savižudybės teorinės koncepcijos

TURINYS

Įvadas 2

1. Savižudybės 4

1.1. Savižudybės priežastys 4

1.2. Pavojaus ženklai 6

1.3. Reakcijos 6

1.4. Savižudybių mąstai 7

2. Prevencija 9

2.1. Tikslai 9

2.2. Numatomi rezultatai 10

2.3. Prevencija Lietuvoje 10

3. Lietuvoje 11

3.1. Statistika 11

3.2. Būdai susiję su demografine padėtimi 11

Literatūra 12ĮVADAS

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių.

Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senovės domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema (”Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra llengvas uždavinys. Kaip atrodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius. Savižudybių prevencijai 1999 metais buvo sukurta SUPRE (Suicide PREvention) tarptautinė programa.

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų pprocesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))

Savižudybė tai &– procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai:

1) Mintys apie savižudybę.

2) Ketinimas nusižudyti.

3) Bandymas nusižudyti (veiksmas).

MINČIŲ, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę. Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis.

KETINIMAS. Žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.

VEIKSMAS. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis yra geriausia išeitis. Gali pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape galime pastebėti atsisveikinimo gestus- skolų grąžinimą, ypatingas frazes. Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas ggali vykti itin greitai.

Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių ,genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Mes nežinome kodėl skirtingi žmonės skirtingai elgiasi skirtingose situacijose ir kodėl vieni sugeba įveikti sunkumus, o kiti nne. Taigi vis dėlto savižudybių galima išvengti, bet kaip? Čia mums gali padėti pirminės sveikatos priežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis ir surasti jam pagalbą.

1. SAVIŽUDYBĖS1.1. Savižudybės priežastys

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose šalyse išaiškino du dalykus:

Dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą.

Savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:

• Visų formų depresijos;

• Asmenybės sutrikimai;

• Alkoholizmas;

• Šizofrenija;

• Psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;

• Kiti psichikos sutrikimai.

Depresija:

Svarbiausi požymiai tai: liūdesys,vienišumo,irzlumo,nerimastingumo,nuovargio jausmas.

Žmogaus nebedomina įprastinis gyvenimas, veikla. Dažniausiai žmonės nepastebi depresijos, nes jausmai susiję su depresija, yra tokie įprasti, kad net nelaikomi liga. Depresiją sunku diagnozuoti, bet galima pagydyti, taigi savižudybės galima išvengti.

Alkoholizmas:

Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo alkoholio, net gi 5 – 10 proc. Piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Bet paaugliams savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai didina savižudybės pavojų.

Šizofrenija:

Apie 10 proc. sergančių šia liga galų gale nusižudo. Šizofrenijai būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir elgesio visuomenėje normų nepaisymas. Jų mintys ir elgesys ryškiai išsiskiriantis iš kitų.

• Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė:

• Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.

• Tokios ligos yra:

• Neurologiniai sutrikimai (epilepsija).

• Stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai

• Vėžys(daugiau bbūdinga vyrams)

• Aids/Živ

• Cukraligė

• Sklerozė

• Lytinės funkcijos sutrikimai

Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi liguista būsena.

Socialiniai veiksniai ir savižudybė

Savižudybių lygiui įtakos turi ir socialiniai veiksniai. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anoniminė savižudybė.

Savižudybė beveik visada susijusi su padidėjusia ssocialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti .žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Socialdemografiniai ir aplinkos veiksniai:

• Lytis – vyrai dažniausiai įvykdo savižudybę,bet moterys dažniau bando nusižudyti.

• Amžius – dažniausiai jaunimas (15 – 35)metų ir vyresni kaip 75 metų asmenys

• Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys

• Profesija – pagal statistikos duomenis ,dažniausiai nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.

• Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:

1. Tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais, meilužiais;

2. Atstūmimas, nereikalingumo jausmas (netekus šeimos nario ar draugo)

3. Praradimai (finansiniai)

4. Darbo ir pinigų problemos

5. Įvairus kiti stresoriai (gėda, apkaltinimo grėsmė)1.2. Pavojaus ženklai

Ankstesni bandymai žudytis: 20 – 50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau yra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kad žudytis pakartotinai bandys tie, kurių

pirmieji mėginimai buvo rimti.

Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės, dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena: “Be manęs šeimai bus geriau”. Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.

Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant: Prieš žudydamiesi žmonės dažnai užbaigia darbus, sutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingus daiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą turtą, parašo ar pakeičia testamentą.

Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus lliūdesys. Praradęs malonumo jausmą ar vengiantis anksčiau patikusios veiklos žmogus taip pat gali sirgti depresija.1.3. Reakcijos

Artimųjų reakcijos

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jjausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. SSociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)1.4. Savižudybių mąstai

• 2004 m. pasaulyje galėtų nusižudyti milijonas žmonių

• Kas 40 sek. Pasaulyje nusižudo 1 žmogus

• Kas 3 sek. Pasaulyje kas nors bando žudytis

• Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15 – 35 metų amžiaus žmonių grupėje

• Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms

1 lentelė. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15 – 24 metų asmenų 1991 – 1993 metais

Vyrai Moterys Vyrų/moterų santykis (suapval.)

Graikija 3.8 0.8 5

Portugalija 4.3 2.0 2

Italija 5.7 1.6 4

Ispanija 7.1 2.2 3

Olandija 9.1 3.8 2

Švedija 10.0 6.7 1

Japonija 10.1 4.4 2

Izraelis 11.7 2.5 5

Jungtinė karalystė 12.2 2.3 5

Vokietija 12.7 3.4 4

Danija 13.4 2.3 6

Prancūzija 14.0 4.3 3

Bulgarija 15.4 5.6 3

Čekija 16.4 4.3 4

Lenkija 16.6 2.5 7

Ukraina 17.2 5.3 3

Vengrija 19.1 5.5 3

Austrija 21.1 6.5 3

Airija 21.5 2.0 11

Jungtinės valstijos 21.9 3.8 6

Baltarusija 24.2 5.2 5

Kanada 24.7 6.0 4

Šveicarija 25.0 4.8 5

Australija 27.3 5.6 5

Norvegija 28.2 5.2 5

Estija 29.7 10.6 3

Suomija 33.0 3.2 10

Latvija 35.0 9.3 4

Slovėnija 37.0 8.4 4

Naujoji Zelandija 39.9 6.2 6

Rusijos Federacija 41.7 7.9 5

Lietuva 44.9 6.7 7

Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 19952. PREVENCIJA

2.1. Tikslai

Artimiausiojo laikotarpio tikslai yra šie:

• numatyti prevencijos priemones didžiausios savižudybės rizikos grupėms;

• parengti savižudybių ir krizių prevencijos mokymo programas pirminės ssveikatos priežiūros specialistams, kvalifikacijos kėlimo programas psichikos sveikatos specialistams;

• pagerinti psichologinės pagalbos prieinamumą Lietuvos vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems, šiuo tikslu restruktūrizuoti pagalbos telefonu tarnybas ir tobulinti jų veiklą;

• siekti, kad visų tarnybų, kuriose dirba savanoriai konsultantai, mokymo programos sutaptų, o mokymo veikla būtų deramai koordinuojama;

• sukurti sistemą, kuri laiduotų nuolatines ir tęstines profesionalių psichikos sveikatos priežiūros specialistų ir savanorių paslaugas, specialistų ir savanorių kvalifikacijos kėlimą ir išlaikymą;

• padėti steigti naujas krizių ir savižudybių įveikimo komandas, kurios būtų socialinių ir medicininių paslaugų teikimo tarpininkai ir uužtikrintų nuolatinę pagalbą esant krizinėms situacijoms;

• išmokyti krizių įveikimo komandų narius atpažinti savižudybės pavojų;

• skleisti visuomenės informavimo priemonėmis informaciją, ugdyti nuostatą, kad savižudybės galima išvengti;

• nuolat teikti informaciją apie savižudybių prevenciją švietimo, teisėsaugos struktūrų darbuotojams, įstaigų, organizacijų vadovams, dvasininkams, visuomenės informavimo priemonių, religinių bendruomenių atstovams;

• nustatyti savižudybių rizikos atsiradimo socialines-ekonomines sąlygas, susidariusias dėl sparčių socialinių bei ekonominių pokyčių;

• reguliariai dirbti prevencinį ir postvencinį darbą su nusižudžiusiųjų artimaisiais.

• Tolesniojo laikotarpio tikslai yra šie:

• iki 2010 metų sumažinti savižudybių iki vidutinio Europos rodiklio, šiuo tikslu stiprinti vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų įtaką svarbių psichikos sveikatos sprendimų priėmimui;

• vykdyti visuose Lietuvos rajonuose veiksmingiausias savižudybių ir psichologinių krizių prevencijos programas;

• vykdyti savižudybių ir krizių prevenciją, intervenciją ir postvenciją visoje Lietuvoje;

• išugdyti konstruktyvų požiūrį į gyvybę, žmogaus vertingumą ir konfliktų sprendimą;

• diegti sveiką gyvenseną ir neigiamą požiūrį į žalingus įpročius;

• nustatyti didesnių socialinių problemų grupes ir teikti joms reikiamą socialinę, psichologinę ir medicinos pagalbą;

• užtikrinti psichologinės pagalbos prieinamumą asmenims, turintiems emocinių, elgesio, priklausomybės problemų, išgyvenantiems krizes, patyrusiems smurtą;

• reguliariai skleisti informaciją apie psichologinę pagalbą teikiančias organizacijas ir pagalbos sau būdus;

• sukurti fizinės, psichologinės ir psichiatrinės reabilitacijos įstaigų, galinčių suteikti pagalbą ištiktiesiems krizės bet kuriuo paros metu;

• vertinti programos rezultatus, prevencinių priemonių poreikį, veiksmingumą, tikslinti veiklos kryptis.2.2. Numatomi rezultatai

Numatomi šie programos įgyvendinimo rezultatai:

• pagerės savižudybių prevencija, pagalbos ketinantiesiems nusižudyti prieinamumas;

• sustiprės psichikos sveikatos specialistų, socialinių paslaugų, nnevyriausybinių organizacijų, švietimo, teisėsaugos struktūrų darbuotojų, įstaigų, organizacijų vadovų, religinių bendruomenių atstovų, visuomenės informavimo priemonių vaidmuo vykdant savižudybių prevenciją;

• pradės veikti specializuotos telefono linijos, visą parą teikiančios profesionalią pagalbą ir informaciją;

• bus sukurti įvairūs bandomieji savižudybių prevencijos modeliai, tinkamiausi galės būti diegiami visoje Lietuvoje.2.3. Prevencija Lietuvoje

Lietuvoje kasmet nusižudo 30 – 40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Per 13 nepriklausomybės metų į Anapilį iškeliavo 20 tūkst. savižudžių, tarp kurių būta ir moksleivių. Vienas iš dažniausiai minimų veiksnių, verčiančių ar skatinančių paauglius žudytis, yra nestabilumas ir nesantaika šeimoje. Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai kaip per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas specialybės rinkimosi metas, konfliktai. Ypatingą nerimą kelia paauglių savižudybės, kurių per pastaruosius 10 metų padaugėjo 55,8 proc., ir tai, kad savižudybė yra viena iš 3 dažniausiai pasitaikančių mirties priežasčių 15 – 35 m. žmonių grupėje, ir kad kiekviena savižudybė skaudžiai paliečia mažiausiai dar 6 žmones.3. LIETUVOJE

3.1. Statistika

Psichinė, fizinė ir socialinė sveikata yra gyvybiškai svarbūs dalykai, kurie glaudžiai susiję ir priklauso vienas nuo kito. Suvokiant šį tarpusavio ryšį, aiškėja, kad psichikos sveikata vaidina lemiamą vaidmenį kuriant bendrą žmonių, visuomenės gerovę. Psichikos ligos nėra tik vieno žmogaus trūkumas, paskaičiuota, kad psichikos ir elgesio sutrikimai sudaro 12 proc. visų ligų pasaulyje. Lietuvoje gyventojų ssergamumas psichikos ligomis didėja ir nuo 1997 metų iki 2002 metų sergamumas psichikos ligomis išaugo beveik 590 atvejų 100 000 gyventojų.3.2. Būdai susiję su demografine padėtimi

Savižudybių skaičius Lietuvoje nuo 1995 m. stabilizavosi, tačiau autodestrukcinio elgesio epidemija tęsiasi. Savižudybių skaičius, tenkantis 100 tūkst. Gyventojų, mūsų šalyje 2001 m. buvo apie keturis kartus didesnis negu Europos Sąjungos ir tris kartus didesnis negu Šiaurės šalyse. Savižudybių paplitimas iš dalies priklauso nuo savižudybių būdų bei jų prieinamumo. Kiekvienoje šalyje turi būti žinoma, kokiais būdais žmonės atima sau gyvybę, nes, sumažinus dažniausiai pasirenkamų savižudybių būdų prieinamumą, gali sumažėti ir jų skaičius. Kitų toksinių medžiagų , pvz., pesticidų prieinamumo mažinimas dujų detoksikacija (anglies monoksido pašalinimas iš buityje naudojamų gamtinių bei išmetamųjų dujų), griežta šaunamųjų ginklų kontrolė (įstatymų dėl šaunamųjų ginklų išdavimo bei laikymo tobulinimas, saugaus elgesio su ginklais mokymas ir kt.) – tai priemonės, kurios sąlygojo savižudybių skaičiaus mažėjimą daugelyje šalių. Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktose rekomendacijose savižudybių skaičiui mažinti teigiama, kad būtina įvertinti savižudybių būdus ir mažinti jų prieinamumą.

Įvairiose šalyse vyraujantis savižudybių būdai skiriasi, tačiau labiausiai paplitę yra pasikorimas. Vokietijoje, Izraelyje, Slovakijoje, Vengrijoje, Estijoje vyraujantis savižudybės būdas – pasikorimas, Šveicarijoje, Suomijoje – pasikorimas ir nušovimas. JAV dažniausias savižudybės būdas – nušovimas, kuris pastaraisiais metais dažnėja, o Švedijoje

vyrauja nusinuodijimas. Azijoje, ypač kaimo vietovėse, taip pat paplitę tyčiniai susižalojimai nušokus nuo aukšto pastato, tilto. Lietuvoje oficiali mirties priežasčių statistika savižudybių būdų neskelbia, o specialūs tyrimai fragmentiški, atliekami tik pavienių autorių.

Pasikorimą, kaip savižudybės būdą, dažniau pasirenka visų amžiaus grupių vyrai negu moterys. Šį savižudybės būdą dažniausiai pasirenką kaimo gyventojai. Pasikorimai, pasižymintys didelių mirštamumu ir lengvu žudymosi priemonių prieinamumu, yra svarbus veiksnys, sąlygojantis didelį savižudybių dažnį Lietuvoje. Tarp paauglių, ypač mergaičių, palyginti su suaugusiais dažnesni nusinuodijimai įvairiomis medžiagomis.

LITERATŪRA

1. Reikalavimai bakalauro rrašto darbų bendrajam formatui /. ISM. Kaunas: ISM, 2004.

2. Algirdas Kriščiūnas / Psichiatrija / Vilnius 2002

3. Savižudžio sąmonė / Edvin S. Shneidman / Vilnius 2002

4. Savižudybė per laiko prizmę / Mindaugas Gabrėnas / MG 1999/10

5. http://www.kvsc.lt

6. http://www.savizudybes.lt

7. http://www.sveikata.su.lt

8. http://www.takas.lt

9. http://www.psichika.lt/

10. http://www.mip.lt

TURINYS

Įvadas 2

1. Savižudybės 4

1.1. Savižudybės priežastys 4

1.2. Pavojaus ženklai 6

1.3. Reakcijos 6

1.4. Savižudybių mąstai 7

2. Prevencija 9

2.1. Tikslai 9

2.2. Numatomi rezultatai 10

2.3. Prevencija Lietuvoje 10

3. Lietuvoje 11

3.1. Statistika 11

3.2. Būdai susiję su demografine padėtimi 11

Literatūra 12

ĮVADAS

Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senovės domėjosi filosofai, teologai, ggydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema (”Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas uždavinys. Kaip atrodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yyra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius. Savižudybių prevencijai 1999 metais buvo sukurta SUPRE (Suicide PREvention) tarptautinė programa.

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkar.čiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))

Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį eemocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai:

1) Mintys apie savižudybę.

2) Ketinimas nusižudyti.

3) Bandymas nusižudyti (veiksmas).

MINČIŲ, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę. Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis.

VEIKSMAS. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis yra ggeriausia išeitis. Gali pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape galime pastebėti atsisveikinimo gestus- skolų grąžinimą, ypatingas frazes. Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali vykti itin greitai.

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių ,genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Mes nežinome kodėl skirtingi žmonės skirtingai elgiasi skirtingose situacijose ir kodėl vieni sugeba įveikti sunkumus, o kiti ne. Taigi vis dėlto savižudybių galima išvengti, bet kaip? Čia mums gali padėti pirminės sveikatos priežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis ir surasti jam pagalbą.

1. SAVIŽUDYBĖS

1.1. Savižudybės priežastys

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose šalyse išaiškino du dalykus:

Dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą.

Savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:

• Visų formų depresijos;

• Asmenybės sutrikimai;

• Alkoholizmas;

• Šizofrenija;

• Psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;

• Kiti psichikos sutrikimai.

Depresija:

Svarbiausi požymiai tai: liūdesys,vienišumo,irzlumo,nerimastingumo,nuovargio jausmas.

Žmogaus nebedomina įprastinis gyvenimas, veikla. Dažniausiai žmonės nepastebi depresijos, nes jausmai susiję su depresija, yyra tokie įprasti, kad net nelaikomi liga. Depresiją sunku diagnozuoti, bet galima pagydyti, taigi savižudybės galima išvengti.

Alkoholizmas:

Šizofrenija:

• Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė:

• Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.

• Tokios ligos yra:

• Neurologiniai sutrikimai (epilepsija).

• Stuburo ir. galvos smegenų pakenkimai, insultai

• Vėžys(daugiau būdinga vyrams)

• Aids/Živ

• Cukraligė

• Sklerozė

• Lytinės funkcijos sutrikimai

Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi liguista būsena.

Socialiniai veiksniai ir savižudybė

Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 11897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anoniminė savižudybė.

Savižudybė beveik visada susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma

nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Socialdemografiniai ir aplinkos veiksniai:

• Lytis – vyrai dažniausiai įvykdo savižudybę,bet moterys dažniau bando nusižudyti.

• Amžius – dažniausiai jaunimas (15 – 35)metų ir vyresni kaip 75 metų asmenys

• Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys

• Profesija – pagal statistikos duomenis ,dažniausiai nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.

• Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:

1. Tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais, meilužiais;

2. Atstūmimas, nereikalingumo jausmas (netekus šeimos nario ar draugo)

3. Praradimai ((finansiniai)

4. Darbo ir pinigų problemos

5. Įvairus kiti stresoriai (gėda, apkaltinimo grėsmė)

1.2. Pavojaus ženklai

Ankstesni bandymai žudytis: 20 – 50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau yra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kad žudytis pakartotinai bandys tie, kurių pirmieji mėginimai buvo rimti.

Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant: Prieš žudydamiesi žmonės dažnai užbaigia darbus, ssutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingus daiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą. turtą, parašo ar pakeičia testamentą.

Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys. Praradęs malonumo jausmą ar vengiantis anksčiau patikusios vveiklos žmogus taip pat gali sirgti depresija.

1.3. Reakcijos

Artimųjų reakcijos

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

1.4. Savižudybių mmąstai

• 2004 m. pasaulyje galėtų nusižudyti milijonas žmonių

• Kas 40 sek. Pasaulyje nusižudo 1 žmogus

• Kas 3 sek. Pasaulyje kas nors bando žudytis

• Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15 – 35 metų amžiaus žmonių grupėje

• Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms

1 lentelė. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15 – 24 metų asmenų 1991 – 1993 metais

Vyrai Moterys Vyrų/moterų santykis (suapval.)

Graikija 3.8 0.8 5

Portugalija 4.3 2.0 2

Italija 5.7 1.6 4

Ispanija 7.1 2.2 3

Olandija 9.1 3.8 2

Švedija 10.0 6.7 1

Japonija 10.1 4.4 2

Izraelis 11.7 2.5 5

Jungtinė karalystė 12.2 2.3 5

Vokietija 12.7 3.4 4

Danija 13.4 2.3 6

Prancūzija 14.0 4.3 3

Bulgarija 15.4 5.6 3

Čekija 16.4 4.3 4

Lenkija 16.6 2.5 7

Ukraina 17.2 5.3 3

Vengrija 19.1 5.5 3

Austrija 21.1 6.5 3

Airija 21.5 2.0 11

Jungtinės valstijos 21.9 3.8 6

Baltarusija 24.2 5.2 5

Kanada 24.7 6.0 4

Šveicarija 25.0 4.8 5

Australija 27.3 5.6 5

Norvegija 28.2 5.2 5

Estija 29.7 10.6 3

Suomija 33.0 3.2 10

Latvija 35.0 9.3 4

Slovėnija 37.0 8.4 4

Naujoji ZZelandija 39.9 6.2 6

Rusijos Federacija 41.7 7.9 5

Lietuva 44.9 6.7 7

Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995

2. PREVENCIJA

2.1. Tikslai

Artimiausiojo laikotarpio tikslai yra šie:

• numatyti prevencijos priemones didžiausios savižudybės rizikos grupėms;

• parengti savižudybių ir krizių prevencijos mokymo programas pirminės sveikatos priežiūros specialistams, kvalifikacijos kėlimo programas psichikos sveikatos specialistams;

• pagerinti psichologinės pagalbos prieinamumą Lietuvos vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems, šiuo tikslu restruktūrizuoti pagalbos telefonu tarnybas ir tobulinti jų veiklą;

• siekti, kad visų tarnybų, kuriose dirba savanoriai konsultantai, mokymo programos sutaptų, o mokymo veikla būtų deramai koordinuojama;

• padėti steigti naujas krizių ir savižudybių įveikimo komandas, kurios būtų socialinių ir medicininių paslaugų teikimo tarpininkai ir užtikrintų nuolatinę pagalbą esant krizinėms situacijoms;

• išmokyti krizių įveikimo komandų narius atpažinti savižudybės pavojų;

• skleisti visuomenės informavimo priemonėmis informaciją, ugdyti nuostatą, kad savižudybės galima išvengti;

• nustatyti savižudybių rizikos atsiradimo socialines-ekonomines sąlygas, susidariusias dėl spa.rčių socialinių bei ekonominių pokyčių;