Terorizmas

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

Analizės terminai 4

Požiūriai į teroristinę analizę 7

Terorizmo šaknys 10

Terorizmo rūšys 10

Literatūra 13Įvadas

Šiandieninėje visuomenėje vis skambiau ir skambiau išryškėja žodis terorizmas, kuris visada neša paskui save skausmo ir nesupratimo atspindį. Spaudoje pasirodo duomenys, jog dar gan toli tvyrojęs nuo mūsų terorizmas pasirodė ir esantis visai čia pat. JAV vyriausybė informuoja apie galimus terorizmo aktus mūsų šiaurės valstybėse ir Baltijos šalyse.

Terorizmas-rengimas ir vykdymas pasikėsinimų (ginklu arba sprogmenimis) prieš vyriausybės narius valdžios atstovus, politinius priešininikus, prieš tikėjimo ar kitos rasės žmones, svetimšalius arba atsitiktinius praeivius, žmonių ar lektuvų ggrobimas siekiant užvaldyti šalį, įbauginti, sukelti sumaištį ar chaosą, protestuojant, siekiant naudos kokiems nors asmenims arba grupuotėms, pagaliau-be matomos priežasties. Iš garsiausių XX amžiaus terorizmo aktų paminėtini: Italijos karalius Umbertas (1900), Austrijos echercogas Pranciškus Ferdinandas (1914) nužudymai. Antroje praėjusio šimtmečio pusėje nepaprastai pagausėjo teroristinių aktų, kuriuos vykdo tam tikros organizacijos: Palestinos išsivadavimo organizacija, “Hezbollah”, ETA, IRA, gošistai (RAF, “Raudonosios brigados”, “Action directe”), dešiniosios organizacijos (OAS, Italijos neofašistai, Urugvajaus “Trumpamaros”, Peru “Švytintis kelias”) ir t.t. Tuo laikotarpiu labai pagilėjo praraja skirianti ŠŠiaurės ir Pietų šalis, dėl to išryškėjo nauja pamatinė dviejų kultūrų ir civilizacijų priešprieša. Štai ką apie tai rašo Stanislavas Albinovskis: “Būtų klaidinga stengtis nematyti to fakto, kad tų stulbinančių ir šlykščių teroro aktų varomoji jėga-kad ir kokius šūkius skelbtų tteroristai-yra vilties netekusių žmonių maištas prieš pasaulio kapitalo viešpatavimą, kuriam verčiama kaltė dėl to, kad trys ketvirtadaliai žmonijos skursta ir yra pažeminti. (.) Jau nebesvarbu, kiek pagrindo turi tie kaltinimai. Svarbu, kad tas maištas gresia šiaurės civilizacijai.”

Daugeliui pasaulio valstybių kova su terorizmu šiandien yra vienas iš svarbiausių prioritetų. Savo pasiryžimą visomis išgalėmis kovoti su tarptautiniu terorizmu deklaruoja Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija, Turkija, Haitis, Lietuva, Džibutis ir t.t. Daugelyje pasaulio valstybių specialiai kovai su terorizmu kuriami nauji įstatymai, formuojamos specialiosios antiteroristinės pajėgos, terorizmas (kaip grėsmė) minimas valstybių strateginiuose dokumentuose.

Viskas globalioje kovoje su terorizmu lyg ir aišku. 2001 metų rugsėjo 20 dieną JAV prezidentas George’as W. Bushas pasakė: „Arba jūs esate su mumis, arba jūs esate su teroristais“. Neutralių žiūrovų šiuo aatveju kaip ir neliko. Gėris kovoja prieš blogį, geri vaikinai žudo blogus. Deja, viskas tik atrodo paprasta. Terorizmas, nepaisant jam skiriamo didžiulio dėmesio, ir toliau išlieka vienu sunkiausiai apibrėžiamų reiškinių. Kodėl kai kurie žmonės nusprendžia nutraukti visus ryšius su visuomene ir pradėti savo karjerą teroristų grupuotėje. Ar teroristas turi bendrų savybių ar charakteristikų? Ar teroristas yra atskira asmenybė ar pagal kokį šabloną veikiantis asmuo? Ar gali teroristo profilis būti ištirtas, kas galėtų realiai padėti ištirti potencialius teroristus ar jie būtų llektuvo pagrobėjai, ar žudikai, ar savižudžiai. Ar kai kurie teroristai turi būti psichiškai nesveiki. Psichologiniais terorizmo faktoriais domisi psichologai, politologai ir valstybės pareigūnai, kurie leistų nustatyti ir apsisaugoti nuo teroristų pavojaus ar taip pat suvokti teroristų veiksmus. Šioje medžiagoje siejama nustatyti kokios yra terorizmo savybės.Analizės terminai

Negalėdami pasiekti savo nerialių tikslų įprastais metodais tarptautiniai teroristai bando pasiųsti ideologinę ir religinę žinią terorizuodami pagrindinę pasaulio visuomenę. Teroristai bando sukurti didelio masto ir susidomėjimo smūgį visuomenei prieš kurios vyriausybę kaip taikinį jie kovoja, nepaisant mažų materialinių išteklių, kurie yra jų valdžioje. Vykdydami tokią veiklą jie stengiasi parodyti daug dalykų: kad jų puolama šalis nesugeba apsaugoti savo šalies piliečių arba nužudydami ypatingą asmenį siekia pamokyti visuomenę apie jų požiūrio ar politikos palaikymą priešingą jų pačių nuostatoms. Pavyzdžiui nužudydami Egipto prezidentą Anwor Sadat 1981 spalio 6 dieną per jo istorinę kelionę į Jeruzalę Al-jihad teroristai siekė parodyti pasauliui, o ypač musulmonams, žalą, kurią jis vykdo.

Taktika nėra nauja. Pradžioje 48 metų žydų sekta vadinama “pasekėjais” vykdė teroristines kampanijas siekiant nuslopinti sukilimą prieš romėnus Judėjoje. Pasekėjai demonstravo žudant kitus žydus jų amoralumą bendraujant su romėnais ir kad įsibrovėliai negali apsaugoti su jais bendraujančių žydų.

Terorizmo apibrėžimai yra platūs ir neatitinkantys vieni kitų. Netgi terorizmo tyrinėtojai nesistengia apibrėžti kkitokio apibūdinimo, paprastai cituodami JAV departamento terorizmo apibrėžimą kaip iš anksto apgalvotą, politiškai motyvuotą smurtą prieš nekonfliktuojančius taikinius (tautines mažumas) ar veikinčius agentus paprastai siekiant įtakoti publiką. Smurtinis veiksmas, kuris bus pripažintas teroristiniu JAV, gali būti nepripažintas tokiu kitoje šalyje. Terorizmą išskiriat iš kitų veiksmų tokių kaip kariuomenės veksmai karo metu ar įprasti nusikaltimai turi būti naudojamos objektyvios ir atitinkančios tikrovę savokos.

Terorizmas ar nacionalinis išsivadavimas?

Gana plačiai paplitęs bandymas sąvoką “terorizmas” padaryti nereikšmingą, t.y. sumaišyti teroristų veiklą, o kovą pasiekti nacionaliniu išsivadavimu. Tokiu būdu pasikartojo Sirijos oficialusis požiūris – ji nepadeda teroristų organizacijoms, bet remia nacionalinio išsivadavimo judėjimus. 1986 metų lapkritį prezidento Hafez el-Assad kalboje dalyviams, 21-osios darbininkų sąjungų suvažiavimo metu (21st Convention of Workers Unions in Syria), pareiškė priešinimąsi terorizmui ir patvirtino, kad terorizmas yra vienas dalykas,o nacionalinė kova prieš okupaciją – kitas. Be to teigė, kad Sirijos valdžia, padedanti kovoms prieš okupaciją, finansuodama nacionalinio išsivadavimo judėjimus.

Bandymui sumaišyti sąvokas “terorizmas” ir “nacionalinis išsivadavimas”, iškyla įvairūs oficialūs pranešimai iš arabų pasaulio. Pavyzdžiui, 1987 metų pradžioje Kuveite, 5-ojo musulmonų suvažiavimo metu, dalyviai paskelbė tokią rezoliuciją:

“Konferencija pakartoja savo visišką ištikimybę atskiriant brutalius ir neteisėtus teroristų veiksmus, vykdomus individų, grupuočių, valstybių, remiantis įstatymiškų kovų, engiamų ir pavergtų tautų prieš užsienio valstybę, nesvarbu, kkokia ji bebūtų.

Arabų lygos (Arab League) užsienio ir vidaus reikalų minsiterijos patvirtino savo poziciją susirinkime 1998 m. balandį, Kaire. Dokumente, pavadintame “Arabų strategija kovoje prieš terorizmą” (Arab Strategy in the Struggle against Terrorism), pabrėžė, kad kariniai veiksmai, nustatyti “Išsivadavime ir pasiryžime” nepriklauso terorizmo kategorijai, tuo tarpu, priešiški veiksmai prieš santvarką ar vadovų šeimas, nebus laikomi politinėmis atakomis, bet tikriau, kriminaliniu grasinimu susidoroti.

Čia mes taip pat pastebime bandymą sumaišyti “terorizmo” reikšmę sąvokomis “pabaiga” (nacionalinis išsivadavimas). Nepaisant gamtos taisyklių, kai kalbame “išssivadavimas iš užsienio okupacinio jungo”, tai nėra terorizmas, bet įstatyminė ir patvirtinta veikla. Tai yra klišės priežastis, “vieno žmogaus teroristas yra kito žmogaus laisvės gynėjas”, tai pažymi, kad viskas priklauso nuo perspektyvos ir pasaulėžiūros.

1981 metais buvusios Sovietų Sąjungos prezidentas Leonidas Brežnevas, per savo vizitą pas Libijos vadovą Muamar Qadha.fi, pareiškė: “Imperialistai nepaiso net žmonių ar istorijos teisių. Išsivadavimo kovos juos piktina. Jie tai apibūdina kaip “terorizmą”.

` Stebėtinai daug Vakarietiško pasaulio žmonių priima klaidingai suprastą manymą, kad terorizmas ir nacionalinis išsivadavimas yra dvi priešingybės, svarbiausi įstatiminio masto smurtavime.

Kovos dėl nacionalinio išsivadavimo, atrodo, teigiamos ir, pabaigoje pateisinamos; tuo tarpu terorizmas yra negatyvus ir neapkenčiamas. Pagal šį traktavimą neįmanoma, kad bet kokia organizacija gali būti kartu ir teroristų grupuotė, ir

nacionalinio išsivadavimo juodėjimas vienu metu.

Negalėjimas suprasti skirtumo tarp šių dviejų sąvokų yra tarsi pakliuvimas į semantinius spąstus, paspęstus teroristinių organizacijų ir jų sąjungininkų. Jie bandė ir bando kovoti su nacionalinio išsivadavimo klišėmis, panaudodami neįprastus argumentus, užuot patvirtindami: jei grupuotė ar organizacija pasirenka terorizmą, kaip ketinimą, tai jų kovos tikslas ir veiksmai negali būti pateisinami.

Taip, pavyzdžiui, senatorius Jackson, cituojamas Benyamin Netanyahu knygoje “Terrorism: How the West Can Win”: “Idėja, kad vieno žmogaus “teroristas” yra kito “laisvės gynėjas”, negali sankcionuoti. KKovotojai už laisvę ar revulicionieriai nesprogdina autobusų, pilnų nekaltų civilių, bet teroristai-žudikai taip daro; kovotojai už laisvę nesiruošia paimti į nelaisvę ir žudyti moksleivių, bet teroristai-žudikai taip daro. Gėda, kad demokratija leidžia taip branginamą žodį “laisvė” gretinti su teroristiniais išpuoliais.”

Profesorius Benzion Netanyahu taip pat mano, kad laisvės gynėjai yra bejėgiai padaryti terorostinius aktus: “Dėl sugretinimo su teroristais. Nelaisvės kovotojas visada apdairiai atakavo nekaltuosius. Jis niekada tyčia nežudė mažų vaikų, ar praeivių gatvėje, ar užsieniečių, ar kitų civilių, kurie gyvena konflikto tteritorijoje ir tiktai etniškai ar religiškai giminiuojasi su gyventojais.”

Išvadoje, mes privalome nustatyti, kad visa tai akivazdu. Toli nuo buvimo laisvės gynėju, teroristas yra priespaudos ir pavergimo nešiotojas.

Šis požiūris stiprina teroristinių organizacijų bandymus pristatyti terorizmą ir kovoti už išsivadavimą, lyginant kkaip dvi nesuderinamas sąvokas.

Taigi, žaidimai teroristų rankose, paremti tokiu tvirtinimu: nuo tada, kai jie kovoja, norėdami kažką pašalinti, laiko save užsienio gyventojais, todėl negali būti laikomi teroristais.

Tvirtinimas, kad laisvės kovotojas negali būti įtrauktas į terorizmą ir į bet kokį žudymą, žinoma, neturi pagrindo. Teroristų organizacija taipogi gali būti nacionalinis išsivadavimo judėjimas, ir “teroristo” bei “laisvės gynėjo” sąvokos nėra abipusiškai prieštaringos.

Taikymasis į “nekaltą”?

Ne tik teroristai bei jų pasekėjai naudoja terorizmo sąvoką, reklamuodami savo tikslus ir reikalavimus. Šalių politikai, įtakojami terorizmo, laikas nuo laiko terorizmo sąvokoje bando akcentuoti žiaurumą. Vienas iš paplitusių būdų, aiškinant teroristų žiaurumą ir nežmoniškumą – pristatyti juos kaip nekaltojo kankinimą. Taip Binyamin Netanyahu knygoje “Terrorism: How the West Can Win” tvirtina, kad terorizmas yra tyčinis iir sistemingas žudymas, sužalojimas, grėsmingas baimės sukėlimas nekaltajam politinėms sąlygomis.

Sąvoka “nekaltas” plačiai aprašoma Abu Iyad’o: “Kiek tik mes atsisakytume veiklos, keliančios pavojų nekaltiesiems, t.y., prieš šalių civilius, kurie nėra tiesiogiai įsistraukę į arabų-izraeliečių konfliktą, nejausime jokio gailesčio dėl atakų prieš Izraelio kariuomenės bei politinius dalinius, kurie kariauja prieš Palestinos žmones. Izraelio keršto veiksmai paprastai atneša didelį palestiniečių aukų skaičių, ypatingai, kai Izraelio oro pajėgos nepastebimai ir žiauriai bomborduoja pabėgėlių stovyklas; tai tikrai natūralu, kad mes jiems atsakytume tuo pačiu bbūdu, sustabdant priešą tęsti nekaltųjų skerdynes.”

Šiuo pranešimu Abu Iyad paaiškina, kad šalių nekaltosios aukos tos, kurios nėra tiesiogiai įtrauktos į arabų-izraeliečių konfliktą (turi.nt omenyje, kad Izraelio civiliai, įskaitant net vaikus bei senus žmones, nėra nekaltieji); tuo tarpu palestiniečių civilius jis pavadina nekaltomis aukomis.

Siūloma terorizmo sąvoka

Šiame darbe apie terorizmą nagrinėju šią teroizmo sąvoką: terorizmas – tai tyčinis smurto naudojimas prieš civilius arba civilius taikinius, norint pasiekti politinius tikslus. Ši sąvoka sudaryta iš trijų svarbių elementų:

1. Veiklos esmė – smurto naudojimas, grasinimas susidoroti smurtu. Pagal šią sąvoką, veikla, neįtraukianti smurto ar grasinimo susidoroti smurtu, nebus laikoma terorizmu (įskaitant nesmurtinius protestus – streikus, taikias demonstracijas ir pan.)

2. Veiklos tikslas visada politinis – būtent tikslas pasiekti politinius siekius; valdymo formos pakeitimas, valdžios žmonių, socialinės ar ekonominės politikos keitimas ir pan. Veikla, neturinti politinių tikslų, nebus laikoma teroristine. Smurtinė veikla prieš civilius, neturinti politinių siekių, daugiausia nusikalstomoji kriminalinė, arba paprasčiau – psichiškai paveikto žmogaus veiksmas, nesiejamas su terorizmu. Vieni mokslininkai linkę politinių tikslų sąrašą papildyti ideologiniais ar religiniais siekiais. Sąvokos privalumas, kaip bebūtų, yra trumpumas, ir, kiek įmanoma, išsamumas. “Politinio tikslo” idėja yra pakankamai plati, įskaitant šiuos tikslus. Motyvacija – ideologinė, religinė, ar kokia kita, – už politinio tikslo, yra nereikalinga apibūdinti terorizmą.

Motyvai visiškai nensusiję su politinio terorizmo sąvoka. Daugumai analitikų nepavyksta to suprasti, taigi, jie linkę diskutuoti apie aiškius motyvus, kaip logiškus ar būtinus terorizmo aspektus. Bet jie nėra aiškūs. Geriausiuoju atveju tai tik patirtiniai reguliavimai, susiję su terorizmu. Labai dažnai jie paprasčiausiai sumaišo tyrimus.

Terorizmo taikiniai – civiliai. Dėl to terorizmas taip išsiskiria iš kitų politinio smurto rūšių (pvz., pilietiniai karai, civilių sukilimai). Šis naikinimo būdas naudoja civilių gyventojų pažeidžiamumą – žmogiškąją silpną vietą; dėl sukelų išpuolių prieš neginkluotas aukas, pasireiškia siaubingas daugumos žmonių susirūpinimas, didelis visuomenės informavimo priemonių dėmesys.

Socialinių mokslų tyrinėtojai apibūdina teroristinį veiksmą kaip apskaičiuotą panaudojimą netikėto, šokiruojančio ir neteisėto smurto prieš nekonfliktuojančius žmones, civilius dalyvaujančius taikos palaikyme ir simbolinius taikinius. Publikuojant religines ar politines priežastis arba darydami spaudimą vyriausybėj ar visuomenei reikalaujant priimti jų reikalavimus jų naudai.

Šiandien nėra visos ir visų pripažįstamos terorizmo definicijos. Vienaip terorizmas apibrėžiamas kalbant apie tarptautinius santykius, kitaip įstatymuose ir kitokio pobūdžio valstybės institucijų dokumentuose. Skirtingiems tikslams vartojamas skirtingas terorizmo apibrėžimas.

Pats žodis „terorizmas“ (pranc. la terreur) buvo plačiai pradėtas vartoti tik 1794 metais nuvertus jakobinų režimą Prancūzijoje. Tuo metu šis žodis buvo vartojamas apibūdinti teroru paremtos valstybės politikai. Galima teigti, jog jakobinų režimas yra klasikinis valstybinio terorizmo pavyzdys.

Labai svarbu, kalbant apie tterorizmą, aiškiai atskirti šias terorizmo rūšis – religinį-nereliginį, valstybinį-nevalstybinį, kairiųjų-dešiniųjų (ideologinį), tarptautinį-netarptautinį. Žinoma, tokia perskyra išlaikoma labai retai. Paprastai terorizmo sąvoka vartojama nesigilinant į jos esmę ar turinį. Iš to kyla nemažai problemų, galinčių turėti skaudžių padarinių atitinkamiems asmenims ar asmenų grupėms.

Jei nėra griežtai apibrėžtos ir visiems priimtinos terorizmo sąvokos, tai paliekama daug erdvės įvairaus pobūdžio politinėms manipuliacijoms. Terorizmo sąvoka nėra „neutrali“. Skirtingi terorizmo apibrėžimai leidžia skirtingiems žmonėms „klijuoti“ teroristų „etiketes“. Šiuo atveju mažai padeda ir tam tikrų bendrų žodžių, vartojamų terorizmui apibūdinti, atrinkimas. Tai nepadeda sukurti universalaus apibrėžimo. Išlieka gana daug pernelyg stipraus sąvokos „iš.plėtimo“ ar „susiaurinimo“ galimybių.

Vadovaujantis skirtingais terorizmo apibrėžimais neretai pasitaiko atvejų, kai tie patys asmenys vienų būna įvardijami kaip teroristai, kitų – laisvės kovotojai. Tokiais atvejais, kalbant apie moralinį terorizmo vertinimą, dažnai išskiriamos dvi stovyklos. Vienos stovyklos atstovai (pvz., M. Walzer) mano, jog visais atvejais terorizmas yra blogis. Kitos stovyklos atstovai (pvz., A. Valls), vadinamieji „terorizmo apologetai“, prieš pasmerkdami terorizmą ir teroristus yra linkę atsižvelgti į aplinkybes. Aišku, jog abiejų stovyklų atstovai vartoja skirtingus terorizmo apibrėžimus.

Terorizmas – tyčinis ir atsitiktinis nekaltų žmonių žudymas, siekiant tarp gyventojų paskleisti baimę ir taip priversti politinius lyderius priimti atitinkamus politinius sprendimus (M. Walzer).

Terorizmas – nevalstybinių veikėjų vykdomas smurtas prieš asmenis

ar nuosavybę, siekiant politinių tikslų (A.Valls).

Apibendrinant galima sakyti, jog, kai nėra vieno aiškaus ir visiems priimtino terorizmo apibrėžimo, kyla klausimų dėl kovos su terorizmu prasmingumo bei pagrįstumo. Negalime būti tikri, jog šiuolaikinės demokratinės valstybės visais atvejais vartoja tinkamą terorizmo apibrėžimą ir įkalina ar nužudo to vertus asmenis. Tokiu atveju dar daugiau abejonių kelia nedemokratinių valstybių, aktyviai dalyvaujančių kovoje su terorizmu, atitinkami veiksmai. Galbūt terorizmo sąvokos neapibrėžtumu naudojamasi žmogaus teisių pažeidimams nuslėpti?Požiūriai į teroristinę analizę

Terorizmas yra daugiapriežastinis reiškinys kylantis ne ttik iš psichologinių, bet ir iš ekonominių, politinių, religinių ir socialinių faktorių.

Paul Wilkinson (1977) priežastys revoliucijos ir politinio smurto yra visuotinio terorizmo priežastys. Į jas įeina etiniai konfliktai, religiniai ir ideologiniai konfliktai, jėga, modernizmo stresas, politinė nelygybė, trūkumas taikių bendravimo šaltinių bei pasitikėjimo rėžimu, gilus pasidalijimas tarp valdžios elito ir lyderių grupuočių.

Politinis požiūris

Alternatyva hipotezei, kad terorizmas yra susikūręs tarp skirtingų asmenybės nuostatų, kurios lemia jį ar ją tapti teroristu ir kad terorizmo šaknys iškyla iš aplinkos faktorių. Aplinka lleidžia iškilti terorizmui įskaitant tarptautinę ir nacionalinę terpę. Pavyzdžiui universitetai, kur daug teroristų susipažįsta su marksismo-leninizmu ideologija ar kitomis revoliucinėmis idėjomis, ir susijungia su radikaliomis grupuotėmis. Russell ir Miller universitetus laiko pagrindine priemone įtraukiant naujus narius į teroristinę grupuotę.

Organizacinis ppožiūris

Kai kurie analitikai mato terorizmą kaip racionalią strategiją ryžtingos vienos grupuotės. Terorizmo aktai yra įvykdomi grupuočių kurios priima kolektyvinį sprendimą pagrįstą kolektyviniais įsitikinimais,nors individualumo lygis kiekvienoje grupėje skiriasi-teigia Crenshou 1990. Nors Crenshou nevisiškai pateikė neginčijamų įrodymų, jog sprendimai yra priimami kolektyviai. Ji gali būti iš dalies teisi, nes organizacinis požiūris turėtų atrodyti labiau susijęs su partizanų organizacijomis, kurios veikia pagal tradicinius marksismo-leninizmo bruožus, su pagrindiniu sekretoriato vadovu generaliniu sekretoriumi.

Tikrose teroristinėse organizacijose su stipriai dominuojančiu vienu lyderiu (Osama bin Ladenas) atrodo neįmanoma, kad sprendimai būtų priimami kolektyviai. Pagal įvykdytus apskaičiavimus nusistovėję lyderiai duoda nurodymus savo letinantams pagrobti lektuvą, nužudyti tam tikrą asmenį, ar susprogdinti ambasadą. Aukščiausi vadai gali klausyti letinantų patarimų, tačiau galutiniai sprendimai yra priimami vadų, kurie duoda ddetalius apskaičiavimus kas turi būti įvykdyta.

Psichologinis požiūris

Psichologiniu požiūriu terorizmo negalima atsieti nuo visuomenės informavio priemonių, kurios skatina terorizmo plitimą. Dėka žurnalistų nušviečiamų teroro aktų, kartu paskelbiami ir teroristų tikslai bei ideologija. Taip pat jie gali būti greitai perduoti kitiems potencialiems teroristams, kurie gali imituoti teroro aktus ir siekti, kad žiniasklaida juos paviešintų. Teroristams svarbu manipuliuoti savo aukomis taip kaip visuomene, spauda ir autoritetais. Pažymima, jog potencialūs teroristai reikalauja žinoti, kad terorizmas suveikė kitiems tam kad būtų agresyviai sužadinti.

Aštuntajame dešimtmetyje aatlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.

Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, – tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas, nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė, kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“ mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos įrankiu jau vien todėl, kad pr.aneša, ką daro revoliucionieriai, o psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.

Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“ dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge (1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą, nedviprasmiškumą, retumą, ssusiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps „naujiena“.

Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“ sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma, kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“ paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų, nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška, išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų) nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją gauna tik iš žiniasklaidos ir nneturi išankstinių nuostatų apie vykstantį konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio formavimui.

Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą

Žiniasklaidos įtakos palyginimas atskleidė įdomius panašumus bei skirtumus: tiek spauda, tiek televizija lėmė įvaizdžių pokyčius ir padidino įvykiui skiriamą reikšmę. Spaudos reportažai pasirodė esą efektyvesni, formuojant nuostatas bei supratimą, nei televizija, tačiau televizijos pateikimas buvo efektyvesnis, skatinant tarpasmeninę komunikaciją. Šie skirtumai gali būti paaiškinti skirtingomis kiekvienos žiniasklaidos priemonės funkcijomis, į kiekvieną iš priemonių nukreiptais skirtingais auditorijos poreikiais bei skirtingu pristatymo formatu ir turiniu. Spaudos reportažai yra detalesni, jie pateikia daugiau informacijos bei analizės ir geriau patenkina kognityvinius publikos poreikius. Televizijos pristatymai yra labiau „kondensuoti“, jie koncentruoti į vizualinius, o dažnai ir dramatinius įvykio bruožus. Taigi televizija yra efektyvesnė emociniu, o ne kognityviniu aspektu. Be to, televizijos stebėjimas paprastai yra grupinė patirtis, tuo tarpu spaudos skaitymas – labiau izoliuota veikla.

Stebinantis šio tyrimo atradimas – įvaizdžio „pagerėjimas“. Tiesa, reikia pažymėti, kad šie atradimai yra tik trumpalaikių efektų išmatavimas, tai yra, atskirų teroristinių išpuolių įtakos matavimas, atsiejus juos nuo bendro tokių įvykių konteksto. Kaip ten bebūtų, aiškinant, kodėl

teroristinio įvykio pateikimas žiniasklaidoje pagerina teroristų įvaizdį, pabaigoje galima išskirti kelis aspektus:

1. Terorizmo racionalizavimas. Žiniasklai.da, pateikdama teroristinius įvykius, turi paaiškinti prieš nekaltas aukas nukreiptos žiaurios agresijos priežastis. Ieškodama motyvų, pristatydama politinį ar socialinį kontekstą, žiniasklaida dažnai „racionalizuoja“ terorizmą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad teroristai dažnai turi realiais politiniais, socialiniais ar kultūriniais skundais pagrįstus motyvus, šis žiniasklaidos pateikiamas priežasčių nustatymas ir paaiškinimas gali lemti simpatiją bei tapatinimąsi su teroristais.

2. Terorizmo etiketės klijavimams. Teroristai yra vadinami įvairiais vardais, pradedant „žudikais“ ir baigiant „kovotojais uuž laisvę“. Kai kurios etiketės yra susiję su teigiamomis vertybėmis, o tai irgi gali paveikti jų įvaizdį bei visuomenės nuostatas jų atžvilgiu.

3. Teroristai kaip „vieniši vilkai“. Nušviečiant teroristinius įvykius, dažnai pabrėžiamas nevienodas santykis tarp mažos teroristų grupelės, atsidūrusios prieš didžiules saugumo pajėgas, antiteroristinius dalinius, snaiperius bei policiją. Tas faktas, kad teroristai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes, gali dar labiau sustiprinti teroristų, kaip praradusių viltį „vienišų vilkų“, įvaizdį.

4. Žiniasklaidos „Stokholmo sindromas“. Teroristinių išpuolių aukos, ypač pagrobimo atveju, kartais pradeda save tapatinti su tteroristais bei jų motyvais ir net padėti jiems. Šis reiškinys iš dalies paaiškinamas aukos nustebimu, netikėtai teroristuose įžvelgus „žmogiškumo“. Žiniasklaida, kuri akcentuoja šiuos netikėtus teroristų poelgius (pavyzdžiui, besilaukiančios moters paleidimas, verkiančio vaiko galvos paglostymas, pagalba vyresnio amžiaus įkaitui), gali pati pperimti šį sindromą ir perteikti jį didelei auditorijai.Terorizmo šaknys

Tikriausiai daugeliui pasaulio gyventojų terorizmas pirmiausia asocijuojasi su 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro išpuoliais JAV. Vis dėlto terorizmas atsirado kur kas anksčiau. Manoma, jog jis, kaip fenomenas, egzistuoja jau maždaug 2000 metų.

Terorizmo atsiradimas pirmiausia yra siejamas su kai kurių religinių sektų veikimo metodais. Pirmosiomis „teroristinėmis organizacijomis“ laikomos dvi žydų ekstremistų grupuotės – „Sicari“ ir „Zealots“ – veikusios senovės Romoje. Abiejų grupuočių nariai kovoje su graikais, romėnais ir žydais atskalūnais nevengė naudoti smurtą. Žydų ekstremistai (teroristai) organizavo tiek pavienių asmenų žmogžudystes, tiek masines žudynes. Neretai aukos buvo žudomos viešai, siekiant perduoti savotišką žinią romėnų valdžiai ir galimoms aukoms.

Vėlesniais metais savo teroristiniais išpuoliais pagarsėjo musulmonų šiitų sekta (asasinai) ir induistų grupuotė, besimeldžianti teroro iir destrukcijos deivei Kali. Remiantis D. C. Rapoportu, maždaug iki XIX amžiaus vidurio religija buvo vienintelis priimtinas terorizmo pateisinimas.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje išpilto sekuliarusis terorizmas. Naujieji teroristai savo veiksmus mėgino pateisinti nacionalistine, anarchistine ar marksistine ideologija. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, terorizmas Afrikoje, Azijoje ir Vidurio Rytuose išplito kaip pasipriešinimo kolonijinėms jėgoms forma.

Nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigos galima stebėti atgimstantį religinį terorizmą. Ryškiausias šio „atgimimo“ simbolis – „Al Qaeda“.Terorizmo rūšys

Ekspertai išskiria mažiausiai šešias terorizmo rūšis: nacionalistinis, rreligiškas, valstybės remiamas, kairiųjų sparno, dešiniųjų sparno ir anarchistinis.

Nacionalistinis terorizmas

Teroristai-nacionalistai siekia suformuoti atskirą savo tautinės grupės valstybę, dažnai sutelkdami dėmesį į kovą už nacionalinį išsivadavimą, kurį, kaip jie galvoja, pasaulis ignoruoja. Ši terorizmo rūšis yra viena tarp pačių sėkmingiausių, laimint tarptautinį pritarimą bei nuolaidų. Ekspertai teigia, jog nacionalistinio teroro grupuotės yra linkusios riboti smurto naudojimą, pakankamai naudoti pasaulio dėmesio atkreipimą, bet ne tiek daug, kad tai plačiai perleistų rėmėjams ar pagrindinės bendruomenės nariams. Nacionalistinį terorizmą apibūdinti gali būti sunkoka, nuo tada, kai grupuotės kaltinamos už pernelyg atkaklią veiklą, kad jos nėra teroristinės, bet laisvės gynėjos.

Nacionalistinės teroristų grupuotės

Kaip nacionalistinių grupuočių pavyzdį galima paminėti Airių republikonų armiją ir Palestinos nacionalinio išsivadavimo organizaciją. Jos abi 1990-aisiais atsisakė teroristinių aktų. Kiti žymūs pavyzdžiai – Baskų tėvynė ir laisvė (the Basque Fatherland and Liberty), kuri siekia sukurti baskų tėvynę, astkirai nuo Ispanijos; Kurdistano darbininkų partija siekia sukurti kurdų nepriklausomą nuo Turkijos valstybę. Ankstesnės nacionalistinės teroro grupuotės bandė pašalinti kolonijų vadovus; tai buvo Irgun ir Lehi (žydų atsargos kariuomenės, priešiškos britų valdymui Palestinoje, 1940 metais) ir Nacionalinis išsivadavimo frontas (priešiškas prancūzų valdymui Alžyre, 1950 metais).

Religinis terorizmas

Religijos teroristai siekia naudoti smurtą tolimesniems dieviškiems įsakymams įvykdyti, dažnai taikydamiesi į svarbios kategorijos priešus. Religijos teroristai priklauso ddaugybei pagrindinių tikėjimų, taip pat mažoms tikėjimo bendruomenėms. Ši terorizmo rūšis auga sparčiai, teigia Bruce Hoffman (“RAND think tank”); 1995-aisiais metais (vieni naujausių metų, kada buvo įmanoma atlikti statistinius tyrimus), beveik pusė iš 56 žinomų aktyvių tarptautinių teroristų grupuočių, buvo priklausomi nuo religijos. Ekspertai teigia, jog religijos teroristinės grupuotės suinteresuotos ne tik suvienyti šališkus nacionalistų pasekėjus ar ideologus, bet tęsti jų dievo norų įvykdymus; jie stokoja vieno pagrindinių apribojimų, kad istoriškai turi ribotą apimtį teroristinių atakų. Hoffman taip pat teigia, kad radikaliausių religinių grupuočių teroristai gali tvirtinti: “Beveik neribotas žiaurumas naudojamas prieš neturintį nustatytų ribų kategorijos taikinį: tas taikinys – kiekvienas, nesantis religinių teroristų ar sektų narys.”

Religinių teroristų grupuotės

Tai Osama bin Laden’o “al-Qaeda” tinklas, Palestinos musulmonų organizacija “Hamas”, Libanio šiitų grupuotė “Hezbollah”, radikaliosios žydų grupuotės, su kuriomis, kaip manoma, susijęs Rabbi Meir Kahane, Izraelio ekstremistas Baruch Goldstein (1994-aisiais metais, Hebrono mečetėje sušaudė musulmonų maldininkus kulkosvaidžiais ir Yigal Amir (1995-aisiais metais nužudė tuometinį ministrą pirmininką Yitzhak Rabin), keletas baltųjų amerikiečių pranašumo atsargos kariuomenių, ir Aum Shinrikyo lemtingosios dienos kultas Japonijoje (“Doomsday cult”).

Valstybės remiamas terorizmas

Valstybės remiamos teroristinės grupuotės tyčia naudojamos radikaliųjų valstybių, kaip užsienio politikos įrankis. Hoffman teigia: “tai finansiniu atžvilgiu efektyvus būdas kariaujant slaptai, nors tai yra pavaduojančiųjų karių aar “ginklų nuomos” naudojimas.” Vienas svarbus ankstesnysis dalykas. Irano valdžia, kaip manoma, siuntė nepriklausomus jaunus kovotojus, užgrobiant ir paimant įkaitais darbuotojus Amerikos ambasadoje Teherane, 1979-aisiais metais.

Sustiprintų išteklių dėka, valdžios remiamos teroristų grupuotės dažnai yra įgalios įvykdyti daugiau mirtingų išpuolių, nei kiti teroristai, įskaitant lėktuvų sprogdinimus.

Šios valstybės remia terorizmą: JAV užsienio reikalų departamentas teigia, kad Iranas yra pag.rindinis šių dienų terorizmo rėmėjas. Taip pat už teroristų rėmimą kaltinamos: Kuba, Irakas, Libija, Šiaurės Korėja, Sudanas ir Sirija.

Keletas valstybės remiamų teroristinių grupuočių pavyzdžių

Tai būtų Hezbollah (remiama Irano), Abu Nidal organizacija (remiama Sirijos, Libijos, ir Irako), Japonijos Raudonoji armija (dažnai pagal sutartį veikia su Libija).

Ar “al-Qaeda” yra valstybės remiama teroristų grupuotė?

Vieni ekspertai, pamatę Talibano valdymą Afganistane, kaip naują gudrybės reiškinį, teigia, kad tai buvo valstybės remiamas terorizmas.

Nuo laikotarpio, kai Talibanas stipriai veikė artimai su “al-Qaeda”, ekspertai lygino Talibano valdomą Afganistaną, kaip šalį, palaipsniui valdomą teroristų grupuotės.

Kairiojo sparno terorizmas

Kairiojo sparno teroristai yra pasiryžę sunaikinti kapitalizmą ir jį pakeisti į komunistinį ar socialistinį režimą. Jie mato civilius, kenčiančius nuo kapitalistų išnaudojimo, todėl kairiojo sparno teroristai kartais gali tik ribotai naudoti žiaurumą, norėdami išvengti aukų, kurias, kaip jie sako, nori išsaugoti. Šie teroristai kartais sutelkia dėmesį į pvz., magnatų pagrobimą ar paminklų sprogdinimą.

Kairiojo sparno teroristai

Baader-Meinhof grupuotė

(Vokietija), Japonų Raudonoji armija, “The Weathermen” (Amerika, 1970), ir “Raudonosios brigados”(Italija).

Dešiniojo sparno terorizmas

Dešiniojo sparno teroristai yra mažiausiai organizuoti teroristai, dažnai siejami su neonacių gatvių riaušininkais Vakarų Europoje, ypatingai 1980-aisiais. Šios grupuotės dažnai dominavo, valdomos skustagalvių; siekė pašalinti liberalią demokratinę valdžią ir sukurti fašistinę valstybę. Neofašistai-teroristai dažniausiai puola imigrantus ar pabėgėlius iš besivystančio pasaulio šalių ir yra kartu rasistai bei antisemitikai.

Anarchistinis terorizmas

Nuo 1870 iki 1920 metų anarchistinis terorizmas buvo pagrindinis reiškinys pasaulyje. Revuliocionieriai siekė nuversti valdžias, paleisdami bombų grandines, ir ttokiu būdu nužudydami daugybę šalių vadovų. Viena iš tokių aukų buvo prezidentas William McKinley, 1901-aisiais metais nužudytas jauno vengrų pabėgėlio, įtakoto anarchistų politikos. Ekspertai aptinka pėdsakų, kad anarchistų politikų ir smurto susidomėjimas auga. Tai rodo pastarųjų protestų bangos prieš globalizaciją.