TĖVŲ SMURTĄ (FIZINĮ, SEKSUALINĮ, EMOCINĮ) PATIRIANTYS VAIKAI: PRIEŽASTYS, PASEKMĖS IR PAGALBOS GALIMYBĖS

Turinys

Įvadas…………………………4

Dėstomoji dalis…………………………5

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA………………5

I.1. Fizinis smurtas……………………….5

• Naudojamo prieš vaikus fizinio smurto priežastys……..5

• Fizinis smurtas prieš vaikus šeimoje……………6

• Keletas teiginių apie šeimyninį smurtą…………7

• Fizinis smurtas prieš vaikus JAV……………..7

• Patarimai tėvams……………………8

• Greenland metodas (1987)……………….9

• Statistika……………………….10

I.2. Seksualinis prievarta…………………….11

• Seksualinės prievartos priežastys…………….11

• Vaikų seksualinės prievartos simptomai………….12

• Jehu potrauminio streso reakcijos…………….13

• Vaikų seksualinės prievartos pasekmės…………14

• Merginų, patyrusių seksualinę prievartą, pasakojimai……15

• Mokslininkų teiginiai………………….16

• Priežastys, dėl kurių vaikų seksualinės prievartos atvejai

dažnai lieka neišsiaiškinti………………….17

• Seksualinio išnaudojimo pobūdis…………….17

I.3. Emocinis (psichologinis) smurtas……………..18

• Vaiko emocinį išnaudojimą skatinančios elgesio formos…18

• Kritikos poveikis…………………….19

II. PASAULIO VALSTYBIŲ IR LIETUVOS PATIRTIS BEI

PREVENCINĖS PRIEMONĖS…………………19

II.1. Užsienio šalys………………………19

• Vaiko teisių deklaracija………………..19

• Vaiko teisių konvencija………………..19

• Prevencinės priemonės…………………20

II.2. Lietuva…………………………20

• Pirmieji žžingsniai…………………….21

• Prevencinės priemonės………………..21

 Saugaus vaiko centras………………21

 Vaikų telefono linija……………….22

• Lietuvos Respublikos įstatymai……………..22

Išvados…………………………24

Literatūra…………………………26

Įvadas

Mano pasirinkta tema yra labai aktuali. Pasaulyje yra daug vaikų, kurie patiria smurtą.

Smurtas prieš vaikus egzistavo amžiais. Jo supratimas ir vertinimas skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ar socialinio ekonominio visuomenės lygmens. Tačiau akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo mūsų nuostatų ir vertinimų, žala, kurią patiria ne tik pats skriaudžiamasis, bet ir visa visuomenė, tiek moralinė tiek ekonominė, yra akivaizdi ir didžiulė. Beveik 50 % emocinių ir elgesio sutrikimų slypi vaikystės patyrime.

Skriaudžiami vaikai vvystosi tokiomis sąlygomis, kurios neskatina moralės, sąžinės, pilietiškumo vystymosi, neskatina gebėjimo laisvai galvoti, galvoti be baimės, neskatina gebėjimo mylėti.

Svarbu yra išsiaiškinti priežastis, kodėl taip atsitinka, aptarti galimas pasekmes, numatyti problemų sprendimo galimybes ir stengtis, kad ateityje vaikai daugiau nebūtų sskriaudžiami bei išnaudojami.

Kursinio darbo tikslas: išstudijuoti mokslinę literatūrą apie smurtą ir pateikti galimas prevencines priemones.

Kursinio darbo uždaviniai:

1. Atskleisti smurto prieš vaikus priežastis.

2. Pateikti patirto smurto pasekmes.

3. Pateikti esamą situaciją ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.

Šiame darbe stengsiuosi pateikti įvairių mokslininkų nuomones (Browne, Bluglass ir kt. psichologų), jų atliktus tyrimus. Pateiksiu statistiką apie prievartą patyrusius vaikus. Taip pat pateiksiu keletą vaikų nuomonių, kaip jie jautėsi, kai buvo seksualiai išnaudojami.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti kas yra smurtas. Taigi smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, nepriežiūrą.

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA.

I.1. Fizinis smurtas.

Fizinis smurtas siaurąja prasme – tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas.

Fizinė prievarta:

 Mušimas ranka.

 Mušimas įvairiais daiktais.

 Smogimas, stumdymas.

 Bet koks skausmo sukėlimas.

 Kūno sužalojimo grėsmė.

 Naudojamo prieš vaikus fizinio smurto priežastys.

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus eekonominio pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas. Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai. Kokios priežastys?

Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:

• visų pirma, tai – skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį, skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai – geriausia terpė prievartai ir ssmurtui. 1998 m. atlikti namų ūkių biudžeto tyrimai rodo, jog šeimos su vaikais gyvena netgi blogiau negu pensininkai. 37,8 % tokių šeimų savo gyvenimo sąlygas vertina kaip gana blogas, o 49,3 % jų sunku susimokėti mokesčius už butą bei komunalines paslaugas. Tokių šeimų atžalos kartais net nelanko bendrojo lavinimo mokyklos.

• norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;

• siekdamas pakeisti vaiko elgesį;

• nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;

• paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;

• apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti;

• alkoholizmas;

• narkomanija;

• nedarbas;

• įkalinimas;

• prostitucija;

• nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas;

• chroniški neurotiniai tėvų susirgimai.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime vertinti neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrajai pusei. Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi, ir destruktyvus tokio elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris kaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartos protrūkius.

 Fizinis smurtas prieš vaikus šeimoje.

Šeima – svarbiausias veiksnys, apibrėžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis.

Vaiko psichologiniai sunkumai dažnai taip pat priklauso nuo santykių šeimoje, o norint juos pašalinti, reikia pakeisti vaiko vaidmenį ir bendravimo su juo stilių.

Autoritarinio stiliaus tėvams nelengva pasiekti, kad vaikai laikytųsi jų pateikiamų reikalavimų ir ttaisyklių. Todėl jie dažniausiai vaiko elgesį kontroliuoja bausdami – tiek fiziškai, kartais gana žiauriai, tiek kritikuodami. Vadovauti vaikų elgesiui be fizinių bausmių tėvams nelengva, nes reikia laiko ir pastangų ieškoti kitokių bendravimo būdų.

Tėvai dažnai pasirenka fizines bausmes, nes jiems atrodo, kad tai labai efektyvu, nes nutraukia klaidingą vaiko elgesį reikiamu momentu, o kartu išlieja savo pyktį. Tačiau tėvai baudžiantys fiziškai, labai retai tepasiekia ilgalaikio efekto. Mušdami tėvai dažniausiai siekia išmokyti vaiką tinkamai elgtis ir nubausti už nepaklusnumą. Suduodami vaikui, tėvai nori jį išmokyti atskirti, kas yra gerai ir kas blogai. Vaikas turi tai žinoti ir dėl savo asmeninio saugumo, ir kad išmoktų laikytis taisyklių. Tėvai moko vaiką pasisaugoti fizinio sužalojimo: kad nepartrenktų gatvėje mašina, kad nenukentėtų nuo ugnies ar elektros, neatsargiai elgdamasis ir kt. Vaikas, sugautas žaidžiant su degtukais ar kaišiojantis vielą į rozetę, greičiausiai stipriai gaus per rankas. Šiais ir panašiais atvejais mušimas yra loginis draudžiamo elgesio padarinys. Tėvai muša vaiką, nes yra tvirtai įsitikinę, kad vaikas ilgai atsimins tokią skaudžią pamoką, ir tai padės jam išmokti pačiam saugotis.

Taip pat vaikai baudžiami, kai nesilaiko šeimos taisyklių. Pavyzdžiui, vaikas mokomas nemeluoti, nevogti, neapgaudinėti, bet jis vis vien taip elgiasi, tada ir susilaukia bausmės. Tačiau mušimo kaip loginio padarinio ir aauklėjimo priemonės nauda labai ribota. Mušimas – tai tik bausmės už netinkamą elgesį, bet jis nemoko, kaip vaikas turi elgtis. Tėvai muša vaiką ir tada, kai šis daro tai, ko jam tuo metu nebuvo leista daryti.

Bausmė – būtina ir reikalinga elgesio valdymo dalis. Tačiau mušimas, nesvarbu už ką ir kam, vaiką veikia labai neigiamai. Mušdami vaiką, mokome daugiau, negu paklusti taisyklėms ir saugoti save, mušdami įdiegiame baimės ir menkavertiškumo jausmą, savęs nevertinimą, keršto troškimą ir kartu mokome jį, jog galima mušti mylimus žmones („tėtukas muša tave, nes myli ir nori tau gero“ – tipiškas tėvų paaiškinimas nubaustam vaikui).

Dar labiau neigiamai tolesnę vaiko asmenybės raidą veikia žiaurios bausmės. Tiksliai apibrėžti terminą „žiaurios bausmės“ yra gana sudėtinga, dažniausiai jomis laikomos tos, kurios, palyginti su kitų toje pačioje visuomenėje tėvų taikomomis bausmėmis, yra griežtesnės, žiauresnės. Žiauriai nubausti vaikai laikinai gali būti labai paklusnūs, todėl jų tėvai galvoja, kad tokios bausmės tinkamos. Tačiau iš tikrųjų žiauriai nubausti vaikai yra nusivylę, ir vėliau, išliedami savo jausmus mokykloje ir savo tėvų atžvilgiu, dažniausiai panaudoja elgesio modelį, kurį perėmė vaikystėje, t.y. žiaurumą. Taigi mušimas ugdo vaikų žiaurumą. Pedagogo J. Geniušio nuomone, apie 80 % tėvų dar muša vaikus.

B. Martino, kuris išanalizavo ir palygino tarpusavyje

daug tyrimų apie fizines bausmes ir jų padarinius, duomenimis, žiauriai baudžiami namie vaikai yra agresyvūs su kitais vaikais, su mokytojais ir kitais žmonėmis, jie dažniau nusikalsta paauglystėje. Ryšys tarp bausmių ir asocialaus elgesio ypač būdingas berniukams, kurie paprastai fiziškai baudžiami dažniau negu mergaitės. Pradėję lankyti mokyklą, šie berniukai laikomi „sunkiais vaikais“, o tapę paaugliais, neretai areštuojami už kriminalinius nusikaltimus. Nereikia pamiršti, kad žiauraus elgesio su vaiku padariniai pasireiškia gerokai vėliau (pradinėje mokykloje ar paauglystėje), ir tada ką nors pakeisti jau bbūna sunku.

 Keletas teiginių apie šeimyninį smurtą:

• Šeimyninio smurto atvejų išaugo kaip niekad anksčiau daug per pastaruosius 15 metų.

• Kai kuriems vaikams šeimyninis smurtas baigiasi tragedija – motinos mirtimi. Ne mažiau kaip pusė šeimyninio smurto atvejų vaikai taip pat patiria skriaudą.

• Vaikams reikalinga šilta aplinka tam, kad jie patys užaugę būtų geri tėvai, jaustų atsakomybę ir meilę savo vaikams. Netgi jei yra skriaudžiami ne patys vaikai, jie, būdami liudininkais, kai skriaudžiamas jiems mylimas žmogus, įgyja žalojančią patirtį.

• Vaikai gali pradėti bijoti pykčio ar prarasti visiškai pasitikėjimą. Jie gali jaustis kaltais ir tapti atsiskyrėliais arba linkę į depresiją. Kiti gali patys tapti agresyvūs.

 Fizinis smurtas prieš vaikus JAV.

Kasmet apie du milijonai vaikų JAV patiria prievartą iš savo šeimos narių. Tai tik oficialiai įregistruoti atvejai. TTikslaus šių nusikaltimų skaičiaus niekas nežino, nes šeimos vengia apie tai pranešti, bijodamos kaimynų apkalbų. Skaudu, kad vietoj švelnumo ir rūpesčio, kuriuos vaikai turėtų gauti šeimoje, jie yra mušami, deginami, prievartaujami, traumuojami psichologiškai, kenčia nuo fizinio ir dvasinio atstūmimo, vienišumo. Taigi nė kiek nekeista, kad tokie vaikai būna uždari, pasižymi dažna nuotaikų kaita, jų ryšiai su tėvais ir draugais būna nepastovūs ir nepatvarūs. Taip pat negalima atmesti tikimybės, kad patyrę prievartą vaikai ateityje skriaus savo vaikus, nemokės ir negalės nuoširdžiai prisirišti prie kito žmogaus. Galima išskirti keletą priežasčių, sudarančių sąlygas skriausti vaikus. Daugiausia įtakos tam turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka. Yra pastebėta, kad gana dažnai tėvai „skriaudėjai“ vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Dėl to nnukentėjo ir sulėtėjo jų socialinis ir emocinis vystymasis, jie nežinojo, ką reiškia būti mylimais ir globojamais. Taigi nė kiek nekeista, kad, matydami žiaurų tėvų elgesį, jie ėmė priimti jį kaip natūralų, savaime suprantamą, o vėliau patys pradėjo elgtis lygiai taip pat su savo vaikais. Labai dažnai tėvai „skriaudėjai“ vaiko atžvilgiu turi daug į ateitį nukreiptų lūkesčių. Kai jų lūkesčiai nepasitvirtina, frustracija ir pralaimėjimo jausmas verčia ieškoti nesėkmės kaltininko, „atpirkimo ožio“, kuriuo tampa ne kas kitas, kaip tik jų pačių vaikas. BBūtent ant jo ir „nuleidžiamas“ pyktis ir pagieža dėl nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo.

Lenth (1988 m.) nustatė, kad nereikia manyti, jog absoliučiai visi vaikystėje prievartą patyrę vaikai patys taps skriaudėjais. Jis teigia, kad tik vienas iš trijų tokių vaikų užaugęs pats pakėlė ranką prieš savo atžalas.

JAV organizuojamos įvairios programos, skirtos padidintos rizikos tėvų grupėms – skurdžiai gyvenantiems; nepilnametėms, vienišoms motinoms. Jiems pasakojama apie vaiko vystymąsi, poreikius, pojūčius, mokoma ir skatinama užmegzti glaudesnius ryšius su artimaisiais bei draugais, valstybinių įstaigų atstovais. Tyrimai rodo, kad tokios programos yra pakankamai veiksmingos.

 Patarimai tėvams.

Dažnai tėvai teisinasi dėl vaikų sužeidimų: “Jis suklupo ant laiptų”, “Ji atsitrenkė į duris”, “Jis paslydo vonioje”. Kai kurie tėvai dėl smurtinių veiksmų aiškinasi: “Aš truputėlį per daug išgėriau”, “Aš tik praradau kantrybę”.

Nėra pasiteisinimų dėl smurto prieš vaikus niekur ir niekada!

Ką jūs galite padaryti?

o Turite padaryti viską, ką galite, kad apsaugotumėte savo vaiką. Jei Jūsų vaikas nors kartą rimtai buvo sužeistas, sumuštas ar suspardytas, nepriklausomai nuo priežasties, pasirūpinkite, kad jam būtų suteikta reikiama medicininė pagalba ir priežiūra.

o Jei Jūs esate linkę į smurtą, ar jaučiate, kad galite smurtauti prieš vaiką, jums reikalinga pagalba ir parama. Jūs privalote kreiptis į specialistus.

o Tėvai kartais nerimauja, kad iš jų bus atimti vaikai. Tačiau tai turėtų būti taikoma tik kaip neišvengiama priemonė problemai išspręsti.

o Jei Jūs pastoviai jaučiate stresą ir pyktį bei jaučiate, kad galite prarasti savitvardą, patartina būtų:

 suskaičiuoti iki 10 ir giliai įkvėpti. Suteikti sau ir vaikui “pertraukėlę”;

 pakalbėti su draugu ar giminaičiu ir papasakoti kaip Jūs jaučiatės;

 surasti būdą atsipalaiduoti. Tai gali būti įvairūs pratimai, muzikos klausymas, puodelis arbatos, karšta vonia ar bet kas, kas Jums tinka;

 prisiminti apie tai, kas susiję su teigiamais jausmais vaikui, kas sukelia džiaugsmą ir meilę savo vaikui;

 stresines situacijas sumažina humoras;

 atrasti laiko nusiraminimui.

o Prašykite pagalbos. Būti tėvais – tai didžiulis įsipareigojimas prieš savo vaikus, Jūs turite jausti atsakomybę už jų ateitį. Jei Jūs patyrėte smurtą ir prievartą būdamas vaikas, pasistenkite užtikrinti, kad Jūsų vaikas nebekentės dėl to paties.

o Jei Jūs įtariate, kad šalia vaikas auga aplinkoje, kur yra smurtaujama, padėkite tam vaikui. Nebūkite abejingi. Apie smurtą praneškite policijai, socialinei tarnybai, vaikų teisių apsaugos tarnybai.

 Greenland metodas (1987).

Siekiant nustatyti šeimas, kuriose vaikai rizikuoja būti fiziškai išnaudojami yra naudojamas Greenland (1987) metodas:

Tėvai Vaikai

Anksčiau yra išnaudoję, nesirūpinę vaiku. Pirmam vaikui gimus buvo 20 metų ar jaunesni.

Vieniša motina (tėvas) arba gyvena atskirai.

Partneris nėra biologinis tėvas (motina).

Patys buvo išnaudoti, neprižiūrimi ir deprivuoti.

Socialiniu požiūriu izoliuoti, dažnai keičia gyvenamąją vietą, būstas skurdus.

Skurdas, motina (tėvas) bedarbiai arba nekvalifikuoti darbininkai.

Nepakankamai išsilavinę.

Piktnaudžiauja alkoholiu ir (ar) narkotikais.

Praeityje yra bbuvę kriminalinio smurtinio elgesio atvejų ir (ar) mėginimų nusižudyti.

Nėštumas, laikotarpis po gimdymo arba chroniška liga. Anksčiau buvo išnaudotas ar neprižiūrimas.

Išnaudotas ar neprižiūrimas buvo mažiau kaip penkerių.

Gimė per anksti arba mažo svorio.

Dabar mažesnio negu reikia svorio.

Gimimo trauma, chroniška liga, raidos požiūriu atsilikęs.

Ilgai buvo atskirtas nuo motinos.

Dažnai verkia, sunku nuraminti.

Yra maitinimo ir tuštinimosi sunkumų.

Įvaikis, globotinis ar posūnis (podukra).

 Statistika.

Pedagogo J. Geniušio nuomone, apie 80 % tėvų dar muša vaikus. Mušimas ugdo vaikų žiaurumą. Tokie vaikai ateityje patys bus žiaurūs – kas buvo mušamas, tas visuomet turės norą mušti kitus. Praktika rodo, kad daugelį didelių nusikaltėlių vaikystėje ir jaunystėje tėvai mušė. J. Geniušas griežtai pasisako ne tik prieš fizinių bausmių naudojimą šeimoje, bet ir prieš vaikų peikimą, nuolatinį ujimą. Jo nuomone, peikimai, ypač vieši, skaudžiai žeidžia vaiko savigarbą ir mažai kuo skiriasi nuo fizinių bausmių. Paniekintas ir peiktas vaikas kenčia ir morališkai, ir fiziškai.

Browne rašo, kad šiandien D. Britanijoje vaikų išnaudojimas yra viena iš didžiausių mažų vaikų mirties priežasčių, kiekvieną savaitę nuo savo tėvų rankos miršta nuo vieno iki keturių vaikų.

Nacionalinė žiauraus elgesio su vaikais prevencijos draugija registruoja visus vaikus, kurie patyrė smurtą 12 Anglijos didmiesčių ir grafysčių.

Pranešimai apie smurtą prieš vaikus šeimoje JAV (tūkstančiais)

I.2. Seksualinė prievarta.

Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis.

Tai seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą; prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką glamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas.

Finkelhor ir Korbin [2] apibrėžimas: „Vaikų seksualinė prievarta (VSP) – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nnekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio“. Pagal šį apibrėžimą, VSP – tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir prostitucija).

Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio lytinis smurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.

Seksualinė prievarta:

 Išprievartavimas ar mėginimas išprievartauti.

 Vaiko panaudojimas pornografijai.

 Lytinių organų demonstravimas.

 Atviras kalbėjimas apie seksą norint ššokiruoti vaiką ar sukelti jos (jo) susidomėjimą.

 Leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus ar pornografinius žurnalus.

 Seksualinės prievartos priežastys:

o Skurdas;

o Norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;

o Siekdamas pakeisti vaiko elgesį;

o Nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;

o Paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar gglobą;

o Apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti.

 Vaikų seksualinės prievartos simptomai.

Dažnai vaikas nepasisako, kas su juo įvyko, tačiau jo elgesys pasikeičia. Toliau išvardyti požymiai gali padėti nustatyti patirtą seksualinę prievartą:

A. Somatiniai simptomai:

• vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sutrikimai;

• genitaliniai ar analiniai sužeidimai (patinimai, kraujavimai);

• šlapinimasis ar tuštinimasis į drabužius (nevalingas);

• venerinės ligos;

• genitaliniai skausmai ar niežulys;

• svorio didėjimas (dėvi laisvus, neišryškinančius kūno drabužius);

• kompulsyvi masturbacija, masturbuojasi kitiems matant;

• apetito sumažėjimas ar staigus padidėjimas (ir kiti rimtesni valgymo sutrikimai, pvz., anoreksija);

• pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje, nuovargis klasėje);

• neseniai atsiradę somatiniai negalavimai, ypač pilvo skausmai;

• nemalonus kvapas (nesirūpina asmens higiena).

B. Elgesio ir nuotaikų pokyčiai:

• emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno iki kito kraštutinumo;

• konkretaus asmens, vietos baimė arba fobija;

• staigus nusistatymas prieš ką nors, pvz., prieš vieną iš ttėvų;

• nenustygimas vietoje;

• elgesys ne pagal amžių (kaip suaugusiojo);

• vaikiškas elgesys (kabinasi į suaugusius, čiulpia nykštį);

• dažnas bėgimas iš pamokų;

• užsisvajojimas, problemos mokykloje (pvz., pablogėję pažymiai);

• greitas susierzinimas, kantrybės stoka;

• netinkamais būdais rodomas prieraišumas suaugusiems (genitalijų glamonėjimas, erotiški bučiniai);

• nenoras persirenginėti fizinio lavinimo pamokoms mokykloje (savo kūno gėdinimasis);

• priešiškumas ir agresyvumas suaugusiems arba nuolatiniai bandymai suaugusius pamaloninti;

• nepasitikėjimas: jis atsiranda dėl to, kad vaikas jaučiasi išduotas ne tik vieno iš tėvų, tapusio prievartautoju, bet ir kito, nesugebėjusio vaiko apginti. Šis išdavystės jausmas lengvai generalizuojasi, ir vaikas gali nepasitikėti kitais suaugusiaisiais, yypač – autoritetingais asmenimis (mokytoju, gydytoju);

• atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių (vengimas tiesioginio kontakto, šalinimasis);

• mažai draugų;

• tėvai neleidžia vaikui nakvoti draugų namuose;

• drovisi paliestas;

• nepakankama savigarba ir savimonė;

• perdėtas domėjimasis žmonių ir gyvūnų seksualiniu gyvenimu;

• ankstyvi pagal amžių seksualiniai žaidimai;

• bėga iš namų, apima depresija, žalojasi, bando nusižudyti. Depresija gali kilti dėl pačios seksualinės prievartos ar dėl kaltės jausmo, nepakankamo savęs vertinimo, krizės šeimoje ir tėvų skyrybų išaiškinus prievartą;

• Sunkesnio seksualinės prievartos tipo atvejais gali būti stebimas potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Tipiški PTSS požymiai – besikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykį (mažiems vaikams – besikartojantys žaidimai, paremti traumuojančiais įvykiais), besikartojantys jaudinantys sapnai apie įvykį, staigus įvykio kartojimosi pojūtis, padidėjęs dirglumas, fiziologinės reakcijos įvykių, kurie simbolizuoja ar primena buvusios traumos detales, metu;

• Isterijos ir disociacijos simptomai: yra aprašytos seksualinę prievartą patyrusių vaikų konversinės reakcijos. Konversiniai simptomai reiškia vaiko bandymą “pašalinti” traumuojančius prisiminimus naudojant išstūmimo, neigimo, afekto izoliacijos ir skilimo psichologinės gynybos mechanizmus. Vaikų ankstyvosios disociacijos požymiai yra įsivaizduojamas draugas, užmaršumas su amnezijos periodais, perdėtas fantazavimas ir svajojimas, vaikščiojimas miegant;

• Daugybinis asmenybės sutrikimas (DAS): gali kilti kaip kraštutinių disociacinių reakcijų pasekmė, kai dėl kraštutinio skilimo susikuria grupė atskirų asmenybių. DAS pagrindinis etiologinis faktorius yra sunki seksualinė prievarta, dažnai naudojant fizinę prievartą. DAS gali kilti ir vaikams, ir vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems.

 Jehu potrauminio streso rreakcijos.

Potrauminio streso reakcijos, susidarančios dėl vaikų patirto seksualinio išnaudojimo (Jehu, 1988)

Vis pasikartojantis išnaudojimo išgyvenimas

• Sugrįžtantys ir įkyrūs išnaudojimo prisiminimai.

• Pasikartojantys su išnaudojimu susiję nemalonūs sapnai.

• Jutimas, kad iš naujo išgyvena išnaudojimą.

• Distresas, susidūrus su išnaudojimą primenančia situacija.

Atkaklus vengimas su išnaudojimu susijusių dalykų

• Su išnaudojimu susijusios veiklos ar situacijų vengimas.

• Su išnaudojimu susijusių minčių ar jausmų vengimas.

• Nesugebėjimas prisiminti išnaudojimo.

• Disociatyvios reakcijos:

a) Nusišalinimas;

b) Depersonalizacija;

c) Daugeriopa asmenybė.

Nuolatinis padidėjęs susijaudinimas

• Miego sutrikimai.

• Irzlumas, pyktis, agresija.

• Per didelis budrumas.

• Fiziologinės reakcijos į išnaudojimą primenančius įvykius.

 Vaikų seksualinės prievartos pasekmės.

 Lėtinis arba uždelstas PTSS: ši PTSS forma gali atsirasti vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems, kurių prisiminimai apie patirtą traumą dažniausiai būna nuslopinti. Tokiems žmonėms susidūrus su pirminį traumuojantį įvykį primenančia situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su skausmingomis afektinėmis būsenomis ir pojūčiais, kad vėl išgyvenama patirta situacija.

 Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis: piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais vaikystėje seksualinę prievartą patyrę žmonės dažniausiai pradeda paauglystėje ar jaunystėje. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma.

 Valgymo sutrikimai: yra pastebėtas ryšys tarp seksualinės prievartos ir valgymo sutrikimų. Valgymo sutrikimai, anoreksija ar bulimija, dažnai prasideda paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo ir kūno įvaizdžio bei lytinio identiškumo problemas.

 Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS): gana dažnai pasitaiko tarp vaikystėje patyrusių incestą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali prasidėti vaikystėje ar ppaauglystėje. Didesnis RAS paplitimas tarp moterų aiškinamas tuo, kad mergaitės dažniau patiria seksualinę prievartą nei berniukai.

 Somatoforminis sutrikimas: pagrindiniai somatizacijos sutrikimo simptomai yra galūnių skausmai, kvėpavimo ar rijimo sutrikimai, vėmimas, deginantys analiniai ar genitaliniai, menstruaciniai skausmai.

 Seksualinio elgesio ir lytinio identiškumo sutrikimai. Literatūroje aprašomi du adaptacinių reakcijų į patirtą SP tipai: pirmasis – kontrolės siekimas aktyviai kartojant traumą, antrasis – bandymas susidoroti su problema vengiant seksualinių dirgiklių.

a) Hiperseksualumas: literatūroje aprašoma ikimokyklinio amžiaus vaikų seksualizacija po patirto incesto; jos laipsnis tiesiogiai proporcingas seksualinio ryšio intensyvumui ir trukmei. Vyresni vaikai ir paaugliai, patyrę seksualinę prievartą, gali pradėti kompulsyviai masturbuotis, gundančiai elgtis ir gyventi palaidą lytinį gyvenimą. Tokie vaikai nemoka atskirti prieraišumo nuo seksualinio ryšio. Kai kuriems vaikystėje patyrusiems incestą suaugusiems gali rastis kompulsyvus seksualumas.

b) Seksualinis slopinimas: daugumas tyrimų aprašo SP patyrusių vaikų fobines reakcijas į seksualinius stimulus, seksualumo slopinimą ir vėlesnes seksualines disfunkcijas, jiems suaugus.

c) Pažeistas lytinis identiškumas: tiek patyrusiems SP berniukams, tiek mergaitėms gali pasitaikyti lytinio vaidmens raidos patologija. Tyrimų metu SP patyrusios mergaitės labiau pasižymėjo priešingai lyčiai būdingu elgesiu ir nepasitenkinimu savąja lytimi nei kontrolinės grupės mergaitės. Klinikiniai SP patyrusių berniukų stebėjimai rodo lytinio identiškumo sutrikimą ir moterišką elgesį, o panašiuose suaugusių tyrimuose aprašomas vyriškosios lyties identiškumo nepatvarumas, seksualinė disfunkcija ir homofobija.

 Merginų,

patyrusių seksualinę prievartą, pasakojimai.

Inesa: „Man buvo 15 m. Turėjau vaikiną, jam buvo 16 m. Tada dar buvau nekalta, skaisti panelė. Pas mus šeimoje buvo priimta, jog, jei vaikinas atėmė nekaltybę, tai turi su juo ir apsivesti. Jis atėjo išgėręs, namuose buvau viena, jis ne. Jų buvo keturi. Mano vaikinas pasikvietė į kambarį. Jame likom dviese, kiti virtuvėje. Jis pradėjo prie manęs kabinėtis, aš rėkiau, bet niekas manęs negirdėjo. Norėjau, kad kas nors ateitų, bet nieko neprisišaukiau. Jis suplėšė drabužius ir nnuvertė mane į lovą, į tėvų lovą. Man buvo labai baisu, nes jis už mane buvo stipresnis. Aš jam negalėjau pasipriešinti. Neužilgo jis buvo manyje. Man labai skaudėjo. Prakeikiau tą vakarą ir jį. Viską baigęs jis išėjo. Kitą dieną visiems prisigyrė, kad nuėmė man nekaltybę. Mama to nežinojo. To nežinojo nė vienas iš mano giminės. Paskui jis pradėjo mane mušti. Mušdavo, kad ateinu su kelnėm, ar su trumpesniu sijonu. Galiausiai ryžausi jį palikti. Jis pradėjo mane persekioti. Negalėjau eiti į mmokyklą, nes ten jis manęs laukdavo ir mušdavo. Mane iš mokyklos išmetė dėl prasto lankomumo. Sužinojo mama. Mama bijojo ką nors sakyti tėvui. Po to incidento (nekaltybės praradimo) praėjus porai savaičių, prie manęs pradėjo seksualiai kabinėtis tėtis. Man buvo labai ssunku. Neišlaikiau spaudimo, seksualinio persekiojimo, bandžiau žudytis, bet neišėjo. Dabar mama išsiskyrė su tėčiu. Tą vaikiną aš pamiršau. Persikrausčiau kitur. Susiradau kitą. Bet su juo santykiauti negaliu, man tai per daug skausminga ir baisu. Nenoriu, kad dar nors viena pana patirtų tai, ką patyriau aš. Visa tai labai baisu. Dabar jau atsigaunu. Bet dar sunkiai. Norėjau tuo momentu numirti.“

Inga, 14 metų: „Man dar buvo 5 metai. Mama eidavo į darbą, ji dirbo gamykloje,

aš buvau dar maža ir mane patėvis ištvirkino. Aš žadėjau viską mamai pasakyti, bet patėvis pasakė, jog man užmuš. Mamai aš nesakiau, nes aš bijojau. Po to apsigyvenau pas močiutę ir gyvenau 4 metus, nes močiutė mirė. Tada man jau buvo 12. Patėvis vėl ištvirkino, nes neturėjo kkitokio būdo kaip nubausti mane, nes aš neklausiau. Tada aš jau pasakiau policijai, bet jie neturėjo įrodymų, todėl jis dar gyvas, netgi namo bijau važiuoti. O mane išprievartavo namuose, o mama nepatikėjo. Todėl jaučiuosi pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje. Aš tų dalykų nenoriu prisiminti, nes man skaudu. Mane iš viso tvirkino apie 20 kartų. Jo vardas Serioža, jam 35 metai“.

 Mokslininkų teiginiai.

Bluglass (1979) skelbia, kad dažniausias yra tėvo – dukters incestas. Patėvio – podukros ryšiai (nors juridiniu požiūriu tai nėra incestas) iirgi dažni. Bluglass rašo, kad nors maždaug 50 % visų vaikus išnaudojančių tėvų būdingas alkoholizmas, polinkis smurtauti, nusikalsti įstatymui, kiti 50 % pasirodo esą palyginti „normalūs“, ypatingomis savybėmis neišsiskiriantys žmonės. Nacionalinės žiauraus elgesio su vaikais prevencijos draugijos (1992) ataskaitoje nurodyta, kad 40 % vyrų, fiziškai ar seksualiai išnaudojusių vaikus, yra buvę teisti. Dauguma vaikus seksualiai išnaudojančiųjų – vyrai.

Sgroi (1982) abejoja, ar vaikų seksualinį išnaudojimą pirmiausia motyvuoja seksualiniai troškimai; seksualiniai nusikaltėliai sako, kad išnaudodami vaiką jie jaučiasi galingi ir didingi.

Išmokti vaikų išnaudojimo būdai nebūtinai perduodami iš kartos į kartą. Kaufman

ir Zigler (1987) apžvelgė šios srities duomenis ir padarė išvadą, kad maždaug vienas 1/3 tėvų, kuriuos vaikystėje išnaudojo fiziškai ar seksualiai arba kuriais visiškai nesirūpino, išnaudos savo vaikus, tačiau likusieji 2/3 rūpinsis savo vaikais kaip pridera. Tai svarbu, kadangi vis dažniau klaidingai manoma, kad išnaudoti vaikai išnaudos savo vaikus.

Sorensen, Snow (1991) analizavo 116 vaikų (nuo 3 iki 17 m. amžiaus) pasakojimus apie patirtą prievartą. Jie teigia, kad labai svarbu išlaukti kol vaikas ims pasakoti apie patirtą prievartą aiškiai, iki to laiko jis gali bandyti išsiginti patirtų išgyvenimų. Išsigynimo stadijai būdingi šie bruožai:

• Pamiršimas (Aš pamiršau kaip ten viskas buvo.).

• Nutolinimas (Tai atsitiko Jonukui/ tai buvo labai senai.).

• Sumažinimas (Tai atsitiko tik vieną kartą.).

• Jėgos ppanaudojimas (Jis bandė, bet aš sudaviau jam ir pabėgau.).

• Atsiribojimas (Kai jis daro tai aš visai apie tai negalvoju.).

• Juokavimas (Aš tik pajuokavau.).

 Priežastys, dėl kurių vaikų seksualinės prievartos atvejai dažnai lieka

neišsiaiškinti.

Vaikų seksualinės prievartos atvejai dažnai lieka neišaiškinti, nes:

 Vaikui gali būti baisu ir gėda apie tai kam nors papasakoti.

 Mažas vaikas gali nesuprasti, jog tai yra blogai.

 Prievartautojas gali būti vaikui artimas ir brangus žmogus.

 Vaikas gali nežinoti, kam ir kaip galėtų apie tai papasakoti.

 Vaikas gali būti visapusiškai priklausomas nuo prievartautojo.

 Labai dažnai vaikas būna stipriai įbaugintas prievartautojo.

 Seksualinio išnaudojimo pobūdis.

Seksualinio išnaudojimo pobūdis, remiantis 1732 seksualinio išnaudojimo atvejais (1988 – 1990 m. duomenys(Creighton, 1992))

Vaginalinis lytinis aktas 143 (8%)

Analinis lytinis aktas 89 (5%)

Mėginimas atlikti vaginalinį (analinį) lytinį aktą 105 (6%)

Vaginalinė penetracija 194 (11%)

Analinė penetracija 109 (6%)

Oralinė penetracija 97 (6%)

Nusikaltėlio atliekama vaiko masturbacija 97 (6%)

Vaiko laižymas/čiulpimas/apspjovimas 30 (2%)

Vaiko glamonėjimas 370 (21%)

Seksualiniu būdu perduodama liga – vaikui 14 (1%)

Vaiko atliekama nusikaltėlio masturbacija 103 (6%)

Remiantis JAV statistiniais duomenimis, 90 % mergaičių, patyrusių lytinį smurtą

iki dešimties metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Nyderlandų statistika rodo, jog 96,7 % kraujomaišos smurto atvejų policijai yra nepranešami.

I.3. Psichologinis, emocinis smurtas.

Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Hiperglobai būdingas prievartinis siekimas neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelyg ilgas „vaikiško“ auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas. Tai ir „kūdikiškos“ 7 &– 15 metų vaiko glamonės, motinos siekimas „uzurpuoti“ visą vaiko laiką, dėmesį, jo izoliacija nuo bendraamžių. Tai ir jo aptarnavimas, užgaidų tenkinimas, saugojimas nuo bet kokių sunkumų, darbo, superpriežiūra ribojant kiekvieną vaiko žingsnį.

Emocinė prievarta:

 Pasityčiojimas.

 Žodinė agresija.

 Žeminimas.

 Gąsdinimas.

 Vertimas jaustis kaltam.

 Nuolatinis blogos savijautos sukėlimas.

 Parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas.

Nepriežiūra – dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir psichologinio smurto dalis. Tai socialinis – pedagoginis vaikų apleistumas.

Nesirūpinimas, apleidimas:

• Biologinių ar psichologinių vaiko poreikių netankinimas (nesirūpinimas vaiko maitinimu, rengimu, saugumu ir sveikata).

• Išvijimas iš namų.

 Vaiko emocinį išnaudojimą skatinančios elgesio formos.

Tėvų elgesio formos, skatinančios vaiko emocinį išnaudojimą:

o Baudimas už pozityvų elgesį, pavyzdžiui, šypsojimąsi, judrumą ir manipuliavimą daiktais.

o Elgesys, dėl kurio trukdomas tėvo (motinos) – vaiko pritapimas (bonding).

o Veiksmai, dėl kurių mažėja vaiko savigarba.

o Tėvų veiksmai, dėl kurių vaikas baudžiamas už bendravimo sugebėjimus, pavyzdžiui, už šliejimąsi prie kitų žmonių.

 Kritikos poveikis.

Tėvai, nebaudžiantys fiziškai, gali būti priešiški savo vaikams kitais būdais, ypač

jei nuolat kritikuoja ir įžeidinėja savo vaiką: „Tu niekam tikęs“, „Tu nieko nemoki pats padaryti“, „Tu toks verksnys, koks iš tavęs bus vyras“ ir kt. Toks tėvų elgesys vaikams dažniau negu žiaurumas kelia nerimą, priverčia užsisklęsti savyje.

J. Geniušas griežtai pasisako ne tik prieš fizinių bausmių naudojimą šeimoje, bet ir prieš vaikų peikimą, nuolatinį ujimą.

Jo nuomone, peikimai, ypač vieši, skaudžiai žeidžia vaiko savigarbą ir mažai kuo skiriasi nuo fizinių bausmių. Paniekintas ir peiktas vaikas kenčia ir morališkai, ir fiziškai.

Kartais tėvai, norėdami, kad jų vaikas būtų nuo jų mažiau priklausomas, savarankiškesnis, kritikuoja, pajuokia vaiką už jo siekimą visada būti kartu su tėvais, ir taip tik dar labiau pablogina padėtį. Daugelis tėvų pasakoja, kad baramas, gėdinamas vaikas dar labiau „prilimpa“ prie jų, verkšlena, kabinasi už drabužių ir kt. Barimas, kritikavimas tik padidina vaiko priklausomumą nuo suaugusiojo, nnes baramas vaikas jaučiasi tėvų atstumiamas ir bet kokiomis priemonėmis stengiasi vėl atkovoti tėvų dėmesį, būti nuramintas, o geriausias būdas tam pasiekti – pradėti elgtis kūdikiškai.

Paprastai tėvų kantrybė greičiau išsenka, negu vaikas pavargsta verkti, ir vaikas pasiekia norimų rezultatų – tėvų dėmesio ir buvimo kartu su jais. Galbūt geresnis būdas yra ne barti vaiką už jo prisirišimą prie tėvų, bet pamažu skatinti vaiko savarankiškumą, pagirti jį net už nedidelį savarankiškai atliktą darbą, ar už tai, kad jis sutiko pabūti su kkitais vaikais tėvams išėjus į kitą kambarį.

II. PASAULIO VALSTYBIŲ IR LIETUVOS PATIRTIS BEI PREVENCINĖS PRIEMONĖS.

II.1. Užsienio šalys.

 Vaiko teisių deklaracija.

1959 m. lapkričio 20 d. Generalinė Jungtinių Tautų Organizacijos Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją siekdama, kad vaikai turėtų laimingą vaikystę ir savo ppačių ir visuomenės labui naudotųsi čia numatytomis teisėmis ir laisvėmis, ir ragina tėvus, vyrus ir moteris, kaip atskirus asmenis, taip pat savanoriškas organizacijas, vietos valdžios organus ir nacionalines vyriausybes pripažinti šias teises ir jas ginti teisinėmis ir kitomis priemonėmis, priimamomis vadovaujantis šiais principais: „Vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo, žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu, nesvarbu, kokia forma“.

 Vaiko teisių konvencija.

1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos priimta Konvencija dėl vaiko teisių, kurioje raginamos visos valstybės dalyvės apsvarstyti klausimą dėl Konvencijos pasirašymo ir ratifikavimo ar prisijungimo prie jos ir išreiškia viltį, kad ji artimiausiu metu įsigalios. Čia valstybės dalyvės (6 straipsnis) pripažįsta kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis, (19 sstraipsnis) imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių siekdamos apginti vaiką nuo visų formų fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų. Tokios priemonės reikiamais atvejais apima veiksmingas procedūras rengiant socialines programas, leidžiančias suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitokių priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikais atvejais, o prireikus iiškelti ir baudžiamąją bylą. (34 straipsnis): Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiuo tikslu Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos uždrausti:

a) lenkti ar prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje seksualinėje veikloje,

b) išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus prostitucijoje arba kitoje neteisėtoje seksualinėje veikloje,

c) išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus pornografijoje ir pornografiniuose leidiniuose. (39 straipsnis): Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir socialiai reintegruotis vaikui, tapusiam kokio nors ignoravimo, išnaudojimo, piktnaudžiavimo, kankinimų ar kito žiauraus , nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar baudimo auka.

 Prevencinės priemonės.

Vakarų Europoje ir JAV išsamūs smurto prieš vaikus tyrimai atliekami nuo šeštojo dešimtmečio. Septintajame dešimtmetyje įkuriamos prieglaudos, krizių centrai moterims – smurto aukoms. JAV sukurta Nacionalinė koalicija prieš smurtą šeimoje, Nacionalinė koalicija prieš seksualinį smurtą, Nacionalinis išžaginimų prevencijos ir kontrolės centras. Vakarų šalių vyriausybės, siekdamos įveikti smurtą, rengia ir finansuoja plačias lytinio švietimo, sveikatos apsaugos, psichologinių, policijos, socialinės rūpybos tarnybų programas.

Ypač didėjantis tiek visuomenės, tiek specialistų susidomėjimas vaikų prievartos problema Vakarų šalyse pastebimas paskutinį dešimtmetį. Nors tai sena problema, tačiau dabar į ją pradėta žiūrėti kaip į psichologinę, psichiatrinę, vaikų teisių apsaugos problemą. Atliekami vaikų prievartos paplitimo tyrimai. Nuo 1980 mm. tokių tyrimų sparčiai gausėja. Jais bandoma nustatyti, kokia populiacijos dalis vaikystėje yra patyrusi smurtą.

II.2. Lietuva.

 Pirmieji žingsniai.

Su prievartos aukomis pirmieji susidūrė medikai, teikdami pagalbą hospitalizuotiems vaikams. Remiantis Lietuvos vyriausiųjų pediatrų duomenimis 1994 m. šalies gydymo įstaigų stacionaruose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų 111 patyrę fizinį smurtą, 11 – seksualinę prievartą ir 14 – psichologinę prievartą, 15 vaikų išgelbėti nepavyko, jie mirė. Be jokios abejonės šie medikų duomenys nebuvo tikslūs, nes dažnai smurtą, kaip traumos priežastį, artimieji neigia, ir todėl jis sunkiai įrodomas. Ypač slepiami lytinio smurto faktai. Itin glaudžiai susiję smurtas ir nepriežiūra. Jie ypač pražūtingi vaikams tose šeimose, kuriose smurtaujama ne tik prieš vaiką, bet ir prieš moterį (motiną). Motina yra bejėgė apginti savo vaikus, nes pati yra smurto auka, kuri kartais iš nevilties griebiasi smurto.

Remiantis Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 1996 m. 224 vaikai nukentėjo nuo įvairaus lytinio smurto, 11 vaikų patyrė sunkius kūno sužalojimus, 17 vaikų buvo nužudyti (tyčinė žmogžudystė), įvykdyta viena netyčinė žmogžudystė, 30 vaikų mirties atvejų nėra išaiškinta. Nuo 1995 m. 3,3 % išaugo valkataujančių vaikų skaičius, 1996 m. užregistruoti 720 valkataujantys vaikai.

Ši Lietuvos vaikų padėtis paskatino tirti smurto paplitimą šeimose, tėvų įtaką vaikui bei jjo pasaulėžiūros formavimui, ieškoti kelių problemos sprendimui.

 Prevencinės priemonės.

1994 metais pradėtas kurti vaikų teisių apsaugos tarnybų tinklas miestuose ir rajonuose, Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją, smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skyrė spauda. Galima tvirtinti, kad faktiškai Lietuva šiuo laikotarpiu pasekė civilizuoto pasaulio pavyzdžiu ir pripažino turinti vaikų smurto ir prievartos (fizinės, seksualinės, emocinės) problemą.

Problemoms nagrinėti ir spręsti 1997 m. pradžioje Seime buvo sudaryta Šeimos ir vaiko reikalų komisija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje įkurtas Vaikų, jaunimo, šeimos bei vyrų ir moterų lygių galimybių skyrius.

Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas pilietis, bet ne tiesiogiai, o per specialias tarnybas, valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Vaikų teisių apsaugos tarnyba tėra tik viena iš grandžių, o realią pagalbos sistemą turi užtikrinti kitos grandys (vaikų ir psichinės sveikatos tarnybos, krizių intervencijos centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai vaikams ir paaugliams, turintiems socialinių problemų, su šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai ir kt.), kurių dar labai trūksta.

 Saugaus vaiko centras.

Nuo 2000 m. rudens vaikams, patyrusiems fizinę, emocinę ar seksualinę prievartą

šeimoje ar kitur, teikiama specializuota tarpdisciplininė komandos pagalba – konsultuoja vaikų psichologas, psichiatras, socialinis darbuotojas ir teisininkas. Teikiamos tiek vienkartinės konsultacijos, tiek ir ilgalaikė pagalba. Psichologinė pagalba mažesniems vaikams teikiama žaidimo terapijos forma. Paaugliams vyksta meno

terapijos grupė. Patyrusius prievartą vaikus į Saugaus vaiko centrą nukreipia gydytojai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, o atveda tėvai, seneliai, globėjai ar vaikų namų darbuotojai. Siekiant sumažinti fizinio ar emocinio smurto šeimose, tėvai, seneliai ir globėjai mokomi efektyvesnio bendravimo su vaikais įgūdžių, nesmurtinės disciplinos būdų bei vaikų emocinių poreikių atpažinimo psichologinio švietimo kursuose. Yra vedami seminarai, skaitomos paskaitos vaikų prievartos intervencijos, prevencijos temomis. Į pagalbą yra įtraukiami tėvai, psichologai, socialiniai darbuotojai, savanoriai, policijos nepilnamečių reikalų inspektoriai ir kt.

 Vaikų telefono linija.

Vaikų telefono linija ((toliau VTL) oficialiai pradėjo veikti 1997 m. Ji sukurta padėti vaikams, patyrusiems fizinį ar seksualinį smurtą, esantiems krizinėje situacijoje, turintiems sunkumų su tėvais, artimaisiais. Vaikai gali kreiptis tiesiogiai patys, nelaukdami niekieno pagalbos iš šalies. Kasdien nuo 16 iki 21 val. prie telefono budi savanoriai konsultantai. Pagrindiniai VTL klientai – vaikai ir paaugliai iki 18 m. Skambinantiems vaikams svarbūs tarpasmeniniai santykiai. Jie jautriai reaguoja į nesutarimus su draugais ar tėvais.

 Lietuvos Respublikos įstatymai.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 135 straipsnis (toliau str.) už sunkų

mažamečio ssveikatos sutrikdymą (laisvės atėmimas nuo 2 iki 12 metų), 138 str. už nesunkų mažamečio sveikatos sutrikdymą (laisvės atėmimas iki 5 metų), 140 str. už fizinį skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui (laisvės atėmimas iki 2 metų) numato baudžiamąją atsakomybę. <

149 str. (išžaginimas): tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų. 150 str. (seksualinis prievartavimas): tas, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 iki 13 m. 151 str. (privertimas lytiškai santykiauti): tas, kas grasindamas panaudoti smurtą, panaudodamas kitokią psichinę prievartą arba pasinaudodamas nepilnamečio asmens priklausomumu privertė jį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą, baudžiamas laisvės atėmimu iki 5 m. 153 str. (mažamečio asmens tvirkinimas): tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės aatėmimu iki 2 m.

Anot S. J. Savickaitės Lietuvoje veikia gana griežti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamąją atsakomybę už lytinius nusikaltimus ir prievartą. Tačiau reikia pripažinti, kad minėti įstatymai ne visada taikomi asmenims, įvykdžiusiems lytinius ar su prievarta susijusius nusikaltimus ne todėl, kad to nenori ar nesugeba teisėjai. Pirmiausia, apie daugelį tokių nusikaltimų nesužinoma, nes nukentėjusieji vengia viešumo, bijo keršto ir visuomenės nuomonės, esą dėl patirtos prievartos kalti jie patys. Kita vertus, dažnai lytiniai nusikaltimai vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje – su juo blogai eelgiasi mylimi žmonės, – todėl vaikas tikrai neturi kam pasiskųsti; suprantama, kaltininkas savo noru taip pat neprisipažins.

Išvados

Smurtas prieš vaikus yra nenaujas reiškinys. Jis visada egzistavo ir, deja, egzistuos. Bet vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto, o valstybė ir visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias programas, kurių tikslas – kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto, o nepavykus apsaugoti – mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Smurto problema yra ne tokia, kurią galėtų išspręsti įstatymo priėmimas, vienkartinis ministerijos ar savivaldybės sprendimas, potvarkis, naujos specialistų laidos paruošimas ar naujos įstaigos kūrimas. Tik suvienijus visų, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos, specialistų, nevyriausybinių organizacijų atstovų, ministerijų bei savivaldybių pastangas, galima sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos programą.

• Sumažinti prievartą ir smurtą visuomenėje gali kiekvienas iš mūsų:

a) suteikdamas vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir prievartautojus;

b) mokydamas vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų;

c) padrąsindamas vaiką , kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį suaugusiam

žmogui, kuriuo jis pasitiki;

d) pranešdamas žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną įtartiną

atvejį;

• Valstybė turi šviesti visuomenę ir šeimas, aiškinti apie dvasines vaiko reikmes,

tėvų vaidmenį.

• Jei šeima priskirta „rizikos grupei“, valstybė turi užtikrinti:

e) „rizikos šeimų“ švietimo programų sukūrimą;

f) „rizikos šeimų“ konsultavimo paslaugas;

g) šeimos terapijos paslaugas „rizikos ššeimoms“;

h) individualios psichoterapijos paslaugas tėvams, kai dėl jų asmenybės problemų

pažeidžiamos vaiko teisės;

i) socialinio darbuotojo įtaką šeimai, kilus įtarimui, kad vaikas kenčia smurtą ir prievartą.

• Jei panaudojus šias galimybes vaiko saugumas tebėra pavojuje, jį galima laikinai

atskirti nuo biologinės šeimos, perkeliant į kitą šeimą ir visomis priemonėmis toliau siekti biologinės šeimos reintegracijos.

• Jei panaudojus visas galimybes paaiškėja, kad biologinės šeimos reintegracija

nebeįmanoma, jos alternatyva turi būti įvaikinimas, teikiant pirmenybę įvaikinimui Lietuvoje. Trečias kelias – vaikų globos įstaiga.

Norisi tikėti, kad Lietuvoje susiformuos požiūris:

ŽALODAMI IR PRIEVARTAUDAMI SAVO VAIKUS, MES PAVAGIAME JŲ GYVENIMĄ.

Literatūra:

1. Irena Leliūgienė „Žmogus ir socialinė aplinka“, Kaunas, Technologija, 1997.

2. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas.

3. Gediminas Navaitis „Psichologinė parama vaikui“, Vilnius, 1997.

4. Carole Sutton „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“, Vilnius, VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 1999.

5. Vaiko teisių konvencija.

6. www3.vdu.lt.

7. www.saugus-vaikas.lt.

8. www.sociumas.lt.

9. www. vaikunamas.lt.

10. Rita Žukauskienė „Raidos psichologija“, Vilnius, Margi raštai, 1998.