PSICHOLOGIJOS TERMINAI

TURINYS

Struktūralizmas………………………3

Funkcionalizmas……………………..3-4

Biheviorizmas………………………4-5

Geštalpsichologija………………………5

Psichoanalizė………………………..6-7

Neopsichoanalizė……………………..7-8

Kognityvinė psichologija…………………..8-9

Humanistinė psichologija……………………10

Literatūra…………………………11

Struktūralizmas

V. Vuntas 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimų

laboratoriją. Su šiuo faktu siejama psichologijos, kaip savarankiško

mokslo, atsiradimas. Toje laboratorijoje savo mokslinę karjerą pradėjo

tokie žymūs mokslininkai kaip G. S. Holas (įkūręs Amerikos psichologijos

asociaciją), Dž. Keteletas ( individualių skirtumų psichologijos

pradininkas), H. Miunsterbergas ( taikomosios psichologijos pradininkas).

Struktūralizmas – psichologijos kryptis, kuriuos atstovai (be jau

minėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio teigė, jog susijusią su patyrimu. Sąmonę

galima suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie,

jungdamiesi pagal asociacijų dėsningumus, sudaro sąmonės tturinį. Buvo

manoma, kad sąmonės turinys gali betarpiškai atsiskleisti žmogui ir tuo

remiantis buvo sukurtas tyrimo metodas – introspekcija. Laboratorinėmis

sąlygomis, pateikiant įvairius stimulus, tiriamajam reikėjo stebėti ir

nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Introspekcija – tai ne paprasta savistaba.

Tiriamieji būdavo specialiai paruošiami tyrimui juos treniruojant, buvo

planuojama ataskaitos apie patyrimą įgūdžiai.

Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos. Tai, ką žmogus gali

papasakoti, nėra tapatu tam, kas vyksta jo sąmonėje. Žmogiškasis

subjektyvumas lėmė tyrimo duomenų įvairovę ir sunkumus juos pakartoti. Be

to, struktūralistinis požiūris į sąmonę pasirodė labai supaprastintas.

Pagrindiniai ššios krypties atstovų nuopelnai yra tie, kad

psichologijai buvo iškelti mokslinio tyrimo kriterijai, kuriais

vadovaujantis buvo siekiama atlikti tyrimus ir gauti objektyvius

rezultatus. Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis, išliko kai

kuriuose tyrimuose iki šių dienų.

Funkcionalizmas

Ryškiausi atstovai V. Džeimsas, R.Vudvortsas, H. Spenseris teigė, kkad

psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui

prisitaikyti prie aplinkos. Buvo perimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijos

procese išlieka tik stipriausi. Buvo teigiama, kad prisitaikymo prie

aplinkos dėsnis galioja ir žmogui. V.Džeimsas 1890 m. išleistoje knygoje

„Psichologijos pagrindai“ teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo

prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla.

Be to, žmogaus vidinis gyvenimas yra nuolatinė pojūčių ir patirties tėkmė.

Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichiniai būčiai

formą. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savoje vidinėje

psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka pasaulio objektyvumą. Žmogaus

vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsas

sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina

žmogų veikti tuo ar kitu būdu.

Funkcionalizmo atstovai buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijos

rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žžmonių stebėjimu bei

eksperimentais.

Funkcionalistų įnašas į psichologijos mokslą yra svarbus, nes pateikė

dinaminę psichikos sampratą ir sąlygojo spartų taikomosios psichologijos

vystimąsi XX a. pradžioje. Tuo metu gyveno ir kūrė: H.Holas- pedagoginės

psichologijos pradininkas; R. B. Ketelas – protinių sugebėjimų testo

kūrėjas; A. Bine – protinio išsivystymo diagnostikos pradininkas; V. D.

Skotas – pirmasis pritaikęs psichologijos žinias reklamos kūrimui,

profesinės atrankos bei vadovavimo problemų sprendimui. V.D. Skotas įkūrė

pirmąją psichologinio konsultavimo centrą, padedantį organizacijoms spręsti

iškilusias psichologines problemas.

Biheviorizmas

Dž. Votsonas, E. Torndaikas, ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai,

iškėlė idėją, jog ppsichologija, siekdama būti moksline, turi tyrinėti

elgesį. kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas

kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Vidinė psichinė

realybė, kuri buvo funkcionalizmo tyrimo objektas, negali būti objektyviai

stebima bei tiriama. Psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje.

Pradiniuose elgesio tyrinėjimo etapuose dalyvavo vaikai; tai uždraudus,

imta naudoti viščiukus, peles ir kitus gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys

yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą,

lengvai galima prognozuoti elgesį. Tokios sąvokos kaip „ protas“ ,

„sąmonė“, „išgyvenimas“ ir kitos prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnais

rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui.

Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėl

to bihevioristai buvo karštai kritikuojami savo amžininkų.

Nežiūrint minėto trūkumo (beje, esminio), bihevioristai iškėlė

psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad

elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama.

Neobiheviorizmo atstovas E. Č. Tolminas įvedė tarpinių kintamųjų

sąvoką, kuri apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus.

Išmokimas, anot Tolmino, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie

yra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dėka išmokimas yra

automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir nepriklauso nuo

subjekto valios ir nervų. Nobihevioristai darė toli siekiančias išvadas;

stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuoti

individu.

B.F. Skineris tyrinėjo bausmės ir įvairių pastiprinimo sistemų įtaką

išmokimui. Tyrimai parodė, kad elgesiomodifikacija gali būti pasiekiama

norimo elgesio teigiamo pastiprinimo dėka. ŠŠis metodas plačiai taikomas iš

šiandien pedagogikoje ir psichiatrijoje.

Geštaltpsichologija

Ši kryptis siejama su tokiais vardais, kaip M. Vertheimeris, K. Kofka,

V. Keleris.

Pagrindinis geštaltpsichologijos dėmesys buvo sutelktas suvokimo ir

atminties tyrinėjimui. Suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų

sumai. Pagrindinė psichikos ypatybė – tai įgimtas sugebėjimas suvokiamą

informaciją organizuoti į tam tikras formas ( gestelt (vok.) – pavidalas,

forma). Buvo sakoma, kad, kai žiūrime pro langą, matome medžius, o ne

sensorinius segmentus. Visumos organizaciją nulemia atskirų ją sudarančių

dalių ypatybes ir funkcijas. Tyrinėjant suvokimą ( dažniausiai regėjimu),

buvo nustatyta tokie ypatumai: kontantiškumas, struktūriškumas, suvokimo

priklausomybė nuo fono ir t.t.

Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ geštaltpsichologams buvo svarbiausios. Jie

siekė paaiškinti, kaip figūra išskiriama iš fono. Figūros ir fono problema

akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose, kur figūra ir fonas lyg ir nevalingai

keičiasi vietomis. Informacijos „perstruktūravimo“ mechanizmas buvo

perkeltas į kūrybinio mąstymo bei netikėto sprendimo atradimo paaiškinimą.

Tyrinėjant mąstymą, buvo nustatyta, kad pažintiniai procesai, perkurdami

suvokiamą objektą, produktyviai veikia mąstymą. Visybiškumo idėja buvo

panaudota ir vėliau, aiškinant grupės dinamiką bei kuriant gestelt-

terapijos metodus.

Ši kryptis buvo kritikuota dėl to, kad jos teiginiai ne visada

pagrįsti eksperimentais įrodymais, sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta

apibrėžtumo.

Tačiau svarbu yra tai, kad gestaltpsichologai atkakliai domėjosi

psichikoje vykstančiais procesais (suvokimu, mąstymu ir kt. ) biheviorizmo

klestėjimo laikais ir oponavo jam.

Psichoanalizė

Ši kryptis siejama su Z. Froido vardu. Pirmiausia psichoanalizė bbuvo

vadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psihologine teorija, dar

vėliau – plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi. Z. Froidas

buvo praktikuojantis psichiatras ir, stebėdamas savo pacientus, suprato,

kad jų elgesys yra sąlygotas pasąmoninių jėgų, pavadintų potraukiais, kurių

pagrindą sudaro instinktai. Sąmonės lygmenyje jų pasirodymas yra

uždraustas, todėl jie išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai veikia

ir be sąmonės žinios, pasireikšdami sapnais, kalbiniais apsirikimais,

nukrypimais nuo adekvataus elgesio, įtakodami profesijos pasirinkimą bei

kūrybą. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis,

nes būtent jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime.

Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi

bręstant asmenybei.

Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys – id (nesąmoningas), ego

(pasąmoninis), ir superego ( sąmoningas).

Z. Froidas buvo kritikuojamas už seksualinio potraukio (libido)

asmenybės gyvenime sureikšminimą ir suabsoliutinimą, už sąmonės ir

pasąmonės santykio antagonizmą (todėl Froido teorija yra vadinama

panseksualistine). Be to, jo teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai.

Šios krypties nuopelnai psichologijai aiškiai persveria trūkumus. Nors iki

Z. Froido taip pat kalbama apie pasąmonę, būtent ji bandė atskleisti

dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Sąmonė jau nebuvo suprantama

kaip uždara erdvė, bet tapo psichinės visumos dalimi. Z. Froidas atkreipė

dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniam funkcionavimui. Jis

įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas iš svarbiausių

šiandieninėje psichoterapijoje.

    Šiandien labai dažnai susiduriame su Z..Froido ir psichoanalizės

kritika. Deja, kaip paaiškėja, kritikuoti imasi tie, kurie tėra perskaitę

tik

keletą Z.Froido knygų ir neretai nėra nieko girdėję apie tolesnius

psichoanalizės raidos kelius ir pokyčius. Ypač keista, jog didžiausi

kritikai yra tie, kurie mokosi ar yra baigę kurią nors psichoterapijos

mokyklą, bet niekuomet nėra mokęsi jokios psichoanalitinės teorijos.

    Todėl tegalima traukyti pečiais, kai teigiama, jog psichoanalizė

tebesiremia supratimu apie instinktus, ypač seksualinius, kurie įtakoja

žmogaus raidą ir psichologinių problemų kilmę. Tai – varų psichologijos

mokykla, kuriai atstovavo pats S.Freudas ir kuri susikūrė XX-ojo amžiaus

pradžioje. Dar ir dabar galima rasti analitikų, ypač Prancūzijoje, kurie

remiasi tik šia teorija, bbet jų yra be galo mažai.

    XX-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje susikūrė nauja psichoanalizės

kryptis, kuri plėtojo supratimą ne vien apie instinktus bei jų įtaką mums,

bet ir apie ego būdus su jais tvarkytis bei adaptuotis išoriniame

pasaulyje. Tai ego psichologijos mokykla, kurios žymiausi atstovai A.Freud,

H.Hartmannas, Ch.Brenneris, A.Rothsteinas ir kiti.

     Dar po dešimtmečio į psichoanalizę įsiveržė naujas požiūris į žmogų,

kaip nuolat bendraujantį su aplinka, todėl jos ir įtakojamą. Tai buvo

objektų ryšių mokykla, kuriai atstovavo M.Klein, R.Fairbairnas,

D.Winnicottas, M.Balintas ir daugelis kitų. Ši kryptis, o ypač ssavasties

psichologijos mokykla, kurią kūrė H.Kohutas, ir kuri pabrėžė motinos ir

vaiko empatiško ryšio svarbą, ženkliai nutolo nuo supratimo apie žmogų,

kaip vien instinktų įtakojamą biologinę būtybę.

    XX-ojo amžiaus pabaigoje psichoanalizė žengė dar vieną ryškų žingsnį į

visai kitokį supratimą apie žmogų. Tam pradžią ddavė J.Bowlby sukurta

prisirišimo teorija, kuri paskatino kitų teorijų ir krypčių

(mentalizacijos, intersubjektyvumo) plėtojimąsi. Šios mokyklos pabrėžė, kad

žmogus jau gimsta pasirengęs bendrauti su aplinkiniais, todėl tik artimas

ryšys su motina, o vėliau su kitais žmonėmis formuoja asmenybę bei vaiko

psichiką.

    Todėl šiuolaikinė psichoanalizė nebėra ta, kurią galima matyti kino

filmuose, kai analitikas rodomas kaip šaltas ir nutolęs nuo paciento

profesionalas, analizuojantis tai, ką sako jam pacientas. Dabartinis

analitikas – aktyvus ir empatiškas artimo abipusio proceso tarp jo ir

paciento dalyvis. O šiuolaikinė psichoanalizė yra ta, kuri pabrėžia

tarpusavio ryšio ir žmonių bendravimo svarbą, o ne vien jo instinktų, ego

ir superego sąveiką.

    Žinoma, Z.Froido sukurti teiginiai apie pasąmonę, sapnų analizę, ego

ir superego, išorinius ir vidinius objektus išliko iki šiol svarbūs bet

kuriai psichoanalizės mokyklai, tačiau jų įvertinimas bei pritaikymas

žmonių gydymui bei aanalizei pažengė gerokai toliau nei tą įvardino pats

psichoanalizės kūrėjas.

Neopsichoanalizė

Ne visi Z. Froido mokiniai liko ištikimi mokytojo idėjoms, gabiausi jų

sukūrė savo teorijas, šiandien sudarančias neopsichoanalitinės krypties

turinį.

Adleris, indvidualiosios psichologijos kūrėjas, teigė, kad žmogaus asmenybė

susiformuoja iki 5 m. amžiaus, nes tada asmeniui yra būdingas tam tikras

“gyvenimo stilius”. Dėl fizinio nepajėgumo vaikas jaučia nepilnavertiškumą

ir jogyvenimo tikslu tampa to komplekso įveikimas bei jo kompensacija save

įvertinant.

K. Jungas, analitinės psichologijos kūrėjas, teigia, kad pasąmonėje

glūdi ne užspaustas nepatenkintas seksualinis potraukis, bet bendra

gyvybinė energija. Psichikoje yra iišskiriami 3 lygmenys: sąmonė,

individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė. Pastarojoje yra užfiksuota

žmonijos patirtis. Vystydamasi asmenybė perima kolektyvinės pasąmonės

turinį, vyksta individualizacija ir tuo ji save realizuoja.

K. Horni, H. Salivanas, E. Fromas, E.Eriksonas – tai žymiausi utoriai,

kurie, kurdami savo teorijas, savaip revizavo Z. Froido pažiūras,

pabrėždami socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir

funkcionavimui.

Kognityvinė psichologija

Tai šiuolaikinė psichologijos kryptis, kurios ryškiausias atstovas U.

Neiseris.

Kognityvinės psichologijos uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su

sensorine informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Bandyta ieškoti

analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Buvo sukurta daugybė

pažinimo procesų blokų, kurie užtikrindavo informacijos saugojimą

(išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys) ir komandų vykdymą. Nors

teorinių schemų daugėjo, bet aiškumo, deja,ne.

Tuomet buvo iškeltas uždavinys parodyti, jog pažinimo procesai vaidina

lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje. Tokia esminė pozicija buvo artima ir

mokslininkams Ž. Piažė, J.S.Brueris, G. Kelis., daugiausia dėmesio

skyrusiems vaizdinio mąstymo tyrinėjimui, atminties organizacijos analizei,

motyvacijos, kaip “atrankos”mechanizmo, supratimui. Kognityvistų tyrimams

būdingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė, tikslios teiginių

formuluotės.

Kritika jų atžvilgiu dažniausiai siejama su pasąmonės procesų ignoravimu

bei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimui.

Nors kognityvine psichologija gyvuoja jau ketvirtą dešimtmetį, iš

bihevioristinio tabu, draudžiančio minėti sąmonę, ji išsivadavo tik maždaug

prieš dešimtmetį, kuomet pasirode pirmieji nuoseklus tyrimai apie atminties

ir samoningo suvokimo sąryšį. Buvo nustatyta, kad atminties turinys gali

tureti trejopą pavidalą: mes galime kažką įsiminti taip, kad tas turinys 1)

bus neprieinamas vvalingo atsiminimo mechanizmams (apie tai, kad kažkas buvo

įrašyta į atmintį galima bus sužinoti tik iš spontaniško pavėluoto

atsiminimo); 2) bus prieinamas atsiminimo mechnaizmams, bet mes samoningai

nežinosime apie tai, kad reikiamos žinios yra atminty; 3) bus ir

prieinamas, ir mes žinosime apie to turinio buvimą atminty (pastaroji

atmintis dažnai vadinama „deklaratyvine“). Buvo pasiulyta, kad šie trys

atminties lygiai atitinka tris samoningumo lygius – pasamoninga suvokimą,

tiesioginį suvokimą, ir refleksyvų suvokimą. Naujas BMR metodas įgalino

„užmesti akį“ į smegenų veiklą įvairiu atminties procesu metu. Paaiškėjo,

kad atmintį saugo kone visos smegenys: kiekviena sritis saugo informaciją

apie jos specializaciją atitinkancią temą. Pavyzdžiui, regos sritys

aktyvuojasi tiek vaizdu stebejimo, tiek ir tų vaizdų atsiminimo (vaizduote)

metu. Raudonas arklys šoka per gyvatvorę. Beveik kiekvieno skaitytojo

smegenyse, perskaičius paskutinį sakinį, labai aktyviai susižadino įvairios

regos sritys, kurios nereaguoja i abstraktaus teksto pateikimą – taigi,

kalbos prasminiai procesai yra taipogi bent dalinai palaikomi vaizdiniu,

sukeliamu regos smegenu žievej (manoma, kad šie vaizdiniai yra sukuriami

per anksčiau aprašytus neuroninius ryšius iš aukštesniųjų sričių į

žemesniąsias). Tačiau duomenys nurodo, kad vieno tipo atmintis –

deklaratyvine (t.y. pati samoningiausia atmintis) – negali funkcionuoti be

smegenų žievės smilkinio sričių. Įtarimą, kad smilkinio sritys turi

ypatingą sąryšį su sąmoningumu, sustiprina ir tai, kad smilkinio srityse

(kairiarankiu – dešineje puseje) slypi ir informacija apie mūsų „ego“ –

t.y. atmintis apie mūsų asmenines biografijas (zr. 22 pav). Papildomi

duomenys iš eksperimentų su primatais leidžia manyti, kad iš dviejų

regimosios informacijos apdorojimo srautų samoningas regimasis suvokimas

yra susijes tik su „apatiniu“ (ventraliniu) srautu kuris užsibaigia

smilkiniu (temporalinese) srityse.

Sąmoningame regimąjame suvokime svarbiausia vaidmenį vaidina atminties

ir dėmesio sąveika: dėmesys valdo informacijos srautą, patenkantį į

atmintį. O kas valdo dėmesį? Manoma, kad valingo dėmesio kontrolės

mechanizmai slypi pakaušy – į virsų kylančiame regimosios informacijos

apdorojimo sraute (dorsalinis srautas), ypač srityse LIP ir VIP, kurios

gauna komandas is kaktos sričių (kaktos sritys užsiima tiek fiziniu tiek ir

protiniu veiksmu planavimu;). Iš tikro, dėmesys yra lyg ir vidinė,

„mentalinė akis“, tad nenuostabu, kad jį valdo sritys artimos sritims,

susijusioms su akių judesiais.

Taigi, tai ka mes sąmoningai suvokiame priklauso nuo abiejų regimosios

informacijos apdorojimo srautų sąveikos, koordinuojamos kaktos

(frontalinių) sričių.

Humanistinė psichologija

Tai bene labiausiai paplitusi šiandieninė psichologijos kryptis,

siejama su A.Maslou, K.Rodžerso, V. Franklio ir kitais vardais. Pagrindinis

psichologijos tyrimo objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi

ir saviaktualizacijai. Remiamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi

galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai optimistinis požiūris į

žmogų, paremtas meile ir pasitikėjimu. Nors kiekvienas iš čia paminėtų

atstovų sukūrė savo teoriją, bet galima išskirti bendrus teiginius, su

kuriais sutinka visi šios krypties atstovai:

♦ žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma;

♦ kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne

mažiau

pateisinama, kaip ir statistiniai apibendrinimai;

♦ žmogus yra atviras pasauliui;žmogaus išgyvenimas išoriniame ir vidiniame

pasaulio ir savęs pasaulyje – pagrindinė psichinė realybė;

♦ gyvenimas turi būti suprantamas kaip vientisas žmogaus brendimo ir būties

procesas;

♦ žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos

potencija;

♦ žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis,

kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas;

♦ žmogus – aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė.

Toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nes

pagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikos

objektas, nes dažnai sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žžmogus galvoja

apie save, ir to, kas jis yra iš tikrųjų.

LITERATŪRA

D. Antinienė, N. Ausmanienė ir kt. “Psichologija studentui”