Referatas

ĮVADAS

Savižudybė – dažniausiai labai vienišo ir nelaimingo žmogaus pagalbos šauksmas.

Lietuvoje kasmet nusižudo daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių. Tai daugiau, negu jų žūsta autoavarijose. Didžiausia savižudybės rizika Lietuvoje yra vidutiniškai keturiasdešimt -šešiasdešimt metų amžiaus žmonėms. Vyrai nusižudo penkis kartus dažniau nei moterys. Lietuvos kaime žmonės nusižudo dvigubai dažniau nei mieste. Kiekviena savižudybė labai stipriai emociškai paveikia mažiausiai šešis su nusižudžiusiuoju susijusius žmones.

Lietuvoje savižudybių rodiklis pats aukščiausias Europoje, o pasaulyje tiek pat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje.

Lietuvoje kol kas nėra jokios valstybinės ssavižudybių prevencijos strategijos. Kol kas apsiribojama tuo, kad visi žino, jog „pirmaujame pagal savižudybes“, tačiau šalyje nėra nė vieno krizių įveikimo centro, nė vieno savižudybių profilaktikos centro, nė vieno visą parą veikiančio psichologinės pagalbos telefono.

Pirmoji mokslinė savižudybių teorija, išdėstyta prancūzų sociologo Emile‘o Durkheimo tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt septintais metais išėjusiame veikale „Savižudybė“ E.Durkheimas teigė, kad savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis.

Šiandien socialiniuose moksluose dažniau naudojamas terminas „gyvenimo kokybė“. Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės išraiška. Iš jo galima spręsti apie bbendrą šalies socialinę, ekonominę ir politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos apsaugos sistemos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichosomatinę sveikatą ir atsparumą stresui.

Savižudybė yra socialinis faktas ir jį reikia aiškinti kitais socialiniais faktais. Tiksliau pasakius: sociologijos užduotis aiškinant savižudybę nėra aatskleisti visus jos aspektus; savižudybė yra socialinis faktas tik jos socialinio paplitimo požiūriu.

Savižudybių dažnumas bet kurioje esamoje visuomenėje metai po metų išlieka gana vienodos (nors kartais pasitaiko staigių svyravimų ir pastebima ilgalaikių tendencijų). Pasak E.Durkheimo, šis stabilumas patvirtina, kad mes susiduriame su socialiniu faktu. Nes galime būti tikri, kad individai, kurie tampa savižudžiais vienais metais, nėra tokie pat kaip savižudžiais kitais metais; turi būti tam tikra socialinė įtaka, kuri visus tuos individus paveikia.

Mažiausiai savižudybių katalikiškuose kraštuose, o daugiausia – protestantiškuose. Visuomenėse, kuriose gyvena ir katalikai, ir protestantai, savižudybių skaičius daugmaž vidutinis.

Savižudybių dažnumas religinėje bendruomenėje yra atvirkščiai proporcingas tos bendruomenės tos bendruomenės socialinei integracijai: kuo labiau integruota religinė bendruomenė, tuo mažiau savižudybių.

Savižudybių tarp nesusituokusių žmonių daug daugiau negu tarp tokio pat aamžiaus susituokusių. E.Durkheimo teigimu, atvirkštinę sąsają tarp šeimos gausumo ir savižudybės: kuo daugiau šeimoje vaikų, tuo mažiau tėvų savižudybių.

SAVIŽUDYBIŲ BŪDAI

Kiekvienais metais mažiausiai aštuoniasdešimt procentų nusižudžiusiųjų Lietuvoje pasikaria. Pasikorimas – dažniausias savižudybės būdas Vengrijoje, Vokietijoje ir Estijoje. Vienose šalyse savižudybės įvykdomos šaunamuoju ginklu. Nuodijimasis skirtingose šalyse pasireiškia skirtingomis toksinėmis medžiagomis. Antai, Vengrijoje daug dažniau negu kitose Europos šalyse nusižudoma herbicidais ir pesticidais.

Nusišovimai daugėja tose šalyse, kur legalizuotas šaunamųjų ginklų įsigijimas ir laikymas. Todėl savižudybių terpėje svarbu siekti kiek įmanoma pasunkinti iir apriboti nusižudymui tinkamų priemonių įsigijimą.

Savižudybių būdai Lietuvoje 1996 metais:

• Tyčinis apsinuodijimas kietomis ar skystomis medžiagomis,

• Tyčinis apsinuodijimas buitinėmis dujomis,

• Tyčinis susižalojimas pasikariant,

• Tyčinis susižalojimas pasiskandinant,

• Tyčinis susižalojimas šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis,

• Tyčinis susižalojimas aštriais daiktais,

• Tyčinis susižalojimas nušokant nuo aukštumos.

SAVIŽUDYBIŲ TIPAI

Savižudybių tipai, kuriuos aprašė E.Durkheimas:

• Egoistinės. Jos įvyksta dėl socialinės integracijos susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje. Šeima yra galinga apsauga nuo savižudybės. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka šią funkciją.

• Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl per stiprios socialinės integracijos. Anot E.Durkheimo, altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas svarbu atskiram individui.

• Anominių savižudybių priežastis – susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna, o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos anominėms savižudybėms. Ekonominės krizės didina žmonių polinkį į savižudybes.

• Fatalistinės savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus gyvenimas perdaug reglamentuotas normų, represijų, žmogus nebeturi jokios pasirinkimo laisvės.

SAVIŽUDYBĖS UŽDAROSE INSTITUCIJOSE

Vidaus reikalų ministerijos Medicinos skyriaus duomenimis Lietuvoje per paskutinius šešerius metus savižudybių rodiklis įkalinimo įstaigose buvo dvigubai aukštesnis už šalies vidurkį, apie aštuoniasdešimt – devyniasdešimt šimtui tūkstančių kalinių.

Pusė savižudybių kalėjimuose paprastai įvyksta per pirmąsias dvidešimt keturias įkalinimo valandas. Apie aštuoniasdešimt procentų nusižudančių kalėjime yra nors vieną kartą gyvenime jau mėginę žudytis.

Dažniausiai įkalintuosius slegia:

• Nežinomybės baimė, iizoliacija nuo šeimos ir artimųjų;

• Pasimetimas dėl griežtos ir autoritariškos aplinkos;

• Nežinoma ir nuo jų nepriklausoma ateitis;

• Gėda dėl įkalinimo;

• Nužmoginanti įkalinimo įstaigos aplinka.

Dar galimi ir papildomi veiksniai:

• Smarkus gėrimas ir narkotikų vartojimas;

• Didelė kaltė ar gėda dėl padaryto nusikaltimo;

• Žmogus jaučiasi praradęs bet kokį pagrindą po kojomis;

• Turi psichinių sutrikimų ir|ar yra mėginęs nusižudyti;

• Gavo blogų žinių iš namų;

• Įkalinimo įstaigos darbuotojai nemoka atpažinti gresiančios savižudybės ženklų ir nežino, kaip į juos reaguoti.

KLAIDINGA NUOMONĖ APIE SAVIŽUDYBES

KLAIDA Kas apie savižudybes kalba, tas nenusižudys.

TIESA Iš dešimties nusižudžiusiųjų aštuoni yra aiškiai kalbėję apie savo ketinimus.

KLAIDA Nebūna jokių būsimos savižudybės signalų.

TIESA Dauguma linkusiųjų į savižudybę nedviprasmiškai įspėja apie savo ketinimus.

KLAIDA Kas žudosi, tas tikrai nori mirti.

TIESA Dauguma mėginančių nusižudyti žmonių išgyvena prieštaringus jausmus – jie tuo pat

metu ir nori, ir nenori numirti.

KLAIDA Ketinantys nusižudyti žmonės turi tokiu sunkumu, kad jiems neįmanoma padėti.

TIESA Tik tam tikru gyvenimo momentu jie išgyvena ypatingą neviltį, įveikę krizę, vėl

įgauna jėgų susidoroti su gyvenimo sunkumais.

KLAIDA Kas kartą mėgino nusižudyti, tas vis tiek vėl tai darys.

TIESA Žmonės, pavargę nuo gyvenimo, tik tam tikru gyvenimo momentu nori nusižudyti.

KLAIDA Pagerėjimas po mėginimo nusižudyti rodo, kad savižudybės rizika praėjo.

TIESA Dauguma pakartotinių savižudybių įvyksta maždaug per tris mėnesius po prasidėjusio

nuotaikos ir energijos lygio pagerėjimo. Tai dažniausiai būdinga depresija sergantiems

žmonėms.

KLAIDA Nusižudo tik psichiškai nesveiki žmonės.

TIESA Besižudantis žmogus yra maksimaliai nelaimingas, bet nebūtinai ppsichiškai nesveikas.

KLAIDA Savižudybės dažnesnės tarp turtingųjų, arba priešingai – tai vien neturtingųjų bėda.

TIESA Savižudybė nėra nei turtuolio liga, nei neturtingojo nelaimė. Nusižudo įvairių

socialinių sluoksnių žmonės.

KLAIDA Savižudybes skatina kosminiai veiksniai, tokie kaip saulės dėmės ar mėnulio fazės.

TIESA Tyrimai to nepatvirtina.

KLAIDA Paklausus, pakalbinus žmogų apie savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti.

TIESA Priešingai. Paskatinę žmogų kalbėti, galime sumažinti jo emocinę įtampą, kuri jam

darosi nepakeliama.

RIZIKOS VEIKSNIAI

Didesnę kai kurių žmonių savižudybės riziką lemia ir asmenybės brandumo bei atsparumo laipsnis, ir žmogaus socialinė bei šeimos situacija, ir krize sukėlusių įvykių sudėtingumas bei kiti veiksniai. Savižudybės riziką labai padidina:

• ankstesni mėginimai nusižudyti (dauguma nusižudžiusiųjų prieš tai bent kartą yra mėginę nusižudyti; per metus po nepavykusios savižudybės šį poelgį kartoja beveik trečdalis mėginusiųjų);

• psichikos sutrikimai, ypač klinikinė depresija, taip pat asmenybės sutrikimai (dažniausiai polinkiu į savižudybę pasižymi impulsyvios, agresyvios, egocentriškos, visuomenėje sunkiai prisitaikančios asmenybės);

• piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais labai sustiprina savižudiškas tendencijas. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, net 50% savižudybių yra susijusios su alkoholio vartojimu; ypač padidėja savižudybės rizika tiems girtaujantiems asmenims, kurie patiria reikšmingą netektį, pirmiausia, šeimos iširimą; piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis ypač padidina paauglių suicidinę riziką;

• sukrėtimai šeimoje: mirtis, skyrybos, rimti konfliktai;

• sunkios, lėtinės, neišgydomos ligos;

• artimųjų savižudybės;

• lemtingos netektys – artimųjų mirtis, darbo praradimas, esminiai pralaimėjimai;

• nepalankios psichologinės sąlygos vaikystėje: nesirūpinantys, nemylintys, dažnai

mušantys tėvai, taip pat tėvų alkoholizmas, psichikos ligos, savižudybės.

DEPRESIJA

Tyrimai rodo, jog nuo 50 iki 70% nusižudžiusiųjų turėjo depresinių sutrikimų. Tačiau labai dažnai tokie žmonės nelinkę ieškoti specialistų pagalbos. Kai kurie iš jų lankosi pas bendrosios praktikos gydytojus, skųsdamiesi įvairiais somatiniais simptomais ir skausmais.

Bendrosios praktikos gydytojai gali sumažinti savižudybių skaičių

Tai įrodė viena garsiausių suicidologiniu studijų, atlikta Švedijoje, Gotlando saloje. 1983-1984 m. įvyko specialūs bendrosios praktikos gydytojų mokymai, išsamiau supažindinant juos su depresiniais sutrikimais. Po mokymų gydytojai pradėjo teisingiau diagnozuoti depresiją ir sskirti tinkamesnį gydymą, o savižudybių rodikliai labai sumažėjo.

Svarbiausi depresijos požymiai:

• liūdesys ir neviltis;

• nėra jėgų, nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;

• niekas nebeįdomu;

• kaltės, menkavertiškumo, žlugimo jausmai, priekaištai sau;

• sutrinka apetitas: valgoma per mažai arba per daug;

• sutrinka miegas: miegama labai daug arba per mažai, per anksti pabundama;

• sunku susikaupti;

• mintys apie mirtį ir savižudybę.

PSICHOLOGINĖ KRIZĖ

Krizė, stiprus dvasinis sukrėtimas gali paveikti žmogų ir teigiamai, ir neigiamai. Gali būti, kad tokiais momentais žmogus subręsta, giliau pažvelgia į savo santykius, vertybes, permąsto savo gyvenimą. Jis atsiskleidžia sau ir kitiems visai naujais aaspektais, kūrybinėmis galiomis.

Krizės išgyvenimas gali padaryti žmogų jautresnį, gilesnį, labiau jaučiantį kitų skausmą.

Bet krizė turi ir didelį neigiamą potencialą – žmogus gali palūžti, smukti, susirgti. Todėl jam labai reikia jautrios ir išmintingos aplinkinių pagalbos.

Krizė gali ištikti kiekvieną

,,..mane apėmė jausmas, kad eesu nepagydomas ligonis. Visas kūnas buvo lyg nesavas, nusilpęs, atrodė – vis labiau silpo. Jaučiau visišką neviltį, atrodė – nebėra jokios prošvaistės ir jokių jėgų. Pradėjo kilti mintys apie savižudybę. Paslapčia, tyliai, bet vis stipresnės. Niekas apie tai nežinojo ir neturėjo sužinoti. Mintyse jau parengiau visą planą – numačiau ir vietą, ir laiką, ir būdą. Jau buvo likusios tik kelios dienos, paskui tik valandos. Kasdien ateidavo sesers laiškai, perskaitydavau juos, bet mano sąmonės jie nepasiekdavo. Ji taip pat nežinojo apie mano ketinimus. Žinoma, ir todėl, kad negalėjau apie tai kalbėti. Bet šitas žmogus privertė mane prašnekti.“ Tai parašė žmogus, išgyvenęs sunkią psichologinę krizę ir sugebėjęs ją įveikti.

Nuo gyvenimo sunkumų neapsaugotas nė vienas. Karas, stichinės nelaimės, katastrofos sukrečia daugelį žmonių. Sunkūs llikimo smūgiai kartais krinta ant vieno žmogaus – artimųjų mirtis, išdavystė, netikėti pasikeitimai, nepagydoma liga, staigus invalidumas, socialinio statuso praradimas, darbo netekimas.

Žmogus tada praranda dvasios pusiausvyrą. Jis jaučiasi nebegalįs susidoroti su netikėta situacija, nes tai jau ne jo jėgoms. Tie būdai, kurie anksčiau jam padėdavo įveikti gyvenimo sunkumus, dabar nebepadeda.

Kaip žmogui padėti įveikti krizę

Tai turi daryti ne tik specialistai. Kiekvienas mūsų kartais atsiduriame tokioje situacijoje, kai galime padėti sutrikusiam žmogui – kam nors iš artimųjų, kaimynu, draugų ar net visai nnepažįstamam. Tada svarbiausia yra žinoti, kad išgyvenančiam krizę žmogui labiausiai reikalingi:

• mūsų dėmesys ir atidumas,

• mūsų laikas, kurį tam žmogui skiriame,

• galimybė jam išsikalbėti ir būti išgirstam,

• nuoširdus susirūpinimas jo sunkumais.

ATMINTI

• Padedant krizę išgyvenančiam žmogui, pirmiausia reikia rūpintis, kad sumažėtų jo emocinė

įtampa: jam reikia išsikalbėti, išsakyti savo jausmus.

• Mūsų pagalbos tikslas – skatinti žmogų padėti sau, o ne imtis už jį tvarkyti jo gyvenimą.

• Padedantysis turi būti aktyvus (bet tai negali trukti ilgai, nes yra pavojus, kad žmogus pasidarys

nuo jo priklausomas).

• Traukite aplinkinius į pagalbą sukrėstam žmogui (bet ne tiek, kad žmogui praeitų noras pačiam veikti).

• Vien nuoširdžios žmogiškos pagalbos gali neužtekti. Tada turime padėti žmogui rasti specialistų

– psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų – pagalbą.

SAVIŽUDYBĖS IR ŽINIASKLAIDA

1994 m. trijuose pagrindiniuose Lietuvos dienraščiuose – „Lietuvos aide“, „Lietuvos ryte“ ir „Respublikoje“ – apie savižudybes buvo rašoma 20 kartų dažniau negu 1991 m.. „Lietuvos ryte“ tokių pranešimų padaugėjo 26 kartus, „Respublikoje“ – 20 kartų, „Lietuvos aide“ – 18 kartų. 1996 m. visi šie dienraščiai apie savižudybes rašė 1.7 karto dažniau nei 1994 m. („Lietuvos rytas“ – 1.9 karto, „Lietuvos aidas“- 1.7 karto, „Respublika“- 1.6 karto).

Kodėl tai turėtų kelti susirūpinimą? Juk, viena vertus, tai visai natūralu: savižudybių daugėja, ir publikacijų spaudoje apie jas daugėja. 1981 metų trijuose pagrindiniuose Lietuvos dienraščiuose neradome nė vienos žinutės apie ssavižudybes (nes „nebuvo“ ir savižudybių), o atsiradus normaliai kalbėjimo ir rašymo laisvei, rašoma ir kalbama apie viską.

Savižudybė užkrečiama

Tačiau nuo seno žinoma, kad savižudybė gali būti užkrečiama. Dar Plutarchas yra aprašęs, kad Milete staiga masiškai buvo pradėjusios žudytis jaunos moterys, ir niekas negalėjo suprasti priežasties, tiesiog plito savižudybių epidemija. Tada miesto senatas paskelbė, kad ta, kuri taip padarys, bus išrengta, ir nuogas jos kūnas bus paguldytas miesto aikštėje. Epidemija baigėsi, ir niekas iki šiol nežino, kodėl ji buvo kilusi.

Prancūzų sociologas E. Durkheimas žymiajame veikale „Savižudybė“ pasakoja, kad 1772 metais Prancūzijoje penkiolika invalidų vienas po kito pasikorė ant to paties kablio tamsiame koridoriuje. Tai tęsėsi tol, kol kažkas susiprotėjo tą kablį nuimti, o tada baigėsi ir šios istorijos.

Kai J.W Goethe parašė knygą „Jaunojo Verterio kančios“, kilo tiesiog savižudybių epidemija tarp Verterio amžiaus jaunuolių. Tai atrodė taip grėsminga, kad kai kur šią knygą buvo uždrausta pardavinėti.

Austrijoje, kalvotoje vietovėje, staiga viena po kitos įvyko dvi savižudybės – žmonės nušoko nuo aukšto skardžio. Dabar, lipant takeliu į tą skardį, staiga prieš akis iškyla kryžius su užrašu: „Dievas yra Tau maloningesnis, negu Tu manai“, o netoliese – lentelė, kurioje parašyta: „Jie nuėjo šiuo keliu ir negrįžo. Tebūnie Dievas gailestingas jų sieloms“. Už keleto žingsnių – dar vvienas užrašas: „Grįžk. Visada galima vėl pradėti iš pradžios“. O pačiame skardžio viršuje – dar vienas pušies kamiene iškirstas kryžius.

Taigi taip kažkas mėgino sulaikyti žmones nuo savižudybės. Per pastaruosius penkiolika metų toje vietoje niekas nenusižudė. Tiesa, nebuvo girdėti tokių atsitikimų ir prieš tas dvi savižudybes, todėl sunku pasakyti, ar tikrai šios pastangos kam nors išgelbėjo gyvybę.

SAVIŽUDYBĖ NIEKO NEIŠSPRENDŽIA

Kai kurie tyrimai rodo, kad žmonės, mėginę nusižudyti ir atsidūrę arti mirties, patyrė daug sunkių išgyvenimų ir stiprų jausmą, kad niekas nepasikeitė, problemos liko neišspręstos. Dėl „natūralių“ priežasčių klinikinę mirtį išgyvenę žmonės tokių potyrių neturėjo.

Jau senuosiuose lietuvių tikėjimuose atsispindi nuojauta, kad savižudžio siela ir po mirties dar ilgai neturi ramybės – „belaikiai“, ne sava mirtimi mirę, vaidenasi, blaškosi, gąsdina žmones, ir tai trunka tiek laiko, kiek tam žmogui dar buvę skirta gyventi šioje žemėje.

Krikščioniškas tikėjimas irgi laiko savižudybę didele nelaime žmogaus sielai. „Savižudybe faktiškai atmetama meilė sau ir paniekinama teisingumo bei meilės pareiga artimui, bendruomenėms, kurioms žmogus priklauso, ir visai visuomenei. Giliausia savo esme savižudybė reiškia, kad atmetama absoliuti Dievo valdžia gyvybei ir mirčiai.“ (Popiežius Jonas Paulius II, enciklika „Evangelium Vitae“).

Neretai būna, kad nusižudyti nepavyksta, o visą likusį gyvenimą žmogus lieka invalidu. Dauguma išgelbėtųjų po mėginimo nusižudyti džiaugiasi likę gyvi ir daugiau niekada

to nekartoja.

Daugelis tų, kurie kėsinasi į savo gyvybę, iš tikrųjų visai nenori numirti, o tik šaukiasi nuoširdumo ir supratimo. Kai kurie savižudžiai miršta melsdamiesi, kad juos surastų ir išgelbėtų.

Savižudybė sukelia neapsakomai daug sunkių jausmų ir ilgalaikių dvasinių, psichologinių padarinių savižudžių artimiesiems ir draugams.

Savižudybė gali tapti ir kitų nusižudymų priežastimi, nes kai kurie žmonės, ypač jauni, linkę mėgdžioti kitų elgesį.

SAVIŽUDYBĖS PAVOJAUS SIGNALAI

Dauguma savižudiškų žmonių kitiems parodo savo neviltį, nereikalingumo jausmą, norą numirti. Tai ir yra jų kreipimasis į kitus, prašymas ppagalbos. Apie tai, jog žmogus gali ketinti nusižudyti, galime spręsti iš jo kalbos, elgesio ir gyvenimo faktų.

Jei matome, kad žmogus:

– atrodo apimtas nevilties, bejėgiškumo, depresijos, pesimizmo,

– pradeda labai daug gerti ar vartoti narkotikus,

– imasi rizikingų avantiūrų, tarsi nebepaisydamas pavojaus gyvybei,

– atrodo apimtas nerimo, panikos,

– staiga pasikeičia – nebesirūpina anksčiau jį dominusiais dalykais, apsileidžia, atrodo viskam

abejingas,

– grąžina skolas, dovanas, parašo testamentą ir pan.,

– perdėtai domisi mirties ir savižudybės temomis – rašo apie tai, piešia ir pan.,

– kalba apie savižudybę – ttiesiogiai arba netiesiogiai („visiems bus geriau be manęs“ ir t.t.),

– mini net konkretų savižudybės laiką ir vietą;

jei žinome, kad jis:

– praeityje yra mėginęs nusižudyti,

– savo šeimoje ar giminėje turėjo nusižudžiusiu asmenų,

– neseniai yra patyręs sunkią netektį (didelius finansinius nuostolius, skyrybas, mmirtį ir pan.),

– vengia žmonių, nesugeba palaikyti ryšių su šeima ir draugais,

– turi psichikos sutrikimų,

– yra prastos sveikatos,

GALIMA ĮTARTI GRESIANČIOS SAVIŽUDYBĖS PAVOJŲ.

KAIP PADĖTI TOKIU ATVEJU?

Parodyti nuoširdų susirūpinimą

Ketinantis nusižudyti žmogus jaučiasi labai vienišas ir izoliuotas. Jis gali ne iš karto patikėti, kad nuoširdžiai rūpinatės juo. Pasistenkite jam tai parodyti. Jei jaučiate savižudybės grėsmę, galite tiesiai paklausti: „Ar būna, kad net gyventi nesinori?“ „Ar galvojate apie savižudybę?“ Jei žmogus atsako „taip“, išsiaiškinkite, ar jis ir konkrečiai planuoja, kada ir kaip tai padarys. Kuo aiškesnis planas ir kuo pavojingesnius metodus žmogus nusprendęs pasirinkti, tuo didesnė savižudybės grėsmė. Tuomet stenkitės nepalikti jo vieno, kol rasite rimtesnę pagalbą.

Išklausyti

Leiskite žmogui kalbėti apie savo jausmus. Dažnai jį slegia liūdesys, pyktis, gėda, kaltė. Išsipasakojus atidžiam klausytojui, kenčiančiojo savijauta ggali savaime pagerėti.

Neskubėti teisti vertinti ir įtarinėti

Dažnai žmogui svarbiau suvokti savo jausmus, negu tuoj pat išgirsti, ką reikia daryti. Parodykite, kad supratote jį ir rimtai žiūrite į jo problemas.

Nesukurti priklausomybės

Nesiimkite atsakomybės už kito žmogaus sprendimus. Jūs galite tik išklausyti, padėti susigaudyti, bet ne gyventi už jį jo gyvenimą. Juo labiau kad grasinimai nusižudyti kartais gali būti siekimas manipuliuoti kitais žmonėmis.

Ieškoti pagalbos

Jei jau kilo savižudybės grėsmė, žmogaus sunkumai tikriausiai yra dideli, neišsprendžiami vienu pokalbiu. Turite paieškoti, kas dar iš artimų žmonių ggalėtų padėti. Dvasininkai, psichologinė pagalba telefonu taip pat yra labai svarbūs pagalbos šaltiniai suicidiškam žmogui. Labai dažnai teks kreiptis pagalbos ir į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus.

IŠVADOS

• Lietuvoje kasmet nusižudo virš pusantro tūkstančio žmonių.

• Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių autoavarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų jom išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas.

• Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės įvykių, kurie yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, kai j yra pačioje blogiausioje stadijoje.

• Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti emocinį skausmą.

• Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų.

• Vidutinis savižudžių amžius Lietuvoje keturiasdešimt – šešiasdešimt metų.

• Savižudybių būdai: pasikorimas, nusišovimas, nusinuodijimas ir t.t.

• Savižudybių tipai:egoistinės, altruistinės, anominės ir fatalistinės.

• Dauguma savižudybių įvyksta uždarose institucijose.

• Šeimos turėjimas – kelio užkirtimas savižudybei.

• Dauguma turi susidarę klaidingą nuomonę apie savižudybes ir savižudžius.

• Savižudybės grėsmė ypač didėja, kai susideda keli rizikos veiksniai.

• Savižudybė – ilgalaikis procesas, nnulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

LITERATŪRA

• Anthony Giddens (2001). ,,Durkheimas”. Vilnius

• Gailienė D. (1998). ,,Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje”. Vilnius

• Gailienė D. (2001). ,,Savižudybių prevencijos idėjos“. Vilnius