TĖVŲ SKYRYBOS: ĮTAKA VAIKO GYVENIMUI

KAUNO KOLEGIJA

MEDICINOS IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ STUDIJŲ CENTRAS

KOSMETOLOGIJOS IR FARMACIJOS KATEDRA

Savarankiškas darbas

Kaunas

2006

Turinys

Įvadas…………………………3

Skyrybos…………………………4

Kaip išvengti skyrybų…………………………4

Vaikų reakcija į skyrybas…………………………5

Pagalba besiskiriančių ir išsiskyrusių tėvų vaikams………………………5

Tėvų pagalba vaikams…………………………6

Statistika…………………………7

Išvados…………………………8

Literatūra…………………………9

Įvadas

Viena iš dviejų santuokų išyra, o daugybė besiskiriančių šeimų turi vaikų. Sunkiu skyrybų laikotarpiu suaugę turi savų rūpesčių – materialinių ir emocinių, o vaikai dažnai lieka nuošalyje, pasimetę ir išsigandę. Pats skyrybų faktas nėra pagrindinis traumuojantis veiksnys. Visas skyrimosi procesas, emociniai išgyvenimai, skyrybų iššaukti pasikeitimai gali trukti keletą metų ir yra ilgalaikė vaiką ttraumuojanti situacija.

Iširusi šeima – didelė skriauda ne tik sutuoktiniams, visuomenei, bet ir vaikams. Tėvų skyrybas vaikai sunkiai pakelia, o gyvenimo pasikeitimas jiems virsta skaudžių išgyvenimų šaltiniu.

Tikslas – išsiaiškinti kokią įtaką vaikui daro tėvų skyrybos ir kaip su juo elgtis ruošiant tokiam svarbiam žingsniui.

Skyrybos – tai santuokos panaikinimas, vyro ir žmonos santuokinių ryšių pabaiga, grąžinant abiems sutuoktiniams tą pačią teisinę padėtį, kurią jiedu turėjo prieš susituokiant.

• Emocinės skyrybos. Šiame etape blėsta vedusiųjų jausmai, prarandamas tarpusavio pasitikėjimas, atsiranda aabejingumas ar net neapykanta vienas kitam. Svarbiausias šio etapo bruožas- paprasčiausias nemokėjimas gyventi kartu.

• Fizinės skyrybos. Vedusiųjų santykiai dar labiau atšąla. Abipusį bendravimą lydi nuolatiniai konfliktai, vyras ir žmona pradeda gyventi atskirai, užsidarydami vienas nuo kito savame emocijų ir jausmų pasaulyje.

• Juridinės sskyrybos. Jos juridiškai įregistruoja jau mirusią santuoką.

Dažniausiai pasitaikančios skyrybų priežastys ir jų motyvai. Vienas iš dažniausių skyrybų motyvų – girtuokliavimas ir alkoholizmas. Sociologų nuomone šį motyvą pateikia 2/3 besiskiriančių. Skyrybų iniciatorės esti moterys, nes jos labiausiai yra pažeidžiamos. Girtuoklystė – tai ir sunki šeimos materialinė padėtis, bloga įtaka vaikams, nėra jausmų kultūros.

Antra, dažniausiai teismų bylose sutinkama priežastis – sutuoktinė neištikimybė. Galėtume paminėti, jog paprastai už neištikimybės motyvo slypi šeimos darnos pažeidimas, dėl kurio daugiau ar mažiau kalti abu sutuoktiniai.

Trečias, statistinis skyrybų motyvas – skubota ir neapgalvota santuoka. Čia galima priskirti ir „priverstinę“ santuoką, sudarytą esant nėštumui ar vaikui gimus. Taip pat šiam tipui priskiriama santuoka, sudaryta turint tikslą kam nors „atkeršyti“, santuoka norint „įregistruoti“ save mieste, gauti nnamą ar butą.

Kaip išvengti skyrybų. Nėra tokių universalių patarimų, kurie tiktų visiems ir visada padėtų išvengti bendravimo šeimoje sunkumų, o taip pat ir galimų skyrybų. Žemiau pateikiamas būdas galbūt padės išvengti šeimyninių konfliktų, kivirčų, pačių sutuoktinių vadinamų „kvailais“, „nereikalingais“ ir pan., tačiau kurie kažkodėl nuolat kartojasi.

1. Konfliktas gali būti suprastas ir išspręstas tik žinant sutuoktinių santykius iki ir po konflikto.

2. Panašūs ir dažnai pasikartojantys konfliktai vienaip ar kitaip tenkina vieno arba abiejų sutuoktinių psichologinius poreikius. Šiuos poreikius ggalima ir reikia tenkinti be konfliktų. Pvz.: Į klausimą „Ką jūs laimite konfliktu? Ką laimi jūsų vyras (žmona)?“ atsakymo „Nieko“ negali būti. Jeigu žmona neparuošė pietų, vyras sukėlė skandalą. Galbūt žmona norėjo, kad vyras atkreiptų į ją dėmesį. Vyras savo ruožtu turėjo progos paaiškinti, koks svarbus jo darbas, kaip jis pavargsta ir t.t. Geriau būtų, jei žmona atkreiptų vyro dėmesį šventiškai serviruotu stalu, o vyras ramiai papasakotų žmonai apie savo darbą ir paprašytų jos pagalbos ar patarimo.

3. Svarbu pakeisti įprastą konflikto eigą. Tai gana paprasta. Barniui reikalingi bent du žmonės. Jei vienas iš sutuoktinių atsisako dalyvauti barnyje arba pasielgia priešingai negu įprasta, – konfliktas nutrūksta. Dažniausiai pakanka kelias minutes patylėti. Ir dar labai svarbu prisiminti, kad pasitraukti iš šeimyninio ginčo mūšio lauko nėra negarbinga. Niekada laimingai negyvensime, jeigu norėsime nugalėti vienas kitą. Neveltui yra sakoma – „Moteris, nemokanti atleisti – ne moteris. Vyras, nemokantis užgniaužti savyje nuoskaudos – ne vyras.“

Iširusi šeima – didelė skriauda ne tik sutuoktiniams, visuomenei, bet ir vaikams. Tėvų skyrybas vaikai sunkiai pakelia, o gyvenimo pasikeitimas jiems virsta skaudžių išgyvenimų šaltiniu.

Po skyrybų vaikai dažniausiai lieka gyventi su mama (92%), todėl ji daugiau gali veikti vaiko ir tėvo santykius. Deja, negalėdama užmiršti jai „padarytų skriaudų“, jji vaikams girdint, dažnai kaltina tėvą. Pastarasis irgi nelieka skolingas. Taip vaikams susidaro įspūdis, kad jo tėvai yra labai blogi žmonės.

Vaikų reakcija į skyrybas. Vaikams tėvų skyrybos gali sukelti ypač stiprių neigiamų emocijų: pyktį, pasimetimą, liūdesį, širdgėlą, gėdą, nerimą. Kai kurie vaikai užsidaro savyje, kiti išreiškia savo emocijas netinkamu elgesiu. Kaip vaikas reaguoja į skyrybas, priklauso nuo jo amžiaus, lyties, temperamento ir to , kaip suaugę su juo elgiasi.

Maži vaikai išgyvendami tėvų skyrybas gali regresuoti – elgtis taip, kaip jau kuris laikas nebesielgė: šlapintis į lovą, čiulpti pirštą, laikytis įsikibęs mamos skverno bijodami, kad ji nepaliktų. Mokyklinio amžiaus vaikams stresas dažnai pasireiškia somatiškai – galvos ar pilvo skausmais, sumažėjusiu apetitu. Pradeda blogiau mokytis arba, atvirkščiai, nukreipia visą energiją mokslui, geriems pažymiams gauti, taip siekdami įveikti skausmą dėl tėvų skyrybų. Paaugliai labiausiai linkę skausmą išreikšti pykčiu, agresyviu elgesiu su tėvais ir kitais žmonėmis. Vaikai, kurių tėvai išsiskiria, net užaugę jaučia psichologines skyrybų pasekmes ir galvoja, kad jie būtų buvę daug laimingesni, jei tėvai nebūtų išsiskyrę.

Pagalba besiskiriančių ir išsiskyrusių tėvų vaikams

Žinojimas, kad skyrybos sukels daug sunkumų vaikams, dažnai sulaiko tėvus nuo lemiamo žingsnio. Jei tėvai lieka kartu, vaikai girdi bei mato jų ginčus, konfliktus ar tai, kad tėvai vienas kkitą ignoruoja. Psichologiniai tyrimai parodė, kad konfliktai ir emocinė įtampa namuose vaikams padaro didesnės psichologinės žalos nei tėvų skyrybos, po kurių tėvai išlaiko bent minimalų ryšį t.y. vaikams leidžiama susitikinėti su abiem tėvais.

Taigi jei nėra vilties išspręsti tarpusavio nesutarimus, jei konfliktai griauna emocinę šeimos pusiausvyrą, geriau neatidėlioti skyrybų vardan vaikų, o pasirūpinti, kad skiriantis ir po skyrybų vaikai gautų tinkamą pagalbą.

Tai, kaip vaikai įveikia tėvų skyrybų stresą, labai priklauso nuo suaugusiųjų elgesio.

Tėvų pagalba vaikams

Kalbėjimas su vaikais. Būti sąžiningu ir atviru kalbant su vaikais apie tai, kaip juos paveiks skyrybos ir kaip pasikeis jų bendravimas su tėvais. Vaikams suprantama kalba paaiškinti skyrybų priežastis ir atsakyti į visus rūpimus klausimus, kurių gali kilti labai daug: „Ar aš kaltas dėl skyrybų? Kodėl mamytė ir tėvelis negali pasilikti kartu? Kur jie gyvens? Ar aš vis dar galėsiu susitikinėti su draugais ir laikyti savo gyvūnėlius?“ Nereikėtų pateikti vaikams per daug nereikalingų faktų, bet būti pasiruošus suprantamai atsakyti į tuos klausimus po keletą kartų. Reikėtų atminti, kad net ir supratęs esmę vaikas gali nepriimti skyrybų emociškai. Vaikai suvokia kitaip nei suaugusieji; jie priima skyrybas kaip garantijos, kad vieną dieną jie neliks visiškai vieni, praradimą. Kalbėjimas su vaiku, rodomas dėmesys padeda vaikui nusiraminti,

įveikti psichologinį stresą.

Saugumo užtikrinimas. Tėvams skiriantis vaikai būna išsigandę ir pasimetę. Reikėtų įtikinti vaiką, kad jis nekaltas dėl to, jog tėvai skiriasi, kad juo ir toliau bus rūpinamasi ir nebus paliktas. Rasti laiko pakalbėti su kiekvienu vaiku. Nežadėti to, ko negali ištesėti, ir atminti, kad dovanos negali pakeisti laiko, praleisto su vaiku. Tėvams skiriantis vaikams reikalingi ne žaislai, o ryšys su palaikančiais, gelbstinčiais suaugusiais.

Leisti vaikams išreikšti savo jausmus. Leisti vaikams kalbėti apie tai, kaip juos veikia skyrybos, kką jie išgyvena. Skatinti vaikus išreikšti jausmus priimtinais, konstruktyviais būdais. Nenureikšminti jų jausmų ir neprimesti savo reakcijų į skyrybas – vaikai turi teisę jaustis taip, kaip jaučiasi. Nėra blogų ar gerų jausmų. Reikėtų atkreipti dėmesį į vaikų verbalinį ir neverbalinį bendravimą. Gal tai ką sako vaikas neatitinka jo elgesio? Kartais vaikai nepasakoja tėvams savo sunkumų nenorėdami sukelti papildomų rūpesčių. Jei pastebime vaiko išgyvenamo streso ženklus (elgesio pokyčius, miego ir valgymo sutrikimus, susidomėjimo bet kokia veikla praradimą), turėtume ypač susirūpinti. Tokiu aatveju vaikui gali būti reikalinga profesionali psichologinė pagalba.

Ruošti vaikus pasikeitimams. Apie tai, kad ruošiamasi skirtis, reikėtų pranešti vaikams iš anksto bet ne per anksti, o kai jau yra tvirtai nuspręsta skirtis, ir ne per vėlai, ne po skyrybų. Vaikams rreikia laiko pasiruošti būsimiems pokyčiams. Kalbėti su jais apie tai, kaip viską geriau sutvarkyti, kad jiems būtų patogiau, lengviau. Priminti, kad sunkūs periodai praeina.

Išsaugoti stabilumą. Vaikams reikalinga tam tikra rutina, todėl reikėtų pasistengti išlaikyti kuo daugiau stabilumo jų gyvenime. Neteisinga viską imti kuo greičiau keisti. Vaikui tai kelia pasimetimo, nesaugumo jausmą. Jei įmanoma, nekeisti vaiko mokyklos, įprastos veiklos, draugų. Išlaikyti dienos režimą, namų gyvenimo taisykles. Naudoti tuos pačius vaiko elgesio paskatinimus ir apribojimus.

Leisti mylėti abu tėvus. Vaikams naudingi geri santykiai su abiem tėvais; neprašyti jų pasirinkti tik vieno iš tėvų. Neapkalbinėti savo buvusio sutuoktinio vaikui girdint. Gerbti vaikų jausmus – jie labai jautriai reaguoja į apkalbas apie tėvus.

Apsaugoti vaikus nuo savo konfliktų. Kiek įmanoma, stengtis nesiginčyti vaikams ggirdint. Jokiu būdu nenaudoti vaiko kaip tarpininko ar ginklo. Kai vaikas yra verčiamas kariauti su vienu iš tėvų, jis gali patirti nepakeliamą psichologinę traumą.

Nereikalauti iš vaikų per didelio brandumo. Nors ir blogai yra jaučiamasi dėl skyrybų, nereikalauti iš vaikų pagalbos ir paguodos. Neapkrauti vaikų „suaugusių“ darbais ir atsakomybe. Kai vaikas elgiasi ne pagal savo amžių, padeda tėvams įveikti skyrybų problemas, jis greičiausiai užgniaužia savo paties emocijas.

Būti pavyzdys vaikams. Mokyti vaikus tinkamų būdų, kaip išgyventi liūdesį, praradimą, stresą ir ppyktį. Patiems ieškoti kitų žmonių paramos ir, jei reikia, psichologo pagalbos.

Statistika

• 62,3% išsiskyrusių šeimų nepalaiko jokių santykių.

• 20% – saugo šaltą, mandagų „neutralitetą“.

• 8,6% – reiškia atvirą priešiškumą vienas kitam.

• 9,1% – palaiko draugiškus santykius.

Pagal prof. N.Jurkevičiaus tyrimo duomenis. 2000 m.

Išvados

Tas, kas neaugo išsiskyrusioje šeimoje, sunkiai supras, ką tai reiškia. Skyrybų metu visiškai pakrinka auklėjimas, ir vargu ar jis atsigauna po daugelio metų. Vaikas turi rūpintis savimi pats, jis tampa kitokiu asmeniu, besitaikydamas prie tėvų bei patėvių. Skyrybų metu ir po jų daugelis vaikų stengiasi tėvų santuoką išgelbėti, kiti pyksta dėl dėmesio stokos ir smerkia tėvus, dar kiti ilgai nesusitaiko su skyrybų faktu ir trokšta susigrąžinti saugius namus. Jų asmenybė bei sąžinė skyrybų metu dar tik formuojasi, ir tai paveikia jų brandą. Šie gilūs jausmai padaro nemenką įtaką jų santuokai, vaikų auklėjimui savo šeimoje, viso gyvenimo kokybei.

Skyrybos – didelė nelaimė šeimai, bet jos neatleidžia žmogaus nuo svarbiausios pareigos – tėvystės.

Išsiaiškinau kokią įtaką vaikui daro tėvų skyrybos ir kaip su juo elgtis ruošiant tokiam svarbiam žingsniui.

Literatūra

1. Ginott H.G. „Tarp tėvų ir vaiko: Nauji senų problemų sprendimai“. Vilnius 1999 m.

2. Kurienė A., Pivorienė R.V. „Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda“. Vilnius 2000m.

3. Miškinis K. „Pokalbiai su tėvais“. Kaunas LKKA 2000 m.

4. „Psichologija TAU“ žurnalai 98’6, 05’4, 00’4.

5. www.expovizija.lt

6. www.vjg.lt