PSICHOLOGIJOS MOKSLAS: ŠAKOS, KRYPTYS IR GALIMYBĖS

PSICHOLOGIJOS MOKSLAS: ŠAKOS, KRYPTYS IR GALIMYBĖS

Psichologija yra jaunas mokslas. Jo šaknų yra daugelyje disciplinų: nuo fiziologijos iki filosofijos. Wilhelmas Wundtas, 1879 m. Leipcigo universitete (Vokietija) įkūręs pirmąją psichologijos laboratoriją, buvo ir fiziologas, ir filosofas. Ivanas Pavlovas, pirmasis ėmęsis tyrinėti mokymąsi, buvo rusų fiziologas. Sigmund’as Freud’as, įžymus žmogaus asmenybės teoretikas, buvo austrų gydytojas. Jean Paget garsus šio amžiaus vaikų tyrinėtojas, buvo šveicarų gamtininkas. Willjamas Jamesas, 1890 m. parašęs psichologijos vadovėlį, buvo Amerikos filosofas. Psichologija terminas pradėtas vartoti XVIII a., paskelbus K. VVolfo „Empirinę psichologiją” (1732) ir „Racionalistinę psichologiją” (1734).

Žodis psichologija yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi psichologija pažodžiui lietuviškai reiškia „sielos mokslas”.

Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie mūsų elgesį ir psichinius procesus.

Psichologiją galima apibūdinti kaip žmogaus susidomėjimo sritį, kurios pagrindinis klausimas yra: kodėl žmonės mąsto, jaučia ir elgiasi būtent taip kaip mąsto, jaučiasi ir elgiasi?

Psichologijos objektas kito priklausomai nuo psichinių reiškinių prigimties sampratos kkitimo (psichika, sąmonė, pasąmonė).

Pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas, skiriamos psichologijos šakos.

Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal tyrimo uždavinius, metodus, rezultatų pritaikymo sritis.

Bendriausia prasme galime skirstyti psichologiją į akademinę ir taikomąją, arba į fundamentaliąsias (pamatines) ir taikomąsias šakas.

Akademinės arba fundamentaliosios ššakos:

Bendroji psichologija – tiria bendriausias suaugusio sveiko žmogaus psichikos apraiškas ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.

Raidos psichologija (amžiaus tarpsnių psichologija, vystymosi psichologija) – tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko, paauglio, subrendusio žmogaus psichologiją ir gerontopsichologiją.

Medicininė psichologija – tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai.

Psichopatologija – tiria psichinės veiklos, psichinio vystymosi sutrikimus.

Socialinė psichologija – tiria žmonių grupėms būdingus psichinius reiškinius.

Zoopsichologija – tiria gyvūnų psichiką; jos tikslas – pažinti ir paaiškinti gyvūnų elgesį.

Psichologija, kaip savarankiškas mokslas pirmiausia vystėsi fundamentaliųjų tyrimų kryptimi. Tik vėliau ėmė formuoti taikomoji psichologija, kurios tikslas paaiškinti žmogaus psichikos dėsningumus atskirose veiklos rūšyse ir pateikti konkrečias rekomendacijas.

Taikomosios psichologijos šakos:

Pedagoginė psichologija – tiria mmokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes.

Šeimos psichologija – analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos narių tarpusavio ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus ir pan.

Darbo ir inžinerinė psichologija – tiria profesines asmenybės ypatybes, darbo, mokslinio organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų sąveiką, darbo produktyvumo didinimo psichologines sąlygas, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan.

Vadovavimo psichologija – tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko kaip plėtoti partnerinį bendradarbiavimą, spręsti konfliktus, vesti derybas ir pan.

Sporto psichologija – tiria ssportininkų rengimo psichologines sąlygas, sportininkų elgesį varžybose, sportinių įgūdžių formavimosi ypatybes.

Organizacinė psichologija – tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu.

Kūrybos psichologija – tiria mokslinės, meninės, techninės kūrybos procesų dėsningumus.

Šiandien intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.

KAS BŪDINGA PSICHOLOGIJAI KAIP MOKSLUI:

1. Kaupia, klasifikuoja ir analizuoja faktus (remiasi empiriniu tyrinėjimu).

2. Esminius ir pasikartojančius faktus suklasifikuoja; tam reikalingi dėsniai.

3. Apibendrinantys teiginiai, leidžiantys numatyti būsimus faktus ir interpretuoti įvykius – tai teorijos.

4. Moksliniai metodai. Psichologijoje galima išskirti tris mokslinio tyrimo strategijas:

Aprašomoji arba stebėjimo, kuri leidžia gauti naujų duomenų apie elgesį, savižiną, nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja faktus.

Eksperimentinė, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis.

Koreliacinis tyrimas naudojamas tuomet, kai ieškomas ryšys tarp tam tikrų psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus.

Duomenų rinkimo bei matavimo būdai:

1. Stebėjimas.

2. Apklausa.

3. Atvejo tyrimas.

4. Psichologiniai testai.

Kiekvienas mokslas turi savo terminus – žodžius, kurie turi tikslią, apibrėžtą mokslinę reikšmę.

Psichologija – tai mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.

PSICHOLOGIJOS RAIDOS APŽVALGA

Žymus vokiečių psichologas H. Ebbinghausas yra pasakęs, kad psichologijos mokslas turi seną praeitį, bet trumpą istoriją.

Psichikos reiškiniais jau domėtasi gilioje senovėje, indų vedose, Kinijos išminčių darbuose keliami klausimai susiję su žmogaus būtim, esme, siela. IIlgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės – materializmas ir idealizmas. Atomistinio materializmo pradininkas senovės Graikijoje Demokritas (460-370m.prieš Kristų) sakė, kad siela materiali, kad ji sudaryta iš smulkių dalelyčių – atomų, tačiau jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.

Žymiausias idealizmo atstovas – Platonas (427 – 347m. prieš Kristų) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai – siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmonės, gavę sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks kažko aukščiau, daugiau, jiems rūpės daugelis dalykų. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią siela turintys žmonės – bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme – protingi.

Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322m. prieš Kristų).Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima” („Apie sielą”) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t.t. Aukščiausia mąstančioji siela – yra žmogaus siela. Įdomu, kad šis modelis sutampa su žmogaus smegenų sandara: seniausia dalis – smegenų kamienas – valdo tokias gyvybiškai svarbias funkcijas kaip kvėpavimas ir kraujotaka. Virš kamieno esančios vidurinės smegenys veikia tarsi emocijų ir instinktų valdymo pultas. Jas dengia didžiosios smegenys, atsakingos už aukštąją nervinę veiklą – asociacijų ryšius ir mąstymą. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIIIa. Mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete). Aristotelio pažiūros buvo populiarios ir XVI-XVII amžiais.

XVIIa. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja

gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką:žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum” (lot. Mąstau, vadinasi, esu). Jis teigia, kkad galima abejoti, jog egzistuoja išorinė realybė, bet abejoti sąmonės reiškiniais negalim.

Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr.empeiria – patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot. švari lenta], kurioje viską pojūčiais įrašo patirtis.

Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija.

Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti – gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių aapie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377m. prieš Kristų) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jjo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas(130-200m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Jo „minties polėkį” toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs kaip susidaro sąlyginiai refleksai – naujos organizmo atoveiksmio formos. Fiziologai sukaupė nemažai medžiagos ir nustatė tam tikrus psichologijos dėsningumus.

Trečioji prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti – tai gyvenimiškoji psichologija, tai yra liaudies išmintis iir jos patyrimas, perduodamas iš kartos į kartą.

Psichologijos mokslo atsiradimą netiesiogiai skatino matematikos, fizikos, astronomijos mokslų vystymasis.

Psichologija XIXa. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1989m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIXa. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigtis ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje,Prancūzijoje, JAV, ir kt. Psichologijos vystymasis vyko dar vienu aspektu – kūrėsi įvairios psichologijos mokyklos, kuriose įvairiais istoriniais laikotarpiais įsivyraudavo tai vienas, ttai kitas požiūris į žmogaus psichiką. Taip formavosi atskiros psichologijos kryptys.

PSICHOLOGIJOS KRYPTYS

Kryptis

Pagrindinės idėjos

Trūkumai

Struktūralizmas

W. Wundas (1832 – 1932)

Psichologija turi tirti tai, kas vyksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti naudodami introspekciją (savistabą). Mūsų sąmoningą patyrimą sudaro pojūčiai ir vaizdai. Siūlė sąmonę skaidyti į elementus ir pagal asociacijos dėsnius sudarinėti sudėtingus psichinius derinius.

Realiai tyrinėjo ne betarpišką psichinį patyrimą, nes introspekcija jį iškreipė. Ne apie visą, kas vyksta mūsų viduje, žmogus gali duoti tikslią ir teisingą ataskaitą. Nenagrinėjo daugybės psichinių reiškinių.

Funkcionalizmas

W. Džeimsas (1842 – 1910)

Praplėtė psichologijos apibrėžimą. Siūlė nagrinėti proto ir elgesio funkcijas prisitaikant prie kintančių aplinkybių.

Tebenaudojo introspekciją. Todėl netiksliai buvo fiksuojami psichiniai reiškiniai ir nenusakomas tikslų ryšys tarp psichinio fakto ir konkretaus elgesio.

Biheviorizmas

Dž. Wotsonas (1878 – 1958)

E. Torndaikas (1874 – 1949)

Psichologija turi tirti elgesį, nes tik jį įmanoma tiksliai užfiksuoti. Stebėjimo pagalba galima nustatyti ryšį tarp aplinkos sąlygų ir žmogaus bei gyvūnų elgesio. Šiuolaikiniai bihevioristai jau pripažįsta kognityvinių procesų tarpininkavimą sąveikoje; aplinka – elgesys.

Per daug akcentuoja elgesio tyrinėjimus, kaip vienintelį būdą tyrinėti psichiką. Ignoruoja pažinimo procesus. Tyrinėdami elgesį jį susmulkina į atskirus segmentus, tuo prarasdami visumos supratimą

Geštaltpsichologija

M. Wertheimeris (1880 – 1943)

K. Kioleris (1887 – 1967)

Akcentavo, jog pagrindinė psichikos ypatybė organizuoti suvokiamą informaciją į tam tikras fformas, konfigūracijas (Gestalt vok.- pavidalas, forma) ir tyrinėjo jas. Teigė, kad vidinė visumos organizacija lemia jį sudarančių dalių savybes ir funkcijas. Tyrė žmogaus mąstymo procesus

Sąvokos netikslios ir gana miglotos.

Psichoanalizė

Z. Froidas (1856 – 1939)

Psichologijos tyrimo objektas – procesai vykstantys žmogaus pasąmonėje. Jie yra susiję su lytiniu potraukiu, nulemiančių visą žmogaus elgesį. Akcentuoja seksualinio potraukio svarbą, asmenybės vystymuisi.

Lytinio potraukio reikšmės suabsoliutinimas. Teiginiai labai bendri ir daugiau filosofiniai, nei įrodomi ir pagrindžiami eksperimentu.

Kognityvinė psichologija

U. Neiseris (g.1928)

Tiria žmoguje vykstančius informacijos fiksavimo, apdorojimo, perkūrimo procesus. Ypatingas dėmesys skiriamas pažintiniams procesams – suvokimui, atminčiai, dėmesiui, mąstymui. Pažinimo procesai, o ne aplinka sąlygoja žmogaus elgseną.

Ignoruoja aplinkos bei pasąmonėje vykstančių procesų įtaką žmogaus elgesiui.

Humanistinė psichologija

K. Rodžersas (1902 – 1987)

A Maslou (1908 – 1970)

Psichologijos paskirtis – padėti žmogui atskleisti ir realizuoti savo galimybes bei gerai jaustis ir būti savo gyvenimo autoriumi. Svarbiausias psichologo uždavinys – padėti psichologinėmis priemonėmis žmogui spręsti konkrečias jo gyvenimo problemas.

Atskiros teorijos yra grindžiamos autoriaus patyrimu ir asmeniniais išgyvenimais. Trūksta teiginių eksperimentinio pagrįstumo. Neapibrėžti, nemoksliški terminai, nėra duomenų bazės.

Klausimai:

1. Kokios pagrindinės prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu?

2. kas būdinga psichologijai kaip mokslui?

3. Kokios yra teigiamos ir neigiamos psichologijos populiarumo pasekmės?

4. Kuo galime paaiškinti psichologijos šakų įvairovę?

5. Kodėl dabartinė psichologija neturi vieningos paradigmos?

Įsimintini terminai

Psichologija [gr. ppsyche – siela, logos – mokslas] – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.

Bendroji psichologija – tiria bendriausias suaugusio sveiko žmogaus psichikos apraiškas ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.

Raidos psichologija (amžiaus tarpsnių psichologija, vystymosi psichologija) – tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko, paauglio, subrendusio žmogaus psichologiją ir gerontopsichologiją.

Medicinos psichologija – tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai.

Psichopatologija – tiria psichinės veiklos, psichinio vystymosi sutrikimus.

Socialinė psichologija – tiria žmonių grupėms būdingus psichinius reiškinius.

Zoopsichologija – tiria gyvūnų psichiką; jos tikslas – pažinti ir paaiškinti gyvūnų elgesį.

Pedagoginė psichologija – tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes.

Šeimos psichologija – analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos narių tarpusavio ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus ir pan.

Darbo ir inžinerinė psichologija – tiria profesines asmenybės ypatybes, darbo, mokslinio organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų sąveiką, darbo produktyvumo didinimo psichologines sąlygas, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan.

Vadovavimo psichologija – tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko kaip plėtoti partnerinį bendradarbiavimą, spręsti konfliktus, vesti derybas ir pan.

Sporto psichologija – tiria sportininkų rengimo psichologines sąlygas, sportininkų elgesį varžybose, sportinių įgūdžių formavimosi ypatybes.

Organizacinė psichologija –

tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu.

Kūrybos psichologija – tiria mokslinės, meninės, techninės kūrybos procesų dėsningumus.

Psichiatrija – medicinos šaka, nagrinėjanti psichikos sutrikimus; ja užsiimantys gydytojai gydo vaistais.

Psichoanalitinė psichologijos kryptis – pabrėžia pasąmonės skatulius ir konfliktus, kuriuos gali sukelti vaikystėje patirti išgyvenimai.

Bihevioristinė psichologijos kryptis – akcentuoja aplinkos įtaką elgesiui.

Humanistinė psichologijos kryptis – pabrėžia žmogaus gebėjimą pasirinkti ir tobulėti – tiria subjektyviąją žmogaus prigimtį.

Kognityvinė psichologijos kryptis – tiria, kaip apdorojame, laikome ir atkuriame informaciją bei kaip ją nnaudojame, protaudami ir spręsdami problemas.