šeimos edukologija

ŠEIMOS EDUKOLOGIJA

Šeima – viena seniausių visuomenės institucijų. Šeima yra didi vertybė. Šeimių santykių moksliniam pažinimui irgi būdingos senos filosofinės, etnografinės, demografinės, sociologinės ir kitostradicijos, ilgai tobulintinos teorinės ir empirinės tyrimų schemos.

Lietuvos valstybės požiūris į šeimą įtvirtintas „Lietuvos Respublikos Konstitucijoje“. Joje rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.

ŠEIMA IR JOS PASKIRTIS

Šeimos sąvoka. Šeimos apibrėžinų mokslinėje literatūroje yra tikrai gausu. Kai kurių net autorystę būtų sunku nustatyti (pvz., šeima gali būti aapibrėžiama kaip pagrindinė visuomenės ląstelė, kaip kartu gyvenančių ir turinčių bendrą biudžetą giminaičių grupė, kaip bendrija, susijusi giminystės, priklausomybės ir globos ryšiais).

Šeima – pirminė visuomenės ląstelė. Viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Šeima yra ne tik raginimas gyventi, bet ir gyvenimas (Bajoriūnas, 1997).

Pažymėtina, kad santuoka yra šeimos kūrimo pagrindas, jos pirminis požymis. Šeima prasideda nuo santuokos, įregistruotos nustatyta tvarka. Tolesnis jos raidos etapas – vaikų radimasis. Tai tradicinės ššeimos. tačiau ir neįregistravę santuokos žmonės gyvena kartu, gimdo ir auklėja vaikus. Tokių tariamų šeimų Lietuvoje daugėja. Vis dėlto tokių žmonių sąjunga nelaikoma įteisinta šeima.

„Neregistruota“ santuoka

Terminai „neformali“, „neregistruota“ santuoka, nors ir paplitę, bet vargu ar pakankamai tikslūs, nes santuoka įįprasta apibrėžti visuomenės ar kurios nors jos grupės sankcionuotą savanorišką vyro ir moters sąjungą. „Neregistruota“ santuoka išreiškia tik vieną tokios sąjungos aspektą – savanoriškumą, bet atmeta kitą – visuomeninį sankcionavimą. Nepakankamai tikslus, metaforiškas terminas „neregistruota“ santuoka gali būti išsamiai aprašytas ir vienareikšmiškai vartojamas, tačiau aptarti juo įvardijamą reiškinį ne taip lengva, nes nėra aišku, nuo kurio momento vyro ir moters ryšį taip galėtume apibūdinti.

Nagrinėjant „neregistruotas“ jaunų žmonių santuokas visų pirma reikia pažymėti, jog apie jas neturima tikslesnių statistinių duomenų. Vis dėlto ryškėja tendencija, kad toks sugyvenimas plinta tarp jaunimo. Antai „1971-1975 m. gimimo kohortos 8,1 proc. vyrų ir 12,1 proc. moterų (apklausos metu – 20-24 metų), sulaukę 20 metų, jau turėjo gyvenimo kartu neregistravus santuokos patyrimą, 1966-1970 m. gimimo kkohortos (25-29 metų asmenys) vyrų ir moterų rodikliai atitinkamai buvo 3,5 proc ir 7,3 proc., o 1946-1949 m. gimimo kohortos (45-49 metų) – 0,4 proc. ir 3,1 proc.“. 

Kohorta (cohort) – populiacija, gimusi tam tikru laikotarpiu; 2)tiksliai apibrėžta asmenų grupė, stebima mokslo tikslams tam tikrą laikotarpį).

Stankūnienė V. Nauji Lietuvos šeimos bruožai: tradicinių ir modernių šeimų formavimo strategijų sandūra//Šeima ir gimstamumas Lietuvoje. V., 1997, p.19.

Iš pateiktų skaičių matyti, kad „neregistruotos“ santuokos šiuo metu vis labiau plinta, o jųplitimo pradžią galima ssieti su gyvenimo lygio smukimu. Panašiai vyko ir kitose šalyse, kuriose ekonomikos nuosmukio laikotarpiu irgi mažėjo juridiškai įteisinamų vedybų. Tačiau Lietuvoje tokius pokyčius, matyt, lemia ne vien ekonominiai, bet ir socialiniai, kultūriniai, psichologiniai veiksniai, Vakarų šalims būdingos gyvensenos perėmimas. Bene tyškiausiai tai pasireiškia tolerantiško požiūrio į „neregistruotas“ santuokas plitimu. 20-29 metų amžiaus žmonių grupės 67 proc. vyrų ir 61 proc. moterų mano, jog neregistruoti ryšiai nekliudo palaikyti draugiškus santykius. 

„Neregistruotos“ santuokos situaciją padeda atskleisti ir netiesiogiai su ja susiję faktai.

Pirmiausia – tai santuokos sudarymo motyvai. Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje kasmet apklausiama 12-15 proc. būsimųjų jaunavedžių. 1992-1998 m. apklausose 20-23 proc. apklaustųjų, be kitų santuokos motyvų, nurodė ir nėštumą. Akivaizdu, kad ikivedybinis nėštumas yra patikimas ikivedybinių lytinių santykių rodiklis. Galima manyti, jog ryšys su „neregistruota“ santuoka irgi stiprus, nors visapusiškiau įvertinti „neregistruotų“ santuokų sityuaciją reikėtų iš keleto požymių – pastovių intymių santykių, bendro pajamų ir išlaidų tvarkymo, gyvenimo kartu. Aiškinantis šiuos „neregistruotos“ santuokos požymius, buvo atlikta būsimųjų jaunavedžių apklausa, kurios duomenys pateikiami šioje 1 lentelėje.

1 lentelė

Būsimųjųų jaunavedžių bendravimas iki santuokos (proc.)

Bendravimo sritis Laikas iki santuokos

3 mėn. 6 mėn. 9 mėn. 12 mėn.

Lytiniai santykiai 94,5 86,0 42,2 12,5

Bendras pajamų ir išlaidų tvarkymas 47,1 35,8 9,9 3,5

Gyvenimas kartu 20,5 18,8 11,3 3.5

Pastaba. Apklausa buvo atlikta 1996, 1997 ir 1998 metais. Apklausoje dalyvao 406 pporos, padavusios prašymus tuoktis.

1 lentelėje pateikti duomenys, nors ir reprezentuoja jaunų pirmą kartą besituokiančių vilniečių nuomones, vis dėlto turėtų būti vertinami gana atsargiai. Juos interpretuojant dera atsižvelgti į tai, kad sunku nustatyti objektyvius bendro gyvenimo, bendro pajamų ir išlaidų tvarkymo kriterijus, nes būsimųjų jaunavedžių porų tokio bendravimo patirtis yra su pertrūkiais (pvz., 1-2 savaites gyvenama kartu, paskui 1-2 savaites atskirai, paskui vėl kartu). Todėl 1 lentelė veikiau atskleidžia būsimiesiems jaunavedžiams būdingą elgesio sampratą, nei vienareikšmiškai apibūdinamą elgesį.

Siejant 1 lentelėje pateiktus duomenis su „neregistruotois“ santuokos situacija reikia pabrėžti, jog jie rodo į juridiškai patvirtintą santuoką peraugančius ryšius. Suprantama, kad daugiau psichologinių sunkumų sukelia permanentinė, arba yranti „neregistruota“, santuoka. Kaip dažnai pasikartojančius galima būtų išskirti konfliktus tarp skirtingų požiūrių į juridinį esamų ryšių patvirtinimą ir giminės tęsimą.

Situacija. Rūta B. (29 m., vidurinis išsilavinimas, fotomodelis, darbas nepastovus) pastaruosius ketverius metus gyvena su Antanu K. (36 m., aukštesnysis išsilavinimas, išsiskyręs, verslininkas). Poros materialinis gyvenimo lygis aukštas. Rūtai buvo padaryti 4 abortai, be to, ji gydėsi nuo ginekologinių ligų. Jos gydytoja jai patarė nebenaudoti kontraceptinių priemonių ir gimdyti. tai sužinojęs. Antanas pareiškė, kad jis turįs sūnų iš pirmos santuokos ir daugiau vaikų nenorįs. Juridinių įsipareigojimų, santuokos registracijos jis taip pat nepageidaująs, nes jjo verslas plečiasi ir kam nors suteikti teisių į po vedybų galintį atsirasti turtą jis nesutinkąs. Antanas pabrėžė, kad Rūtą jis materialiai aprūpina ir aprūpins ateityje, tačiau kaip nors susisaistyti, taigi ir įsipareigoti turėti intymius ryšius vien su ja nesutiktų. Po minėto gydytojos perspėjimo praėjus dviem mėnesiams paaiškėjo, kad Antanas ir Rūta kartu nebegyvena.

Antano K. ir Rūtos B. santykių pavyzdys iliustruoja situaciją, kai „neregistruota“ santuoka yra primetama vieno iš partnerių (dažniau tai daro vyras). Pradiniame tokios santuokos etape tai gali būti priimtina ir vienam, ir kitam. Su primesta „neregistruota“ santuoka sutikti gali skatinti materialinė priklausomybė, nuosavo gyvenamojo ploto neturėjimas ir t.t. Tokie santykiai kelia nemaža psichologinių sunkumų.

Šeimos biologinis požymis

Yra ir kitas ryškus šeimos požymis – biologinis. Pavyzdžiui, „Prancūzų enciklopedijoje“ (1938) rašoma: „Šeima apibrėžiama kaip gamtos individų grupė, susieta dvigubu biologiniu ryšiu: dauginimasi, kurį atlieka grupės nariai; aplinkos sąlygos, kurios padeda prieaugliui vystytis ir palaiko tą grupę tol, kol suaugę gamintojai užtikrina reprodukciją“. Pažymima, kad, skirtingai nuo gyvulių, pasaulio žmones veikia savotiškas instinktas, vadinamasis potraukis.

Amerikiečių „Sociologijos žodyne“ (1965) šeima apibrėžiama šitaip: „Vienas ar daugiau vyrų, gyvenančių su viena ar daugiau žmonų, socialiai organizuota forma palaikantys lytinius santykius pagal visuomenėje priimtas teises ir pareigas, gyvenantys kartu su savo palikuonimis“.

Taigi,

ir viename, ir kitame šeimos apibrėžime akcentuojama biologinė jos gyvenimo pusė. Ir tai, matyt, teisinga, nes žmogus yra ne tik socialinė, bet ir biologinė (biosocialinė) būtybė.

Tie Vakarų mokslininkai, kurie vadovaujasi analogiška šeimos samprata, pabrėžia jos, kaip biologinės visuomos, vidinį gyvenimą. Tokio pobūdžio darbuose akcentuojamas vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, kaip biologinių būtybių, emocinių ryšių normalumas ir nenormalumas, vyro ir žmonos seksualinių santykių svarbumas šeimos tvirtumui palaikyti ir kt. Biologiškai sveika santuoka, pasak jų, normaliai funkcionuoja. ne veltui daugelio VVakarų mokslininkų darbuose ypač pabrėžiamas emocinis šeimos gyvenimo pilnavertiškumas. Kalbama apie psichinę šeimos sveikatą, emocinę šeimos atmosferą, įtampas, nuotaikas, emocines būsenas: nerimą, depresiją, hipochondrinę reakciją, afektą, emocinį stresą, emocinio streso bei ligų rūšis ir pan. (1987).

Dėl šeimos gyvenimo trūkumų dažniausiai kaltinama šeima, o ne, kaip buvo įprasta, visuomenės gyvenimo ekonominė-politinė sankloda. Tačiau ir akcentuojant biologinį požiūrį į šeimą taip pat nedera absoliutinti ir užmiršti šeimos socialinės esmės.

„Britanijos enciklopedijoje“ (1964) šeima vadinama socialiniu vienetu. Joje rašoma: „Visur šeima apibrėžiama kkaip socialinė grupė, susijusi su bendra gyvenamąja vieta, ekonominiu bendradarbiavimu ir reprodukcija. Ji jungia suaugusius abiejų lyčių asmenis, mažiausiai du iš jų palaiko socialiai pateisinamus lytinius santykius ir turi vieną arba daugiau palikuonių ar įvaikintų vaikų“. Taigi šiuo apibrėžimu organiškai jjungiami irsocialiniai, ir biologiniai šeimos požymiai. Akcentuojama gyvenamoji vieta, ekonominis bendradarbiavimas ir reprodukcija – tai svarbūs šeimos gyvenimo požymiai. Patraukia dėmesį šeimos narių ekonominis bendradarbiavimas. Tai ypač svarbus jos gyvenimo požymis, nes be jo šeima daugeliu atvejų pasmerkta žūti.

Šeimos ekonomikos tvarkymas yra aktualus Lietuvos laisvosios ekonomikos rinkos sąlygomis.

galima rasti ir kitokių originalių šeimos apibrėžimų. Antai „Amerikos enciklopedijoje“ (1964) nurodoma, kad visoms šeimoms būdingi keturi bruožai:

1. tai nariai, sisieti vedybomis, krauju ir įvaikinimu;

2. jie gyvena kartu po vienu stogu, o jei gyvena atskirai,,tai namų ūkį laiko savo namais;

3. jie bendrauja vieni su kitais atlikdami socialines funkcijas: motina ir tėvas, vyras, žmona, sūnus, duktė, brolis, sesuo;

4. laikosi bendrų papročių bei tradicijų ir kuria naujas.

Ką ti paminėti šeimos bruožai vertingi todėl, kad čia akcentuojamos socialinės ttėvų ir vaikų funkcijos. Svarbus yra ir kitas to apibrėžimo požymis – nurodymas, kad šeimos laikosi bendrų papročių bei tradicijų ir kuria naujas. Tai labai svarbu Lietuvai, nes papročiai ir tradicijos yra sudėtinė tautos dvasios dalis. Jiems sunykus, neliktų ir dbvasiškai sveikos šeimos bei tautos.

Kai kuriose vokiečių darbuose nurodomas dar vienas svarbus šeimos požymis – jos ryšių ilgalaikiškumas ir skirtingumas nuo paprastos žmonių sąjungos. Pavyzdžiui, vokiečių „Didžiojoje enciklopedijoje“ (1930) rašoma: „Šeima, žvelgiant į ją sociologiniu požiūriu, yra bendras vyro iir moters gyvenimas su savo palikuonimis. Ji sukurta ne vien remiantis jausmais, kaip, pavyzdžiui, sąjunga, bet irilgiau trunkančiais ryšiais, kurie istorijos eigoje įvairiose tautose labai įvairuoja.“

Iš tiesų šeima kuriama remiantis ne vien jausmais, išgyvenimais. Vedybų motyvai turi didelę reikšmę harmoningai šeimyninio gyvenimo raidai. Kartais jie tiriami siūlant pasirinkti alternatyvas: meilė arba materialinė gerovė, ar prašant nurodyti vienintelį santuokos motyvą. Toks požiūris supaprastina vedybinės motyvacijos pažinimą, nes dažniausiai kurti šeimą lemia įvairių motyvų bei aplinkybių visuma. Norint išsamiau atskleisti vedybinių motyvų suvokimą, 1984 m. būsimiesiems jaunavedžiams, klausiusiems paskaitų apie šeimos psichologiją, buvo pasiūlyta surašyti visas priežastis, paskatinusias juos kurti šeimą. (Surinkti 74 aprašai). Sugrupavus ir apibendrinus būsimųjų jaunavedžių nurodytas vedybų priežastis parengta anketa, kuria ištirta 215 būsimųjų jaunavedžių porų (430 žmonių). 1998 m. tyrimas pakartotas – apklausta 189 būsimųjų jaunavedžių poros (378 žmonės). Abiejuose tyrimuose apklausti jauni pirmą kartą besituokiantys žmonės (iki 30 m. amžiaus). Apklausų duomenys pateikiami 2 lentelėje.

2 lentelė

Vedybų motyvai (proc.)

Motyvai 1984 m. apklausa 1998 m. apklausa

Vyrai Moterys Vyrai Moterys

Noras būti mylimam (-ai) 91 98 87 92

Noras mylėti 93 90 84 80

Noras savarankiškai gyventi 27 24 65 39

Noras įteisinti intymius ryšius 19 23 7 11

Noras pagerinti materialines sąlygas 6 4 21 24

Noras turėti vaikų 78 74 51 56

Nėštumas 18 19 21 22

Tėvų įtaka 5 7 1 6

Nuomonė, kad nevedusius vyrus, netekėjusias moteris mažiau gerbia aplinkiniai 5 6 0 0

Baimė likti vienišam (-ai) 6 12 5 18

Pastaba. Apklaustieji nurodydavo, ar kiekviena iš išvardintų priežasčių turėjo įtakos sprendimui kurti šeimą.

2 lentelėje pateikti duomenys atskleidžia kkai kuriuos vedybinės motyvacijos pokyčius. Visų pirma galima pažymėti emocinių (meilės) motyvų reikšmės silpnėjimą ir materialinių motyvų reikšmės stiprėjimą. Be šių motyvų, didesnė dalis moterų nurodė, kad tuoktis jas paskatino baimė likti vienišai. Šeimos santykių kitimo tendencijas atskleidžia ir nuomonės, kad vedusius vyrus, ištekėjusias moteris labiau gerbia visuomenė, atmetimas. Jas taip pat atskleidžia ir požiūris į būsimuosius vaikus. Pastebima, kad vis mažiau būsimųjų jaunavedžių kuria šeimą ketindami artimiausiu metu turėti vaikų. Tačiau kiek padaugėjo porų, kurios tuokiasi jau laukdamos vaiko gimimo.

Z.Bajoriūno (1997) nuomone, laimingų vedybų pamatas dažniausiai yra ne tik meilė, bet ir abiejų sutuoktinių subrendimas gyventi bendrą sutartinį gyvenimą, užsiimti bendra kūryba ir vaikų auginimu. Laimės siekiama derinant bendro gyvenimo tikslus ir prasmę, netrukdant sau ir kitam ieškoti savojo „aš“, pasitikint savo ir sutuoktinio (-ės) garbe, išmintimi, jausmų autonomija.

Gyvenimas šeimoje nėra tik aistringi išgyvenimai. Tai sudėtingas ir sunkus, dažniausiai sutuoktinius fiziškai ir dvasiškai alinantis kasdienis darbas susiduriant su prieštaringais jausmais keičiantis santuokiniam gyvenimui, pasirinktų vertybių realizavimas pasinėrus į šeimyninio gyvenimo džiaugsmus, sunkumus, negandas, nepriteklius, atsitiktinumus. Tai sąlygiškas bendro gyvenimo jausmo pastovumas, kuris dažnai grindžiamas racionalumu ir susivaldymu (reikalinga stipri valia). Tai viso šeimos gyvenimo kaip Dievo dovanos priėmimas. Tą jausmą sutuoktiniai išsiugdo, kai juos veikia atitinkamos šeimos bbei tautos dorovės ir kultūros lygis.

Ne paslaptis, kad šeimoje dažniausiai latentiškai (išoriškai nepasireiškiantys, paslėpti) atsiradę nepasitenkinimo ja ir nerimo jausmai ardo šeimyninę sąjungą, bendrąsias jausmines nuostatas šeimos ir apskritai šeimyninio gyvenimo atžvilgiu. Nepasitenkinimas santuoka ir šeima žemina šeimos instituto autoritetą – palaikomas neigiamas požiūris į vaikų gimdymą ir auklėjimą.

Apibrėžiant šeimą, neužtenka nurodyti vyro ir moters sąjungą – santuoką, pridėti adaptuotus vaikus, konstatuoti gyvenimą po vienu stogu, kraujo ryšį ir kt. Tikrasis kiekvienos šeimos rodiklis yra ne tik tarpusavio meilė (ji dinamiška) tų, kurie buvo pašaukti kartu gyventi, bet ir moralinė atsakomybė.

Meilė ir moralinė atsakomybė yra svarbūs šeimos požymiai. Dingstant meilei šeimoje, nesvarbu kokio turinio ji būtų, dažnai slopsta ir pareiga bei atsakomybė.

Yra apibrėžimų, kuriuose minimi motinos ir tėvo tėvai, giminaičiai. Humanistinį šeimos apibrėžimą 1934 metais yra pateikęs J.Keliuotis. Jis teigė: „Šeima – socialinė natūralinės tvarkos institucija, besiremianti lyčių skirtumu, ir koreliatyvinėmis, skirtingomis funkcijomis, kurios vyriausia misija ne vien patikinti žmonių giminystės amžinumą, bet ir sudaryti tam tikrą gyvenimo formą, kuri pati patenkina savo siekimus ir atlieka ypatingus uždavinius“.

Tai sąjunga bendram tikslui siekti, tai bendro likimo pasirinkimas, tai pasiryžimas bendrai gyventi, bendrai džiaugtis ir kentėti, bendrai kovoti ir laimėti, tai siekimas tarpusavio pagalbos ir naujos kartos

gimdymas bei auklėjimas.

Iš tikrųjų šeima yra socialinė jai priimtinos tvarkos bendruomenė. tai svarbus jos požymis. Ne mažiau reikšmingas ir lyčių skirtumais besiremiantis funkcijų vykdymas. šeima yra neatsitiktinė sąjunga. tai laisvas nusiteikimas kartu gyventi, kurti, kentėti, kovoti, laimėti ir džiaugtis, auklėti vaikus. taibendras likimas ir kūryba. Nori ar nenori tėvai ir vaikai, bet juos sieja bendras likimas – gyventi kartu ir pripažinti vienas kitą.

Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse rašoma: „Šeima yra santuoka pagrįsta vyro ir moters sąjunga, kurią ssudaro sutuoktiniai, kartu su jais gyvenantys vaikai ir kiti asmenys, susiję tarpusavyje kraujo ryšiais, šeimos teisėmis ir pareigomis“ (1995). Pedagogine prasme svarbus minėto koekso 12 straipsnis, kuriame nurodoma, jog šeimos nariai privalo remti vienas kitą moraliai irmaterialiai, įgyvendinti savo teises ir pareigas šeimos narių interesais. Taigi vaikais turi rūpintis ne tik tėvai.

Šeima nėra paprasta bendruomenė. „Šeima yra asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ar socialiai pripažinta tvarka“ (Šeimos politikos koncepcija ir veiksmų kryptys, pp.3).

Šeimoje žmogus gyvena savo valia. Ji yra daugialypė, besiremianti intymia vyro ir moters draugyste, sąjunga. Tai savanoriškai sudaryta visam gyvenimui ir atvira gyvybės perteikimui ir auklėjimui bendruomenė. Krikščioniškoje „Šeimos teisių chartijoje“ (1993) rašoma: „Šeima yra daugiau negu vien teisinis, vvisuomeninis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei“.

Joje nurodoma: „Šeima ir visuomenė, abipusiškai susijusios gyvybiniais ir organiškais (organiškas – susijęs su prigimtimi, pagrindais, esminis, vidinis; natūralus, tikroviškas) ryšiais, turi papildomą funkciją – ginti bei puoselėti visų asmenų ir žmonijos gėrį“. Šeima, gindama gėrį, didina visos visuomenės ugdymo potencialą.

Šeima yra tautybės ir pusiausvyros visuomenėje plėtojimo pamatas. Antanas Maceina (1990) rašė: „Šeima yra tasai pradas, kuris skleisdina tautybę individuose ir kuris parengia tautos buvimui pagrindinius principus“.

Kiekviena šeimos apibrėžtis (sąvoka) bei šeimos vaidmens nusakymas yra saviti. Tačiau ypač svarbu tai, kad viena ar kita šeimos apibrėžtis yyra paskata naujoms idėjoms kilti. Kiekvienas apibrėžimas yra „atviros sistemos“ modelis. iš jo kyla naujos idėjos, t.y. nauji apibrėžimai. Kiekviena šeimos apibrėžtis vertinga tiek, kiek ji skiriasi nuo to, kas yra žinoma. Kiekvienas apibrėžimas sudaro galimybę pateikti naujus argumentus, šeimos apibrėžimus ir įrodymus. Nė vienas iš jų neturėtų būti laikomas galutiniu.

Siekiant moksliškai pažinti ir suprasti šeimą, jos esmę, labai svarbu žinoti, kad:

1. šeima – specifinis pačių bendriausių visuomenės dėsningumų, jos esmės atspindys. Kas dedasi visuomenėje, savitai atsispindi ir šeimoje;

2. ššeima – sąlyginai uždaras socialinis – psichologinis vienetas (autonomiška aktyvi bendraujančių ir vienas kitą veikiančių žmonių grupė. Jos nariai vieni nuo kitų labai priklauso, vieni už kitus atsako; jų santykiai labai intymūs, atrodo lyg atsiriboję nuo išorinio pasaulio).

Tarp visuomenės ir šeimos yra glaudi sąveika. Visi reiškiniai, kurie vyrauja visuomenėje, negali kaip nors neatsispindėti šeimos narių buityje, jų tarpusavio santykiuose. Todėl ir sakome, kad šeima yra specifinis mūsų visuomenės pačių bendriausių dėsningumų atspindys.

Visuomenėje vykstantys procesai teigiamai ir neigiamai liečia šeimą. teigiami ir neigiami socialiniai oprocesai, įsismelkę į šeimą – buitį, dvasinį pasaulį, santykius,- skatina jos tvirtėjimą arba irimą. Jie kiekvienoje šeimoje įgyja savitą išraišką, todėl vienodomis socialinėmis sąlygomis šeimos yra įvairios.

Šeimos nariai vienas su kitu bendrauja, sudarydami savitą sąlygiškai uždarą socialinį ir biopsichologinį kompleksą. Tą šeimos sąlygišką uždarumą pabrėžiame todėl, kad jos narių tarpusavio santykiai negali būti mechaniškai atsieti nuo socialinio konteksto (konkrečių ir socialinių jos gyvenimo sąlygų).

Šeimos narių poveikis vienas kitam yra trejopas:

1. tiesioginis: veikia kompleksiškai, žadina kiekvieno jos nario emocijas, dirgina juos, gerina arba žaloja jų sveikatą, teikia skausmo arba džiaugsmo kitiems šeimos nariams (pavyzdžiui, geras moksleivio mokymasis ir elgesys teikia didelį malonumą visiems šeimos nariams ir jam pačiam);

2. žmogaus gyvenimui reikšmingas: paliečia kiekvieno šeimos nnario likimą (pabandykite įsivaizduoti nelaimę šeimoje);

3. pastovus: daro didelę įtaką visiems šeimos nariams (vieno šeimos nario aukšta elgesio kultūra gali suteikti daug malonių akimirkų kitam šeimos nariui ir už jos ribų).

Todėl sakoma, kad šeima yra gyvas sąlygiškai uždaras socialinis – psichologinis vienetas. Vieno žmogaus šeimoje problema yra visos šeimos problema.

Kiekviena šeima turi savąjį jutimo modelį, motyvus, vaizdinius, interesus, tarpusavio supratimą, kuriuos R.D. Hes’as ir R.G.Handelis pavadino „the family theme“ (šeimos tema – dalykas). Tas modelis apima pagrindinius šeimos narių požiūrius į tikrovę irtvarkymosi joje būdus. R.D.Hes’o ir R.G.Handelio nuomone, „family theme“ jungia tiesioginio veikimo kryptį, supratimą, „kas esu“ ir „ką galiu“.

Kiekviena šeima sukuria tik jai būdingus asmeninius modelius, kurie padeda ar kenkia jos narių tarpusavio santykiams bei jų ryšių su išoriniu pasauliu palaikymui. Ji taip pat turi tam tikrus ypatingus, nepakartojamus šeimyninius ženklus, kurie pasireiškia jos narių tarpusavio santykiuose, elgesyje, planuose, vaizduotėje. Pavyzdžiui, grįžus tėvui (motinai) į namus, visa šeima džiaugiasi, o bendra vakarienė kartais tampasvarbiausiu dienos įvykiu. Iš šeimos narių laukiama, kad jie vengtų konfliktų ne tik joje, bet ir už jos ribų. Šeima turi savitą charakterį, kuris lemia narių santykius su aplinka (santykiai su giminėmis, kaimynais, bendradarbiais ir kt.).

ŠEIMOS EDUKOLOGIJA

Šeima – viena seniausių visuomenės iinstitucijų. Šeima yra didi vertybė. Šeimių santykių moksliniam pažinimui irgi būdingos senos filosofinės, etnografinės, demografinės, sociologinės ir kitostradicijos, ilgai tobulintinos teorinės ir empirinės tyrimų schemos.

ŠEIMA IR JOS PASKIRTIS

Šeimos sąvoka. Šeimos apibrėžinų mokslinėje literatūroje yra tikrai gausu. Kai kurių net autorystę būtų sunku nustatyti (pvz., šeima gali būti apibrėžiama kaip pagrindinė visuomenės ląstelė, kaip kartu gyvenančių ir turinčių bendrą biudžetą giminaičių grupė, kaip bendrija, susijusi giminystės, priklausomybės ir globos ryšiais).

Pažymėtina, kad santuoka yra šeimos kūrimo pagrindas, jos pirminis požymis. Šeima prasideda nuo santuokos, įregistruotos nustatyta tvarka. Tolesnis jos raidos etapas – vaikų radimasis. Tai tradicinės šeimos. tačiau ir neįregistravę santuokos žmonės gyvena kartu, gimdo ir auklėja vaikus. Tokių tariamų šeimų Lietuvoje daugėja. Vis dėlto tokių žmonių sąjunga nelaikoma įteisinta šeima.

„Neregistruota“ santuoka

Terminai „neformali“, „neregistruota“ santuoka, nors ir paplitę, bet vargu ar pakankamai tikslūs, nes santuoka įprasta apibrėžti visuomenės ar kurios nors

jos grupės sankcionuotą savanorišką vyro ir moters sąjungą. „Neregistruota“ santuoka išreiškia tik vieną tokios sąjungos aspektą – savanoriškumą, bet atmeta kitą – visuomeninį sankcionavimą. Nepakankamai tikslus, metaforiškas terminas „neregistruota“ santuoka gali būti išsamiai aprašytas ir vienareikšmiškai vartojamas, tačiau aptarti juo įvardijamą reiškinį ne taip lengva, nes nėra aišku, nuo kurio momento vyro ir moters ryšį taip galėtume apibūdinti.

Nagrinėjant „neregistruotas“ jaunų žmonių santuokas visų pirma reikia pažymėti, jog apie jas neturima tikslesnių statistinių duomenų. Vis dėlto ryškėja tendencija, kad toks ssugyvenimas plinta tarp jaunimo. Antai „1971-1975 m. gimimo kohortos 8,1 proc. vyrų ir 12,1 proc. moterų (apklausos metu – 20-24 metų), sulaukę 20 metų, jau turėjo gyvenimo kartu neregistravus santuokos patyrimą, 1966-1970 m. gimimo kohortos (25-29 metų asmenys) vyrų ir moterų rodikliai atitinkamai buvo 3,5 proc ir 7,3 proc., o 1946-1949 m. gimimo kohortos (45-49 metų) – 0,4 proc. ir 3,1 proc.“. 

Kohorta (cohort) – populiacija, gimusi tam tikru laikotarpiu; 2)tiksliai apibrėžta asmenų grupė, stebima mokslo tikslams tam tikrą laikotarpį). <

Stankūnienė V. Nauji Lietuvos šeimos bruožai: tradicinių ir modernių šeimų formavimo strategijų sandūra//Šeima ir gimstamumas Lietuvoje. V., 1997, p.19.

Iš pateiktų skaičių matyti, kad „neregistruotos“ santuokos šiuo metu vis labiau plinta, o jųplitimo pradžią galima sieti su gyvenimo lygio smukimu. Panašiai vvyko ir kitose šalyse, kuriose ekonomikos nuosmukio laikotarpiu irgi mažėjo juridiškai įteisinamų vedybų. Tačiau Lietuvoje tokius pokyčius, matyt, lemia ne vien ekonominiai, bet ir socialiniai, kultūriniai, psichologiniai veiksniai, Vakarų šalims būdingos gyvensenos perėmimas. Bene tyškiausiai tai pasireiškia tolerantiško požiūrio į „neregistruotas“ santuokas plitimu. 20-29 metų amžiaus žmonių grupės 67 proc. vyrų ir 61 proc. moterų mano, jog neregistruoti ryšiai nekliudo palaikyti draugiškus santykius. 

„Neregistruotos“ santuokos situaciją padeda atskleisti ir netiesiogiai su ja susiję faktai.

Pirmiausia – tai santuokos sudarymo motyvai. Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje kasmet apklausiama 12-15 proc. būsimųjų jaunavedžių. 1992-1998 m. apklausose 20-23 proc. apklaustųjų, be kitų santuokos motyvų, nurodė ir nėštumą. Akivaizdu, kad ikivedybinis nėštumas yra patikimas ikivedybinių lytinių santykių rodiklis. Galima manyti, jog ryšys su „neregistruota“ santuoka iirgi stiprus, nors visapusiškiau įvertinti „neregistruotų“ santuokų sityuaciją reikėtų iš keleto požymių – pastovių intymių santykių, bendro pajamų ir išlaidų tvarkymo, gyvenimo kartu. Aiškinantis šiuos „neregistruotos“ santuokos požymius, buvo atlikta būsimųjų jaunavedžių apklausa, kurios duomenys pateikiami šioje 1 lentelėje.

1 lentelė

Būsimųjųų jaunavedžių bendravimas iki santuokos (proc.)

Bendravimo sritis Laikas iki santuokos

3 mėn. 6 mėn. 9 mėn. 12 mėn.

Lytiniai santykiai 94,5 86,0 42,2 12,5

Bendras pajamų ir išlaidų tvarkymas 47,1 35,8 9,9 3,5

Gyvenimas kartu 20,5 18,8 11,3 3.5

Pastaba. Apklausa buvo atlikta 1996, 1997 ir 1998 metais. Apklausoje dalyvao 406 poros, padavusios prašymus tuoktis.

1 lentelėje ppateikti duomenys, nors ir reprezentuoja jaunų pirmą kartą besituokiančių vilniečių nuomones, vis dėlto turėtų būti vertinami gana atsargiai. Juos interpretuojant dera atsižvelgti į tai, kad sunku nustatyti objektyvius bendro gyvenimo, bendro pajamų ir išlaidų tvarkymo kriterijus, nes būsimųjų jaunavedžių porų tokio bendravimo patirtis yra su pertrūkiais (pvz., 1-2 savaites gyvenama kartu, paskui 1-2 savaites atskirai, paskui vėl kartu). Todėl 1 lentelė veikiau atskleidžia būsimiesiems jaunavedžiams būdingą elgesio sampratą, nei vienareikšmiškai apibūdinamą elgesį.

Situacija. Rūta B. (29 m., vidurinis išsilavinimas, fotomodelis, darbas nepastovus) pastaruosius ketverius metus gyvena su Antanu K. (36 m., aukštesnysis išsilavinimas, išsiskyręs, verslininkas). Poros materialinis gyvenimo lygis aukštas. Rūtai buvo padaryti 4 abortai, be to, ji gydėsi nuo ginekologinių ligų. Jos gydytoja jai patarė nebenaudoti kontraceptinių priemonių ir gimdyti. tai sužinojęs. Antanas pareiškė, kad jis turįs sūnų iš pirmos santuokos ir daugiau vaikų nenorįs. Juridinių įsipareigojimų, santuokos registracijos jis taip pat nepageidaująs, nes jo verslas plečiasi ir kam nors ssuteikti teisių į po vedybų galintį atsirasti turtą jis nesutinkąs. Antanas pabrėžė, kad Rūtą jis materialiai aprūpina ir aprūpins ateityje, tačiau kaip nors susisaistyti, taigi ir įsipareigoti turėti intymius ryšius vien su ja nesutiktų. Po minėto gydytojos perspėjimo praėjus dviem mėnesiams paaiškėjo, kad Antanas ir Rūta kartu nebegyvena.

Šeimos biologinis požymis

Taigi, ir viename, ir kitame šeimos apibrėžime aakcentuojama biologinė jos gyvenimo pusė. Ir tai, matyt, teisinga, nes žmogus yra ne tik socialinė, bet ir biologinė (biosocialinė) būtybė.

Tie Vakarų mokslininkai, kurie vadovaujasi analogiška šeimos samprata, pabrėžia jos, kaip biologinės visuomos, vidinį gyvenimą. Tokio pobūdžio darbuose akcentuojamas vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, kaip biologinių būtybių, emocinių ryšių normalumas ir nenormalumas, vyro ir žmonos seksualinių santykių svarbumas šeimos tvirtumui palaikyti ir kt. Biologiškai sveika santuoka, pasak jų, normaliai funkcionuoja. ne veltui daugelio Vakarų mokslininkų darbuose ypač pabrėžiamas emocinis šeimos gyvenimo pilnavertiškumas. Kalbama apie psichinę šeimos sveikatą, emocinę šeimos atmosferą, įtampas, nuotaikas, emocines būsenas: nerimą, depresiją, hipochondrinę reakciją, afektą, emocinį stresą, emocinio streso bei ligų rūšis ir pan. (1987).

„Britanijos enciklopedijoje“ (1964) šeima vadinama socialiniu vienetu. Joje rašoma: „Visur šeima apibrėžiama kaip socialinė grupė, susijusi su bendra gyvenamąja vieta, ekonominiu bendradarbiavimu ir reprodukcija. Ji jungia suaugusius abiejų lyčių asmenis, mažiausiai du iš jų palaiko socialiai pateisinamus lytinius santykius ir turi vieną arba daugiau palikuonių ar įvaikintų vaikų“. Taigi šiuo apibrėžimu organiškai jungiami irsocialiniai, ir biologiniai šeimos požymiai.

Akcentuojama gyvenamoji vieta, ekonominis bendradarbiavimas ir reprodukcija – tai svarbūs šeimos gyvenimo požymiai. Patraukia dėmesį šeimos narių ekonominis bendradarbiavimas. Tai ypač svarbus jos gyvenimo požymis, nes be jo šeima daugeliu atvejų pasmerkta žūti.

Šeimos ekonomikos tvarkymas yra aktualus Lietuvos laisvosios ekonomikos rinkos sąlygomis.

galima rasti ir kitokių originalių šeimos apibrėžimų. Antai „Amerikos enciklopedijoje“ (1964) nurodoma, kad visoms šeimoms būdingi keturi bruožai:

1. tai nariai, sisieti vedybomis, krauju ir įvaikinimu;

2. jie gyvena kartu po vienu stogu, o jei gyvena atskirai,,tai namų ūkį laiko savo nnamais;

3. jie bendrauja vieni su kitais atlikdami socialines funkcijas: motina ir tėvas, vyras, žmona, sūnus, duktė, brolis, sesuo;

4. laikosi bendrų papročių bei tradicijų ir kuria naujas.

Ką ti paminėti šeimos bruožai vertingi todėl, kad čia akcentuojamos socialinės tėvų ir vaikų funkcijos. Svarbus yra ir kitas to apibrėžimo požymis – nurodymas, kad šeimos laikosi bendrų papročių bei tradicijų ir kuria naujas. Tai labai svarbu Lietuvai, nes papročiai ir tradicijos yra sudėtinė tautos dvasios dalis. Jiems sunykus, neliktų ir dbvasiškai sveikos šeimos bei tautos.

Kai kkuriose vokiečių darbuose nurodomas dar vienas svarbus šeimos požymis – jos ryšių ilgalaikiškumas ir skirtingumas nuo paprastos žmonių sąjungos. Pavyzdžiui, vokiečių „Didžiojoje enciklopedijoje“ (1930) rašoma: „Šeima, žvelgiant į ją sociologiniu požiūriu, yra bendras vyro ir moters gyvenimas su savo palikuonimis. JJi sukurta ne vien remiantis jausmais, kaip, pavyzdžiui, sąjunga, bet irilgiau trunkančiais ryšiais, kurie istorijos eigoje įvairiose tautose labai įvairuoja.“

Iš tiesų šeima kuriama remiantis ne vien jausmais, išgyvenimais. Vedybų motyvai turi didelę reikšmę harmoningai šeimyninio gyvenimo raidai. Kartais jie tiriami siūlant pasirinkti alternatyvas: meilė arba materialinė gerovė, ar prašant nurodyti vienintelį santuokos motyvą. Toks požiūris supaprastina vedybinės motyvacijos pažinimą, nes dažniausiai kurti šeimą lemia įvairių motyvų bei aplinkybių visuma. Norint išsamiau atskleisti vedybinių motyvų suvokimą, 1984 m. būsimiesiems jaunavedžiams, klausiusiems paskaitų apie šeimos psichologiją, buvo pasiūlyta surašyti visas priežastis, paskatinusias juos kurti šeimą. (Surinkti 74 aprašai). Sugrupavus ir apibendrinus būsimųjų jaunavedžių nurodytas vedybų priežastis parengta anketa, kuria ištirta 215 būsimųjų jaunavedžių porų (430 žmonių). 1998 m. tyrimas pakartotas – aapklausta 189 būsimųjų jaunavedžių poros (378 žmonės). Abiejuose tyrimuose apklausti jauni pirmą kartą besituokiantys žmonės (iki 30 m. amžiaus). Apklausų duomenys pateikiami 2 lentelėje.

2 lentelė

Vedybų motyvai (proc.)

Motyvai 1984 m. apklausa 1998 m. apklausa

Vyrai Moterys Vyrai Moterys

Noras būti mylimam (-ai) 91 98 87 92

Noras mylėti 93 90 84 80

Noras savarankiškai gyventi 27 24 65 39

Noras įteisinti intymius ryšius 19 23 7 11

Noras pagerinti materialines sąlygas 6 4 21 24

Noras turėti vaikų 78 74 51 56

Nėštumas 18 19 21 22

Tėvų įtaka 5 7 1 6

Nuomonė, kad nevedusius vyrus, netekėjusias moteris mažiau gerbia aplinkiniai 5 6 0 0

Baimė likti vienišam (-ai) 6 12 5 18

Pastaba. Apklaustieji nurodydavo, ar kiekviena iš išvardintų priežasčių turėjo įtakos sprendimui kurti šeimą.

2 lentelėje pateikti duomenys atskleidžia kai kuriuos vedybinės motyvacijos pokyčius. Visų ppirma galima pažymėti emocinių (meilės) motyvų reikšmės silpnėjimą ir materialinių motyvų reikšmės stiprėjimą. Be šių motyvų, didesnė dalis moterų nurodė, kad tuoktis jas paskatino baimė likti vienišai. Šeimos santykių kitimo tendencijas atskleidžia ir nuomonės, kad vedusius vyrus, ištekėjusias moteris labiau gerbia visuomenė, atmetimas. Jas taip pat atskleidžia ir požiūris į būsimuosius vaikus. Pastebima, kad vis mažiau būsimųjų jaunavedžių kuria šeimą ketindami artimiausiu metu turėti vaikų. Tačiau kiek padaugėjo porų, kurios tuokiasi jau laukdamos vaiko gimimo.

Meilė ir moralinė atsakomybė yra svarbūs šeimos požymiai. Dingstant meilei šeimoje, nesvarbu kokio turinio ji būtų, dažnai slopsta ir pareiga bei atsakomybė.

Iš tikrųjų šeima yyra socialinė jai priimtinos tvarkos bendruomenė. tai svarbus jos požymis. Ne mažiau reikšmingas ir lyčių skirtumais besiremiantis funkcijų vykdymas. šeima yra neatsitiktinė sąjunga. tai laisvas nusiteikimas kartu gyventi, kurti, kentėti, kovoti, laimėti ir džiaugtis, auklėti vaikus. taibendras likimas ir kūryba. Nori ar nenori tėvai ir vaikai, bet juos sieja bendras likimas – gyventi kartu ir pripažinti vienas kitą.

Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse rašoma: „Šeima yra santuoka pagrįsta vyro ir moters sąjunga, kurią sudaro sutuoktiniai, kartu su jais gyvenantys vaikai ir kiti asmenys, susiję tarpusavyje kraujo ryšiais, šeimos teisėmis ir pareigomis“ (1995). Pedagogine prasme svarbus minėto koekso 12 straipsnis, kuriame nurodoma, jog šeimos nariai privalo remti vienas kitą moraliai irmaterialiai, įgyvendinti savo teises ir pareigas šeimos narių interesais. Taigi vaikais turi rūpintis ne tik tėvai.

meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei“.

Šeima yra tautybės ir pusiausvyros visuomenėje plėtojimo pamatas. Antanas Maceina (1990) rašė: „Šeima yyra tasai pradas, kuris skleisdina tautybę individuose ir kuris parengia tautos buvimui pagrindinius principus“.

Kiekviena šeimos apibrėžtis (sąvoka) bei šeimos vaidmens nusakymas yra saviti. Tačiau ypač svarbu tai, kad viena ar kita šeimos apibrėžtis yra paskata naujoms idėjoms kilti. Kiekvienas apibrėžimas yra „atviros sistemos“ modelis. iš jo kyla naujos idėjos, t.y. nauji apibrėžimai. Kiekviena šeimos apibrėžtis vertinga tiek, kiek ji skiriasi nuo to, kas yra žinoma. Kiekvienas apibrėžimas sudaro galimybę pateikti naujus argumentus, šeimos apibrėžimus ir įrodymus. Nė vienas iš jjų neturėtų būti laikomas galutiniu.

Siekiant moksliškai pažinti ir suprasti šeimą, jos esmę, labai svarbu žinoti, kad:

1. šeima – specifinis pačių bendriausių visuomenės dėsningumų, jos esmės atspindys. Kas dedasi visuomenėje, savitai atsispindi ir šeimoje;

2. šeima – sąlyginai uždaras socialinis – ppsichologinis vienetas (autonomiška aktyvi bendraujančių ir vienas kitą veikiančių žmonių grupė. Jos nariai vieni nuo kitų labai priklauso, vieni už kitus atsako; jų santykiai labai intymūs, atrodo lyg atsiriboję nuo išorinio pasaulio).

Šeimos nariai vienas su kitu bendrauja, sudarydami savitą sąlygiškai uždarą socialinį ir biopsichologinį kompleksą. TTą šeimos sąlygišką uždarumą pabrėžiame todėl, kad jos narių tarpusavio santykiai negali būti mechaniškai atsieti nuo socialinio konteksto (konkrečių ir socialinių jos gyvenimo sąlygų).

Šeimos narių poveikis vienas kitam yra trejopas:

2. žmogaus gyvenimui reikšmingas: paliečia kiekvieno šeimos nario likimą (pabandykite įsivaizduoti nelaimę šeimoje);

3. ppastovus: daro didelę įtaką visiems šeimos nariams (vieno šeimos nario aukšta elgesio kultūra gali suteikti daug malonių akimirkų kitam šeimos nariui ir už jos ribų).

Todėl sakoma, kad šeima yra gyvas sąlygiškai uždaras socialinis – psichologinis vienetas. Vieno žmogaus šeimoje problema yra visos šeimos problema.