Suvokimas

Įvadas 3

Suvokimo iliuzijos 4

Suvokimo kūrimas 5

Formos suvokimas 5

Gylio suvokimas 6

Binokuliniai signalai 7

Monokuliniai signalai 7

Suvokimo pastovumas 8

Formos ir dydžio suvokimo pastovumas 8

Skaisčio suvokimo pastovumas 8

Įprasminimas 9

Jutimų ribojimas ir sugrąžinta rega 9

Suvokimo adaptacija 10

Suvokimo nuostata 10

Kontaksto įtaka 10

Ar galim suvokti be jutimų? 10

Apie nejutiminio suvokimo apraiška 11

Skeptiškas požiūris į nejutiminį suvokimą 11

Nejutiminio suvokimo paslaptingumas 11

Literatūra 12

Įvadas

Maždaug prieš 2400 metų filosofas Platonas teisingai pastebėjo, kad mūsų protas suvokia objektus pojūčių dėka. Tačiau kaip veikia protas, kurdamas suvokinį? Šiame pranešime sužinosime, kaip, remdamiesi turimomis žiniomis ir lūkesčiais, analizuojame juntamąją informaciją. KKaip ne tik juntame formas ir spalvas, bet ir matome žydinčią rožę, pažįstamą veidą, saulėlydį? Kaip girdime ne tik įvairių tonų ir ritmų derinius, bet ir iš skausmo verkiantį vaiką, toli važiuojančių automobilių gaudesį, simfoniją? Tiksliau, kaip neprasmingus jutimus paverčiame prasmingu suvokimu?

Filosofai, svarstydami dabar žinomą „prigimties ir petirties“ problemą, ginčijosi ir suvokimo kilmies klausimu. Ar tai biologinės brandos ar patirties padarinys? Vokiečių filosofas Immanuelis Kantas (1724-1804) tvirtino, kad žinios, įgyjamos dėka mūsų įgimto gebėjimo sisteminti jungiamąjį patyrimą. Britų filosofas Johnas LLocke (1632-1704) teigė, kad išmokstame suvokti pasaulį, jį patirdami. Dabar jau aišku, kad skirtingi suvokimo aspektai daugiau ar mažiau priklauso ir nuo įgimtų gabumų, ir nuo patirties, kuri padeda įprasminti jutimus.

SUVOKIMO ILIUZIJOS

XIX amžiaus pabaigoje, kai psichologija ėmė ryškėti kaip aatskira diciplina, mokslininkai sudomėjo ir iki šiol domisi iliuzijomis. Iliuzijos suklaidina mus, paveikdamos mūsų sisteminio ir įprasminimo būdus. Iliuzijų supratimas padeda suprasti kasdienio suvokimo mechanizmus. Yra keletas suvokimo galvosūkių:

Pirmasis galvosūkis. Dešinėje matome 1889 metais Franzo Müller-Lyrio sukurtą klasikinį iliuzijos pavyzdį. Ar kuri nors atkarpa – AB arba BC,- atrodo ilgesnė? Daugumai žmonių atrodo, jog atkarpa BC yra ilgesnė. Staigmena! Jos vienodo ilgio. Jūsų liniuotė tai patvirtintų.

Kodėl mūsų akys mus apgauna?

Antrasis galvosūkis. Ar St. Louiso Getaway arkos aukštis didesnis už jos potį? O gal atvirkščiai? Iš tikrųjų jos aukštis yra lygus pločiui. Ir vėl rega mus klaidina.

Trečiasis galvosūkis. Lakūnai, laivų kapitonai, automobiliu vairuotojai aplinką suvokia esant skirtingoms matomumo sąlygoms. Kai jie klaidingai suvokia ar sureguoja – oo taip dažniausiai būna komercinių lėktuvų katastrofų atvėjais (Adler, 1989),- galimi kraupūs padariniai. Psichologė Helen Rous (1975), tirdama atstumo suvokima, padėjo kelis baltus diskus ant Britanijos Hull universiteto pievelės ir paprašė praeivių įvertinti atstumą iki jų. Tiriamiesiems, kurie vertino nuotolį rytą, kai buvo tirštas rūkas, diskai atrodė toliau negu tiriamiesiems, kurie vertino atstumą šviečiant vidurdienio saulei. Ką tai sako apie mūsų normalų nuotolio suvokimą?

Ketvirtasis galvosūkis. Iliuzijos kyla ir kitų jutimų pagrindu. Daugiau kaip prieš šimtą metų psichologą Wilhelmą Wundtą ssuglumino tai, kad žmonės, klausydamiesi metronomo ar laikrodžio tiksėjimo, girdi pasikartojantį 2, 3 ar 4 dužių ritmą: nevienodą tik-tik-tik-tik, koks jis iš tikrųjų ir yra, o, sakykime, TIK-tik-TIK-tik-TIK-tik. Iš vienodo tiksėjimo, kuris pasiekia ausį, kiekvienas klausytojas nesąmoningai susikuria girdimą derinį.

Šiuose galvosūkiuose vyraujančios regos iliuzijos rodo, kad regos pojūtis reikšmingesnis už kitus pojūčius. Mes dažnai patiriame šį regos persvaros reiškinį. Nors, žiūrint filmą, garsas sklinda iš projektoriaus, esančio už nugaros, mes jį suvokiame kaip skildantį ir ekrano, nes ten regime kalbančius aktorius. Panoramos kino teatre, žiūrėdami į ekrane „amerikietiškaisiais kalniukais“ važinėjančius žmones, tvirčiau atsiremiame, nors kiti mūsų jutimai „sako“, kad mes nejudame. Abiem atvejais rega persveria kitus pojūčius.

SUVOKINIO KŪRIMAS

Šio amžiaus prdžioje grupė vokiečių psichologų pradėjo domėtis, kaip protas pojūčius sujungia į suvokinius. Sovokiantis žmogus keletą savo pojūčių susieja į geštaltą (vok. Gestalt –forma, visuma). Geštaltinės psichologijos šalininkai nurodė tokio mūsų proto gebėjimo pavyzdžių. Pažvelkite į 1 pav.: iš tikrųjų matyti 8 juodi skrituliai, turintys po tris baltas linijs. Tačiau, kai mes žvelgiame į juos visus kartu, regime visą formą – „Neckerio kubą“. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad ši figūra sukelia ne vieną vaizdą. Kadangi skrituliai gali būti susieti į kelis vaizdus, kurie yra vienodai galimi, tai protas pakaitomis pereina prie kiekvieno iiš jų.

Geštaltinės psichologijos šalininkai mėgo sakyti, kad suvokiama visuma gali skirtis nuo savo dalių sumos. Sumaišykite natrį (korzinį metalą) su chloru (nuodingosiomis dujomis) ir gausime kažką visiškai naujo – valgomąją druską. Panašiai ir suvokiama forma yra nauja visuma, kurios savybių neturi jos sudedamosios dalys (Rock ir Palmer, 1990). Sukimas yra gerokai daugiau negu patiriame pojūčiais.

Šie pavyzdžiai paskatino geštaltinės psichologijos tirinėtojus nustatyti dėsnius, pagal kuriuos savo jutimus siejame į sukinius. Taigi mūsų smegenys ne tik registruoja informaciją apie pasaulį – jos geba daug daugiau. Suvokti – tai ne vien atverti „langines“ ir leisti vaizdui palikti pėdsaką skegenyse. Mes visada perfiltruojame juntamąją informaciją ir ją paverčiame prasmingais suvokiniais.

Formos suvokimas

Įsivaizduokime, kad norime sukurti vaizdo-kompiuterinę sistemą, kuri, kaip ir akių-smegenų sistema, galėtų perskaityti ranka užrašytus adresus arba atpažintižmonių veidus.

FIGŪRA IR FONAS. Pirmiausia ši sistema turėtų mokėti išskirti adresus ir veidus iš jų fono. Suvokiant taip pat pirmoji užduotis yra išskirti bet kurį objektą, vadinamą figūra, iš ją supančios aplinkos, vadinamos fonu. Balsas, į kurį mes atkreipiame dėmesį pobūvio metu tarp daugelio balsų, tampa figūra, o visi kiti – fonu. Skaitant žodžiai yra figūra, o baltas popieriaus lapas – fonas.

GRUPAVIMAS. Išskyrę figūra iš fono, mes (ir mūsų vaizdo-kompiuterinės sistemos) turime ją paversti prasminga fforma. Kai kuriuos pagrindinius požymius, pavyzdžiui, spalvą, judėjumą, tamsos ir šviesos kontrastus, mes apdorojame akimirksniu ir automatiškai. Siedamas ir įformindamas šiuos pagrindinius jutimus, mūsų protas vadovaujasi tam tikromis dirgiklių grupavimo taisyklėmis. Šios taisyklės nustatytos geštaltinės psichologijos tyrinėtojų, patvirtina jų idėją, kad suvokta visuma skiriasi nuo paprastos jos dalių sumos.

Artumas. Telkiame greta viena kitosesančios figūras. Matome ne šešias atskiras

linijas, bet tris jų poras.

Panašumas. Grumuojame tarpusavyje panašias figūras. Matome vertikalius tokių

pat formų – trikampių ir skritulių – stulpelius, o ne horizontalias mišrių formų eiles.

Ištisumas. Suvokiame vienalyčius, ištisinius, o ne pertraukiamus vaizdus.

Pavyzdyje galėtume matyti keletą besikaitaliojančių pusskritulių, tačiau

suvokiame tiesią ir bonguotą linijas.

Susietumas. Taškus, linijas ir plotus, kai jie tra vienodi ir sujungti, mes

suvokiame kaip atskirą vienetą.

Uždarumas. Jei figūra yra neištisinė, su spragomis, mes jas „užpildome“,

Kad susidarytų užbaigta visybė. „Užpildę“ šiame elnio eskize esanšias

spragas, mes matome visą elnią.

Gylio suvokimas

Dvimačius atvaizdus tiklainėse mes kažkaip pertvarkome į trimačius suvokinius. Trimačių objektų matymas, vadinamas gylio suvokimus, leidžia įvertinti jų nuotolį nuo mūsų. Tik žvilgtelėję įvertiname atvažiuojančio automobilio nuotolį ir skardžio aukštį. Iš dalies šis gebėjimas yra įgimtas. Eleanora Gibson ir Richardas Walkas (1960) tai nustatė,

panaudojės stataus skardžio, kurio nuolydį dengė tvirtas stiklas, modelį. Idėją atlikti šį eksperimentą Gibson kilo iškylaujant – valgant priešpiečius ant Didžiojo kanjono krašto. Jis susidomėjo, ar pradedant vaikščioti kūdikis, žiūrėdamas nuo skard-io žemyn, suvokia pavojingą nuolydį ir grįžta atgal?

Cornelio universiteto laboratorijoje Gibson ir Walkas užkeldavo 6-14 mėnesių kūdykius ant regimojo skardžio krašto. Motinos kviesdavo savo vaikus šliaužti stiklu. Tačiau dauguma kūdykių atsisakydavo tai daryti ir šliauždavo „viršuje“, taip parodydami, kad jie suvokia gylį. Gyvūnų jaunikliai, dar neturintys jokios regos patirties, ppavyzdžiui, kačiukai, vienos dienos ožkytės, tik ką išsiritę viščiukai, reagiuoja panašiai. Be to, jau pirmąjį savo gyvenimo mėnesį kūdykiai pasitraukia, norėdami išvengti tiesiai į juos artėjančių objektų, bet visai nesijaudina, dėl objektų, kurie artėja tokiu kampu, kuriuo jų nekliudytų. Taigi, atrodo, mūsų gebėjimas suvokti gylį yra įgimtas.

Kaip mes jį suvokiame? Kaip dvimačius atvaizdus tiklainėje paverčiame trimačiais suvokiniais? Kai kurie signalai, kuriais remiamės, veikia regint abiems akims (binokuliniai signalai). Kiti gali veikti ir regint viena akimi (minokuliniai signalai).

BINOKULINIAI SIGNALAI. Kadangi mūsų aakys yra maždaug per 6 cm viena nuo kitos, jų tiklainėse susidaro truputį skirtingi pasaulio atvaizdai. Šis atvaizdų skirtumas tiklainėse yra svarbus signalas suvokiant atstumą. Kai laikome pirštą tiesiai prieš nosį, mūsų akies tiklainėse gaunami gana skirtingi atvaizdai. (Mes tai ggalime tai peastebėti užmerkę vieną akį, paskui kitą.) kuo didesnis nuotolis pavyzdžiui, kai laikome pirštą per ištiestą ranką, tuo mažesnis atvaizdų skirtumas tiklainėse.

Filmų 3-D ir „Viewmaster“ 3-D autoriai dirbtinai sukuria tinklainės atvaizdų skirtumo reiškinį, fotografuodami reginį dviem fotoaparatais, kurie yra per kelis centimetrus vienas nuo kito. (Ko gero, norėtume įdiegti tai ir į mūsų „matantį“kompiuterį.) Žiūrint pro akinius arba kokį nors kitokį prietaisą, leidžiantį kairiajai akiai matyti tik kairiojo fotoaparato apimamą vaizdą, o dešiniajai akiai – dešiniojo, 3-D efektas imituoja normalų atvaizdų tinklainėse skirtumą.

Kitas binokulinis nuotolio suvokimos signalas yra akių konvergencija: raumenų signalas, rodantis, kokiu laipsniu mūsų akys pasisuka į vidų, kai žiūrime į oblektą. Snegenys, gavusios informaciją apie konvergencijos kampą, spendžia, ar mes žiūrime į kažką, esantį panosėje, ar įį šį spausdintą vadovėlio puslapį, ar į žmogų, stovintį kitame kambario gale.

MONOKULINIAI SIGNALAI. Žiūrėdami abiem akimis, galime lengvai ir tiksliai paliesti prieš mus laikomo pieštuko galą. Užmerkus vieną akį, ši užduotis šiek tiek npasunkėja. Tai patvirtina binokulinių signalų svarbą nustatant arti esančių objektų nuotolį. Kaip mes sužinome, ar žmogus yra nutolės nuo mūsų per 30 ar per 90 metrų? Juk žiūrint tiesiai prieš save į tolį, abiem atvėjais vinklainės vaizdų skirtumas yra labai mažas. Tokiais atvejais mes remiamės šiais monokuliniais ssignalais:

Santykinis dydis. Jeigu žinome, kad du objektai yra panašaus dudžio, tai objektą, kurio vaizdas tiklainėje yra mažesnis, suvokiame kaip esantį toliau.

Sanklota. Jei vienas objektas iš dalies uždengia kitą, tai pirmąjį suvokiame esant arčiau mūsų.

Oro perspektyva. Neryškūs objektai mums atrodo esantys toliaus už aiškius, ryškius objektus.

Tekstūros grandientas. Laipsniškai šiurkščios, ryškios tekstūros perėjimas į lygią, blankią tekstūrą yra didėjančio nuotolio ženklas. Mūsų regos sistema tankestį paviršių automatiškai suvokia kaip tolesnį.

Santykinis aulštis. Aukštesnius regos lauko objektussuvokiame esančius toliau.

Tai gali būti susiję su iliuzija, kad vertikalus matmuo yra ilgesnis už tokį pat

horizontalų matmenį (tai pastebėjome antrajame galvosūkyje apie St. Louiso

Gatway arką). Ar ši vertikali linija yra ilgesnė, trumpesnė ar tokio pat ilgio kaip

horizontali linija?

Santykinis judėjimas. Kai mūsų galva juda, tai atrodo, kad mūsų

atžvilgiu juda nejudantys aplinkos daiktai. Jeigu, važiuodami traukiniu,

nukreipsime žvilgsnį į kokį nors vieną objektą, pavyzdžiui, medį, tai pastebėsime, kad objektai, esantys arčiau už medį (žvilgsnio fiksavimo taškas), juda į priešingą negu mes pusę. Kuo šie objektai arčiau, tuo greičiau jie atrodo judą. Objektai, esantys už fiksavimo taško, atrodo judą ta pačia kryptimi kaip ir mes, ir kuo jie toliau, tuo lėčiau juda. Snegenys, nustatydamos objektų santykinį nuotolį, pasinaudoja šiais greičio ir judėjimo krypties požymiais.

Tiesinė perspektyva. Tariamasis lygiagrečių llinijų suėjimas yra nuotolio požymis. Kuo jos arčiau viena kitos, tuo didesnis nuotolis suvokiamas. Avarijas traukinių pervažose iš dalies lemia ir tai, kad, spręsdami pagal tiesinę perspektyvą, žmonės yra linkę pertverti traukinio nuotolį. (Kad traukinys juda lėčiau negu iš tikrųjų, atrodo dar ir todėl, kad jis yra didelis.)

Santykinis skaistis. Artimi objektai atspindi daugiau šviesos, kuri patenka į mūsų akis. Todėl blausesnis objektas atrodo esantis toliau. Ši iliuzija taip pat dažnai būna viena iš avarijų priežasčių, nas, pavyzdžiui, rūke skendintis arba tik su stabdymo šviesomis automobilis atrodo esantis toliau negu iš tikrųjų.

Norėdami pavaizduoti gylį lygioje drobėje, dailininkai naudoja šiuos monokulinius signalus kaip ir žmonės, kurie turi įvertinti gylį tik viena akimi. Vašingtono universiteto kutbolo komanda 1960 metais po dviejų puikių Bobo Schloredto kamuolio perdavimų laimėjo Rožinę taurę. Schloredtas, kuris geba labai gerai apskaičiuoti nuotolį iki kitų žaidėjų, turi būti ypatingai jautrus monokuliniams nuotolio signalams, nes jis visiškai nemato kairiąja akimi.

Suvokimo pastovumas

Jau išsiaiškinome, kad mūsų vaizdo-kompiuterinė sistema, kaip ir mes, pirmiausia turi suvokti, kad objektai yra įvairių formų ir įvairiose vietose. Kita šios sistemos užduotis yra dar sudėtingesnė – ji turi atpažinti objektą ir nebūti suklaidinta jo kintančio dydžio, formos skaisčio ar spalvos. Dėl suvokimo pastovumo galima suvokti objektą kaip nekintantį, nnors dirgikliai ir kinta, t. Y. Galima nustatyti objekto tapatumą nepaisant žiūros kampo, atstumo ir apšvietimo. Mes žvilgtelim į kažką prieš mus gatvėje ir akimirksniu atpažįstame savo klasės dgaugą. Greičiau nei spėjome įkvėpti, akis pasiekusi informacija persiunčiama į smegenis, kur milijonai neuronų išskiria pagrindinius objekto požymius, palygina juos su saugomais vaizdais ir nustato asmens tapatumą. Šio išradingo žmogiškojo suvokimo, kuris dešimtmečiais domino suvokimo tyrinėtojus, kopijavimas yra didžiulis iššūkis mūsų „matančiam“ kompiuteriui.

FORMOS IR DYDŽIO SUVOKIMO PASTOVUMAS. Žinomus objektus suvokiame pastovios formos net tada, kai jų atvaizdas tinklainėje kinta. Kai žvelgiame į atsivėrusias duris, jų atvaizdo tinklainėje forma pasikeičia, tačiau mes gebame suvokti, kad durų forma nepakito.

Dydžio suvokimo pastovumas – suvokimas, kad objektai yra pastovaus dydžio, – leidžia mums suvokti automobilį kaip gana didelį, galintį vežti žmones, netgi tada, kai mes jį matome per dviejų kvartalų atsumą. Tai atrodo, kad suvokiamas objekti nuotolis ir suvokiamas dydis yra glaudžiai susijęs. Objekto nuotolio suvokimas signalizuoja apie jo dydį. Panašiai, žinodami įprastą daikto dydį, pavyzdžiui, automobilio, galime spręsti, kaip toli jis yra.

Dydžio ir nuotolio santykis. Net nuostabu, kaip lengvai suvokiame dydį. Suvokdami atstumą iki objekto ir jo atvaizdo tiklainėse dydį, akimirksniu nesąmoningai nustatome tikrąjį objekto dydį.

Ši suvokiamo dydžio ir suvokiamo nuotolio sąveika padeda paaiškinti

kelias gerai žinomas iliuzijas. Pavyzdžiui, ar mes galime suprasti, kodėl arti horizonto mėnulis atrodo kartais net 50% didesnis negu tada, kai yra aukštia danguje? Maždaig 22 šimtmečiusmokslininkai domėjosi šiuo reiškiniu ir ginčijosi. Iš dalies „mėnulio iliuzijos“ priežastis yra ta, kad dėl prie horizonto esančių objektų nuotolio signalų už jų esantis mėnulis atrodo esąs gerokai toliau. Todėl mėnulis virš horizonto atrodo didesnis.

SKAISČIO SUVOKIMO PASTOVUMAS. Baltas popierius atspindi 90% ant jo patenkančios šviesos; juodas popierius – tik 10%. Saulės šviesoje juodas ppopierius gali atspindėti 100 kartų daugiau šviesos negu jos atspindi baltas popieriaus, esantis patalpoje, tačiau jis vis tiek atrodo juodas. Tai

rodo skaisčio suvokimo pastovumą: nors apšvietimas keičiasi, mes suvokiame pastovaus skaisčio objektą. Suvokiamas skaistis priklauso nuo santykinės šviesos – kiek šviesos objektas atsispindi su jo aplinka. Jeigu pažvelgsime į saulės apšviestą juodo popieriaus lapą pro

siaurą vamzdelį taip, kad daugiau nieko nesimatytų aplinkui, tai jis atrodys

pilkas, nes skaisčioje saulės šviesoje jis atspindi nemažai šviesos. Pažvelkime

į jį paprastai, bbe vamzdelio, ir jis vėl atrodys juodas, kadangi atsispindi daug

mažiau šviesos negu jį supantys objektai. Šis reiškinys yra panašus į

spalvos suvokimo pastovumą. Raudonas obuolys vaisių dubenyje

išlieka raudonas net pasikeitus apšvietimui, nes mūsų smegenys

apskaičiuoja kiekvieno objekto atspindėtą šviesos kiekį, atsižvelgdamos

į jį ssupančius daiktus.

Nekintant kontekstui, nekinta objekto skaistis, o kas atsitinka,

kai kontekstas keičiasi? Pagal dėsnį, kad smegenys įvertine objektų

skaistį ir spalvą juos supančių objektų atžvilgiu, skaistis turėtų kisti.

Kaip matome 2 pav., taip iš tiesų ir atsitinka.

Formos suvokimas, gylio suvokimas ir suvokimo pastovumas rodo, kaip mes tvarkome savo regimuosius potyrius. Panašiai tvarkomi ir kiti jutimai. Tai paaiškina, kodėl grupuojame vienodą laikrodžio tiksėjimą (ketvirtasis galvosūkis, 2 p.). Klausantis nepažįstamos kalbos, mums sunku suprasti, kur baigiasi vienas žodis ir prasideda kitas, o klausydamiesi gimtosios kalbos, mes automatiškai girdime atskirus žodžius. Tai irgi tam tikras grupavimas. Bet tai dar ne viskas – mes raidžių eilutę, pavyzdžiui, TAVOKOJĄMATO suskirstome į žodžius taip, kad jie sudarytų prasmingą frazę, pavyzdžiui, TAVO KOJĄ MATO, o ne atskirų žžodžių rinkinį, pavyzdžiui, TA VOKO JĄ MATO. Suvokimo procesas apima ne tik informacijos grupavimą, bet ir jos interpretavimą, t. y. prasmės priskyrimą tam, ką mes suvokiame.

ĮPRASMINIMAS

Iki šiol matėme, kad kai kuriais atvėjais buvo tai, kad gylio suvokimas yra į įgimtas, o kai kuriais tai, kad petirties dėka išmokstame susieti objekto nuotolį su suvokiamu jo dydžiu. Tačiau kiek ta patirtis svarbi? Kiek nuo jos priklauso suvokinio įprasminimas?

Jutimų ribojimas ir sugražinta rega

Williamas Molyneuxas, rašydamas Johnas Locke (1690), domėjosi, ar „iš prigimties aaklas žmogus, išmokytas lyta atskirti kubą nuo rutulio“, praregėjęs galėtų atskirti juos rega. Locke atsakymas buvo „ne“, nes šis žmogus niekada nesimokė matyti.

Molyneuxo hipotezinis atvejis buvo patikrintas ištyrus dešimtis aklagimių, tačiau vėliau praregėjusių žmonių. Tai daugiausia buvo žmonės, turėję kataraktą – akies lęšiuko drumbstį, todėl regintys tik išsklaidytąją šviesą; tokią, kurią mes matytume, žiūrėdami pro pusiau padalintą stalo tenoso kamuoliuką. Žmonės, kuriems chirurgiškai buvo pašalinta katarakta, galėjo iš karto išskirti figūrą iš fono ir justi spalvas, – tai patvirtina, kad šie suvokimo aspektai yra įgimti. Tačiau, kaip ir manė Locke, jie dažnai nesugebėdavo regėdami atpažinti objektų, kurie buvo pažįstami liečiant.

Galbūt tokiais atvejais chirurginė operacija nevisiškai sugrąžina regą? Norėdami geriau kontroliuoti kintamuosius, negu tai įmanoma atliekant klinikinius tyrimus, mokslininkai atliko Molyneuxo įsivaizduotą eksperimentą su gyvūnais. Kad nustatytų, ar, pakeitus jauniklių gyvūnų normalią patirtį, ilgam pasikeis jų gebėjimas suvokti, tyrėjai užsiūdavo naujaginių kačiukų ir beždžioniukų akių vokus arba uždėdavo jiems akinius, pro kuriuos gyvūnai matydavo tik išsklaidytąją šviesą. Gyvūnų, kuriems paaugusiems regos trugdžiai buvo pašalinti, suvokimas buvo toks pat ribotas kaip ir žmonių po kataraktos operacijos. Jie galėdavo skirti spalvą ir skaistį, bet neskirdavo apskritimo nuo kvadrato. Jų akys nebuvo pažeistos: tinklainė siuntė signalus į regimąją žievę, tačiau gyvūnai liko funkciškai „akli“ fformai.

Suvokimo adaptacija

Užsidėję naujus akinius, galime truputį sunkiau orientuotis ir jausti svaigulį, tačiau per vieną ar porą dienų prisitaikome. Dėl suvokimo adaptacijos prie pakitusios regimosios įvesties pasaulis vėl atrodo normalus. Dabar įsivaizduokite daug sudėtingesnius naujuosius akinius, kurie pakeičia matomų objektų vietą 40 laipsnių į kairę. Jei mes, pirmą kartą užsidėję šiuos akinius, mesime kamuolį draugui, jis nuskries į kairįjį šoną. Eidamas žmogus, kuriam norime paspausti ranką, link, nukrypsime į kairę.

Ar mes galime prisitaikyti prie tokio iškreipto pasaulio? Viščiukai negali: uždėjus jiems akinius, jie visą laiką kerta snapu ten, kus mato esant grūdus. Tačiau žmonės greitai prisitaiko prie iškreipiančių lešių. Po kelių minučių mes vėl taikliai matysime, žengsime, kur reikia. Nusiėmę akinius, pajusime poveiksmį: iš pradžių kamuolys skris į priešingą, dešiniąją, pusę, tačiau ir vėl mes per kelias minutes prisitaikysime.

Suvokimo nuostata

Visi žino, kad matyti – vadinasi, tikėti. Dauguma žmonių žino, tačiau nevisiškai įvertina, kad ir tikėti – reiškia matyti. Mūsų patirtis, prielaidos ir lūkesčiai sukuria mūsų suvokimo nuostata, arba psichiškos polinkį, kuris stipriai veikia mūsų suvokimą.

Kasdieniniame gyvenime yra daugybė suvokimo nuostatos pavyzdžių.

Mūsų suvokimo nuostata gali paveikti ne tik regą, bet ir klausą. Šio fakto liudininku tapo malonus lėktuvo pilotas, kuris, lėktuvui įsibėgėjant, pažvelgiant į nuliūdusį savo padėjėją ir tarė: „„Cheer up“ (nusišypsok). Pedėjėjas išgirdo tai, ką paptastai buvo propratęs girdėti: „Gear up“ (didinam greitį), ir iš karto, lėktuvui dar nepakilus nuo žemės, įtraukė ratus. Žiūrėdami alkoholinius gėrimus reklamas arba atbulai leisdami roko muzikos įrašus, žmonės, iš anksto įspėti, ko laukti ar klausytis, dažnai pamato seksualinio turinio vaizdus ar išgirsta satanistinius pranešimus.

KONTEKSTO ĮTAKA. Tas pats dirgiklis gali sukelti visiškai skirtingus suvokinius iš dalies dėl mūsų skirtingų schemų, bet taip pat ir dėl tiesioginio konteksto. Keletas trumpų pavyzdžių:

Ar pranešėjas sako „kultai ir sektos“ (cults and sects), ar „kultai ir seksas“ (cults and sex)? Mes tai turime atskirti iš kitų gretimų žodžių.

Ar persekiojanti pabaisa atrodo agresyvi? Ar persekiojamoji pabaisa atrodo išsigandusi? Jeigu taip, tai mus veikia kontekstas. Abi pabaisos yra vienodos.

Kasdieniniame gyvenime suvokimo nuostatos, pavyzdžiuim bendri vaizdiniai apie lytį ar kultūrą, gali veikti kontekstą. Nematydami rausvų ar melsvų ženklų, rodančių naujagymio lytį, žmonės stengiasi sužinoti, ar naujagimį vadinti „jis“ ar „ji“. Tačiau pasakius, kad kūdikis yra Deividas, žmonės

(ypač vaikai) gali suvokti „jį“ didesnį ir stipresnį negu tą patį kūdikį pavadinus Dania. Matyt, kad aki kurie matomi lyčių skirtumai egzistuoja tik tuos stebinčiųjų akyse.

Suvokimo nuostatos ir konteksto įtaka rodo, kaip patirtis padeda mums kurti suvokinius. „Mes girdime ir suprantame tik tai,

ką iš dalies jau žinome“ – sako Thoreau. Todėl, grįžę prie pradinio klausimo, – ar suvokimas įgimtas ar išmoktas, – galime atsakyti paprastai: ir įgimtas, ir išmoktas.

AR GALIMA SUVOKTI BE JUTIMŲ?

Ar suvokti galime tik tai, ką juntame? Ar galime suvokti tai, kas yra už mūsų juntamosios įvesties ribos, taigi, ar galimas nejutiminis (ekstrasensorinis) suvokimas? Pusė amerikiečių teigia tikintys nejutiminiu suvokimu, o dar ketvirtis atsako – nežiną. Žiniasklaidoje gausu pranešimų apie aiškiaregių stebuklus: išaiškinami nusikaltimai, išpildo sapnai, išpranašaujama ateitis. Ar yra žžmonių, galinčių skaityti kitų mintis, matyti per sieną ar išpranašauti ateitį?

Laboratorinių eksperimentų metu parapsichologus – tuos, kurie tyrinėja paranormalius (pažodžiui – už normos ribų) atsitikimus – kartais nustebina žmonės, galintys atskirti užklijuotų vokų turinį, paveikti žaidimo kauliuko riedėjimą ar nupiešti ką kažkas kitas regi nežinomoje tolimoje vietovėje. Tačiau kiti psichologijos tyrinėtojai ir mokslininkai žiūri į tai skeptiškai. Jeigu iš tikrųjų galimas nejutiminis suvokimas, tai reikėtų keisti mokslinę sampratą, kad mes esame būtybės, kurių protas yra neatsiejamas nuo fizinių smegenų, o ppasaulio suvokimas remiasi pojūčiais. Kartais nauji faktai pakeičia mokslines prielaidas. Taigi pažvelkime į kai kuriuos tvirtinimus apie nejutiminį suvokimą, o tada matysime, kodėl mokslininkai jais abejoja.

Apie nejutiminio suvokimo apraiškas

Antgamtiniai reiškiniai apima astrologines pranašystes, parapsichologinį gydymą, reikarnaciją, bendravimą su mirusiais, „išėjmą iiš kūno“. Labiausiai patikimos, patikrinamos ir geriausiai tinkamos aptarti suvokimui skirtame skyriuje yra šios nejutiminio suvokimo apraiškos:

Telepatija, arba tiesioginis bendravimas mintis: vienas asmuo siunčia mintis kitam asmeniui arba suvokia kito mintis.

Aiškiaregystė, arba suvokimas toli vykstančių įvykių, pavyzdžiui, jutimas, kad dega draugo namas.

Nuojauta, arba ateities įvykių suvokimas, pavyzdžiui, politinio lyderio mirties arba sportinių varžybų rezultato.

Glaudžiai susiję yra ir psichokinezės, arba tai, kad „sąmonė viršesnė už materiją“, tvirtinimai, pavyzdžiui, stalo pakėlimas į orą arba poveikis žaidimo kauliuko riedėjimui. Scenoje aiškiaregys kontroliuoja tai, ką auditorija mato ir girdi. Laboratorijoje aksperimentatorius kontroliuoja tai, ką aiškiaregys mato ir girdi.

NEJUTIMINIO SUVOKIMO PASLAPTINGUMAS. Praeityje būta visokių beprotiškų idėjų: kad galvos gumbai padeda atskleisti charakterio bruožus, kad visass ligas galima išgydyti nuleidžiant kraują, kad kiekviename spermijuje yyra mažytis žmogus. Kaip mes, girdėdami tai, kad galima skaityti mintimis, išeiti iš savo kūno, kad sąmonė valdo materiją, galime atskirti kvailas idėjas nuo tų, kurios tik atrodo keistos, bet yra teisingos? Mokslas į tai atsako paprastai: išmegink, kad įsitikintum, jog veikia. Jei veikia, tai pralaimi mūsų skepticizmas, jei neveikia, pralaimi šios idėjos.

Žinodami, kaip lengva žmones apgauti, ir stokodami pakartojamų rezultatų, dauguma psichologų tyrinėtojų lieka skeptiški nejutiminio suvokimo atžvilgiu. Jie iš tikrųjų yra nusivylę visais šou, knygomis ir žurnalais apie aantgamtinius reiškinius.

Nuolankiam ir labai pagarbiam požiūriui į gyvenimą susidaryti pakanka atkreipti dėmesį į mūsų pačių suvokimo sistemą ir jos vaizdais, gyvais garsais ir žadinančiais kvapais. Mūsų kasdienėje suvokimo patirtyje glūdi tikrai daug nepaprastų dalykų, bent jau daug daugiau negu iki šios buvo įsivaizduojama psichologijoje. Per šimtmetį atlikti tyrinėjimai atskleidė daug jutimo ir suvokimo paslapčių, tačiau ateities tyrinėtojų kartoms lieka giliausios ir tikriausios paslaptys.

LITERATŪRA

1. David G. Myers „Psichologija“ 2000m.

2. Internete