SAVIGARBA – KELIAS ĮSĖKMĘ

Turinys

Įvadas 2

1. Savigarbos formavimas 3

2. Savęs vertinimo svarba 4

3. Savęs pažinimas ir savigarba 5

4. Savigarba – kelias į sėkmę 6

Išvados 9

Literatūra 11Įvadas

Savigarba yra emocinė savasties dalis. Ji apima žmogaus požiūrį į save ir savęs vertinimą, nustatant savo padėtį kontinuume tarp teigiamos ir neigiamos vertės. Kitaip tariant, savigarba yra savęs vertinimas skalėje „geras – blogas“, kuriuo aš savastis vertina mano savastį. Aukštos savigarbos žmogus suvokia save realiai, gerbia ir laiko save vertingu (Berk, 1991).

Kai kurie žmonės jau gimsta pasitikėdami savimi – atrodo, kad jie nieko nebijo. Jie visuomet ppasiryžę viską išmėginti, niekas jų nepriblokš, nesėkmės jų nejaudina. Jeigu jiems nesiseka verslas, tai dar šito nežinosite, bet jau išgirstate, kad jie ėmėsi kažko kita.

Kodėl kai kurie žmonės taip savimi pasitiki? Kuo jie skiriasi nuo kitų? Kur išmoko šitaip savimi pasitikėti? Norom nenorom vėl grįžtame į tą amžių, kai mūsų charakteris dar tik formavosi. Dažniausiai būtent tuo metu formuojasi ir pasitikėjimas savimi arba atsiranda jo stoka.

Sėkmė gimdo sėkmę. Kai esi giriamas, kai žmonių žodžiai apie tavo laimėjimus glosto širdį, tai uužplūsta ryžtas atlikti dar ką nors drąsesnio ir reikšmingesnio. Tai ypač gerai matyti stebint mažus vaikus. Kai kurie iš mūsų ne dėl savo pačių kaltės priversti nuolat abejoti, jaustis niekam neverti, nevykėliai arba kamuotis dėl įsitikinimo, jog yra ne tokie kkaip visi.

Jeigu norite jaustis pasitikintys, privalote neabejoti savimi. Jausite savo vertę – būsite stiprios asmenybės. Jeigu nestokojate savigarbos, vadinasi, jūsų nuomonė apie save pačius yra puiki.1. Savigarbos formavimas

Ankstyvojoje ir vidurinėje vaikystėje formuojasi įvairūs vaiko savas vertinimo aspektai, susiję su jo fiziniais ar protiniais gebėjimais. Maždaug tarp 6-12 metų jie pamažu integruojasi į hierarchinę savęs vertinimų sistemą, kurios viršutiniame taške yra bendroji savigarba. Ši bendroji savigarba atspindi visų hierarchijoje esančių savęs vertinimų sintezę. Taigi bendrąją, arba visuminę, savigarbą galime įsivaizduoti kaip piramidės viršūnę, ir ji remiasi savęs vertinimu konkrečiose srityse, tarkim, socialiniuose santykiuose, akademinėje veikloje, darbe ir pan. Kiekviena iš šių sričių gali būti skaidomos dar smulkiau. Pavyzdžiui, savo socialinį elgesį galime vertinti pagal savo santykius su draugais, kitos lyties partneriais iir šeimos nariais, o akademinę savigarbą gali lemti pasiekimai gamtos moksluose, matematikoje, gimtojoje kalboje, istorijoje ir t. t. (žr.1 pav.). Raidos procese atsiranda nauji individo savigarbos aspektai, susiję su naujais vaidmenimis ir veikla (pavyzdžiui, paauglystėje ypač svarbu, kaip artimai gebama bendrauti su kita lytimi, o jaunystėje – kokie esame darbuotojai ar tėvai).

1 pav. Hierarchinės savigarbos modelis

Cooley ir Meadas mano, kad viena iš svarbiausių priežasčių, nuo kurios priklauso mūsų savigarba, yra tai, kiek kiti žmonės vertina mus. Kuo labiau mus kiti ggerbia, tuo aukščiau vertiname patys save. Be to, vienų žmonių nuomonė būna gerokai svarbesnė negu kitų ir ji labiausiai lemia mūsų savigarbą (Rosenberg, 1979). Pavyzdžiui, vaikystėje ir paauglystėje savigarba ypač priklauso nuo tėvų požiūrio.2. Savęs vertinimo svarba

Pagal Baroną ir Byrne (1991), iš visų mūsų turimų nuostatų svarbiausia yra požiūris į save. Niekas neprieštarauja, kad savigarba yra esminis, bazinis žmogaus poreikis (Greenberg ir kt., 1992). Coopersmithas (1968, 218) sako, kad aukšta savigarba „matyt, yra svarbiausia veiksmingo elgesio sąlyga“. Pasak Greenwaldo (1988, 37), „savęs vertinimo paieška – tai viena stipriausių paskatų paauglio ir suaugusiojo gyvenime“. Galų gale tai, kaip žmonės kuria ir palaiko savigarbą, lemia jų socialinio elgesio skirtumus.

Daugelis tyrimų įrodo, kad aukšta savigarba yra labai vertingas bruožas, nuo jo priklauso žmogaus motyvacija ir pasiekimai, socialiniai ryšiai, sveikata ir gebėjimas prisitaikyti. Pavyzdžiui, gerai vertindami save jūs dažniau linkę daryti tai, kas jus saugo arba yra naudinga (Greenwald, 1988). Iš dalies tai gali paaiškinti, kodėl savigarba susijusi su fizine sveikata (Antonucci ir Jackson, 1983). Mokslininkai atskleidė ir tai, kad savigarba veikia ir jausmus arba nuotaiką. Todėl, sakykim, aukštai save vertinantis individas santykinai dažniau bus gerai nusiteikęs, o vertinantis menkai – prislėgtas (Harter, 1988). Lundo, Caserta ir Dilondo (1993) atliktas tyrimas parodė, kad savigarbos llygis yra vienas patikimiausių kriterijų, numatant prisitaikymą po sutuoktinio mirties vyresniame amžiuje. Aukšta savigarba apskritai laikoma pagrindiniu psichikos sveikatos bruožu.

Greenbergas ir jo kolegos (1992) mano, kad psichologinė savigarbos funkcija yra individo apsauga nuo nerimo. Jie pateikia tyrimus, įrodančius, kad žemos savigarbos žmonės dažniau yra nerimastingi, kad atsiradus pavojui žmogaus savigarbai jo nerimo jausmas stiprėja, o savigarbą saugančios strategijos sumažina nerimą. Viename iš savo tyrimų Greenbergas ir jo kolegos nustatė, kad tiriamieji, kuriems buvo pateikta jų savigarbą skatinanti informacija, žiūrėdami jaudinantį filmą apie mirtį patyrė silpnesnį nerimo jausmą, negu kontrolinės grupės Įtinamieji. Šie ir dar dviejų tyrimų rezultatai leidžia kelti hipotezę, kad savigarba sumažina nerimą, kurį sukelia grėsminga situacija. Taigi gali būti, kad savigarba reikalinga norint apsisaugoti nuo pagrindinių baimių. Jei tai tiesa ateityje tyrimai turėtų atskleisti, kaip savigarba stiprina mūsų saugumo jausmą. Greenbergas ir jo kolegos teigia, kad šis procesas gali būti susijęs su įvairiose kultūrose vyraujančia nuomone, kad geriems žmonėms negali nesisekti. Taigi, jei individas tiki tuo, kad jis yra geras ir vertingas, jam geriau sekasi palaikyti ir saugumo iliuziją.3. Savęs pažinimas ir savigarba

Savęs pažinimas apima ne tik savo charakteringų bruožų bei ypatybių žinojimų, bet ir jų vertinimą.

Savosios vertės jausmas, arba savęs vertinimas – tai savęs paties, savo ggalimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Savęs vertinimas susijęs su savigarba. Neigiamas savęs vertinimas susijęs su žema savigarba, o teigiamas – su aukšta. Savigarba – tai pagarbos pačiam sau, pasitikėjimo savimi jausmas.

Paprastai mes save vertiname įvairiais būdais: lygindami su kitais žmonėmis, interiorizuodami (priimdami kaip savus) kitų žmonių vertinimus, stebėdami savo elgesį ir išorinius situacinius veiksnius, priešpastatydami savo pretenzijas ir objektyvius veiklos rezultatus.

Asmenybės savigarba formuojasi, girdint ir įsidėmint aplinkinių vertinimus. Ypač tai būdinga vaikystėje. Vaikystėje svarbiausią vaidmenį atlieka suaugusiųjų — tėvų ar globėjų vertinimai, vėliau mokykloje – mokytojų. Taigi vaiko adekvataus savęs vertinimo formavimąsi lemia tėvų ir vaikų tarpusavio santykių bei tėvų vertinimų ypatumai.

Savigarba priklauso nuo to, kokias normas ir vertybes mes esame įsisavinę. Jeigu jūs augote šeimoje, kurioje buvo aukštinama savikontrolė, tai galite pradėti savęs nemėgti už tai, kad streso metu tampate jautrus(-i). Savigarba taip pat priklauso nuo aplinkinių pritarimo (išreiškiamo žodžiais arba nežodiniais ženklais). S. Coopersmith (1967) pastebėjo ryšį tarp jaunuolių savigarbos ir pritarimo, kurio jie susilaukė iš savo tėvų vaikystėje. Jaunuolių, kurių tėvai buvo autoritariški, retai leisdavo savo vaikams pasijusti įvertintiems, savigarbos laipsnis buvo žemesnis. Žmonės stengiasi ne tik išlaikyti, bet ir pakelti savigarbos lygį, todėl siekia pritarimo iš aplinkinių. Tai sąlygoja mūsų prisitaikymą visuomenėje, kad

atitiktume jos vertybes ar normas. Mes prisitaikome fiziškai, emociškai ir intelektualiai. Prisitaikymas pirmiausia yra vidinis procesas, bet prisitaikome ir išoriškai: apranga, elgesiu, kad būtume patrauklūs kitiems. Jeigu bendraudami gauname teigiamą atgalinį ryšį, patvirtinantį mūsų sėkmę, tai savigarba kyla.

Savigarba nėra pastovus jausmas. Savigarba įvairiais atvejais gali kisti tam tikra amplitude. Mes galime kalbėti apie bendrą savigarbos lygį – kai vertiname savo asmenybę apskritai ir apie konkretų lygį konkrečioje situacijoje, kai vertiname atskiras savo ypatybes, poelgius, veiksmus, įsivaizduokite žmogų, kuris yra atstumtas, uužsidaręs, nepasitikintis savimi. Mes matome, kad jo savigarbos lygis – žemas. Tačiau jeigu jūs patektumėt kartu su juo į valtį, tai galbūt sužinotumėt, kad jis yra irklavimo čempionas ir vienintelis jūsų kompanijoje moka valdyti valtį. Jo pasitikėjimas savimi tokioje situacijoje netikėtai išaugtų.4. Savigarba – kelias į sėkmę

Savigarbą teigiamai veikia individo patiriama sėkmė, tarkim, paaukštinimas pareigose, o tokie įvykiai kaip nesėkmė, liga arba mylimo žmogaus netektis veikia neigiamai. Galima teigti, kad svarbiausi gyvenimo pokyčiai, kaip išėjimas į pensiją, taip pat gali sstipriai veikti atskiras savigarbos dalis. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvienas žmogus skirtingoms veiklos sritims skiria nevienodą reikšmę (sakykim, mokyklai, sportui, namams, darbui). Kai kurios iš šių sričių laikomos svarbesnėmis už kitas, ir iš dalies tai priklauso nuo tto, kaip jas vertina į kiti mums reikšmingi žmonės ir visuomenė apskritai. Tuomet šios sritys savigarbos hierarchijoje užima aukštesnę poziciją. Tokioje srityje pasiekta sėkmė arba patirta nesėkmė gerokai stipriau veikia bendrąją savigarbą negu sėkmė ar nesekime mažiau svarbioje srityje.

Robertas Atchley (1982) pateikė priklausomybės lygtį, nusakančią ryšį tarp savigarbos, savivokos ir idealiojo aš. Savigarbą apibrėžia savivokos (kaip mes šiuo metu suvokiame save) ir idealiojo aš (kokiais norėtumėme būti) panašumo arba atitikimo laipsnis.

Žymus šių dviejų duomenų neatitikimas lemia žemą individo savigarbą, o jų panašumas palaiko aukštą savigarbą. Pagal Atchley modelį, žemą savigarbą įmanoma pagerinti vienu iš dviejų būdų: sumažinant sau keliamus reikalavimus arba keičiant nuomonę apie save teigiama linkme.

Jamesas pritaria, kad, jei tam tikroje veiklos srityje asmuo nekelia sau Jocių tikslų, nesėkmė aarba nepakankami įgūdžiai joje beveik neveikia savigarbos, iš tiesų, norint pakelti savigarbą užtektų paprasčiausiai sumažinti savo lūkesčius toje veikloje, kur kyla daugiausiai sunkumų.

Dažniausiai žmonės apie save linkę manyti gerai. Mes esame motyvuoti( išlaikyti savigarbą. H. Markus (1980) rašė: „viena didžiausių psichologijos tiesų – ta, kad žmonės daro viską, kad apsaugotų savo Ego ir išlaikytų savigarbą“. Mes iš tikrųjų naudojame daugybę būdų šiam tikslui pasiekti.

Nei vienas iš mūsų negalėtų pasigirti, kad viskas gyvenime sekasi vienodai gerai. Vienose srityse mums sekasi labiau, kkitose prasčiau, o kai kur visai nesiseka. Kompensuoti savo nesėkmes mes galime, pervertindami savo vaidmenis. Galime susikoncentruoti į vienus savo Aš aspektus ir ignoruoti kitus. Šiuo atveju išryškėja skirtumas tarp žmonių su aukšta ir žema savigarba. Žmonės, kurių savigarba aukšta, gerai žino savo teigiamas ir neigiamas puses. Tačiau, apibūdindami save, jie akcentuoja teigiamas savybes, nes galvoja, kad pozityvūs bruožai yra svarbiausi. Jie ne tik gerai pažįsta save, žino įvairius savojo Aš bruožus, bet ir tarp šių bruožų išlaiko griežtas ribas.

Taigi kai žmones su aukšta savigarba kažkurioje srityje ištinka nesėkmė, jie geba susitelkti ties teigiamais savo Aš bruožais. Jeigu jūsų savigarba aukšta ir netikėtai jus paliko draugas arba draugė, galėsite labiau atsidėti studijoms, akcentuoti studento vaidmenį ar pan. Bet jeigu jūsų savigarba žema – jausitės labai vienišas ir nelaimingas.

Žema savigarba yra susijusi su menku savęs pažinimu (J. D. Campbell, 1990). Taigi žmonės su žema savigarba blogiau žino savo ypatybes ir jų konkretūs savęs vertinimai nėra aiškiai diferencijuoti.

Mūsų savigarbos lygis labai svarbus, nes jis atsispindi bendravime. Ir aukštą, ir žemą savigarbos lygius atitinka tam tikras bendravimo stilius bei kalbos būdas.

Žmonės, kurių savigarbos lygis aukštas, bendrauja atvirai, tiesiai, užtikrintai. Jų žodynas platus ir lankstus. Jie kalba tvirtai, neabejodami. Jų žodžiuose galime įžvelgti ir ssavo klaidų pripažinimą, ir atsakomybę už savo veiksmus. Šie žmonės rūpinasi kitais ir sugeba užjausti. Jie nereikalauja sau ypatingo dėmesio, jų požiūris į save tvirtas, todėl jie nebijo kritikos ir nesėkmių. Jie gerai galvoja apie kitus ir patys tikisi pritarimo iš aplinkinių. Šie žmonės jaučiasi gerai, būdami ir su pranašesniais už save.

Tie, kurių savigarbos lygis žemas, kurie nepasitiki savimi, būdami tarp žmonių jaučiasi bejėgiai. Jie nenori rizikuoti, užmegzdami santykius su kit.ais žmonėmis, todėl labai apriboja savo bendravimą. Jiems budinga suglebusi laikysena, „apsauginių“ gestų gausa, jiems trūksta gyvumo. Kalbėdami šie žmonės nuolat sau prieštarauja, apie kitus kalba su pavydu. Jų kalbos formos būna neryžtingos. Tie, kurių savigarba žema, dažnai vartoja tokius žodžių junginius kaip „tu geriau žinai“, „kaip pasakysi“ ir t.t. Jie pesimistai, neigiamai vertina savo socialinius gebėjimus ir rezultatus, kurių pasiekia. Jie nepalankiai žiuri į aplinkinius ir tikisi nepritarimo iš kitų. Jie lengvai pasiduoda įtakai ir nesugeba apsiginti nuo negatyvių kitų žmonių vertinimų.

Žema savigarba brangiai kainuoja. Su žema savigarba susijusios tokios bėdos, kaip narkomanija, alkoholizmas, nusikalstamumas. Mokslininkai nustatė, kad egzistuoja koreliacinis ryšys tarp žemos savigarbos ir gyvenimo problemų (D. G. Myers, 2000).

Aukšta savigarba – priešingai, galinga, malonumą teikianti jėga. C. Rogers (1961) apie savigarbą rašė: „Tai nėra mėgavimasis savimi, iš ttikro tai tylus malonumas būti kažkuo“. Iš esmės žmonės, kurie ieško laimės, turėtų geriau užsiimti savigarbos didinimu, nes tie, kurių aukšta savigarba, jaučiasi laimingi (J. Brochner ir A. J. B. Hulton, 1978; J. D Brown, 1991).Išvados

Savigarba reiškia didelę pagarbą sau bei jautimąsi vertam gero gyvenimo ir gero kitų vertinimo. Ji paprastai pradeda formuotis vaikystėje, kai išmokstame ką nors nauja arba pradedame rizikuoti, o tėvai pagiria: „Nuostabu! Tu išmokai užsirišti batukus“. Taip prasideda savigarbos kūrimas. Tačiau jei tėvai mėgsta pernelyg kritikuoti ar net įžeidinėti, vaikas tai supranta kaip ženklą, kad niekuomet nebus pakankamai geras, kad jis turi kažką iš prigimties bloga ir kad yra nevykėlis. Būdami vaikai mes priklausome nuo tėvų, kurie gali padėti mūsų savigarbos pamatus ir būti viso, kas gera, pavyzdžiu.

Normali savigarba reiškia, kad mes turime pakankamai pasitikėjimo savimi, kad nebūtume priklausomi nuo kitų. Mums nebūtina rengtis pagal paskutinę madą, būti liekniausiems ar turtingiausiems, kad gerai jaustumėmės. Galime gerai jaustis dėl to, kokie mes esame savo vidumi, taigi tam, kad galėtumėme mylėti save, nebūtinas kitų pritarimas ir meilė. Dauguma žmonių jaučiasi kaip tik priešingai: jiems atrodo, kad nėra pakankamai geri, jei neturi tokių artimų santykių, kad galėtų pasakyti „Mane myli, todėl aš tikriausiai galiu būti vertas meilės“. Bet tokia

priklausomybė nuo artimų santykių yra per didelė, nes tada žmogus ištvers viską: bet kokį įžeidimą ar blogą elgesį – kad tik nebūtų paliktas, nes be to jausis nieko vertas. Visada malonu sulaukti kitų pritarimo ir meilės, bet tikra savigarba reiškia, kad mes nesame nuo jų priklausomi taip, kad negalėtumėme jaustis visaverčiai ir geri.

Savęs gerbimas ateina tada, kai gerbiate savo sielą. Tai reiškia, kad visi jūsų žodžiai ir veiksmai kyla iš aukšto sąžiningumo, kuris atspindi jūsų Aukštesnįjį Aš, t.y., kad jūsų vveikla atitinka jūsų įsitikinimus ir atspindi jūsų dvasines vertybes. Tačiau jūs neturite kitų įtikinėti elgtis taip, kaip jūs, ir tikėti jūsų teisumu. Daugelis žmonių kritikuoja kitus, kad jie nesielgia taip, kaip jiems atrodo teisinga.

Savigarba – tai jūsų stiprybė, o ne silpnumas. Savęs gerbimas – tai savo giliausios tiesos ir slapčiausių jausmų pripažinimas.

Tai nereiškia, kad visada turite ignoruoti, ką kiti sako, bet gerbkite tai, kas, jūsų nuomone, yra tiesa (savo jausmus ir įsitikinimus). Yra du skirtingi dalykai. Vienas – tai priimti kkritiką, bet gerbti savo įsitikinimus. Kitas – pastoviai daryti tai, ko kiti nori, o ne tai ko norite patys.

Savęs gerbimas reiškia tikėjimą savimi, žinojimą kad padarėte geriausia, ką tuo metu galėjote (nors po kurio laiko pamatėte ir geresnį būdą pasielgti). TTaip išmoksite gerai jaustis būdami tokie, kokie esate. Tačiau jums nebūtina labai sunkiai dirbti, kad eitumėte džiaugsmo keliu. Raskite laiko pailsėti, žaisti, pokštauti, pamąstyti ir pabūti su savimi tyloje. Taip pasieksite aukštesnį pagarbos sau lygį.Literatūra

1. W.Grant. Ar sugebate valdytis

2. Žmogus. Nr.6. 2001 m.

3. Psichologija Tau. Nr.1. 2003 m.

4. Bendravimo psichologija. Kaunas – Technologija – 2001

5. Barbara Hansen Lamme. Suaugusiojo raida. Poligrafija ir informatika. 2003 m.

6. Šeimos sveikata. 2000 m. sausio mėn.

7. Prizmė. Nr.10. 2002 m.