Socialine atskirtis

KLAIPĖDOS KOLEGIJA

SVEIKATOS FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Specialybė: socialinio darbuotojo

SOCIALINĖS ATSKIRTIES PROBLEMA LIETUVOJE

Kursinis darbas

Kursinio darbo autorė:

Laima Kuturienė( 2 k. 1 gr. N)__________________________

parašas

Kursinio darbo vadovė:

Lektorė A. Šumskienė

_________________________

parašas

Klaipėda, 2005

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

TEORINĖ DALIS…………………………4

1. MARGINALIZACIJA IR SOCIALINĖ IZOLIACIJA…………………5 2. SOCIALINĖS PROBLEMOS LIETUVOJE……………………..6

3. SKURDAS LIETUVOJE…………………………7

3.1 Skurdo mažinimas…………………………9

3.2 Užimtumo politika Europos Sąjungoje……………………….11

4. SOCIALINĖ POLITIKA IR SOCIALINĖ APSAUGA LIETUVOJE…………..12

5. SOCIALINĖS ATSKIRTIES GRUPĖS………………………..15

5.1. Neįgaliųjų socialinė atskirtis…………………………15

5.2. Pagyvenę žmonės kaip socialinė atskirtis………………………..17

IŠVADOS…………………………19

LITERATŪRA…………………………21

ĮVADAS

Socialinė atskirtis – visuomenės atsisakymas atskirų savo nnarių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialinės apsaugos sistemos trūkumai, neleidžiantys daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimybėmis.( Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999).

Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „ kas yra viduje ir kkas išorėje“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų. ( Kuitniauskas M., 2005).

Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir sugrįžo į pasaulio bendriją kaip nepriklausoma valstybė 11990metais. Nors mūsų šalis turi senas valstybingumo tradicijas ir nepriklausomos demokratinės raidos patirtį, išsaugoti per penkiasdešimt okupacijos metų nebuvo lengva.

Atkūrusi politinę nepriklausomybę, Lietuva siekia liberalizuoti visuomenę iš esmės pertvarkyti ūkį rinkos ekonomikos kryptimi, vykdydama radikalias socialines ir ekonomines reformas. Šių reformų tikslas – sukurti tokią visuomenę, kurioje galėtų maksimaliai atsiskleisti Lietuvos žmonių galimybės, jiems būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, sudarytos sąlygos vaisingai dirbti, šviestis, saugiai jaustis ištikus ligai, negaliai ar sulaukus senatvės. Kitaip tariant, visų reformų tikslas turi būti žmogus.

Deja pirmieji, laisvos Lietuvos, reformos metai nebuvo lengvi. Šalia viltingų dalykų, matome ir skaudžias netektis – gyvenimo trukmės ir realių gyventojų pajamų mažėjimą, didėjantį nedarbą, nepriteklius švietimo, sveikatos ir kitose svarbiose sferose.( Socialinis pranešimas 1995).

Socialinės atskirties raidos tendencija – nuo ppolitinės diferenciacijos į socialinę. Dešimtmetė socialinės atskirties raida yra dvejopa: a) revoliuciniu laikotarpiu ji sunkiai sumenko – dėl pagrindinių ekonominių bei politinių pilietinių teisių įgyvendinimo; b) evoliuciniu antrosios Lietuvos Respublikos raidos tarpsniu ji laipsniškai auga, o jos struktūra sparčiai diferencijuojasi. Kuo toliau tuo labiau atskirties kaitą lemia pasauliniai globalizacijos procesai bei nacionalinė integracijos politika.

Pokomunistiniu socialinio kismo analizės požiūriu ypatingą reikšmę įgyja pilietinės visuomenės sąranga ir mastas, nes ji, pirma, yra pagrindinė revoliucinio pokomunistinio kismo vykdytoja; antra,- bent jau liberalios demokratijos ssąlygomis – ji esti ir svarbiausias socialinės atskirties pažabojimo laidas. Todėl, turėdami galvoje revoliucinį socialinės kaitos pobūdį, klausiame: kaip visa apimančios radikalios permainos, galinčios sukelti nesulaikomą, nepageidaujamą socialinių reiškinių ir vertybių krizės protrūkį, atliepė kasdienei jų blaškomo žmogaus būčiai ir jo pilietinei laikysenai, t.y. kokia yra ir kaip klostėsi pilietinės visuomenės ir socialinės kaitos požiūriu.( Socialiniai pokyčiai: Lietuva,1990/1999., 2000, p.36;37).

Šiame darbe bandysiu analizuoti literatūros šaltinius, išsiaiškinti kas ta socialinė atskirtis, kokios grupės priklauso socialiniai atskirčiai, pagrindinės priežastys dėl kurių atsiranda socialinė atskirtis. Taip pat smulkiau paanalizuosiu dvi socialinės atskirties grupes: pirmoji jų – neįgaliųjų socialinė atskirtis; antroji grupė – pagyvenusių žmonių socialinė atskirtis.

Tikslas: Mokslinės literatūros analizė- kodėl Lietuvoje egzistuoja socialinė atskirtis.

Uždaviniai:1. Kokios svarbiausios socialinės problemos.

2. Pagrindinės socialinės atskirties priežastys.

3.Kas priklauso socialinės atskirties grupėms.

TEORINĖ DALIS

1.MARGINALIZACIJA IR SOCIALINĖ IZOLIACIJA

Kaip teigė Ladislavas Rabusicas, „ Šiandiena socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikoma visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas. (Kuitniauskas M., 2005).

Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių. Pasak marginaliosios asmenybės sampratos klasiko Stoneguisto, ssocialinis nepritapimas tampa būdingu šiuolaikinio žmogaus bruožu.(Kasatkina N.;Leončikas T., 2003, p.147;148).

Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi marginalinės grupės – tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu. Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai“ paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti. Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei. Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas.( Mokslo darbai. Socialinis darbas 2(2), 2002, p. 134;135).

Marginalai tapatinami su varginga gyvensena, jiems būdinga socialinė atskirtis nuo viduriniosios klasės ir elito. ( Vosyliūtė A., Kasparavičienė V., Maniukaitė G., Kocai E. 2004).

Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų. Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių &– socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti. Galima teigti, kad socialinė izoliacija tampa gynybos mechanizmu, saugančiu nuo visuomenės puolimo.( Mokslo darbai. Socialinis darbas 2(2), 2002, p.136).

Apibendrinimas: Taigi – socialinis struktūrinis marginalumas paprastai siejamas su socialine, ekonomine nelygybe bei diskriminacija ir pastaruoju metu paprastai vadinamas“ atskirtimi.“

2. SOCIALINĖS PROBLEMOS LIETUVOJE

Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Visuomenė diferencijuojasi pagal pajamas ir turtą, didėja bedarbystė ir nusikaltimai, gausėja narkomanų, išmaldos prašančiųjų ir vadinamųjų“ šiukšlyno žmonių“, neįgaliųjų socialinio statuso ambivalentiškumas – šios ir kitos problemos tampa Lietuvos kasdienybe. Akivaizdu, jog perėjimas iš komunistinės totalitarinės visuomenės į demokratinę išryškino iki tol Lietuvoje nematytus sunkumus. Kadangi tokiai socialinių įvykių raidai nepasiruošta, tai ir minėti sunkumai išgyvenami skaudžiau. Be to socialinių problemų turinys pasižymi kultūriniu savitumu kurio esmę nusako specifinis tautinis mentalitetas bei savita istorinė raida.( Ruškus J., 2001, p. 5).

Pažvelgę į praeitį, maždaug prieš du dešimtmečius, jei pažvelgtume pasauliniame kontekste, didžiausia problema buvo skurdas. Vakarų Europoje, tuo metu išgyvenusioje vadinamąjį“ aukso amžių“, kai gerovė pasiekė labai aukštą išsivystymo lygį, buvo beveik tas pats. Vėliau, kada žmonės Europoje tapo palyginti turtingi, skurdas jau nebevaidino svarbiausio vaidmens, atskiriant individus ar

grupes nuo visuomenės. Pavyzdžiui bedarbiai Vokietijoje, gauna didžiulę pašalpą. Todėl jie nejaučia būtinybės dirbti, tačiau tuo pat metu jie yra atskirti nuo visuomenės, kadangi jie bedarbiai. Tai akivaizdžiai parodo, kad socialinė atskirtis nebūtinai reiškia skurdą. ( Kuitniauskas M., 2005).

Lietuvoje, socialinių problemų samprata laikui bėgant taip pat kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t. y. kaip žmogaus nesugebėjimą prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų. Tačiau konceptualus lūžis įvyko 6 – aajame dešimtmetyje, kai amerikiečių sociologas C. W. Mills(1959) individualius sutrikimus atskyrė nuo socialinių problemų. Kol tik keli žmonės tėra paliesti vieno ar kito sunkumo, tol problema yra individuali. Kai tik su tais pačiais sutrikimais susiduria daugiau žmonių, pritraukiamos visuomenės, žiniasklaidos dėmesys ir problemos pasidaro socialinės.(Ruškus J., 2001).

Apibendrinimas: Į visų žmonių problemas reiktų žiūrėti ne kaip į individualias, tačiau kaip socialines. Dažniausiai jos kyla ne dėl asmeninių trūkumų, o dėl trūkumų mūsų valstybės socialinės politikos ir socialinės apsaugos.

3. SKURDAS LIETUVOJE

Lietuvoje smarkiai nnusmuko beveik visų žmonių gyvenimo lygis. Lyginant su labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių žmonių bendru gyvenimo lygiu, Lietuvoje jis sumažėjo nuo 37,0 proc.1990 metais iki 9,0 proc. 2000 metais, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko specialistų atlikti tyrimai parodė, kad dabar LLietuvoje net 46 proc. arba apie 1,7 mln. žmonių gyvena ant skurdo ir žemiau skurdo ribos.( M. d. Lietuvos ekonominė socialinė būklė ir plėtros strategija 2001).

Skurdžioji visuomenės dalis, yra mažiau priklausomi nuo įvairių institucijų: darbo, švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų, į jas silpniau įtraukti. Jei visuomenę suprasime kaip dinamiškų santykių tinklą, kintantį, nesibaigiantį procesą, tai nuskurdusieji nėra nei veiklūs bendruomenių dalyviai, nei žmonių tarpusavio ryšių kūrėjai, skatinantys įvairių struktūrų plėtotę. Jų poziciją galima aiškinti vaidmenų, atstumo nuo kitų sluo