Smurtas TV ir internete

Žurnalistų etikos inspektorius tarnyba, tęsdama kartu su Lietuvos teisės universitetu 2002 m. pradėtą forumo „Kriminogeniškumas – viešoji informacija – teisinė valstybė“ ciklą, kovo 18 d. surengė diskusiją – „Smurtas ir nusikaltimas žiniasklaidos akiratyje: visuomenės interesas ir poveikis nepilnamečiams“.

Ugnė SAULYTĖ

Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis ir Lietuvos teisės universiteto prorektorius prof. Justinas Sigitas Pečkaitis, sveikindami jau trečią kartą į diskusiją susirinkusius dalyvius, kalbėjo, kad nesprendžiamos problemos savaime niekur neišnyks. Pasak prorektoriaus, jau dabar galime matyti kaip sprogsta skaudžiausi socialiniai visuomenės pūliniai ir bblogiausia tai, jog šie „sprogimai“ tiesiogiai liečia vieną labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – vaikus ir paauglius. „Šiurpūs pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad pačius žiauriausius nusikaltimus įvykdo ir vidurinių mokyklų moksleiviai, todėl būtina ne tik atkreipti dėmesį į žiaurumo visuomenėje ir per žiniasklaidą problemą, bet imtis konkrečių priemonių tai problemai spręsti“, – sakė J. Pečkaitis.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vyriausiasis patarėjas Aurimas Miškinis kalbėjo apie labai reikšmingų interesų sandūrą – intereso žinoti ir vaiko teisės jaustis saugiu. Pasak A. Miškinio, suderinti šiuos iinteresus yra labai sunku, tačiau būtina. „Liūdna tai, kad net ir priėmus beveik visus nepilnamečio apsaugą nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio reglamentuojančius teisės aktus, žiniasklaida dažnai nesugeba ar nenori užtikrinti vaiko intereso jaustis saugiu“, – sakė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vvyriausiasis patarėjas. Tačiau negalima kaltinti tik žiniasklaidos, teigė A. Miškinis, nes sistema dar nedirba taip gerai, kaip turėtų.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė Dalia Teišerskytė sakė netikinti, kad diskusijos gali pakeisti esamą padėtį, kai nuolat susiduriama su tokiomis galingomis jėgomis kaip žmogaus godumas ir žiaurumas. Seimo narė žiniasklaidoje šiuo metu labiausiai pasigendanti paprasčiausio padorumo ir politikų veiklumo. „Niekas nedrįsta imtis drastiškų priemonių, o ypač artėjant rinkimams, – piktinosi D. Teišerskytė, – ir labai abejoju, kad situacija gali pasikeisti. Nebent moksleivių siautėjimo pasekmes pajaus didelių ponų vaikeliai“.

Apie neigiamą smurto televizijoje poveikį nepilnamečiams ir jo prevenciją kalbėjęs Lietuvos teisės universiteto Kriminologijos katedros lektorius dr. Alfredas Kiškis sakė, smurtas TV ekranuose jau tapo labai gilia visuomenės sveikatos problema. Savo pranešime, paruoštame pagal mmokslinius tyrimus, jis akcentavo, kad smurtas skatina globalios agresyvios kultūros vystymąsi ir to pasekmes mes jau galime jausti šiandien. „Būtent iš televizoriaus ekrano daugelis vaikų išmoksta agresyvaus elgesio modelių, daug laiko prie TV ekranų praleidžiančių vaikų psichika yra mažiau jautri aplinkinių skausmui, o žiūrint labai daug smurtinių filmų vaikai kartais net nebesuvokia gyvybės vertės“, – vardijo A. Kiškis. Lektoriaus teigimu, didžiausią įtaką vaikams vis tiek daro tėvai, o ne televizorius, tad visų pirmą reikėtų mokyti juos, o paskui – žiniasklaidą.

Žurnalistų iir leidėjų etikos komisijos pirmininko Gintaro Songailos teigimu, tiek daug smurtinių laidų žiniasklaida pateikia todėl, kad visuomenė iš jos reikalauja tokios informacijos. Jo manymu, kriminalistinį visuomenės įvaizdį labai sunku ištrinti iš žmonių sąmonės, nes dauguma piliečių yra linkę manyti, kad kriminaliniai elementai bet kuriuo atveju valdo valstybę, tad žiūrovai ir skaitytojai nori žinoti to „valdymo“ smulkmenas.

Savaitraščio „Literatūra ir menas“ jaunimo puslapio redaktorius Linas Kranauskas stojo ginti žiniasklaidos teigdamas, jog ji tikrai neturi tiek galios paveikti nepilnamečio psichiką, jei su juo kalba tėvai ir paaiškina, kad TV ekrane rodomi dalykai – fikcija. „Problema yra tai, kad visą atsakomybę norima sukrauti ant žiniasklaidos pečių, kai ją turėtų prisiimti patys nepilnamečių tėvai“, – kalbėjo L. Kranauskas.

Anot jaunimo puslapio redaktoriaus, jei tokios informacijos negali pateikti tėvai, ji galėtų būti suteikiama vidurinėse mokyklose įdiegus „žiniasklaidos suvokimo“ pamokas. Diskusijoje dalyvavęs Vilniaus universiteto dėstytojas Skirmantas Valiulis susirinkusiuosius informavo, kad toks projektas šiuo metu jau ruošiamas ir greitu laiku turėtų būti įgyvendintas.

Nuolat ekrane matomas smurtas daro vaikams žymią įtaką:

• stimuliuoja agresyvų elgesį,

• skatina spręsti problemas fizinės jėgos pagalba,

• sukelia baimę, nes pasaulis grėsmingas,

• daro vaikus nejautriais, abejingais smurtui

KĄ DARYTI?

• Apribokite ekrano laiką vaikui iki 1-2 val. per dieną, įskaitant TV, video ir kompiuterį.

• Vaikams iki 2 metų televizorius vvisai nerekomenduojamas. Vietoje to, kalbinkite savo mažylį ir skaitykite jam nuo pat gimimo; skaitymas stimuliuoja kalbos vystymąsi ir emocinį ryšį su vaiku.

• Venkite naudoti televizorių vietoje auklės. Jeigu Jums norisi ramybės, sudominkite vaiką kokiu nors žaidimu ar galvosūkiu; paskatinkite piešti, konstruoti, skaityti.

• Išjunkite televizorių valgymo ir pamokų ruošimo metu. Valgant kalbėkitės apie dienos įvykius ar planus; bendraukite tarpusavyje, o ne su ekranu.

• Neleiskite vaikui migdytis su įjungtu televizoriumi. Prieš miegą prisėskite prie vaiko: pasikalbėkite, pasekite ar paskaitykite pasaką.

• Domėkitės, ką žiūri Jūsų vaikas. Jei nesate tikri, apie ką yra vaiko žiūrima laida, žiūrėkite kartu ir nuspręskite, ar ji priimtina. Jeigu ne, paaiškinkite vaikui, kodėl draudžiate ją žiūrėti.

• Išrinkite tinkamas laidas. Kartu sudarykite ateinančios savaitės programą, kas bus žiūrima Jūsų namuose. Parinkite kokybiškas ir vaiko amžiui tinkamas laidas. Įtraukite ką nors, ką visa šeima galėtų žiūrėti kartu.

• Žiūrėkite TV kartu su vaiku. Kalbėkitės apie tai, ką rodo: lyginkite su savo šeimos įvykiais ir vertybėmis; aptarkite realias smurto pasekmes, reklamos įtaką ir tikslus.

• Paįvairinkite vaiko dienos užsiėmimų pasirinkimą. Televizija turi būti tik viena iš daugelio laiko leidimo galimybių. Skatinkite vaiko pomėgius, sportavimą, žaidimus su draugais.

• Nelaikykite įjungto televizoriaus, kai niekas nežiūri. Verčiau įsijunkite muziką, dainuokite patys ar kalbėkitės.

• Pagalvokite apie savo pačių įįpročius, susijusius su televizoriumi. Nepamirškite, kad vaikas mokosi iš Jūsų.

Smurtas ekrane

Tai turėtų žinoti visi tėvai.

Ką vaikai žiūri?

Šiais laikais per televiziją yra rodoma daugiau smurto negu bet kada anksčiau. Nuo to nukenčia vaikai, nors tai ir nėra tiksliai moksliškai įrodyta, bet visi pastebime, kad smarkiai padaugėjo smurtaujančių vaikų. Smurtas pasiekia mūsų vaikus ne tik per televizija, bet ir kino teatruose, internete ar video kasetėse. Kai toks platus smurto vaizdavimo pasirinkimas, darosi sunku kontroliuoti, ką žiuri mūsų vaikai.

Ar smurtas ekrane yra pavojingas?

Klausimas, ar smurtas ekrane yra pavojingas, jau seniai keliamas. Nustatyta, kad vaikus smurtas ekrane paveikia dvejopai:

• Vaikai ima kopijuoti tai, kas daroma ekrane ir galvoja, kad smurtas – tai kasdienis juos supantis reiškinys;

• kiti ima bijoti juos supančio pasaulio, kai pamato, kiek smurto juos supa;

Smurtas, matytas vaikystėje, gali atsiliepti ir po daugelio metų, kai vaikas jau atrodo ir bus pamiršęs tai ką matė, bet daug dalykų užsifiksuoja pasąmonėje.

Ką mano tėvai?

Susirūpinimas auga tarp jaunų tėvų, kuriems svarbus jų vaikų vystymasis ir smurto ekrane įtaka. Štai ką mano keletas tėvų:

„Per daug smurto supa mus.“ „Man nepatinka smurtas ekrane, bet mano vaikui tai tikrai nekenkia.“ „Negalima kaltinti televizijos, kad ji rodo tai, kas dedasi pasaulyje.“

„Televizija nedaro

tokios dideles įtakos kaip tėvai.“.

Šie tėvų pasisakymai parodo, kad tėvai rūpinasi savo vaikais, bet nenumano kokią žalą gali padaryti per televiziją rodomas smurtas.

Taigi, kokią neigiamą įtaką daro ekrane matomas žiaurumas?

Ką mes galime padaryti?

Maži vaikai tiki, kad viskas televizijos ekrane yra „iš tikrųjų“.

Norint suprasti, kaip televizija bei video įtakoja vaiko gyvenimą, mes pirmiausia turime pažinti mažojo vaiko pasaulį. Vaikai iki šešerių metų, pvz., nesugeba atskirti fantazijos nuo realybes. Jie tiki, kad tai, kas vyksta televizijos ekrane yra „iš tikrųjų „„, tikra.

Tokio amžiaus vaikai nemato aiškios ribos tarp to, kas vyksta ekrane ir kambaryje, kuriame jie sėdi. Jie jaučiasi tarsi patys dalyvautu veiksme.

Nesuvokia turinio

Mažesniems vaikams TV laidos – tai eile epizodų, neturinčių jokio turinio. Taip pat vaikams sunkiai suprantamos užsienio satelitines laidos dėl greito tempo bei nepažįstamos kalbos.

Suvokia tai, kas jiems pažįstama

Maži vaikai pirmiausia pradeda suvokti tai, ką jie jau pažysta. Jie tapatina save su kitais vaikais bei tais, kurie yra maži ir silpni, pvz., mažais ggyvūnėliais. Jie taip pat lengvai tiki, kad tai, kas vyksta ekrane, įvyks ir su jais.

Pradeda pažinti

Tik nuo ketverių metų vaikas pradeda suvokti, kad tai, kas vyksta TV ekrane, yra „taip tyčia“.

Nuo šešerių metų

Nuo šešerių metų amžiaus vaikas ppradeda gebėti padrikas scenas jungti į vientisą veiksmą filme, o taip pat žymiai pagerėja sugebėjimas skirti fantazija nuo realybes. Tačiau tik nuo dvylikos metų jie gali daryti savo išvadas ir įvairiais niuansais atspindėti tai, kas vyksta ekrane.

Kas baugina?

Labai sunku iš anksto numatyti, ko mažas vaikas gali išsigąsti. Kartais užtenka pamatyti, kaip mažas kačiukas ieško savo mamos arba kaip pykstasi suaugusieji. Dažniausiai tai tokie dalykai, į kuriuos suaugusieji nekreipia dėmesio.

Stiprus garsas

Vaizdas stambiu planu, stiprus garsai ir netgi grasinanti balso intonacija taip pat gali išgąsdinti mažus vaikus. Minėtieji dalykai – tai neatskiriama dalis programose, kurios susijusios su žiaurumu ir netgi žinių laidose, kai kalbama apie karus bei įvykusias nelaimes.

Žiaurumas

Daug vaikų bei paauglių niekaip nesugeba įveikti išgąsčio, patirto žžiūrint žiaurias laidas per televiziją bei video. Tai sužinojome, atlikę apklausą paauglių tarpe. Vaikams reikalinga suaugusių pagalba, kad įveikti šiuos sunkumus.

Ką sako vaikai?

„Mano mažasis brolis ėmė spardyti sienas, kai pamatė kovinį filmą apie kikboksą, o jam tik šešeri.“

„Žmones nebūtinai turi taip elgtis, kaip rodoma per televizorių.“

Ką jūs galite padaryti?

Paklausinėkite draugų, kokias laidas ar filmus jie leidžia žiūrėti savo vaikams, ir kartu patarkite jiems, jei jie dar nesusidūrė su šia problema, nes jų vaikas dar per mažas. <

Prisiminkite, kad smurto scenos išlieka vaiko pasąmonėje. Tai gali atsiliepti jo elgesiui net po daugelio metų.

Jei samdote auklę, tai būtinai jai išaiškinkite, ką jūs leidžiate žiūrėti vaikui, o ko ne.

Jei norite vaiką po truputį pratinti prie to, kas dedasi pasaulyje, galite jam leisti būti kartu su jumis, kai rodomas koks nelabai vaikiškas filmas. Jei jam bus per baisu, tai jis paprasčiausiai užsidengs akis arba paprašys, kad išjungtumėte televizorių.

Kokią įtaką vaikui daro matytos smurto scenos?

Televizija vaidina didžiulį vaidmenį vaiko gyvenime. Tai, kaip jie reaguos į smurtą, daugiausia priklauso nuo jų subrendimo ir amžiaus.

Pabandysime apžvelgti, kaip smurtas įtakoja skirtingo amžiaus vaikus.

Jaunesni nei 5 metų.

Turi pomėgį žiūrėti jų mėgiamų herojų laidų kartojimus ar net prašo tėvų tai įrašyti.

Pradeda naudotis distancinio valdymo pulteliu, todėl gali persijungti kanalus. Mėgsta kopijuoti ir daryti taip, kaip daroma ekrane.

Ką daryti?

Stenkitės būti su savo vaiku, kai jis žiuri televizorių. Jei pastebėsite, kad vaikas persijungė kitą kanalą ar išsigando to, kas buvo rodoma, prieikite ir išjunkite. Stebėkite, ar vaiko elgesys nepakito, gal jis jau prisižiurėjo kokių nors jam netinkamų scenų.

6 – 9 metų amžiaus.

Jie jau gerai supranta tai, kas vyksta, nors jiems dar tebėra sunku suprasti ribas tarp tikrovės iir kūrybos.

Ką daryti?

Pakalbėkite su savo vaiku ir pabandykite jam paaiškinti apie skirtumus tarp tikro gyvenimo ir jo matytų filmų bei laidų.

10-16 metų amžiaus.

Supranta skirtumą tarp realybes ir išgalvotų dalykų. Visiškai supranta ir jau gali atsakyti už savo elgesį. Labai didelis potraukis sugerti į save požiūrį, kad galima išspręsti kumščiais.

Ką daryti?

Tokio amžiaus vaikai jau beveik susiformavę, todėl dar galite bandyti pakeisti jų žiūrėjimo įpročius, bet vargu ar bepavyks. Todėl reikia vaikų televizijos žiūrėjimo įpročius formuoti nuo pat mažens.

Apsispręskite, kas yra tinkama vaikui.

Nėra jokių nustatytų normų, kurios padėtų tėvams apsispręsti. Tai priklauso nuo laikmečio bei nuo tėvų. Per pastaruosius metus labai pasikeitė tėvų požiūris į smurtą ekrane. Jie pasidarė labiau tolerantiški šiam reiškiniui. Štai keletas patarimų, padėsiančių nuspręsti:

Televizija

– dauguma vaikams tinkamų laidų yra rodoma dieną ar anksti vakare, todėl venkite, kad vaikas žiūrėtų televizorių| vėlai.

– parinkite programą (daugelis televizijos laidų yra agresyvios ir su smurto bei žiaurumo elementais. Parinkite vaikui tai, ką jis gali žiūrėti, ir nelaikykite televizoriaus pastoviai įjungto! Atkreipkite dėmesį, ką mažieji vaikai žiūri, kai vyresnieji vaikai būna namuose. Ne trylikametis turi spręsti, ką turi žiūrėti šešiametis);

– žiūrėkite televizorių kartu (kad televizoriaus žiūrėjimas sudarytų vaikui teigiamą įspūdį, geriausia, kad jjis žiūrėtų kartu su suaugusiais, su kuriais jis jaučiasi saugus);

– išreiškite savo požiūrį į žiaurumą (jūs esate svarbiausias asmuo savo vaiko gyvenime, ir jūsų asmeninis požiūris daro didžiausią įtaką. Neigiamai reaguokite į žiaurumą per televizorių bei video. Parodykite, kad jūs nepritariate smurtui bei žiaurumui!);

– kalbėkite apie tai, kas yra žiauru, (paprašykite vaiko papasakoti apie tai, kas yra baisu. Padėkite jam užduodami klausimus). Kalbėjimas atvirai apie tokius dalykus sumažina įtampą. Žaidimo keliu išreikšdamas savo įspūdžius iš žiaurios laidos, vaikas taip pat įveikia savo baimę;

– nenutraukite žaidimo (jei jūsų vaikas žaidžia, nepertraukite žaidimo tam, kad žiūrėti televizorių! Per daug žiūrint televizorių, vagiamas laikas nuo kitos veiklos, kuri labai svarbi vaiko vystymuisi).

Filmai ir video juostos

Kartais pavyksta rasti kasečių ir filmų, kuriuose nurodoma jų kategorija, bet dažniausiai tai tenka padaryti tėvams.

Filmų ir laidų klasifikacija

Lietuvoje naudojamos šios kategorijos:

T; N-14; S.

Visada atkreipkite dėmesį, ar per laidą atsiranda kurie nors iš šių simbolių.

Ką daryti?

Saugokite savo vaikus nuo netinkamų laidų. Nebūtina aklai remtis klasifikacija, juk Jus galite geriau nuspręsti dėl savo vaiko. Jei nesate tikri dėl video juostos, kurią žada žiūrėti Jūsų vaikas, pirma peržiūrėkite ją patys.

Atsižvelkite į laidose minimus pastebėjimus:

-silpnų nervų žiūrovams patariame

perjungti kanalą. Jei norite pažiūrėti ką nors skirta tik suaugusiems, tai žiūrėkite, kai šalia nėra vaikų, o paskui nepalikite ko nors netinkamo vaikui matomose vietose.

Internetas ir kompiuteriniai žaidimai.

Šie dalykai tapo lengvai pasiekiami kiekvienam bet kokio amžiaus vaikui. Nors šie dalykai gali būti gera mokomoji priemone, ji gali ir pakenkti vaikui, nes labai daug žaidimų turi smurto elementų, o internete pilna piešinių ir nuotraukų su smurtinėmis scenomis. Nors imama klasifikuoti žaidimus pagal amžių, o interneto puslapiams peržiūrėti yra kuriamos aapsaugančios programos, tačiau neįmanoma visko kontroliuoti, todėl geriausia yra nustatyti žaidimo ir naudojimosi internetu taisykles.

Ką galite padaryti?

Prižiūrėkite vaikus, kai jie naudojasi internetu ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Sudarykite savo vertinimo sistemą žaidimams. Padėkite vaikui išsirinkti žaidimus, kuriuose nėra smurtinių scenų, Paaiškinkite vaikui, kodėl kai kurie žaidimai yra jam netinkami. Pabandykite vaikams įteigti, kad geriau žaisti žaidimus, kuriuose reikia ką nors spręsti ar mąstyti.

Gidas į teisingą žiūrėjimą

Keli patarimai, kaip vaikams įteigti teisingo žiūrėjimo taisykles:

1.Vaikai dažnai kopijuoja suaugusius. RRodykite jiems tik gerą pavyzdį. Jei norite pasižiūrėti ką nors, skirtą tik suaugusiems, pasistenkite kad vaikai jau miegotų ar jų nebūtų šalia.

2. Kalbėkite apie rodomas laidas. Padėkite vaikams suprasti, kad visai nebūtina elgtis taip, kaip elgiasi žmonės ekrane, kad ttai nenusako tikrosios žmogaus prigimties. Paklauskite vaikų nuomonės apie matytas laidas, sužinokite kokią įtaką tai daro jiems.

3. Klausykite savo vaikų. Nenuleiskite juokais, jei Jūsų vaikas išsigando to, ką pamatė ekrane. Paguoskite ir paaiškinkite, kad visi tokio amžiaus vaikai išsigąsta tokioje pačioje situacijoje.

4. Venkite žinių laidų žiūrėjimo kartu su vaikais.

5. Per žinias dažnai rodomi kadrai gali išgąsdinti vaiką.

6. Jei abejojate dėl laidos tinkamumo, išjunkite televizorių.

7. Neleiskite ekranui užvaldyti vaikus, pasiūlykite kitų pramogų.

8. Paskatinkite kitas veiklos rūšis. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų sveiki ir pritampantys visuomenėje. Skatinkite savo vaikus užsiimti kuo nors kitu, ne tik sėdėjimu priešais televizorių. Juk nenorite, kad vaikas jam iškilusius sunkumus išspręstų tik kumščių pagalba.

9. Mokykite vaikus atsakomybės. Nusakykite vaikams ttaisykles apie televizoriaus žiūrėjimą namuose. Paaiškinkite jiems, kad yra laidų, kurias gali žiūrėti vaikai, bet yra ir tokių, kurios skirtos tik suaugusiems.

10. Televizorius vaiko kambaryje? Apklausos rodo, kad dauguma vaikų turi televizorius savo kambariuose. Jei leidžiate vaikui turėti televizorių savo kambaryje, tai nustatykite taisykles, ką galima žiūrėti ir ko negalima.

11. Imkitės priemonių. Darykite viską, ką tik galite, kad apsaugotumėte savo vaiką nuo smurto ekrane. Nuolatiniai skambučiai arba laiškai privers susimąstyti tuos, kurie rodo filmus ir laidas neatsižvelgdami į jjaunuosius žiūrovus.

Žurnalas „Psichologija tau“ išstudijavo TV programas ir pateikė tokias išvadas: penktadienį nuo 18 iki 24 val. išvydome 15 smurtinių žudynių ir jų padarinius – 26 lavonus; be to, 11 nesėkmingų bandymų nužudyti. Trečiadienio vakaras – eilinė darbo diena – gerokai prastesnis. Nuo 18 iki 24 val. parodė 11 lavonų (7 per informacines laidas; tik 4 nužudymai buvo iš tiesų kraupūs ir įsimintini). Suskaičiavome 36 fizinio smurto scenas – mušimą, daužymą, kautynes. Beveik tiek pat (35 kartus) per TV kanalus buvo demonstruojamas psichologinis smurtas – bauginimas, grasinimai, tyčiojamasis, šantažavimas. Atkreiptas dėmesys ir į 26 baimę keliančias situacijas.

Neabejotina, kad prievartos demonstravimas ekrane yra socialinis blogis. Amerikos psichologo E. Damersteino teigimu, bloga linkintis psichologas tikriausiai nerastų geresnio būdo, kuris taip padėtų ugdyti žmonių abejingumą žiaurumui, kaip rodymas įvairių smurto vaizdų – muštynių, žudynių ir kt.

Amerikos psichologų, Amerikos medikų ir Amerikos pediatrų asociacijos atskleidė, kad smurto reakcija kyla dėl kelių veiksnių sąveikos: sužadinimo, kuris patiriamas stebint smurtą, minčių slopinimo ir mėgdžiojimo. Psichologo J. Pikūno įsitikinimu, vaikus auklėti pradėjo antroji televizijos išauklėta generacija, kuri nuo lopšio dienų stebėjo smurtą, agresiją, žudynes. Todėl masinės informacijos priemonių kontrolė taip lengvai išslysta iš daugelio tėvų rankų, ir vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus. Tėvų bandymai skatinti vvaikų savidrausmę, įpratinti veikti ką nors naudinga, pavyzdžiui, paskaityti knygą, ne visada būna sėkmingi. JAV psichologai L. Eronas ir R. Huesmanas, gavę išvadas apie agresijos vaizdavimą TV, atliko eksperimentą: Čikagos vaikams aiškino, kad TV programos rodo netikrą pasaulį, kad blogis – smurtas, agresija ir pan. – nėra toks veiksmingas, kaip vaizduoja TV. Po dvejų metų, atlikus pakartotinį tyrimą, paaiškėjo, kad vaikams stebėtos per televiziją smurto scenos darė mažesnę įtaką negu vaikams, kurie to nebuvo mokomi.