skyrybos

Išsiskyrusių šeimų apžvalga psichopedagoginiu

ir socialiniu aspektu

KLAIPĖDA,2003

Turinys

ĮVADAS…………………………3

1. Skyrybų proceso esmė

1.1 Skyrybų supratimas………………..4 – 5

1.2 Skyrybų stadijos……………………5

1.3 Socializacijos samprata ……………….5 – 6

2. Skyrybų pasekmės šeimai

2.1 Nepilna šeima ir vaikas………………..7 – 8

2.2 Vaiko santykis su nepilna šeima…………….8 – 10

2.3 Emocinių išgyvenimų svarba vaiko socializacijai………10

2.4 Skyrybų, kaip įvykusio fakto, išgyvenimas……….10 – 12

IŠVADOS……………………….13 – 14

LITERATŪRA………………………15

Įvadas

Pastarojo dešimtmečio labai išsamūs tyrimai parodė, jog skyrybos yra tolydžiai trunkantis procesas, kuris kaip reiškinys sparčiai “populiarėja”. Pamažu problemos kaupiasi, kol galų gale vieną dieną supranti, jog visos tos šeimyninės, tave erzinančios smulkmenos, kurios, beje, buvo užgniaužtos kkaip nereikšmingos tampa tokios svarbios ir esminės, kad net suabejoji ar nori, jog tokia padėtis tęstųsi ir toliau. Tuomet žmogus ima mąstyti apie tokios nedėkingos situacijos pakeitimą – išsiskyrimą.

Daugelis mokslininkų, kalbėdami apie šeimos išyrimą, šį įvykį apibūdina, kaip žudantį šeimą, kuris vienaip ar kitaip įtakoja tos šeimos narių gyvenimą, tiek vaikų, tiek ir tėvų. Kalbant apie skyrybas, negalima nepaminėti jų poveikio vaikui ar vaikams, kurie kaip niekas kitas šį įvykį gali išgyventi labai skaudžiai. Juk jie supranta, jog greitai ppadėtis pasikeis, ir jie neteks vieno iš jiems svarbiausių žmonių jų gyvenime. Ir blogiausia, jog jie nežino kaip tai sustabdyti, kaip įtikinti tėvus pasilikti kartu. Tuomet toks bejėgiškumas ima vaiką graužti, jis pradeda abejoti ar jis nėra kaltas dėl susiklosčiusios ssituacijos. Tad tėvams labai svarbu su vaiku kalbėti ir pamėginti jam išaiškinti, jog jis dėl tokio tėvų sprendimo išsiskirti nėra kaltas.

Šeima – pirmoji ir svarbiausia vaiko institucija, nuo kurios priklauso tiek jo paties socializacija, tiek jo dvasinis, moralinis, dvasinis tobulėjimas ir net pritapimas bendraamžių grupėje. Ne paslaptis, jog išsiskyrusių šeimų vaikai jaučiasi menkesni tarp savo bendraamžių, kurių šeimos yra darnios. Be to vaikai netenka realios galimybės turėti pavyzdžio susipažįstant su savo socialiniais vaidmenimis visuomenėje.

Referato objektas – skyrybas išgyvenančios šeimos nariai.

Referato tikslas – parengti išsiskyrusių šeimų apžvalgą socialiniu psichologiniu aspektu.

Referato uždaviniai:

Ø Išanalizuoti skyrybų sampratą.

Ø Išanalizuoti išsiskyrusias šeimas socialiniu, pedagoginiu ir psichologiniu aspektais.

Ø Išanalizuoti skyrybų poveikį vaiko socializacijai.

1. SKYRYBŲ PROCESO ESMĖ

Šeima – svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaiko

asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai ssu vaiku šiam

yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis.

(Navaitis G. V.: 1998. P. 17.)

1.1 Skyrybų supratimas.

Santuokos nutraukimas vadinamas skyrybomis. Skyrybos – gana plačiai įsigalėjęs reiškinys šiuolaikiniame pasaulyje. Skyrybos kaip fenomenas plačiai analizuojamas sociologų; psichologiniai santuokos nutraukimo veiksniai ir jų padariniai gvildenami psichologų darbuose. Pedagogams itin rūpi skyrybų poveikis šeimoje augančių vaikų personalizacijai ir socializacijai.

Dažniausiai nurodomos tokios skyrybų priežastys (Miškinis, 1993):

– Vieno iš sutuoktinių (dažniausiai vyro) girtavimas;

– Charakterio nesutapimas;

– Lytinė nedermė;

– Bendrosios kultūros stoka;

– Lengvabūdiškumas;

– Pavydas;

– Neištikimybė;

– Ikivedybiniai lytiniai santykiai;

– Santuoką sudaro skirtingų tautybių asmenys;

– Migracija, urbanizacija, mokslinė techninė revoliucija;

– Išsilavinimo sskirtumas.

(Rupšienė L. Klaipėda, 2001. P. 75.)

Skyrybos – skaudžiausias šeimą žudantis veiksnys, nes jis daugiau ar mažiau paliečia ir tėvų, ir vaikų gyvenimą. Moksliškam skyrybų esmės ir jų laisvės supratimui iki šiol tebetrukdo du priešingi požiūriai. Vieni tvirtina, kaip rašo N. Solovjovas, kad skyrybos yra amoralus reiškinys, didžiausia žmonių tragedija ir nelaimė, o jų skaičiaus didėjimas yra šeimos kaip tokios apskritai irimas. Kiti pripažindami skyrybų laisvę, vienaip ar kitaip menkina dorovinės pareigos šeimai jausmą, šeimos dorovingumo esmę. Apskritai skyrybos nėra propaguotinas reiškinys. Stengtis išsaugoti šeimą, o kartu ir tautos moralinį, dvasinį , socialinį gyvenimą – kiekvieno doro piliečio pareiga.

Skyrybos yra tolydžio trunkąs vientisas procesas. Tai trumpesnis ar ilgesnis vyksmas, daugelio veiksnių sąlygotas reiškinys. Šis procesas priklauso nuo socialinių ( žmonių

migracija, miestų augimas ir kt.) ir psichologinių ( psichologinis suderinamumas ir kt.) veiksnių tarpusavio sąveikos.

Skyrybos priklauso ir nuo sutuoktinių gyvenimo sąlygų komplekso, buities kitimo, jų pačių kaip asmenybių vystymosi, kartu išgyvento laiko, nuo jų požiūrio į tai, kas dedasi šeimoje, pagaliau nuo įvairų atsitiktinumų ( netikėtų pažinčių ir kt.). Daugelio sutuoktinių tarpusavio nesugyveninamumo, jų nesuderinamumo ir pagaliau skyrybų priežastis kartais slypi smulkiose, kasdien jų šeimą supančiose aplinkybėse, kurios sukelia didelius dvasinius konfliktus, nors iš išorės jie atrodo per daug paprasti.

(Z. Bajoriūnas. V.: Jošara, 1997. P. 212 – 214.)

1.2 Skyrybų stadijos.

Kiekvienos šeimos skyrybų procesas yra skirtingas, nevienodai skausmingas ir dramatiškas. Tačiau skyrybose yra daug kas bendra.

Galima sąlyginai išskirti 4 skyrybų stadijas:

Ø Emocinės skyrybos;

Ø “Fizinės” skyrybos; sutuoktiniai dažniausiai laikinai kažkur išvažiuoja. Tuo laikotarpiu jie galvoja apie juridines skyrybas, bet jų nelaiko geriausia išeitimi iš susidariusios padėties, kol dar yra potencinių galimybių atstatyti tarpusavio santykius šeimoje;

Ø “Bandomosios” skyrybos, arba atsiskyrimas. Vienas arba du sutuoktiniai mano, jog skyrybos jiems yra priimtinas dalykas, bet dar nesiryžta daryti paskutinį žingsnį. Skyrybų problema jau svarstoma atvirai, sutuoktiniai gyvena atskirai, kad galėtų įsitikinti, ar jiems kyla noras atstatyti santykius. Tokios “bandomosios” skyrybos paprastai nepadeda atstatyti santykius;

Ø Juridinės skyrybos; sutuoktiniai santuoką nutraukia teisme, įregistruoja šį faktą civilinės metrikacijos skyriuje ir jame gauna ištuokos liudijimą.

(Z. Bajoriūnas. V.: Jošara, 1997. P. 214 – 215.)

1.3 Socializacijos samprata

SOCIALIZACIJA – individo tapsmas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.

(Tarptautinių žodžių žodynas. V.: 1985)

Jau nuo pat gimimo žmogaus gyvenimui būdingas socialumas. Vos gimusį kūdikį supa žmonės, kurie bendrauja su juo, tenkina pagrindinius jo poreikius. Kūdikiai ir maži vaikai yra beveik visiškai priklausomi nuo savo socialinės aplinkos, bet net ir tada jie yra aktyvūs socializacijos dalyviai. Mažyliai net daro poveikį savo tėvams, kaip šie turi elgtis, tuo tarpu patys vaikai yra ssocializuojami. Tuo gyvenimo laikotarpiu, kai vaikas yra bejėgiškiausias, jis daro didžiausią poveikį suaugusiems savo aplinkoje.

(Litvinienė.J. Klaipėda , 2002. P. 6.)

Žmogus kaip individas ir kaip asmuo prasideda dar prieš kūdikio atėjimą į šį pasaulį. Taigi motina, šeima neša pagrindinę atsakomybę už vaiką, būsimą žmogų. Žmogaus vystimasis, jo auklėjimas ir socializavimas – integravimasis į visuomenę – organiškai susiję procesai. O tai ir sudaro auklėjimo sunkumus, nes visuomenė, jos gyvenimo būdas, žmonių bendravimo formos nuolat kinta, todėl ir auklėjimas negali būti vienodas. Visais laikais visame žemės rutulyje, šeima užima dėkingą padėtį, kadangi būtent šeimoje pirmiausia ir atsispindi kasdieninis visuomenės gyvenimas, nes tėvai yra visuomeninio gyvenimo dalyviai. Šeima – atvira socialinė institucija, jautri įvairiems išoriniams poveikiams.

1 schema: šeimos ir visuomeninis poveikis vaiko socializavimui

šeima visuomenė

šeimos nario (vaiko)

socializavimas

Žmogus susidurdamas su sau lygiais kitais žmonėmis, stengiasi juos suprasti, lygiuotis į juos, netgi juos pralenkti, t.y socializuotis, įaugti į visuomenę. Ypač aktualus yra kito žmogaus pavyzdys, parama.

(Vaitkevičius J. Egalda, 1995. P. 194, 267.)

2. SKYRYBŲ PASEKMĖS ŠEIMAI

2.1 Nepilna šeima ir vaikas

XX a. antroje pusėje, ypač paskutiniais dešimtmečiais, išryškėja naujas šeimos tipas – nepilna šeima. Nepilna šeima yra tokia šeima, kurioje nėra vieno ar kelių tarpusavio santykių subjektų – vyro, žmonos, tėvo, motinos, vaikų. Kadangi čia šeima bus

analizuojama psichopedagoginiu aspektu, tai nepilna šeima – tai šeima, kurioje yra vienas ar keli vaikai, bet nėra vieno iš gimdytojų – tėvo ar motinos.

Dažniausiai nepilnos šeimos atsiradimo priežastis – sutuoktinių skyrybos. Iš dalies tai nepeiktinas reiškinys, susijęs su socialine pažanga. Iš tikrųjų, kai bendras sutuoktinių gyvenimas tampa beprasmis, jis žemina žmogiškąjį orumą, traumuoja vaikus, tokiu atveju skyrybos – vienintelė išeitis. Šios nuomonės laikosi daugelis mokslininkų.

Po ištuokos susituokia kas antras vyras ir kas trečia moteris. Vadinasi, moters padėtis šiuo požiūriu yra bblogesnė.

Mažiau psichologinių traumų patiria moterys, kurios emocines skyrybas išgyveno kur kas anksčiau, negu jos buvo juridiškai įformintos. Jos jau seniai nesiejo savo ateities planų su sutuoktiniu ir dažniausiai patys nusprendžia skirtis. Kitaip yra su tomis moterimis, kurioms žinia apie skyrybas pasirodė nelaukta. Jos iki paskutinio momento tikėjo galimybe išsaugoti šeimą. Po skyrybų tokios moterys kenčia didelę depresiją, nusivylimą, patiria vienišumo ir atstumtosios jausmus, sunkiai įsijaučia į naują, išsiskyrusiosios vaidmenį.

Psichopedagoginės vaikų ugdymo nepilnoje šeimoje sąlygos priklauso nuo to kaip vaikai išgyvena sskyrybas.

Vaikai nevienodai išgyvena tėvo nebūvimą. B. Dobranskis teigia, kad vaikus jaudina tokie dalykai šeimoje: tėvas piktnaudžiauja alkoholiu, tėvų nuolatiniai barniai, tėvas skriaudžia motiną, tėvai serga, nėra tėvo. Išvada: vaikai daugiau kenčia dėl nenormalaus mikroklimato šeimoje negu dėl tėvo nebūvimo. Neretai vvaikai sunkiai išgyvena šeimos nesutarimus, tampa užsidarę, nepasitikintys, nedrausmingi ir pan. Nors nepilnos šeimos stipriai deformuoja dorovinį emocinį vaiko vystymąsi, bet daugeliu atvejų ji suvaidina teigiamą vaidmenį vaiko asmenybės formavimuisi. Pagrindinė vaikų ugdymo šeimoje sąlyga yra ne šeimos struktūra, o jos narių tarpusavio santykiai, sudarantys dorovinę šios šeimos atmosferą, kuri yra svarbiausias auklėjimo mechanizmas.

Vaiko ugdymui svarbus ir vieno, ir kito šeimos nario aktyvus bendravimas su juo. Tyrimai rodo, kad vaikas su tėvu ir motina bendrauja skirtingai.

Nepilnoje šeimoje vaikas negali spręsti vienos problemos su motina, o kitos su tėvu, kaip kad pilnose šeimose. Daugelyje situacijų išryškėja vaiko noras bendrauti su tėvu. Jeigu dėl

kokių nors priežasčių tai neįmanoma, jis labai dažnai ieško bendravimo su vyriškos lyties žmonėmis, pavyzdžiui, su bendraamžių tėvais iir kt.

Dėl tėvo nebuvimo daugiausia kenčia berniukai, kuriems labai trūksta jo dėmesio. Iš tėvo berniukas mokosi tokių savybių kaip vyriškumas, drąsa, ryžtingumas, kilnumas, pagarba moteriai. Šeimose be tėvo, berniukai gali sumoteriškėti.

Tėvo trūkumas veikia ir mergaičių dorinį vystymąsi. Ji netenka galimybės susipažinti su specifinėmis vyro savybėmis. O jei motina nuolat pasakoja apie savo skriaudas, kentėjimus,

sielvartus, išvardija tėvo trūkumas, mergaitė susidaro ne tik tėvo, bet ir bet kurio vyro neigiamą įvaizdį.

Nepilnoje šeimoje visos psichopedagoginės funkcijos gula ant motinos pečių. Priversta pasitikėti savo jjėgomis, jausdama vienišumą, ji dažnai reikalauja iš vaikų didelio paklusnumo, mažiau galvoja apie jų emocinį pasitenkinimą. Kitos gi, augindamos be tėvo vaiką, jam perteikia visą savo meilę, švelnumą, pernelyg globoja. Globos, švelnumo, rūpesčių perteklius gali išugdyti vaiko pasyvumą arba sukelti jo pasipriešinimą, protestą.

Vaiko adaptacija nepilnoje šeimoje daugiausia priklauso nuo likusio joje gimdytojo. Jam būtina įgyti vaiko pasitikėjimą. Paprasčiau būna tais atvejais, kai iš šeimos išeina žmogus, tapęs vaikui jo kančių šaltiniu: tėvas girtuoklis, šiurkštus, žiaurus, arba motina, kuri visai nesirūpino savo vaikais. Bet kuriuo atveju gimdytojo, likusio su vaiku, padėtis nevienareikšmė – jam iškyla įvairių vaiko ugdymo problemų.

Negalima užmiršti, kad vaikas gali matyti išėjusiojo gimdytojo teigiamas savybes,kurių nepastebi motina.tėvas turi juridinę teisę susitikinėti su vaiku. Vaiko pasirengimas susitikti su tėvu kai kada būna susijęs su didele nervine įtampa. Vaikas susijaudinęs, nes nežino, kas jo laukia “ten”, jis nežino, kas bus vėliau, kai jis grįš namo. Vaiko lankymas kartais tampa nauja išsiskyrusių sutuoktinių kovos arena, kur dažnai atgyja konfliktas, kurio nepavyko išspręsti skyrybomis.

Jeigu tarp tėvų susiklostė geri, draugiški santykiai, tai dažni ir trumpi susitikimai su vaiku nedraudžiami. Tačiau kartais tėvas, susitikinėdamas su vaiku poilsio dienomis, suteikia tiek pramogų, kad šis nekantriai laukia naujų susitikimų.

Vaiko ugdymo nepilnoje šeimoje svarbiausia sąlyga –– veikti taip, kad vaikas gyventų aplinkoje, kurioje kuo mažiau jaustųsi kito gimdytojo trūkumas. Tokioje aplinkoje suaugęs žmogus (motina) ne tik sugebės išauklėti vaiką, bet pamažu taps jo partneriu, draugu, visiškai pakeisdamas abu gimdytojus.

(J. Litvinienė. Klaipėda.: 2002. P. 17 – 22)

2.2 Vaiko santykis su nepilna šeima

Nepilnoje šeimoje augantis vaikas turi dar blogesnes sąlygas stebėti šeiminę sąveiką, be to, jis gali jaustis kaltas dėl šeimos iširimo. Reikia pažymėti atsakomybės už šeimos iširimą prisiėmimą. Kilus smarkiam šeiminiam konfliktui, vaikas negali jo nepastebėti ir nepamėginti jį

sušvelninti arba nutraukti. Yrant šeimai, vaikas akivaizdžiai įsitikina, kad tėvai padarė klaidų. Gana dažnai ir patys tėvai tas klaidas ar bent neteisingą vedybinį pasirinkimą pripažįsta ir aptarinėja. Drauge vaikas nebūna išsamiai informuojamas apie santuokos krizės peripetijas, o ir ne visada gali jas suprasti. Taigi jis vadovaujasi daline iškreipta informacija apie itin svarbų jam įvykį, sužino tik gana bendro pobūdžio vieno iš tėvų kaltinimus kitam bei sau. Visa tai vaikas gali lengvai sieti su savo savybėm, savo bandymais išsaugoti tėvų santykius bei vadovaudamasis tėvų samprotavimais ir skyrybų eiga daryti išvadą, kad ir jis taip pat kaip jo tėvai (ar vienas iš jų)

yra blogesnis už turinčius šeimas aplinkinius, kad negeba tinkamai elgtis ir paremti šeimos, tokios nuostatos, be aabejo, ugdo menkavertiškumo jausmą.

Kadangi po skyrybų kyla materialinių sunkumų, keičiasi bendravimas su tėvais ir aplinkiniais, vaiką ima veikti daugybė stresorių, kurie didina jo nepasitikėjimą savimi. Tai gali sąlygoti jo bendravimo, mokymosi sunkumus, psichosomatinius sutrikimus.

Sudėtinga vaiko šeiminė bei poskyrybinė situacija, jau minėtas vaiko savęs vertinimo pakitimas, provokuoja ne tik nusišalinimą, depresinius išgyvenimus, bet ir agresyvesnį savigarbos gynimo būdą, demonstratyvius bandymus įrodyti savo “pranašumą”.

Vertinant skyrybų poveikį vaikui, dera atsižvelgti į daugelį veiksnių. Tarp jų svarbiausi – tėvų konfliktų trukmė bei forma, konfliktų kartojimasis po skyrybų, vaiko įtraukimo į konfliktą lygis bei vaiko amžius.

Konsultavimo duomenys rodo, jog pirmaisiais – penktaisiais ir ypač pirmaisiais – trečiaisiais vaiko gyvenimo metais įvykusios tėvų skyrybos turi menkiausią įtaką vaiko asmenybės brandai. Šio amžiaus vaikai dar neįsitraukia į tėvų konfliktą, o po skyrybų jų emociniai ryšiai su atskirai gyvenančiu tėvu greitai nutrūksta. Jei motinai pavyksta sėkmingai tvarkyti savo gyvenimą, vaikas iki paauglystės dėl tėvų skyrybų didesniu psichologinių sunkumų nepatiria. Bet tėvų skyryboms įvykus vėliau, vaikui sunkiau suprasti ir prisiimti vyro ar moters socialinius vaidmenis, nes gali trūkti sektino ir nuolat stebimo pavyzdžio. Jam taip pat gali kilti identiteto problemų, nes, stokodamas ryšių su giminaičiais, bei atskirai gyvenančiu tėvu, jis sunkiau apibrėžia referentinę grupę, su kurios atstovais galėtų

save tapatinti.

Tuo atveju, kai jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikas įtraukiamas į tėvų konfliktą ir vaikiško suvokimo lygmeniu bando spręsti jam pernelyg sudėtingą uždavinį – išsaugoti šeimos stabilumą, skyrybos sąlygoja jo kaltės jausmą, siekimą suaugus kurti santykius su kita lytimi pagal “pataisytą” genetinės šeimos modelį.

Skyrybos gali turėti įtakos ir berniukų homoseksualumui.

Tėvų skyrybos, vaikui sulaukus paauglystės, paprastai skatina jo atsiribojimą nuo šeimos. Kai jis įtraukiamas į tėvų tarpusavio konfliktą, kai abu tėvai reikalauja paramos ar pritarimo tarpusavio kovoje arba jis dėmesiu, paklusnumu, vveiklos rezultatais sociume verčiamas kompensuoti emocinę tėvų distanciją, paauglys dažnai bando išvengti šių konfliktiškų santykių atsiskirdamas nuo šeimos. Jei tai nepavyksta padaryti fiziškai, paauglys užima daugiau ar mažiau

jį saugančių nedalyvaujančių konflikte pozicija. Šis spartesnis nei kitų paauglių atsiskyrimas nuo šeimos – tai ir spartesnis suaugusiojo teisių bei pareigų priėmimas. Kadangi paauglys tam nėra pasirengęs, jo sprendimai gali būti nepakankamai pagrįsti, jis lengviau pasiduoda aplinkinių įtakai.

(Navaitis G. V.:1999. P. 116 – 120.)

2.3 Emocinių išgyvenimų svarba vaiko socializacijai

Vaikas pradeda gyventi būdamas vvisiškai priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros ir dėmesio. Kai kurie gyvūnai sugeba savarankiškai gyventi nuo pat gimimo, o žmonių kūdikiai negali apsieiti be aplinkinių pagalbos. Jais reikia rūpintis ilgiausiai. Taip ilgai trunkantis ryšys tarp tėvų ir vaiko turi didžiulė įtaką vvaiko raidai.

Kadangi pačią reikšmingiausią vaiko aplinkos dalį sudaro tėvai, tai ir vaiko asmenybės vystymasis didžiąja dalimi priklauso nuo jų. Pasak J. Pikūno , “vienas svarbiausių reikalavimų motinai ir tėvui yra jų kuo didesnis fizinis ir ypač psichinis jautrumas mažo vaiko poreikiams”. Tėvai turi rodyti vaikams besąlyginę meilę ir stiprų prisirišimą. Motina paprastai tampa vaiko vystymąsi labiausiai veikiančiu asmeniu, todėl jis lengvai prie jos prisiriša ilgalaikiu ryšiu. Tėvų ir vaikų santykiai reiškia labai daug, ypač vaiko emociniam vystymuisi, nes žmogaus sugebėjimas išreikšti jausmus ir emocijas užima išskirtinę vietą socializacijoje.

(Litvinienė J. Klaipėda, 2002. P. 7 – 8.)

2.4 Skyrybų, kaip įvykusio fakto, išgyvenimas

Skyrybos skaudžiai atsiliepia ir tėvams, ir vaikams. Skyrybų metu dažniausiai vienas iš sutuoktinių jau nebegerbia savo buvusio gyvenimo draugo (-ės), praranda pprestižą darbe, kaimynų bei giminų akyse. Sutuoktiniai dažniausiai iki mirties sielojasi dėl vaikų likimo, nevykusiai susiklosčiusio asmeninio gyvenimo. Vienas jų patiria nepilnavertiškumo jausmą (dažniausiai nuskriaustasis yra labiau mylėjęs). Kartais atsiranda nuolatinis nepasitikėjimas savimi ir kitais žmonėmis. Dažniausiai palikęs šeimą žmogus nebegali būti kilnus, jautrus kitiems šeimos nariams. Paliktajam (-ajai) labai sunku susitaikyti su esama padėtimi, santuokos praradimu. Kai kuriems žmonėms sielos žaizdos, padarytos skyrybų metu, neužgyja, atsiveria naujų, kurias jie patiria iš naujai sutiktų.

Žmogus dažniausiai tampa ypač pažeidžiamas, trapus ir nnet užgaulus. Daugelis sutuoktinių patiria nerimą, nesusivaldymą, kaltę, kai pradeda irti nusistovėję įprasti įpročiai, vaidmenys.

Kai kas iš sutuoktinių pradeda girtuokliauti ir bandyti kompensuoti šeimos praradimą atsitiktiniais lytiniais kontaktais, taip žemindami savo orumą. Dažnai dar ilgai dvejojama dėl buvusio sutuoktinio, kaitaliojasi meilės ir neapykantos jam

pasireiškimai. Skirdamiesi sutuoktiniai praranda daug sveikatos, kurią vėliau sunku atgauti. Išsiskyrėliai gyvena trumpiau. Jie dažniau iki skyrybų akto arba po jo suserga psichinėmis ligomis.

Daugelis moterų graužiasi dėl prarasto jaunystės grožio, gražiausių savo jaunystės metų. Todėl moterų pasąmonėje ilgai ir giliai gyvena buvęs vyras, jo mintys ir fizinis artumas. Išsiskyręs žmogus jaučia kaltę ir nepatogumą prieš savo vaikus, kuriems atėmė tėvą ar motiną, dėl jų elgesio ir mokymosi pablogėjimo. Moterys ilgai kremtasi dėl buvusio per didelio savo irzlumo, kaprizingumo, nepagrįstų ambicijų, vyrai – dėl savo šiurkštumo, neatidumo buvusioms žmonoms. Vyrai, gavę laisvę, dažnai pasijunta nebereikalingi vaikams ir moterims. Į savo buvusias pažįstamas jie jau žiūri atsargiau, būgštaudami, kad pastarosios gali priekaištauti dėl jų meilės savo vaikams iš pirmos žmonos, dėl bendravimo su jais . Neretai pavydu ir graudu žiūrėti į laimingas šeimas, įsimylėjusius, jaučiamas tam

tikras nepatogumas bendradarbių draugijoje ir kt.

Sukūrę naujas santuokas, išsiskyrusieji dažniausiai pamato, jog ginčų, nesutarimų, ypač priekaištų ir antrose santuokose nnestokojama, nors iš tikrųjų pastarosios nesutarimai ir ydos labiau toleruojamos. Sutuoktiniai suvokia, kad toliau eiti nebėra kur. Tik nedaugelis ryžtasi trečiai santuokai.

Kelis kartus išsiskyrę tėvai ir motinos savo vaikystę dažniausiai vertina kaip nepakankamai laimingą.

Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad skaudžiausiai šeimos irimas ir tėvų skyrybos paliečia vaikus. Vaikams didelį poveikį turi tėvų tarpusavio santykiai. Yra dvi šeimos žlugdymo situacijos: irimas ir iširimas. Šeimos irimas vyksta tada, kai abu tėvai gyvena kartu, bet dažnai palaiko neoficialius santykis, jie ginčijasi, kivirčijasi. Iširusios šeimos yra tos, kuriose tėvai yra faktiškai ar formaliai išsiskyrę. Abi situacijos neigiamai atsiliepia vaikui. Ypač sunkios yra tėvų skyrybos, nes jos siejasi su konfliktais, kurių dalyvis yra vaikas.

E. Kostuj tyrimai rodo, kad skyrybų proceso atidėjimas negarantuoja geresnių sąlygų vaikui vystytis, nes šeimoje išlieka emocinė įtampa. Egzistuoja ir konfliktai, kurie toliau tęsiasi ir kenkia vaikui.

G. Meniu savo giliais ir plačiais tyrimais padarė išvadą, kad po skyrybų vaiko charakterio pokyčių būna dukart dažniau negu po kurios nors tėvo mirties.

K. Haftr tyrimai rodo, kad po skyrybų kai kurie vaikai pasimeta, praranda orientaciją, įžūliai elgiasi namuose. Skyrybų metu vaikų elgesyje atsiranda šie elementai:

– Ikimokykliniame amžiuje – agresyvumas, bailumas, nemiga, išgąstis, apetito stoka;

– Jaunesniame mokykliniame amžiuje – tas pats elgesys ir mokymosi rezultatų ppablogėjimas, vagiliavimas, melavimas, imlumas blogiems įpročiams, erotizmas;

– Vyresniame mokykliniame ir jaunuolio amžiuje – nuolatinis nerimas, nusižengimai, alkoholizmas, lytiniai nusižengimai, sunkumai pasirenkant profesiją.

Paaugliai iš išsiskyrusių šeimų dažniausiai nori mesti mokslą ir pradėti dirbti gamyboje.

Kai kurie vaikai jaučiasi įžeisti, patiria didelę nuoskaudą dėl to, kad juos paliko tėvas ar motina. Jie pradeda nebepasitikėti savimi ir kitais žmonėmis, todėl dažnai per daug renkasi partnerius (-es) ir taip pat sukuria nelaimingas santuokas. Išsiskyrusių tėvų vaikai dažniau suserga psichinėmis ligomis.

Didelė problema yra vaiko psichomotorinis nepastovumas.

Pastaruoju metu, ypač Vakaruose, vis daugiau skelbiama tyrimų, kurių autoriai į skyrybų žalą žvelgia nevienpusiškai. Antai B. Kėšon nustatė, kad, esant sėkmingoms skyryboms, vaikų auklėjimo požiūriu jos nėra blogas reiškinys. Po jų vaiko auklėjimas dažnai nepablogėja. Likusio su vaiko tėvo ar motinos tarpusavio santykiai net pagerėja, mažiau konfliktų. Vaikai labiau prisirišę prie šeimos. Svarbu, kad po skyrybų tėvai neprigalvotų tokių problemų, kurių iš viso jų šeimoje yra. Nelauktų tik blogio. Ne mažiau svarbu, kad nutraukus santuoką šeimą neištiktų skurdas ir materialiniai – buitiniai sunkumai.

Vadinasi pats skyrybų faktas dar nenulemia automatiškai vaiko elgesio. Labai svarbu žinoti, kaip jis reaguoja į padėtį, kuri susiklosto po skyrybų. Skyrybų poveikis vaikams priklauso nuo to, kaip jie įsivaizdavo šeimos laimę iki skyrybų. Jeigu jie jautėsi laimingi,

kai buvo kartu abu tėvai, tai dažniausiai patiria daugiau skausmo dėl vieno iš jų išėjimo. Svarbu, kad likęs sutuoktinis sugeba padėti vaikui susidoroti su nerimu ir sudaryti jam saugią aplinką.

(Z. Bajoriūnas. V.: Jošara, 1997. P. 228 – 232.)

Skyrybos, kaip amputacija, yra sukrečiantis įvykis visiems, kurie su jomis susiję. Tėvams jos reiškia daugelio puoselėtų svajonių ir siekių pabaigą. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Šeimos žlugimo skausme ir sumaištyje tėvai privalo priimti sprendimus mažiausiai žalojančius vaikus.

Blogiausia, ką tėvai gali daryti –– tai panaudoti vaiką, kaip keršto kitam priemonę. Jausmai dar neatšalę, galimybės – akivaizdžios, o pagunda – didžiulė. Kitas gimdytojas gali

būti kaltinamas ir apkalbamas, ir vaikai gali būti verčiami arba skatinami palaikyti vieną pusę nuolatiniuose kivirčuose dėl teisių, globos, pinigų, auklėjimo būdų ir lankymo laiko. Tokio elgesio poveikis gali būti pražūtingas.

Geriausia, ką gali padaryti išsiskyrę tėvai – išlikti tėvais ir nebūdami sutuoktiniais. Profesionali pagalba gali padėti tėvams objektyviau susidoroti su savo nuoskaudomis, ir daryti tai, kas iš tiesų jų vvaikams yra geriausia.

(Ginott Haim G. V.:1999. P. 151.)

IŠVADOS

1. Santuokos nutraukimas vadinamas skyrybomis. Skyrybos yra tolydžio trunkąs vientisas procesas. Tai trumpesnis ar ilgesnis vyksmas, daugelio veiksnių sąlygotas reiškinys. Šis procesas priklauso nuo socialinių ( žmonių migracija, miestų augimas ir kt.) ir psichologinių (psichologinis suderinamumas ir kt.) veiksnių tarpusavio sąveikos. Skyrybos priklauso ir nuo sutuoktinių gyvenimo sąlygų komplekso, buities kitimo, jų pačių kaip asmenybių vystymosi, kartu išgyvento laiko, nuo jų požiūrio į tai, kas dedasi šeimoje, pagaliau nuo įvairų atsitiktinumų ( netikėtų pažinčių ir kt.).

2. Skyrybos skaudžiai atsiliepia ir tėvams, ir vaikams. Skyrybų metu dažniausiai vienas iš sutuoktinių jau nebegerbia savo buvusio gyvenimo draugo (-ės), praranda prestižą darbe, kaimynų bei giminų akyse. Sutuoktiniai dažniausiai iki mirties sielojasi dėl vaikų likimo, nevykusiai susiklosčiusio asmeninio gyvenimo. Vienas jų patiria nepilnavertiškumo jausmą (dažniausiai nuskriaustasis yra labiau mylėjęs). Kartais atsiranda nuolatinis nepasitikėjimas savimi ir kitais žmonėmis. Kai kas iš sutuoktinių pradeda girtuokliauti ir bandyti kompensuoti šeimos praradimą atsitiktiniais lytiniais kontaktais, taip žemindami savo orumą. Dažnai dar ilgai dvejojama ddėl buvusio sutuoktinio, kaitaliojasi meilės ir neapykantos jam pasireiškimai. Skirdamiesi sutuoktiniai praranda daug sveikatos, kurią vėliau sunku atgauti. Išsiskyrėliai gyvena trumpiau. Jie dažniau iki skyrybų akto arba po jo suserga psichinėmis ligomis. Kai kurie vaikai jaučiasi įžeisti, patiria didelę nuoskaudą dėl to, kad juos paliko tėvas ar motina. Jie pradeda nebepasitikėti savimi ir kitais žmonėmis, todėl dažnai per daug renkasi partnerius (-es) ir taip pat sukuria nelaimingas santuokas. Išsiskyrusių tėvų vaikai dažniau suserga psichinėmis ligomis. Kadangi po skyrybų kyla materialinių ssunkumų, keičiasi bendravimas su tėvais ir aplinkiniais, vaiką ima veikti daugybė stresorių, kurie didina jo nepasitikėjimą savimi. Tai gali sąlygoti jo bendravimo, mokymosi sunkumus, psichosomatinius sutrikimus.

3. Vaikas pradeda gyventi būdamas visiškai priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros ir dėmesio. Kadangi pačią reikšmingiausią vaiko aplinkos dalį sudaro tėvai, tai ir vaiko asmenybės vystymasis didžiąja dalimi priklauso nuo jų. Nepilnoje šeimoje vaikas negali spręsti vienos problemos su motina, o kitos su tėvu, kaip kad pilnose šeimose. Daugelyje situacijų išryškėja vaiko noras bendrauti su tėvu. Dėl tėvo nebuvimo daugiausia kenčia berniukai, kuriems labai trūksta jo dėmesio. Iš tėvo berniukas mokosi tokių savybių kaip vyriškumas, drąsa, ryžtingumas, kilnumas, pagarba moteriai. Šeimose be tėvo, berniukai gal sumoteriškėti. Tėvo trūkumas veikia ir mergaičių dorinį vystymąsi. Ji netenka galimybės susipažinti su specifinėmis vyro savybėmis. O jei motina nuolat pasakoja apie savo skriaudas, kentėjimus, sielvartus, išvardija tėvo trūkumas, mergaitė susidaro ne tik tėvo, bet ir bet kurio vyro neigiamą įvaizdį. Vaiko adaptacija nepilnoje

šeimoje daugiausia priklauso nuo likusio joje gimdytojo. Jam būtina įgyti vaiko pasitikėjimą. Bet kuriuo atveju gimdytojo, likusio su vaiku, padėtis nevienareikšmė – jam iškyla įvairių vaiko ugdymo problemų.

LITERATŪRA:

1. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnius, 1997.

2. Ginott Haim G. Tarp tėvų ir vaiko. Vilnius, 1999.

3. Litvinienė J. Šeima – vaiko ugdymo institucija. KKlaipėda, 2002.

4. Navaitis G. Lietuvos šeima: psichoterapinis aspektas. Vilnius, 1999.

5. Navaitis G. Psichologinė parama vaikams. Vilnius, 1998.

6. Rupšienė L. Šeimotyros įvadas. Klaipėda, 2001.

7. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985.

8. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. Egalda, 1995.