Skyrybos

ĮVADAS

Skyrybos – tai bandymas spręsti šeimos problemas. Skyrybas, kaip santuokos baigtį, lydi daugybė emocijų: širdgėlos, nusivylimo ar net depresijos, neįgyvendintų vilčių, pykčio, paguodos ir be abejo – vilties.

Išsiskyrusiųjų santykiai su savo vaikais – viena iš didžiausių šiuolaikinių problemų. Neveltui ji taip plačiai gvildenama grožinėjo ir mokslinėje literatūroje. Tėvų skyrybų įtaką vaikams bei jų socialinei adaptacijai nagrinėjo daugelis mokslininkų, suprasdami tą faktą, jog tai palieka didžiulį pėdsaką vaiko, kaip asmenybės vystymosi procese. Plintant skyryboms kaip socialiniui reiškiniui, ši tema tapo llabai aktuali. Tad per 2 pastaruosius dešimtmečius ji susilaukė ne mažai dėmesio.

Taigi šiame darbe nagrinėsime tokias problemas: skyrybų išgyvenamos stadijos, vaikų reakcija į skyrybas pagal amžių ir lytį, dažniausiai pasitaikančios išsiskyrusių tėvų vaikų problemos, vaiko po skyrybų socialiniai ypatumai mokykloje bei pagalbos sistema vaikui.

SKYRYBŲ IŠGYVENIMO STADIJOS

Kadangi skyrybos – ilgalaikis procesas, tai nesutarimai į šeimą ateina pamažu. Vis gilėja konfliktai, blėsta jausmai. Nors neįmanoma tiksliai apibrėžti, kiek laiko trunka šis procesas, vis dėlto mokslininkai mano, jog čia galima išskirti tam ttikras stadijas. Skyrybų etapus apibrėšime remiantis Auerbach’o krizės reakcijų teorija, pagal kurią išskiriami 4 etapai: nutolęs priešstresinis periodas; betarpiškas priešstresinis periodas; betarpiškas postresinis periodas; nutolęs postresinis periodas.

Tad dabar apie kiekvieną jų atskirai.

1. Nutolęs priešstresinis periodas. Skyrybos dar neįvyko, tačiau nesutarimai ššeimoje gilėja, sutuoktiniai dažnai apie jas susimąsto kaip apie iškilusių šeimyninių problemų sprendimo būdą. Vaikai viliasi, jog tai tik laikini tėvų nesutarimai, jog po kiek laiko vėl viskas bus kaip buvę. Vaikai jaučiasi itin saugūs tuo atveju, jei tėvai stengiasi nuslėpti savo nesutarimus.

2. Betarpiškas priešstresinis periodas. Tai etapas, kai skyrybos dar neįvyko, tačiau turi įvykti artimiausiu metu. Sutuoktinių santykiai vis blogėja, juos lydi vis dažnesni konfliktai, kurie kartais jau nebėra slepiami nuo vaikų. Kadangi žodis „skyrybos“ ištariamos garsiai, tai vaikai apie tai susimąsto kaip apie realią grėsmę. Tai pati trumpiausia skyrybų stadija.

3. Betarpiško postresinio periodo skyrybų stadija. Skyrybos jau įvyko. Vaikas turi susitaikyti su tuo, kad vienas iš tėvų gyvens kitur, kad matys jį rečiau arba visai nematys. Ši stadija trunka kkeletą metų priklausomai nuo to, kaip greitai vaikas psichologiškai ir socialiai prisitaiko prie naujų sąlygų.

4. Nutolęs postresinis periodas. Skyrybų košmaras – jau praeitis. Buvę sutuoktiniai, o svarbiausia vaikas jau prisitaikė prie naujos situacijos, nusistovėjo jo santykiai tiek su drauge gyvenančiais šeimos nariais, tiek su atskirai gyvenančiu tėvu. Vaiko iliuzijos apie galimą tėvų susitaikymą dar egzistuoja, nors ir itin minimalios. (žmogus ir soc apl.)

Kol tėvai gyvena kartu, vaikai gali nejausti krizės dėl tėvų problemų. Kiti autoriai dar mini tokius skyrybų proceso eetapus.

1. Tuoj po atsiskyrimo – skausmingas, sunkus skyrybų etapas. Jis trunka nuo to momento, kai šeima nutaria skirtis iki maždaug dviejų metų po skyrybų. Vaikai susiduria su tėvų elgesio problemomis, tėvų – vaikų santykiai sutrinka, kyla disciplinos problemų. Vaikam šiuo etapu sunkiausi du dalykai: (a) žinia apie skyrybas ir (b) vieno iš tėvų (dažniausiai tėvo) išvykimas.

2. Pasikeitimų laikotarpis – antroji skyrybų stadija. Pasikeitimai šiuo laikotarpiu labiau kontroliuojami, vaikai jaučiasi labiau įtraukti į sprendimų priėmimo procesą. Tačiau pasikeitimų laikotarpiu vaikai gali būti dar nestabilesni. Jie turi priprasti prie naujai besiklostančių tėvų santykių, prie naujų draugų, dažnai naujų tėvų partnerių. Vaikai rūpinasi išėjusiuoju tėvu ir santykių su juo palaikymu. Šeimose, kuriuose tebevyksta kivirčai, šis etapas susiklosto kitaip, situacija namuose negerėja, pozityvių pasikeitimų gali ir nebūti.

3. Paskutinysis etapas – po skyrybų, kai nusistovi sąlyginis stabilumas. Šeimai ima vadovauti vienas iš tėvų, gali atsirasti patėvis ar pamotė. (Dovydaitienė)

VAIKŲ REAKCIJA Į TĖVŲ SKYRYBAS

Kai kuriais aspektais vaiko patyrimas per skyrybas gali būti palygintas su tėvų netektimi, pvz., mirtis, nelaimingi atsitikimai. Abu šie patyrimai sužlugdo artimiausius šeimos santykius, susilpnėja iš šeimos gaunama apsauga, pažeidžiamesnė tampa šeimos struktūra, prasideda krizės ir pusiausvyros praradimo etapas, taip pat prasideda ilgai truksiančių pasikeitimų grandinė, liečianti įvairias gyvenimo sferas.

Anot Kubler-Ross, po skyrybų vaikas išgyvena ggedėjimo stadijas. Tai aiškinama tuo, kad vieno iš tėvų išėjima vaikas suvokia kaip dalinį jo praradimą. Vaikas ilgisi ne tik kartu gyvenančio tėvo, bet ir viso to, ką jis turėjo. Skyrybos sužlugdė darną šeimoje, o su ja – ir artimus tarpusavio santykius šeimoje, stabilumą, saugumo jausmą, tėvų dėmesį, kuris paprastai orientuojamas į buvusių sutuoktinių problemų sprendimą.

Tad Kubler-Ross gedėjimo procesą skirsto į šias stadijas:

1. Neigimo. Tėvų skyrybas vaikui sunku suprasti kaip realią tikrovę. Žinia apie jas vaikui būna paprastai netikėta ir sukelia šoką. Todėl vaikas pradeda neigti iškilusią problemą.

2. Pykčio. Tai vaiko kovos su iškilusia problema pradžia. Pyktis gali būti paslėptas arba atviras, dažniausiai nukreiptas į tėvus, brolius ar seseris, bendraamžius. Kartais pyktis nukreipiamas į save, kaltinant, kad kažką padarė ne taip, arba visiškai nieko nedarė, kad tėvų skyrybos neįvyktų.

3. Derėjimosi. Kai neigimas ir pyktis neproduktyvūs, vaikas gali pereiti į derybų stadiją, kurios metu ypatingai stengiamasi susigrąžinti darnią šeimą.

4. Depresijos. Ši problema gali iškiltai, kai vaikas supranta, kad nepriklausomai nuo jo įdėtų pastangų – neigimo ir pykčio – situacija nesikeičia: tėvai vis tiek skiriasi, o jis nieko negali pakeisti. Veikas pasijunta vienišas ir bejėgis stengiantis sulipdyti šeimą. Šioje stadijoje vaikui moralines problemas galėtų palengvinti tėvai, tačiau paprastai jie visą laiką ir dėmesį sskiria skyryboms. Šeimos narių tarpusavio santykiai skyrybų metu – vaikui kokybiškai nauja situacija. Ankstesnėse stadijose vaikas jau suprato, kad tėvų santykiai niekada nebebus tokie, kaip anksčiau, tačiau tokio nedėmesingumo jis nesitikėjo. Todėl galima teigti, kad depresija ar jos atsiradimo tikimybė priklauso nuo tėvų ir vaikų tarpusavio santykių skyrybų metu.

5. Priėmimo. Visose ankstesnėse stadijose vaikas bandė pakeisti susidariusią situaciją. Priešingai, šiame etape vaikas susitaiko su mintimi, kad jis jau nieko nebegali pakeisti. Jis suvokė, jog skyrybos – realybė, taigi jo iliuzijos apie tėvų susijungimą dingsta.

6. Augimo. Vaikas prisitaiko prie naujos situacijos, stengdamasis suprasti ir pateisinti tėvus. Nori bendrauti su abiem tėvais, vienam iš tėvų siekiant apriboti bendravimą, vaikai gali reaguoti skirtingai: priešintis arba nusileisti.

Būtina paminėti, kad vaikas netekimo stadijas nebūtinai išgyvena paeiliui. Galimas grįžimas atgal bei anksčiau jau išgyventos stadijos pakartojimas. Bet tik praėjęs visas stadijas, vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo būdo nepilnoje šeimoje su vienu iš tėvų. Ir tik tada nusistovi jo santykiai su išėjusiuoju ir aplinkiniais.

Skyrybų situacija paprastai sukelia stiprų stresą, ir vaiko reakciją į skyrybas galima analizuoti kaip streso įveikimo procesą. Dauguma autorių, tyrinėjusių streso įveikimą, nurodo tokius svarbius skyrybų metu veikiančius faktorius:

1. vaiko lytis;

2. vaiko amžius;

3. vaiko branda;

4. tėvų finansinė padėtis;

5. vaiko santykiai su artimiausiais žmonėmis;

6. vaiko sugebėjimas prisitaikyti ir įveikti stresą;

7. galima

pagalba vaikui;

8. tėvų santykiai po skyrybų.

VAIKO EMOCINĖS REAKCIJOS Į TĖVŲ SKYRYBAS

Ką jaučia vaikas, kai du jam artimi žmonės, kad jau nebegali gyventi kartu, ir kad jam teks gyventi tik su vienu iš jų? Nesvarbu, kaip tėvai nusprendė išsiskirti, vaikui atrodo, kad gyvenimas sugriuvo ir kad gyventi šiame pasaulyje beprasmiška. Jam sunku: jis jaučiasi sutrikęs, bejėgis, vienišas, nežinantis, ką daryti ir kaip elgtis. C.M.Parkers (1973) atliktų tyrimų duomenys rodo, kad dauguma vaikų patiria didelę traumą ypač per pirmus dvejus metus po skyrybų. TTai pasireiškia aibe elgesio problemų. Dažniausiai pasitaikančios vaikų problemos:

• Išsiskyrimo momentu vaikai jaučiasi nuvertinti ir lengviau pasiduoda depresijai;

• Jie greičiau suserga, būna neramūs, irzlūs, dažniau verkia;

• Mokykloje reaguoja agresyviau, dažniau mušasi;

• Vaikai iš išsiskyrusių šeimų patys tampa skyrybų iniciatoriais: jie beveik dvigubai skiriasi nei vaikai iš darnių šeimų;

• Darnios šeimos ilgesys, emocinis nutolimas nuo tėvų, pablogėjęs pažangumas.

Kaip labiausiai paplitusias vaikų emocijas į skyrybas mokslininkai – G.B.Blaine, R.A.Gardner ir J.Oppawsky – išskyrė: nerimą, praradimo baimę, liūdesį, depresiją, pyktį, kaltę, nusivylimą, nepasitikėjimą savimi. Kai kurias iš jų &– nerimą , praradimo baimę ir liūdesį bei depresiją – panagrinėsime plačiau.

Jei ikimokyklinio ar ankstyvaus mokyklinio amžiaus vaikai į tėvų skyrybas reaguoja regresu, tai paaugliai, be aukščiau minėtų problemų, dažnai patiria nerimą ir vienišumą. Paaugliai dažnai mano neturį su kkuo pasikalbėti. Jie suvokia, kad tėvams šis procesas toks pat skaudus, tad nebenori jų dar daugiau skaudinti. Kadangi paauglys labai jautrus draugų požiūriui į jį, jo šeimą, tad labai retais atvejais savo nelaimę jis patikės geriausiam draugui. Keblesnė padėtis, jei geriausio draugo išvis nėra. Tokiu atveju paauglys stengsis užsidėti kaukę ir neparodyti savo tikrųjų išgyvenimų. Dažnai net pareiškia, jog šeimos problemos jo „nedomina“, slepia skausmą savyje, o naktimis verkia įsikniaubęs į pagalvę. Tai dar labiau paaštrina ir taip jau nelengvą situaciją. Mokslinėje literatūroje minimi atvejai, kai paaugliai, regis, visai lengvai pakėlę tėvų skyrybas, vėliau bėgdavo iš namų, susitikinėdavo su amoralaus elgesio bendraamžiais, sukeldavo skandalus, tapdavo isteriški.

Su tai glaudžiai siejasi praradimo baimė. Kuriam nors iš tėvų palikus šeimą, pažeidžiamas vienas iiš bazinių A.Maslow minimų poreikių – saugumo poreikis. Tai ne tik baimė netekti tėvo, kuris išeina iš namų po skyrybų, bet netekti dar ir motinos. Šią reakciją, pasak E.A.Grollman (1979) ir J.Oppawsky (1981), stipriau ar silpniau patiria visi vaikai.

Baimės netekti atsiradimo priežastys priklauso nuo vaikų amžiaus. Jaunesnio amžiaus vaikai mano, kad mama gali palikti ir išeiti, nes taip padarė tėtis. Jam per daug sunku suprasti, kad tėvas paliko motiną, o ne jį. Taip atsitinka dėl to, kad tėvai neaptaria ttolesnio bendravimo tiek su liekančiu, tiek su išeinančiu.

Paauglys bijo fizinės to iš tėvų, su kuriuo gyvena, mirties ar sunkios ligos, nes tai pakeistų nusistovėjusią jo pusiausvyrą. Dažniausiai jis žino, kad atskirai gyvenantis tėvas juo pasirūpintų, tačiau nemano, jog jų gyvenimas drauge būtų tinkamas naujajai tėvo šeimai. Dar intensyvesnę praradimo baimę jaučia paauglys, kurio santykiai su atskirai gyvenančiu tėvu yra nutrūkę arba apsiriboja minimalios įstatymu nustatytos pagalbos teikimu.

Liūdesys, nusivylimas ir depresija, pasak J.Bolwby (1969), – vaiko išgyvenami pojūčiai, po kurių atsiranda apatija, depresija ir visiškas abejingumas tėvams. Nors skyrybos labai liūdina vaikus, jų reakcijų gilumas dažniausiai priklauso nuo netekties laipsnio ir staigumo. Vaikai, buvę konfliktų ir muštynių tarp tėvų liudininkai, iš pradžių gali justi palengvėjimą, o tik po tam tikro laiko išgyventi liūdesį. Kiti gi, esant toms pačioms aplinkybėms, išgyvena stiprų sukrėtimą, ypač jei jie buvo apsaugoti nuo nesutarimų tarp tėvų.

Dauguma vaikų nejaučia visiškos netekties, nes šeimą palikęs tėvas gali gyventi netoliese. Beveik visi vaikai nori išsaugoti artimus tarpusavio santykius su abiem tėvais ir tuo pačiu nebejausti netekties. Savaime suprantama, šių norų žlugimas didina nusivylimą ir gali sukelti netgi depresiją.

Tėvams išsiskyrus, vaikas jaučiasi emociškai sužlugdytas. Žinoma, palaipsniui ši savijauta mažėja, tačiau, atsiradus kitoms problemoms, gali peraugti į depresiją. Lengva ddepresijos forma būdinga beveik visiems tėvų skyrybas išgyvenantiems vaikams – ji trumpalaikė. Atsiradus ilgalaikei depresijai. Reikalinga psichologo pagalba.

Kalbant apie skyrybas, mokslininkai įveda ištikimybės konflikto terminą. Po tėvų skyrybų vaikai susiduria su svarbia santykių su išėjusiuoju tėvu palaikymo problema. Dauguma vaikų susiduria su konfliktine situacija: nori bendrauti su tėvu, bet tuo gali įžeisti mamą; nori bendrauti su abiem tėvais, bet tėvai traukia kiekvienas į savo pusę, blogai kalba vienas apie kitą. Vaikas pasidaro tarpininku šeimoje. Tėvai gali naudotis vaiku, norėdami psichologiškai apsisaugoti arba sumažinti buvusio partnerio saugumą. Tokia situacija dažnai apibūdinama kaip ištikimybės konflikto situacija.

Ištikimybės konfliktas – “skyrybų vaikų” distreso šaltinis. Konfliktas kyla, kai vaikas myli abu tėvus, bet bijo pasėkmių, jei bus ištikimas abiems. Vaikas gali jausti nerimą, kaltę. Šią situaciją tenka įveikti visiems besiskyriančių tėvų vaikams, kurie yra prisipišę prie abiejų tėvų. Naujus prisitaikymo tikslus kelia ištikimybės konflikto situacija. Patirtos tėvų skyrybos gali sukelti įvairius psichologinius sunkumus.

SKYRYBŲ POVEIKIS IR VAIKO AMŽIUS

Tai gana plačiai tyrinėjamas klausimas. Wallerstein tyrimų duomenimis, mažesniems vaikams sunkiau suvokti skyrybas, tėvų motyvus, jausmus ir jų pačių vaidmenį skyrybų procese. Todėl jie gali kaltinti save, bijo prarasti abu tėvus, fantazuoja apie šeimos susijungimą. Tai lemia kognityvinės ir socialinės vaiko kompetencijos ribotumas, priklausomybė nuo tėvų. JJaunesnieji patirtas skyrybas užmiršta greičiau, ir praėjus dešimčiai metų vaikas jau nebeprisimena konfliktų, savo baimių ir kančios, tačiau maždaug trečdalis vaikų vis dėlto jaučia pyktį atitolus tėvams ir gali jaustis prislėgti 5-10 metų po skyrybų.

Atlikus longitiudinius tyrimus, Wallerstein aprašė tokias skirtingo amžiaus vaikų reakcijas į skyrybas:

1. 2 – 5 metų vaikai į skyrybas reaguoja regresu. Dažnai sutrinka miegas, būna pykčio priepuolių, jaučiamas atskirimo nerimas, prarandama kontrolė, didesnis būna tėvų dėmesio poreikis. Šio amžiaus vaikai jaučiasi atsakingi už tėvų skyrybas ir bijo prarasti abu tėvus.

2. 5,5 – 8 metų vaikai reaguoja depresiškai, atvirai liūdi. Jie bijo, kad jų neatstumtų išėjęs iš namų tėvas. Dėl to nukenčia mokymasis, santykiai su kitais tėvais, gali atsirasti fobijų.

3. 9 – 12 metų vaikai pyksta ant vieno iš tėvų ar abijų tėvų. Jų pyktį kursto poreikis vertinti dalykus “gerai” ir “blogai”. Jie jaučiasi nuskriausti, gali pykti ant skyrybų iniciatoriaus arba ant to, kuris leido vienam iš tėvų išeiti. Pasinėrę į skyrybų įvykius, vaikai gali blogiau mokytis, mokykloje juos apibūdina kaip svajotojus arba pernelyg aktyvius

4. Paaugliai skyrybų metu praranda labai svarbią namų paramą. Todėl jie jaučiasi nesaugūs, vieniši, depresiški, tai pasireiškia nesėkmėmis mokykloje, kriminaliniu elgesiu, seksualiniu palaidumu. Tačiau paauglystėje yra ir didesnė galimybė suprasti savo tėvus, vadinasi, įveikti skyrybų sukeltus sunkumus.

Paaugliai geriau supranta atsakomybę, geriau įveikia stresą ir ekonominius pasikeitimus, naujus vaidmenis šeimoje. Jie gali “greičiau bręsti”, kai supranta didesnę atsakomybę. Tačiau dauguma nusišalina nuošeimos. Jei jie įsitraukia į socialiai palankią aplinką, tai padeda adaptuotis. Blogesnės pasekmės, jei grupė asociali.

Vyresnio amžiaus paaugliai rūpinasi realesniais dalykais: ar užteks pinigų? Kaip į tai reaguos jo draugai mokykloje? Paaugliams, skyrybos tai sunkus išgyvenimas, tačiau jie reaguoja savitai. Čia pastebimas uždarumas, santykių su bendraamžiais pablogėjimas, elgesio problemos, o kraštutiniu – įvairių formų depresija. PPaaugliai dažnai palaiko vieno iš tėvų pusę. Taip jie tarsi prisiima tėvišką vaidmenį – pasirenka, gyventi su tuo iš tėvų, kuriam jų manymu, reikalinga globa. Po to jie vėl sprendžia dilemą: ar bendrauti ir kaip bendrauti ne su kartu gyvenančiu tėvu.

Išsiskyrusių tėvų vaikai dažnai idealizuoja praeitį, svajodami, kas galėtų įvykti, kad jų tėvai galėtų vėl būti kartu.

TĖVŲ SKYRYBOS IR VAIKO LYTIS

Remiantis teoriniais modeliais nustatyta, kad tėvo išėjimas (dažniausia skyrybų pasekmė) turi didelį poveikį berniukams:

1. po skyrybų berniukams būdingi dažnesni iir ilgiau trunkantys elgesio sutrikimai negu mergaitėms;

2. berniukų, augančių be tėvo, elgesys mažiau vyriškas arba svyruojantis tarp dviejų kraštutinumų – agresyvumo ir priklausomybės;

3. po tėvų skyrybų susilpnėja berniukų savikontrolė, padidėja impulsyvumas;

4. berniukai šeimos nesutarimus vertina labiau neigiamai negu mergaitės;

5. berniukai į stresą reaguoja labiau iišoriškai, mažiau atskleidžia jausmus, todėl juos mažiau užjaučia tėvai, kiti suaugusieji, bendraamžiai.

Jei berniukams po tėvų skyrybų būdingesni elgesio sutrikimai, tai mergaitės – internalizuotos problemos, depresijos, nerimas. Mergaičių gyvenančių su mamom, socialinio prisitaikymo sunkumas išnyksta praėjus 2-3 metams po skyrybų, tačiau gali pasireikšti paauglystėje heteroseksualinių santykių problemomis.

Nors nėra visiškai aiški šių skirtumų priežastis, tačiau Hetherington pateikė tokias hipotezes: berniukus turinčios šeimos 9% mažiau skiriasi, kadangi tėvai labiau prisirišę prie sūnų arba motinos nenori auginti sūnų vienos.

Skyrybų poveikį berniukams ir mergaitėms sunku palyginti dėl skirtingo poveikio pobūdžio. Be to, sunkumai berniukams gali pasirekšti skirtingais amžiaus tarpsniais nei mergaitėms.

VAIKO, PATYRUSIO TĖVŲ SKYRYBAS, SOCIALINĖS ADAPTACIJOS MOKYKLOJE YPATUMAI

Mokyklos klasėje, kaip pirminėje grupėje, vyksta vaiko socializacija – socialinis individo vystymasis, socialinės patirties perėmimas ir aatgaminimas veikloje, bendravime, mokymasis prisitaikyti prie grupės ar visuomenės normų. Z.Froidas šiai institucijai nesuteikia lemiamo vaidmens, tuo tarpu, kai kiti mokslininkai teigia, jog socializacija yra išmokimo procesas, trunkantis visą gyvenimą ir apimantis tiek vaiko, tiek ir suaugusiojo elgesį (A.Sullanis,1995).

Žmogus yra daugelio grupių narys ir atlieka jose skirtingus socialinius vaidmenis, nors kartais vienas kitam ir prieštaraujančius. Kiekvienas vaikas, pradėjęs lankyti mokyklą, turi palaipsniui prisitaikyti prie oficialiosios grupės. Šis procesas vyksta lengviau, kai vaikai ilgą laiką mokosi drauge. Vaikams, dėl tėvų skyrybų ppakeitusiems mokyklą, tenka prisitaikyti prie naujos klasės ir neoficialių, ten egzistuojančių grupių. Taigi vaikas nutraukia ryšius su buvusia referentine grupe ir nebepriklauso jokiai bendraamžių grupei. Naujoji klasė yra jo naujoji oficialioji grupė. Tuo pačiu metu jis susiras naujų draugų ir pažįstamų naujoje gyvenamoje vietoje. Kuri grupė jam taps referentinė, priklausys nuo to, kurios iš jų vertybių hierarchija bus artimesnė ankstesnės referentinės grupės nustatytoms vertybėms.

Po tėvų skyrybų pakeitusiam mokyklą ir gyvenamą vietą vaikui iškyla dar ir kitų papildomų problemų, nes:

1. Jis turi išsikovoti statusą naujoje klasėje;

2. Įveikti didesnio ar mažesnio laipsnio naujoko izoliaciją klasėje;

3. Susirasti naujų draugų už mokyklos ribų.

Klasės draugai paprastai nori žinoti viską apie naujoką ir jo tėvus. Jei skyrybos įvyko neseniai, vaikui šie klausimai bus nemalonūs, o aktyvus domėjimasis jo tėvais gali sąlygoti išankstinį paauglio neigiamą požiūrį į oficialiąją grupę.

Jei vaikas po tėvų skyrybų nepakeičia mokyklos, tai skyrybų neigimo išgyvenimo stadijoje jo ir klasės kolektyvo santykiai nepasikeis. Kad ir kokia bebūtų vaiko savijauta, jis mielai ir toliau bendraus su klasės draugais.

Tačiau perėjus į pykčio stadiją, vaiko ir bendraklasių santykiai pakinta. Labai dažnai tėvų sukeltą pyktį jis projektuoja kitiems ir tampa agresyviu. Tokį elgesį skatina ir skyrybų pažeista darnios šeimos teikiama gyvenimo ir ateities stabilumo garantija.

Šiame etape nneretai susiformuoja laikinas arba pastovus uždarumas. Panagrinėkime kodėl. Liūdėdamas dėl tėvų skyrybų pats vaikas sąmoningai atitolsta nuo bendraamžių. Dažnai to priežastimi būna užuojauta, kurią žodžiais, žvilgsniais, nenatūraliu švelniu elgesiu bando pareikšti bendraklasiai, o taip pat ir mokytojai, tuo tarsi dar labiau sustiprindami vaiko įsitikinimą, kad jis išsiskyrus tėvams, tapo kitoks nei jo bendraamžiai iš darnių šeimų. Išskirdama iš kitų, vaiką ši užuojauta žeidžia. Todėl vaikas ir panaudoja uždarumą, kaip susidariusios problemos sprendimo būdą.

PAGALBOS SISTEMA VAIKAMS

Vaikai myli abu tėvus; negerai išsiskirti su vienu iš jų. Kai šeima išyra, vaikų pasaulis sugriūva. Vaikai konservatyvūs, jie trokšta, kad viskas liktų taip, kaip jie įpratę. Išsiskyrus tėvams, viskas pasikeičia: šeima nebeegzistuoja kaip vienetas, ją dažniausiai sudaro dvi pusės, kur kiekviena iš jų siekia vaikų palankumo. Pinigų nebeužtenka, nebevyksta įprasti laisvalaikio užsiėmimai.

Pagalba turėtų apimti praktinę (juridinę, finansinę ir t.t.) ir emocinę paramą tėvams ir vaikams. Tokią paramą gali garantuoti įvairios institucijos ir mokykla, suteikdamos vaikui stabilią, struktūruotą, šiltą aplinką, kompensuojančią namų praradimą. Labai svarbi draugų, giminių parama. Yra duomenų, kad išsiskyrusių šeimų vaikai, gyvenantys kartu su mama ir seneliais, geriau prisitaiko prie skyrybų, negu tie, kurie gyvena tik su mama.

Skiriantis tėvams, vaikai privalo labai daug ką iškęsti. Skyrybų metu atsiranda grėsmė vaiko psichinei integracijai iir raidai ir pagrindinis tikslas – ją įveikti. Wallenstein siūlo tokius įveikimo būdus:

1. vaikas turi pripažinti šeimos lūžio realybę;

2. išsilaisvinti nuo tėvų konfliktų ir distresų;

3. susitaikyti su praradimais;

4. įveikti pyktį ir savęs kaltinimą;

5. susitaikyti su tuo, kad skyrybos – negrįžtamas procesas, ir siekti realistinių santykių.

Tačiau tai yra ilgas ir sudėtingas įveikimo procesas, kuris vienam vaikui gali būti ir yra per sunkus. Taigi tėvų užduotis – kiek įmanoma sumažinti liūdnas išsiskyrimo pasekmes vaikams. Skyrybos gali tapti pakeliamos, jei tik padės abu tėvai. Todėl rekomenduotina:

• Griežtai atskirti partnerio vaidmenį nuo savo kaip motinos ar tėvo vaidmens. Jei sutuoktinis elgėsi niekšiškai, tai dar nereiškia, jog yra teisė atimti vaikui tėvą.

• Nenaudoti vaiko kaip priemonės tikslui pasiekti.

• Pabandyti girdint vaikams kalbėtis normaliai.

• Nejuodinti buvusio partnerio.

• Pakalbėti su vaikais ir pabandyti kiek įmanoma paaiškinti situaciją.

• Neuždrausti vaikui bendrauti su buvusiu partneriu, net jei pastarasis įsimylėjo kitą.

• Nepadaryti savo vaiko keršto dievu, stengdamasis juo kuo labiau įskaudinti partnerį. Tai labai žeidžia vaiką.

• Pabandyti vaikų akivaizdoje kiek įmanoma suvaldyti savo sielvartą. Nėra jokios prasmės be perstojo aimanuoti.

• O svarbiausia – laikytis įprastos rutinos. Dvasinių sukrėtimų atvejais maži kasdieniniai ritualai padeda sureguliuoti gyvenimo ritmą.