Savo asmenybės veiklos motyvacija

TURINYS

ĮVADAS…………………………

1. ASMENYBĖS VEIKLOS MOTYVACIJOS TEORIJOS……………..

1.1. MOTYVACIJOS PAGRĮSTOS ŽMONIŲ ELGSENA……….

1.2. F. HERCBERGO MOTYVACIJOS TEORIJA………..

2. ASMENYBĖS VEIKLOS MOTYVACIJA IR ŠALTINIAI…………….

2.1. POREIKIAI…………………………

2.2. INTERESAI…………………………

2.3. IDEALAI…………………………

2.4. VERTYBĖS…………………………

2.5. EMOCIJOS…………………………

3. SAVO ASMENYBĖS VEIKLOS MOTYVACIJOS ANALIZĖ…………..

ĮVADAS

Asmenybė- tai individo savitumas, reikšmingų pastovių jo savybių sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje.

Motyvacija – elgesio, veiksmų, veiklos skatinimo procesas, kurį skelia įvairūs motyvai; motyvų visuma.

Motyvas – skatinamoji priežastis, vidinys veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą.

Šio darbo pagrindiniai tikslai:

1) Išanalizuoti savo asmenybės veiklos motyvaciją;

2) Išsiaiškinti, motyvacijos svarbą žmogui;

Šiems tikslams pasiekti kkeliami šie uždaviniai:

1) Išanalizuoti teorinę medžiaga apie motyvaciją ir ją pritaikyti savianalizei;

2) Išanalizuoti asmenybės aktyvumo šaltinius, elgesio motyvacijos teorijas;

Siekdama atlikti savarankiško darbo užduoti t.y. išanalizuoti savo asmenybės veiklos motyvaciją, darbą suskirsčiau i dvi dalis:

1) teorinę dalį, kurią analizavau remdamasi įvairių autorių psichologijos knygomis.

2) praktinę dalį, kurią rašiau remdamasi pirmoje dalyje pateikta teorija;

1. MOTYVACIJOS TEORIJA

Motyvacijos teorijas sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes:

1) Teorijos, kurios grindžiamos žmonių poreikiais, nuo kurių priklauso jų elgsena. Jos stengiasi rasti atsakymą, kodėl atsiranda motyvacija ir kkas ją sąlygoja.

2)Teorijos, pagrįstos žmonių elgsena, kurią sąlygoja jų lūkesčiai bei savo elgesio pasekmių suvokimas. Jos dar gali būti vadinamos procesinėmis teorijomis. Šios teorijos paaiškina, kaip veikia motyvacija, kaip ji vystosi apsprendžia žmonių elgesį.

1.1. MOTYVACIJOS PAGRĮSTOS ŽMONIŲ ELGSENA

Šios tteorijos analizuoja kaip žmogus paskirsto savo pastangas įvairių tikslų įgyvendinimui ir kaip pasirenka konkretų elgesio būdą. Labiausiai žinomos yra lūkesčių ir teisingumo teorijos.

Lūkesčių teorija

Lūkesčiai – tai pageidaujamojo būsimojo įvykių ar faktų rezultatų apibūdinimas. Lūkesčių teorija, analizuodama darbo motyvaciją, pabrėžia trijų tarpusavyje susijusių ryšių svarbą:

Darbo sąnaudos – rezultatas.

Rezultatai – atlygis.

Atlygis – atlygio valentingumas.

Teisingumo teorija

Ji paaiškina, kad žmonės subjektyviai nustato santykį tarp įdėtų pastangų ir atlygio, o po to jį sugretina su kitų žmonių atlygiu.Jeigu darbo sąnaudų ir atlygio už jį palyginimas išreiškia neteisybę, t.y. žmogus mano, kad už tą patį darbą kolega gavo didesnį atlyginimą, tuomet pasireiškia psichologinė įtampa. Pagrindinė teisingumo teorijos išvada: tol, kol darbuotojai nebus tikri, jog darbas yra atlyginamas teisingai, jie stengsis sumažinti darbo produktyvumą. TTačiau teisingumo suvokimas yra subjektyvus: žmogus lygina save su su kitais organizacijos nariais arba kitų organizacijų darbuotojais, vykdančiais analogiškas funkcijas. Kadangi darbuotojų, galvojančių, kad jų darbas atlyginamas neteisingai, darbo našumas sumažėja, tai vadovas privalo jam paaiškinti, kodėl yra skirtumai tarp atlyginimų.

1.2. F. HERCBERGO MOTYVACIJOS TEORIJA

Ji pagrįsta prielaida apie pasitenkinimą ir nepasitenkinimą darbu. Teorija paskelbta 1950 m. Veiksnius, kurie gali pašalinti nepasitenkinimą darbu, F. Hercbergas pavadino higieniniais, o veiksnius, turinčius įtakos pasitenkinimui pavadino motyvacijos veiksniais.

Darbo aplinkos veiksniai – tai organizacijos politika, ssaugumas, statusas, gamybiniai santykiai, darbo užmokestis, darbo sąlygos, kontrolė, administracijos elgesys.

Motyvacijos veiksniai: saviraiška, pažanga, atsakomybė, pripažinimas, sėkmė.

Šių veiksnių požiūriu visus žmonių poreikius galima suskirstyti į dvi grupes:

Tai poreikiai, susiję su bado, troškulio, skausmo numalšinimu bei panašių poreikių patenkinimu. Asmuo gali juos patenkinti, jeigu už darbą gaus atitinkamą pinigų atlyginimą. šių poreikių įgyvendinimas priklauso nuo darbo aplinkos (higieninių) veiksnių.

Dvasiniai poreikiai. Jų patenkinimas sąlygoja asmenybės tobulėjimą. Motyvacijos veiksniai padeda užtikrinti darbo sėkmę ir tuo pačiu metu įgyvendinti dvasinius poreikius.

F. Hercbergo teorija turi daug bendro su A. Maslow teorija. Darbo aplinkos veiksniai atitinka fiziologinius ir saugumo poreikius, o motyvacijos veiksniai palyginami su aukštesniųjų lygių poreikiais. Tačiau A. Maslow fiziologinius poreikius nagrinėjo kaip žmogaus elgsenos priežastį, jeigu vadovas sudaro sąlygas darbuotojui patenkinti šiuos poreikius, tai šis dirbs geriau. F. Hercbergas, atvirkščiai, teigia, kad darbuotojas nekreips dėmesio tol, kol jų nebuvimas arba pritaikymas bus netinkamas ar neteisingas.

Pasak F. Hercbergo, darbo aplinkos veiksniai nemotyvuoja darbuotojų veiklos. Jie tik užtikrina, kad neatsiras nepasitenkinimas darbu. Norėdamas paskatinti darbuotojus veikti, vadovas turi pasirūpinti ne tik darbo aplinkos, bet ir motyvuojančiais veiksniais. F. Hercbergas nustatė, kad darbo užduočių turinys veikia motyvuojančiai ir suformulavo pasiūlymus pasikartojančioms užduotims praturtinti, kad darbuotojas pajustų jam patikėto darbo vertę, svarbą, sudėtingumą. Norint sėkmingai ppritaikyti F. Hercbergo teoriją praktikoje, reikėtų sudaryti darbo aplinkos ir ypač motyvuojančių veiksnių sąrašą ir pateikti juos darbuotojams, kad šie nurodytų savo prioritetus.

2. ASMENYBĖS VEIKLOS MOTYVACIJA IR ŠALTINIAI

Motyvacija – tai poreikis, troškimas, kurie teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Psichologijoje motyvų problema yra viena iš mažiausiai aiškių ir skirtingai aiškinama. Motyvu paprastai tampa įsisąmonintas poreikis. Poreikis – vidinė įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti ir atspindi jo priklausomybę nuo aplinkos. Veiklos priežastys, susijusios su subjektyvių poreikių patenkinimu vadinamos motyvais. Priskiriami ir įvairūs potraukai, kartais net nesąmoningi, įvairūs instinktai, jų realizavimas, sąmoningi žmogaus norai, interesai, kai kas priskiria ir žmogaus idealus. Subjektyviai išgyvenami kai kurie reiškiniai priskiriamai motyvams – kurie skatina žmogų veikti tam tikra kryptimi. Motyvas suteikia energiją ir yra jo svarbiausia funkcija. Jei motyvacija yra aukšta, tai žmogus su mažesniais sugebėjimais ir galimybėmis gali pasiekti daugiau, negu gabus be motyvacijos. Žmogu turi norėti veikti tam tikra kryptimi. Jei norime ką nors suformuoti žmoguje, reikia surasti pagrindą, nėra pagrindo, nėra vilties, kad pavyks ką nors suformuoti. Pirmiausiai reikia surasti motyvacijos šaltinius. Nepakanka tuos šaltinius surasti, juos reikia aktualizuoti. Kaip pasireiškia įgimtos ir įgytos motyvacijos? Jos veikia kartu, išskirti beveik neįmanoma. Instinktas sudaro elgsenos pagrindą, nurodo sstrategiją, o po to įsijungia įgytos motyvacijos.

2.1. POREIKIAI

Pirminiai, baziniai, biologiniai poreikiai, kurie reikalingi ir žmogui, ir gyvūnui, būtini išlikimui, individo gyvybės palaikymui. Maisto poreikis alkio numalšinimui, deguonies, temperatūros, miego ir t.. t. Jei susidaro šių dalykų trūkumas, organizmas stengiasi šiuos trūkumus pašalinti ir skatina organizmą veikti tam tikra kryptimi. Dėl trūkumų susidaranti įtampa skatina veikti, kad būtų atstatyta organizmo pusiausvyra. Jie yra įgimti, nėra išmokti.

Biologiniai, išmokti begyvenant ir vėliau susiformavę poreikiai. Žmogus išmoksta norėti ne tik maisto, bet atitinkamai pagaminto, kyla daug kitų poreikių, kurie nėra susiję su gyvybiškai reikšmingais objektais – smalsumas – poreikis tam tikros informacijos, pažinimo poreikis. Žmogui šis poreikis išreikštas ypatingai ir augant plėtojasi, formuojasi įvairūs interesai. Žmogui, negaunančiam informacijos išsivysto patologinės būsenos, gręsiančios normaliam funkcionavimui.

Socialiniai poreikiai. Susieję su žmogaus gyvenimu bendruomenėje, su kitais žmonėmis, socialinis, emocinio kontakto poreikis nesilpnesnis nei maisto poreikis. Emocinio kontakto poreikis labai svarbus, nors jis nebūtinas gyvybinių jėgų palaikymui.

Dėmesio sau, savigarbos poreikis. Jis susiformuoja remiantis kitų žmonių požiūriu į individą.

2.2. INTERESAI

Interesas- specifinis asmenybės požiūris į tikrovės daiktus ir reiškinius, sukeltas sąmoningo priskyrimo jiems ypatingos reikšmės gyvenime ir jų emocinio patrauklumo.

Interesai nukreipia žmogaus veiklą jį dominančio objekto kryptimi, turi teigiamos įtakos mokymuisi ir darbui. Jau 7 metų

vaikas, susidomėjęs automobiliais, neklįsdamas atpažįsta mašinas, samprotauja apie galimą gedimo priežastį. Dažnai toks pradinis interesas vėliau virsta interesu domėtis kokia nors mokslo sritimi.

Interesai yra viena svarbiausių žmogaus kūrybinės veiklos sąlygų. Kūrybinė pažiūra į darbą yra nuolatinis jo tobuliausio atlikimo priemonių ieškojimas. Interesas išplečia tokių ieškojimų ribas, žmogaus atkirtį, profesinės veiklos atkirtį.

2.3. IDEALAI

Idealas [pranc. ideal, gr. idea – sąvoka, vaizdinys] – tobulas pavyzdys, aukščiausias tikslas, siektina norma. Gyvenimo idealas apima savo paties idealą (kuo ir koks žmogus trokšta tapti) ir pasaulio iidealą (kokio pasaulio, kokių žmonių, kokių santykių saistomas jis norėtų gyventi). Idealas, kaip aukščiausias tikslas suteikia žmogaus gyvenimui kryptį, tačiau jis niekada nepasiekiamas. Idealas, kaip potenciali būtis, geresnė ateitis, pats savaime nėra nei teisingas, nei klaidingas, bet jis neatsiejamas nuo asmens valios, jo gyvenimo veiklos. Idealas apima ne tik pažintinį (ateities numatymo, žinojimo), bet ir emocinį (ateities troškimo, ilgėjimosi) aspektą, todėl žmogaus santykis su idealu paprastai apibūdinamas kaip tikėjimas arba netikėjimas idealu.

Norint suvokti tiek savo, tiek kito žmogaus asmenybę, rreikia suprasti priežastis, lemiančias jos asmenybės kryptingumą.

2.4. VERTYBĖS

Vertybės – asmenybės dorovinių, socialinių, politinių bei estetinių nuostatų sistema, susijusi su siekiamu idealu. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir patirties dėka, yra pastovios ir sunkiai kinta. Jos nulemia tiek tikslus, tiek būdus tam tikriems ttikslams siekti.

Vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas. Vertybinės orientacijos labiau atitolusios nuo poreikių. Vertybinių orientacijų objektais būna ne tik materialūs, ekonominiai, bet ir dvasinai, filosofiniai, religiniai, politiniai, etiniai ir estetiniai reiškiniai.

2.5. EMOCIJOS

Emocijos – tai daiktų ar reiškinių sukelti malonūs (teigiamos emocijos) arba nemalonūs (neigiamos emocijos) pojūčiai. Nuo emocijų ir jausmų reikia skirti pojūčius, kurie yra materialaus pasaulio daiktų ir reiškinių savybių, betarpiškai veikiančių jutimo organus, atspindys, suvokimas. Psichologijos požiūriu baimė, esant gyvybės pavojui, yra emocija, susijusi su gyvybiniu savisaugos instinktu. Bet baimė atsidurti juokingoje padėtyje, netekti žmonių pagarbos, neparausti susigėdus – yra jausmas, susijęs su visuomeniniais santykiais. Negalima įsivaizduoti mūsų gyvenimo be emocijų, nes tas pats žmogus ir vveikia, ir jaučia, ir pergyvena. Vadinasi, emocijos nėra koks nors atskiras žmogaus jausmų pasaulis. Visi mūsų psichiniai procesai yra susiję su smegenų veikla, kurią, ypač ligų atvejais, tyrinėja medicina ir atskiros jos šakos.

3. SAVO ASMENYBĖS VEIKLOS MOTYVACIJOS ANALIZĖ

Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus noriu sukurti sau tvirtus, gero gyvenimo pamatus. Tai motyvas, skatinantis įsigyti perspektyvią, geras pajamas užtikrinančią specialybę. Tačiau specialybės įsigijimas yra tikslas, kuris tapo motyvu, skatinančiu mane įstoti į aukštąją mokyklą.

Žmogų veikti skatina ne vienas, o daug motyvų. TTai vadinama motyvacija. Nors kartais mano vina motyvacija prieštarauja kitai. Prieš baigiant dvyliktąją klasę teko rinktis iš daugelio profesijų. Reikėjo priimti patį geriausią sprendimą. Pasirinkdama specialybę turėjau atsižvelgti į savo motyvus. Mano motyvas buvo įsigyti gerą specialybę, kuri man galėtų užtikrinti ateitį. Tačiau ne visos specialybės gali užtikrinti gerą ateitį, perspektyvą. Jeigu būčiau pasirinkusi savo mėgiamą dalyką būčiau negalėjusi garantuoti sau geros, užtikrinančios ateities. Kadangi esu truputį linkusi i materializmą tad teko pasirinkti studijas ne pagal savo norus o pagal profesijos prestižiškumą, atlygį, darbo sunkumą ir darbo krūvius. Mano motyvas yra gera užtikrinta ateitis. O tikslas baigti mpradėtas studijas. Tad motyvas yra mano paskata veikti, tikslas yra vaizdinys to rezultato, kuris turi būti pasiektas.

Žinoma, pasirinkdama teisės specialybę neesu įsitikinusi, kad pasieksiu savo tikslą, tačiau šią specialybę pasirinkus yra daugiau galimybių patenkinti savo poreikių objektą, negu pasirinkus kitą specialybę pvz.: virėjos ar kepėjos.

IŠVADOS

Parašiusi darbą supratau motyvacijos reikšmę, suvokiau jos svarbą ne tik sau, bet ir kitiems. Iš tiesų niekada netgi nesusimąsčiau, kodėl mes elgiamiems vienaip ar kitaip, kas mus skatina veikti ar daryti. Motyvo pagrindinė funkcija – suteikti energiją. Jei motyvacija yra aukšta, tai žmogus su mažesniais sugebėjimais ir galimybėmis gali pasiekti daugiau, negu gabus be motyvacijos. Žmogus turi nnorėti veikti tam tikra kryptimi. Jei norime ką nors suformuoti žmoguje, reikia surasti pagrindą, nėra pagrindo, nėra vilties, kad pavyks ką nors suformuoti.

Iš tiesų šis darbas yra svarbus tiek asmenine, tiek profesine prasme, kadangi norėdami kažką pasiekti, įgyvendinti labai svarbi yra veiklos motyvacija, nes tai kas atsispindi žmogaus sąmonėje skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą taip, kad būtų patenkintas kilęs poreikis. Motyvų būna daug rūšių ir kiekvieno žmogaus yra skirtingi motyvai ir pas kiekvieną žmogų yra jo asmenybėje vyraujantys motyvai. Kaip ir anksčiau minėjau, jei motyvacija yra aukšta, tai žmogus su mažesniais sugebėjimais ir galimybėmis gali pasiekti daugiau, negu gabus be motyvacijos.

Taip pat rašydama apie savianalizę teko sužinoti, tiksliau sau pačiai pripažinti savo vyraujančius motyvus. Iš savianalizės matyti, jog vyrauja materialinis motyvas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. Vilnius, 2003,192-195psl.

Tarvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. Kaunas,2001, 26-35 psl.

Myers D. Psichologija. Vilnius, 2000, 433 psl.

Psichologijos žodynas. Vilnius,1993, 24-25 psl.