Savosios vertės suvokimas

Savosios vertės suvokimas yra nepaprastai svarbi asmenybės charakteristika. Jis reguliuoja mūsų elgesį įvairiose gyvenimo srityse, stipriai veikia mūsų tarpasmeninius santykius, o ypač turi įtakos besimokant ir siekiant karjeros.

Apie savo buvimą žemėje anksčiau ar vėliau ima mąstyt kiekvienas. Mąstau ir aš. To savęs klausdama imu rinktis, lygint, analizuot atsakymus, bandydami įžvelgt tiesą. Kažkam svarbiausia – mylinti šeima, kitam – įdomus darbas, dar kažkam – turtingi, visko pertekę namai. Vienas svajoja parašyt knygą, kitas – sudainuot pačią puikiausią dainą, nutapyt audrų blaškomą jjūrą. Kažkam tikslas – nuostabus žydintis, savo rankom išpuoštas žemės kampelis – sodas. Gydytojas svajoja sumažint žmogaus kūno kančią, poetas – prašnekint jo klausančią sielą, mokytojas – matyt kuriančius džiaugsme vaikų veidus, sodininkas – ragaut pačius skaniausius savo užaugintus vaisius. Gal iš tiesų – kiek žmonių – tiek atsakymų į patį svarbiausią gyvenimo klausimą.

Skirtingame mano pačios gyvenimo periode, mano pačios gyvenimo tikslų dinamika kito. Keitėsi poreikiai, pasaulėžiūra.

Dauguma žmonių gyvena ir nesusimąsto ar jų išnaudotas laikas neišvaistytas veltui.

Genijai gyvena ttrumpai, bet pilnaverčiai. O tie kurie gyvena ilgai, ne visada išnaudoja savo laiką reikšmingiems dalykams. Einsteinas teigia :“Gyvenimas prasmingas tik tada, kai išnaudoji jį kitų labui.“ Bet ar jis teisus? Ar gyvenimas visad turi būt prasmingas?

Taigi klausimas per amžius uužduodamas žmonijos kartų tikriausiai būtų: koks mūsų gyvenimo tikslas?

Gyvenimo tikslo sąvoka yra artima gyvenimo prasmes sąvokai.. Tikslą galima apibūdinti kaip tai, ko mes siekiame gyvenime.. Kiekvienas siekiame tiek bendrai, tiek skirtingai, nes esame individai su savo subjektyviais norais interesais, tiek būtybes su savo bendruoju, objektyviuoju, žmogiškuoju turiniu. Objetyvusis tikslas yra Kultūra, na o subjektyvusis tikslas tai jau mūsų troškimu, norų realizavimas. Subjektyviųjų tikslu grandine yra esmingoji objektyviojo tikslo( kultūros) prielaida.ir atvirksciai;)

Mano gyvenimo tikslas – gyventi ne tam, kad užsidirbti pragyvenimui; o užsidirbti tam, kad galėčiau gyventi. Mano ekonominė veikla – tai priemonė tikslui pasiekti.

Gyvenimas, kurį žmogus nori gyventi, tikslai, kuriuos jis nori pasiekti uždirbtų pinigų pagalba, nulemia tai, kokį darbą jis dirba ir ar dirba apskritai. Asmuo, kuris neturi vvisiškai jokio tikslo (ar tai būtų asmeninės ambicijos, ar karjera, ar šeima, ar kas nors kita), ekonomine prasme nustoja funkcionavęs. Ekonominė veikla pati savaime niekada niekam nebuvo tikslas ar motyvacija. Ir nemanau , kad čia galioja koks nors savisaugos dėsnis – kad žmogus norėtų kažką gaminti tik tam, kad galėtų pavalgyti. Ne. Tam, kad savisauga pasireikštų, manau, kad turi būti kažkokia priežastis, dėl kurios žmogus norėtų išlikti. Tai, ką žmogus– sąmoningai ar nesąmoningai, valingai ar nevalingai – bepasirinktų savo gyvenimo ttikslu, ir nulems jo ekonominę veiklą.

Ieškodama gyvenimo tiesų, joms transformuojantis, kintant, man netikėtai teko išgirst visiškai kitokį atsakymą. Jis toks paprastas, bet kartu toks neaprėpiamas: tikslas – būti geru žmogumi. Po šių žodžių sielos gelmėse kažkas suskambo tylia pritarimo melodija. Štai atsakymas! Į daugel amžių iškiliausius protus neraminusį klausimą! Tiesiog būti geru žmogumi! Ne geru stalium, kompozitorium, pedagogu, teisininku. Tiesiog geru žmogumi. Tai ir yra esmė – geras žmogus bus ir geras savo darbo specialistas, ir geras draugas, ir geras šeimos narys, ir tiesiog geras nepažįstamasis, padėjęs nelaimėje.

Žmogaus gyvenimo tikslas yra gyventi dviejų paradoksaliai priešingų polių įtampoje: būti individu – bendruomenėje, valdyti pačiam esant valdomam, kalbėti girdint kitą, būti dvasingam kūniškume, būti savimi pripažįstant kito kitoniškumą. Tik pažindamas šiuos priešingus polius ir priimdamas jų kuriamos įtampos paženklintą tikrovę žmogus gali išlikti atviras tiesai ir gyvenimui, teisingam santykiui ir su socialine aplinka, ir su transcendencija, ir pats su savimi. Šios paradoksalios gyvenimo tikrovės ignoravimas, kai renkamasi tik viena iš pusių – individualizmas kaip alternatyva bendruomeniškumo principams, nacionalizmas kaip alternatyva kosmopolitizmui ar dvasingumas kūniškumo sąskaita – visada veda į aklavietę. Tokio pasirinkimo pagunda persekioja visų laikų visuomenę siūlydama skubotus, tikrovę pernelyg supaprastinančius ir su jos tiesa gerokai prasilenkiančius sprendimus. Tačiau tik abiejų ppožiūrių pažinimas, tik kitoniškumo priėmimas yra kelias ir į atskiro asmens, jų grupės ar tautos savivoką ir tapatybės formavimąsi.

Perskaičiau daug ir įvairių autorių literatūros apie teigiamų emocijų poveiki asmenybės tobulėjimui. Teigiamas požiūris yra vienas iš svarbiausių faktorių siekiant sėkmės darbe. Todėl pradėjusi siekti karjeros į darbą niekad neinu su niūriomis nuotaikomis, neigiamomis emocijomis, savo problemomis, viską palieku namuose, bare, gatvėje. Niekada nevėluoju. Visada nustatau, kiek laiko užtruks mano kelionė į darbovietę. Visada pridėkite kelias papildomas minutes prie šio laiko automobilių kamščiams, kitiems nenumatytiems atvejams. Pastebėjau, kad būdama punktuali aš visada įgyjų darbdavio pagarbą ir pasitikėjimą. Susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, visada informuoju savo viršininką iš anksto, jei vėluosiu į darbą. Tai gali dėl ligos ir kitų priežasčių. Visada stengiuosi vadovautis firmos, kurioje dirbu, vidaus tvarka, taisyklėmis, tradicijomis, įpročiais. Pateisindama man keliamus vadovo lūkesčius ir viltis, aš siekiu savo profesinės karjeros aukštumų. Kadangi įvaizdis padvigubina galimybes, arba visai atima paskutinius šansus padaryti karjerą. Šiuolaikinėje konkurencinėje darbo rinkoje, norint sėkmingai dirbti, išsilavinimo ir profesinės patirties jau nepakanka. Darbdaviai reikalauja kai ko daugiau. Visada vadovaujuos įgytomis žiniomis. Žinau, kad svarbiausios pozityvaus įvaizdžio priemonės – žodiniai ir nežodiniai komunikaciniai gebėjimai (minties reiškimas raštu, pasisakymas, gera artikuliacija, kontaktas žvilgsniu, gestikuliacija, mimika ir pan.). Svarbūs yra visi išvaizdos aaspektai – valyvumas (asmens higienos elementai, t.y. oda, plaukai, nagai), išvaizda (bendras vaizdas, t.y. figūra, fizinė forma, drabužiai, laikysena) bei geros manieros.

• Privačių firmų direktoriai ir skyrių vadovai vykusį įvaizdį laiko karjeros sąlyga, svarbesne už kvalifikacijos kėlimo kursus.

• Visi šiuolaikinių firmų respondentai mano, kad įmonės įvaizdis turi tiesioginę įtaką jos suklestėjimui.

Žinau, kad tai, kaip mane suvokia aplinkiniai ir tai, kaip aš vertinu pati save, priklauso nuo mano įvaizdžio. Jeigu atrodau gerai, aš labiau savimi pasitikiu, didžiuojuos ir jaučiu kitų pritarimą. Kai nepaisau savo išorės, man geriau vengti rodytis žmonėms, viešai kalbėti. Susiformavau gyvenimo kredo, kad įvaizdis lemia mano darbo rodiklius. Kai atrodau gerai, susilaukiu didesnio aplinkinių pripažinimo, nes darau jiems malonų įspūdį. Todėl ir aplinkiniams visada rekomenduoju prisiminti, kaip kartais esą jie pagiriami: “tu puikiai atrodai”, “esi geros formos” ir t. t. prisiminti tą išgyventą jausmą kuris nepakelia nuotaiką. Nuo nuotaikos, jausmų, nuo viso psichinio gyvenimo priklauso darbingumas. Jei nuotaika gera, geriau sekasi dirbti, darbas yra našesnis ir didesnį pripažinimą jis atneša. Džiaugsmas ir pasitenkinimas, kyląs iš darbo, puikūs darbo rezultatai – pakelia darbingumą, nes visa tai didina savigarbą ir savivertę, pasitikėjimą savimi ir susitelkimą, stiprina ryžtą ir ištvermingumą. Toks tarpusavio ryšys tęsiasi ir toliau. Puikiai suvokiu, kad man

gali pavykti sėkmingai atlikti darbą ir tada, kai kiti žmonės manimi nepasitiki ar net tyčia man kliudo, bet niekuomet nepasiseks, jeigu aš pati nepasitikėsiu savimi ir nemėginsiu siekti sėkmės. Iš kitos pusės, labai dažnai pasisekimas priklauso nuo nuomonės, kurią apie mus susidaro kiti, su kuriais mes galbūt niekuomet nekalbėjome, kurie mūsų gerai nepažįsta. Žymus teisininkas ar verslininkas įgyja gerą vardą ne tik gerai dirbdamas, bet ir šiaip gyvenime darydamas gerą įspūdį, kaip žmogus. Mes žmogų vertiname pagal tai, kokį įįspūdį jis mums daro. Todėl privalome elgtis, kalbėti, atrodyti, taip, lyg jau būtumėte žmogus, koks norėtumėte būti.

Geriausias patarimas, kurį galėčiau duoti kitiems, norintiems padaryti karjerą, būtų toks: jeigu norite, kad jums sektųsi,: “Elkitės taip, lyg jums visur sekasi”. Didžiausia klaida, kurią galite padaryti – tai ištarti: ”Prašau, neišmeskite manęs lauk; likimas mane persekioja; mane užgriuvo visos pasaulio bėdos; man taip sunku gyventi.” Šie žodžiai nebūtinai turi nuskambėti balsiai. Jie gali būti perskaityti jūsų veido išraiškoje, jūsų elgesyje, kūno pozoje. Pamatęs aar išgirdęs visa tai, darbdavys ims mūsų nevertinti ar pasistengs nuo mūsų kuo greičiau nusikratyti. Žinau, kad jeigu noriu užimti atsakingesnes pareigas, turiu spinduliuoti pasitikėjimu savimi, kitaip darbdavio neįtikinsiu, kad esu jam reikalingiausias žmogus. Kreipiame dėmesį į savo išorinę išvaizdą, yypač į drabužius. Išorinė išvaizda sukuria pirmą įspūdį ir todėl turi didelės reikšmės. Jūsų išvaizda, kūno kalba ir atsakymai turi sukelti darbdavio pasitikėjimą, sukurti pasitikinčio savimi žmogaus įvaizdį, tokio žmogaus, kuris gali gerai dirbti.

Daugelis žmonių patiria nesėkmes tik dėl to, kad jie yra nepatenkinti savimi: “esu per jaunas”, “aš nesu toks protingas, kaip kiti“, “neturiu jumoro jausmo”. Jei taip galvosiu apie save, negi galiu sėkmingai dirbti ir jaustis laiminga? Įvaizdis apie save susiformuoja vaikystėje. Tenka išgirsti prisipažinimų: “Vaikystėje aš perėmiau tėvo kalbėjimo manierą, laikyseną, jo vertybes. ir savo motinos niekinamą požiūrį į tėvą”. Taip išsiugdomi kompleksai ir neigiami įsitikinimai. Norint jų atsikratyti, pirmiausia aš pati mėginau išsiaiškinti, iš kur jie kilo. Kartais to pakanka, kad problema išsispręstų. Tačiau yra įsitikinimų, kkurie slypi taip giliai mūsų psichikoje, kad juos išsiaiškinti ne taip jau lengva, nepakanka tik atkapstyti jų kilmę. Šiuo atveju, vienas sprendimo būdų yra “pozityvūs tvirtinimai” – tai teiginiai, kuriuos dažnai kartoju garsiai arba mintyse. Pavyzdžiui: “Aš galiu susidoroti su iškylančiomis problemomis”. Jei mes ką nors pakankamai dažnai girdime, pradedame tuo tikėti. Taip kilo daugelis mūsų įsitikinimų- tai, kas buvo kartojama vaikystėje, įsitvirtino pasąmonėje. Reklamų kompanijos taip pat naudoja šį metodą

Kitas metodas, padedantis keisti įvaizdį, – elgtis priešingai susidariusiai nuomonei. JJei būčiau įsitikinęs, kad aš nepatraukli, elgčiausi taip, tarsi būčiau patraukliausia; jei galvočiau, kad man trūksta pasitikėjimo savimi, elgčiausi kaip visiškai pasitikintis žmogus. Tuomet, kai aš įsivaizduosiu save patraukliausia, pasitikinčia ir laiminga – aš iš tiesų tokia pasijaučiu. Kartais, kai jaučiuosi nelaiminga, elgiuosi taip, tarsi viskas būtų gerai ir šypsausi žmonėms, kai jie nusišypso man, mano nuotaika pagerėja.

Dar vienas būdas kuri naudoju pagerinti savo įvaizdžiui – ieškau tokių būdo bruožų, kurie man patinka. Sąmoningai paklausiu savęs: “Kas man patinka manyje?” arba “Kas man gerai sekasi?” Žmogus turi nuostabią savybę – jis visada ieško atsakymo į klausimus. Jei mūsų klausimai bus pozityvūs, sulauksime teigiamų atsakymų. Kai man sunku atrasti patinkančius savyje bruožus, man visada padeda klausimas: “Jei manyje būtų kas nors, kas man patiktų, kas tai galėtų būti?” Šis klausimas reikalauja teigiamo atsakymo. Yra ir kitų gerų klausimų, kurie gali padėti pakeisti nuomonę apie save: “Kokios mano stipriosios savybės?”, “Kokiose srityse aš geriausiai pritaikyčiau savo gebėjimus?”, “Kas man sekasi geriausiai?”

Pozityvūs tvirtinimai, elgesys “tarsi”, teigiamų atsakymų reikalaujantys klausimai gali puikiai mums pasitarnauti, keičiant įvaizdį. Norint įveikti savo neigiamus įsitikinimus, susikuri teigiamą įvaizdį, reikia išmokti nereaguoti į kitų žmonių kritiką jūsų atžvilgiu, neužmiršti, kad nors jie ir yra mūsų veidrodžiai, tačiau atspindi iškreiptą, nneteisingą vaizdą. Pažinkite save ir kurkite save patys tokiais, kokiais norite būti!

Mano silpnosios pusės problema – tai bet koks nukrypimas nuo pusiausvyros būsenos. Pusiausvyra – tai ramybės, darni būsena. Suprantate, kai žmogus laimingas, tai jis pusiausvyroje, jo pernelyg netrikdo įvairios problemos, jam gerai.

Žmogui skirta gyventi gerai. Vienas mano draugas kažkada pasakė „tai neįmanoma“. „Betgi“, – sakau aš. – „O kas gi tau taip pasakė? Kiek tu perskaitei literatūros apie tai, su kiek tūkstančių žmonių tu bendravai, kiek tu matei pasaulio, kad galėtum teigti, jog tai neįmanoma?“ Žinote, kokia buvo jo reakcija? Jis nušvito ir pasakė „Betgi iš tiesų!“ Juk kas jums sakė, kad jūs turite būti nelaimingas? Bet koks nukrypimas nuo pusiausvyros būsenos reikalauja sprendimo. Greičiausiai, nelaimingą ir laimingą žmogų skiria tik informuotumas, informacija. Laimingas žmogus žino kaip lengvai išspręsti problemą, todėl ir nesijaudina, kai jos atsiranda. O kai nesijaudini, tai nėra ir streso. Tikriau pasakyti, nesijaudinimas ir yra streso nebuvimas. Nelaimingas žmogus yra tik todėl, kad jis nežino kaip greitai išspręsti savo problemas, jam dažnai atrodo, kad jos neišsprendžiamos, jam negerai, jam sunku, jis apsunkęs nuo problemų. Tačiau štai yra aprašytas universalus ir unikalus dėsnis, kuris sunkius svarsčius paverčia pūkeliu. Pavyzdžiui, kažkoks žmogus jums pasakė, kad jus kvailys. Jūs ppamanėte, kad tai tiesa, kad tai problema, priėmėte šį teiginį už gryną pinigą. Rezultatas – stresas, nors tiesa yra tame, kad jūs visiškai nesate kvailys. Atsiradusi nepilnavertiškumo jausmą galima išspręsti paprastu autoritetingo psichologinio testo atlikimu. Mano gyvenime bendraujant labai dažnai iškildavo tokios situacijos, kai dėl neteisingo kitų vertinimo aš pasijusdavau menkesnis, mažiau vertas už kitus. Vieną kartą, galų gale, aš atlikau IQ (intelekto koeficiento) ir MMPI (Minnesota Multiphase Personality Inventory) psichologinius testus. Aš pamačiau, kad tie žmonės meluoja man apie mane (vėlesni stebėjimai parodė, kad žmonės meluoja dėl to, kad nori būti aukščiau už kitus, tokiais egoistiškais būdais bandydami išlaikyti savo chimeriškas pozicijas, – bet tai jau atskiros metodikos tema). Po to aš kur kas labiau pradėjau vertinti save ir savo darbą, aš jau ne taip lengvai tikiu tuo, ką apie mane galvoja žmonės. Aš visada atvirai pasitikslinu savyje, ar aš iš tiesų toks, kaip jie sako. Čia, žinoma, svarbu būti atviram pačiam su savimi. Štai dėsnis, kuriuo žmonės valdo savo gyvenimus: JEIGU ŽMOGUS MANO, KAD TAIP YRA, TAIP IR YRA. Tai reiškia, kad jeigu mes norėsime turėsime turite mintį, jog mes aptekęs problemomis, tai mes ir būsite aptekęs problemomis. Tai reiškia, kad kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Tai reiškia, kad

jei mes manote, jog galime kažko nežinoti, tai mes ir nesugebėsite to žinoti. Tai reiškia, kad bet kokius nesugebėjimus nulemia pats žmogus, galvodamas, kad jis to nesugeba. Tai reiškia, kad kam skiriamas dėmesys, tai ir sukuriama. Tai reiškia, kad ko neaprėpia dėmesys, tai ir nesukuriama. Bet koks pagamintas daiktas visų pirma prasideda nuo minties, kad tu gali jį padaryti. Bet koks genijus prasideda nuo minties, kad tu gali tokiu tapti. Bet koks pagamintas daiktas visų pirma prasideda nuo minties, kad ttu gali jį padaryti. Bet koks genijus prasideda nuo minties, kad tu gali tokiu tapti. Rezultatai paprastai kuriami žmogaus protu ir pastangomis. O kokie rezultatai gali būti žmogaus, mąstančio, jog rezultatų negali būti? Kaip žmogus, manantis, kad problemos išspręsti negalima, gali spręsti tą savo problemą? Jis negali. Kodėl žmogus, tarkime, gali pasakyti, jog pasaulis iš esmės nepažintinas? Arba kaip filosofijose teigiama, didžioji dvasia nepažintina pagal apibrėžimą. Nesąmonė. Tai tik žmogaus negebėjimo pažinti kažką pateisinimas. Jis teisina savo nesugebėjimą pažinti tuo, kkad tai nepažintina iš esmės. Žmogus sako „ką aš galiu žinoti?“, ir aš darau išvadą, kad jis teisina savo bejėgiškumą, savo neatsakingumą, savo nesugebėjimą žinoti ir valdyti situacijas. Galima ir toliau tęsti šiuos pasiteisinimus, bet juk galima ir užbaigti. Suprantate, ggalima žvelgti į pasaulį ir į žmones pozityviai: galima tai pažinti, galima puikiai bendrauti, galima būti sėkmingam. Ir tik mintys gali apriboti žmogaus pažinimo, bendravimo ir sėkmės galimybes. Šio teiginio, kad kažkas gali būti nepažintina seka toks faktas: jeigu kažkas gali būti nepažintina, tai galima to siekti nepasiekiant. Jeigu yra ko siekti, reiškia, gyvenimas nėra beprasmis. Taip, tarkime, filosofai dramblio kaulo bokštuose, gali metų metais rašyti savo filosofinius išvedžiojimus, bet nepateikti nieko praktiškai naudingo. Iš esmės aš netgi manau, kad daug knygų rašo impotentai, nesugebantys susitvarkyti su tomis ar kitomis savo problemomis. Gerai, manau, kad galų gale esmė yra ne žodžiuose ir raštuose, o pačioje veikloje. Tik veikloje ateina tikrasis supratimas. Gyvenimo prasmės paieškos atsiranda tada, kai žmogus susiduria su kkažkokia problema ir nesugeba jos išspręsti. Praktiškai jokios problemos neiškiltų, jeigu žmogus žinotų, ko jis atsibeldė į šį gyvenimą. Atsakymą į šį klausimą jis žinojo. Žinojo vaikystėje. Jeigu mes turėjote normalią, neprogramuojamą aplinkos vaikystę, tai jūs turėtumėte prisiminti, koks laimingas buvome būdamas vaiku. Jūs neprivalėjote tada ieškoti to, ko nepametėte, jūs tiesiog gyvenote ir džiaugėtės gyvenimu tokiu, koks jis yra. Iš to seka, kad gyvenimo prasmės ieško mankurtai, ieškantys nežinia ko, ieškantys akinių ant savo nosies, ieškantys to, ko niekada nnepametė.

Išvaldžiusi pozityvaus mąstymo terapija, aš turiu puikių galimybių siekti profesinių aukštumų, kurios padės man užtikrinti savo materialinę gerovę.

Siekdama savo tikslo į sėkmę aš nustačiau link ko aš judėsiu, ko aš norite pasiekti. T.y. sugalvojau tikslą. Tai norimos ateities vaizdinys prote. Suskaidžiau savo tikslą į planus.

Kiekviename plane numačiau priemonės darbams atlikti, tikslui pasiekti per tam tikrą laiką, darbo užduotys, tvarka, nustatyti darbo, veikimo būdai. Kaip ir kiekvieno žmogaus, taip ir mano gyvenimo tikslas – tai vis didesnė laimė, klestėjimas, žinojimo ir žinomumo plėtimasis. Šis tikslas siekiamas nustatant vieno ar kito stiprumo norus. Kuo didesnis noras, tuo didesnis pasipriešinimas. Tačiau kuo daugiau resursų, tuo mažesnis pasipriešinimas. Išvada? Išvada ta, kad žmogus gimė tam, kad įgytų vis didesnį žinojimą. Tai – mokykla, kurios metu įgyjami resursai. Ir dėl to vis lengviau gyventi. Nustatyti iš karto didelius tikslus ir norus yra labai verta, kadangi tokiu atveju aš sutaupysiu laiko. Ir iš kitos pusės, aš žinau, kad turite būti pasiruošusi sutikti didelį pasipriešinimą.

Sėkmė – tai įgyvendinimas to, ko nori; svajonės kristalizacija realiame pasaulyje. Šio reiškinio mechanika ta, kad aš turėjo tikslą dirbti, o ne gauti rezultatus pačiam sau. Todėl vienu mano pagrindinių tikslų aš sau išsikėliau uždirbk daug pinigų. O tai pasiekiama ne sėdint rrankas sudėjus, o sukūrus ar turint kažką vertingo mainams. Pinigai – tai tik popierinė vertės išraiška, o ne kažkoks stebuklas. Jeigu tu nesukuri vertės, tai negali turėti ir pinigų. Taigi, turi kažką vertingo, o paskui reklamuoji ir pagamini reikiamus kiekius. Žinau, kad iniciatyvus žmogus visada pirma investuoja, o tik paskui gauna.

Mano gyvenimo prasmė tai savęs realizavimas,profesinėje veikloje, išreiškiamas įvairiomis formomis per žmonių santykius (etinius, kultūrinius, ekonominius ir kt.).

Siekdama materialinės gerovės aš privalau užmegzti ryšius su sėkmingais žmonėmis. Gyvenime ko siekiu, tokiu santykius ir užmezgu. Kad susidraugautum su reikiama aplinka reikia: Sugebėjimo bendrauti, klausytis ir kalbėti reikiamus žodžius.

Sugebėjimo atskleisti save. Sugebėjimo būti patikimam ir parodyti tai. Sugebėjimo pažinti kitą. Pakeisdama savo draugus aš keičiu pasikeis savo gyvenimas. Vienintelis kelias į laimę ir turtą – tai žinojimas. Ir aukščiausias žinojimas – tai betarpiškas žinojimas.

Puikiai suprantu, kad kartais reikia drąsos pakilti ir tęsti kovą, nežiūrint į pasisekimus ir klaidas. Bet kokioje situacijoje įvertinti kokybės lygius. Tačiau bet kokioje gyvenimo situacijoje turime būti koncentruoti, pastovūs. Mūsų siela, o ne kūnas turi vadovauti mūsų gyvenimui. Turime vadovauti dvasios žinojimas, o ne karma. „Žmonės, dirbantys dėl duonos kąsnio, daro tai, ko jiems labiausiai norisi“, – pasakė Šimoda. „Taip pat kaip ir tie, kurie uždirba sau dduoną žaisdami.“ [Richard Bach].

Stipri valia ir gebėjimas nepalūžti gyvenimo kelyje man padeda išsiugdyta valia.

Valios reikšmė žmogaus gyvenimui labai didelė. Ji būtina kasdieniniame gyvenime, ypač sunkiais momentais, kai tenka įveikti dideles kliūtis. Bet kuris žygdarbis kovoje ar darbe reikalauja stiprios žmogaus valios. Ir priešingai, silpnavaliai žmonės ne tik negali atlikti didelių žygių, bet nesusidoroja ir su kasdieninėmis gyvenimiškomis užduotimis, esti nepakankamai darbingi, jiems reikia kitų paramos, globos. Kai kurie iš jų tampa nedorų aistrų, neigiamų įpročių, kuriems nugalėti jiems neužtenka valios, aukomis (alkoholikai, narkomanai).

„Stipri valia, – rašė A.Makarenka,- tai ne tik mokėjimas ko nors panorėti ir tai pasiekti, bet ir mokėjimas prisiversti ko nors atsisakyti, kai to reikia. Valia – tai ne tiesiog noras ir jo patenkinimas; tai – ir noras, ir susilaikymas, ir noras, ir atsisakymas“.

Tačiau „valios“ terminu žymimas ir asmenybės bruožas, sugebėjimas, nugalint sunkumus, veikti atkakliai ir tikslingai.

Žmogus, atlikdamas valinius poelgius, išsiugdo tokias valios ypatybes, kurios apibūdina jį kaip asmenybę ir turi labai didelę reikšmę gyvenimui ir darbui. Vienos savybės žmogų daro aktyvesnį, o tai susiję su pusrutulių žievėje vyraujančiais jaudinimo procesais; kitos reiškiasi nepageidaujamų psichinių procesų ir veiksmų slopinimu, stabdymu, įveikimu.

Tokie bruožai kaip atkaklumas

man padeda pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad ir koks ilgas ir sunkus būtų į juos vedąs kelias. Atkaklumu įveikiamos išorinės ir vidinės kliūtys. Valingas žmogus sugeba nepaliaujamai įtempti jėgas, be to, sunkumai tik sustiprina jo norą tęsti savo veiklą. Atkaklumo nereikia sutapatinti su užsispyrimu, kai žmogus, skatinamas smulkios savimeilės, nesugeba atsisakyti klaidingo sprendimo.

Būdama savarankiška sugebu pati nuspęsti ir atlikti numatytą veiksmą, nepasiduodant pašalinei įtakai. Žmonės, kuriems šis valios savumas nebūdingas, paprastai sutrinka, iškilus kokiems nors sunkumams. Tokio bejėgiškumo priežastį dažnai galima ppaaiškinti auklėjimo dar mokykliniame amžiuje ypatybėmis, kai vaikas nebuvo pratinamas savarankiškai dirbti ir jame susiformavo siekimas vengti atsakomybės už savo veiksmus bei poelgius. Savarankiškas žmogus noriai atsižvelgia į protingą kitų žmonių nuomonę ir klauso jų patarimų, jeigu jie priimtini. Tačiau valingam žmogui nebūdingas įtaigumas, ši neigiama savybė, kai žmonės pernelyg lengvai atsisako savo nuomonės, visiškai paklusdami kitiems. Tikrasis savarankiškumas neturi nieko bendra ir su vadinamuoju negatyvizmu, t.y. siekimu žūt būt pasipriešinti išorės įtakai. Įtaigumas skatina žmogų atlikti poelgius, kurie nesiderina ssu jo paties ketinimais ir įsitikinimais, o negatyvizmas pastūmėja jį elgtis neprotingai, priešingai kitiems. Įtaigumas ir negatyvizmas – ne valios jėgos, o jo silpnumo požymiai, kuriems stengiuosi niekad nepasiduoti.

Patvarumas, arba savitvarda – tai žmogaus mokėjimas valdytis. Visiškai kontroliuodama savo eelgesį, aš savyje įveikiu kylančias nepageidaujamas paskatas, impulsyvius veiksmus, afektus (pavyzdžiui, pyktį, baimę). Patvarumas daro mane savikritišką, padeda susilaikyti nuo neprotingų poelgių. Patvarumas, savitvarda labai svarbūs mokytojui.

Ištvermė ir kantrybė, savitvardai artimos valios ypatybės, kurios man padeda iškęsti nepriteklius ir kančias (dėl ligų, bado, šalčio, nepaprastai sunkių darbo sąlygų). Valingas žmogus, nepaisydamas sunkumų, ir toliau siekia užsibrėžto tikslo.

Kiekvienas žmogus privalo ugdyti valią. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmogaus elgesiui.

Valios reikšmė žmogaus gyvenimui labai didelė. Ji būtina kasdieniniame gyvenime, ypač sunkiais momentais, kai tenka įveikti dideles kliūtis.

Valios veiksmus skatina žmogaus reikmės, jo motyvai ir tikslai, potraukiai, troškimai ir pan. Kiekvienas žmogus privalo ugdyti valią, norint tai pasiekti, reikia nuolat ir sistemingai save tobulinti.

Žmogus, atlikdamas vvalinius poelgius, išsiugdo tokias valios ypatybes, kurios apibūdina jį kaip asmenybę ir turi labai didelę reikšmę gyvenimui ir darbui. Savo gyvenime ir profesinėje veikloje vadovaujuos būtent šiais principais.

Kame gyvenimo prasmė? Vienam tai meilė, kitam geras gyvenimas, dar kitam žinojimas. Tai subjektyvu. Tai reiškia, kad gyvenimo prasmė priklauso nuo požiūrio. O jeigu tai priklauso tik nuo požiūrio, tai objektyvios prasmės apskritai nėra. Tad bet koks bandymas įrodinėti savo tiesas apie gyvenimo prasmę tėra naujų konfliktų pradžia. Yra du pagrindiniai tikėjimai, aapsprendžiantys gyvenimo kokybę: 1) gyvenimas priklauso nuo žmogaus požiūrio, 2) gyvenimas priklauso nuo kažko kito, ko aš neturiu. Mano gyvenimo prasmė – tai darbas, tai meilė, žvelgiant viena kryptimi.O pralaimėjimai mane moko siekti pergalių ir laisvės. Ir nesustoti kelio vidury.

Mano gyvenimo prasmė realizuoti save profesinėje veikloje.

Vienas pirmųjų norų būtų užauginti sveiką dukrytę, suteikiant jai visą kas geriausia šioje planetoje.

Gyventi jaukiame namelyje jūros kranto.

Ir paskutinis noras sau būtų aplankyti kuo daugiau pasaulio šalių. nes profesionaliai dirbdama uždirbčiau materialinę gerovę, kuri man suteiktų šias galimybes realizuoti.

Epigrafas ant savo paminklo būtų: gyventi taip, kad niekad dėl to netektų gailėtis.