Savo asmenybės veiklos motyvacijos analizė

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI 4

1.1. Poreikių klasifikacija 4

1.2. Motyvai ir motyvacija 6

2. ASMENYBĖS MOTYVACIJOS TEORIJOS 8

2.1. A.Maslow poreikių hierarchija 9

2.2. F.Herzberg dviejų veiksnių teorija 11

3. MANO ASMENYBĖS VEIKLOS MOTYVACIJA 12

IŠVADOS 14

LITERATŪROS SĄRAŠAS 16ĮVADAS

Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Psichologų požiūriu asmenybe laikomas toks žmogus, kuris pajėgus save suvokti, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš). Asmenybe negimstama. Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.

Vienas žžymiausių ir labiausiai vertinamų asmenybės tyrėjų G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra:

1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų universalių ypatumų.

2. Toks pat kaip kai kurie žmonės – tai yra jis turi grupinių ypatumų. Pavyzdžiui, dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiems labiausiai rūpi atsakyti klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?

3. Kitoks negu visi kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais.

Šiame darbe, naudojant literatūrinės analizės metodą, siekiama šių tikslų:

1. apibrėžti asmenybės aaktyvumo šaltinio, poreikio, motyvo, motyvacijos sąvokas;

2. išskirti ir paanalizuoti svarbiausią asmenybės aktyvumo šaltinį – poreikius;

3. supažindinti su pagrindinėmis asmenybės motyvacijos teorijomis;

4. plačiau aptarti A.Maslow poreikių hierarchijos ir F.Herzberg dviejų veiksnių teorijas;

5. atskleisti savo asmenybės motyvaciją šių teorijų požiūriu;

6. įvertinti psichologijos žžinių svarbą profesinei veiklai.1. ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Jeigu į vandenį panardinsime tuščią indą, jis tučtuojau prisipildys, veikiamas tam tikrų dėsnių: pirmiausia iš slėgio skirtumo atsiranda stimuliuojamoji jėga. Ji stumia vandenį į indą tol, kol šis užsipildo. Taip ir žmogui- susidarius tuštumai ar trūkumui kurioje nors sielos kertelėje, atsiranda jėga- poreikis, skatinantis šį trūkumą užpildyti. Šios jėgos dėka tuštuma užpildoma, ir ankstesnis diskomfortas ar įtampa atslūgsta.

Taigi jokia žmogaus kaip asmenybės veikla neprasideda be priežasties, be ją sužadinusio stimulo, dar kitaip vadinamo asmenybės aktyvumo šaltiniais.

Asmenybės aktyvumo šaltiniai, skatinantys veikti, gali būti įvairūs: poreikiai, vertybės, emocijos.

Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra svarbiausia. Jei mes ką nors labai vertiname, tuomet manome, jog verta šito siekti. Mes dedame daug pastangų, įgydami tai, kkas vertinga. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs vienas į kitą būna žmonės, todėl nenuostabu, jog jie gali būti orientuoti į nevienodas vertybes. Vieno asmens vertybė gali labai skirtis nuo kito asmens vertybių. Tai, ką mes laikome vertybėmis, padeda tenkinti svarbiausius mūsų poreikius.

Emocijos- yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu.

Taigi ir vertybės, ir emocijos yra susijusios su poreikių tenkinimu. Svarbiausių poreikių tenkinimas skatina žmogų veikti, kad jjuos patenkintų. Kadangi poreikiai yra įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti, vadinasi, poreikis – pagrindinis žmogaus aktyvumo šaltinis.

Kiekvienas žmogus, siekdamas patenkinti tam tikrą poreikį, elgiasi skirtingai. Vienas, norėdamas valgyti pats gaminasi maistą, kitas eina į kavinę . Tačiau jų elgesį lemia panašios priežastys- aktyvumo, veiklos šaltiniai, tai yra poreikiai.1.1. Poreikių klasifikacija

Žmogaus poreikiai gali būti labai įvairiai klasifikuojami.

Žmogus gali turėti ar neturėti vitalinių, socialinių ir idealiųjų poreikių. Vitaliniai – tai poreikiai gyventi ir aprūpinti savo gyvenimą. Šie poreikiai yra dvejopi: savi (asmeniniai) ir saviems (giminei tęsti). Socialiniai – tai poreikiai užimti tam tikrą vietą visuomenėje ir būti žmonių įvertintiems. Jų pagrindas – teisingumas (teisės ir pareigos). Jie taip pat yra dvejopi: sau (mano teisės) ir kitiems (mano pareigos). Idealieji (pažinimo) – tai poreikiai pažinti pasaulį (išorės ir vidaus). Į šias poreikių grupes atkreipė dėmesį F.Dostojevskis.

Daugelis žmonių turi poreikį priklausyti ne tik visai žmonijai, bet ir tam tikrai giminei, tautai, rasei. Šiuos poreikius priimta vadinti etniniais. Juos išskyrė istorikas ir etnografas L.Gumiliovas.

P.Simonovas ir P.Jeršovas , remdamiesi V.Vernadskio aiškinimu apie gyvūnų sąveiką su aplinkiniu pasauliu, visus poreikius susikirsto į 3 svarbiausias grupes:

1. Biologiniai.Šių poreikių paskirtis- užtikrinti individualų ir rūšinį žmogaus išgyvenimą( tai pvz.: savo jėgų tausojimo poreikis, skatinantis rasti llengviausią ir paprasčiausią būdą tikslui pasiekti).

2. Socialiniai. Šie poreikiai susiję su žmogaus siekimu užimti tam tikrą vietą socialinėje grupėje, naudotis aplinkinių žmonių prieraišumu ir dėmesiu, būti jų pagarbos ir meilės objektu. Kartu tai ir pagarbos, prisirišimo ir meilės kitiems poreikis. Šį poreikį atspindi žmogaus teisės ir pareigos. Tačiau tarp teisių ir pareigų yra nemažai skirtumų. Vienu atveju pabrėžiamos teisės, kitu- pareigos. Taip išsiskiria poreikiai ,,sau“ ir poreikiai ,,kitiems“, todėl tenkinant poreikį svarbu laikytis normų, kurios priimtos visuomenėje.

3. Idealiniai- susiję su pasaulio intelektiniu suvokimu perimant jau turimas kultūrines vertybes ir ankstesnių kartų įgytas žinias. Ši poreikių grupė skatina pažinti aplinkinį pasaulį plačiausia prasme. Tai atskirų pasaulio dalių pažinimo, savo vietos jame, savo egzistavimo žemėje prasmės ir paskirties bei estetinis poreikiai .

Amerikiečių psichologo A.Maslow pateikta hierarchinė poreikių sistema ypatinga tuo, kad tarp atskirų poreikių rūšių yra griežtas tarpusavio priklausomybės ryšys. Jie kyla nuoseklia eile: aukštesnėje pakopoje esantys poreikiai kyla tik patenkinus žemesnėse pakopose esančius poreikius. Pavyzdžiui, tik patenkinus fiziologinius poreikius išgyvenamas saugumo poreikis, patenkinus pastarąjį kyla priklausymo ir meilės poreikis.

J.Fraser galvoja kitaip. Jis mano, kad visų poreikių – tiek biologinių, tiek socialinių, tiek dvasinių– patenkinimas žmogui vienodai reikšmingas. Biologiniams poreikiams didesnę reikšmę suteikiame tik todėl, kad aiškiau matomi jų nepatenkinimo padariniai: nnegavęs maisto žmogus silpsta ir miršta. Tačiau nors ne tokie akivaizdūs kitų poreikių nepatenkinimo padariniai, jie žmogui nemažiau svarbūs. J.Fraser tą mintį paremia tokiu pavyzdžiu: karo belaisvio maisto poreikis patenkinamas mažiau nei minimaliai. Jam siūlomas papildomas maisto davinys už tai, kad informuos apie savo likimo bendrus. Daugelis žmonių tokių pasiūlymų atsisako, nes juos priėmę nepatenkintų socialinių priklausymo, meilės ir pagarbos poreikių. Net gerai materialiai aprūpintas asmuo praradęs gyvenimo prasmės poreikį baigia gyvenimą savižudybe .

Žmogaus poreikiai nuolat keičiasi, jie priklauso nuo gaunamos informacijos. Poreikius žmogus tenkina konkrečiais poelgiais, veiksmais. Čia neapsieinama be jausmų, kurie priklauso nuo gautos informacijos. Keisčiausia, kad jausmais esame įpratę aiškinti poelgių priežastis, nors poelgius skatina kaip tik poreikiai, o ne informacija ar jausmai.1.2. Motyvai ir motyvacija

Kiekvienas poreikis turi savo objektą, kurio suvokimas ir naudojimas atkuria organizmo vidaus procesų ar individo santykių su aplinka pusiausvyrą, patenkina poreikį ir pašalina emocinę įtampą. Tik suvokus, koks objektas gali patenkinti poreikį, išgyvenamas noras arba potraukis, skatinantis ir reguliuojantis žmogaus sąmoningą veiklą, suteikiantis jai konkretų kryptingumą. Pavyzdžiui, alkanas žmogus ieško maisto, sušalęs užkuria židinį ar įjungia elektrinį šildytuvą, susirgęs kreipiasi į gydytoją.

Žmogaus suvoktas poreikį tenkinantis objektas arba tai, kas atspindi žmogaus sąmonėje ir skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą tai, kad būtų

patenkintas kilęs poreikis, vadinamas veiklos motyvu .

Kiekvienas poreikis savaime iškelia jo patenkinimo motyvus, kurie kreipia elgseną į tikslo siekimą. Tai gali pavaizduoti tokia schema:

1. pav. Priežastinis tikslo ir motyvų ryšys

Taigi motyvas- veiklos priežastis, susijusi su objektyvių poreikių patenkinimu, t.y. įsisąmoninus įtampą sukėlusias priežastis ir suradus objektą, kuris padės ją pašalinti, poreikis tampa motyvu.

Motyvacija- elgesio (veiksmų, veiklos) skatinimo sistema, kurią sukelia įvairūs motyvai .

Motyvu paprastai tampa įsisąmonintas poreikis. Žmogus, pajutęs kokį nors trūkumą ir įtampą, visų pirma stengiasi suprasti, kas ją ssukelia ir ieško būdų tai pašalinti. Įsisąmoninus įtampą sukėlusias priežastis ir suradus objektą, kuris padės ją pašalinti (t.y. supratus savo poreikį ir jo patenkinimo galimybes), šis poreikis tampa veiklos motyvu, skatina pradėti aktyviai veikti. Taigi, poreikis perauga į motyvą, kai žmogus aptinka veiklos objektą, padėsiantį šį poreikį patenkinti.

Motyvu gali būti mūsų interesai, įsitikinimai, vertybės, gyvenimo tikslai. Kai kada skatinančių motyvų funkcijas gali atlikti ir emocijos, pavyzdžiui, aistra. Ši intensyvi ilgalaikė emocija daro žmogų aktyvų ir skatina jį atkakliai siekti tikslo. MMotyvai atlieka žmogaus gyvenime atlieka kelias funkcijas. Pirmiausia, motyvai skatina žmogaus elgesį ir jį nukreipia. Be to, motyvai padeda pajusti savo veiklos prasmę, dalyvauja ją kontroliuojant ir keičiant. Priklausomai nuo to, kokių motyvų skatinamas žmogus ką nors veikia, tos veiklos pprocesas arba jos rezultatai gali kelti pasitenkinimą arba, priešingai- nusivylimą. Jei žmogus dirba kokį nors darbą ar mokosi, nejausdamas malonumo ir pasitenkinimo, sakome esant nepakankamą motyvaciją šiai veiklai.

Jei veikla nėra asmenybei reikšminga, t.y. neteikia pasitenkinimo, atsiranda noras ją keisti, kyla motyvacija ieškoti naujų veiklos krypčių. Tuomet kinta motyvai, kartu keisdami ir žmogaus veiklos pobūdį konkrečioje situacijoje .

Tačiau yra ir atvirkštinis ryšys tarp motyvų ir veiklos. Plečiantis veiklos sferai, kintant jos sąlygoms, kartu kinta ir motyvai, atsiranda naujos veiklos priežastys. Juk kartais esame priversti dirbti mums neįdomų darbą.

Kai žmogus supranta, kas skatina veikti, koks yra jo poreikių turinys, tuomet sakome, kad motyvai yra įsisąmoninti. Šiuos motyvus išreiškia interesai, įsitikinimai, siekiai.

Neįsisąmoninti motyvai yra tada, kai žmogus supranta, kas jį skatina veiklai, kokia yyra tikroji jo elgsenos priežastis. Tai mūsų potraukiai, nuostatos. Dažnai žmogus, neįsisąmonindamas tikrųjų veiklos motyvų, bando racionaliai paaiškinti savo veiklos priežastis.

Ką nors veikdami mes dažniausiai įsivaizduojame tos veiklos rezultatą. Rezultato vaizdas gali tapti motyvu, ir atvirkščiai. Neseniai vienas mokslo kolega parodė naują įdomią ir naudingą mokslo leidinį, ir žinoma aš užsidegiau noru jį įsigyti – šiuo atveju tikslas tampa veiklos motyvu. Gali būti ir kitaip- norėdama atlikti tam tikrus skaičiavimus atsitiktinai suradau naują programą. Įvertinusi jos galimybes, įsitikinu, kad ji bbūtent tokia, kokios man reikia,. Šiuo atveju motyvas tampa veiklos tikslu.

Kai žmogus turi pasirinkti vieną iš kelių skirtingų tikslų, vyksta vidinė motyvų kova. Kuo greičiu išskiriamas svarbiausias motyvas, tuo lengviau ir veikiau pasirenkame savo vei.klą. Motyvų kovos rezultatai, motyvų pasikeitimai dažnai priklauso nuo asmenybės nuostatų, interesų, įsitikinimų, vertybių, gyvenimo tikslų.

Kiekvieno žmogaus motyvai su amžiumi kinta. Jauno žmogaus pagrindinis tikslas-atrasti save. Jis tai daro ieškodamas būdų, kaip save realizuoti: rašo dienoraštį, eilėraščius, užsiima kitokia veikla, kurį skatina jį tobulėti. Savo veiklą motyvuoja būtinybe surasti savo ,,kelią“. Todėl jaunas žmogus taip stengiasi pažinti ir surasti save patį, yra linkęs analizuoti ir vertinti savo poelgius, jausmus, nuotaikas.

Mano dienoraščiai prasideda vos išmokusio rašyti vaiko klausimais: ,,Kur aš buvau, kai buvau dar negimusi?” arba: ,,Kas buvo, kai manęs dar nebuvo?” Galiu stebėti, kaip vėliau pasirodo pirmieji mano eilėraščiai ir aptinku juose klausimus: ,,Kodėl aš esu? Kur slypi mano vertė?” Juose išliejamos nepastovios nuotaikos, gilinamasi į savo ,,aš” paslaptis. Suprantu, kad tai jaunatviškas atvirumas su romantizmo atspalviu, todėl nesistebiu skaitydama tokius pirmuosius savo bandymus realizuoti save.

Jaunystė baigiasi ir brandus amžius prasideda, kai jaunas žmogus, įgijęs išsilavinimą, pradeda savarankišką profesinę veiklą, prisiima atitinkamas pareigas ir atsakomybę. Jis tampa brandžiu socialine prasme, svarbiausias brandos požymis yra prisiimama aatsakomybė. Panyrama praktiškuose kasdienos reikaluose, kurie dažnai sunkiai derinasi su jaunystės vaizdiniais. Įsitikinama daugelio ankstesnių idealų nerealumu ir tenka su liūdesiu atsisakyti ne vieno išsavojo tikslo. Suaugęs žmogus iš viską apimančių jaunatviškų svajonių pasaulio pereina į konkrečios, ribotos, dažnai smulkmeniškos veiklos sritį.2. ASMENYBĖS MOTYVACIJOS TEORIJOS

Terminą ,,motyvacija“ pastaraisiais metais imta vartoti apibūdinti tokių sąvokų kaip jausmas, valia, instinktas, poreikis visumai

Motyvacijos teorijos nagrinėja priežastis, kurios skatina žmogų veikti. Jos ieško atsakymų į klausimą, kodėl žmogus taip elgiasi. Elgesio įvairovė aiškinama skirtingai, taigi esama skirtingų motyvacijos koncepcijų .

Motyvacijos teorijos siekia taip pat paaiškinti, kokius tikslus nori pasiekti individai, kokie jų poreikiai, kokios elgesio alternatyvos. Pagal tai, kuo grindžiamas žmogaus elgesys darbe, kokios jo priežastys, šiuolaikinės motyvacijos teorijos skirstomos į dvi pagrindines kryptis:

1. turinio teorijos;

2. proceso teorijos.

Turinio teorijos aprašo, kas duoda žmogui impulsą elgtis tam tikru būdu, o proceso teorijos parodo, kaip skatinamas žmogaus elgesys. Turinio teorijos yra statiškesnės, o proceso teorijos- dinamiškesnės. Aiškinant motyvaciją, turinio teorijose pirmiausia domimasi konkrečių poreikių prigimtimi ir struktūra, taigi- motyvų ir motyvacijos turiniu, o procesų teorijose- poreikių ir motyvų realizavimu ir galiausiai konkrečiais elgesio būdais, taigi- poreikių transformacija elgsenoje.

Iš turinio teorijų galėtume išskirti A.Maslow poreikių hierarchiją, D.C.McClelland poreikių rūšis bei F.Herzberg veiksnių teoriją.

Proceso teorijos: teisingumo teorija, kurios pagrindinis aatstovas D.Adams, lūkesčių teorija, kurios svarbiausi atstovai V.Vrom, Dž.Atkinson ir E.Lawler-L.Porter teorija.

Motyvacijos teorijų yra daug, ir kiekviena vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas gi yra žmogaus asmenybė, ir kaip ji funkcionuoja. Visos šios teorijos yra savaip teisingos, todėl visos jos egzistuoja lygiagrečiai, papildydamos viena kitą. Kiekviena asmenybės teorija bando pateikti asmenybės modelį, kuris paaiškintų asmenybės varomąsias jėgas, kurios skatina asmenybę vystytis ir funkcionuoti, numato asmenybės pažinimo būdus.2.1. A.Maslow poreikių hierarchija

Amerikiečių psichologas A. Maslow pateikė savitą poreikių klasifikaciją, kurioje atsispindi įvairių žmogaus poreikių ryšys. Autoriaus nuomone, kiekvienas žmogus gimsta turėdamas jam būdingus poreikius, kurie išsidėstę pagal tam tikrą hierarchiją, egzistuojančią kiekviename žmoguje.

A.Maslow požiūrį į poreikius atskleidžia jo žodžiai:

,,Nuolatos alkanam žmogui Utopija yra šalis, kur daug maisto. Jis mano, kad būtų laimingas, jei būtų tikras, kad niekad nepritruks maisto. Alkanam svarbiausia yra gauti pavalgyti. Visa kita jam nesvarbu. Laisve, meile, bendrumo jausmas, pagarba netenka reikšmės“.

A.Maslow buvo pirmasis (1954), iš kurio darbų vadovai sužinojo apie žmogaus poreikių sudėtingumą ir jų įtaką darbo motyvacijai. A.Maslow teigia, kad žmogus turi daug įvairių poreikių, juos suskirstė į penkias kategorijas:

1. Fiziologiniai poreikiai- be kurių neišgyvensi, tai vandens, maisto, poilsio ir kt. poreikis;

2. Saugumo poreikiai- tai sveikatos, darbingumo išsaugojimas, ateities saugumas ir kt;

3. Socialiniai poreikiai- tai meilės ir

prieraišumo poreikiai. Apima individo norą palaikyti draugiškus santykius su kitais, integruotis į kolektyvą;

4. Pagarbos poreikiai- tai individo noras, kad jį teigiamai įvertintų kiti, noras būti pripažintam, atkreipti kitų dėmesį, taip pat išsiskirti iš kitų;

5. Saviraiškos poreikiai realizuoti savo potencines galimybes ir tobulėti kaip asmenybei.

Kai fiziologiniai poreikiai bent iš dalies patenkinti, kyla poreikis jaustis saugiau, veikti nepavojingoje aplinkoje: noras turėti pastovų darbą, santaupų, būti ramiam dėl ateities. Kai patenkinti saugumo poreikiai, žmogus trokšta būti mylimas ir mylėti, būti mėgstamas kitų, priklausyti kkokiai nors bendrijai- šeimai, giminei ir pan. Bent iš dalies patenkinus meilės poreikius, atsiranda poreikis jaustis įvertintam, būti pripažintam visuomenėje, darbe, šeimoje, žmogus nori gerbti save už tam tikrus pasiekimus ir būti gerbiamas kitų. Pagaliau žmogus pradeda siekti išreikšti save. Tai pastangos aktualizuoti, atskleisti ir efektyviai panaudoti savo potencines galimybes .

Taigi A. Maslow teigia, kad kai yra patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa efektyvūs esantys aukščiau ir keičia motyvaciją. Skaudžiausiai juntame fiziologinius poreikius- alkį, troškulį, oro bei miego trūkumą. Mat, jie yra ttiesiogiai susiję su organizmo išlikimu.

Šie poreikiai gali būti išdėstyti tam tikra hierarchine tvarka. Ja A.Maslow ir norėjo parodyti, kad žemiausių lygių poreikiai turi būti patenkinti, norint siekti aukštesnių poreikių .

2. pav. Supaprastintas elgesio per poreikius modelis2.2. F.Herzberg dviejų veiksnių teorija

XXa. ŠŠeštajame dešimtmetyje F.Herzberg papildė A.Maslow poreikių hierarchijos teoriją. F.Herzberg eksperimentų rezultatai leido daryti išvadą, kad žmogaus požiūris į darbą ir jo darbo motyvaciją veikia dviejų veiksnių grupė: palaikymo ir motyvaciniai.

Palaikymo veiksniai: nepalankios darbo sąlygos, tarpusavio santykiai ir pan. šie veiksniai sukelia nepasitenkinimą darbu ir susiję su aplinka, kurioje atliekamas darbas. Šių veiksnių pašalinimas neturi įtakos pasitenkinimo darbu, atliekant įdomią ir atsakingą užduotį, leidžiančią tobulėti .

F.Herzberg teorija labai panaši į A.Maslow poreikių hierarchiją. Palaikymo veiksniai atitinka fizinius (saugumo ir ateities užtikrinimo) poreikius, motyvaciniai veiksniai susiję su aukštesniųjų lygių (saviraiškos) poreikiais. Tačiu F.Herzberg, priešingai nei A.Maslow, mano, kad darbuotojas pradeda kreipti dėmesį į palaikymo veiksnius tuomet, kai nejaučia visiško komforto.

Reikia pritari F.Herzberg teorijai: palaikymo veiksniai nemotyvuos darbuotojo, jie tik neleis kilti nepasitenkinimo ddarbu jausmui. Kad galėtų motyvuoti, darbdavys turi pasirūpinti, kad darbuotojas patirtų ne tik palaikymo, bet ir motyvuojančius veiksnius. Dauguma organizacijų bandė realizuoti šias teorines išvadas praktinėmis programomis. Atliekant šias programas, darbo užduotys perskirstomos taip,. Kad suteiktų darbuotojui didesnį pasitenkinimą darbu ir atlygį. Šios programos leidžia pajusti pavesto darbo sunkumą ir operacijų svarbą, nepaisant, koks sprendimo pasirinkimas, monotonija ar rutina, atsakyti už paskirtą užduotį ir patirti, kad ją žmogus atlieka savarankiškai.

Palaikymo ir motyvacijos veiksniai gali tapti motyvacijos šaltiniu ir priklausyti nuo aatskirų poreikių. Kadangi žmonių poreikiai yra įvairūs, tai ir motyvuos jie įvairius žmonių veiksmus; pvz.: žmogus gali mėgti savo darbą todėl, kad jis savo kolegas laiko draugais, ir, bendraudamas su jais, patenkina savo socialinius poreikius. Kartu toks žmogus gali laikyti bendravimą su kolegomis svarbesniu nei savo darbą. Taigi darbo rodikliai gali būti prasti. Socialiniai poreikiai vaidina svarbų vaidmenį, kai įtraukiami tokie motyvuojantys veiksniai kaip didesnė atsakomybė už pavestą darbą. Tačiau tai irgi gali neturėti motyvuojančio poveikio ir nepadidinti produktyvumo. Tai p0gali atsitikti tada, kai kiti darbuotojai priims to darbuotojo lojalumo didėjimą nerašytoms išdirbio normoms. Tai rodo, kad motyvaciją reikia laikyti tikimybiniu procesu, tuo, kas motyvuoja žmogų konkrečioje situacijoje. Taigi nors F.Herzberg ir praplėtė motyvacijos sampratą, tačiau jo teorija neįskaito daugumos situacijų apibūdinančių permainų, susijusių su ta situacija. Vadinasi, norint paaiškinti motyvacijos mechanizmą, reikia peržiūrėti daug elgesio ir aplinkos parametrų.

Apžvelgus pagrindines motyvacijos teorijas galima teigti, kad kiekviena teorija turi privalumų ir trūkumų, tačiau kiekvieną teoriją, iš dalies, galima pritaikyti savęs, savo poreikių ir kitų pažinimui. Tuo jos yra vertingos. Pilnesnį asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti žinias.3. MANO ASMENYBĖS VEIKLOS MOTYVACIJA

Žmonių tarpusavio sąveikai daro didelį poveikį ne tik tai, kaip mes suprantame iir vertiname kitus, bet ir tai, kaip mes suprantame bei vertiname save.Žmonės paprastai praleidžia daugybę laiko galvodami, analizuodami save.

,,Aš“ kiekvienam žmogui yra tarytum socialinio pasaulio centras, kuris lemia tarpasmeninių santykių pobūdį, reakcijas į savo bei kitų žmonių elgesio priežastis. Savęs vertinimas – tai vienas iš svarbiausių asmenybės darinių, kuris atlieka mūsų elgesio ir veiklos vidinio reguliatoriaus funkcijas .

,,Aš“ lemia ir kiekvieno žmogaus bendravimą su kitais žmonėmis. Man bendravimas yra labai svarbus: gerai jaučiuosi puikiai sutardama su man artimiausiais žmonėmis, žinodama, kad visada sulauksiu palaikymo, kai bus sunku.

Manau, kad esu aktyvus žmogus: mielai dalyvauju rengiant ir pristatant įvairius kūrybinius darbus, kartais tampu viena iš renginių organizatorių. Net ir dabar rengiu pranešimą vienai konferencijai, kuri netgi vyks ne mano mieste. Kas skatina mane taip elgtis? Juk dabar jau nebetoli sesija – laikas, kai studentai niekur nespėja. O aš jaučiuosi gerai. Man mano veikla tuomet atrodo prasminga, kai tikrai niekur nespėju. Tada jaučiuosi reikalinga, atiduodu save įdomiai veiklai, bendravimui su žmonėmis. Todėl tikrai nesileisiu į gyvenimo prasmės paieškas ten, kur neleidžia mano vertybių skalė, ir kur dažnai matau nuklydusius kitus žmones.

Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Juk žinome, kad dar niekuomet pasaulyje dar nebuvo tokio žmogaus, kuriuo kiekvienas esame, ir kad daugiau tokio nebus. VVien tai turėtų skatinti kiekvieną iš mūsų gyventi ne taip, lyg gyventume tik vieną kartą, bet taip, kad galėtume džiaugtis, jog gyvename taip, kaip iš tikrųjų norime gyventi

Taigi, vertybės yra vienas iš veiksnių, skatinančių tam tikrą mano asmenybės veiklą.

Poreikiai, kaip ir kiekvieno jauno žmogaus, dideli. Aukštumų siekis, gilus gamtos grožio ir muzikos supratimas. Aš gyvenime stengiuosi išbandyti viską, kas man teikia ne vien tik malonumus, bet ir tam tikrus potyrius, net jei jie ir būtų nemalonūs, kurie padėtų tobulėti. Taigi aš galiu pasakyti, koks mano asmenybės tikslas- tobulėjimas, o asmenybės aktyvumo šaltiniai – poreikiai, vertybės, emocijos – tik priemonės tam pasiekti.

Psichologijos žinių svarbą suvokiau vos tik paėmusi psichologijos knygą pirmą kartą į rankas. Tačiau ypač dabar, kai mano gyvenimas krypsta tam teisės specialybės link, tenka vis dažniau susidurti su teisės sritimis, kuriose būti ne tik geru teisininku, bet ir geru psichologu greitai taps būtinybe.

Tarpdisciplininiai teisės ir psichologijos tyrimai buvo pradėti dar pirmajame XXa. Dešimtmetyje. Dabar psichologai vis aktyviau bendradarbiauja su teisėtvarkos pareigūnais, atsiranda vis naujų veiklos sričių, kurios yra naudingos teik psichologui, tiek teisėtvarkai. Tai tokios sritys, kaip: agresijos pasireiškimo dėsningumai ir modifikacija, įtariamųjų ir nukentėjusiųjų apklausos technikos, melo atskleidimo būdai, liudytojų parodymų tikslumas ir jį lemiantys veiksniai, teismo

proceso dalyvių tarpusavio sąveikos ypatumai, psichikos sutrikimai ir atsakomybė, nusikaltėlių psichologinių profilių sudarymas .

Deja, Lietuvos psichologijos ir teisėtvarkos ryšiams skiriamas dar nepakankamas dėmesys, ir psichologai šioje srityje žengia tik pirmuosius žingsnius.IŠVADOS

Jau iš Antikos laikų žinomas raginimas ,,Pažink save!“ ir klausimas ,,Kas yra Žmogus?“ niekas nesiginčys, jei pasakysime, kad žmogus- viena iš sudėtingiausių sistemų, egzistuojančių pasaulyje. Taigi, savęs suvokimo ir pažinimo kelias yra sunkus, reikalaujantis drąsos bei mūsų proto ir valios pastangų. Jis gali suteikti ne tik pažinimo džiaugsmą, bet ir nnemalonių, o gal net skausmingų potyrių. Bet šiuo keliu eiti verta, nes savęs pažinimo kelias – tai kelias į laisvę būti pačiu savimi. Tai galimybė atsiskleisti. Išreikšti, realizuoti visa, kas mums suteikta. Tai galimybė padovanoti sau ir pasauliui tikrąjį save.

Išanalizavus literatūrą, galima padaryti tokias išvadas:

1. Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Asmenybės kryptingumą lemia daug veiksnių. Pagrindinis iš jų- poreikiai.

Įsisąmonintas poreikis tampa motyvu, įtakojančiu žmogaus elgesį siekiant tikslo.

Motyvai, skatinantys žmogaus veiklą, išreiškia jo santykį su aplinka, kuris atsispindi eemociniuose išgyvenimuose. Tenkinant poreikį, emocijos kinta nuo nepasitenkinimo, įtampos, kančios link teigiamų emocijų, priklausomai nuo poreikio patenkinimo sėkmingumo. Jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, poreikį patenkinti sunku arba neįmanoma, kyla nusivylimas, neigiamos emocijos neatslūgsta, įtampa lieka

2. Žmogus yra poreikių derinys, kurį ssukuria jo dvasinis pasaulis, jo dvasia. Per poreikius sau žmogus laisvai protauja, išsako mintis. Per poreikius kitiems jis darosi geranoriškas, galįs užjausti, bendradarbiauti, pagelbėti, būti gailestingas. Žmogus gyvenimo prasmę, tikslingumą junta tik tada, kai jaučiasi esąs reikalingas kitiems.

3. Motyvacijos teorijos siekia paaiškinti, kas skatina asmenybę siekti tam tikrų tikslų, kokie jų poreikiai, kokios elgesio alternatyvos. Pagal tai, kuo grindžiamas žmogaus elgesys, kokios jo priežastys, šiuolaikinės motyvacijos teorijos skirstomos į :

1. turinio teorijas;

2. proceso teorijas.

4. A.Maslou pirmasis pasiūlė poreikių klasifikaciją ir nustatė jų tarpusavio ryšius. Jis matė galimybę sudaryti poreikių hierarchiją, kurioje aukštesnieji poreikiai nepasireiškia, kol nėra patenkinami žemesnieji.

Žemiausias lygis- fiziologinis, kuris apima visas pagrindines normalaus žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sąlygas (maistą, poilsį, gyv.vietą ir pan). Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda ssaugumo samprata. Šiame lygyje žmogus stengiasi užtikrinti asmeninį saugumą ir fiziologinių poreikių patenkinimo garantijas.Būdamas saugus, žmogus pereina į kitą lygį ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius (statuso, pripažinimo siekimą). Kai visi prieš tai minėti poreikiai patenkinami, žmogus rūpinasi saviraiška ir potencialių galimybių realizavimu, talento atskleidimu.

Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktūra nėra visiems vienoda. Poreikių lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms situacijoms, visa hierarchija gali išsikreipti, net apsiversti. Pavyzdžiui, lenktynių nugalėtojui žymiai svarbiau jo statusas nei saugumas, o ppoliarinių sričių tyrinėtojas pirmiau dėmesį skirs saviraiškai, nei fiziologiniams poreikiams.

F.Herzberg teorija labai panaši į A.Maslow poreikių hierarchiją. Palaikymo veiksniai atitinka fizinius (saugumo ir ateities užtikrinimo) poreikius, motyvaciniai veiksniai susiję su aukštesniųjų lygių (saviraiškos) poreikiais. Tačiu F.Herzberg, priešingai nei A.Maslow, mano, kad žmogus pradeda kreipti dėmesį į palaikymo veiksnius tuomet, kai nejaučia visiško komforto.

5. Savo asmenybės veiklos motyvaciją galime jausti tuomet, kai kiekvieną savo poelgį pabandome įvertinti per svarbiausių asmenybės veiklos šaltinių prizmę. Atsakę į klausimą ,,Kas skatina mane veikti?“, pastebėsime, kas dominuoja: vertybės, poreikiai, emocijos, kaip kiekvienas iš šių aktyvumo šaltinių įtakoja ne tik mūsų kasdieninę veiklą, bet ir svarbiausius sprendimus.

6. Psichologai ir teisėtvarkos institucijų pareigūnai vis labiau siekia bendradarbiauti daugelyje sričių. Šiuo metu aukštosiose mokyklo.se dėstoma daug naujų dalykų, kuriuose galime jausti šių, atrodo tokių nesuderinamų mokslo sričių, bendrumą daugeliu klausimų.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas.- Vilnius, 2003.

2. Kasiulis J, Tarvydienė V. Vadovavimo psichologija.-Kaunas, 2003.

3. Psichologija studentui.-Kaunas, 2000.

4. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams.-Vilnius, 1999.

5. Fürst M. Psichologija.- Vilnius, 2000.