Tėvų elgesys su vaikais

ĮVADAS

Visi tėvai myli savo vaikus nepriklausomai nuo to, kokie jie yra: ar mandagūs ir geri, ar neklaužados. Pasitaiko, kad ta meilė virsta akla. Dabartiniam pasauly daug kalbama apie laisvą ir nevaržomą auklėjimą (be streso). Tėvai taip stipriai myli savo vaikus, kad leidžia jiems ir duoda viską, ko jie tik nori ir geidžia, tiki viskuo, ką jie pasako. Tokia meilė kartais gali padaryti daug žalos tiek vaikams, tiek jų tėvams. Esąs toks prancūzų posakis: „Seniau vaikai norėjo įtikti tėvams, o dabar ttėvai beprotiškai stengiasi įtikti vaikams“. Toks elgesys veda prie to, kad vaikai visiškai nesilaiko jokių nustatytų normų ir elgesio taisyklių, nemoka patys nugalėti gyvenimo sunkumų ir protingai spręsti savų problemų. Tėvai dėl tokio auklėjimo nesugeba įvertinti blogo vaikų elgesio. Jeigu kas bando tėvus įspėti, jog vaikas netinkamai elgiasi, tampa jų priešu. Blaiviai mąstančiam tėvui rūpi ne tik išpildyti visus vaiko norus, pavalgydinti jį, aprengti, nupirkti visus pasaulio „žaislus“. Jam svarbiausia išmokyti vaiką gyventi, kad mokėtų gyvenime atskirti blogį nuo gėrio. TTokie tėvai visada stengsis išsiaiškinti aplinkybes ir blogo elgesio priežastis, kartu padės pakeisti blogą elgesį geru. Idealių suaugusiųjų ir vaikų nėra. Visi mes turime ydų ir trūkumų bei teigiamų bruožų. Vaiko ir paauglio dar tik formuojasi asmenybė, tad natūralu, kad kklysta. Tėvų ir auklėtojų, mokytojų pareiga – padėti tokiam jaunam žmogui išsirinkti gerą gyvenimo kelią.

1. VAIKŲ IR TĖVŲ RYŠYS

Paauglystės laikotarpiu labai svarbus vaiko ryšys su tėvais bei pačių tėvų tarpusavio santykiai. Tėvai žodžiu ir elgesiu turi vaikams rodyti gyvenimo tikslą, prižiūrėti, kad vaikai tą tikslą pasiektų, visada paveikti vaikus, jeigu jie elgiasi netinkamai. Jeigu tarp tėvo ir motinos nėra konfliktų, tik darna ir meilė, vaikai bus gerai auklėjami. Mat tėvai kartu duos vaikui tai, kas skatins jo asmenybės vystymąsi.

Vaikai ima pavyzdį iš savo tėvų elgesio, atkartoja tėvų darbus ir jų reakcijas, kartoja tėvų pasakytas mintis. Tėvai protingai juos auklėdami gali pakeisti tai, kas neigiama, į tai, kas gera. Kiekvienas tėvų ir vaiko bendravimas yra labai asmeniškas. Kuo greičiau ttėvai pradės bendrauti, tuo jų vaikai ir jie patys bus laimingesni. Vaikystėje, kad atkreiptų tėvų dėmesį, vaikai išdykauja, priešinasi. Tėvų užduotis – rasti tokio elgesio priežastį, padėti vaikui išmokti valdyti savo jausmus, padėti pasitikėti savo jėgomis (kad vaikas žinotų, jog moka ir sugeba elgtis tinkamai).

2. AR SVARBU VISADA ĮSIJAUSTI Į VAIKO IŠGYVENIMUS?

Jeigu vaiko išgyvenimai yra malonūs, nesunku su juo kalbėti, jo pasiklausti ar jį pagirti. Nesunku vaikui pasakius: „Šiandien iš matematikos gavau penketą!“ atsiliepti: „Tai tu labai laimingas!“ <

Skaudūs vaiko išgyvenimai iš tėvų reikalauja daugiau dėmesio ir sugebėjimo kalbėti apie problemą, ne tik moralizuoti, sakyti ilgus pamokymus, nepaisyti ar neigti ir pan.

Norėčiau atkreipti tėvų dėmesį į pokalbio su vaikais naudą ir jo reikšmę. Žinau, kad dabartinis pasaulis labai greitai keičiasi, visiems trūksta laiko, suaugę turi daug visokių darbų ir rūpesčių, tačiau stiprus tėvų ir vaikų ryšys, kuris užsimegs kuo anksčiau, tikrai bus visiems labai svarbus. Supraskite – vaikams neužtenka vien būti sotiems, gražiai apsirengusiems. Jiems reikalinga meilė ir jūsų geras žodis. Vaikai tikrai nori papasakoti, ką jaučia ir kokių turi problemų, tik nemoka, nes, deja, jų nieks to neišmokė. Raskim laiko juos išklausyti.

Auklėjant vaikus labai svarbūs subtilūs tarpusavio ryšiai. Ką tai reiškia? Pirma: mes galvojame, kad svarbiausia tai, ką sakome. Bet dar svarbiau, kokios emocijos lydi mūsų žodžius. Jeigu kalbame su meile – mus supras, piktai – liksime nesuprasti. Antra: žodžiai neturi skirtis nuo darbų. Jeigu iš vaiko reikalaujate, kad jis nesikeiktų, o patys darbe ir kitur aiškinatės rusiškais daugiaaukščiais, toji psichinė būklė ir žodžiai subtiliais energetiniais kanalais persiduos vaikui. Šis tėvų ir vaikų ryšys išlieka visam gyvenimui. Kai tėvai susensta, tampa priklausomi nuo savo vaikų charakterio, bet kai vaikai dar nesubrendę, perima tėvų būdą. NNors vaikas ir negirdi jūsų keikiantis, bet tie žodžiai pasiekia sąmonę vaikui nieko neįtariant. Lygiai taip pat vaikui persiduoda visi tėvų poelgiai.

3. ŠEIMYNINIŲ SANTYKIŲ KŪRIMAS

Tėvų tikslas – kad vaikai neužaugtų egoistais. Dar vienas principas – nesavanaudiškumas. Tai reiškia, kad tėvus nelabai domina, kuo bus jų vaikas, bet užtat jiems labai svarbu, koks jis bus žmogus. Nesavanaudiškumas reiškia, kad tėvai netrukdo vaikui eiti tuo keliu, kuris jam skirtas. Savanaudiškumas – kai iš vaiko atimama pasirinkimo teisė. Tada jis gyvenime būna arba nelaimingas, arba gobšus.

Negalima skatinti vaiko elgsenos, kurią lemia jo egoizmas, reikia skatinti tai, kas jam lemta likimo. Jeigu vaikas kažko prašo sau, tai egoizmas, jeigu jo prašymo tikslas padėti kitiems, tai tokie vaiko žodžiai tėvams turi būti kaip direktyva, kurią būtinai reikia vykdyti. Sakysim, vaikas prašo jūsų pagalbos, bet iniciatyvos jums neperleidžia. Jūs tik padedate, o jis viską organizuoja. Jūs turite paklusti. Arba dukra užsidega padėti mamai skalbti, bet mama nepatenkinta: „Atstok, nėr kada man čia su tavimi“. Mamos poelgis neteisingas. Juk jeigu toks bendravimas šeimoje įprastinis, vaikas užaugs nelaimingas. O kai dukra prašo mamos leisti pasimatuoti jos suknelę, jau reikia sudrausti.

Nesistenkite iš savo vaikų padaryti kažką nepaprasta. Jeigu matote, kad normaliomis pastangomis jūs negalite pakeisti kokios vaiko savybės, palikite jjį ramybėje. Jeigu vaikas išsiblaškęs, jis visą gyvenimą toks ir liks. Būkite atlaidus. Geriau padėkite vaikui vystytis ta kryptimi, į kurią jis linkęs. Tai ir bus nesavanaudiškumo principas,arba gilus supratimas, kad charakteriai keičiasi taip pat lėtai, kaip epochos keičia viena kitą. Sulaukęs`trylikos metų vaikas pats pradės keistis. Jeigu įsivaizduojate, kad esate jo likimo kalvis ir visą atsakomybę prisiimate sau, būsite nuvilti, nes vaikas iki trylikos metų neturi jokio atsakomybės jausmo, kuris padėtų jam keisti savo charakterį.

Pati svarbiausia priežastis, dėl kurios degraduoja santykiai šeimoje – išdidumas. Jeigu moteris didžiuojasi, kad ji moteris, vyras – kad jis vyras, tai ir vaikučiai nuo jų neatsilieka. Visa šeima skamba išdidžiai, o normaliai bendrauti nėra kam.

Bet žmogų puošia nuolankumas. Vyras turi nuolankiai elgtis su žmona ir tuo pat metu atsakyti už viską, kas vyksta šeimoje. Žmona irgi turi būti nuolanki su vyru, tačiau ji dar ir šeimos lyderis ir nuo jos priklauso atmosfera šeimoje. Taigi auklėjimo šeimoje pagrindas – visapusiška pagarba vienas kitam.

4. VAIKO LAVINIMAS

Labai rimta tema – išsilavinimas. Šiuolaikinės švietimo sistemos klaida yra ta, kad visas dėmesys sutelktas į specialistų ruošimą, o ne į charakterio ugdymą. Todėl tėvai turi patys tuo užsiimti, didžiausią dėmesį skirti vaiko charakterio savybėms ir padėti pasireikšti jo dalykinėms savybėms.

Specialistu vaikas taps pats, tereikia tik prižiūrėti ir retkarčiais neįkyriai padėti.

Kaip tinkamai padėti vaikui, jeigu jis klysta? Šiuo atveju geriausia būti neprisirišusiam prie vaiko veiklos rezultatų, kai svarbiausia ne tai, ko siekia vaikas, bet tai, ko jis išmoks toje veikloje, gyvenimiškos pamokos. Mokės jis matematiką ar ne – neturi jokios reikšmės. Jeigu jam kada nors gyvenime prireiks tos matematikos, jis ją per penkias dienas išmoks. Svarbiausia, kokiu žmogumi jis išaugs. Toks mąstymas ir yra įvardijamas kaip neprisirišimas prie rezultatų. Pavyzdžiui, vvaikas nenuėjo į mokyklą. Tėvams pasidomėjus, kas gi atsitiko, vaikas gražiai paaiškina, kad nieko tokio, jis paprasčiausiai nenori mokytis. „Na, gerai, nesimokyk, tik susimildamas pasakyk kodėl?“ Vaikas vėl paaiškina, kad jam mokykloje nepatinka tas ir anas. „Gerai, neik, jeigu jau taip“. Ir viskas. Vaikas kuičiasi namuose, santykiai šeimoje išlieka tie patys, tėvai apie mokyklą nė neužsimena, bet štai iš jo pradeda šaipytis draugai, atlekia aiškintis klasės auklėtojas. Vaikas pajunta nerimą ir įtampą, ir kai psichologinė nuotaika darosi nepakenčiama, įsikiša tėvai iir pradeda aiškinti, kodėl reikia mokytis. Tegu jis dvi savaites nėjo į mokyklą, bet užtat gavo gerą gyvenimo pamoką. Vaikas padarė išvadas ir pats nusprendė mokytis. Tėvai, žinoma, nori, kad jis būtų išsilavinęs žmogus, bet to neįmanoma pasiekti be jo ppaties noro. Noras atsiranda, kai yra pasirinkimo laisvė. Pasirinkimo laisvę vaikas gauna, kai tėvai neprisirišę prie jo užsiėmimų rezultatų. Tokie tėvai siekia, kad vaikas nuo mažumės mokytųsi iš įvairių gyvenimiškų situacijų, o jų rezultatai – dešimtas reikalas. Tuo atveju, kai tėvams svarbiausia rezultatai, jie labai gano vaiką: to negalima, taip negalima. Vargšas užauga neturėdamas praktinių įgūdžių.

Tėvai turi kontroliuoti, su kuo bendrauja jų vaikas, nors daugelis mano, kad tai nesvarbu. Pastebėjus, kad draugai netinkami, jam reikia leisti pasirinkti: arba tėvai, arba draugai. Nes blogoje kompanijoje vaikas degraduos kaip asmenybė. Vedų šeimose ir dabar yra taisyklė, leidžianti tėvui išvyti vaiką iš namų. Ir niekas neturi teisės kištis. Jeigu vaikas nenori paklusti, nenori gyventi kaip žmogus, tėvai jam duoda visišką laisvę: „Eik, kur nnori, – tavo reikalas“. Vaikas, išvytas iš namų, jau nelaikomas žmogumi. Žinoma, mes taip elgtis negalime, tačiau vaiko bendravimui reikia teikti itin didelę reikšmę. Tik nereikia isterikų. Reikia bausti tylėjimu, padėti vaikui suprasti, su kuo jis turi bendrauti.

Vaikai dažnai jaučia kaltę ir atsakomybę už tai, kas vyksta namuose. Jie jaučia tėvų nuotaiką, todėl dažniausiai nesąmoningai ima ieškoti būdų, kaip išspręsti susidariusią situaciją”, – pasakoja Roma Šerkšnienė. Priklausomai nuo būdo, vieni vaikai užsidaro savyje, kitų elgesys pasidaro kraštutinai nesuvaldomas – jie nneklauso, tampa didžiausiais padaužomis. Kas atsitiko vaikui, tėvams visada svarbiau, nei prieš tai buvę sunkumai. Tėvai pradeda kreipti daugiau dėmesio į savo atžalas, susivienija dėl jų gerovės. “Netinkamas vaiko elgesys – ženklas, kad tikroji problema slypi tėvų tarpusavio santykiuose”, – sako Gedas Malinauskas.

Kai tėvai patenkinti savimi ir gyvenimu, jie kalbasi, diskutuoja, džiaugiasi drauge su vaikais ir išsprendžia kasdienines problemas, kurių iškyla visų žmonių gyvenime. Tačiau jei tėvai “užstringa” darbo ar tarpusavio santykių sunkumuose, tai turi įtakos ir jų santykiams su vaikais. Šeimoje dažnai atsiranda vienas “kaltas”, kitas “geras”, suaugusieji bėga guostis vaikams arba kuria “šeimos paslaptis”. Vaikams tenka išgyventi suaugusiųjų rūpesčius. Suaugusieji pamiršta vaikų poreikius, nebežino, kas dedasi jų vidiniame pasaulyje. Ar išties tikroji problema – neklusni dukra, kuri tampa nesuvaldoma vakarais, kai tėvelis ima vėlai grįžti iš darbo?

KOKS TĖVŲ ELGESYS DAR LABIAU TRIKDO VAIKĄ?

Ä Kai vienas ar abu tėvai vaiko akyse nuolat kaltina ir juodina kitą.

Ä Kai grasina išsiųsti pas kitą tėvą, jeigu elgsis netinkamai.

Ä Kai verčia vaiką vienas kitą „šnipinėti“, kalbėdamiesi su vaiku, domisi ne juo pačiu, o tuo, kaip gyvena buvęs sutuoktinis.

Ä Kai paverčia vaiką ryšininku, prašo jį perdavinėti nepagarbius laiškelius, nemalonią informaciją ir pan.

Ä Kai draudžia vaikui mylėti tą, kuris nebegyvena kartu, kai neleidžia apie jjį kalbėti ir su juo susitikinėti.

Ä Kai labai smarkiai apkrauna vaikus, priversdami atlikti buvusio sutuoktinio pareigas, kai nepalieka laiko jų įprastiems žaidimams ir draugams.

Ä Kai nesikalba su vaiku apie tai, kas įvyko, ką jis išgyvena, kaip jaučiasi šioje jam sunkioje situacijoje

Vaikų auklėjimo modelį tėvai dažniausiai atsineša iš vaikystės ir kartoja savo tėvų auklėjimo klaidas. Net ir suvokdami šį paradoksą, jie neįstengia elgtis kitaip.Tėvai vaikams yra autoritetas, vaikai tapatinasi su tėvais, kad ir kokie jie būtų – griežti, baudžiantys ar suprantantys ir palaikantys. Šis mamos ir tėčio elgesio mėgdžiojimas vyksta nesąmoningai. Tėvų supratingumas dažniausiai išgaruoja su pirmaisiais atžalos akibrokštais – pamokų praleidimu ar negrįžimu namo sutartu laiku. Į tėvų nepasitenkinimą paauglys atsako dar didesniu atžarumu ir abejingumu.

Dažnai tėvų geranoriškos pastangos lieka be atsako – atžala visais įmanomais būdais siekia atsiriboti nuo jų globėjiškumo, vengia artimai bendrauti ar pasakoti savo problemų.

Kontaktas tarp tėvų ir paauglių dažnai būna dvilypis: tėvai, suteikdami vaikui daugiau nepriklausomybės, kartu reikalauja laikytis šeimos taisyklių. Tai prieštarauja paauglio nuostatoms, nes brendimo laikotarpiu jis pradeda save suvokti kaip individą, esantį atskirai nuo šeimos. Savarankiškumas išreiškiamas daug laiko praleidžiant vienatvėje arba su draugų kompanija. Anksčiau vaikas informacija dažniausiai dalydavosi su tėvais, dabar jo patikėtiniais tampa draugai. Su gimdytojais dažniausiai šnekama aapie buitinius dalykus, o tokios temos kaip seksas, draugų paslaptys, vakarėliai, alkoholis, narkotikai, nesaugumo jausmas tampa tabu. Taip atsitinka, nes tėvai dažnai tiesiog nenori pripažinti atžalų brandos. Jie ir toliau elgiasi su jais kaip su mažais vaikais.

Toks tėvų požiūris trukdo paaugliui socialiai bręsti, formuotis jo asmenybei. Paauglys ima protestuoti: neklauso, vengia bendrauti. Tokia situacija gali tęstis visą paauglystės laikotarpį: tėvų nesuprastas jaunuolis jausis nemylimas, atsiribos nuo jų.

IŠVADOS

Ä Tėvų palankumas vaikui, jo interesų supratimas ir meilė ugdo savarankiškumą, pasitikėjimo savimi jausmą.

Ä Griežtas tėvų elgesys, fizinės bausmės, vaikų sumanymų atmetimas kelia jų nepasitenkinimą kitais ir savimi, agresyvumą, ateities siekių stoką.

Ä Vaikai atitolsta nuo tėvų įsitikinę suaugusiųjų neteisumu ir nesupratingumu, sąmoningai nepaiso jų reikalavimų, vertinimų, pažiūrų.

Ä Kartkarčiais tėvai į paaugusius vaikus žiūri vos ne kaip į nuosavybę, kurią gali tvarkyti kaip nori. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas yra silpnas, bejėgis ir visiškai priklauso nuo tėvų. Tačiau paauglys ar jaunuolis – jau ne toks, o tėvų požiūris iš esmės nesikeičia. Jie nepaiso vaiko nuomonės, primeta savo valią ir kartu skurdina jo dorovinį gyvenimą. Vaikai, ypač paaugliai, trokšta atkeršyti už patirtas nuoskaudas, asmenybės slopinimą ir tai išreiškia savo neklusnumu.

LITERATŪRA

1. K. Miškinis “Šeima žmogaus gyvenime”

2. P. Grucė “Šeimos ir vaiko auklėjimas”

3. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Starlienė “Asmenybės

ir bendravimo psichologija”