžio arba iš kokios nors itin išsiskiriančios savybės įtakos. Kontrasto kkai yra tendencija pabrėžti priešingas savybes.

Psichofizinės metodikos slenksčiai kaip priklausomi kintamieji vartojami, kai norima, pavyzdžiui, įvertinti, ar nuovargis veikia sensorinį individo jautrumą.

Minimalių kitimų metodas. Jį galima taikyti norint nustatyti tiek absoliutinį žemutinį, tiek ir skyrimo slenkstį. Pirmiausia atliekamos absoliutinio slenksčio matavimo procedūros. Nustatant absoliutinį slenkstį, stimulo intensyvumas didinamas arba mažinamas nedideliu diskrečiu dydžiu.

Vidutinės paklaidos metodas pats tiriamasis keičia kintamojo stimulo dydį. Nustatant absoliutinį slenkstį, tiriamasis tol didina stimulą, kol šis tampa šiek tiek pastebimas, ir tol mažina jo dydį, kol nustoja jausti stimulo poveikį. Šis stimulo įvertinimo vidurkis laikomas absoliutiniu žemutiniu slenksčiu.

Pastovių dirgiklių metodas šis metodas vienodai gerai tinka matuoti ir absoliutiems, ir skirtumo slenksčiams. Kitaip nei minimalių kitimų metode, čia stimulai ne nuosekliai didinami ar mažinami, o pateikiami atsitiktine tvarka. Tai leidžia išvengti pripratimo ir laukimo (adaptacijos) klaidų ir yra pastovių dirgiklių metodo pranašumas.