Raidos psichologijos tyrimų organizavimas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

RAIDOS PSICHOLOGIJOS TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS

Referatas

Darbą parengė

Gitana Stankienė

I k. 9 gr. studentė

Darbo vadovė

doc. dr. A.Liniauskaitė

Klaipėda, 2004

TURINYS

Įvadas 3

I. Duomenų rinkimo metodai 4

1. Imties tūrio parinkimo būdai 4

2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas) 4

3. Apklausa, interviu 5

4. Atvejo analizė 6

II. Bendrosios raidos tyrimų schemos 6

1. Koreliacinis tyrimas 6

2. Eksperimentas 7

2.1. Preliminariniai tyrimai 7

2.2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai 7

2.3. Kvazieksperimentiniai tyrimai 8

2.4. Eksperimentinio tyrimo patikimumas ir validumas 8

2.5. Eksperimento tyrimo etapai 9

2.6. Laboratorinis eksperimentas 10

2.7. Natūralus eksperimentas 10

III. Raidos tyrimo schemos 10

1. Skersinio pjūvio tyrimai 10

2. Tęstiniai (longitudiniai) tyrimai 11

3. Laiko periodų tyrimai 11

4. Sekos tyrimai 11

Išvados 12

Literatūra 13

Įvadas

Gyvenimo raidos tyrimas – palyginti nauja disciplina. Tyrimais mėginama

nustatyti, kiek ir kokiomis sąlygomis žmogaus raida gali kisti ir kas ją

gali riboti.

Atliekant raidos psichologijos tyrimus, kaupiama daug informacijos apie

įprastą ir neįprastą elgesį, apie paveldėtas ir gyvenant įgytas ypatybes,

apie aplinkos įtaką individo raidai ir kt.

Taigi, raidos psichologijos tyrimų tikslas – suprasti žmogaus augimą ir

keitimąsi. Mėginama nustatyti, kkokie įvykiai ir aplinkybės suformavo tą

individą, stengiamasi prognozuoti jo ateitį. Raidos psichologija, pasak

Ritos Žukauskienės, pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų,

bendravimo ypatybių, fizinės žmogaus raidos tyrimu, rūpinimusi praktiniais

jo poreikiais ir kt. (3, 12).

Dalis psichologinių tyrimų yra nukreipti analizuoti žmogaus prigimtį,

t.y. tiriami asmens sugebėjimai ir kitos įgimtos ypatybės, kituose

tyrimuose pabrėžiama ugdymo svarba. Nuolatiniai klausimai: kuris iš procesų

– brendimas ar išmokimas – yra svarbiausias individo raidai, žmogaus raida

– vientisas ar netolydus procesas – yra konkrečių tyrimų ir teorinių

svarstymų objektai.

Be abejonės, raidos psichologijos tyrimų objektais domisi ne vien tik

raidos psichologai. Raidos tyrimas – įvairių mokslo disciplinų sritis.

Norint tinkamai suprasti raidos sudėtingumą, turime įvertinti sociologijos,

antropologijos, biologijos ir neurologijos indėlį.

Šiame darbe:

1. apžvelgsiu duomenų rinkimo metodus,

2. pristatysiu pagrindines mokslinių ir specifinių raidos psichologijos

tyrimų schemas,

3. paanalizuosiu jų privalumus bei trūkumus.

I. Duomenų rinkimo metodai

1. Imties tūrio parinkimo būdai

Planuojant tyrimus, svarbu nustatyti reikalingą minimalų tyrimų

skaičių, kad galima būtų padaryti statistiškai reikšmingas išvadas.

Paprastai dominančių požymių pasiskirstymas generalinėje aibėje nėra

žinomas (generalinė aibė, aarba populiacija, – tai tiriama visuma). Norint

tai nustatyti, reikėtų ištirti visus generalinės aibės elementus. Tai

aišku, pareikalautų daug laiko ir lėšų, o kartais toks tyrimas neįmanomas.

Empiriniuose tyrimuose beveik visada daroma išankstinė atranka, t.y.

atsitiktinai parenkama generalinės aibės elementų dalis, ištiriamas

nagrinėjamo požymio pasiskirstymas šioje dalyje ir iš jos sprendžiama apie

šio požymio pasiskirstymą visoje generalinėje aibėje. Ši pasirinktoji dalis

vadinama imtimi.

Atrankos metodai remiasi tikimybių teorija, tačiau darant atranką

visiškai išvengti paklaidų negalima, nebent tirtume visą populiaciją.

Paprastai pasitaiko dvi paklaidų rūšys: sisteminė ir atsitiktinė. Sisteminė

paklaida –– kai tendencingai iškreipiamas imties dydis. Tai priklauso nuo

tyrėjo sąžiningumo, atrankos klaidų, o atsitiktinė paklaida, kuri gali

padidinti arba sumažinti imties dydį visada egzistuoja.

Nustačius reikiamą tiriamųjų skaičių, nustatomas jų parinkimo būdas.

Išskiriami du pagrindiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdų atvejai: 1)

tikimybinis, kai kiekvieno tiriamos populiacijos elemento tikimybė pakliūti

į imtį yra žinoma ir 2) netikimybinis, kai tiriamųjų pasiskirstymas

populiacinėje grupėje nėra žinomas.

Tikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:

1. Paprastas atsitiktinis. Šio būdo esmė ta, kad iš populiacijos sąrašo

atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius,

t.y. tiek, kiek buvo numatyta.

2. Sisteminis, arba mechaninis. Tai paprasto atsitiktinio būdo

modifikacija. Čia iš populiacijos sąrašo tiriamieji parenkami ne

atsitiktinai, bet pagal tam tikrą sistemą.

3. Sluoksniuotas, arba tipinis. Tiriant šiuo būdu, tiriamoji populiacija

suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes.

4. „Puokštės“ principas, arba serijinis. Kai populiacija labai didelė,

plačiai nusidriekusi, tai parinkti tiriamųjų grupes atsitiktinumo

principu keblu. Tiriant šiuo metodu parenkamos kelios būdingiausios

tiriamųjų grupės iš visos populiacijos.

Netikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:

1. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos ne

visai laikantis atsitiktinumo principo. Be abejo, taip suformuotos

grupės ne visiškai atspindi populiaciją, tačiau, kita vertus, tai

paprasčiau ir pigiau.

2. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas. Tyrimui parenkami asmenys,

kuriuos lengva rasti, eesančius greta.

3. Grupių parinkimas kvotų principu. Šiuo principu grupės parenkamos

panašiai kaip ir tipinio grupių formavimo atveju, norint pasiekti, kad

grupėje būtų toks tiriamųjų požymių santykis, koks yra populiacijoje.

4. Tikslinis grupių formavimas. Čia tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia

asmenis, kurie, jo manymu, yra tipiškiausi tiriamojo požymio

atžvilgiu.

5. „Gniūžties“ principas. Pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų,

pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie

asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių ir t.t.

2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas)

Natūralistinis stebėjimas skirtas aprašyti tiriamųjų elgesį realioje

gyvenimo aplinkoje (lauke), pavyzdžiui, fabrike, bažnyčioje, susitikimuose

ir pan. Tai aprašomasis tyrimas. Tyrėjas visiškai nesikiša į stebimą

situaciją, tačiau siekia fiksuoti viską, kas joje vyksta. Natūralistinis

stebėjimas dažnai naudojamas tiriant vaikus, kitų kultūrų atstovus ir

gyvūnus.

Svarbiausias lauko metodo privalumas tai, kad jis aprašo elgesį

realiame gyvenime, o ne nenatūralų elgesį laboratorijoje. Pasak B.H.Lemme,

tai toks pats skirtumas, kaip stebėti šimpanzių elgesį jų natūralioje

aplinkoje arba zoologijos sode (1).

Nepaisant privalumų, šis metodas turi ir trūkumų: 1) Tiriamo elgesio

neįmanoma kontroliuoti. Gali tekti labai ilgai laukti, kol galima bes

stebėti. 2) Natūrali aplinka visada yra gana sudėtinga. Neįmanoma vienu

metu fiksuoti pačių svarbiausių įvykių.3) Problemų kelia ir stebėtojo

nuovargis bei poreikis retkarčiais nukreipti dėmesį, o todėl stebėjimas

nėra nenutrūkstamas. 4) Rimčiausia problema yra tai, kad stebėtojo

šališkumas, arba ssubjektyvumas, gali rimtai iškreipti stebimų reiškinių

vertinimą, ypač jei stebintysis priklauso ne tai grupei arba net kultūrai,

kaip stebimieji. Kad duomenys būtų kuo objektyvesni, turi būti imamasi visų

galimų priemonių.5) Visada įmanoma, kad stebimą elgesį keis stebėtojo

buvimas.6) Lauko tyrimus itin sunku pakartoti, patikrinti, kadangi tyrimo

sąlygos nuolat kinta. 7) Natūralistinis stebėjimas pateikia tik elgesio

eigą, bet neaiškina jo priežasčių. Galima sužinoti, kas vyksta, bet ne

kodėl.

3. Apklausa, interviu

Viena iš apklausos rūšių, integruotų į stebėjimo metodų grupę, yra

interviu. Tikslai gali būti labai platūs, pavyzdžiui, įvertinti kai kuriais

požiūriais asmenį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją

eksperimentiniams tyrimams ir t.t. Nors konkretaus interviu stilius, jo

strategija gali būti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu – tai

abipusis sandėris tarp klausiančiojo į atsakančiojo.

Interviu kaip atskiras tyrimo metodas gali būti skirstomas daugelį

įvairių variantų, pradedant nuo formalizuotų (standartizuotų) interviu, kur

kausimai iš anksto numatyti, iki neformalių interviu, kur klausimų seka bei

jų formalizavimas visiškai laisvi.

Tiriamasis interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų

pokalbis, kurio tikslas – gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją.

Būdingas jo bruožas tas, kad visa informacija gaunama žodžiu. Tuo jis iš

esmės skiriasi nuo anketinės apklausos. Yra ir daugiau skirtumų.

Pavyzdžiui, interviu platesnes galimybes nuodugniau pažinti tiriamąjį

asmenį, tuo tarpu anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos.

Kita vertus, interviu yra mažesnės galimybės nei anketinėje apklausoje

aprėpti daugiau

tiriamųjų.

Tiriamojo interviu metodo paskirtis gali būti trejopa:

1. Tiesioginė ir pagrindinė priemonė reikiamai informacijai gauti.

Pavyzdžiui, sužinoti, ką mano respondentas, išsiaiškinti, ką asmuo

žino (žinių informacija), ką jis mėgsta ir ko nemėgsta (vertybės), ką

galvoja (požiūriai).

2. Priemonė iškeltai hipotezei patikrinti. Pavyzdžiui, nustatyti arba

patikslinti kintamųjų ir tiriamojo įvykio ryšius.

3. Gali būti panaudotas kartu su kitais tyrimo metodais ir renkant

informaciją, ir įvertinant kitus metodus, pavyzdžiui, anketinę

apklausą.

Tyrimo praktikoje galimi keturių tipų interviu:

1) struktūrizuotas (klausimai ir vvisa procedūra numatomi iš anksto, ir

interviu eigoje mažai kas keičiama; šiuo atveju situacija esti

apibrėžta);

2) nestruktūrizuotas (be detalaus plano, klausinėjama laisva forma;

situacija atvira, galinti keistis);

3) neprimestinis (kilęs iš psichiatrijos, kada klausinėjantysis

nesistengia išlaikyti numatytos pokalbio linijos, o pasiduoda ligonio

primetamai pokalbio eigai);

4) kryptingas (klausinėjantysis ypatingą dėmesį kreipia į subjektyvius

respondento atsakymus apie jam žinomą situaciją, su kuria jis

susipažino prieš interviu; iš gautų atsakymų tyrėjas gali spręsti, ar

pasitvirtino jo iškelta hipotezė, ar ne).

Dėl iinterviu metodo patikimumo yra įvairių prielaidų, teorijų, ir visos

jos sąlygojamos tyrėjo ir respondento tarpusavio santykių:

1. Manoma, kad jeigu interviu gavėjas yra pakankamai kvalifikuotas, o

respondentas – nuoširdus ir nusiteikęs atsakyti į jam duodamus

klausimus, yra didesnė tikimybė gauti patikimus duomenis. Be abejo,

melavimas arba sąmoningai parenkami socialiai pageidaujami atsakymai

iš tyrimo turi būti eliminuojami.

2. Yra ir kita nuomonė – žiūrint į interviu kaip į sandorį, klaidos yra

neišvengiamos, kadangi šiame procese kiekvienas interviu dalyvis turi

savų sumetimų. Manoma, kad šiuo atveju reikalingos kontrolinės

respondentų grupės, juolab kad abi interviu puses gali veikti emocinis

nusiteikimas, asmeniniai santykiai ir kt.

3. Interviu gali būti traktuojamas kaip natūralus susitikimas,

sąlygojamas daugelio gyvenimiškų situacijų, kuriomis ir reikia

vadovautis, norint išvengti nepatikimų atsakymų. Šiuo požiūriu

išskiriami keli interviu ypatumai, galintys sukelti problemų:

a) tarpusavio pasitikėjimo, „distancijos“ jautimo ir kiti panašūs

veiksniai;

b) respondentas gali jaustis nepatogiai ir vengti „gilesnių“ klausimų;

c) įvairios prasmės, kurios aiškios tyrėjui, gali būti sunkiau

suprantamos respondentui;

d) interviu, kaip ir kkasdieniniame gyvenime, sunku įvertinti įvairius

galimus ypatumus.

Taigi, kad ir kaip kruopščiai ir sąžiningai elgtųsi klausinėtojas,

vargu ar galima visiškai išvengti asmeninių santykių, galinčių veikti

atsakymus.

4. Atvejo analizė

Tai išsamus vieno žmogaus ištyrimas. Informacija renkama pokalbio metu,

vertinant užrašus, pateikiant užduotis, stebint ir pan. Atvejo analizę

dažnai naudoja klinikos specialistai, diagnozuodami ir gydydami sutrikimus.

Ji taip pat gali būti panaudojama pradiniame tyrimo etape. Šis metodas

siejamas su Sigmundo Freudo darbais, kuris savo psichoanalizės teoriją

pagrindė pacientų atvejų analize.

Svarbiausias privalumas – galimybė gauti labai daug informacijos, kuri

gali ppraversti tiriant atvejį; ji leidžia kelti hipotezes, kurias vėliau

galima patikrinti su kitais tiriamaisiais. Tarkime, tiriamas vienas labai

kūrybiškas žmogus ir aptinkama kas nors, kas, tyrėjo nuomone, buvo labai

svarbi šio žmogaus aukšto kūrybiškumo priežastis. Vėliau tyrimą galima

pritaikyti didesnei žmonių grupei, aiškinantis, ar tas veiksnys tikrai

reikšmingas.

Tačiau dauguma informacijos, gaunamos atvejo analizės būdu, yra

retrospektyvi (tai yra, susijusi su praeities įvykiais) ir surenkama

apklausiant tiriamąjį, jo giminaičius, draugus bei kitus žmones. Visi

minėti sunkumai, susiję su subjektyviai gaunamais duomenimis, galioja ir

čia. Tyrėjo gautų duomenų analizė arba jų interpretacija gali būti šališka

ir netiksli.

II. Bendrosios raidos tyrimų schemos

Dažniausiai naudojamos dvi bendrosios tyrimo schemos: koreliacinis

tyrimas ir eksperimentas.

1. Koreliacinis tyrimas

Koreliaciniu tyrimu nustatoma, ar tarp dviejų ir daugiau kintamųjų

egzistuoja ryšys; jei egzistuoja, – koks jo pobūdis ir lygis. Koreliacinis

tyrimas nekuria tokių tarpusavio ryšių, o tik juos aprašo.

Koreliacija gali būti dviejų rūšių. Teigiama koreliacija rodo, kad du

mus dominantys veiksniai kinta ta pačia kryptimi, tai yra, didėjant (arba

mažėjant) vienam iš jų, didėja (arba mažėja) ir kitas. Sakykim, kylant

saulei, oro temperatūra taip pat kyla; saulei leidžiantis, temperatūra

krinta. Neigiama koreliacija atspindi priešingą ryšį. Vienam kintamajam

didėjant, kitas mažėja. Kuo didesnis stresas, tuo mažesnis atsparumas

infekcijoms.

Daugelyje koreliacinių tyrimų naudojamas koreliacijos koeficientas.

Dominantys kintamieji išmatuojami ir tam tikromis formulėmis įvertinamas

ryšio lygis, kuris išreiškiamas koreliacijos koeficientu. Koreliacijos

koeficientas kinta nuo nulio (kai nėra jokio tarpusavio ryšio) iki ±1,0

(idealus ryšys). Kuo koreliacijos koeficientas arčiau ±1,0, tuo stipresnis

ryšys tarp dviejų vertinamų kintamųjų ir tuo daugiau galimybių jam

pasireikšti. Paprastai stipria laikoma tokia koreliacija, kurios

koeficientas siekia ±0,7 arba daugiau. Koreliacija taikoma numatant

reiškinius. Pagrindinis koreliacinio tyrimo trūkumas yra tas, kad jis

neatspindi priežastinių santykių tarp kintamųjų.

2. Eksperimentas

Tyrimuose yra skiriamos trys eksperimentinių tyrimu rūšys. Tai

preliminariniai, tikrieji ir kvazieksperimentiniai tyrimai.

Eksperimentinių tyrimų simboliai tyrimų strategijai nustatyti:

• X – poveikio priemonės (nepriklausomi kintamieji), kurių efektą norime

nustatyti.

• O1 – stebimo objekto (priklausomų kintamųjų) įvertinimas prieš

eksperimentą.

• O2 – stebimo objekto įvertinimas po eksperimento.

• X ir O, esantys vienoje eilėje, rodo, kad poveikis ir jo rezultatai –

tų pačių objektų.

• Kryptis iš kairės į dešinę žymi seką.

• R rodo, kad tiriamųjų grupės sudarytos, remiantis tikimybių

principais.

• X ir O, esantys vertikaliai vieni virš kitų, nurodo tą patį

laikotarpį.

• Lygiagrečios eilės, neatskirtos punktyrine linija, – tai tarpusavyje

lyginamos grupės, sudarytos laikantis tikimybių principo, o grupės,

atskirtos viena nuo kitos punktyrine linija – nehomogeniškos grupės.

1. Preliminariniai tyrimai

Tyrėjas įvertina tiriamuosius požymius (pre – test), o praėjus kiek

laiko, kuriuo metu buvo taikomas eksperimentinis faktorius (test – factor),

nustato tų požymių kkitimus (O2), atlikdamas užbaigimo testą (post – test).

Tokį tyrimą grafiškai būtų galima pavaizduoti taip:

O1 X O2

Eksperimentuojant pagal tokią schemą, būtina kontroliuoti, kad bandymų

neveiktų šalutiniai veiksniai, išskyrus tuos, kuriuos tyrėjas stebi.

Priešingu atveju negalima įrodyti daromo poveikio veiksmingumo.

2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai

Tikrųjų eksperimentinių tyrimų pradinio ir galutinio testavimo

tiriamųjų grupės simbolinė schema būtų tokia:

Eksperimentinė grupė RO1 O2

X

Kontrolinė grupė RO3 O4

Šiuo atveju sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu

yra vienodos. Jos suburiamos remiantis tikimybių principais.

Taigi kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupės, tiriamasis poveikis

kontrolinei grupei netaikomas, o tai leidžia įvertinti poveikio priemonių

efektyvumą: įvedus kontrolinę grupę, eliminuojamas išorinių kintamųjų

poveikis eksperimentinei grupei, kadangi daroma prielaida, jog išoriniai

nepriklausomi kintamieji, kuriuos eksperimentatoriui sunku suvaldyti,

vienodai veikia kontrolinę ir eksperimentinę grupes, todėl jie atmetami

kaip skirtumas tarp kontrolinės grupės pirminio ir baigiamojo testavimo.

Tokia tyrimų schema neturi trūkumų, būdingų preliminariems tyrimams. Tačiau

ir čia gali atsirasti testavimo paklaidų, susijusių su tiriamųjų jautrumu

pradinio testavimo poveikiui.

Dėl šio pradinio testavimo eksperimentinė grupė gali reaguoti į X

poveikį kitaip, negu tuo atveju, jeigu pradinio patikrinimo nebūtų. Norint

šį testavimo poveikį neutralizuoti, rekomenduojama parinkti dar vieną

grupę, kuriai pirmasis testavimas nebūtų taikomas. Tyrimas tada būtų

atliekamas pagal tokią schemą:

Eksperimentinė grupė RO1 X O2

I kontrolinė grupė RO3 O4

II kontrolinė grupė X O5

3.

Kvazieksperimentiniai tyrimai

Dažnai atliekami tyrimai su iš dalies suvienodintais parametrais arba

apskritai nesirūpinant jų suvienodinimu, iš anksto turint galvoje, kad

parinktos tiriamųjų grupės yra panašios.

Kai grupės nevienalytiškos, t.y. kai jų parametrai nėra suvienodinti,

labai tikslių duomenų neverta tikėtis, todėl jie ir vadinami

kvazieksperimentiniais. Jų struktūrą galime išreikšti taip:

Eksperimentinė grupė O1 X O2

Kontrolinė grupė O3 O4

• Šiuo atveju, palyginti su preliminarinio eksperimento schema,

eksperimentatorius gali siekti grupių ekvivalentiškumo. Tuo tikslu,

norint sumažinti galimas paklaidas, tiriamųjų grupės parenkamos taip,

kad jų parametrai būtų kuo panašesni, tačiau visa tai būtina

argumentuoti.

4. Eksperimentinio tyrimo patikimumas ir validumas

Ir eksperimentiniuose tyrimuose, kaip ir kituose, galimos įvairios

paklaidos, dažniausiai atsirandančios dėl nepakankamo eksperimentinių ir

kontrolinių grupių suderinamumo. Šios paklaidos bus mažesnės tikruosiuose

eksperimentiniuose tyrimuose ir didesnės kvazieksperimentiniuose.

Eksperimentinių tyrimų paklaidas sąlygojantys veiksniai gali būti

skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai veiksniai:

1. Istoriniai. Neretai tarp pirminio testavimo ir testavimo,

nustatant taikytų poveikio priemonių veiksmingumą, praeina

nemažas laiko tarpas. Per šį laikotarpį gali pasikeisti

socialinės, politinės ar kitos sąlygos, galinčios iškreipti

tiriamojo veiksnio rezultatą.

2. Senėjimo. Natūraliai gali pakisti socialinės aplinkos sąlygos,

galinčios turėti įtakos eksperimento rezultatams. Šiuo požiūriu

trumpalaikiai laboratoriniai tyrimai yra pranašesni.

3. Statistinės regresijos. Tai paklaidos, atsirandančios dėl

duomenų registravimo tikslumo prieš eksperimentą ir po jo arba

dėl kkitų šalutinių veiksnių, kurie gali turėti specifinės įtakos

tiriamajam asmeniui ir visai tiriamajai grupei.

4. Testavimo. Jau pats pirminis tiriamųjų testavimas prieš

eksperimentą grupės narius gali padaryti jautresnius arba

pripratinti prie taikomojo poveikio. Tada po eksperimento

rezultatai dažniausiai būna aukštesni.

5. Tyrimo instrumentarijus. Šio pobūdžio paklaidos gali atsirasti

taikant nepatikimus testus bei matavimo priemones, arba

testavimo ir matavimo metodika, neatitinkančią esamųjų

standartų. Gali atsirasti ir subjektyvaus pobūdžio paklaidų,

susijusiu su žmonių nuomonėmis, ekspertų vertinimais.

6. Tiriamųjų grupių sudarymo. Šiuo atveju paklaidų gali atsirasti

ne tinkamai atrenkant tiriamuosius į grupes, arba sudarant

nehomogenizuotas kontrolines ir eksperimentinė grupes. Klaidos

atrenkant tiriamuosius į grupes gali sąveikauti ir su kitais

veiksniais, o tai dar labiau sumažina pirmojo ir antrojo

testavimo patikimumą.

7. „Nykimo“. Ilgai ttrunkančiuose eksperimentiniuose tyrimuose dalis

tiriamųjų dėl kurių nors priežasčių gali iš grupės išeiti ir tuo

pažeisti juos vienalytiškumą. Tada paklaidos gali atsirasti,

šiuos nuostoliu bandant išlygint, parenkant naujus,

atsitiktinius narius.

Išoriniai veiksniai, sąlygojantys eksperimentinių tyrimų paklaidas,

mažina tyrimo išorinį validumą. Šie veiksniai gali būti skirstomi į

keturias grupes.

1. Nesugebėjimas aiškiai apibrėžti nepriklausomus

kintamuosius. Jeigu tyrėjas netiksliai parinko

nepriklausomus kintamuosius, praktiškai neįmanoma

pataisyti tyrimo rezultatų. Be to, neadekvačiai

apibrėžti nepriklausomi kintamieji žymiai apsunkina

eksperimentinių tyrimų pakartojimą. Paklaidos

atsiranda ir dėl nesugebėjimo tiksliai ir teisingai

nusakyti priežastinius veiksnius.

2. Grupės nariai nebūdingi tiriamajai populiacijai. Gali

atsitikti taip, kad į tiriamąsias grupes pateks

asmenys, nebūdingi tai populiacijai, kuriai ketiname

taikyti tyrimo išvadas.

3. Gudobelės efektas. Yra žinoma, kad jau pats

dalyvavimas, pavyzdžiui, medicinos tyrimuose, kur

vartojami vaistai ir narkotinės medžiagos, gali

sukelti įvairias tiriamųjų psichologines reakcijas ir

dėl to iškreipti tyrimo rezultatus. Todėl kai kada

tai daroma pacientui nežinant.

4. Jautrumas eksperimento sąlygoms. Įvairūs žmonės gali

liguistai reaguoti į eksperimento procedūras,

pavyzdžiui atliekant laboratorinius tyrimus.

5. Eksperimento tyrimo etapai

Nėra lengva nustatyti tikslias eksperimento atlikimo taisykles, tačiau

galima bandyti nustatyti eksperimento tyrimo etapus:

1. Tyrėjas turi aiškiai apsibrėžti tyrimo problemą, nes nuo to priklauso

kokie bus parenkami tyrimo metodai.

2. Suformuluojama tyrimo hipotezė, t.y. apmąstomi įvairūs galimi ryšiai,

tarp specifinių kintamųjų, suskirstant juos pagal reikšmingumą.

3. Pasirenkamas poveikio būdas ir jo trukmė.

4. Atsižvelgiama į populiaciją, kuriai norime apibendrinti eksperimento

rezultatus, nes nuo to priklauso imties tūris, atrankos būdai, bei

materialinės sąlygos.

5. Iš anksto apgalvojama, kas gali iškreipti tyrimo rezultatus ir

stengiamasi visą tai neutralizuoti.

6. Prieš pradedant tikruosius arba kvazieksperimentinius tyrimus,

siekiant išvengti galimų pašalinių įtakų, svarbu atlikti keletą

preliminarių tyrimų, gerai išanalizuoti jų rezultatus, bei patikrinti

eksperimento metodiką.

7. Eksperimentą atliekant, būtina laikytis ggriežtai numatytų eksperimento

procedūrų. Instrukcijų standartizavimas, tikslus eksperimento laiko

fiksavimas, skrupulingas stebimų duomenų registravimas ir jų

kontroliavimas – kompetentingo tyrėjo skiriamasis bruožas. Tačiau

svarbiausiai yra tinkamai išanalizuoti, įvertinti ir apibendrinti

eksperimento duomenis, todėl tam turi būti skirta ne maža laiko dalis.

Jeigu eksperimente dalyvauja eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu

tapačios grupės, tada toks eksperimentas vadinamas linijiniu eksperimentu,

o jei eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu tyrime dalyvauja

skirtingos grupės, tada bus lygiagretus eksperimentas. Kitaip tariant,

linijinis eksperimentas bus ne kas kita, kaip jau aprašytas preliminarinis

eksperimentas, o lygiagretus atitinka tikrojo arba kvazieksperimento

sąvokas.

Mokslinėje literatūroje dar aptinkama sąvoka „eksperimentinė sistema“,

kurią sudaro šie elementai:

1. Eksperimentatorius;

2. Eksperimentinis veiksnys – tai sąlygos ar jų sistema, kurios,

atsižvelgiant į tyrimo hipotezę, tikslingai įvedamos į eksperimentą, o

jomis manipuliuoja eksperimentatorius. Eksperimentinis veiksnys gali

būti taikomas dalimis, įvairiu intensyvumu, apimtimi ir t.t.

3. Eksperimentinė situacija – tai su eksperimentu susijusios aplinkos

sąlygos, išskyrus eksperimentinį veiksnį. Šios sąlygos – tai

nepriklausomi kintamieji dydžiai, galintys turėti įtakos eksperimento

rezultatams

4. Eksperimentinio tyrimo objektas – tai, kas eksperimentu tiriama –

įvairios asmenybės charakteristikos arba apibrėžti požymiai, pagal

kurių kitimus įvertinamas eksperimento efektyvumas.

5. Dar gali pasitaikyti ir tokia eksperimento tyrimo sąvoka, kaip

eksperimento operacija, nusakanti visus eksperimentą lemiančius

veiksnius. Kitaip – sąmoninga eksperimento korekcija, intervencija

arba eeksperimentine manipuliacija.

6. Laboratorinis eksperimentas

Tai toks eksperimentas, kuriame nėra išorinio poveikio, ir situacija

nėra adekvati realioms gyvenimo sąlygoms. Laboratoriniai eksperimentai

atliekami ypatingomis, specialiai paruoštomis sąlygomis, naudojant

specialius registravimo ir matavimo prietaisus, dažniausiai – uždarose

patalpose, tiriamųjų nedaug. Jų privalumas yra tas, kad:

• Padeda išvengti atsitiktinių veiksnių įtakos, todėl eksperimentinė

situacija yra labiau valdoma;

• Galima izoliuoti eksperimentinį veiksnį, juo manipuliuoti;

• Galima geriau kontroliuoti tiriamuosius asmenis, lengviau fiksuoti

tiriamųjų charakteristikų požymius; tiksliau parinkti eksperimentines

ir kontrolines grupes.

Tačiau jie turi ir trūkumų:

• Atliekami nenatūraliomis sąlygomis, todėl neaišku, kaip tiriamasis

elgtųsi realioje situacijoje;

• Eksperimentinis veiksnys gali veikti kitaip, negu natūraliomis

sąlygomis, didelę įtaką daro pats eksperimentatorius;

• Tyrimo rezultatams įtakos gali turėti tiriamųjų nuostata į

eksperimento sąlygas, nes jie neretai įvairiai paskatinami;

• Tiriamųjų grupės gali būti pasirinktos nesilaikant homogenezijos

principų.

7. Natūralus eksperimentas

Šio eksperimento metu tyrimo objektas neišskiriamas iš natūralios

aplinkos, o eksperimentinė situacija iš esmės nesiskiria nuo realių sąlygų,

todėl galima pašalinti trūkumus, būdingus laboratoriniam eksperimentui.

Tačiau, kitą vertus, laboratorinio eksperimento privalumai natūraliame

eksperimente traktuojami kaip trūkumai. Pavyzdžiui:

• Atsitiktiniai veiksniai, turintys arba galintys turėti įtakos, ne

visai pilnai pašalinami, o dėl to nepakankamai kontroliuojama

eksperimentinė situacija, ypač jei eksperimentas vyksta ilgesnį laiką;

• Sunku izoliuoti eksperimentinį veiksnį, todėl tenka taikytis su

šalutinių veiksnių

poveikiu.

• Sunku kontroliuoti tiriamųjų elgesį, ypač jei eksperimentas trunka

ilgiau.

III. Raidos tyrimo schemos

1. Skersinio pjūvio tyrimai

Tiriant raidą dažniausiai taikomas skerspjūvio modelis: tuo pačiu metu

viena su kita lyginamos skirtingo amžiaus (tuo pačiu ir skirtingų kohortų)

tiriamųjų grupės. Vertinimo laikas yra tas pats, tiriami su amžiumi susiję

skirtumai. Skersinio pjūvio tyrimai naudojami dažnai, nes jie sąlyginai

nebrangūs, nesudėtingi ir nereikalauja tiek laiko, kiek kiti raidos

tyrimai. Be to, juose išvengiama nuostolių, atsirandančių iš tyrimo

pasitraukus tiriamajam, ir išmokimo poveikio, atsirandančio tiriant

pakartotinai, kurie apsunkina ttęstinius tyrimus.

Pasak B.H.Lemme, problemų sukelia amžiaus ir kohortų skirtumų

painiojimas. Tai yra, grupių duomenų skirtumus gali lemti skirtinga

istorinė patirtis, o ne raida arba amžius. Taigi rezultatus falsifikuoja

kartų skirtumai. Pavyzdžiui, buvo lyginami 18-mečių ir 78-mečių grupių

intelekto testo rezultatai. Pastebėta, kad jaunesnės grupės rezultatai

aukštesni negu vyresnių žmonių. (Ar tai reiškia, kad intelektas su amžiumi

silpsta?)

Kad kohorta lemia skirtumus, buvo pastebėta pakartojus jaunesnių ir

vyresnių žmonių atminties tyrimą, nes iš pradžių prastesni vyresnių žmonių

rezultatai buvo aiškinami kaip senėjimo išdava. Palyginus to paties amžiaus

tiriamuosius, lankiusius aaukštąją mokyklą ir jos nelankiusius, gautieji

skirtumai pasitvirtino. Vadinasi, skirtumus tarp jaunesnių ir vyresnių

tiriamųjų gali lemti ne jų amžius, o didesnė jaunesnių žmonių, kurie mokėsi

universitete, patirtis atliekant tokio pobūdžio atminties užduotis (pagal

Lemme, 2003; Ratner, 1987).

Dėl tokio kohortos poveikio skersinio pjūvio tyrimo duomenimis

grindžiamos išvados apie įvairias amžiaus grupes gali būti klaidingos.

Skersinio pjūvio tyrimai labiau tinka aprašant, o ne aiškinant skirtumus

tarp amžiaus arba kohortų grupių (1). Geriausia juos taikyti, kai amžiaus

skirtumas tarp grupių gana mažas. Kitas skersinio pjūvio tyrimų trūkumas

yra tas, kad jie neparodo, kaip keičiasi tie patys žmonės. (.) Taip pat

šie tyrimai neatskleidžia individualių raidos požymių. Skersinio pjūvio

tyrimai išryškina amžiaus skirtumus, tačiau neapibūdina ir nepaaiškina

vykstančių amžiaus pokyčių.

2. Tęstiniai (longitudiniai) tyrimai

Tęstinis tyrimas – tai duomenų rinkimas ilgą laiką tiriant to paties

amžiaus grupę (kohortą)

Galima išskirti du ilgalaikių tyrimų variantus. Vienas jų – kai ta pati

populiacija arba grupė žmonių tiriama ilgą laiką. Kitas variantas – kai ta

pati populiacija (grupė) arba kiti asmenys tiriami praėjus kuriam nors

laiko tarpui.

Ilgalaikių tyrimų privalumai:

• IIlgalaikiai tyrimai įgalina nagrinėti raidos procesus,

stebėti, kaip kinta tiriamojo objekto būsenos, požymiai,

atrasti naujų, anksčiau nepastebėtų dėsningumų.

• Šie tyrimai leidžia nustatyti ryšius tarp priklausomų ir

nepriklausomų kintamųjų dydžių.

Ilgalaikiai tyrimų trūkumai:

• Jie ilgai trunka, todėl yra brangesni, nes reikia laukti, kol

susikaups pakankamai duomenų.

• Egzistuoja tiriamos grupės ,,nykimo“ problema, nes, vykstant

ilgalaikiams tyrimams, dalis tiriamųjų iš grupės išeina, ir jos

homogeniškumas kinta.

• Galimi vadinamieji ,,kontrolės poveikio“ trūkumai. Tai susiję su tuo,

kad daugkartinis tiriamųjų tyrimas tta ar kita metodika gali sukelti

nepageidaujamų psichologinių padarinių, kai tiriamieji tampa jautrūs

tiems dalykams, į kuriuos iki tol jie nekreipė dėmesio.

• Ketvirta, sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, dėl ko gali atsirasti

interpretavimo klaidų.

3. Laiko periodų tyrimai

Laiko periodų tyrimo metodu skirtingu metu tiriamos to paties amžiaus

grupės. Pastovus lieka amžius, o kohortos ir vertinimo laiko įtaka kinta.

Laiko periodų tyrimas atskleidžia visuomeninių istorinių įvykių poveikį tam

tikru raidos laikotarpiu. Jis leidžia išsiaiškinti, kaip to paties amžiaus

žmonės elgėsi skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingose

situacijose.

Tvirtai teigti, ar konkrečius skirtumus nulėmė priklausymas kohortai,

ar bendra visuomeninė istorinė situacija tyrimo metu. Be to, šie tyrimai

brangūs ir reikalauja daug laiko. Pagaliau, tiriamas tik vienas amžiaus

tarpsnis; taigi šis tyrimas daugiau atspindi kultūrinius pokyčius, o ne

žmogaus raidą.

4. Sekos tyrimai

Sekos schemos siekia suderinti įvairius minėtus raidos tyrimus:

skersinio pjūvio, tęstines ir laiko periodų schemas. Tai gali būti ir

nuoseklūs kohortų tyrimai (kai dvi ar daugiau skirtingų kohortų tiriamos

tam tikrą laiko tarpą), ir nuoseklūs skersinio pjūvio tyrimai (skirtingu

istoriniu metu atliekami skersinio pjūvio tyrimai ir lyginami tarpusavyje).

Duomenys, skirtingu metu gauti tiriant įvairaus amžiaus skirtingų kohortų

žmones, suteikia galimybę su amžiumi susijusius pokyčius atskirti nuo tam

tikrai kohortai ar istoriniam laikotarpiui būdingų savybių.

Sekos schemos sujungia stipriąsias skersinio pjūvio ir tęstinio tyrimų

puses ir kiek ggalima sumažina amžiaus, kohortos ir vertinimo laiko poveikių

painiavą. Taigi jų vidinis validumas yra žymiai didesnis negu tuo pačiu

metu atliekamo tradicinio vienos kohortos tęstinio tyrimo arba skersinio

pjūvio tyrimo validumas. Tačiau nors šios schemos iš dalies išplečia

tęstinių, skersinio pjūvio ir laiko periodų tyrimų ribas, jos nėra plačiai

taikomos dėl sudėtingos struktūros.

Išvados

Kiekviena tyrimo schema turi trūkumų ir kiekvienoje iš jų kažkiek

supainiojami amžiaus, kohortos bei vertinimo laiko poveikiai. Metodo

efektyvumas ir validumas priklauso nuo to, kaip jis naudojamas, todėl

negalima pasakyti, kuris yra geriausias.

Konkreti schema pasirenkama atsižvelgiant į tiriamos problemos pobūdį,

tyrimų trukmę ir kaštus.

Nė viena iš aprašytų schemų nėra tobula. Jas galima derinti, siekiant gauti

tikslesnius ir reikšmingesnius rezultatus. Jei, remiantis skirtingais

požiūriais, ne vienu metu atlikti skirtingi tyrimai duoda tuos pačius

rezultatus, jais galima tvirtai pasitikėti. Kaip sako Botwinickas, „vienas

tyrimas dar nepatvirtina fakto“ (pagal Lemme, 2003; 1984, 406).

_________________________

Literatūra

1. Lemme Barbara Hansen, Suaugusiojo raida, K., 2003

2. Žukauskienė Rita, Raidos psichologija, V., 2002

3. Kardelis Kęstutis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, Kaunas:

Technologija, 1997.