Smurtas prieš vaikus

Šiandien vis dažniau spaudoje ar per televiziją išgirstame apie smurtą patyrusius vaikus. Deja, tai ne naujas reiškinys, jis egzistavo visada, tik seniau apie jį buvo nutylima. Sunku pasakyti, kiek Lietuvoje yra vaikų, patyrusių smurtą. Dažnai oficiali statistika neatskleidžia realios situacijos, šeimos nutyli panašius įvykius, bijodamos susigadinti reputaciją.

Smurtas prieš vaikus gali būti:

• Fizinis smurtas – tai veiksmai, kai tyčia žalojamas vaiko kūnas, dažnai tose vietose, kurias slepia drabužiai;

• Nesirūpinimas vaikais – kai tėvai ar globėjai nepatenkina pagrindinių vaiko fizinių bei eemocinių poreikių, galime teigti, kad vaikas patiria smurtą;

• Emocinis smurtas – tai toks tėvų arba globėjų elgesys, kuriuo jie stengiasi sunaikinti teigiamą vaiko požiūrį į save. Suaugusieji abejingi vaikui, atstumia jį, verčia daryti daugiau nei jis gali (pvz., mokytis), neleidžia bendrauti su kitais vaikais, nors žino, kad tai būtina vaiko vystymuisi, niekada jo nepriglaudžia, nenešioja ant rankų;

• Lytinis smurtas – tai fizinio ar emocinio pranašumo naudojimas prieš vaiką, siekiant lytinio pasitenkinimo. Tai yra kraujomaiša, prievarta, gundymas, vaikų išnaudojimas pornografijos ir prostitucijos tikslais. <

Galima išskirti keletą priežasčių, sudarančių sąlygas skriausti vaikus. Daugiausia įtakos tam turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka. Yra pastebėta, kad gana dažnai tėvai „skriaudėjai“ vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Dėl to nukentėjo ir sulėtėjo jų ssocialinis ir emocinis vystymasis, jie nežinojo, ką reiškia būti mylimais ir globojamais. Taigi nė kiek nekeista, kad, matydami žiaurų tėvų elgesį, jie ėmė priimti jį kaip natūralų, savaime suprantamą, o vėliau patys pradėjo elgtis lygiai taip pat su savo vaikais. Labai dažnai tėvai „skriaudėjai“ vaiko atžvilgiu turi daug į ateitį nukreiptų lūkesčių. Kai jų lūkesčiai nepasitvirtina, frustracija ir pralaimėjimo jausmas verčia ieškoti nesėkmės kaltininko, „atpirkimo ožio“, kuriuo tampa ne kas kitas, kaip tik jų pačių vaikas. Būtent ant jo ir „nuleidžiamas“ pyktis ir pagieža dėl nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo.

Dažniausiai vaikai nepasakoja, kad patiria smurtą, nes bijo prarasti tų žmonių meilę, bijo, kad nekeršytų, per daug pasitiki suaugusiais ir nesupranta, kad jų elgesys yra neleistinas. Dar viena priežastis – neiki, kad kas nnors patikės ir labai dažnai patys save kaltina dėl tokio suaugusiųjų elgesio. Smurtautojų elgesys neprognozuojamas ir nėra taisyklių ar elgesio variantų, kurie padėtų išvengti to smurto. Visi smurtą patiriantys vaikai nepasitiki savo jėgomis, nejaučia savo vertės, paprasčiausiai savęs nemyli ir jaučiasi, kad yra blogesni už visus kitus, kad negražesni, neverti meilės, neturi draugų, yra labai vieniši. Ir patys skriaudžiami vaikai kitose sąlygose, kitose aplinkybėse įgyja kitą rolę – jie patys pradeda smurtauti prieš silpnesnius. Pavyzdžiui, jei mokykloje skriaudžia juos, tai nnamuose jie skriaudžia savo brolius ir seseris, kaimynų ir gatvės vaikus. Jie moka tik du vaidmenis: būti auka arba būti skriaudėju. Skriaudžiami vaikai mano, kad tai vyksta visuose namuose, tik kartais pasikalbėję su draugais sužino, kad draugo namuose taip nesielgiama, niekas jo neskriaudžia. Tada toks vaikas visiškai užsisklendžia. Jis niekam nieko nepasakoja, nekviečia į savo namus draugų ir tai tampa jo paties ir šeimos asmenine paslaptimi.

Labai svarbu mokykloje atpažinti tuos vaikus, kurie patiria smurtą savo šeimose ir pastebėti elgesio pakitimus. Mokytojas pirmiausia turi pamatyti tą nuliūdusį, nusiminusį vaiką ir pastebėti tuos bruožus, kurie turėtų kelti susirūpinimą. Ar jis nepaprastai tylus, ar užsisklendęs, nežaidžiantis, nebendraujantis su kitais. Skriaudžiami vaikai pasižymi menku savęs vertinimu, labai yra atsargūs suaugusiųjų atžvilgiu, krūpčioja po netikėtų, staigių suaugusiojo žmogaus judesių, sunkiai sutelkia dėmesį per pamokas, apatiški, abejingi, pasyvūs, per pertraukas ir fizinio lavinimo pamokas šalinasi draugų, stengiasi likti nuošalyje, bijo eiti namo, nešioja neatitinkančią oro sąlygų aprangą, kaip taisyklė nepažangūs, kai kurie save žaloja. Visi šie požymiai rodo vaiko būseną, tas ir leidžia atpažinti kenčiantį vaiką.

Vaikai į smurtą reaguoja įvairiai ir tai priklauso nuo jo amžiaus. Ikimokyklinuko reakcija į smurtą yra baimė ir gali formuotis nepasitikinti, blogai save vertinanti asmenybė. Baimės išraiška būna labai stipri, keičiasi vvaiko mąstymas (tampa chaotiškas, prislopintas, nenuoseklus). Vaikas praranda lankstumą, jis būna susikaustęs, įtarus, vėliau gali sutrikti kalba, gali atsirasti mikčiojimas, miego sutrikimai. Pradinių klasių vaikams reakcija dažniau reiškiasi įvairiomis protesto reakcijomis. Gali pasireikšti pabėgimais iš namų, mokyklos, atsisakymu daryti tai, ką liepia suaugusieji. Smurtas gali vėliau formuoti ir asocialaus elgesio pradžią. Paauglystės metais patirtas smurtas reiškiasi elgesio sutrikimais, t.y. asocialiu elgesiu, savęs žalojimu. Mokytojai gali pastebėti intelekto mažėjimą, siaurėja akiratis, mažiau domėjimosi sričių, dingsta smalsumas. Paaugliams sunkiau socialiai adaptuotis, susirasti draugų, jie tampa uždaresni, užsisklendę.

2003 m. rudenį VšĮ ,,Vaiko namas” ir Vilniaus miesto Baltupių vidurinės mokyklos bendruomenė atliko apklausą, kurioje dalyvavo 336 (4-12 klasių) moksleiviai, 144 tėvai ir 26 mokyklos darbuotojai.

Net 36 % moksleivių nurodė, kad iš jų tyčiojasi, šaiposi arba juos užgaulioja bendraklasiai; 20% moksleivių (6-12 klasių) nurodė, kad iš jų šaiposi, tyčiojasi arba juos užgaulioja mokytojai; net 47% mokinių prisipažino, kad jie patys užgaulioja kitus vaikus arba iš jų šaiposi.

18% mokinių nurodė, jog jiems grasino kiti mokyklos mokiniai; 6,5% moksleivių teigė, kad bendraklasiai yra atėmę iš jų pinigų ar kokį nors daiktą.

13,4% apklaustų mokinių atsakė, kad juos yra mušę bendraklasiai. Apklausa parodė, kad 12% mokinių bent kartą yra mušęs mokytojas. 27,1% mokinių prisipažino, kad jie patys yra mmušę kitus vaikus. Net 97% apklaustų moksleivių nurodė, kad yra matę, kaip kiti mokiniai mušasi.

29% 4-5 klasių moksleiviai yra įsitikinę, kad galima trenkti kitam per veidą, jeigu šis trenkė pirmas ir 31% mano, kad galima trenkti berniukui su knyga, jeigu pastarasis skaudžiai patempė mergaitei už kasų.

10 (4,3%) 6-12 klasių mokinių anketose nurodė, jog juos yra vertę užsiiminėti seksu, kad taip įrodytų savo meilę. Pusė iš atsakiusiųjų – vaikinai.

Pastaruoju metu ši problema Lietuvoje pradėta spręsti – 1993 m. pradėta kurti vaiko teisių apsaugos tarnybų sistema, 1995 m. Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją, įpareigojančią užtikrinti vaiko teisę būti apsaugotam nuo visų formų fizinio ir psichinio smurto, 1996 m. priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skiria spauda. Tačiau tenka pripažinti, kad konkrečiais prievartos atvejais neturime pakankamai galimybių išspręsti problemas. Nėra tiksliai teisiškai apibrėžta, kada ir kokiais atvejais už fizinio ar psichinio smurto naudojimą taikytina administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Iki šiol neturime pakankamai socialinę ir psichologinę pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančių tarnybų ir specialistų.

Psichologines ir socialines vaikų bei šeimų problemas turėtų spręsti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas pilietis, bet ne tiesiogiai, o per specialias tarnybas, valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas tarnybas. Vaikų teisių apsaugos

tarnyba, vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos, krizių intervencijų centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai, įvaikinimo tarnyba ir visi kiti specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei savivaldybės turėtų kurti konkrečią programą, leisiančią apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos.

Pagalba turėtų būti teikiama ne tik vaikams, patyrusiems smurtą ir prievartą, bet ir smurto bei prievartos kaltininkams – nebesusitvarkantiems su pareigomis tėvams ir motinoms, pilniems pykčio ir pagiežos paaugliams bei jaunuoliams, alkoholio ar narkotikų nelaisvėn pakliuvusiems piliečiams. Reikėtų organizuoti įvairias programas, skirtas padidintos rizikos tėvų ggrupėms – skurdžiai gyvenantiems; nepilnametėms, vienišoms motinoms. Tokiems tėvams privalu pasakoti apie vaiko vystymąsi, poreikius, pojūčius, mokyti ir skatinti užmegzti glaudesnius ryšius su artimaisiais bei draugais, valstybinių įstaigų atstovais.

Apibendrinant galima teigti, kad nėra vienos universalios smurtą šeimoje lemiančios priežasties, tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys. Jei suaugusysis dažnai atsiperka kaltės jausmu, vaikui smurto poveikis sukelia neabejotinai intensyvesnes, ilgalaikes ir asmenybę ardančias pasekmes.

Literatūra:

1. Kaip apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos.// www.psichika.lt

2. Smurtas – kas tai?// www.sam.lt/lt/sritys

3. Smurtas – kas tai? Tai problema aar gyvenimo norma? Informacinis leidinys// www.vpsc.lt

4. Trečiokaitė J. Smurtas prieš vaikus šeimoje.// www.sociumas.lt

5. www.kvsc.lt/04_sveikata/c_gyv_sveikata/smurtas

6. www.sam.lt/lt/sritys/visuompsichsveik/smrtaskastai