Seno – suaugusio žmogaus psichologija

Turinys

1. Įvadas…………………… 1

2. Psichologinės raidos stadijos …………. 2

3. Jaunas –senas ………………… 3

4. Saviraida …………………. 4

5. Kokios psichologinės katastrofos gali ištikti žmogų 5

6. Psichologinių trūkumų sprendimas ……… 7

7. Malonumai………………… 8

8. Senstančio žmogaus sunkumai ir galimybės …. 10

9. Išvados …………………… 12

10. Literatūra ………………… 13

SENO SUAUGUSIO ŽMOGAUS PSICOLOGIJA

ĮVADAS

Žodis psichologija yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi psichologija lietuviškai reiškia ,,sielos mokslas”. Tačiau pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą nėra pakankamas apibrėžti mokslui, kurį mes čia pradedame studijuoti. Išsamesnis atsakymas į iškeltą klausimą yra toks: ppsichologija yra mokslas apie psichikos reiškinius, jų dėsnius ir mechanizmus.

Psichologija tai žinių sistema apie psichikos reiškinius. Lietuviškai galėtume šiuos reiškinius vadinti ir sielos, dvasios, vidinio gyvenimo reiškiniais. Psichikos reiškinius mes juos vadiname dėl to, kad šis tarptautinis terminas yra plačiai paplitęs pasauliniame psichologijos moksle.

Dalis psichinių reiškinių mums žinomi iš praktinės patirties. Bendraudami su žmonėmis, jau nuo ankstyvo amžiaus mes pastebime, kad jie, be fizinių savybių (veido bruožų, kūno konstitucijos, išorinių judesių ir kt.) dar turi atminties, emocijų, mąstymo ir daug kkitų vidinio gyvenimo reikšmių, kurių mes negalime nei pamatyti, nei išgirsti, nei pajusti kitais jutimais, bet iš įvairių pasireiškimų žinome, kad jie būdingi ne tik kitiems žmonėms, bet ir mums patiems. Psichologija ne tik aprašo šiuos reiškinius, bet ir ieško ppriežastinių ryšių, stengiasi išaiškinti, kas jų pastovu, kas kintama, kas atsitiktina, kas dėsninga. Be to, pasitelkdama žmogaus anatomijos nervų sistemos fiziologijos mokslų duomenis, ji stengiasi išaiškinti ir psichinių reiškinių (dėmesio, temperamento ir kt.) nervinius mechanizmus. Pav., nesuprasdami atminties nervinio mechanizmo, mes negalėtume perprasti, kaip gali žmogus susikrauti, išlaikyti ir panaudoti tokią daugybę informacijos, saugomos atmintyje.

Psichosocialinės raidos stadijos

Jauni žmonės – vyrai ir moterys – ką tik įžengė į suaugusio žmogaus amžių daugelis iš jų sėkmingai įveikė tapatumo krizę ir supranta, kokia profesija jiem tinkamiausia, kokiomis moralinėmis normomis jie vadovausis, kokiems bruožams jie teiks pirmenybę, rinkdamiesi draugus ar artimus žmones.

Suaugusiųjų žmonių raidos stadijos nėra tokios ryškios kaip vaikų. Suaugusiųjų raidoje sunku rasti tokių ryškių įvykių, kaip pirmieji ištarti žodžiai ar pirmieji brendimo ppožymiai. Tačiau daugelis raidos psichologų teigia, kad tam tikros suaugusio žmogaus raidos stadijos yra, tačiau jos daugiau priklauso nuo socialinio negu nuo biologinio amžiaus. Iš dalies žmogaus socialinis amžius priklauso nuo ekonominės padėties

B. Neugarten klausinėjo žmonių, kada, jų manymu, geriausias laikas vedyboms ir kada žmogus yra pačiame jėgų žydėjime. Ji nustatė, kad tai pačiai socialinei klasei priklausančių žmonių atsakymai labai sutampa. Pavyzdžiui, aukštesnės ir vidutinės klasės atstovai teigė, kad vyrui geriausias amžius vedyboms yra tarp 25 ir 35 metų, gyvenimo vviršūnė – apie 40 metų; jie taip pat panašiai nurodė ir gyvenimo stadijas: vyras laikomas jaunas, kai jam apytiksliai 22 metai, vidutinio amžiaus – apie 50 metų, o senatvė prasideda sulaukus maždaug 75 metų. Žemesnių socialinių sluoksnių atstovai nurodė, kad geriausias laikas vedyboms, taip pat gyvenimo viršūnė yra anksčiau, žmogus pereina iš vienos stadijos į kitą taip pat anksčiau, pavyzdžiui, vidutinis amžius, jų nuomone, prasideda sulaukus 40, o ne 50 metų. Svarbios istorinės aplinkybės, pavyzdžiui, skirtingai vertinamas amžius, kuris yra geriausias laikas ištekėti. Anksčiau norėdavo tekėti 17—19 metų merginos, dabar daugelis moterų pirmiau nori įgyti aukštąjį išsimokslinimą, gauti gerai apmokamą darbą, todėl išteka gerokai vėliau.

Žmonių požiūrį į gyvenimo perspektyvas gali pakeisti vaikai. J. Flavellis nurodo, kad šeimose, kur yra paauglys, suaugusieji gali stengtis labiau išlaikyti tradicines vertybes, todėl jie gali tapti labiau konservatyvūs (jų socialinis amžius didėja). Tačiau, antra vertus, sėdėdami, kaip paauglys keičia tradicines vertybes ir gyvenimo stilių, tėvai gali tapti liberalesni, ir, pavyzdžiui, vidutinio amžiaus žmogų siekti karjeros gali paskatinti sūnaus arba dukters klausimai apie vertybes ir vaidmenis. Socialinis amžius labiau priklauso nuo kultūros veiksnių negu nuo biologinių, tačiau pastarųjų įtaka taip pat yra reali. Daugelis vienišų suaugusių vyrų, sulaukusių 30-ties metų, nusprendžia, kad jau atėjo laikas rasti vvedybų partnerę; daugelis vedusių porų, sulaukę 35 metų, nutaria įsigyti paskutinį, o kartais ir vienintelį vaiką; daugelis dirbančių žmonių, būdami 40 metų, nusprendžia, kad pats laikas gauti aukštesnes pareigas, didesnį atlyginimą, o būdami netoli 60 metų, ima rengtis pensijai. Kadangi dauguma vienos ar kitos visuomenės žmonių panašiai suvokia socialinį amžių, kai kurie raidos teoretikai skiria suaugusio žmogaus raidos stadijas, pasireiškiančias tam tikru metu.

Jaunas – senas

Viduramžyje į akis labiausiai krenta patirtas kontrastas jaunas – senas. Žmogus vaikystėje troško nebūti vaiku, o suaugusiu; o pagyvenęs, suaugęs – norėtų būti amžinai jaunas.

Viduramžyje stipriau pasireiškia pirmi “senstelėjimo” ženklai ir ryškesni mirtie priminimai: 1) kūno ir psichinės energijos sumažėjimas, 2) savo generacijos statuso pasikeitimas: savi vaikai įžengia į ankstyvąją suaugystę; viduramžį pasiekę, patys perlipa į kitą gyvenimo pusę, o jų tėvai slenka į senatvę ir artėjančią mirtį, 3) pabaigus “nustovėjimo periodą” (33-40 m), sumažėjo galimybė kilti karjeroje .

Vis dėlto reikia pripažinti:

1. “ Jaunas” ir “senas” nėra pririšti prie vieno kurio nors gyvenimo tarpsnio, bet yra pamatinės psichologinės, biologinės ir sociologinės žmogaus savybės kiekviename laikotarpyje. Jie yra archetipiški simboliai, turį daug prasmių. “ Jaunas” reprezentuoja konkrečius įvaizdžius, pavyzdžiui, kūdikis, saulėtekis, sėkla, Naujieji metai, taip pat abstrakčias idėjas, pavyzdžiui, augimas, pradžia, galimybė, viltis. Panašiai ,,senas” reprezentuoja nunokusį vaisių, žžemę, derlių, pastovumą, išmintį, istoriją, praeitį. Žmonės yra tiek jauni ir tiek seni, kiek jie leidžia šiems įvaizdžiams ir asociacijoms nuspalvinti jų psichologinį, biologinį ir sociologinį funkcionavimą.

2. Tiek “jaunas”, tiek “senas” turi ir teigiamą ir neigiamą atspalvį, ir savo stiprybę ir savo silpnybę. “Jaunas” yra gyvastingas, augantis pilnas galimybių, bet taip pat neišsivystęs, neprityręs, išbandytas, pastovus, “galįs girdėti dangaus balsus”, nors ir gali būti pajėgus, surambėjęs atsilikęs, atitrūkęs nuo gyvenimo. Senėjimas prasideda vaikystėje, o ir senatvėje gali išlikti jaunatviška dvasia. Kiekviename gyvenimo laikotarpyje patiriamas tas kontrastas. Kiekviename laikotarpyje, o ypač tai išryškėja viduramžyje, reikia sąmoningai pabrėžti kiekvieno to polio teigiamas savybes. Pavyzdžiui gali būti posakis: gyvenimas prasideda keturiasdešimtaisiais metais”. Tai tiesa, kai, remiantis patirtimis ir išimtimi, žvelgiama į ateities galimybes.

Saviraida

Turbūt visų svarbiausia – ir sunkiausia – brandos amžiaus problema išmokti objektyviai pažvelgti į save, suvokti save kaip asmenybę, žinoti savo poreikius, projektuoti tolesnės sąmoningos raidos kelią. Čia vėl primintina, kad itin svarbus psichinio gyvenimo dėsnis yra aktyvumas ir nuolatinė raida. Tačiau brandos amžiuje ji yra kitokia, sudėtingesnė, kelianti daugiau problemų. Taip yra dėl įvairių priežasčių.

Iki šiol laikotarpio psichinė raida labai priklauso nuo viso organizmo, ypač nuo centrinės nervų sistemos, biologinės raidos. Augančiose smegenyse nuolat susidaro ,,vakuumai”, tuštumos, kurias būtinai

turi užpildyti psichinis turinys. Organizme vykstantys pakitimai verčia žmogų aktyviai tobulėti. Be to, vaikystėje ir jaunystėje žmogus turi daug auklių: tėvus, mokyklą, visuomenę. Visi juo rūpinasi, stimuliuoja jo raidą. Paprastai jis priima šį poveikį, matydamas auklėtojų pranašumą, norėdamas būti toks pat, kaip jie, – stiprus ir savarankiškas.

Kai žmogus užauga, padėtis keičiasi. Biologinė raida šio amžiaus tarpsniu gerokai lėtesnė – ar net visai sustojusi. Prasideda atvirkštinis procesas: ima menkėti fizinės jėgos, ištvermė, silpti jausmai, atmintis, mažėja psichikos plastiškumas. Visuomenė irgi nustoja bbuvusi ,,aukle”. Tėvams rūpi visai kitos problemos, o kartais net ir jiems reikia paramos. Be to, ir pats suaugęs žmogus vengia pašalinės įtakos. Taigi išnyksta daugelis (laimei, anaiptol ne visi) raidos determinantų.

Tuo tarpu gerai žinoma, jog raida, kaip ir anksčiau, yra viena iš svarbiausių psichinių gyvenimo atramų; ji yra būtina sąlyga, kad žmogus galėtų sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų ,,žydėjimo amžiaus” uždavinių. Reikia rūpintis sąmoningu, planingu savęs ugdymu. Toks ugdymas, neapribotas laikinų determinantų, būtinas dar ir dėl kitų priežasčių: juo rremiasi asmenybės laisvės principai, savęs reguliavimas, glaudus ateities ryšys su praeitimi ir t.t. būtent todėl, kad išnyksta kai kurie ankstesni savęs ugdymo stimulai, o kiti, sąmoningi stimulai būna silpni, žmogus ne tik patiria sunkumų, bet kartais pergyvena tikrą katastrofą.

Kokios psichologinės kkatastrofos gali ištikti žmogų?

Kai kurie žmonės, užbaigę jaunystėje pirmąjį savo raidos etapą, mano, kad jau yra pasiekę savo fizinių ir psichinių jėgų viršūnę, savo augimo apoteozę. Psichologiniu požiūriu jie primena mokinį, kuris gavęs brandos atestatą, džiūgauja esąs jau tikrai intelektualus ir laisvas (pagaliau niekas nebereikalaus vėl laikyti egzaminus!). Nesirūpindami sąmoningu savęs ugdymu, tokie žmonės paprastai susigrebia sulaukia 30-40 metų, kai aiškiai pamato, jog nebepajėgia susidoroti su daugelio problemų. Dažnai katastrofų pasiseka išvengti, susiduriama tik su didesniais ar mažesniais sunkumais. Mat saviraida, nors nepastebima, nesąmoninga, nebuvo nutrūkusi: ją stimuliavo profesijos, šeimos, visuomenės diktuojami reikalavimai.

Kiti žmonės skiriasi nuo minėtos grupės tuo, kad iškart pajunta sustoję vietoje – jaučia neaiškų nerimą, nepasitikėjimą, nepasitenkinimą, nors ilgą laiką negali suprasti, kas įvyko ir ką reikėtų ddaryti. Neretai gimsta net nepilnavertiškumo jausmas. Jie nesipriešina, kai gyvenimas stumteli juos į pasitaikiusią tuščią vietą, leidžiasi paverčiami statistais, laukiančiais atsitiktinės sėkmės ar vaidmens gyvenime. Jų padėtis subjektyviai yra nemalonesnė negu pirmos grupės žmonių. Tačiau paprastai antrieji ieško ateities ir greičiau ją randa.

Neretai žmogus, pajutęs stagnacija, darosi itin veiklus, vildamasis, jog kiekviena veikla ugdo. Tačiau šiuo atveju esama ne tik jau daug šansų rasti tokią veiklos rūšį, kuri ugdytų. O perdėm aktyvi ,,apskritai” neretai atima daug jėgų.

Be abejo, pats liūdniausias aatvejis yra staigiai sulėtėjusi raida, kuri gal visai sustoti. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie sparčiai tobulėjo pirmajame etape. Šiuo atveju itin ryškiai matyti tragiški nepakankamo išsivystymo padariniai. Mat dažnai anksčiau išsirutulioja labai sudėtingi, patrauklūs poreikiai, kurie parengia žmogų vėlesniems raidos etapams. Tik vėliau susiformuoja sugebėjimai, mokėjimas šiuos poreikius patenkinti. Neretai suaugęs žmogus supranta arba jaučia, ko jam nereikia ir ko reikėtų, bet nežino, kaip to siekti, jis jau nebegali grįžti prie paprastų malonumų ir jaunystės džiaugsmų, nes jie jo nebepatenkina. Jam negali suteikti pakankamo pasitenkinimo paviršutiniška, eilinė sėkmė, bendravimas su nesudėtingais, paprastais žmonėmis.

Jeigu asmenybės plėtotė sutrinka ar nutrūksta, tai dažnai iškreipiama ir jos struktūra. Šių pakitimų neišvengia ir brandi asmenybė. Normaliai išsirutulioję, ypač jei jie stabilūs, negali riboti ir kontroliuoti atsiradusių neįprastų, nepageidautinų savybių: keistenybių, vaidingumo, nusikalstamų polinkių, alkoholizmo ir t.t.

Psichologinių trūkumų sprendimas

Laibai svarbu atidžiai pažvelgti į savo trūkumus, pavyzdžiui, blogą atmintį, nepakankamą išprusimą, nemokėjimą bendrauti su žmonėmis, nekantrumą, silpnavališkumą, tingumą, savigarbos stoką, laikysenos, išsilavinimo trūkumus ir kt. Verta visiškai pasverti ir įvertinti savo priedermes, neišvengiamas tuo metu pareigas, kurios gali mums trukdyti, kaip ir mūsų pačių trūkumai. Pavyzdžiui, žmogui laikinai gali trukdyti būtinybė padėti daugeliui giminaičių, ligoti tėvai, gyvenimas toli nuo kultūros centrų, negalėjimas susipažinti ir bendrauti su rreikalingais žmonėmis ir pan.

Svarbu nuspręsti, kokius sunkumus galime pajėgti nugalėti, kokias kliūtis bei trūkumus vargu ar pavyktų įveikti, o kokie mums apskritai neįveikiami.

Priklausimai nuo pasirinktos saviraidos krypties ir pobūdžio kai kurie trūkumai gali būti nereikšmingi, o kiti, atvirkščiai, tapti didele kliūtimi, trukdyti tobulėjimui.

Pabrėžtina, kad įžvelgti savo trūkumus ir silpnybes svarbu dėl kelių priežasčių. Žinomus trūkumus lengviau pamažu pašalinti arba pašalinti arba bent išvengti su jais susijusių nereikalingų sunkumų.

Suvokęs savo vidutines galimybes vienoje ar kitoje srityje, žmogus sutaupo nemaža energijos vien todėl, kad išvengia tuščių pastangų, nereikalingo nusivylimo, neigiamų emocijų ir gali tą energiją sėkmingai panaudoti kitoje srityje. Pavyzdžiui, žmogus, neturinti ypatingų šansų augti intelektualiniu, moksliniu, estetiniu, atžvilgiu, gali pasiekti gerų rezultatų, kitur – praktinėje veikloje, šeimos, ekonominiame gyvenime

Neretai visi suaugę žmonės, susiformavę kaip asmenybės, mėgina piktnaudžiauti laisve, pajutę jos žavesį, bet nesuvokę savo atsakomybės, bet nesuvokę savo neatsakomybės. Dažniausiai daromos šios klaidos: žmogus stengiasi patenkinti visus savo įgeidžius, ignoruodamas kitų norus bei poreikius, atsisako gilesnių, vertingų ryšių su žmonėmis, netenka savidrausmės. Galų gale žmogų pavergia menkaverčiai norai, įsivyrauja konfliktai su aplinkiniais. Taip prarandama trokštama laisvė.

Kai kuriems žmonėms dėl vidinės disharmonijos, neryžtingumo laisvė atrodo tarsi nepakeliama našta. Juos pradeda kankinti abejonės, apima su jomis susijęs nerimas, įtampa. Tokiam žmogui parartina stengtis aartimiau bendrauti su tuo, kas gali jam būti autoritetu, teigiamu pavyzdžiu ar patarėju. Šalia žmogaus, kuris, atrodytų, varžo tą laisvę, jis jausis daug laisvesnis negu būdamas visiškai ,,nepriklausomas” ir nepaisydamas jokių autoritetų. Ši situacija vaizdžiai rodo, kokia sudėtinga žmogaus laisvės psichologija ir vidinės bei išorinės laisvės tarpusavio santykiai.

Malonumai

Brandos amžiuje malonumai – tikriau sakant, mokėjimas jais naudotis – yra viena iš sunkesnių problemų – ir tada, kai jų per daug, ir tada, kai jų per maža. Apskritai tai maloni psichinė būsena, savotiška psichinė pusiausvyra, kai vieni ar kiti poreikiai jau yra patenkinti, išnyksta anksčiau slėgusi įtampa, psichika atsipalaiduoja, ilsisi.

Tokia būsena psichiniam gyvenimui gana reikšminga, o kai kada itin svarbi. Ji svarbi ne vien dėl to, kad yra tarsi atpildas už pastangas siekiant tikslo, stimulas vienokiai ar kitokiai veiklai, bet ir todėl, kad leidžia gerai atsipalaiduoti, pereiti prie naujos veiklos. Malonumai gali suteikti tokią dvasios ramybę, kokios neduoda jokie vaistai.

Vaikystėje ir ankstyvojoje jaunystėje žmogus, fiziškai augdamas, judėdamas, žaisdamas, pažindamas, vystydamasis, savaime patiria daugelį malonumų – tiek jutiminių, tiek dvasinių.

Suaugusiam žmogui irgi netrūksta galimybių turėti malonumų, tačiau jis privalo pats jų siekti ir būti už juos atsakingas. Deja, žmogus dažnai su šia pareiga nesusidoroja. Jis arba visai nesistengia gyventi taip, kad

turėtų pakankamai malonumų (tai gana sudėtinga), arba visą gyvenimą tik jų ir vaikosi.

Pirmuoju atveju ilgainiui paaiškėja, jog gyvenimas be malonumų buvo netikęs psichologiniu požiūriu (psichika tiesiog nepajėgia atlyginti žmogui malonumus už jo pastangas). Negalėdamas tinkamai atsipalaiduoti, pailsėti, žmogus greitai pervargsta, išsenka, nebegali tobulėti.

Antruoju atveju malonumų vaikymasis tampa psichiniu iškrypimu. Malonumai – atpildas, tam tikru psichiniu procesų patyrimas, o visai ne žmogaus veiklos tikslas. Jei rezultatas tampa vieninteliu siekiamu tikslu, tada patirti malonumų apskritai neįmanoma. Tai akivaizdžiai rodo meilės pavyzdys. Sakysim, bbendravimas su mylimu žmogumi suteikia mums kuo didžiausią malonumą, pasitenkinimą. Tačiau jei su moterimi (vyru) bendraujame vien norėdami patenkinti pojūčius, ilgainiui meilė užgęsta, dingsta ankstesni malonūs jausmai, o neretai kyla ir pasibjaurėjimas (taip dažnai atsitinka neurozių atvejais). Apskritai malonumų perteklius greitai pasidaro kankinantis, nes dažnai besikartojantys ir ilgai trunkantis pasitenkinimas atbukina jautrumą. Gausūs malonumai demobilizuoja žmogų mažina jo aktyvumą.

Taigi subrendusiam žmogui būtinai reikia jausti malonumų saiką: svarbu, kad jų būtų nepermažai, bet ir ne per daug. Jis turi išmokti susirasti ttokį malonumų šaltinį, kuris teigtų subtilų, sudėtingą, be to, skirtingos kokybės ir intensyvumo pasitenkinimą.

Paprastai rekomenduojamas toks gyvenimo ir veiklos būdas, kad žmogus kasdien pajustų kad ir nedidelį malonumą, džiaugsmą, pasitenkinimą savo veikla. Kartą per savaitę ar pora kartų per mėnesį jjo turėtų laukti didesnis, ryškesnis malonumas. Per metus gera keliskart patirti ilgiau trunkantį ir intensyvesnį džiaugsmą.

Malonumai ypač svarbūs ir naudingi tada, kai žmogus būna per daug apkrautas, pavargęs. Tokiais atvejais visada reikia turėti pakankamą malonumų ,,atsargą”: patrauklią knygą, įdomią draugiją, kūrybingą veiklą.

Daugumai subrendusių žmonių malonumų šaltinis yra veikla, o ne dykinėjimas. Ypač maloni tokia veikla,kuri priverčia kuriam laikui pamiršti save, sudėtingas problemas.

Aktyvaus žmogaus psichinis gyvenimas būna harmoningas, vadinasi, jis turi daugiau šansų pajusti tikrą malonumą.

Senstančio žmogaus sunkumai ir galimybės

Sakoma, kad jaunystė gyvena savo fizinių, o senatvė – dvasinių (psichinių) jėgų sąskaita. Bendraudami su pagyvenusiais žmonėmis, galime pasisemti daug gero, pagaliau ir prisiminti, kad visi mes senstame.

Pirmiausia pradeda senti nervų sistema ir psichika. Po dvidešimties metų mažėja aktyvumas,lėčiau plėtojasi mąstymas, intelektas. SSulaukus trisdešimties, nebe tokie stiprūs ir guvūs būna jausmai, potraukiai. Tiesa, šio proceso nepastebime, nes psichinis senėjimas yra visai kitoks negu fizinis. Iki pats gilios senatvės mūsų psichika daugiau įgyja, negu praranda, darosi sudėtingesnė, o ne paprastesnė; ji auga ir tada, kai kūnas vysta. Pavyzdžiui, nors mąstymas darosi nebe toks gyvas, žmogus sugeba mąstyti visapusiškiau, moka greičiau rasti tikslesnį atsakymą. Jausmų biologinė prigimtis nebe tokia ryški, bet jie sudėtingesni, subtilesni; susijungę į kompleksus, jie pastiprina vieni kitus ir dėl to llabiau mus veikia.

Be to, psichinę senatvę – ne taip kaip biologinę – daugelių atžvilgių galima paversti priešingu procesu, kitaip tariant, psichiškai atjaunėti (pirmoji,antroji jaunystė). Galima susigrąžinti psichines jaunystės būsenas, netgi jomis ,,užsikrėsti”.

Psichika sensta netolygiai, kitaip negu kūnas. Mat įvairios psichikos savybės yra nevienodai aktyvios, viena ar kita jos sritis būna išsivysčiusi labiau ar menkiau, be to, ji gali plėtotis ilgiau ar trumpiau. Psichiškai susenęs žmogus neretai yra guvaus proto, ir atvirkščiai – protas gali susenti, o jausmai išlikti palyginti gyvi ir gilūs.

Visos šios ypatybės iš dalies paaiškina, kodėl jauni žmonės pasijunta seniai, o seni jaučiasi jauni. Taigi senas gali būti bet kokio amžiaus žmogus.

Senatvės esmė, kaip jau anksčiau sakyta, – anaiptol nevytimas, o senas žmogus – tai ne šiaip jėgų netekęs suaugęs, o naujas kitoks žmogus, turintis tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Kad geriau suprastume, kas yra senatvė, pamėginsime suminėti pagyvenusiam ir senam amžiui būdingus ypatumus. Juos patogu skirstyti į tai, ko netenkama, ir į tai, kas įgyjama, nors dažnai viena ir antra taip glaudžiai susiję, kad psichikoje praradimas gali virsti įgijimu.

Ko netenkama. Nebe tokie jautrūs darosi jutimo organai, todėl yra mažiau galimybių jutiminiam pasitenkinimui. Pablogėja atmintis, ypač sunku įsiminti naujesnius įvykius, o seni įspūdžiai išlieka atmintyje ilgai ir neblogai pprisimenami. Dėl to kartais šiek tiek iškreipiamas pasaulio, savęs paties ir kitų žmonių suvokimas. Intelektas siaurėja, nes trukdo prastesnė atmintis ir vangesnis mąstymas. Todėl senas žmogus dažnai renkasi gerai jam pažįstamas arba šiaip paprastesnes situacijas ir darosi konservatyvus. Jausmai nebe tokie intensyvūs. Susilpnėja seksualumas. Sumažėja aktyvumas ir poreikiai. Nutrūksta daugelis kontaktų. Sociologai apskaičiavo, kad labai jauni žmonės bendravimui skiria per savaitę 50 valandų, subrendę – 30, o seni tik 10 valandų. Prarandant kontaktus, seniems žmonėms vis sunkiau įvertinti savo padėtį ir klaidas. Jie mėgsta padidinti savo nuopelnus vaikų, giminių akyse. Seni žmonės nesąmoningai linkę gyventi praeitimi, nes jų praeitis kasmet trumpesnė.

Kas įgyjama. Vienas iš didžiausių senatvės privalumų yra praeities lobiai – pažinimas, pergyvenimai, kurie kaupėsi visą gyvenimą. Visą tai gerokai išplečia mūsų psichokosmoso erdvę. Seni žmonės yra daug mažiau priklausomi nuo nepalankių išorinio pasaulio sąlygų, kuriomis jie dažnai nebejautrūs, nuo daugelio potraukių, poreikių ir būtinybės juos nuolat tenkinti; jie išsivaduoja nuo kai kurių jausmų, garbėtroškos ir pan.

Dėl to žmogus gali pasidaryti iš tikrųjų protingas, lengvai disponuoti savo dvasiniais turtais, užbaigti savo raidos ir tobulėjimo procesą.

Senstančių ir senų žmonių psichologijoje įvyksta ir kitų gana sudėtingų, kombinuotų pakitimų. Jie kyla arba dėl to, kad psichika sensta netolygiai, arba todėl, kad pažeidžiama sudėtinga ppsichinių mechanizmų pusiausvyra.

Pavyzdžiui, nors apskritai pagyvenusio žmogaus potraukiai susilpnėja, lytinis potraukis gali net padidėti. Pergyvenama vėlyvoji meilė, ,,antroji” ir ,,trečioji” jaunystė.

Šie senatvės ypatumai nurodo ir kryptį, kaip galima nugalėti daugelį sunkumų. Svarbiausia, reikia senatvę deramai suprasti ir iš anksto palengva jai rengtis, pasinaudoti jos privalumais – žodžiu ir senatvėje tęsti saviraidą.

Išvados

Tiriant, kaip keičiasi suaugusio ir pagyvenusio žmogaus mąstymas, paaiškėjo, kad didėjant chronologiniam amžiui, klasikinės Piaget užduotys sprendžiamos vis blogiau.

Suaugęs žmogus nepatiria ryškių raidos stadijų. Daugelis raidos psichologų mano, kad yra tam tikros suaugusio žmogaus raidos stadijos, tačiau jos labiau priklausomos nuo socialinio negu nuo biologinio amžiaus. Nors socialinis amžius labiau priklauso nuo kultūros veiksnių negu nuo biologinių, tačiau pastarųjų įtaka taip pat yra reali.

Vyresnis žmogus labiau linkęs naudotis brandesniais gynybos mechanizmais negu tada, kai jis buvo jaunas. Kuo toliau, tuo dažniau jis stengiasi spręsti problemas juokaudamas arba jas ignoruodamas tam tikram laikui ir nesinaudoja represijomis, fantazijomis, neneigia, kad tos problemos egzistuoja. Tačiau kartais, susidūręs su sunkiomis problemomis, žmogus nebegali jų išspręsti ir pasirenka savižudybę.

Senatvė kartais jau prasideda jau po 55 metų, tačiau tikslus laikas priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. Raidos psichologai pažymi, kad vyresni žmonės tiksliau, rūpestingiau viską apgalvoja. Tie protiniai sugebėjimai, kuriems reikalinga greita reakcija, atmintis su amžiumi silpnėja,

tačiau, kai reikia apmastyti, sugebėjimas priimti sprendimus ir bendros žinios išlieka stabilios.