Psichologijos samprata

PSICHOLOGIJOS SAMPRATA, APIBRĖŽIMAS, TIKSLAI IR KRYPTYS.

Psichologijos apibrėžimų yra daug. Pavyzdžiui:

• Psichologija yra mokslas apie elgesį ir psichikos procesus.

• Psichologija yra mokslas apie psichikos reiškinius, jų dėsnius ir mechanizmus.

• Psichologija yra mokslas apie individų ir grupių mintis ir elgesį.

• Psichologija yra mokslas apie pažinimą, emocijas ir elgesį.

Apibrėžimų gausą lemia tai, kad psichologija yra labai plati sritis, kuri gali būti apibrėžiama tiek remiantis jos mokslo objektu (psichika, elgesiu), tiek taikomais metodais (pvz.: konsultavimas, eksperimentai ir t.t.) , tiek tikslais, kuriems šie metodai naudojami (pvz.: žžmogaus elgesio bei vidinių išgyvenimų pažinimas).

Bendrai galima pasakyti, jog psichologija yra mokslas apie žmogaus elgesį ir psichinius procesus.

Šia prasme tikrasis psichologijos objektas yra žmogaus tyrinėjimas, viena vertus tiriamas jo elgesys, kita vertus stengiamasis suprasti jo sąmonės būklę, jauseną, išgyvenimus. Psichologija siekia atrasti ir suformuluoti šių reiškinių dėsningumus, paaiškinti, kaip jie atsiranda, kad būtų galima juos veikti ir keisti. Nors šiuo metu yra vystoma ir zoopsichologija, kuri nagrinėja gyvūnų psichikos ypatumus.

Išvertus iš graikų kalbos žodis “psichologija” reikštų mokslas apie sielą. JJau pačiame pavadinime yra savotiška prieštara. Viena vertus, tai yra mokslas – tai kas konkretu, objektyvu, išmatuojama, kita vertus, mokslo objektas siela – tai, kas neišmatuojama, neapibrėžta, ko neįmanoma stebėti. Ką senovės graikai turėjo galvoje, kai sakė siela? Aristotelis teigė, kkad sielą sudaro trys elementai:

• Maitinančioji siela, kurioje glūdi gyvybingumas, energija;

• Juntančioji siela, kurią sudaro suvokimas ir jutimai;

• Mąstančioji siela arba supratimas ir valia;

Šiandien žodžio siela kasdieninėje kalboje beveik nebevartojame, bet jei pažiūrėtume, ką Aristotelis laikė siela, tai jos samprata atitinka tai, ką šiandien vadiname psichika.

Psichika – individo įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių visuma.

Gimdamas žmogus atsineša tam tikras duotas charakteristikas – pvz.: paveldėtas nervų sistemos ypatybes (vienas žmogus nepalankioje situacijoje lengvai netenka pusiausvyros, supyksta, kitas toje pat situacijoje elgsis ramiai). Tačiau didelę dalį to, kas sudaro mūsų psichikos turinį mes įgyjame gyvenimo eigoje. Jutimų pagalba mes gauname informaciją iš aplinkos. Suvokimo pagalba ši informacija atpažįstama, susiejama su laiko ir erdvės kontekstu. Emocijos vertina informacijos svarbą išlikimui bei atitinkamai nukreipia elgesį. Mąstymo pagalba iinformacija įvairiai analizuojama, numatomi įvairūs elgesio būdai. Žmogus gyvena laike, t.y. jis gali suvokti praeitį ir ateitį. Visa patyrimo istorija saugoma atmintyje. Remiantis turima patirtimi žmogus gali numatyti elgesį – tai daroma vaizduotės pagalba. Valios pagalba mąstymo idėjos įgyvendinamos elgesyje.

Visi šie psichikos reiškiniai (jutimai, suvokimas, emocijos, mąstymas, vaizduotė, valia) susipindami ir vienas nuo kito priklausydami sudaro vientisą psichinio gyvenimo tėkmę.

Tačiau jei grįžtume prie anksčiau minėto teiginio, kad pagrindinis psichologijos tyrimo objektas yra žmogus, tai jo supratimui vien psichikos reiškinių nnagrinėjimo neužtenka. Žmogaus būčiai yra svarbūs keturi egzistenciniai lygmenys, kurių kiekvienas daro įtaką tam, kaip žmogus jaučiasi, kaip mąsto, elgiasi:

• Fizinis lygmuo – tai viskas, kas susiję su kūnu, fizinė sveikata, fizinės duotybės, tai ką mes paveldėjome. Fiziniam lygmeniui taip pat priskiriamas materialinis gerbūvis.

• Socialinis lygmuo – žmogus niekada pasaulyje nebūna vienas, jį nuolat supa kiti žmonės. Tai bendravimas darbe, grupėje. bendraudami su kitais mes daug sužinome apie save, norime patikti, nusiviliame ir t.t. Socialiniam lygmeniui priskiriami ir socialiniai vaidmenys (vyro, žmonos, tėvo, studento), mūsų santykis su jais.

• Psichologinis lygmuo – tai asmenybės charakteristikos, santykis su savimi pačiu, jausmai, motyvacija.

• Dvasinis lygmuo – tai žmogaus vertybės, prasmės, tikslai, kurių jis nori pasiekti, kurie veda jo gyvenimą. Taip čia priskiriami religiniai įsitikinimai.

Tam, kad iš tikrųjų suprasti žmogų, jo elgesio ir išgyvenimo priežastis reikia įvertinti kiekvieno lygmens įtaką bei jų tarpusavio sąveiką. Pilnutinai šių sudėtingų ryšių suprasti neįmanoma, todėl psichologijoje egzistuoja daug įvairių krypčių, kurių kiekviena bando pažinti kažkokią vieną žmogaus sritį (pvz.: kas lemia žmogaus mokymąsi) ir tokiu būdu prisidėti prie pilnutinio žmogaus supratimo.

Psichologija kaip savarankiškas mokslas gyvuoja palyginti neseniai – apie 150 metų. Ilgą laiką psichologija buvo vystoma kaip filosofijos kryptis. Esminis bruožas, kuris skiria šiandieninę psichologiją nuo filosofijos yra jos daromų prielaidų eempirinis tikrinimas. Jei filosofai samprotauja apie žmogaus prigimtį, tai psichologai stengiasi praktiškai tirti žmogaus prigimtį ir tokiu būdu ją suprasti.

Empiriškai tirti psichikos reiškinius nėra lengva. Kiekvieno žmogaus psichika yra labai individuali ir intymi. Intymi ta prasme, jog ji neprieinama pažinimui iš šalies – savo mintis, jausmus, patyrimą mes galime perduoti tik per elgesį – balsu, gestais mimika ir t.t. Todėl vidiniai procesai psichologijoje dažniausiai tiriami netiesiogiai, o per elgesio stebėjimą, apklausas, eksperimentines metodikas, kurios leidžia fiksuoti tam tikras psichinių procesų ypatybes.

Psichologija kaip mokslas turi 5 pagrindinius tikslus:

1. Aprašyti – psichologai stebi psichikos reiškinius ir elgesį, siekdami suprasti kas sudaro stebimą fenomeną. Pvz.: Stebint ar apklausiant žmones, kurie jau serga depresija, galima aprašyti būdingiausius depresijos bruožus, kurie padės anksčiau atpažinti depresija tiems tiriamiesiems, kuriems sutrikimas dar nėra diagnozuotas.

2. Paaiškinti – dauguma aprašomųjų duomenų yra gaunami stebėjimo pagalba. Psichologas remdamasis pastebėtais ryšiais siekia paaiškinti, kodėl buvo gauti būtent tokie duomenys. Pvz.: Tiriant žmones sergančius depresija, pastebėta, kad moterys depresija serga du kartus dažniau nei vyrai. Tokius rezultatus galima paaiškinti keliais būdais – moterys pasižymi didesniu biologiniu polinkiu, žemesniu socialiniu statusu, dažniau patiria smurtą ir t.t.

3. Numatyti – jei žinome kas vyksta ir kodėl vyksta, galima daryti prielaidas, apie tai, kas bus ateityje. Pvz.: Pastebėta, kkad moterys, kurios serga depresija vaikystėje dažnai būna patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą. Tai žinant galima ypatingą dėmesį skirti vaikams, kurie auga asocialiose šeimose, ir patiria smurtą, nes jie sudaro rizikos grupę.

4. Kontroliuoti – jei mes žinome, kas vyksta, kodėl vyksta ir kas gali įvykti ateityje, mes galime stengtis tai kontroliuoti. tai vadinamasis prevencinis darbas. Pvz.: Jei žinome, kad žmonės patyrę vaikystėje smurtą suaugusiojo amžiuje dažniau serga depresija, mes galime dirbti su tėvais, siekdami, kad smurto šeimose mažėtų.

5. Pagerinti – psichologai ne tik siekia kontroliuoti elgesį, bet ir pagerinti asmens gyvenimą. Siekimas padėti yra bazinė psichologo intencija, net jei ji tiesiogiai nėra deklaruojama. Pvz.: Žmogui, kuris serga depresija galima padėti gydant psichoterapija, kuri padeda susidoroti su ta neigiama patirtimi ir suteikti stiprybės gyventi toliau.

Psichologijos šakos

Paprastai psichologai gali būti skirstomi į tris pagrindines kategorijas: praktikus, akademikus ir tyrinėtojus. Praktikai padeda atskiriems asmenims arba grupėms suteikdami tam tikrą pagalbą: psichologinį konsultavimą, psichoterapiją, įvairūs mokymai, darbuotojų atrankos, teismo ekspertizės ir t.t. Akademikai užsiima šviečiamąja veikla – skaito paskaitas, rašo knygas, ruošia būsimus psichologus. Psichologai tyrinėtojai dirba universitetuose, valstybinėse struktūrose ar privačiame sektoriuje ir dažniausiai atlieka plataus pobūdžio tyrimus. Pvz.: Kaune vedamas išeminės širdies ligos registras ir Kauno Akademinėse klinikose daug metų dirbo psichologų grupė,

kuri bandė nustatyti psichologines šios ligos priežastis.

Psichologija turi nemažai taikymo sričių: socialinė psichologija, organizacijų psichologija, amžiaus tarpsnių psichologija, klinikinė psichologija, sporto psichologija, pedagoginė psichologija ir t.t. Ir kiekvienoje srityje reikalingi tiek praktikai, tiek tyrinėtojai, tiek akademikai, kurie ruoštų naujus profesionalus.

Psichologijos tyrimo metodai

Empiriškai tirti psichikos reiškinius nėra lengva. Kiekvieno žmogaus psichika yra labai individuali ir intymi. Intymi ta prasme, jog ji neprieinama pažinimui iš šalies – savo mintis, jausmus, patyrimą mes galime perduoti tik per elgesį – balsu, gestais mimika iir t.t. Todėl vidiniai procesai psichologijoje dažniausiai tiriami netiesiogiai, o per elgesio stebėjimą, apklausas, eksperimentines metodikas, kurios leidžia fiksuoti tam tikras psichinių procesų ypatybes.

Psichikos reiškinių tyrinėjimas per žmonių elgesį padeda rasti bendrus dėsningumus, kurie savo ruožtu leidžia mokslininkui kurti teorijas, kurios, remiantis naujais tyrimais, tobulinamos toliau. Moksle teorija yra kuriama tam, kad paaiškintų tam tikrus faktus ar jų ryšius. Tai atliekama per tarpusavyje susijusius dėsnius, kurie sistemina ir numato elgesio apraiškas ar įvykius. Tuo pačiu teorija leidžia kelti hipotezes ((patikrinamus spėjimus), kurioe nukreipia tyrimus tam tikra linkme ir įgalina teoriją patikrinti bei įvertinti iš naujo.

Teorijų bei iškeltų hipotezių tikrinimui naudojami įvairūs metodai. Pagrindiniai psichologijos tyrimo metodai yra eksperimentas, koreliacinis ir aprašomasis tyrimai.

Eksperimentas yra bene vienintelė tyrimo strategija, kuri ggali atskleisti priežasties ir padarinio ryšius. Paprastai prieš tyrimą iškeliama hipotezė apie priežastinį ryšį tarp tyrimo kintamųjų. Tuomet atsitiktine tvarka parenkamos dvi tiriamųjų grupės – eksperimentinė (kuriai pateikiamas poveikis) ir kontrolinė (kuriai poveikis nepateikiamas ir kurios atžvilgiu įvertinamas eksperimentinės grupės duomenų pokytis po poveikio). Toms grupėms pateikiamos skirtingos eksperimentinės sąlygos (newpriklausomi kintamieji) ir stebima kaip jų veikiamas keičiasi tam tikras elgesys (priklausomas kintamasis).

Koreliacinis tyrimas skirtas nustatyti ryšiui tarp kintamųjų, tačiau jo pagalba negalima daryti išvadų apie tarp kintamųjų galimus priežasties-padarinio santykius. Teigiama koreliacija rodo tiesioginį ryšį, t.y., abu reiškiniai ir didėja, ir mažėja kartu. Neigiama koreliacija nurodo atvirkščią ryšį – kai vienas reiškinys didėja, kitas – mažėja.

Aprašomasis tyrimas – jo tikslas aprašyti savo tiriamą objektą. Skiriami trys aprašomojo ttyrimo metodai – atvejo tyrimas, apklausa ir natūralistinis stebėjimas.

Atvejo tyrimas. Tai toks būdas, kai psichologas nuodugniai tiria vieną ar kelis žmones ir tikisi atskleisti tai, kas būdinga visiems žmonėms.

Apklausa. Šiuo būdu tiriama daug žmonių, bet ne taip nuodugniai. Paprastai prašoma žmonių pasakyti apie savo elgesį ar savo nuomonę.

Natūralistinis stebėjimas. Tai organizmų elgesio natūralioje aplinkoje stebėjimas ir registravimas, nesiekiant paaiškinti jų elgesio priežasčių.

Konspektas paruoštas pagal:

1. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000, p.730

2. Pakrosnis R., Čepukienė V. Psichologija ((Paskaitų konspektas neakivaizdinėms studijoms. Nepublikuotas rankraštis, VDU psichologijos katedra).

3. Pranckevičienė A. Psichologija (Paskaitų konspektas dieninėms studijoms. Nepublikuotas rankraštis, VDU psichologijos katedra).