TĖVŲ IR VAIKŲ BENDRAVIMO PROBLEMOS.
TURINYS
1. TĖVŲ IR VAIKŲ BENDRAVIMO PROBLEMOS.
2. PRIEVARTA. PRIEVARTOS RŪŠYS
2.1. KODĖL VAIKAS NENORI SAKYTI, KAD BUVO AR YRA PRIEVARTAUJAMAS
2.2. DAŽNIAUSIAI PASITAIKANTYS IR ŽĄLOJANTYS HARMONINGĄ PSICHIKOS RAIDĄ FAKTORIAI
2.3. VAIKŲ REAKCIJA Į PRIEVARTĄ
2.4. PASĖKMĖS, LYDINČIOS SMURTĄ PATYRUSIUS VAIKUS
1. TĖVŲ IR VAIKŲ BENDRAVIMO PROBLEMOS
Šeima – daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.
Namai yra pirma bendruomenė, kurią vaikas ssutinka. Deja šeimų be konfliktų tiesiog nėra. Kad ir kaip artimi, atidūs vienas kitam būtų suaugusieji ir vaikai, vargu ar jų santykiai visiškai nesukelia nesutarimų. Tai suprantama: mat labai skiriasi suaugusiųjų ir vaikų gyvenimo patirtis ir žinios. Dar labai skiriasi patirtimi pągrystas aplinkos sąlygų vertinimas. Ir jau visiškai skiriasi uždaviniai, kuriuos reikia kasdien spręsti vyresniems ir jaunesniems. Tačiau vienose šeimose konfliktai ne tik pašalinami nenuskriaudžiant “priešininko”, bet net sutvirtina savitarpio supratimą. O kitose šeimose jie virsta užsitęsusių ginčų grandine, išsekinamu kkaru, nuo kurio kenčia visi.
Neretai tenka girdėti, kad suaugusiųjų ir vaikų, janavedžių, bendradarbių užsitęsusių konfliktų priežąstis yra ta, jog nesutariančios šalys nežino, kokios yra bendro gyvenimo taisyklės ir normos, kokie auklėjimo principai. Iš dalies taip yra, tačiau tik iš dalies. NNet ir žinodamas dorovės normas, žmogus negalės užmegzti kontakto su aplinkiniais, jei jo širdis ir siela bus abejingos kitų poreikiams, rūpesčiams ir interesams.
Tik savitarpio pagalba ir savitarpio supratimas gali būti tokia fazė, kuria remiantis pagal įsisąmonintas taisykles – elgesio etika – galima išmokti ir įgusti bendrauti su žmonėmis. Praktiškai taip ir yra: šeimose, kur savitarpio pagalba ir tarpusavio supratimą vaikai mato nuo mažų dienų, jie natūraliai ir organiškai, dažnai be specialių pedagoginių pastangų užauga dori. Juos auklėja pati aplinka. Ir atvirksčiai, neretai iš pažiūros darniose šeimose, kur, atrodo, visko pakanka, – šeima pasiturinti, išsilavinusi, mandagaus elgesio, – auga žmogus, su kuriuo niekas negali susitvarkyti.
Priežąstys, dėl kurių į šeimą įsiskverbia negerovės, o to indikatorius yra vaiko elgesys, esti įvairios. Sunku ttikėtis, kad vaikas, užaugęs šeimoje, kur kiekvienas yra abejingas aplinkinių poreikiams, kiekvienas pasinėręs tik į savo rūpesčius, būtų atidus kitam. Nepaisant, jog tokiose šeimose paprastai viešpatauja vaiko kultas – “įpėdinis auga”, – tėvai rūpinasi tik jo sveikata, visa kita nieko nejaudina. Praeina kuris laikas – ir vaikas tampa šeimos despotu. Bet ir tai nesukelia tikro nerimo – visa priskiriama atžąlos charakterio tvirtumui. Tiesa, mokykloje ir kieme nuolat kyla konfliktų, tačiau dėl jų pagal įprotį tėvai kaltina bet ką, tik ne ssavo vaiką.
Perdėtas rūpinimasis vaiku, nepaprastas jo lepinimas. Ir tai neretai pasitaiko šeimose, kur tėvai patys dirba “neatsitiesdami” ir pasirengę padėti kiekvienam. Tačiau vaikų atžvilgiu jų pozicija tokia: vaikai pairmiausia sukurti tam, kad jais džiaugtumės, glamonėtume, saugotume ir globotume. “Jie dar užaugs”, “”Užaugs ir viską išmoks”,- kam šito neteko girdėti. Iš tikrųjų vaikas auga nepratinamas stengtis, įveikti sunkumus. Na, ir kam eikvotui jėgas, jeigu vos tik pašaukus – visi skuba į pagalbą. Štai ir galutinis rezultatas: dorovingų tėvų, kurie pasirengę paskutinį kąsnį atiduoti, šeimoje auga aiškus vartotojas.
Per didelis griežtumas, pernelyg didelis drausminimas. Pradinis principas toks: charakterį ugdo ir grūdina ne džiaugsmas, o pareigos supratimas, ne skatimai ir pagyrimai, bet reiklumas. Tačiau nepaliaujamai kontroliuojamo elgesio vaikas netenka vaikiško gyvenimo, negali pats priimti ir vykdyti sprendimų, pats sau ką nors leisti ir uždrausti. Ir pagaliau jis tampa neiniciatyvus, neįgudęs savęs drausminti, reguliuoti. O vien tik paklusmu ir uolumu nei moksle, nei darbe toli nenuvažiuosi. Net ir artimiesiems maža iš jo naudos. Apie kokią savitarpio pagalbą, apie kokį tarpusavio supratimą galima kalbėti, kai vaikas nesavarankiškas, nepasitiki savo jėgomis.
Svarbu, ne kiek reikia myluoti vaiką ir juo rūpintis, o tai, kokie viso to rezultatai – dėkingumas, atsakomasis rūpinimasis ir atidumas žmonėms ar egoizmas iir nepasotinamas godumas. Tas pat ir dėl reiklumo: svarbu, ar jis pagal vaiko jėgas, ar padeda vaikui tibulėti, ar tik sužadina nevertingumo, nenusimanymo, kaktumo jausmą. Jei reikalavimai protingi ir atitinka vaiko geriausius ketinimus, jei neprieštarauja jo siekiams ir iniciatyvai – jie prilygsta gerumui ir džiaugsmui ir padeda jų siekti.
Labai žaloja tėvų ir vaikų tarpusavio supratimą suaugusiųjų nesusivaldymas. Pats konfliktas – dar nieko bloga: atsirado nesutarimų, ir kiekvienas, žinoma, gina savo požiūrį. Protingi žmonės protingai ir išsprendžia konfliktą – randa abiem pusėms priimtiną sprendimą. Čia atsižvelgiama lyg ir į tam tikrą auklėjimo kriterijų – vaiko interesus, jo ateitį. Kitaip esti šeimose, kur konflikto tarytum ir nėra. Niekas nieko nesvarsto rimtai, negalvoja, ar yra teisus. Suaugusieji tiesiog be reikalo pasiduoda nuotaikai ir “charakteriui”. Dėl to kyla barniai, mėginama pažeminti vienas kitą arba vaiką. Rėkimas ir šiurkštumas vaikus irgi sunervina, ar prislegia, sukelia išorinį nuolankumą, norą bet kokiomis priemonėmis išvengti konflikto. Ir nors pats vaikas pirmiausia kenčia dėl tokio santykių stiliaus, pamažu jis pradeda perimti jį kaip natūralų ir atitinkamai elgiasi mokykloje ir bendraamžių dragijoje, net ir namie pradeda atsikalbinėti. Taip susidaro pamatas plėstis vaiko konfliktui su aplinkiniais.
Dar viena šeimos gyvenimo problema – vaikų santykiai su draugais. Šie santykiai negali pakeisti net idealiausio bbendravimo su suaugusiaisiais: mat suaugusiesiems vaikas visada pavaldus, o su vienmečiais – lygus. Tačiau daugelis tėvų dažnai prieštarauja vaikų bendravimui su vienmečiais. O juk tik šis bendravimas sudaro vaikui galimybę rasti realias savęs įtvirtinimo formas. Suaugusieji to duoti vaikui negali, kad ir kiek jie skaitytų moralus, kad ir kiek pateiktų tinkamų pavyzdžių. Tvirtas gyvenimo taisykles galima įsisąmoninti tik remiantis savo patirtimi, savo paties vertinimu.
Labai žąloja tėvų ir vaikų savitarpio supratimą užsitęsę vaikų nusižengimų svarstymai ir dažni prinimai dėl ankstesnių nusižengimų. Vaikas jau seniai prisipažino, jog jo elgesys buvo netinkamas, ištaisė kitados suaugusiųjų nurodytą trūkumą. Ir staiga, padarius kokią nors klaidą, tuojau prisimenamas visas ankstesnių nusižengimų sąrašas.
Šeimos vidinių santykių pobūdis, dorovonis, psichologinis šeimos mikroklimatas yra labai svarbūs. Perimdami tėvų elgesio ir santykių normas, vaikai pradeda pagal jas formuoti savo santykius su artimaisiais, o vėliau šitaip bendrauja su aplinkiniais žmonėmis. Kai šeimoje viešpatauja santarvė, vienų pagarba kitiems, tarpusavio supratimas, lengviau susiklosto vaiko dorovinio elgesio formos.
2. PRIEVARTA. PRIEVARTOS RŪŠYS
Prievarta prieš vaikus egzistavo amžiais. Jos supratimas ir vertinimas skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ar socialinio ekonominio visuomenės lygmens. Tačiau akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo mūsų nuostatų ir vertinimų, žala, kurią patiria ne tik pats skriaudžiamasis, bet ir visa visuomenė, tiek moralinė tiek
ekonominė, yra akivaizdi ir didžiulė. Beveik 50 proc. emocinių ir elgesio sutrikimų slypi vaikystės patyrime.
Skriaudžiami vaikai vystosi tokiomis sąlygomis, kurios neskatina moralės, sąžinės, pilietiškumo vystymosi, neskatina gebėjimo laisvai galvoti, galvoti be baimės, neskatina gebėjimo mylėti.
Yra daug vaiko prievartos rūšių. Jos visos skaudžios ir žeidžia tiek vaikus, tiek ir jų tėvus.
Prievarta gali būti:
Fizinė:
mušimas ranka,
mušimas įvairiais daiktais,
smogimas, stumdymas,
bet koks skausmo sukėlimas,
kūno sužalojimo grėsmė.
Emocinė:
pasityčiojimas,
žodinė agresija,
žeminimas,
gąsdinimas,
vertimas jaustis kaltam,
nuolatinis blogos savijautos sukėlimas,
parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas.
Seksualinė:
išprievartavimas ar mėginimas išprievartauti,
vaiko panaudojimas pornografijai,
lytinių organų demonstravimas,
atviras kkalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką ar sukelti jo susidomėjimą,
leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus arba pornografinius žurnalus.
Nesirūpinimas, apleidimas:
biologinių ar psichologinių vaiko poreikių netenkinimas (nesirūpinimas vaiko maitinimu, rengimu, saugumu ir sveikata),
išvijimas iš namų.
2.1. KODĖL VAIKAS NENORI SAKYTI, KAD BUVO
AR YRA PRIEVARTAUJAMAS
bijo prievartautojo;
bijo, kad niekas nepatikės;
kaltina pats save dėl buvusios ar dabartinės prievartos;
jaučia gėdą;
mano, kad jam niekas negali padėti;
bijo, kad jo nemylės;
bijo, kad jeigu kam apie tai prasitars, tas pat atsitiks su jo seserimis ar broliais;
mano, kad taip su juo aatsitiko dėl to, jog jis yra labai blogas;
jeigu skriaudikas yra giminė ar draugas, vaikas nieko nesako, nes nenori, kad kas blogo būtų jiems daroma;
gali nerasti inkamų žodžių papasakoti apie prievartą;
nežino, kam gali papasakoti;
gali tiesiog nežinoti (nesuprasti), kad tai yra prievarta iir kad taip elgtis su juo negalima;
mažesni vaikai dažnai neprisimena, kad buvo skriaudžiami ir kas jų skriaudikai.
2.2. DAŽNIAUSIAI PASITAIKANTYS IR ŽĄLOJANTYS HARMONINGĄ
PSICHIKOS RAIDĄ FAKTORIAI
1. Fizinė prievarta
Trys pagrindinės priežastys, dėl kurių dažniausiai mušami vaikai:
a) namuose dažniausiai mušami judrūs, nepaklusnūs vaikai;
b) vaikai dažnai mušami, kai prieštarauja paliepus “daryk taip, o ne kitaip” – tai būna esant neurotinei užsispyrimo formai;
c) vaikai dažnai mušami dėl nepaklusnumo su negatyvumo reakcijomis, kurios atsiranda staiga kaip atsakomoji reakcija į kokį nors žodį, sakinį, vaiko manymu, nukreiptą prieš jo asmenybę – tai būna esant psichopatinei užsispyrimo formai.
2. Šeimos konfliktai, dėl kurių nukenčia vaikai – ypač kai konfliktinė situacija susijusi su šeimos irimo grėsme. Tokiose šeimose fizinė prievarta taip pat dažna.
3. Alkoholizmas šeimoje. Motina alkoholikė – tai labai opi problema. Tėvo aalkoholizmo tiesioginė įtaka intelekto nepakankamumui paveldėjimo būdu neįrodyta, tačiau tiesioginis poveikis yra labai stiprus, nes alkoholikų šeimose vaikai dažnai mušami.
Reikia pažymėti, kad fizinė prievarta – nenaujas vaikų auklėjimo “metodas”. Dažnai mušantys vaikus tėvai sako, kad juos taip pat auklėję jų pačių tėvai. Vaikai į fizinę prievartą reaguoja įvairiai, ir tai labai priklauso nuo amžiaus.
2.3. VAIKŲ REAKCIJA Į PRIEVARTĄ
Ikimokyklinio amžiaus vaikams (nuo3m.) dažniausiai kyla baimė. Manoma, kad šiame amžiuje intensyviai vystosi intelektas, mąstymas. Pradeda formuotis elgesys. Svarbu, jog tuo metu vvyksta savojo “aš” supratimas. Adekvačioje šeimoje formuojasi šeimos jausmas. Darnios šeimos ramus tarpusavio supratimas – pagrindas sveikai tolimesnei vaiko raidai.
Atsiradusi baimė gali iš esmės pakeisti tolimesnę vaiko raidą. Kuo ilgiau veikia baimė tuo labiau kenčia visa pažintinė sfera. Vaikas visais atvejais praranda lankstumą, tampa susikaustęs, viskas, kas nauja vertina labai įtariai.
Esant fizinei prievartai, labai dažnai pasitaiko miego sutrikimų, kuriuos, nežinant priežaščių, sunku gydyti:
vaikas labai sunkiai užmiega, reikia jį migdyti. Dažnai jis nori, kad užmiegant greta būtų mama – tik tada jaučiasi saugiai;
sutrinka miego kokybė, vaikas tampa neramus, dažnai nubunda, kalba,jį kamuoja baisūs sapnai;
vaikščiojimas miegant;
dažnai, patyręs fizinę prievartą, vaikas naktimis pradeda šlapintis.
Mokyklinio amžiaus, ypač pradinių klasių vaikų reakcija į fizinę prievartą pasireiškia įvairiomis patologinėmis reakcijomis. Dažniausiai pasitaiko protesto reakcijos, kurios gali būti:
aktyvios – vaiko elgesys ir visa jo veikla turi vieną tikslą – tiesiogiai ar netiesiogiai atkeršyti savo skriaudėjui;
pasyvios – tai išsilaisvinimo iš sudėtingos, traumuojančios psichiką situacijos.Jos pasireiškia bėgimu iš pamokų, namų, atsisakymu valgyti. Gali rastis imitavimas (mėgdžiojimas) – reikšminga charakterio bei asmenybės formavimosi reakcija, nes ji skatina asocialaus elgesio pradžią, ankstyvą rūkymą, girtavimą.
Paauglystėje svarbi ir fizinė prievarta ikimokykliniu bei mokykliniu laikotarpiu, ir esama socialinė aplinka, nes tiesioginė fizinė prievarta šeimoje prieš paauglį esti reta. Svarbios šios elgesio sutrikimo formos:
antidisciplinarinis eelgesys – visa paauglio veikla nukreipta prieš mokyklos reikalavimus, mokyklos tvarką;
asocialus elgesys (rūkimas, girtavimas ir kt.);
delinkventiškas elgesys (valkatavimas, vagiliavimas, prievartavimas);
autoagresyvus elgesys (savęs žalojimas).
Napaisant visų šių pataloginių reakcijų bei elgsenos sutrikimų, minėtų vaikų ir paauglių intelekto nepakankamumas yra nedidelis, tačiau jis vis tiek turi specifinių bruožų, vertintinų kaip intelekto veiklos sutrikimai. Minėtiems vaikams būdingas konkretus mąstymas, kuris kartu su menkomis galimybėmis nustatyti loginius daigtų ir reikšmių ryšius, trukdo šiems vaikams perprasti sudėtingą mokomąją medžiagą, pakankamai tiksliai diferencijuoti įvairių žmonių santykių pokyčius. Konkretus aplinkinio pasaulio suvokimas teikia mažiau galimybių socialiai adaptuotis.
2.4. PASĖKMĖS, LYDINČIOS SMURTĄ PATYRUSIUS VAIKUS
Agresyvumas – taip pat emocijų ir elgesio sutrikimas. Agresyvumo lygiai įvairūs: priešinimasis, kenkimas, smurtas prieš mažamečius ir silpnesnius, žiaurumas, sadizmas. Vaikystėje agresyvumas- tai vaiko protestas, gynyba, neigiamų emocijų iškrova. Vėliau ji tampa vaikystėje susikaupusios pagiežos, neapykantos, nepilnavertiškumo, bejėgiškumo išraiška.
Viena svarbiausių agresyvumo priežasčių – vaikystėje patirta prievarta. Tiek fizinis, tiek psichinis smurtas prieš vaikus labai dažnai sukelia moralines – psichologines traumas, o pastarosios formuoja įvairaus pobūdžio ir laipsnio elgesio nukrypimus: negatyvizmą, protesto akcijas, piktumą, kerštingumą, pasireiškiantį priešinimusi, kenkimu, smurto perkėlimu į silpnesnius, žiaurumu, netgi sadizmu. Neretai jau ankstyvajame amžiuje vaikų žaidimuose stebima prievarta ir agresija. Vaikų žaidimai, imituojantys kovas, atrodo, turėtų slopinti nesąmoningą agresyvumą, tačiau kartu ugdo jjėgos, brutalumo, neapykantos ir agresyvumo kultą. Prievartos ar smurto vaizdiniai išlieka pasąmonėje visą gyvenimą ir, atsidūrus kritinėje situacijoje, bet kuriuo momentu gali išsiveržti agresyviais jausmais. Jau vien dėl to reikia padėti vaikams emociškai teisingai įvertinti įvairius gyvenimo aspektus, kad vaikystės traumos nesužalotų viso gyvenimo.
Dažna elgesio sutrikimų psichologinė priežastis yra įvairūs socialiniai apribojimai (psichinė prievarta). Neretai vaikai patiria panieką, ignoravimą, priklausomybę nuo autokratiškų suaugusiųjų (tėvų ar pedagogų). Pastebėta, kad vaikams, kurių laisvė ir savarankiškumas yra pernelyg ribojami, turi fizinių ar sensorikos sutrikimų. Hiperglobą kartais sąlygoja tėvų vaikystės nepritekliai, patirtas skurdas, taip pat šeimos santykių problemos, kai motina, pavyzdžiui, siekia kompensuoti vaikystėje patirtas šeimos problemas. Perdėtai globojami vaikai užauga labai problematiški. Jie turi bendravimo sunkumų, sunkiai adaptuojasi tarp bendraamžių, savo šeimoje,o visa tai – stresų priežastis. Superglobą vaikystėje patyrę jaunuoliai neretai išsiugdo nepilnavertiškumo kompleksą,būna išlepę, bet kartu ir įžūlūs, pasyvūs, priklausomi.
Dažnai katastrofa baigiasi šeimyniniai santykiai, kai vienas iš tėvų šeimoje siekia besąlygiškai dominuoti. Tokiais atvejais šeimoje vyrauja antagonizmas, prieštaringi reikalavimai, nepavyksta pasiekti bendrų sprendimų, dėl to kenčia vaikai.
Statistiškai daugiau vaikų su emociniais ir elgesio sutrikimais yra tose šeimose, kur tėvai turi chroniškų neurotinių susirgimų. Jų vaikams būdingas panašus neurotiškumas. Pavyzdžiui, tėvų „baimės“ persiduoda vaikams. Elgesio nukrypimai signalizuoja, kad vaikas turi psichologinių, socialinių
problemų, jo gyvenime esama neigiamų situacijų, į kurias reaguoja protestu ar gynyba.
Skurdžiame išsilavinime, dažnai dėl nesugebėjimo susikaupti, netinkamos priežiūros, pagalbos nebuvimo,
Komplikuotuose nepilnaverčiuose santykiuose su bendraamžiais ir suaugusiais. Jų patirtis sako- suaugę yra priešai, pasitikėjimo neverti mokytojai ar globėjai, ir tada vyrauja maištingas, nepaklusnus ir impulsyvus elgesys. Suaugus šis deficitas nulemia prievartinio elgesio atkartojimą šeimose, kurias jie sukuria, arba bendruomenėse, kuriose jie gyvena.
Lėtinis arba uždelstas PTSS: ši PTSS forma gali atsirasti vaikystėje prievartą patyrusiems suaugusiems, kurių prisiminimai apie patirtą traumą ddažniausiai būna nuslopinti. Tokiems žmonėms susidūrus su pirminį traumuojantį įvykį primenančia situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su skausmingomis afektinėmis būsenomis ir pojučiais, kad vėl išgyvenama patirta situacija;
Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis: piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais vaikystėje prievartą patyrę žmonės dažniausiai pradeda paauglystėje ar jaunystėje. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma;
Valgymo sutrikimai, anoreksija ar bulimija, dažnai prasideda paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo, identiškumo problemas;
Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS): ggana dažnai pasitaiko tarp vaikystėje patyrusių incestą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali prasidėti vaikystėje ar paauglystėje. Didesnis RAS paplitimas tarp moterų aiškinamas tuo, kad mergaitės dažniau patiria seksualinę prievartą nei berniukai;
Ankstyvoji socialinė, emocinė ir kt. deprivacija (kai vaikas gimsta nnelaukiamas, anksti netenka tėvų globos arba ji yra nepakankama) provokuoja psichofizinės raidos sutrikimus:
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą: I dalis suaugusiems.Vilnius: leidykla „Folium“, 1998.
2. Žukauskienė R. Raidos psichologija.Vilnius,1998
3. Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai.
4. Kurienė, R. V. Pivorienė „Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda“. Vilnius, 2000
5. A. Chripkova, “Paauglys”. Kaunas,1984.
