Šeimos ir mokyklos įtaka paauglio ir asmenybės raidai

TURINYS

I. ĮVADAS…………………………3

Psichoanalitinis požiūris…………………………3

Paauglystės krizė…………………………4

Pažintinė raida…………………………5

Paauglių emocijos…………………………5

II. ŠEIMA…………………………7

Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje……………………..7

III. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA…………………………8

Nuo modernistinio postmodernistio link……………………8

Moderni branduolinė šeima…………………………8

Branduolinės šeimos nuostatos………………………..8

Tėvystės ypatumai…………………………8

Postmodernistinė šeima…………………………9

Naujoviška tėvystė…………………………9

Realybė tokia, kokia yra…………………………10

Kur link judame?…………………………10

IV. MOKYKLA…………………………12

Mokinių ir mokytojų santykiai………………………..12

Kokios mokyklos reikėtų…………………………12

Mokytojo autoritetas…………………………13

Atsakingas žmogus…………………………14

Ko nori mokiniai iš savo mokytojų……………………..14

V. IŠVADOS…………………………16

Naudota literatūra…………………………17I. ĮVADAS

Paauglystė

Paauglystė – labai sudėtingas pereinamasis amžius žmogaus raidos kelyje. Šis periodas sudėtingas ne tik patiems paaugliams, bet ir aplinkiniams – tėvams, mokytojams, kitiems asmenims.

Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusių žmonių amžių, nuo žaidimų, nnerūpestingo gyvenimo prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų laikotarpio.

Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu brendimu: mergaitėms – apie vienuoliktuosius metus, berniukams – apie tryliktuosius. Berniukai per metus paauga apie 7,5 cm, mergaitės – apie 4,5 cm. Šio augimo šuolio metu sparčiai formuojasi dauginimosi organai, tai yra ryškėja pirminiai ir formuojasi antriniai lytiniai požymiai. Jau 14-15 metų paaugliai savo išvaizda dažniausiai nesiskiria nuo suaugusiųjų.Psichoanalitinis požiūris

Freudas teigė, kad mokykliniai metai vaiko (6-11 metų) gyvenime yra sublimacijos, arba latentinis, periodas. Kadangi libidinė energija neišnyksta ir nnemažėja, asmuo turi surasti tokius elgesio būdus, į kuriuos ją galėtų nukreipti. Taip išvengiama baimės, kad seksualinė tos energijos prigimtis gali būti atpažinta. Taigi edipiškas varžybas gali pakeisti lenktyniavimas mokykloje arba sporto aikštelėje, seksualinį smalsumą – noras žinoti ir pažinti. JJeigu taip elgdamasis vaikas nesusiduria su išorinėmis kliūtimis ir naujais draudimais ir jeigu jam Superego dėka pavyksta realiai paneigti ankstesnius seksualinius interesus arba juos prisiimti kaip praeities dalį, kurią pakeitė nauji pomėgiai, jis jaučia malonumą užsiimdamas nauja veikla ir lengvai ją perima, patirdamas tobulėjimo jausmą, laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą.

Paauglio santykinę rimtį, būdingą latentiniam periodui, sutrikdo lytinis brendimas. Subrendus lytiniams organams, suaktyvėja seksualiniai interesai. Freudas mano, kad vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai, jeigu jie, prasidėjus latentiniam periodui, nebuvo visiškai išspręsti. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, paauglys turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Tačiau jis dar lieka prisirišęs, bent jau iš dalies, prie edipinio objekto net ir tada, kai, vengdamas draudimų ir su šia situacija susijusios baimės, nori nuo jos pabėgti. Padėtį komplikuoja tai, kkad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą. Todėl paauglys negali išsilaisvinti iš edipinių santykių ir surasti partnerių tarp bendraamžių.

Freudas teigė, kad paauglys, toliau egzistuojant toms pačioms Edipo situacijos sąlygoms, norėdamas išvengti baimės, neturi kito pasirinkimo, kaip sutvirtinti darudimą arba atsiskirti nuo šeimos aplinkos ir taip išvengti jos įtakos. Būtent tai jis ir daro, ieškodamas sandėrių ir provokuodamas tėvus, ypač jei jam sunkiai tai pavyksta įgyvendinti taikiomis priemonėmis. Tai vyksta ne tik tada, kai šeimoje keliami itin ggriežti reikalavimai, bet ir tada. Kai latentinio periodo pradžioje nesusiformuoja pakankamai efektyvi gynyba prieš kastracijos baimę. Paauglys neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis elgiasi taip, tarsi norėtų išprovokuoti savo tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius, manydamas, kad tai yra būtina padaryti, nors kartu ir labai sunku. Pasitaiko, kad taip krizė išsprendžiama, ir emocinis atsiskyrimas nuo tėvų tampa pagrindine gyvenimo būdo ir veiklos nuostata, prieštaraujančia tėvų lūkesčiams; tačiau dažnai kaltės jausmas suformuoja menkavertiškumo jausmą, kuris gali labai apsunkinti judėjimą šia kryptimi.

Ir priešingai, jeigu paauglys maištaudamas įtvirtina savarankiškumą ir nukreipia savo seksualinius interesus į aplinką, esančią už šeimos ribų, taip išlaikydamas ryšius su šeima, tai jis nebepriklauso nuo priešiškų jausmų, kurių turėtų griebtis, norėdamas išsivaduoti iš edipinių pančių. Tada jis, išgyvendamas gerokai mažesnį pavojų, gali normaliai bendrauti su šeima, patirdamas abipusius tiek švelnumo, tiek priešiškumo jausmus, ir gali žengti savu keliu nemaištaudamas ir būdamas paklusnus.Paauglystės krizė

Paauglys ne tik jaučia, bet ir įsisąmonina fizinius savo pasikeitimus ir ima jaustis stiprus, pasitikintis. Tai skatina poreikį užimti naują padėtį šeimoje, mokykloje. Jis nebenori būti mažiukas, siekia išsikovoti daugiau teisių, reikalauja didesnio savarankiškumo, kelia didesnius reikalavimus aplinkiniams. Tačiau paauglių siekimas būti suaugusiais – tai daugiau noras įgyti teisių, bet ne pareigų. Šitai rodo nnaujos vidinės pozicijos ir senos objektyvios padėties nesutapimą, o tai ir yra pagrindinė pauglystės krizės priežastis.

Kaip pereinama į suaugusiųjų gyvenimą? Tai priklauso nuo to, koks atotrūkis tarp normų ir reikalavimų, kuriuos visuomenė kelia vaikams ir suaugusiems. Būtent Vakarų šalyse šie reikalavimai labai skiriasi. Juk iš vaiko reikalaujama paklusnumo, o iš suaugusiojo – iniciatyvos ir savarankiškumo.

Psichologo E. Eriksono nuomone, paauglystės laikotarpiu sprendžiama tapatumo krizė. Paauglys nori suvokti save, bando ieškoti savo pozicijos gyvenime. Paaugliams kyla labai daug klausimų: kas jie yra; koks turėtų būti jų vaidmuo visuomenėje; ar jie dar vaikai, ar jau suaugę; kokią profesiją, kokį darbą pasirinkti? Nesugebėjimas atsakyti į šiuos klausimus – tapatumo stoka – kelia sumaištį. Sėkmingai įveikusiam šią krizę jaunuoliui, anot E. Eriksono, susiformuoja tapatumo jausmas, savo individualybės suvokimas, pasitikėjimas ir saugios ateities jausena.

Vokiečių filosofas ir psichologas E. Sprangeris jaunystės periodą dalija į dvi fazes, kurioms būdingos skirtingos krizės:

1. 14-17 metų paauglių pagrindinė problema – krizė, susijusi su siekimu išsivaduoti iš vaikiškų priklausomybės santykių.

2. 17-21 metais išryškėja atotrūkio krizė. Išsivadavę iš priklausomų santykių, suaugusiųjų globos, jaunuoliai ima jaustis vieniši.

Psichologė Ch. Būhler toliau plėtojo E. Sprangerio idėjas. Ji išskyrė dvi pereinamojo laikotarpio fazes – negatyvią ir pozityvią. Negatyvioji atsiranda dar iki subrendimo. Pagrindiniai jos bruožai – nerimas, ddirglumas, fizinės ir psichinės raidos disproporcija. Tai blaškymosi, prieštaringų jausmų, abstraktaus maišto, melancholijos, darbingumo sumažėjimo periodas. Mergaitėms negatyvumo suaktyvėjimas trunka 2-7 mėnesius ir baigiasi prasidėjus menstruacijoms ( 11-13 m.). berniukams šis periodas ilgesnis, jis prasideda tada, kai jie sulaukia 14-16 metų. Pozityvioji fazė ateina laipsniškai ir pasireiškia tuo, kad paauglys ima jausti artumą su aplinka, naujai suvokia meną, atranda naujų vertybių, kyla intymaus artumo poreikis, jis patiria meilės jausmą.Pažintinė raida

Paauglystės amžiaus tarpsnyje vis didėja gebėjimas abstrakčiai mąstyti. Santykis tarp konkretaus ir abstraktaus mąstymo nuolatos keičiasi pastarojo naudai. J. Piaget išskyrė ypatingą paauglių mąstymo bruožą – daug daugiau dėmesio jie skiria galimybei, o ne realybei. Paauglys, kaip ir suaugęs žmogus, vertindamas tikrovę linkęs atsižvelgti į įvairias galimybes. Paauglystės metais įvyksta esminių kokybinių pokyčių tose mąstymo struktūrose, kurios susijusios su klausimų kėlimu ir jų sprendimu. Paaugliai jau lengviau sprendžia intelektinius uždavinius, jie išmoksta operuoti hipotezėmis, kuria ir tikrina hipotezes mintyse.

asmeninių žinių. Jie gali nutolti nuo savo patirties. Paauglystėje įgyjama savybė suprasti ir abstrakčiai samprotauti apie įvairius gyvenimo reiškinius. Nustatyta, kad loginiai gebėjimai rutuliojasi laipsniškai ir kulminaciją pasiekia, kai vaikui sukanka 14 metų – tuomet paaugliai ima suprasti pagrindinius principus ir dėsningumus.Paauglių emocijos

Paauglio gyvenimas paprastai pakankamai emocionalus. Džiaugsmas, pasitenkinimas savimi dažnai kaitaliojasi su nepasitenkinimu ir neviltimi. Su nepasitenkinimo savimi ir kitais jausmais susijęs paauglio agresyvumas kartais perauga į nemotyvuotą žiaurumą. Paaugliai – labai pažeidžiami ir jautrūs.

Psichologiniai tyrimai liudija, kad ppaauglystės amžiuje labai dažni tokie jausmai kaip nerimas, nusivylimas viskuo ar net depresija. Tai lemia:

– abejingumo ir tuštumos pojūtis. Šis jausmas dažnai kyla supratus, kad vaikystė jau baigėsi, o tu dar nesuagęs;

– šie jausmai atsiranda išgyvenus kelias vieną po kitos patirtas nesėkmes, o jos paauglystės laikotarpiu, ieškant savęs ir savo vietos gyvenime, labai dažnos.

Psichologas M. ratteris teigia, kad apie 40 proc. Paauglių patiria stiprų, bet neilgai trunkantį liūdesio, nereikalingumo jausmą, pesimizmą.

Šio laikotarpio tyrėjai ypač pabrėžia paauglystės amžiaus prieštaringumus. Pateikiami net jjų sąrašai:

– noras įsilieti į grupę – noras išsiskirti iš grupės;

– noras būti savarankiškam – pagalbos laukimas;

– noras išbandyti jėgas – bejėgiškumo jausmas;

– noras būti priimtam, reikšmingam kitiems – nepasitikėjimas aplinkiniais;

– noras būti suaugusiam – nepasitikėjimas suaugusiųjų pasauliu;

– pažeidžiamumas – demonstratyvus grubumas;

– romantikos siekimas – cinizmas; <

– noras turėti savo požiūrio tašką – noras įgyti autoritetą;

– siekimas bendrauti – vienatvės poreikis;

– seksualiniai išgyvenimai – seksualinės patirties baimė.

Šį sąrašą galėtume tęsti.

Kaip paaiškinti šiuos prieštaravimus, nuotaikų svyravimus? Kai kurių psichologų nuomone, paauglystės periodas gali būti prilyginamas potrauminiam sindromui, kai žmogaus įgyta patirtis tokia neadekvati vidiniam jo pasauliui, savęs, pasaulio supratimui, kad tai negali būti suvokta.II. ŠEIMA

Šeima – svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis.

Vaiko psichologiniai sunkumai dažnai taip pat priklauso nuo santykių šeimoje, o norint juos pašalinti, reikia pakeisti vaiko vaidmenį ir bendravimo su juo stilių.Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje

Šeima taip pat yra svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas aarba modeliuojamas. Bandura ir kiti socialinio išmokimo teoretikai laikėsi nuomonės, kad paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas. Daugelis vaidmenų, kuriuos atlieka suaugusieji, gali būti apibūdinami kaip atsakomybė, auklėjimas, rūpinimasis, nepriklausomybė ir kt. Tačiau modeliavimas gali veikti ir priešinga kryptimi, t.y. sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis.

G. Elder atliko labai platų tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kokie vyrauja tėvų elgesio stiliai ir kokią įtaką jie daro tolesniam paauglių elgesiui. Ji ištyrė 7400 paauglių, aaugančių pilnose šeimose, ir nustatė, kad tėvų orientaciją į paauglius galima suskirstyti į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

1. Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.

2. Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.

3.Ddemokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažnaiusiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.

4. Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.

5. Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.

6. Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.

7. Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.III. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA

Nuo modernistinio postmodernistinio link

Patys aiškiai nesuvokdami, mes įžengėme į postmodernizmo erą. Ši era dažnai vadinama poindustrine, arba informacijos amžiumi, bet nė vienas pavadinimas neatspindi įvykusių pokyčių gylio ir pločio.

Moderni brandoulinė šeima

Modernioji era prasidėjusi Renesanso amžiuje ir apėmusi industrinę revoliuciją, buvo pagrįsta trimis tarpusavyje susijusiomis prielaidomis. Pirmoji – žmonijos progreso idėja: visuomenė vvystosi pažangesnio, taikesnio, harmoningesnio pasaulio kryptimi, kur kiekvienas žmogus turi teisę takiai gyventi ir siekti gerovės. Antra prielaida: egzistuoja universalūs gamtos ir mokslo dėsniai, kurie peržiangia laiko ir kultūros ribas. Trečioji prielaida – reguliarumas: manoma, kad pasaulis sukonstruotas tvarkingai, kad gyvūnai ir augalai, cheminiai elementai, geologiniai sluoksniai gali būti suklasifikuoti hierarchiškai.

Visa tai nulėmė unikalias šiuolaikinio pasaulio ypatybes. Jomis grindžiama ir moderni šeima. Į ją žiūrėta kaip į tobuliausią šeimos evoliucijos darinį. Du tėvai, du ar trys vaikai, vienas iš jų dirba, kitas lieka namie – augina vaikus, prižiūri namų ūkį. Tokia šeima laikyta idealia, o kitos jos formos tebuvo pradinės šeimos vystymosi stadijomis.Branduolinės šeimos nuostatos

Moderni šeima rėmėsi trimis kertinėmis nuostatomis. Pirmiausia – romantiška meile. Ankstesniais laikais poros tuokėsi pagal šeimos ar visuomenės didaktiką, o pagrindiniai kriterijai buvo turtas ir socialinė padėtis. Vėliau visuomenės spaudimas mažėjo, įprasta tapo gyvenimo draugą rinktis pagal abipusį patrauklumą.

Antrasis moderniosios šeimos ramstis buvo motinos meilė – idėja, kad moterys turi „instinktą“ ir jaučia poreikį rūpintis vaikais.

Trečioji moderniosios šeimos nuostata – prieraišumas. Buvo manoma, kad šeimos narius siejantys ryšiai (religiniai, etiniai, socialiniai) yra stipresni ir galingesni už saitus su kitais žmonėmis.Tėvystės ypatumai

Minėtomis nuostatomis buvo grindžiamas ir vaikų bei paauglių auklėjimas. Manyta, kad šiuolaikiniai tėvai viską žžino apie vaikų auklėjimą. Pagalba turėjo tik užtikrinti tėvus daryti tai, kas „natūraliai atrodo“. Vaikai – nekalti, tyri, o tėvai turi juos puoselėti ir ginti. Paaugliai buvo laikomi dar nesubrendusiais – jiems reikia suaugusiųjų vadovavimo, nurodymų ir kontrolės. Paauglystė, laikyta pasiruošimu suaugusiųjų gyvenimui, įnešdavo savo „audrų ir streso“, nes jauniems žmonėms tekdavo ilgainiui atsiskirti nuo tvirtos branduolinės šeimos ir tapti socialiai bei finansiškai nepriklausomiems.

Tokį vaikų ir paauglių vertinimą palaikė literatūra, televizija. Paaugliai buvo vaizduojami kaip nesubrendę jauni žmonės, kovojantys dėl savęs. Modernusis teismas siekė ginti vaikus ir paauglius: buvo išleista vaikų darbo ir lavinimo įsatatymai. Iškylančias problemas medikai aiškindavo vidiniais konfliktais, kurių kyla dėl pernelyg tvirtų branduolinės šeimos ryšių.Postmodernistinė šeima

Postmodernistinis požiūris iš esmės išaugo iš progreso, universalumo ir reguliarumo idėjų krizės. Daugelis XX amžiaus įvykių parodė, kad progreso idėja nėra teisinga.

Pasikeitus mąstymui, psikeitė ir požiūris į šeimą. Ideali sutelkta šeima užleido vietą tokiai šeimai, kuriągalima pavadinti „imlia postmodernistine“.

Šeima imli, nes ji nebėra izoliuota nuo visuomenės. Asmeniniai kompiuteriai, faksai, atsakikliai darbo reikalus perkelia namo. Vaikų priežiūros įstaigos, priklausančios biurams ir gamykloms, suartina darbą su namais. Televizija „atneša“ į namus išorinio pasaulio įvykių. Gausūs televizijos šou smulkmeniškai narsto šeimos problemas.

Pakito ir šeimos kertinės nuostatos. Visų pirma, romantiška

meilė transformavosi į sutarimu grindžiamą meilę. Šioji meilė yra realistiška ir praktiška. Ji pripažįsta lytinius santykius prieš vedybas ir nebūtinai laiko santykius ilgaamžiškais. Tokia meilė – tai susitarimas tarp partnerių, sutartis, kuri, kaip bet kuri kita, gali būti bet kada nutraukta.

Naujoji šeima nebesistengia apginti narių nuo išorinio pasaulio spaudimo. Priešingai, vaikai ir paaugliai skatinami susidurti su išorinio pasaulio tikrove kuo jaunesnio amžiaus. Vaikų vystymasis „skubinamas“. Iš dalies tai rodo geranoriškas tėvų intencijas, nes padeda vaikams susidoroti su informacijos antplūdžiu iir pagundomis, kurios užplūsta juos už ir taip perregimų šeimos gyvenimo ribų.Naujoviška tėvystė

Dabar tėvystė – tai veikla, kuria tėvai dalijasi su kitais žmonėmis už šeimos ribų. Tai nebėra instinktas, kuris „ima veikti“ gimus vaikui. Dabar tai – išmokstami auklėjimo metodai.

Dabar tėvai suvokia, kad „taip, kaip savaime išeina“, ne visada vaikams yra gerai. Kai kalbate su vaiku opiu klausimu, galite rasti būdą pasakyti mažiau skausmingai. Yra ir drausminimo būdų, kurie nesumenkina vaiko savigarbos. Šiuolaikinių tėvų problema – pasirinkti iš daugybės kknygų ir žiniasklaidos siūlomų patarimų. Dauguma patarimų skamba įtikinamai, bet kas garantuos, kad jie teisingi? Ir kurie teisingi?

Vaikas yra gerbiamas, bet vaikiškos nekaltybės, tyrumo suvokimas virto vaiko kompetencijos suvokimu. Vaikai kasdien susiduria su nemaža doze atviro smurto, seksualumo, prievartos vvaizdų – ar jie tebėra tyri?

Gal dėl to, kad patys nebepajėgiame kontroliuoti aplinkos poveikio, suvokiame vaikus kaip gebančius susidoroti su visa šia medžiaga. Amerikiečių visuomenė taip užvaldyta šio kompetencijos suvokimo, jog keturmečiams-penkiamečiams vaikams aiškinama apie AIDS ir prievartą. Sumanūs vaikučiai tampa ir filmų herojais.

Tuomet ir nūdienos paauglių negalime laikyti nebrandžiais. Jie išprusę: nusimano apie pasaulį, žino apie seksą, narkotikus, nusikaltimus ir dar daug daugiau. Taip patogiau tėvams, besiskundžiantiems laiko trūkumu. Paauglių išprusimas leidžia tėvams nusimesti atsakomybę: jie leidžia patiems paaugliams nustatyti ribas, nevadovauja ir nekontroliuoja. Vis dažniau paaugliai paliekami patys sau.

Teismai šiandien rūpinasi vaikų ir paauglių teisėmis. Jie gali paduoti tėvus į teismą, išreikšti vaią, spręsti dėl lankymo teisių.Realybė tokia, kokia yra

` Kompetetingų vaikų ir išprususių paauglių ssuvokimas pakenkė ir vaikams, ir paaugliams. Tokios nuostatos ėmė kelti jiems didžiulį stresą. Ir tai netruko pasireikšti. Bet kokio šiuolaikinio vaikų ir paauglių tyrimo rezultatai blogesni, negu buvo prieš ketvirtį amžiaus, atsirandant postmodernistinėms idėjoms. Žinoma, įtakos turėjo ir ekonomika bei valstybės politika. Tačiau teisingas ir atvirkščias reiškinys – valstybės politiką ir ekonomiką iš dalies formuoja tai, kaip suvokiami jauni žmonės. Pateiksime iškalbingų JAV atliktų vaikų ir paauglių tyrimų duomenų. Per pastaruosius du dešimtmečius dvigubai padaugėjo vaikų ir paauglių nutukimo atvejų. AApie 10 tūkstančių paauglių per metus žūsta vartodami kvaišalus. Vienas iš keturių paauglių kas dvi savaites be saiko prisigeria.

Apie milijoną paauglių merginų kasmet pastoja. Per pastaruosius 20 metų paauglių savižudybių išaugo trigubai. Viena iš keturių paauglių merginų turi mitybos sutrikimų, dažniausiai perdėtai laikosi dietos. Daugiausiai žmogžudysčių įvykdo 14-19 amžiaus paaugliai.

Žurnale Archives of Pediatrics and Adolescent Medicine teigiama, kad nuo 9-ojo dešimtmečio vaikai ir paaugliai ėmė vartoti dvigubai daugiau psichotropinių vaistų negu seniau, ir tai beveik prilygsta suaugusiųjų suvartojamų vaistų kiekiui. Vienas iš dažniausiai išrašomų vaistų – antidepresantas Prozac. Yra duomenų, kad jis gali turėti neigiamą poveikį vaikų ir paauglių fiziniam vystymuisi – ūgiui ir svoriui.

Ši statistika baugina. Žinoma, negalime kaltę versti pasikeitusioms šiuolaikiškoms nuostatoms į vaikus ir jaunimą. Per labai trumpą laiką visuomenė patyrė didžiulių socialinių pokyčių, o jauno žmogaus sveikam augimui ir vystymuisi būtinas stabilumas ir saugumas. Ištisa tėvų karta išgyveno šeimos šeimos virsmą iš sutelktos branduolinės į imlią. Keitėsi požiūris į vedybas, skyrybas ir alternatyvias sugyvenimo formas.Kur link judame?

Mes judame realistinio visų šeimos narių suvokimo link to, ką galima būtų pavadinti gyvybinga šeima, kur vertinamas šiuolaikiškas buvimas kartu ir ankstesnioji šeimos autonomija. Skiriama dėmesio didėjantiems vaikų sugebėjimams ir kartu teikiama tėvų pagalba ir parama. Paaugliai ssuvokiami kaip bręstantys, vis labiau išprusę, bet pripažįstamas ir suaugusiųjų vadovavimo, suteikiamos krypties ir ir ribų poreikis. Laikraščių ir žurnalų publikacijose pripažįstama žala, kurią vaikams sukelia nerealūs pasiekimų lūkesčiai.

Vis dėlto galima sakyti, kad šeima yar gyva ir jai sekasi neblogai. Ji stulbinamai pasikeitė – mes vis dar cbandome prie to prisitaikyti, ir, kaip dažniausiai būna, vaikams ir paaugliams pakenkiama labiausiai. Tačiau mūsų pagrindinė vertybių sistema išliko. Mes tikime sunkiu darbu, demokratija, autonomija, pripažįstame tam tikrą bažnyčios vaidmenį. Tik mūsų socialinės atsakomybės ribos dėl per greitų socialinių pokyčių, deja, tapo neaiškios.

Mes jaučiame poreikį nugyventi savo gyvenimą kuo geriau. Tačiau mes norime mylėti, ir būti mylimi, ir rūpintis kitais, ir patys patirti rūpestį. Moderni šeima tai pasiekdavo moterų sąskaita. Jų poreikis tobulėti, tapti kuo nors buvo suvaržytas. Imlioje šeimoje, priešingai, išaukštinamas poreikis kuo nors tapti, bet aukojamas poreikis priklausyti, ir tai sunkiausias gula ant vaikų ir paauglių pečių. Norėtųsi, kad pagaliau šeima padėtų įgyvendinti abu poreikius: ir tapti, ir priklausyti. Norisi tikėti, jog judame teisinga kryptimi.IV. MOKYKLA

Mokinių ir mokytojų santykiai

Mokytojas dažniausiai esti tarsi aukščiau už vaiką, jis tarytum prižiūrėtojas. Mokiniais nepasitikima. Manoma, kad juos reikia nuolatos kontroliuoti. Kaipgi kitaip! Vaikams, paaugliams ir jaunuoliams trūksta savitvardos ir atsakomybės, todėl mokykla atsako uuž jų veiksmus. Tam mokyklos administracija arba pedagogų taryba primeta taisyklių ir elgesio normų „rinkinėlį“, kurio turi visi be atodairos laikytis. Netikima, kad mokiniai patys gali pasirinkti teigiamus tikslus bei elgesio būdus.

Tokioje mokykloje aiški hierarchija: direktorius, pavaduotojai ir mokytojai – viršuje. Jų darbo „medžiaga“, t.y. mokiniai, kurie neturi galimybės daryti sprendimų, – apačioje. V. Satir tokią bendravimo situaciją vadina nelygiateise: kai vienas stovi, o kitas – klūpo. Stovintysis galvoja tik apie savo tikslus, apimtas noro kuo greičiau juos pasiekti. Betgi labai retai domimasi mokinių nuomone, mintimis, samprotavimais, pastebėjimais ir jausmais. Mokiniai jaučia, kad jų nuomonė – niekam neįdomi. Dažniausiai tokioje hierarchinėje sistemoje mokinių ir mokytojų santykiai grindžiami baime, o tvarka palaikoma bausmėmis.

Kokios mokyklos reikėtų?

Svarbiausias mokyklos tikslas – ne tik teikti žinių, bet ir ugdyti sugebantį pažinti žmogų. Ugdydama asmenybę, mokykla pirmiausia turi padėti kiekvienam suprasti save, suvokti savo tapatybę, rasti gyvenimo tikslą.

vertybėmis. Tada atsiranda poreikis mąstyti, kurti ir mylėti – būti susijusiam su kitais. Tai pasireiškia kasdieniu teigiamu nusiteikimu matyti kitus, jausti juos ir girdėti, ką jie nori mums pasakyti.

Kuriamą mokyklą galėtume pavadinti demokratiška atsižvelgiant į pagrindinį demokratijos principą – visi žmonės lygūs ir kiekvienas, nuo mažiausio iki didžiausio, yra už kažką atsakingas. Laisvas žmogus gali daryti tai, kas jam patinka, bet tik tol, kol nepažeidžia kito žmogaus teisių ir laisvių. Tokia laisvė yra ne „nuo ko nors“, bet „kam nnors“. Tai ne laisvė nuo apribojimų, bet laisvė pasirinkti.

Galėtume ateities mokyklą pavadinti lygiateisiškumo kultūra paremta mokykla. Ši kultūra grindžiama prielaida, kad kiekvienas žmogus yra vertingas.

Kaip bepavadintume mokyklą, ji turi būti „gera“ tiek mokiniams, tiek mokytojams.

A. H. Maslow, kalbėdamas apie sąlygas, kurių reikia, kad vaikas norėtų sužinoti ir suprasti, pabrėžia, kad pirmiausia mokinys turi jaustis patogiai fiziniu požiūriu. Paskui, aišku, turi būti patenkinti aukštesnieji poreikiai, apie kuriuos kalbėjome.

Ko galima išmokti apleistoje aplinkoje besimokantys vaikai? Tie, kurių namuose nnėra tvarkos, taip ir nesužino, kokia turi būti normali buitis. Vaikams, ateinantiems į mokyklą iš normalių, sutvarkytų namų, toks vaizdas sukelia nepasitenkinimo jausmą, menkina mokyklos prestižą.

Tokios padėties, kuri matyti kai kuriose mokyklose bei jų bendrabučiuose, negalima pateisinti pinigų stoka. DDidelių investicijų tikrai nereikia. Reikia tik pagarbos sau, sumanumo ir noro. Geriau nukabinti nudryžusias užuolaidas ir mokytis prie išvalytų langų. Aišku, iniciatyvą dažniausiai turi rodyti administracija ir mokytojai. Mažai tikėtina, kad mokinė, atsikėlusi nuo suolo su išlindusia vinimi ir pamačiusi suplėšytą kojinę, nuspręs kitą dieną atsinešti plaktuką.

Yra mokyklų, kurių interjeras išpuoselėtas, išgrąžintas, bet atrodo šaltas ir atgrasus, nes mokiniai ten jaučiasi nepageidaujami.

Mokykla ir jos aplinka turi būti patogi, estetiškai patraukli ir demokratiška. Mokiniai ir mokytojai turi jaustis gerbiami ir saugūs.

A. H. Maslow nurodė, kad švietimas, ugdymas turi būti orientuoti į .žmogų, turi padėti jam išreikšti save, tapti geresniu žmogumi. Vadinasi, mokymasis tolygus žmogaus tapsmui.

Tam, kad mokykla ugdytų asmenybę, pirmiausiai, ką ji gali padaryti – tai perteikti mmokiniams programoje numatytą medžiagą, susiedama ją su gyvenimu. Žinoma, labai svarbu atsižvelgti į moksleivių amžių, taigi ir į jų patirtį. Nuo vaikų darželio iki mokyklos baigimo vaikams reikia aiškinti, kaip visa tai, ko jie mokomi, yra susiję su jais pačiais ir jų aplinka. Gyvenimišką medžiagą mokiniai greičiau įprasmina. Kartu atkrinta išorinio spaudimo būtinybė, pavyzdžiui, gąsdinimas blogais pažymiais. Jei dėstoma medžiaga mokiniams yra reikalinga ir prasminga, ji tampa paskata mokytis.

Mokykla yra ta vieta, kur vaikas patiria, kad jis – visuomenės ddalis. Čia vyksta intencyvus bendravimas: moknių su mokiniais, mokinių su mokytojais, mokytojų ir administracijos. Tokie santykiai dažniausiai nulemia ir mokymosi sėkmę.

Jei bendravimas mokykloje yra tik individualus, t.y. kiekvienas dirba atskirai, rūpinasi vien savo laimėjimais, tai mokiniai tada jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Jeigu darbas mokykloje paremtas rungtyniavimu, kurio metu nustatomi laimėtojai ir nugalėtieji, moksleiviams kyla nerimas, sumažėja mokymosi produktyvumas. Jei vaikas nėra labai gabus ir žino, kad vis tiek pralaimės, tai dingsta bet koks noras mokytis.

Mokykla, kuri remiasi humanistiniais principais, turi skatinti bendravimą, pagrįstą bendradarbiavimu. Toks turi būti ir mokymasis. Tai darbas, kai grupė moksleivių dirba kartu, kad pasiektų bendrą tikslą.

Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas turi savąjį charakterio bruožų, gabumų, patirties ir įsitikinimų derinį.

Mokytojas turi padėti suprasti moksleiviui, kas jis yra, padėti pažinti save. Vaikai turi žinoti, kad kievienas mūsų esame gražūs ir vertingi tokie, kokie esame. Turime mylėti save tokius, kokie esame, ir būti mylimi kitų. Savo privalumais reikia remtis gyvenime ir augti kaip asmenybei.Mokytojo autoritetas

Geriausi mokytojai – tie, kurie su savo mokiniais yra nuoširdūs, prieina arti, nebijo žiūrėti į akis, t.y. tie, kurių tiek fizinė, tiek dvasinė distancija nedidelė, o tiksliau – optimali. Tai toli gražu nereiškia, kad jie nereguoja į netinkamą elgesį, kklaidas, pažangas ir pan.

Kaip žinia, vaikai ir paaugliai nuo 7 iki 14 metų ieško autoriteto, t.y. tarpininko tarp pasaulio ir savęs. Tokį žmogų sutikę, juo labai tiki. Nuo 14 metų, kai viską pradeda kvescionuoti, paaugliai ir jaunuoliai klausia savęs, kodėl šis žmogus – autoritetas. Ir tas atsakymas turi lemiamą reikšmę visam gyvenimui.

Vaikams, paaugliams ir jaunuoliams reikia tokių suaugusiųjų, kurie sugebėtų juos vesti, o o ne sektų iš paskos. Jiems reikia suaugusiųjų, kurie aktyviai veiktų, o ne pasyviai reaguotų, įsipareigotų ne tik sau, bet ir kitiems, kurie gerbtų save ir kitus, kitų pažiūras ir interesus. Kaip žinia, kartų konfliktas egzistuoja daugiausia dėl to, kad suaugusieji daugiau kal ba apie vaikus tarpusavyje, bet ne su jais pačiais.

Mokytojo kompetencija, profesionalumas, jo gabumai ir žinios, siekimas pačiam lavintis visada yra mokinių gerbiami. Nesumenkina mokytojo autoriteto savo klaidų pripažinimas, nebijojimas pasakyti, kad jis kažko nežino. Tai tik rodo asmenybės stiprumą.Atsakingas žmogus

Mokykla turi tapti ta vieta, kurioje mokoma atsakomybės. Kiekvienas mokinys privalo mokėti suformuluoti iškilusią problemą, išnagrinėti turimas pasirinkimo galimybes, įvertinti jas ir priimti sprendimą, kuris, jo manymu, yra tinkamiausias, optimalus. Tada jis turi elgtis taip, kaip pasirinko, ir įvykdyti sprendimą.

Moksleiviai turi suprasti, kad jiems patiems reikia analizuoti ir įvertinti savo elgesį. Jei mmokinys įsitikins, kad nesėkmių priežastis – jo veiksmai, turės keisti elgesį.

Jei vaikas blogai elgiasi per pamoką, verta paklausti: „Ką tu darai?“. Jei klausiama geranoriškai, neprimetant praeities pražangų, paprastai mokinys tinkamai įvertina, kas yra negerai. Mokytojas tada gali paklausti, kaipgi reikia elgtis.

Jei mokinys pats negali pasirinkti alternatyvaus elgesio varianto, jei jam tai sunku, gali padėti mokytojas. Kai kada mokytojo pagalba, formuluojant alternatyvas, yra neišvengiama, ypač tais atvejais, kai vaikas nežino, kaip jam pasitaisyti. Galima aptarti su vaiku, kaip jis gali keisti netinkamą elgesį.

Tradiciškai gi būna visai kitaip. Tiek mokytojai, tiek tėvai pradeda gąsdinti: „Jei elgsies netinkamai, būsi nubaustas“. Toks metodas panaikina vaiko atsakomybęuž elgesį. Mokytojas pats įvertina elgesį ir nustato bausmę. Bet bausmė neišsprendžia situacijos.Ko nori mokiniai iš savo mokytojų

Tai, ko pageidauja mokiniai iš savo mokytojų, taikliai suformulavo profesorius V. J. Černius:

– Nusišypsokite, kai mane pamatote.

– Žinokite mano vardą ir pavardę. Kreipkitės į mane vardu.

– Klausykite menęs, kai aš kalbu.

– Pasakykite man, kad manęs pasigedote, kai aš nebuvau mokykloje.

– Pažinkite mane. Pastebėkite mano gabumus, interesus. Atkreipkite į mane, kaip į individą, dėmesį.

– Duokite man kasdien galimybę ką nors pasiekti kad ir mažoje srityje. Pastebėkite mano kad ir mažus laimėjimus mokykloje ir už jos ribų.

– Pastebėkite, kai aš padarau ką nors gerai. Pasakykite man

tai.

– Jei jums nepatinka, ką aš darau, padėkite man suprasti, kad jūs mane vis tiek mėgstate kaip asmenį.

– Parodykite man, kad aš turiu ateityje daug galimybių ir kad galiu siekti savo tikslų.

– Padrąsinkite mane.V. IŠVADOS

Palyginę šeimą ir mokyklą, galime pastebėti, kad kai kurie jų bruožai panašūs. Ir šeimai, ir mokyklai neparanku pripažinti, jog paauglio sunkumai susiję su šeimoje ar mokykloje vyraujančiais santykiais. Ir šeima, ir mokykla dažnai laikosi nuostatos, jog ji yra „gera“, o tik vienas jos narys „blogas“. Abi jos ddažnai yra pernelyg rigidiškos ir nenori ar nesugeba atsižvelgti į vaiko individualybę.

Tėvų ir mokytojų vaidmuo didelis, patenkinant fiziologinius, saugumo, meilės, priklausomybės ir pagarbos poreikius, tačiau jie turi tik sudaryti vaikams palankias sąlygas, bet nbandyti „lipdyti“ jų asmenybių pagal savo sukurtą paveikslą.Naudota literatūra

1. Chomentauskienė R. Šiuolaikinė šeima // Psichologija tau, 2002, Nr. 6.

2. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė / Aš myliu kiekvieną vaiką. – Vilnius, 1996.

3. Navaitis G. Psichologinė parama vaikams. – Vilnius, 1998.

4. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 1996.

TURINYS

I. ĮĮVADAS…………………………3

Psichoanalitinis požiūris…………………………3

Paauglystės krizė…………………………4

Pažintinė raida…………………………5

Paauglių emocijos…………………………5

II. ŠEIMA…………………………7

Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje……………………..7

III. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA…………………………8

Nuo modernistinio postmodernistio link……………………8

Moderni branduolinė šeima…………………………8

Branduolinės šeimos nuostatos………………………..8

Tėvystės ypatumai…………………………8

Postmodernistinė šeima…………………………9

Naujoviška tėvystė…………………………9

Realybė tokia, kokia yra…………………………10

Kur link judame?…………………………10

IV. MOKYKLA…………………………12

Mokinių ir mokytojų santykiai………………………..12

Kokios mokyklos reikėtų…………………………12

Mokytojo autoritetas…………………………13

Atsakingas žmogus…………………………14

Ko nori mokiniai iš savo mokytojų……………………..14

V. IŠVADOS…………………………16

Naudota literatūra…………………………17

I. ĮVADAS

Paauglystė

Paauglystė – labai sudėtingas pereinamasis amžius žmogaus raidos kelyje. Šis periodas sudėtingas ne tik patiems paaugliams, bet ir aplinkiniams – tėvams, mokytojams, kitiems asmenims.

Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusių žmonių amžių, nuo žaidimų, nerūpestingo gyvenimo prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų laikotarpio.

Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu brendimu: mergaitėms – apie vienuoliktuosius metus, berniukams – apie tryliktuosius. Berniukai per metus paauga apie 7,5 cm, mergaitės – apie 4,5 cm. Šio augimo šuolio metu sparčiai formuojasi dauginimosi organai, tai yra .ryškėja pirminiai ir formuojasi antriniai lytiniai požymiai. Jau 14-15 metų paaugliai savo išvaizda dažniausiai nesiskiria nuo suaugusiųjų.

Psichoanalitinis ppožiūris

Freudas teigė, kad mokykliniai metai vaiko (6-11 metų) gyvenime yra sublimacijos, arba latentinis, periodas. Kadangi libidinė energija neišnyksta ir nemažėja, asmuo turi surasti tokius elgesio būdus, į kuriuos ją galėtų nukreipti. Taip išvengiama baimės, kad seksualinė tos energijos prigimtis gali būti atpažinta. Taigi edipiškas varžybas gali pakeisti lenktyniavimas mokykloje arba sporto aikštelėje, seksualinį smalsumą – noras žinoti ir pažinti. Jeigu taip elgdamasis vaikas nesusiduria su išorinėmis kliūtimis ir naujais draudimais ir jeigu jam Superego dėka pavyksta realiai paneigti ankstesnius seksualinius iinteresus arba juos prisiimti kaip praeities dalį, kurią pakeitė nauji pomėgiai, jis jaučia malonumą užsiimdamas nauja veikla ir lengvai ją perima, patirdamas tobulėjimo jausmą, laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą.

Paauglio santykinę rimtį, būdingą latentiniam periodui, sutrikdo lytinis brendimas. Subrendus lytiniams organams, suaktyvėja seksualiniai interesai. Freudas mano, kad vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai, jeigu jie, prasidėjus latentiniam periodui, nebuvo visiškai išspręsti. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, paauglys turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Tačiau jis dar lieka prisirišęs, bent jau iš dalies, prie edipinio objekto net ir tada, kai, vengdamas draudimų ir su šia situacija susijusios baimės, nori nuo jos pabėgti. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą. Todėl paauglys negali išsilaisvinti iš edipinių santykių ir surasti partnerių tarp bendraamžių.

Freudas teigė, kad paauglys, toliau egzistuojant toms pačioms Edipo situacijos sąlygoms, norėdamas išvengti baimės, neturi kito pasirinkimo, kaip sutvirtinti darudimą arba atsiskirti nuo šeimos aplinkos ir taip išvengti jos įtakos. Būtent tai jis ir daro, ieškodamas sandėrių ir provokuodamas tėvus, ypač jei jam sunkiai tai pavyksta įgyvendinti taikiomis priemonėmis. Tai vyksta ne tik tada, kai šeimoje keliami itin griežti reikalavimai, bet ir tada. Kai latentinio periodo pradžioje nesusiformuoja pakankamai efektyvi gynyba prieš kastracijos baimę. Paauglys neigia savo šeimos nuomonę, sskonį, įpročius, tikslus. Jis elgiasi taip, tarsi norėtų išprovokuoti savo tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius, manydamas, kad tai yra būtina padaryti, nors kartu ir labai sunku. Pasitaiko, kad taip krizė išsprendžiama, ir emocinis atsiskyrimas nuo tėvų tampa pagrindine gyvenimo būdo ir veiklos nuostata, prieštaraujančia tėvų lūkesčiams; tačiau dažnai kaltės jausmas suformuoja menkavertiškumo jausmą, kuris gali labai apsunkinti judėjimą šia kryptimi.

Paauglystės krizė

Paauglys ne tik jaučia, bet ir įsisąmonina fizinius savo pasikeitimus ir ima jaustis stiprus, pasitikintis. Tai skatina poreikį užimti naują padėtį šeimoje, mokykloje. Jis nebenori būti mažiukas, siekia išsikovoti daugiau teisių, reikalauja didesnio savarankiškumo, kelia didesnius reikalavimus aplinkiniams. Tačiau paauglių siekimas būti suaugusiais – tai daugiau noras įgyti teisių, bet ne pareigų. Šitai rodo naujos vidinės pozicijos ir senos objektyvios padėties nesutapimą, o tai ir yra pagrindinė pauglystės krizės priežastis.

Kaip pereinama į suaugusiųjų gyvenimą? TTai priklauso nuo to, koks atotrūkis tarp normų ir reikalavimų, kuriuos visuomenė ke.lia vaikams ir suaugusiems. Būtent Vakarų šalyse šie reikalavimai labai skiriasi. Juk iš vaiko reikalaujama paklusnumo, o iš suaugusiojo – iniciatyvos ir savarankiškumo.

Vokiečių filosofas ir psichologas E. Sprangeris jaunystės periodą dalija į dvi fazes, kurioms būdingos skirtingos krizės:

1. 14-17 metų paauglių pagrindinė problema – krizė, susijusi su siekimu išsivaduoti iš vaikiškų priklausomybės santykių.

2. 17-21 metais išryškėja atotrūkio krizė. Išsivadavę iš priklausomų santykių, suaugusiųjų globos, jaunuoliai ima jaustis vieniši.

mėnesius ir baigiasi prasidėjus menstruacijoms ( 11-13 m.). berniukams šis periodas ilgesnis, jis prasideda tada, kai jie sulaukia 14-16 metų. Pozityvioji fazė ateina laipsniškai ir pasireiškia tuo, kad paauglys ima jausti artumą su aplinka, naujai suvokia meną, atranda naujų vertybių, kyla intymaus artumo poreikis, jis patiria meilės jausmą.

Pažintinė raida

Paauglystės amžiaus tarpsnyje vis didėja gebėjimas abstrakčiai mąstyti. Santykis tarp konkretaus ir abstraktaus mąstymo nuolatos keičiasi pastarojo naudai. J. Piaget išskyrė ypatingą paauglių mąstymo bruožą – daug daugiau dėmesio jie skiria ggalimybei, o ne realybei. Paauglys, kaip ir suaugęs žmogus, vertindamas tikrovę linkęs atsižvelgti į įvairias galimybes. Paauglystės metais įvyksta esminių kokybinių pokyčių tose mąstymo struktūrose, kurios susijusios su klausimų kėlimu ir jų sprendimu. Paaugliai jau lengviau sprendžia intelektinius uždavinius, jie išmoksta operuoti hipotezėmis, kuria ir tikrina hipotezes mintyse.

Ankstyvojoje paauglystėje paauglių mąstymui dar būdingas egocentrizmas, jie dažnai mano, kad asmeninis jų patyrimas yra unikalus. Paauglystėje kai kurie pasiekia formalių operacijų stadiją. Jai būdinga gebėjimas mąstyti abstrakčiai, nesiremiant konkrečiais vaizdiniais. Šis mmąstymo būdas vadinamas gebėjimu mąstyti apie mąstymą. Formalių operacijų stadijoje paaugliai nebepriklauso nuo tiesioginio suvokimo ar nuo ankstesnio patyrimo ir asmeninių žinių. Jie gali nutolti nuo savo patirties. Paauglystėje įgyjama savybė suprasti ir abstrakčiai samprotauti apie įvairius gyvenimo reiškinius. Nustatyta, kkad loginiai gebėjimai rutuliojasi laipsniškai ir kulminaciją pasiekia, kai vaikui sukanka 14 metų – tuomet paaugliai ima suprasti pagrindinius principus ir dėsningumus.

Paauglių emocijos

Psichologiniai tyrimai liudija, kad paauglystės amžiuje labai dažni tokie jausmai kaip nerimas, nusivylimas viskuo ar net depresija. Tai lemia:

– abejingumo ir tuštumos pojūtis. Šis jausmas dažnai kyla supratus, kad vaikystė jau baigėsi, o tu dar nesuagęs;

– šie jausmai atsiranda išgyvenus kelias vieną po kitos patirtas nesėkmes, o jos paauglystės laikotarpiu, ieškant savęs ir .savo vietos gyvenime, labai dažnos.

Psichologas M. ratteris teigia, kad apie 40 pproc. Paauglių patiria stiprų, bet neilgai trunkantį liūdesio, nereikalingumo jausmą, pesimizmą.

Šio laikotarpio tyrėjai ypač pabrėžia paauglystės amžiaus prieštaringumus. Pateikiami net jų sąrašai:

– noras įsilieti į grupę – noras išsiskirti iš grupės;

– noras būti savarankiškam – pagalbos laukimas;

– noras išbandyti jėgas – bejėgiškumo jausmas;

– noras būti priimtam, reikšmingam kitiems – nepasitikėjimas aplinkiniais;

– noras būti suaugusiam – nepasitikėjimas suaugusiųjų pasauliu;

– pažeidžiamumas – demonstratyvus grubumas;

– romantikos siekimas – cinizmas;

– noras turėti savo požiūrio tašką – noras įgyti autoritetą;

– siekimas bendrauti – vienatvės poreikis;

– seksualiniai išgyvenimai – seksualinės patirties baimė.

Šį sąrašą ggalėtume tęsti.

II. ŠEIMA

Šeima – svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis.

Vaiko psichologiniai sunkumai dažnai taip pat priklauso nuo santykių šeimoje, o norint juos pašalinti, reikia pakeisti vaiko vaidmenį ir bendravimo su juo stilių.

Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje

Šeima taip pat yra svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas. Bandura ir kiti socialinio išmokimo teoretikai laikėsi nuomonės, kad paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas. Daugelis vaidmenų, kuriuos atlieka suaugusieji, gali būti apibūdinami kaip atsakomybė, auklėjimas, rūpinimasis, nepriklausomybė ir kt. Tačiau modeliavimas gali veikti ir priešinga kryptimi, t.y. sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis.

G. Elder atliko labai platų tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kokie vyrauja tėvų elgesio stiliai ir kokią įtaką jie daro tolesniam paauglių elgesiui. Ji ištyrė 7400 paauglių, augančių pilnose šeimose, ir nustatė, kad tėvų orientaciją į paauglius galima suskirstyti į septynias kategorijas, kintančias nuo ggriežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

1. Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.

2. Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.

4. Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.

5. Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.

6. Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.

7. Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

III. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA

Nuo modernistinio postmodernistinio link

Moderni brandoulinė šeima

Modernioji era prasidėjusi Renesanso amžiuje ir apėmusi industrinę revoliuciją, buvo pagrįsta trimis tarpusavyje susijusiomis priela.idomis. Pirmoji – žmonijos progreso idėja: visuomenė vystosi pažangesnio, taikesnio, harmoningesnio pasaulio kryptimi, kur kiekvienas žmogus turi teisę takiai gyventi ir siekti gerovės. Antra pprielaida: egzistuoja universalūs gamtos ir mokslo dėsniai, kurie peržiangia laiko ir kultūros ribas. Trečioji prielaida – reguliarumas: manoma, kad pasaulis sukonstruotas tvarkingai, kad gyvūnai ir augalai, cheminiai elementai, geologiniai sluoksniai gali būti suklasifikuoti hierarchiškai.

Branduolinės šeimos nuostatos

Antrasis moderniosios šeimos ramstis buvo motinos meilė – idėja, kad moterys turi „instinktą“ ir jaučia poreikį rūpintis vaikais.

Tėvystės ypatumai

– nekalti, tyri, o tėvai turi juos puoselėti ir ginti. Paaugliai buvo laikomi dar nesubrendusiais – jiems reikia suaugusiųjų vadovavimo, nurodymų ir kontrolės. Paauglystė, laikyta pasiruošimu suaugusiųjų gyvenimui, įnešdavo savo „audrų ir streso“, nes jauniems žmonėms tekdavo ilgainiui atsiskirti nuo tvirtos branduolinės šeimos ir tapti socialiai bei finansiškai nepriklausomiems.

Tokį vaikų ir paauglių vertinimą palaikė literatūra, televizija. Paaugliai buvo vaizduojami kaip nesubrendę jauni žmonės, kovojantys dėl savęs. Modernusis teismas siekė ginti vaikus ir paauglius: buvo išleista vaikų darbo ir lavinimo įįsatatymai. Iškylančias problemas medikai aiškindavo vidiniais konfliktais, kurių kyla dėl pernelyg tvirtų branduolinės šeimos ryšių.

Postmodernistinė šeima

Postmodernistinis požiūris iš esmės išaugo iš progreso, universalumo ir reguliarumo idėjų krizės. Daugelis XX amžiaus įvykių parodė, kad progreso idėja nėra teisinga.

Pasikeitus mąstymui, psikeitė ir požiūris į šeimą. Ideali sutelkta šeima užleido vietą tokiai šeimai, kuriągalima pavadinti „imlia postmodernistine“.

Šeima imli, nes ji nebėra izoliuota nuo visuomenės. Asmeniniai kompiuteriai, faksai, atsakikliai darbo reikalus perkelia namo. Vaikų priežiūros įstaigos, priklausančios biurams ir gamykloms, ssuartina darbą su namais. Televizija „atneša“ į namus išorinio pasaulio įvykių. Gausūs televizijos šou smulkmeniškai narsto šeimos problemas.

Pakito ir šeimos kertinės nuostatos. Visų pirma, romantiška meilė transformavosi į sutarimu grindžiamą meilę. Šioji meilė yra realistiška ir praktiška. Ji pripažįsta llytinius santykius prieš vedybas ir nebūtinai laiko santykius ilgaamžiškais. Tokia meilė – tai susitarimas tarp partnerių, sutartis, kuri, kaip bet kuri kita, gali būti bet kada nutraukta.

Naujoji šeima nebesistengia apginti narių nuo išorinio pasaulio spaudimo. Priešingai, vaikai ir paaugliai skatinami susidurti su išorinio pasaulio tikrove kuo jaunesnio amžiaus. Vaikų vystymasis „skubinamas“. Iš dalies tai rodo geranoriškas tėvų intencijas, nes padeda vaikams susidoroti su informacijos antplūdžiu ir pagundomis, kurios užplūsta juos už ir taip perregimų šeimos gyvenimo ribų.

Naujoviška tėvystė

Dabar tėvystė. – tai veikla, kuria tėvai dalijasi su kitais žmonėmis už šeimos ribų. Tai nebėra instinktas, kuris „ima veikti“ gimus vaikui. Dabar tai – išmokstami auklėjimo metodai.

Dabar tėvai suvokia, kad „taip, kaip savaime išeina“, ne visada vaikams yra gerai. KKai kalbate su vaiku opiu klausimu, galite rasti būdą pasakyti mažiau skausmingai. Yra ir drausminimo būdų, kurie nesumenkina vaiko savigarbos. Šiuolaikinių tėvų problema – pasirinkti iš daugybės knygų ir žiniasklaidos siūlomų patarimų. Dauguma patarimų skamba įtikinamai, bet kas garantuos, kad jie teisingi? Ir kurie teisingi?

Gal dėl to, kad patys nebepajėgiame kontroliuoti aaplinkos poveikio, suvokiame vaikus kaip gebančius susidoroti su visa šia medžiaga. Amerikiečių visuomenė taip užvaldyta šio kompetencijos suvokimo, jog keturmečiams-penkiamečiams vaikams aiškinama apie AIDS ir prievartą. Sumanūs vaikučiai tampa ir filmų herojais.

Teismai šiandien rūpinasi vaikų ir paauglių teisėmis. Jie gali paduoti tėvus į teismą, išreikšti vaią, spręsti dėl lankymo teisių.

Realybė tokia, kokia yra

` Kompetetingų vaikų ir išprususių paauglių suvokimas pakenkė ir vaikams, ir paaugliams. Tokios nuostatos ėmė kelti jiems didžiulį stresą. Ir tai netruko pasireikšti. Bet kokio šiuolaikinio vaikų ir paauglių tyrimo rezultatai blogesni, negu buvo prieš ketvirtį amžiaus, atsirandant postmodernistinėms idėjoms. Žinoma, įtakos turėjo ir ekonomika bei valstybės politika. Tačiau teisingas ir atvirkščias reiškinys – valstybės politiką ir ekonomiką iš dalies formuoja tai, kaip suvokiami jauni žmonės. Pateiksime iškalbingų JAV atliktų vaikų ir paauglių tyrimų duomenų. Per pastaruosius du dešimtmečius dvigubai padaugėjo vaikų ir paauglių nutukimo atvejų. Apie 10 tūkstančių paauglių per metus žūsta vartodami kvaišalus. Vienas iš keturių ppaauglių kas dvi savaites be saiko prisigeria.

Kur link judame?

Mes judame realistinio visų šeimos narių suvokimo link to, ką galima būtų pavadinti gyvybinga šeima, kur vertinamas šiuolaikiškas buvimas kartu ir ankstesnioji šeimos autonomija. Skiriama dėmesio didėjantiems vaikų sugebėjimams ir kartu teikiama tėvų pagalba ir parama. Paaugliai suvokiami kaip bręstantys, vis labiau išprusę, bet pripažįstamas ir suaugusiųjų vadovavimo, suteikiamos kkrypties ir ir ribų poreiki.s. Laikraščių ir žurnalų publikacijose pripažįstama žala, kurią vaikams sukelia nerealūs pasiekimų lūkesčiai.

IV. MOKYKLA

Mokinių ir mokytojų santykiai

ir elgesio normų „rinkinėlį“, kurio turi visi be atodairos laikytis. Netikima, kad mokiniai patys gali pasirinkti teigiamus tikslus bei elgesio būdus.

Tokioje mokykloje aiški hierarchija: direktorius, pavaduotojai ir mokytojai – viršuje. Jų darbo „medžiaga“, t.y. mokiniai, kurie neturi galimybės daryti sprendimų, – apačioje. V. Satir tokią bendravimo situaciją vadina nelygiateise: kai vienas stovi, o kitas – klūpo. Stovintysis galvoja tik apie savo tikslus, apimtas noro kuo greičiau juos pasiekti. Betgi labai retai domimasi mokinių nuomone, mintimis, samprotavimais, pastebėjimais ir jausmais. MMokiniai jaučia, kad jų nuomonė – niekam neįdomi. Dažniausiai tokioje hierarchinėje sistemoje mokinių ir mokytojų santykiai grindžiami baime, o tvarka palaikoma bausmėmis.

Kokios mokyklos reikėtų?

Taigi kaip pavadinsime tą mokyklą, kurią kuriame? Tai – humanistinė mokykla, nes remiasi humanistinės pedagogikos ir psichologijos kertiniais teiginiais. Manoma, kad viską galima pasiekti, patenkinus esminius vaiko pporeikius: jis turi būti gerbiamas, mylimas, psichologiškai turi jaustis saugus, vertinamas kitų, adekvačiai vertinti save. Kai realizuojami šie poreikiai, skleidžiasi ir auga sveikas, harmoningas žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi bendrosiomis vertybėmis. Tada atsiranda poreikis mąstyti, kurti ir mylėti – būti susijusiam ssu kitais. Tai pasireiškia kasdieniu teigiamu nusiteikimu matyti kitus, jausti juos ir girdėti, ką jie nori mums pasakyti.

Kuriamą mokyklą galėtume pavadinti demokratiška atsižvelgiant į pagrindinį demokratijos principą – visi žmonės lygūs ir kiekvienas, nuo mažiausio iki didžiausio, yra už kažką atsakingas. Laisvas žmogus gali daryti tai, kas jam patinka, bet tik tol, kol nepažeidžia kito žmogaus teisių ir laisvių. Tokia laisvė yra ne „nuo ko nors“, bet „kam nors“. Tai ne laisvė nuo apribojimų, bet laisvė pasirinkti.

Galėtume ateities mokyklą pavadinti lygiateisiškumo kultūra paremta mokykla. Ši kultūra grindžiama prielaida, kad kiekvienas žmogus yra vertingas.

Kaip bepavadintume mokyklą, ji turi būti „gera“ tiek mokiniams, tiek mokytojams.

A. H. Maslow, kalbėdamas apie sąlygas, kurių reikia, kad vaikas norėtų sužinoti ir suprasti, ppabrėžia, kad pirmiausia .mokinys turi jaustis patogiai fiziniu požiūriu. Paskui, aišku, turi būti patenkinti aukštesnieji poreikiai, apie kuriuos kalbėjome.

Ko galima išmokti apleistoje aplinkoje besimokantys vaikai? Tie, kurių namuose nėra tvarkos, taip ir nesužino, kokia turi būti normali buitis. Vaikams, ateinantiems į mokyklą iš normalių, sutvarkytų namų, toks vaizdas sukelia nepasitenkinimo jausmą, menkina mokyklos prestižą.

Tokios padėties, kuri matyti kai kuriose mokyklose bei jų bendrabučiuose, negalima pateisinti pinigų stoka. Didelių investicijų tikrai nereikia. Reikia tik pagarbos sau, sumanumo ir noro. GGeriau nukabinti nudryžusias užuolaidas ir mokytis prie išvalytų langų. Aišku, iniciatyvą dažniausiai turi rodyti administracija ir mokytojai. Mažai tikėtina, kad mokinė, atsikėlusi nuo suolo su išlindusia vinimi ir pamačiusi suplėšytą kojinę, nuspręs kitą dieną atsinešti plaktuką.

Yra mokyklų, kurių interjeras išpuoselėtas, išgrąžintas, bet atrodo šaltas ir atgrasus, nes mokiniai ten jaučiasi nepageidaujami.

Mokykla ir jos aplinka turi būti patogi, estetiškai patraukli ir demokratiška. Mokiniai ir mokytojai turi jaustis gerbiami ir saugūs.

A. H. Maslow nurodė, kad švietimas, ugdymas turi būti orientuoti į žmogų, turi padėti jam išreikšti save, tapti geresniu žmogumi. Vadinasi, mokymasis tolygus žmogaus tapsmui.

Tam, kad mokykla ugdytų asmenybę, pirmiausiai, ką ji gali padaryti – tai perteikti mokiniams programoje numatytą medžiagą, susiedama ją su gyvenimu. Žinoma, labai svarbu atsižvelgti į moksleivių amžių, taigi ir į jų patirtį. Nuo vaikų darželio iki mokyklos baigimo vaikams reikia aiškinti, kaip visa tai, ko jie mokomi, yra susiję su jais pačiais ir jų aplinka. Gyvenimišką medžiagą mokiniai greičiau įprasmina. Kartu atkrinta išorinio spaudimo būtinybė, pavyzdžiui, gąsdinimas blogais pažymiais. Jei dėstoma medžiaga mokiniams yra reikalinga ir prasminga, ji tampa paskata mokytis.

Mokykla yra ta vieta, kur vaikas patiria, kad jis – visuomenės dalis. Čia vyksta intencyvus bendravimas: moknių su mokiniais, mokinių su mokytojais, mmokytojų ir administracijos. Tokie santykiai dažniausiai nulemia ir mokymosi sėkmę.

Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas turi savąjį charakterio bruožų, gabumų, patirties ir įsitikinimų derinį.

Mokytojo autoritetas

Kaip žinia, vaikai ir paaugliai nuo 7 iiki 14 metų ieško autoriteto, t.y. tarpininko tarp pasaulio ir savęs. Tokį žmogų sutikę, juo labai tiki. Nuo 14 metų, kai viską pradeda kvescionuoti, paaugliai ir jaunuoliai klausia savęs, kodėl šis žmogus – autoritetas. Ir tas atsakymas turi lemiamą reikšmę visam gyvenimui.

Vaikams, paaugliams ir jaunuoliams reikia tokių suaugusiųjų, kurie sugebėtų juos vesti, o o ne sektų iš paskos. Jiems reikia suaugusiųjų, kurie aktyviai veiktų, o ne pasyviai r.eaguotų, įsipareigotų ne tik sau, bet ir kitiems, kurie gerbtų save ir kitus, kitų pažiūras ir interesus. Kaip žinia, kartų konfliktas egzistuoja daugiausia dėl to, kad suaugusieji daugiau kal ba apie vaikus tarpusavyje, bet ne su jais pačiais.

Atsakingas žmogus

Moksleiviai turi suprasti, kad jiems patiems reikia analizuoti ir įvertinti savo elgesį. Jei mokinys įsitikins, kad nesėkmių priežastis – jo veiksmai, turės keisti

elgesį.

Tradiciškai gi būna visai kitaip. Tiek mokytojai, tiek ttėvai pradeda gąsdinti: „Jei elgsies netinkamai, būsi nubaustas“. Toks metodas panaikina vaiko atsakomybęuž elgesį. Mokytojas pats įvertina elgesį ir nustato bausmę. Bet bausmė neišsprendžia situacijos.

Ko nori mokiniai iš savo mokytojų

Tai, ko pageidauja mokiniai iš savo mokytojų, taikliai suformulavo profesorius V. J. Černius:

– Nusišypsokite, kai mane pamatote.

– Žinokite mano vardą ir pavardę. Kreipkitės į mane vardu.

– Klausykite menęs, kai aš kalbu.

– Pasakykite man, kad manęs pasigedote, kai aš nebuvau mokykloje.

– Pažinkite mane. Pastebėkite mano gabumus, interesus. Atkreipkite į mane, kaip į individą, dėmesį. <

– Duokite man kasdien galimybę ką nors pasiekti kad ir mažoje srityje. Pastebėkite mano kad ir mažus laimėjimus mokykloje ir už jos ribų.

– Pastebėkite, kai aš padarau ką nors gerai. Pasakykite man tai.

– Jei jums nepatinka, ką aš darau, padėkite man suprasti, kkad jūs mane vis tiek mėgstate kaip asmenį.

– Parodykite man, kad aš turiu ateityje daug galimybių ir kad galiu siekti savo tikslų.

– Padrąsinkite mane.

V. IŠVADOS

Palyginę šeimą ir mokyklą, galime pastebėti, kad kai kurie jų bruožai panašūs. Ir šeimai, ir mokyklai neparanku pripažinti, jog paauglio sunkumai susiję su šeimoje ar mokykloje vyraujančiais santykiais. Ir šeima, ir mokykla dažnai laikosi nuostatos, jog ji yra „gera“, o tik vienas jos narys „blogas“. Abi jos dažnai yra pernelyg rigidiškos ir nenori ar nesugeba atsižvelgti į vaiko individualybę.

Naudota literatūra

1. Chomentauskienė R. Šiuolaikinė šeima // Psichologija tau, 2002, NNr. 6.

2. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė / Aš myliu kiekvieną vaiką. – Vilnius, 1996.

3. Navaitis G. Psichologinė parama vaikams. – Vilnius, 1998.

4. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 1996.

TURINYS

I. ĮVADAS…………………………3

Psichoanalitinis požiūris…………………………3

Paauglystės krizė…………………………4

Pažintinė raida…………………………5

Paauglių emocijos…………………………5

II. ŠEIMA…………………………7

Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje……………………..7

III. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA…………………………8

Nuo modernistinio postmodernistio link……………………8

Moderni branduolinė šeima…………………………8

Branduolinės šeimos nuostatos………………………..8

Tėvystės ypatumai…………………………8

Postmodernistinė šeima…………………………9

Naujoviška tėvystė…………………………9

Realybė tokia, kokia yra…………………………10

Kur link judame?…………………………10

IV. MOKYKLA…………………………12

Mokinių ir mokytojų santykiai………………………..12

Kokios mokyklos reikėtų…………………………12

Mokytojo autoritetas…………………………13

Atsakingas žžmogus…………………………14

Ko nori mokiniai iš savo mokytojų……………………..14

V. IŠVADOS…………………………16

Naudota literatūra…………………………17

I. ĮVADAS

Paauglystė

Paauglystė – labai sudėtingas pereinamasis amžius žmogaus raidos kelyje. Šis periodas sudėtingas ne tik patiems paaugliams, bet ir aplinkiniams – tėvams, mokytojams, kitiems asmenims.

Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusių žmonių amžių, nuo žaidimų, nerūpestingo gyvenimo prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų laikotarpio.

Psichoanalitinis požiūris

Freudas teigė, kad mokykliniai metai vaiko (6-11 metų) gyvenime yra sublimacijos, arba latentinis, periodas. Kadangi libidinė energija neišnyksta ir nemažėja, asmuo turi surasti tokius elgesio būdus, į kuriuos ją galėtų nukreipti. Taip išvengiama baimės, kad seksualinė tos energijos prigimtis gali būti atp.ažinta. Taigi edipiškas varžybas gali pakeisti lenktyniavimas mokykloje arba sporto aikštelėje, seksualinį smalsumą – noras žinoti ir pažinti. Jeigu taip elgdamasis vaikas nesusiduria su išorinėmis kliūtimis ir naujais draudimais ir jeigu jam Superego dėka pavyksta realiai paneigti ankstesnius seksualinius interesus arba juos prisiimti kaip praeities dalį, kurią pakeitė nauji ppomėgiai, jis jaučia malonumą užsiimdamas nauja veikla ir lengvai ją perima, patirdamas tobulėjimo jausmą, laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą.

Paauglio santykinę rimtį, būdingą latentiniam periodui, sutrikdo lytinis brendimas. Subrendus lytiniams organams, suaktyvėja seksualiniai interesai. Freudas mano, kad vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai, jeigu jie, prasidėjus latentiniam periodui, nebuvo visiškai išspręsti. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, paauglys turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Tačiau jis dar lieka prisirišęs, bent jau iš dalies, prie edipinio objekto net ir tada, kai, vengdamas draudimų ir su šia situacija susijusios baimės, nori nuo jos pabėgti. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą. Todėl paauglys negali išsilaisvinti iš edipinių santykių ir surasti partnerių tarp bendraamžių.

Freudas teigė, kad paauglys, toliau egzistuojant toms pačioms Edipo situacijos sąlygoms, norėdamas išvengti baimės, neturi kito pasirinkimo, kaip sutvirtinti darudimą arba atsiskirti nuo šeimos aplinkos ir taip išvengti jos įtakos. Būtent tai jis ir daro, ieškodamas sandėrių ir provokuodamas tėvus, ypač jei jam sunkiai tai pavyksta įgyvendinti taikiomis priemonėmis. Tai vyksta ne tik tada, kai šeimoje keliami itin griežti reikalavimai, bet ir tada. Kai latentinio periodo pradžioje nesusiformuoja pakankamai efektyvi gynyba prieš kastracijos baimę. Paauglys neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis elgiasi taip, tarsi norėtų išprovokuoti savo ttėvus nutraukti su juo emocinius ryšius, manydamas, kad tai yra būtina padaryti, nors kartu ir labai sunku. Pasitaiko, kad taip krizė išsprendžiama, ir emocinis atsiskyrimas nuo tėvų tampa pagrindine gyvenimo būdo ir veiklos nuostata, prieštaraujančia tėvų lūkesčiams; tačiau dažnai kaltės jausmas suformuoja menkavertiškumo jausmą, kuris gali labai apsunkinti judėjimą šia kryptimi.

Paauglystės krizė

Paauglys ne tik jaučia, bet ir įsisąmonina fizinius savo pasikeitimus ir ima jaustis stiprus, pasitikintis. Tai skatina poreikį užimti naują padėtį šeimoje, mokykloje. Jis nebenori būti mažiukas, siekia išsikovoti daugiau teisių, reikalauja didesnio savarankiškumo, kelia didesnius reikalavimus aplinkiniams. Tačiau paauglių siekimas būti suaugusiais – tai daugiau noras įgyti teisių, bet ne pareigų. Šitai rodo naujos vidinės pozicijos ir senos objektyvios padėties nesutapimą, o tai ir yra pagrindinė pauglystės krizės priežastis.

Kaip pereinama į suaugusiųjų gyvenimą? Tai priklauso nuo to, koks atotrūkis tarp normų ir reikalavimų,

kuriuos visuomenė kelia vaikams ir suaugusiems. Būtent Vakarų šalyse šie reikalavimai labai skiriasi. Juk iš vaiko reikalaujama paklusnumo, o iš suaugusiojo – iniciatyvos ir savarankiškumo.

Psichologo E. Eriksono nuomone, paauglystės laikotarpiu sprendžiama tapatumo krizė. Paauglys nori suvokti save, bando ieškoti savo pozicijos gyvenime. Paaugliams kyla labai daug klausimų: kas jie yra; koks turėtų būti jų vaidmuo visuomenėje; ar jie dar vaikai, ar jau suaugę; kokią profesiją, kokį darbą pasiri.nkti? Nesugebėjimas atsakyti į šiuos klausimus – tapatumo stoka – kelia sumaištį. Sėkmingai įįveikusiam šią krizę jaunuoliui, anot E. Eriksono, susiformuoja tapatumo jausmas, savo individualybės suvokimas, pasitikėjimas ir saugios ateities jausena.

Vokiečių filosofas ir psichologas E. Sprangeris jaunystės periodą dalija į dvi fazes, kurioms būdingos skirtingos krizės:

1. 14-17 metų paauglių pagrindinė problema – krizė, susijusi su siekimu išsivaduoti iš vaikiškų priklausomybės santykių.

2. 17-21 metais išryškėja atotrūkio krizė. Išsivadavę iš priklausomų santykių, suaugusiųjų globos, jaunuoliai ima jaustis vieniši.

Psichologė Ch. Būhler toliau plėtojo E. Sprangerio idėjas. Ji išskyrė dvi pereinamojo laikotarpio fazes – negatyvią ir pozityvią. Negatyvioji aatsiranda dar iki subrendimo. Pagrindiniai jos bruožai – nerimas, dirglumas, fizinės ir psichinės raidos disproporcija. Tai blaškymosi, prieštaringų jausmų, abstraktaus maišto, melancholijos, darbingumo sumažėjimo periodas. Mergaitėms negatyvumo suaktyvėjimas trunka 2-7 mėnesius ir baigiasi prasidėjus menstruacijoms ( 11-13 m.). berniukams šis pperiodas ilgesnis, jis prasideda tada, kai jie sulaukia 14-16 metų. Pozityvioji fazė ateina laipsniškai ir pasireiškia tuo, kad paauglys ima jausti artumą su aplinka, naujai suvokia meną, atranda naujų vertybių, kyla intymaus artumo poreikis, jis patiria meilės jausmą.

Pažintinė raida

Ankstyvojoje paauglystėje ppaauglių mąstymui dar būdingas egocentrizmas, jie dažnai mano, kad asmeninis jų patyrimas yra unikalus. Paauglystėje kai kurie pasiekia formalių operacijų stadiją. Jai būdinga gebėjimas mąstyti abstrakčiai, nesiremiant konkrečiais vaizdiniais. Šis mąstymo būdas vadinamas gebėjimu mąstyti apie mąstymą. Formalių operacijų stadijoje paaugliai nebepriklauso nuo tiesioginio suvokimo ar nuo ankstesnio patyrimo ir asmeninių žinių. Jie gali nutolti nuo savo patirties. Paauglystėje įgyjama savybė suprasti ir abstrakčiai samprotauti apie įvairius gyvenimo reiškinius. Nustatyta, kad loginiai gebėjimai rutuliojasi laipsniškai ir kulminaciją pasiekia, kai vaikui ssukanka 14 metų – tuomet paaugliai ima suprasti pagrindinius principus ir dėsningumus.

Paauglių emocijos

Psichologiniai tyrimai liudija, kad paauglystės amžiuje labai dažni tokie jausmai kaip nerimas, nusivylimas viskuo ar net depresija. Tai lemia:

– abejingumo ir tuštumos pojūtis. Šis jausmas dažnai kyla supratus, kad vaikystė jau baigėsi, o tu dar nesuagęs;

– šie jausmai atsiranda išgyvenus kelias vieną po kitos patirtas nesėkmes, o jos paauglystės laikotarpiu, ieškant savęs ir savo vietos gyvenime, labai dažnos.

Psichologas M. ratteris teigia, kad apie 40 proc. Paauglių patiria stiprų, bet neilgai trunkantį liūdesio, nereikalingumo jausmą, pesimizmą.

Šio laikotarpio tyrėjai ypač pabrėžia paauglystės amžiaus prieštaringumus. Pateikiami net jų sąrašai:

– noras įsilieti į grupę – noras išsiskirti iš grupės;

– noras būti savarankiškam – pagalbos laukimas;

– noras išbandyti jėgas – bejėgiškumo jausmas;

– noras būti priimtam, reikšmingam kitiems .– nepasitikėjimas aplinkiniais;

– noras būti suaugusiam – nepasitikėjimas suaugusiųjų pasauliu;

– pažeidžiamumas – demonstratyvus grubumas;

– romantikos siekimas – cinizmas;

– noras turėti savo požiūrio tašką – noras įgyti autoritetą;

– siekimas bendrauti – vienatvės poreikis;

– seksualiniai išgyvenimai – seksualinės patirties baimė.

Šį sąrašą galėtume tęsti.

Kaip paaiškinti šiuos prieštaravimus, nuotaikų svyravimus? Kai kurių ppsichologų nuomone, paauglystės periodas gali būti prilyginamas potrauminiam sindromui, kai žmogaus įgyta patirtis tokia neadekvati vidiniam jo pasauliui, savęs, pasaulio supratimui, kad tai negali būti suvokta.

II. ŠEIMA

Šeima – svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis.

Vaiko psichologiniai sunkumai dažnai taip pat priklauso nuo santykių šeimoje, o norint juos pašalinti, reikia pakeisti vaiko vaidmenį ir bendravimo su juo stilių.

Šeimos vaidmuo tapatumo raidoje

1. Autokratinis stilius. Paaugliui nneleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.

2. Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.

4. Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.

5. Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.

6. Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.

7. Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

III. ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA

Nuo modernistinio postmodernistinio link

Moderni brandoulinė šeima

ir kultūros ribas. Trečioji prielaida – reguliarumas: manoma, kad pasaulis sukonstruotas tvarkingai, kad gyvūnai ir augalai, cheminiai elementai, geologiniai sluoksniai gali būti suklasifikuoti hierarchiškai..

Branduolinės šeimos nuostatos

Moderni šeima rrėmėsi trimis kertinėmis nuostatomis. Pirmiausia – romantiška meile. Ankstesniais laikais poros tuokėsi pagal šeimos ar visuomenės didaktiką, o pagrindiniai kriterijai buvo turtas ir socialinė padėtis. Vėliau visuomenės spaudimas mažėjo, įprasta tapo gyvenimo draugą rinktis pagal abipusį patrauklumą.

Antrasis moderniosios šeimos ramstis buvo motinos meilė – idėja, kad moterys turi „instinktą“ ir jaučia poreikį rūpintis vaikais.

Tėvystės ypatumai

Minėtomis nuostatomis buvo grindžiamas ir vaikų bei paauglių auklėjimas. Manyta, kad šiuolaikiniai tėvai viską žino apie vaikų auklėjimą. Pagalba turėjo tik užtikrinti tėvus daryti tai, kas „natūraliai atrodo“. Vaikai – nekalti, tyri, o tėvai turi juos puoselėti ir ginti. PPaaugliai buvo laikomi dar nesubrendusiais – jiems reikia suaugusiųjų vadovavimo, nurodymų ir kontrolės. Paauglystė, laikyta pasiruošimu suaugusiųjų gyvenimui, įnešdavo savo „audrų ir streso“, nes jauniems žmonėms tekdavo ilgainiui atsiskirti nuo tvirtos branduolinės šeimos ir tapti socialiai bei finansiškai nepriklausomiems.

Postmodernistinė šeima

Postmodernistinis požiūris iš esmės išaugo iš progreso, universalumo ir reguliarumo idėjų krizės. Daugelis XX amžiaus įvykių parodė, kad progreso idėja nėra teisinga.

Pasikeitus mąstymui, psikeitė ir požiūris į šeimą. Ideali sutelkta šeima užleido vvietą tokiai šeimai, kuriągalima pavadinti „imlia postmodernistine“.

Pakito ir šeimos kertinės nuostatos. Visų pirma, romantiška meilė transformavosi į sutarimu grindžiamą meilę. Šioji meilė yra realistiška ir praktiška. Ji pripažįsta lytinius santykius prieš vedybas ir nebūtinai laiko santykius ilgaamžiškais. Tokia mmeilė – tai susitarimas tarp partnerių, sutartis, kuri, kaip bet kuri kita, gali būti bet kada nutraukta.

Naujoji šeima nebesistengia apginti narių nuo išorinio pasaulio spaudimo. Priešingai, vaikai ir paaugliai skatinami susidurti su išorinio pasaulio tikrove kuo jaunesnio amžiaus. Vaikų vystymasis „skubinamas“. Iš dalies tai rodo geranoriškas tėvų intencijas, nes padeda vaikams susidoroti su informacijos antplūdžiu ir pagundomis, kurios užplūsta juos už ir taip perregimų šeimos gyvenimo ribų.

Naujoviška tėvystė

Dabar tėvai suvokia, kad „taip, kaip savaime išeina“, ne visada vaikams yra gerai. Kai kalbate su vaiku opiu klausimu, galite rasti būdą pasakyti mažiau skausmingai. Yra ir drausminimo būdų, kurie nesumenkina vaiko savigarbos. Šiuolaikinių tėvų problema – pasirinkti iš daugybės knygų ir žiniasklaidos siūlomų .patarimų. Dauguma patarimų skamba įtikinamai, bet kas garantuos, kad jie teisingi? Ir kurie teisingi?

Gal dėl to, kad patys nebepajėgiame kontroliuoti aplinkos poveikio, suvokiame vaikus kaip gebančius susidoroti su visa šia mmedžiaga. Amerikiečių visuomenė taip užvaldyta šio kompetencijos suvokimo, jog keturmečiams-penkiamečiams vaikams aiškinama apie AIDS ir prievartą. Sumanūs vaikučiai tampa ir filmų herojais.

Teismai šiandien rūpinasi vaikų ir paauglių teisėmis. Jie gali paduoti tėvus į teismą, išreikšti vaią, spręsti dėl lankymo teisių.

Realybė tokia, kokia yra

Apie milijoną paauglių mmerginų kasmet pastoja. Per pastaruosius 20 metų paauglių savižudybių išaugo trigubai. Viena iš keturių paauglių merginų turi mitybos sutrikimų, dažniausiai perdėtai laikosi dietos. Daugiausiai žmogžudysčių įvykdo 14-19 amžiaus paaugliai.

Kur link judame?

Mes judame realistinio visų šeimos narių suvokimo link to, ką galima būtų pavadinti gyvybinga šeima, kur vertinamas šiuolaikiškas buvimas kartu ir ankstesnioji šeimos autonomija. Skiriama dėmesio didėjantiems vaikų sugebėjimams ir kartu teikiama tėvų pagalba ir parama. Paaugliai suvokiami kaip bręstantys, vis labiau išprusę, bet pripažįstamas ir suaugusiųjų vadovavimo, suteikiamos krypties ir ir ribų poreikis. Laikraščių ir žurnalų publikacijose pripažįstama

žala, kurią vaikams sukelia nerealūs pasiekimų lūkesčiai.

Vis dėlto galima sakyti, kad šeima yar gyva ir jai sekasi neblogai. Ji stulbinamai pasikeitė – mes vis dar cbandome prie to prisitaikyti, ir, kaip dažniausiai būna, vaikams ir paaugliams pakenkiama labiausiai. Tačiau mūsų pagrindinė vertybių sistema išliko. Mes tikime sunkiu darbu, demokratija, autonomija, pripažįstame tam tikrą bažnyčios vaidmenį. Tik mūsų socialinė.s atsakomybės ribos dėl per greitų socialinių pokyčių, deja, tapo neaiškios.

Mes jaučiame poreikį nugyventi savo gyvenimą kuo geriau. Tačiau mes norime mmylėti, ir būti mylimi, ir rūpintis kitais, ir patys patirti rūpestį. Moderni šeima tai pasiekdavo moterų sąskaita. Jų poreikis tobulėti, tapti kuo nors buvo suvaržytas. Imlioje šeimoje, priešingai, išaukštinamas poreikis kuo nors tapti, bet aukojamas poreikis priklausyti, ir tai sunkiausias gula ant vaikų ir paauglių pečių. Norėtųsi, kad pagaliau šeima padėtų įgyvendinti abu poreikius: ir tapti, ir priklausyti. Norisi tikėti, jog judame teisinga kryptimi.

IV. MOKYKLA

Mokinių ir mokytojų santykiai

Mokytojas dažniausiai esti tarsi aukščiau už vaiką, jis tarytum prižiūrėtojas. Mokiniais nepasitikima. MManoma, kad juos reikia nuolatos kontroliuoti. Kaipgi kitaip! Vaikams, paaugliams ir jaunuoliams trūksta savitvardos ir atsakomybės, todėl mokykla atsako už jų veiksmus. Tam mokyklos administracija arba pedagogų taryba primeta taisyklių ir elgesio normų „rinkinėlį“, kurio turi visi be atodairos laikytis. NNetikima, kad mokiniai patys gali pasirinkti teigiamus tikslus bei elgesio būdus.

Kokios mokyklos reikėtų?

Taigi kaip pavadinsime tą mokyklą, kurią kuriame? Tai – humanistinė mokykla, nes remiasi humanistinės pedagogikos ir psichologijos kertiniais teiginiais. Manoma, kad viską galima pasiekti, patenkinus esminius vaiko poreikius: jis turi būti gerbiamas, mylimas, psichologiškai turi jaustis saugus, vertinamas kitų, adekvačiai vertinti save. Kai realizuojami šie poreikiai, skleidžiasi ir auga sveikas, harmoningas žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi bendrosiomis vertybėmis. Tada atsiranda poreikis mąstyti, kurti ir mylėti – būti susijusiam su kitais. Tai pasireiškia kasdieniu teigiamu nusiteikimu matyti kitus, jausti jjuos ir girdėti, ką jie nori mums pasakyti.

Kuriamą mokyklą galėtume pavadinti demokratiška atsižvelgiant į pagrindinį demokratijos principą – visi žmonės lygūs ir kiekvienas, nuo mažiausio iki didžiausio, yra už kažką atsakingas. Laisvas žmogus gali daryti tai, kas jam patinka, bet tik tol, kol nepažeidžia kito žmogaus teisių ir laisvių. Tokia laisvė yra ne „nuo ko nors“, bet „kam nors“. Tai ne laisvė nuo apribojimų, bet laisvė pasirinkti.

Galėtume ateities mokyklą pavadinti lygiateisiškumo kultūra paremta mokykla. Ši kultūra grindžiama prielaida, kad kiekvienas žmogus yra vertingas.

Kaip bepavadintume mokyklą, ji turi būti „gera“ tiek mokiniams, tiek mokytojams.

Tokios padėties, kuri matyti kai kuriose mokyklose bei jų bendrabučiu.ose, negalima pateisinti pinigų stoka. Didelių investicijų tikrai nereikia. Reikia tik pagarbos sau, sumanumo ir noro. Geriau nukabinti nudryžusias užuolaidas ir mokytis prie išvalytų langų. Aišku, iiniciatyvą dažniausiai turi rodyti administracija ir mokytojai. Mažai tikėtina, kad mokinė, atsikėlusi nuo suolo su išlindusia vinimi ir pamačiusi suplėšytą kojinę, nuspręs kitą dieną atsinešti plaktuką.

Yra mokyklų, kurių interjeras išpuoselėtas, išgrąžintas, bet atrodo šaltas ir atgrasus, nes mokiniai ten jaučiasi nepageidaujami.

Mokykla ir jos aplinka turi būti patogi, estetiškai patraukli ir demokratiška. Mokiniai ir mokytojai turi jaustis gerbiami ir saugūs.

A. H. Maslow nurodė, kad švietimas, ugdymas turi būti orientuoti į žmogų, turi padėti jam išreikšti save, tapti geresniu žmogumi. Vadinasi, mokymasis tolygus žmogaus tapsmui.

Mokykla yra ta vieta, kur vaikas patiria, kad jis – visuomenės dalis. Čia vyksta intencyvus bendravimas: moknių su mokiniais, mokinių su mokytojais, mokytojų ir administracijos. Tokie santykiai dažniausiai nulemia ir mokymosi sėkmę. <

Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas turi savąjį charakterio bruožų, gabumų, patirties ir įsitikinimų derinį.

Mokytojo autoritetas

Kaip žinia, vaikai ir paaugliai nuo 7 iki 14 metų ieško autoriteto, t.y. tarpininko tarp pasaulio ir

savęs. Tokį žmogų sutikę, juo labai tiki. Nuo 14 metų, kai viską pradeda kvescionuoti, paaugliai ir jaunuoliai klausia savęs, kodėl šis žmogus – autoritetas. Ir tas atsakymas turi lemiamą reikšmę visam gyvenimui.

Vaikams, paaugliams ir jaunuoliams reikia tokių suaugusiųjų, kurie sugebėtų juos vesti, o o ne sektų iš paskos. Jiems reikia suaugusiųjų, kurie aktyviai veiktų, o ne pasyviai reaguotų, įsipareigotų ne tik sau, bet ir kitiems, kurie gerbtų save ir kitus, kitų pažiūras ir interesus. Kaip žinia, kartų konfliktas egzistuoja ddaugiausia dėl to, kad suaugusieji daugiau kal ba apie vaikus tarpusavyje, bet ne su jais pačiais.

Atsakingas žmogus

Mokykla turi tapti ta vieta, kurioje mokoma atsakomybės. Kiekvienas mokinys privalo mokėti suformuluoti iškilusią problemą, išnagrinėti turimas pasirinkimo galimybes, įvertinti jas ir priimti sprendimą, kuris, jo manymu, yra tinkamiausias, optimalus. Tada jis tturi elgtis taip, kaip pasirinko, ir įvykdyti sprendimą.

Moksleiviai turi suprasti, kad jiems patiems reikia analizuoti ir įvertinti savo elgesį. Jei mokinys įsitikins, kad nesėkmių priežastis – jo veiksmai, turės keisti elgesį.

Jei vaikas blogai elgiasi per pamoką, verta paklausti: „Ką tu ddarai?“. Jei klausiama geranoriškai, neprimetant praeities pražangų, paprastai mokinys tinkamai įvertina, kas yra negerai. Mokytojas tada gali paklausti, kaipgi reikia elgtis.

Ko nori mokiniai iš savo mokytojų

Tai, ko pageidauja mokiniai iš savo mokytojų, taikliai suformulavo profesorius V. J. Černius:

– Nusišypsokite, kai mane pamatote.

– Žinokite mano vardą ir pavardę. KKreipkitės į mane vardu.

– Klausykite menęs, kai aš kalbu.

– Pasakykite man, kad manęs pasigedote, kai aš nebuvau mokykloje.

– Pažinkite mane. Pastebėkite mano gabumus, interesus. Atkreipkite į mane, kaip į individą, dėmesį.

– Duokite man kasdien galimybę ką nors pasiekti kad ir mažoje srityje. Pastebėkite mano kad ir mažus laimėjimus mokykloje ir už jos ribų.

– Pastebėkite, kai aš padarau ką nors gerai. Pasakykite man tai.

– Jei jums nepatinka, ką aš darau, padėkite man suprasti, kad jūs mane vis tiek mėgstate kaip asmenį.

– Parodykite man, kad aaš turiu ateityje daug galimybių ir kad galiu siekti savo tikslų.

– Padrąsinkite mane.

V. IŠVADOS

Palyginę šeimą ir mokyklą, galime pastebėti, kad kai kurie jų bruožai panašūs. Ir šeimai, ir mokyklai neparanku pripažinti, jog paauglio sunkumai susiję su šeimoje ar mokykloje vyraujančiais santykiais. Ir šeima, ir mokykla dažnai laikosi nuostatos, jog ji yra „gera“, o tik vienas jos narys „blogas“. Abi jos dažnai yra pernelyg rigidiškos ir nenori ar nesugeba atsižvelgti į vaiko individualybę.

Naudota literatūra

1. Chomentauskienė R. Šiuolaikinė šeima // Psichologija tau, 2002, Nr. 6.

2. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė / Aš myliu kiekvieną vaiką. – Vilnius, 1996.

3. Navaitis G. Psichologinė parama vaikams. – Vilnius, 1998.

4. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 1996..