Sąžiningas bendravimas (Bendravimo psichologijos referatas)

Kauno technologijos universitetas

Vadybos ir ekonomikos fakultetas

Psichologijos katedra

Sąžiningas bendravimas

(Bendravimo psichologijos referatas)

Atliko: VB 3/5 gr. studentas

S. Jokubauskas

Priėmė:

Dėst. Zita Vasiliauskaitė

Kaunas, 2003

TURINYS

Įvadas 3

1. Sąžinė ir super – ego. 4

2. Sąžinės iškraipos 4

3. Sąžinė laisvo apsisprendimo aktas. 5

4.Sąžinės fazės 6

5. Sąžinė žmoniškumo branduolys 6

6. Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis 7

7. Kitų nuomonė apie mane ir mano nuomonė apie save 9

Išvados 10

Literatūra 11

Įvadas

|Elgtis sąžiningai – |

|vadinasi, atvirai laikytis |

|asmeninių vertybių, o ne |

|taikytis su aplinkinių |

|reikalavimais. Taip jiems |

|parodėte, kad gerbiate ir |

|save ir kitus. |

Sąžiningas bendravimas – tokia tema referatui pasirinkau atsitiktinai

prisiminęs savo šeimoje nuo pat mažumos girdėtą posakį: ,,Būk sąžiningas,

nemeluok tiesiog būk teisingu žmogumi“, ir visada maniau, kad žmogus tik

sąžiningas ir teisingas gali padaryti tai ko kitas net apgaulės, melo ar

kitu būdu niekada to nepasieks. Tiek teorinėje tiek praktinėje plotmėje

prie sąžinės artinamasi įvairiais keliais. Apie sąžinę kalbama teologiniu,

filosofiniu ar psichologiniu požiūriais. Šiame referate į sąžinę pažiūrėta

psichologinio vystymosi perspektyvoje, panaudojant psichologijos mokslo

pateiktus duomenis. ŠŠiame darbe bus gilinamasi į sąžinę giliau, bandoma

išsiaiškinti kas tai yra? Kas ją lemia? Kodėl mes bendraudami būnam

nesąžiningi, arba siekdami tikslo pamirštame šį žodį? Kokie žmonės

sąžiningi?

Sąžinė ir super – ego

Sąžinė, tarsi koks plačiašaknis medis, užpildo vidinę ir išorinę

žmogaus ggyvenimo erdvę. Žmogiškoje egzistencijoje nėra nieko, kas nebūtų,

vienu ar kitu būdu, susiję su sąžinės kamienu. Sąžinė juk yra žmoniškumo

šaltinis.

Jei sąžinė yra tas asmenybės centras, kuriame pergyvenama dorinių

vertybių sankirta, gėrio, blogio ir kaltės jausena, tai pro ją negali

tylomis praeiti ir modernieji psichikos gydytojai. Iš tiesų jie pro sąžinę

tylomis ir nepraeina. O tik ją kitu, taip pat lotyniškos kilmės vardu

vadina. Todėl psichologų ar psichiatrų, ar sociologų raštijoje vietoj

žodžio sąžinė (conscientia) randame žodį super-ego (,,virš aš” , ,,virš

manęs”). Iš tikrųjų dauguma psichikos tyrinėtojų šiuos abu žodžius,

žyminčius moralines galias, sutapatina (S.Freud, L.A. Alexander.). Kiti

tarp jų randa esminį skirtumą (V.Frankl, G. Zilboorg.).

Nusakydami sąžinės ir super-ego skirtumus, nurodėme iš jų

išplaukiančius skirtingus kaltės jausmus. Sąžinė pripažįsta padarius bloga,

gailisi praradus meilę, nerimastauja, išpažįsta, atgailauja, nuostolius

atlygina ir ttaip atranda sielos ramybę. Sąžinė juk supranta kaltę, žino kuo

ir kaip nusikalto. Tuo tarpu iš super – ego paeinantis kaltės jausmas yra

pasąmoninis. Moralinis jo turinys individui nėra žinomas. Sakytume, tai

pasąmonėje slypįs išpirkimo ir savibaudos poreikis, kuris išvystytas

įkeliant perdėtai priešiškus jausmus į super – ego struktūrą dar jos

raidoje. Tai atsitikus viena individo psichikos dalis ima save bausti. Iš

čia kyla nuolatinė reikmė išpažinti, daryti atgailą, bet susilaukiama ne

palengvėjimo, o tik to paties proceso pakartojimo tokiu būdu ir turime

užburto skrupuliozės rato pradmenis. Bet ,,kuomet individas, turėdamas

žiaurų ir baudžiantį super – ego, pergyvena nerimastį ir baimę, sukeltą

seksualinės ar agresyvios (puolos) stimuliacijos, tuomet jis ir gali

išvystyti skrupulozę. Tokie ar panašūs stimulai ar jų paneigimas gali

atsirasti puberto amžiuje, gyvenimo viduramžyje, kartais senatvėje ar

kituose kritiškuose gyvenimo posūkiuose. O skrupulų stiprumas svyruoja

pagal individo savijautą, jo rūpesčius bei vargus. Jausminėje įtampoje

skrupulai aštrėja, o psichinėje atlaidoje jie silpnėja.

Sąžinės iškraipos

Turėti sąžinę reiškia „pripažinti žmogų – save ir kitus – esant

kūriniui ir gerbti Kūrėją jame ir joje“. Kūrėjas jame ar joje nėra

iškreipiamas, pažeidžiamas ar sunaikinamas. Taip pat ir sąžinė kaip asmens

dvasinis branduolys nėra ne sunaikinama, nei iškreipiama. Tačiau jos, kaip

asmenybės branduolio patirties, išraiška gali būti ir būna iškraipoma.

Metaforiška kalbant, apgadinus muzikos instrumentą arba jo tinkamai

nepagaminus, negausi tos žavios melodijos, kurią sukūrė muzikos genijus.

Ontologinėje plotmėje sąžinė, kaip ir muzikos kūrinys, pasiliks nepaliesta

nežiūrint, kad neurologinės ar psichologinės priežastys ir suardytų jos

funkcionavimą. Nepaisant pažeidžiamumo ar galimo piktnaudojimo, sąžinės

didybė nesunaikinama. Tiesa, psichologinėje plotmėje yra be galo daug

sąžinės iškraipų. Bet galime išskirti dvi iškraipas: sąžinės ,,trūkumo“

(antisocialinė – psichopatinė asmenybė) ir sąžinės ,,pertekliaus“

(skrupuliatinė asmenybė). Šios dvi iškraipos skirstomos į dvi žmonių grupes

sociopatai ir skrupulatai. Jei sociopatas yra žmogus su per maža sąžine,

tai skrpulatas būtų žmogus su per didele sąžine. Jei pirmasis savo

elgesyje jokio nusižengimo ir neišgyvena kkaltės jausmo, tai antrasis visur

savo elgsenoje regi nuodėmę ir jaučia kaltę. Sociopatas yra skrupulingo

asmens antitezė. Tačiau abu yra užgožtos sąžinės padariniai. Abiejų

asmenybės struktūrose, taigi ir sąžinėse, esti didelės etinės spragos. Tik

sociopatinis sindromas vakaruose ima stiprėti, o skrupulatiniai bruožai,

ypač katalikiškoje krikščionijoje po Vatikano II susirinkimo pakeitimų, ima

nykti.

Sąžinė – laisvo apsisprendimo aktas

Galėtume sakyti, kad sąžinė yra dvasinė galia, skirianti gerą nuo

blogo. Šis skyrimas pritaiko moralės principus konkrečioje situacijoje.

Sąžinės atsako į klausimą ,,kaip man deramai ir teisingai pasielgti čia ir

dabar?“ Atsakymas į šį klausimą, tarp kitų dalykų, priklauso nuo pažinimo,

įvertinimo ir pritaikymo. Asmuo privalo žinoti, kas yra teisu ir derama,

įvertinti konkrečias sąlygas, kuriose jis yra, ir toms sąlygoms taikyti

doros principus. Taigi įžvelgimas to, kas čia ir dabar teisinga, už ką

individas yra atsakingas, ir yra sąžinės užduotis. Taip aptarta sąžinė, jau

liečia laisvą apsisprendimo aktą. Šia prasme ji yra subjektyvioji tikrovė.

Tačiau autentiški ir gerai apgalvoti sąžinės sprendimai nėra labai

dažnas dalykas. Daugeliu atveju, gyvenime, moralinis instinktas, kaip

sąžinės sprendimų pagrindas, funkcionuoja beveik savaime. Tada žmogui tampa

lengva elgtis sandėryje su natūraliu moraliniu polinkiu (moraliniu

instinktu). Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime būna situacijų, kuriuos

pareikalauja sprendimų, liečiančių sudėtingas problemas. Tada atrodo, kad

susikerta vienas su kitu moralinio polinkio sandai (vidinis – invidualusis,

socialiniais – visuomeninis, transcendentinis-religinis). Tokiu atveju

reikia rūpestingai apsimąstyti prieš ddarant sąžinės sprendimą. Bet gi yra

žmonių, kurių visas gyvenimas reikalauja nuolatinių, nesibaigiančių

sprendimų. Kiti, harmoningesni asmenys, leidžiasi ramiai, natūralių

moralinių polinkių būti vadovaujamais. Mažiau harmoningi žmonės, sunkenybių

slėgiami, jaučia savyje disonansus, prieštaravimus, kraštutinumus. Dėl to

jie daug dažniau privalo daryti sąmoningus moralinius sprendimus. Jiems tad

ir tenka nuolat patirti sąžinę savo vykdomoje funkcijoje, laisvo

apsisprendimo akte.

Sąžinė kaip laisvo sprendimo aktas yra susijusi ne vien tik su proto

galiomis, bet ir su jausminėmis apraiškomis: kalte, baime, gailesčiu ir tt.

Šiais pastaraisiais reiškiniais beveik išimtinai domisi psichologija, o

proto funkcijomis – teologija.

Sąžinės fazės

Sąžinės akte išskiriama tris fazes. Pirmoji fazė yra žinoma kaip

užuobėginė (concientia antecedens) arba legislavystinė sąžinės funkcija.

Joje sąžinė, kaip natūralusis dorinis polinkis (moralinis instinktas),

pasirodo prieš proto forumą, pristato konkretų atvejį reikalaudama dėmesio.

Svarstomi argumentai už ir prieš atliktiną veiksmą. Šioje stadijoje asmuo

girdi įspėjantį balsą, kad problema nebūtų vengiama ir kad nebūtų

nustelbiamas dorinis instinktas. Tuo pat metu asmuo skatinamas elgtis

teisingai.

Antroji fazes, vadinama pasekminė sąžine (conscientia consequens),

prabyla arba kaip nepaperkamas prokuroras (klaidos atveju), arba kaip

giriąs liudytojas (gero elgesio atveju). Šios fazės išdava arba sąžinės

graužimas ir gailestis, arba sielos ramybė ir džiaugsmas. Abiejose šio

proceso fazės asmuo patiria vidinę įtampą tarp savojo ,,aš“ (ego) ir

sąžinės diktato . Tikrasis sąžinės sprendimas įvyksta antroje proceso

fazėje. Jis įvykdomas pačiame psichikos centre, kuris visiškoje laisvėje

ištaria

sprendimą ir prisiima už atsakomybę. Šitam akte asmens ego (aš)

patiria vienybę su sąžinę arba nuo jos atsitolina, visai susitapatina arba

be galo nutolsta.

Sąžinės negalima griežtai apriboti kuria nors viena jos raidos stadija,

taip lygiai neįmanoma paaiškinti jos formavimosi vienu kuriuo nors

veiksniu. Vis dėlto psichologai kontrolę laiko vienu iš svarbiausiu

pradinių sąžinės vystymosi veiksnių. Juk vaikas visų pirma privalo išmokti

save kontroliuoti. Psichologiniu požiūriu galima skirti tris kontrolės

rūšis ir tipus. Pirmasis, išorinis kontrolės tipas, reikalauja nuolatinio

stebėjimo, prižiūrėjimo ir įsikišimo. Taip, pavyzdžiui , tėvai kontroliuoja

savo ppusantrų metukų vaiką. Antrasis. Taip pat išorinis kontrolės tipas,

remiasi bausmės baime ir atlyginimo viltimi. Baime ir viltimi

besivadovaudamas vaikas jau pats sugeba save kontroliuoti su sąlyga, kad

asmuo, nuo kurio priklauso bausmė ir apdovanojimas, būtų betarpiškoje

artumoje (vietos ir laiko). Trečiasis kontrolės tipas jau pasižymi vidine

savitvarda, kuri ateina vaikui nuoširdžiai prisiėmus tėvų elgesio normas ir

jas padarius savomis (identifikacijos procesas). Čia bausmė jau ateina iš

vidaus. Vaikas gali jausti kaltę, gėdą ir savęs pažeminimą. Atlyginimas

arba apdovanojimas taip pat išeina iš vidaus: savimi pasitenkinimas,

savivertės pakilimas ir tt.t.

Sąžinė žmoniškumo branduolys

Teigėme, kad sąžinė yra žmoniškumo branduolys. Asmuo bus tiek

žmoniškas, kiek žmoniška bus jo sąžinė. Vadinasi, žmoniškėti reiškia

stiprinti žmoniškumo širdį – sąžinę. Juoba, nusakydami sąžinės sampratą į

ją dviem skirtingais aspektais: sąžinė kaip žmogiškosios prigimties

struktūrinis planas ir sąžinė kaip laisvo apsisprendimo aktas. Pirmuoju

požiūriu sąžinė yra ne kas kita , kaip pati žmogaus prigimtis, iš visų jėgų

besiveržianti pilnumos ir harmonijos link. Ne taip, kaip kiti žemės

gyvūnai, žmogus žino ir supranta savo pareigą siekti pilnutinio žmoniškumo.

Be to, tas pats žmogus yra santykinė būtybė, kuri visuomet egzistuoja

santykiškai. Kitaip sakant, žmogus nėra atitvertas, nunieko

nepriklausantis, bet buvojantis visada glaudžiuose ryšiuose su jį supančiu

pasauliu kultūrinių vertybių ir tarpasmeninių santykių pavidaluose. Kaip

tik tokiame kontekste, tarsi kokiame dirvožemyje, dygsta ir auga sąžinės

sėkla. Todėl norint paruošti jai tinkamą dirvą, privalu visų pirma pažinti

nedieninės tarpasmeninių ryšių savybes.

Sąžinė- žmogiškosios prigimties širdis

Galutinis sąžinės pagrindimas neateina iš pašalies, bet esi pačiose

žmogiškos būties gelmėse, kaip jos struktūros pamatinis planas ir nuolatinė

sąranga. Sakytume, tai pati žmogiškoji prigimtis, besigrumianti už savo

pilnatvės išskleidimą iir suvokianti savo pareigą tos saviklaidos siekti.

Filosofo Peter Bertocci teigimu, ,,žmogaus prigimtis yra taip sudaryta, kad

ji kelia sau reikalavimus taip, kad jos pačios galimybės būtų pilnai ir

harmoningai realizuotos“. Tai vidinis vystymosi dėsnis, tradiciškai

vadinamas prigimtiniu įstatymu. Įsidėmėtina, kad šis prigimtinis dėsnis

neturi nieko bendro su fizine ar biologine prigimties samprata. Šičia kalba

eina apie prigimtį įstatymą ar prigimtį moralinėje , o ne fizinėje ar

biologinėje plotmėje. Juk veiksmas, kuris yra biologiškai, ,,pagal

prigimtį“ gali doroviškai prieštarauti prigimtiniam įstatymui, tai yra,

gali moralinėje plotmėje, sueiti į sankirtį su prigimties įstatymu. Iš

esmės sąžinė, kaip žmogiškosios prigimties dispozicija, apima tris

asmenybės sandus: vidinį-invidualųjį, visuomeninį-socialinį ir

transcendentinį. Vidinis-invidualusis sandas aprėpia visą žmogiškosios

būties skalę: somatinę psichologinę ir dvasinę. Somatinėje plotmėje kalbama

apie biologinio tinkamumo ,,sąžinę“ , tai yra apie ,,somatinio organizmo

įgimtą stimulą vystytis, įvairius įspėjimo ženklus, bei nuo sveikos

pusiausvyros poreikį“. Vadinamoji ,,psichinė sąžinė“ reikalauja, kad būtų

išvystytos visos psichinės galios pasąmonės ir sąmonės kloduose pagal jų

įgimtą struktūrą. Pagaliau dvasinis sandas suprantamas kaip pačiai

psichikai vadovaujantis principas.

Žinia, ne visi psichikos tyrinėtojai, psichologai ar filosofai,

pripažįsta žmogiškosios prigimties dvasinį – religinį sandą. Todėl jie jį

išskiria iš sąžinės aptarties. Kiekvienu atveju vidinis žmogiškosios

prigimties sandas yra labai sudėtinga sandara. Todėl ji ir vadinama

įvairias vardais, kurie, daugiausiai, išreiškia tik vieną jos aspektą.

Kartais jis vadinamas vidiniu instinktu, kartais- vidiniu pilnatvės jausmu,

vidiniu žinojimu, iš psichės gelmių besiveržiančia jėga, žinančia tikrą

žmogaus kelią. Carl G. Jung akcentuoja archetipinius įvaizdžius,

pripažindamas vidinį psichikos (sąmonės pasąmonės) tikslingumą. Pasak

Jung‘o archetipai sudaro kolektyvinės pasąmonės turinį. Jie yra analogiški

instinktams, bet jie veikia ne žmogaus kūne, o jo psichikoje. Archetipai

savyje yra universalios prigimties, tai yra, priklausantys pačiai žmogaus

prigimčiai. Tačiau jie pergyvenami skirtingai skirtingose individų

psichėse.

Vidinis sąžinės sandas reiškiasi dviem sparnais: yra susijęs su asmens

ego (,,aš“) ir vertybėmis. Juk iš pačių psichikos gelmių mums ateina

visokie pavojaus signalai: praradimo, grėsmės, sužeidimo, vidinės

nesantaikos (psichinio konflikto). Arba eilinio konflikto su kitais

žmonėmis. Bet konfliktuoti galima ir sąžiningai, ką tai reiškia? 1.

paklausti savęs ar aš į situaciją žiūriu tik iš savo pusės ar aš bandau

suprasti situaciją plačiau. 3. kokie yra kito žmogaus poreikiai ir

nuogąstavimai. 4. Aptarti: koks turėtų būti teisingas sprendimas.

Iš tų pačių psichikos gelmių išsiveržia džiaugsmo ir vidinio

pasitenkinimo jausmai. Kuomet psichika būna pajėgi normaliai skleistis.

Vertybių sąsaja psichikoje pasireiškia tuo, kad ego negali pasilikti

abejingu natūraliam prigimties balsui, bet jaučiasi pašauktas vertybei,

kurią pergyvena kaip savo paties savastį. Štai čia pradeda veikti

įsipareigojimas ir pasišventimas. Vidinis – invidualusis sandas siekia save

realizuoti, o negalėdamas to pasiekti praranda savo prasmę ir vertę. Šioje

plotmėje gyventi pagal sąžinę reiškia savajam potencialui vystytis pagal

savitas gaires, stengtis tapti tokia asmenybe, į kokią prigimtis kviečia.

Svarstant socialinį – visuomeninį sąžinės sandą, susiduria su dviem

pažiūrų kraštutinumais. Vienu atveju į sąžinę žiūrima kaip į gryną

socialinės aplinkos padarinį (Watsono, Skinerio behaviorizmas). Antruoju

atveju sąžinė laikoma visiškai savarankiška, nepriklausoma galia (Kant).

Kai aplinka padaroma išimtiniu sąžinės mastu, jau turima reikalo su

suklastota, netikra sąžine, žmogumi, atsitolinusio nuo savęs, nuo paties

asmenybės centro. Tūlas masės žmogus gali būti tokio susvetimėjusio žmogaus

pavyzdžiu. Josef Rudino žodžiais, ,,tipiškas masės žmogus gyvena svetimos

sąžinės normomis, besąžinės būklėje, nors paprastai jis pats to nejaučia,

nes dauguma jo bendražmogių yra lygiai tokie, kaip ir jis. Masės žmogui

,,gera sąžinė“ reiškia prisitaikymą prie jo aplinkoje vyraujančių dorinių

pažiūrų ar nuotaikų. Šis teiginys priminė Testą Nr. 11 (Geometrinis testas

asmenybės tipui nustatyti) ,kur apskritimas atspindi šį teiginį,

pavyzdžiui, O – harmoninis simboli, šiam tipui svarbiausia geri

tarpasmeniniai santykiai. Tai pats geranoriškiausias asmenybės tipas.

Didžiausia tokiam žmogui vertybė kiti žmonės jų gerbūvis. Dažnai žmonių

grupėje jie atlieka santykių cementuotųjų vaidmenį. Tai žmonės geriau nei

kiti sugeba bendrauti: išklauso kitus, yra jautrūs, ir yra empatiški

sugebantys įsijausti ir atjausti kitą žmogų. Jie svetimą džiaugsmą ir

skausmą pergyvena kaip savo. Ir todėl žmonės siekia kontaktų su šiuo

žmogumi. O be to jie puikiai permato kitus žmones, lengvai skiria dirbtinį

pataikavimą nuo nuoširdumo. Jie yra labai populiarūs kolektyvo tarpe tačiau

silpni vadovai biznyje, tai todėl kad jiems yra svarbiau įtikti kiekvienam

žmogui nei rūpintis bizniu. Jie stengiasi išlaikyti taiką, kai reikia

priimti nepopuliarius sprendimus arba parodyti tvirtą poziciją. Jiems nėra

nieko baisiau už konfliktinius santykius. Jeigu kyla konfliktas apskritimo

tipo žmogus, linkęs nusileisti pirmu, kad tik būtų taika. Jie dosnūs

atsidavę draugystei. Įpročiai jautrūs teisingumo pažeidimams. Tačiau man

sunku sutikti su tuo kad šitokia sąžine remiasi ir kriminalistų gaujos

etika. Prisitaikymas, lojalumas gaujai tampa aukščiausiu sąžinės mastu.

Hermano Goering, pavyzdžiui, girdavosi kad jo sąžinė yra Hitleris. Iš tikro

tokia sąžinė iš viso nėra jokia sąžinė, bet priešiška, prieš sąžinę

nukreipta jėga, kuri žmogų

nuasmenina ir nužmogina. Antra vertus, būtų

nekritiškai naivi tokia sąžinės samprata, kuri jai priskirtų visišką

savarankiškumą ir visišką autonomiją. Pavyzdžiui, sąžinė pagrįsta gryna

valia, palenkta kategoriniam imperatyvui. Šitokiu atveju įgimta dorinė

dispozicija būtų patalpinta tuštumoje, iliuzijų pasaulyje, nutolusiame nuo

konkretybės. Tokia sąžinė pasisavintų autokratinę rolę, duodama direktyvas

ir įsakymus, neatsižvelgdama į žmogaus prigimtyje esančią vertybių

hierarchija. Krikščioniškoje perspektyvoje, priešingai, žmogaus prigimtis,

taigi ir jo sąžinė, ne tik yra iš esmės priklausoma nuo socialinės sferos,

bet ir į ją linksta. Juk tik bendraudamas žmogus gali normaliai skleistis.

Kaip glaudžiai, pavyzdžiui, aasmuo yra susijęs su tėvų, mokymo bei auklėjimo

institucijų ir visos bendrijos autoritetu. Ne be pagrindo Aristotelis

įtraukė socialinį – visuomeninį elementą į žmogaus apibrėžtį.

Taigi, sąžinė, kaip esminis žmogiškosios prigimties elementas, iš

dalies yra formuojama socialinės aplinkos. Žmogus juk nėra savyje

egzistuojanti, nuo kitų nepriklausoma gonada. Iš tiesų jis yra atviras

visomis galimybėmis. Jo instinktai ir jo gebėjimai yra daug lankstesni už

kitų žemės gyvūnų instinktus. Šiaip ar taip, jis gali savo autentišką ,,aš“

išsiugdyti tik būdamas žmogiškosios bendruomenės nariu. Vadinasi, sąžinė

kaip žmogiškosios prigimties funkcija yra taip pat ir tos prigimties

socialinio – visuomeninio sando išraiška. Vis dėlto sąžinė nėra vien

visuomeninės aplinkos sąlygota, bet ir pati iš savęs į ją krypsta. Žmoguje

juk šalia priešiškų, agresyvių, egocentriškų potraukių, šalia savęs

išlaikymo instinktų slypi ir globos, pagarbos, tarnybos, meilės ir

altruizmo ddaigai. Reikia tik tinkamo dirvožemio, kad jie galėtų sužaliuoti.

O tie altruizmo daigai išauga tuomet, kai ,,patys tėvai jomis (altruizmo

dorybėmis – A.P.) gyvena, praktikuoja savo mokymą, duodami, tokiu būdu,

altruistinio elgesio pavyzdį“.

Mano asmeninė nuomonė apie save

Pirmiausia, rašydamas šį referatą apie sąžiningą bendravimą uždaviau

sau klausimą ar aš sąžiningas? Ar sąžiningas esu sau ir kitiem? Prieš

skaitant literatūrą, aš būčiau atsakęs taip jog esu sąžiningas, bet dabar

aš tuo jau nesu tikras supratau, kad sąžinė apima labai daug moralę,

elgesį. Kalbant apie save, manau kad esu nesąžiningas pats sau, nes jaučiu,

kad sau meluoju daugiausiai. Dėl to paskui gailiuosi, sakau kad taip

nebus, bet vėl tas pats. Nors kitiems, manau, kad esu tikrai są-žiningas,

nes daugiau rūpinuosi kitais, o ne savimi, daugiau dėmesio kreipiu į jų

sąžiningumą ir reikalauju tto iš artimo ar neartimo man žmogaus. Bet visą

tai gali paneigti arba patvirtinti kitų žmonių nuomonės apie mane.

Kiekvienam uždaviau paprastą klausimą: ,,Ar aš sąžiningas?“

Tu sąžiningas, ne melagis. Kartais nelabai pasitiki kitais draugais ar

seserimi, bei manimi. Nors aš tau ir sakau tiesą tu vis tiek netiki. O jai

jo draugai ar draugės pasako kokia melagystę tuoj užpyksti ir pradedi ant

jų pykti, be to sunkiai atleidi. Pavyzdžiui: ,,Meluok, meluok jau toks

melagis tai.“ Dėl tavo sąžinės tai aš net nežinau, tu toks esi ir nieko

nepakeisi. (Mano pusbrolis 14metų gyvenu kartu su juo)

Aš Simą pažįstu neilgau. Ir nežinau ar pas jį sąžinė švari . Žinau tik

tiek kad ji jautri būtybė. Ir kad jo sieloje šventa ramybė. Nors jį skaitau

sąžiningu žmogumibet ir jis gali suklysti ir susimauti gyvenimo kelyje. Ir

viska ką iki šiol yra užsitarnavęs (pasitikėjimą, ta pačią sąžinę) gali

išnykti ir liks tik neviltyje. (Draugė, pažįstu apie pusę metų, 17 metų)

Kiti atsakymai į šį klausimą, ypač man artimų žmonių, buvo panašūs arba

sutapo su šiais, galiu išskirti tik keletą frazių: ,,Tai kad tu per daug

sąžiningas, jei matai kas ne taip iškart pasakai nelaikai to savyje,

kartais tai nervina“ (Mama) , ,,Nežinau, man tu sąžiningas, o kitiem

nežinau“ (Draugė), ,,Mano atveju tu buvai nesąžiningas, nes iš kart

nepasakei, kad aš neturėčiau vilčių dėl tavęs“ (Draugė, pažįstu apie

mėnesį, 20 metų)

Išvados

Žvelgdamas į žmonių nuomonę apie mane ir išsprendęs keletą testų

susijusių su sąžine apskritai, supratau, kad tobulinti ją reikia tik

netapti skrupulatu ir , kad sąžinė netaptų našta.

Literatūra

1. Antanas Paškus ,,Sąžinė psichologiniu požiūriu“

2. Joseph Rudin ,, A Cathalic View of Concience“

3. Erich Fromm ,,Concience“

4. W. C. Bier, S.J., ,,Conscience Its freedom and Limitation“ New York

, 1971

5. Žurnalas ,,Psichologija Tau“

6. Testai iš [interaktyvus]. Žiūrėta [[2003-12-01]. Prieiga per

internetą: http://www.queendom.com/cgi-bin/tests/test.cgi

7. Testai [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per

internetą: http://www.thespark.com/tests/

8. Testai [interaktyvus]. Žiūrėta [2003-12-01]. Prieiga per internetą:

http://www.5ci.lt/tests/cgi-bin/SelTest.asp?Lang=L&ID=21&Ord=3