Tėvų skyrybos ir mokymosi problemos“

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

PRADINIO UGDYMO KATEDRA

Asta Bagočiūtė

Pradinio ugdymo specialybė

neakivaizdinio skyriaus III kurso studentė

REFERATAS:

„Tėvų skyrybos ir mokymosi problemos“

VILNIUS

2004 m.

LITERATŪRA:

1. Haim G. Ginott „Tarp tėvų ir vaiko“ Vilnius 1999 m

2. J. Kairys „Tarp paramos ir pagalbos“ Kintama 2001 m.

3. Ruth Peters „Vaikai ir tėvai. – Nebijokite drausmintis savo vaikų“

4. Internetinės svetainės:

www.takas.lt

www.gimtaszodis.w3.lt

Nei vienas gimdytojas neatsikelia ryte, ketindamas padaryti savo

vaiko gyvenimą nelaimingą. Nė viena motina nesako sau: Šiandiena aš

priekaištausiu, priekabiausiu ir žeminsiu savo vaiką kiekviena proga“.

Priešingai. Ryte daugelis motinų nutaria: „Šiandiena bus taiki diena. Jokių

raginimų, jokių ginčų, jokios kovos“.

Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas

nesąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktišką,

nepakenčiamą

Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie šiurkštūs, norime, kad

jie būtų tvarkingi, o jie netvarkingi, norime, kad jie pasitikėtų savimi, o

jie jaučiasi nesaugūs, norime, kad jie būtų laimingi, bet jie tokie būna ne

visada..“

Haim G. Ginott

***

Vaiko asmenybę nuspalvina ttvyranti jo namuose emocinė atmosfera.

Ši tiesa atrodo akivaizdi, tačiau tik nesenai pradėjome pripažinti tėvų

charakterio, jų gyvenimo būdo ir vaikų elgesio ryšį. Skyrybos kaip

amputacija, yra sukrečiantis įvykis visiems, kurie su jomis susiję. Tėvams

jos reiškia daugelio puoselėtų svajonių ir siekių pabaigą. Vaikams tėvų

skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Šeimos žlugimo skausme ir

sumaištyje tėvai privalo priimti sprendimus, mažiausiai žalojančius vaikus.

Blogiausia, ką tėvai gali daryti – tai panaudoti vaiką kaip keršto kitam

priemonę. Jausmai dar neatšalę, galimybės – akivaizdžios, o pagunda

didžiulė. Kitas gimdytojas gali būti kaltinamas ir apkalbamas, ir vaikai

gali būti verčiami arba skatinami palaikyti vieną pusę nuolatiniuose

kivirčuose dėl teisių, globos, pinigų, auklėjimo būdų ir lankymo laiko.

Tokio elgesio poveikis vaikui gali būti pražūtingas.

Šeima – svarbiausias vaiko socializacijos institutas. „Šeima yra

visuomenės ir valstybės pagrindas“, – skelbia Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 38 straipsnis. Šeima yra santuoka arba kraujo ryšiais grįsta

mažoji grupė, kurios narius sieja bendra būtis, bendra moralinė atsakomybė

ir tarpusavio pagalba. Vaikams yra naudinga augti šeimoje, nes šeima yra

svarbiausias socializacijos institutas, joje žmogus ateina į pasaulį,

vystosi, ruošiasi gyvenimui.

Lietuvoje ggyvena beveik milijonas vaikų iki 18 metų amžiaus. Tai

tik ketvirtadalis visų krašto gyventojų. Tik apie 79% vaikų auga tipinėse

šeimose, kuriose yra abu tėvai. Likę 21%, t. y. vos ne 200 tūkstančių vaikų

neturi laimės gyventi su abiem tėvais. Tik su vienu iš tėvų gyvena apie 17%

visų Lietuvos vaikų. 84% visų nepilnų šeimų sudaro motinos su vaikais ir

tik 16% tokių šeimų su vaikais gyvena tėvai.

Geriausia, ką gali padaryti išsiskyrę tėvai – išlikti tėvais ir

nebūdami sutuoktiniais. Tačiau tai nėra lengvi įgyvendinamas ketinimas, nes

tam reikia nuoširdumo regimybės, esant priešiškumui ir nesantaikai.

Profesionali pagalba gali padėti tėvams objektyviau susidoroti su savo

nuoskaudomis ir daryti tai, kas iš tiesų yra jų vaikams geriausia. Kaip

pastebi daktarė Louise Despert: „Vyras ir moteris gali nesugebėti padaryti

savo santuoką sėkmingą. Tačiau jie vis dėlto gali padaryti sėkmingas savo

skyrybas. Stengdamiesi, pasitelkdami išmintį ir pagalbą, jei gali paversti

savo skyrybas – deja, nebe vedybas – brandinančia patirtimi“.

Tyrimai rodo, kad būsimas vaiko elgesys ir emocinė sveikta (kuri

besąlygiškai veikia ir jo mokymąsi) priklauso nuo to, kaip abu tėvai

elgiasi išsiskyrimo metu ir oficialios ištakos metu ir po to. Deja,

daugelis tėvų, patys išgyvendami skyrybas, dar nėra emociškai pasirengę

pamatyti, kas ir kaip keičiasi jų vaikų gyvenime. Vieniši tėvai susiduria

su sutrikimais, trukdančiais ramiai gyventi, tai rūpestis dėl pinigų,

galima depresija, kaltės ir vienišumo jausmai. Daugelis tėvų paprastai turi

tiek daug asmeninių problemų, kad bent jau iš pradžių tiesiog nepajėgia

domėtis savo vaiko poreikiais. Po skyrybų daugelis vaikų, nors ir kaip

nuoširdžiai jaudinasi dėl motinos ir tėčio, iš tiesų yra susirūpinę, kas

nutiks jiems. Vieniši tėvai turi būti teisingi, bet valdyti padėtį. Čia į

pagalbą ateina ir mokykla. Mokytojas turi pravesti pokalbį ir su tėvais ir

su vaikais. Turi kalbėti per pamokas apie tokias situacijas kaip tėvų

skyrybos, analizuoti tai ir visais būdais aiškinti vaikams, kad tai nėra

jiems pavojinga ir jjokio pavojaus vaikui negresia.

„Jis mylėjo ir mane, ir 5-erių metukų dukrelę. Jis buvo

išsilavinęs, puikus vyras ir geras tėvas. Bet tai jau buvo.Vieną dieną

jis susirinko daiktus ir išėjo, tepasakęs: ’’Dukrele, žinok, kad tu turi

mažą broliuką.’’ Man ašaros bėgo upeliais, ėmė pyktis, kankino nuoskauda ir

liūdesys. Ir iki šiol su ta mintimi negaliu susitaikyti, bet tik žinau

vieną—turiu gyventi dėl dukros, kuri kasdien prieš užmigdama manęs vis

klausia: ‘’Mamyte, ar tėtė jau tikrai nesugrįš?.’’

Dažnai tėvai kreipiasi į specialistą, prašydami patarimo—kada

geriau išsiskirti, kaip padėti su tuo susitaikyti vaikui, o gal geriau

gyventi nuolatinėje įtampoje ir kentėti vardan vaikų?.

Konsultacijos metu tėvams tenka truputį nusivilti, nes nė vienas

specialistas neduos ‘’gatavo šeimos santykių sutvarkymo recepto’’, tėvai

patys turi suvokti savo jausmus ir priimti sprendimą. Gydytojo

vaidmuo—užsiėmimų metu atskleisti, kokia yra tėvų būsena, kas juos sieja

šiuo metu, ką jie jaučia vienas kitam, kaip jie bendrauja. Be abejo,

gyventi šeimoje ‘’tik dėl vaikų’’ nėra gerai, nes tuo atveju visi jausis

įsitempę, šeimoje vyraus ‘’šaltas’’ klimatas, o dėl to ypač pergyvens

vaikai, kurie greitai pajaučia tėvų nuotaikas ( PS.: jie yra geriausi tėvų

santykių ekspertai ).

Jeigu vis tik abu tėvai priima sprendimą—nutraukti santuoką, tuomet apie

tai reikia informuoti vaiką, jam priimtiniausiu būdu, atsižvelgiant į jo

amžių, o jokiu būdu nemeluoti, nesmerkti vieno iš tėvų, niekam neužkrauti

kaltės, nežadėti ir nnefantazuoti. Skyrybos—sunkus dalykas ir suaugusiems,

bet jie jokiu būdu savo neigiamų išgyvenimų neturėtų užkrauti vaikui,

nesąmoningai ‘’pasiguosdami’’. Vaikas negali atstoti terapeuto vaidmens;

tai jam būtų persunki ir nepakeliama našta. Net ir skyrybų atveju vaikas

turi užimti savo vietą tėvų santykiuose, t.y., jis visada turi išlikti

vaiku.

Kaip vaikas išgyvens tėvų skyrybas priklausys nuo daugelio faktorių. Be

abejo, jam bus liūdna, skaudu; vaikas pyks ant tėvų, kad jie nesugeba

gyventi kartu. Kartais vaikai ‘’imasi’’ įvairių gelbėjimo priemonių, kad

tik tėvai gyventų kartu: staiga jie ‘’suserga’’, neretai vaikų liga kuriam

laikui ‘’atideda’’ skyrybas, bet tai laikina..

Tėvams nutarus išsiskirti, tikslinga būtų kreiptis į specialistą, kuris

padėtų vaikui išgyventi tą krizę. Užsiėmimų metu vaikas mokomas išreikšti

jį užvaldžiusius jausmus

( liūdesį, pyktį, kaltę ir kt. ), kartu su vaiku diskutuojama, kas yra

skyrybos ir kaip jos paliečia vaiką.

Reikia žinoti, kad po skyrybų vaikus persekioja nesaugumo jausmas,

sumaištis, ypatingas prisirišimas prie mamos. Suprantama, vaikas turėjo du

artimus sau žmones, vieną prarado, todėl prie likusio ‘’prisiriša’’ vos ne

liguistai.

Vaikui reikia paaiškinti, kas yra skyrybos maždaug taip: ’’Kai žmonės myli

vienas kitą, jie tuokiasi, gimdo vaikus ir labai jais džiaugiasi. Bet

kartais gyvenant kyla įvairių

sunkumų. Ne visiems pavyksta juos įveikti. Kitos šeimos taip susibara, kad

visai nebemoka gražiai sutarti. Jei pykstamasi labai dažnai ir labai

smarkiai, pasidaro per sunku būti drauge, tada žmona ir vyras išsiskiria ir

pradeda

gyventi atskirai. Mudu su tavo tėčiu taip pat nebesutariame ir

nebenorime daugiau būti kartu. Kad ir kaip skaudu, bet jis daugiau manęs

nebemyli. Ir anksčiau jau susipykdavome, tik nesakėme tau nieko, nes

manėme, kad viskas pasikeis. Tačiau dabar jau tvirtai nusprendėme gyventi

atskirai.’’

Tokioje situacijoje reikia, kiek įmanoma, nemeluoti vaikui,

nežadėti, kad tėvelis netrukus sugrįš. Mama neturi aukotis dėl atžalos,

privalo tvarkytis ir savo gyvenimą, bet nepamiršti, kad jam abu biologiniai

tėvai yra labai svarbūs. Vaikui reikia paaiškinti, jog ir mamytė, ir

tėvelis ją myli: ‘’Noriu, kad tu žžinotum, jog tėvelis nebemyli manęs, bet

labai myli tave ir visada mylės. Mama su tėčiu gali išsiskirti, bet niekada

tėvai neišsiskiria su savo vaikais. Vaikai visada yra ir bus jų vaikai, ir

tėvai myli savo vaikus taip kaip moka.

Reikia atminti, kad nelaimingose, nuolat konfliktuojančiose,

nepilnose ar anot W.Steikelio, jeigu besipykstantys, šalti ar abejingi

tėvai žinotų, kad jie augina potencialius psichiatrų pacientus, gal tai

padėtų jiems susidomėti saviaukla ir savikontrolės praktika.

Be abejo, skyrybos – nemalonus patyrimas suaugusiems, o tuo

labiau – skaudus smūgis vaikams. Jų dalyvavimas sprendžiant šeimos

problemas gali padaryti žalos tiek charakterio formavimuisi, tiek

psichoseksualiniam vystymuisi. Nustatyta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams

tėvų skyrybos pirmiausia gali sukelti regresiją. Vaikas grįžta į tą amžių,

kai viskas buvo gerai. Jam gali sutrikti miegas, kalba, jis gali pradėti

šlapintis į lovą ar susirgti kkokia nors liga. Tai simptomas, kad šeima

negalėtų išsiskirti, o susivienytų ir rūpintųsi vaiku. Antra reakcija –

šokas. Rezultatas – vaikas iškeliauja į fantazijų pasaulį, taip jis ginasi

nuo tikrovės. Tai mes galime suprasti iš vaiko piešinių, žaidimų,

pasakojimų. Trečia – vaikas jaučia nerimą ir kaltę, nes 99% tėvų pasako:

„Tu nesupranti, nes esi mažas, kai užaugsi, viską suprasi“. Tą nežinojimo,

nesupratimo prarają mažylis suvokia savaip, pavyzdžiui, gali prisigalvoti,

kad tėvai skiriasi todėl, kad jis sudaužė lėkštę, kad neklausė ar jų

nemylėjo ir t.t. Geriausia, kaip galite padėti, tai pasakyti, kad suaugę

skiriasi ne dėl jo, o dėl savo padarytų klaidų. Būtina kuo daugiau kalbėti

su vaiku apie suaugusiųjų nesantaikos priežastis jam suprantama kalba. Kuo

daugiau mažasis žinos, tuo mažiau prisigalvos. Vaikas gali pykti ar tapti

agresyvus. Turite įsiklausyti į jo jausmus, padėti išgyventi šį sunkų

laikotarpį, juk tai, ką jis jaučia, yra teisėta.

Sąvokos „netektis“, „praradimas“ glaudžiai susiję su psichinėmis

vienišumo, uždarumo, savigraužos, savęs kaltinimo ir socialinės atskirties

būsenomis. Visa tai yra socialinės rizikos veiksniai, kurie turi neigiamą

poveikį psichinei-socialinei vaiko raidai ir saviraidai.

Ilgamečiai tyrimai atskleidė, jog 6–7 metų vaikai, daugeliu

atvejų net ir jaunesni, netekę artimo žmogaus dėl to, kas įvyko, dažnai

išgyvena kaltę (B. L. Mishara). Viena iš tokių išgyvenimų formų yra pyktis,

kad taip greitai paliko tėtis ar mama. Suaugusieji, nujausdami galimą

neigiamą vaikų reakciją pprabilus šia tema, vengia pokalbių su jais apie

išgyvenamus jausmus. Netekęs vieno iš savo šeimos narių vaikas ne vien tik

turi su tuo susitaikyti, bet ir ieškoti kito stiprybės šaltinio, t. y. būti

atviras su draugais, aplinkiniais, bendrauti neapsimetinėdamas. Kanadoje ir

JAV garsi psichoterapeutė

E. Kuebler-Ross klinikoje tyrė 6–12 metų vaikus ir atskleidė, kad šio

amžiaus vaikai noriai kalbasi su kitais apie tai, dėl ko jiems neramu

išsiskyrus tėvams ar netekus artimo žmogaus.

Štai tyrinėtoja J. Wallerstein yra atkreipusi dėmesį į skirtingą

vaikų reakciją netekus artimųjų – mirus vienam iš tėvų arba jiems

išsiskyrus. Tai, jos nuomone, priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, brandos,

gebėjimo prisitaikyti ir įveikti stresą, nuo tarpusavio santykių su

artimaisiais, kurių neteko. Anot jos, tokiems vaikams būdingas

nestabilumas, pasikeičia jų elgesys ir požiūris į discipliną, santykiai su

kitais žmonėmis. Vėliau jie turės priprasti prie pasikeitusio auklėjimo

stiliaus, gal naujo tėvo ar mamos partnerio, susitaikyti su savo emocijomis

ir socialiniu kitoniškumu. Kaip pabrėžia

J. Wallerstein, 2–5 metų vaikams, dar nepasirengusiems išgyventi

tokią netektį, būdingi miego sutrikimai, nerimas, jie reikalauja daugiau

tėvų dėmesio. 5–8 metų vaikai dažniau verkia, atviriau liūdi ir gedi, bijo

prarasti kitą tėvą (motiną). Baimė gali tapti liguista, įkyri, nepagrįsta.

Jų žaidimai neįsivaizduojami be liūdesio, mirties, praradimo motyvų.

Mokymasis jiems tampa kančia. Dažnai vaikai (išsiskyrus tėvams) ateina į

mokyklą prislėgti, liūdni, jie nebenori mokytis arba tiesiog viską daro

lėčiau, negalvoja (nes mintys užimtos galvojimu apie tėvus), jautriai

reaguoja į bet kokias pastabas, klasės draugų užgauliojimus. Skyrybos labai

gali pakenkti jų mokymuisi, todėl čia mokytojui tenka labai svarbus

uždavinys padėti tam vaikui išgyventi esamą padėtį, neleisti, kad tai

sutrukdyti jo tolesniam ugdymuisi. Kuo daugiau šnekėtis su tuo vaiku, (gal

net pakalbėti ir su pačiais tėvais apie tai, kad jų nesutarimai jokiu būdu

negali trukdyti vaikui), mokytojas, suprasdamas esamą vaiko padėtį,

pasistengti „nespausti“ vaiko jei jam pradeda nebesisekti mokytis. Galbūt

kuo daugiau jį įtraukti į popamokinę veiklą, kad jis kuo mažiau galvotų

apie nemalonų įvykį atsitikusį jo šeimoje.

Nors 8–12 metų vaikai jaučiasi nuskriausti, nesaugūs, vieniši,

netektį jie suvokia sąmoningiau, dėl to mažiau save kaltina. Tačiau jie

gedi ilgiau. 12–18 metų paaugliai dažniausiai verkia slapta, jaučiasi

atplėšti nuo vaikystės ir išgyvena nesaugumo jausmą.

Netektis gali būti reali arba simboliška, permanentinė arba

laikina, lengva arba traumuojanti ir netgi katastrofiška. Ji gali būti

pavienė arba užliejanti kaip banga, akivaizdi arba nepastebima, netikėta

arba numatoma, visiška arba dalinė. E. Kuebler-Ross atkreipia dėmesį į

šiuos psichologinius netekties išgyvenimo dėsningumus, stadijas: 1) šokas

ir (ar) neigimas; 2) derėjimasis; 3) pyktis; 4) depresija; 5) susitaikymas.

Kiekviena iš šių stadijų yra fenomenali, jai būdingi saviti išgyvenimo

aspektai. Tai sąlygoja kultūrinė, socialinė gedinčiojo aplinka, šeimos

vertybinė orientacija, mokyklos mikroklimatas, mokytojų nuostatos bei

gedinčiojo emocinis pasirengimas, tvirtumas.

Šiais metais atlikus aapžvalginį tyrimą ir apklausus 91 įvairių

Lietuvos regionų pradinių klasių pedagogą, paaiškėjo, jog vaikams

dažniausiai yra tekę patirti tėvų skyrybas kaip vieną iš netekties formų.

Pavyzdžiui, vienoje rajono mokyklos klasėje iš 19 besimokančių vaikų net 14

arba gyvena išsiskyrusiose šeimose, arba jų tėvai yra išvykę dirbti svetur,

arba vienas iš tėvų miręs. Žemiau pateiktoje lentelėje matyti, kokių

netekčių daugiausia yra patyrę mokiniai.

|Netektį išgyvenančių vaikų grupės |Kiek pedagogų ugdo klasėje tokių |

| |vaikų |

|Vaikai, išgyvenę tėvų mirtį |50 |

|Vaikai, patyrę tėvų skyrybas |81 |

|Vienas tėvų gyvena su |45 |

|nesantuokiniu partneriu | |

|Šeimoje nesaikingai girtaujama |20 |

|Vaikai, kurių tėvai yra išvykę |61 |

|dirbti svetur | |

|Šeimoje dažni konfliktai |24 |

Tėvų skyrybų poveikį vaikams savo disertaciniame darbe 2001 m. tyrinėjo

M. Dovydaitienė. Ji pažymi, jog vaikai, kurių tėvai išsiskyrę, yra

emociškai labiau pažeidžiami ir sunkiau prisitaiko prie kitų ar užmezga

kontaktus ir juos plėtoja. Edukologė A. Juodaitytė, kaip ir daugelis kitų

vaikystės tyrinėtojų, teigia, jog ko nors netekimas vaikystėje vėliau

paveikia net ir savojo identiteto ieškojimus: vaikas, išgyvenantis tėvo ar

motinos mirtį, lyties atžvilgiu praranda identifikavimosi su kuo nors

pagrindą. Sakykim, berniukas, netekęs tėvo, gali iš dalies prarasti savęs

kaip vyro tapatumą. Šį procesą dar labiau sunkintų, jei kiemo ar klasės

draugai vengtų bendravimo su tokiu vaiku. Dažnai berniukai, netekę tėvo,

įgyja daug moteriškų, o mergaitės – vyriškų –

bruožų: būna padūkusios,

elgiasi kaip berniukai.

***

Sauga – viena iš didžiausių vaiko reikmių. Pagrindinės vaiko

saugumo reikmės tenkinamos, kai vaiką supa juo besirūpinančiųjų suaugusiųjų

sukurta meilės, paramos ir pritarimo aplinka, kada jį supa – šeima. Nuo

šeimoje puoselėjamų vertybių priklauso individo ateitis, jo gebėjimas

svarstyti esminius žmogaus egzistencinius klausimus, atsakingai priimti

sprendimus ir savarankiškai veikti.