Vaikas – pilnavertė asmenybė

Vaikas yra pilnavertė asmenybė

Vaikas kaip suaugęs žmogus

Daugelis tėvų nelaiko pilnaverčiais žmonėmis.Jie skirtingai bendrauja su vaikais ir su suaugusiais.O tai jau nėra gerai.

Svarbu nepamiršti,kad vaikai irgi žmonės.Jie daug mažesni ir silpnesni už suaugusius,bet ir, pavyzdžiui,moterys dažniausiai būna mažesnės ir silpnesnės už vyrus,tačiau jų niekas nelaiko žemesnėmis būtybėmis.Tik nuo aštuonių mėnesių kūdikis pradeda suprasti, kad jis yra atskiras indivas.Laiko tėkmę ir mirtį vaikas pardeda suvokti dar vėliau.Kad tai suprastų jis turi įgyti pakankamai patirties.

Vaikai yra protingi ir logiški,jie ,kaip ir suaugę nori bbūti laimingi.

Deja, dauguma žmonių su šiuo teiginiu nesutinka.Tai parodė ir mūsų atliktos apklausos duomenys.Net 75% iš apklaustųjų teigia ,kad maži vaikai neturi jokios logikos,nesugeba protingai mąstyti ir savo elgesiu kenkia sau.Tačiau mokslininkų teigimu, šie argumentai reiškia tik tai , kad vaikams trūksta žinių.

Vaikai sugebėjimą mąstyti įgyja ne tada,kai sulaukia tam tikro amžiaus – šis jų gebėjimas įgimtas.Kiekviena nauja gyvenimo situacija yra nauja proga protavimui, mąstymui.

Pavyzdžiui,negalima sakyti jog vaikas yra kvilas, jei užlipo ant stiklo šukės,nes jis tiesiog nežino, kad gali įįsipjauti.Taigi vaikas elgiasi protingai ir logiškai tiek, kiek leidžia jo patyrimas.

Kiekvieną minutę vaikai skuba kuo daugiau pažinti pasaulį.Jie apdovanoti didžiuliu smalsumu ir noru mokytis ir kai įgyja pakankamai žinių ir patyrimo, gali siekti laimės.Suaugę neturėtų avikams trukdyti.Jie turėtų stovėti nnuošalyje pasirengę padėti.

Esminis skirtumas tarp suaugusių ir vaikų yra patirtis.

Su vaiku reikėtų elgtis kaip su suaugusiu.Tėvai visomis išgalėmis turi padėti savo atžalai prisitaikyti pasaulyje jau tuomet, kai jis pradeada sąmoningai bendrauti-tarp 10-ies mėnesių ir 2 metų.Jei vaikas ką nors netyčia sudaužė, reikia padėti jam viską sutvarkyti,kaip padėtumėme draugui.

Jei nežinote, kaip raeguoti į vaiko veiksmus, įsivaizduokite,kad prieš jus suaugęs žmogus ir paklauskite savęs :,,Ką aš daryčiau,jei tai būtų suaugęs žmogus?”

Vaikas yra asmenybė

Tėvai vaiką turėtų priimti ir mylėti tokį, koks jis yra .Vieno vaiko lyginimas su kitu kelia priešiškumą. Reikia nuoširdžiai žavėtis geromis vaiko savybėmis ir leisti patirti skaudžius savo blogų poelgių padarinius.

Jei pabarate vaiką už prasižengimą ,kritikuokite ne jį, o netinkamus jo veiksmus.Pavyzdžiui, jei vaikas palieka svetainėje nešvarius indus,paaiškinkite,kad kitiems nesmagu, kkai guli nešvarūs indai.

Nejuodinkite vaiko asmrnybė,nežeminkite jo. Neigiami tėvų vertinimai, etiketės ,,netikėlis”, ,,tinginys”, ,,žioplys” žeidžia vaiko savigarbą, verčia abejoti savo jėgomis ir gabumais.

Auklėjimo pozicijos

Pagrindinės vaikų auklėjimo pozicijos yra:

reikalauti paklusnumo;

nuolaidžiauti;

elgtis ir taip,ir taip.

Autoritarinių pažiūrų tėvai įsitikinę,kad jie viską žino geriau už vaikus.Todėl jie gali viską sręsti už vaikus.Jie mano,kad vaikai neturi savo nuomonė.

Nuolaidžiaujantys tėvai mano,kad neturi labai nurodinėti savo vaikus.Jie tenkina visus savo vaikų norus.Niekada nesako jokio pikto žodžio,kad neįžeistų vaikų trapaus ego.

Šios dvi pozicijos yra kraštutinės,bet turi ir privalumų:visada aišku,ko iiš tėvų galima tikėtis.Tačiau net ir patys valingiausi,nuolaidžiausi ir kantriausi tėvai gali netekti kantrybės bei būti nenuoseklūs.

Tėvai,kurie vadovaujasi vien savo nuotaika dažniausiai elgiasi be jokios sistemos.Ši auklėjimo pozicija yra baisi vaikų atžvilgiu,nes jie negali nuspėti tėvų veiksmų.Jie nežino,ko iš tėvų tikėtis.

Yra dar viena-alternatyvi auklėjimo pozicija,kai tėvai pripažįsta,kad teisių turi tiek jie,tiek ir jų vaikai ir visi gali gyventi laisvai,gerbdami vieni kitus.

Visuomenėje egzistuoja mitas,kad šeima-tai demokratija.Psichologė R.Mastauskaitė teigia,jog šeima iš tiesų nėra demokratija:<.>,,Vis dėlto kažkas šeimoje turi priimti sprendimus,ir geriau,jei tas kažkas yra suaugęs žmogus”<.>(1999 (B) , p.37 ).

Laukiant iš vaiko paklusnumo,reikia tiesiog tikėti,kad jis bus paklusnus.Tuomet vaikas klausys.

Tėvai turi tvirtai laikytis savo nuomonės ir mokėti pasakyti ,,ne”.Vaikams bet kuriuo atveju atrodo,kad jų tiesa yra vienintelė,tačiau protingiausia būtų be jokių grasinimų ir atsiprašymų pasakyti:,,Todėl,kad aš taip pasakiau”.

Pagrindinis auklėjimo principas

Kiekvienas žmogus,jei tik nedaro žalos kitiems žmonėms ir jų nuosavybei,gali gyventi taip,kaip nori.

Šis principas susideda iš 2 dalių:

pagarba kitiems žmonėms ir jų nuosavybei;

veiksmų laisvė;

Laisvė tėvų ir vaikų santykiuose turi būti abipusė.Tačiau mūsų atliktos apklausos duomenys rodo, kad daugiau nei 60% tėvų riboja savo vaikų laisvę.Šitokį ribojimą grindžia jų nepasitikėjimą savo palikuonimis.Tokio mąstymo priežastimi greičiausiai yra mūsų visuomeniniame gyvenime užsilikusios tarybinio auklėjimo nuostatos.

Vaikai geriausiai mokosi iš pavyzdžių ir patyrimų.Jei norime,kad vaikai mus gerbtų,privalome ggerbti juos.

Žmonės mano,kad su savo daiktais jie gali daryti ką tik nori.Jei kas nors kitas nori paimti tą daiktą, turi gauti savininko leidimą.Tačiau šios taisyklės dažniausiai tėvai netaiko vaikams.

Neretai žaislai išmetami ar dovanojami kitiems,vaiko net nepaklausus.Jei vaikas žaislą sulaužo, jis yra baudžiamas(kartais net mušamas).Tačiau gerbti svetimą turtą iš jo reikalaujama.Vaikas gali net nesuprasti tokio reikalavimo esmės,nes pats niekada nėra pasijutęs tikru savininku.

Tėvai reikalauja,kad vaikai suprastų,jog kitam žmogui negalima suduoti ar kitaip pakenkti.Tačiau tėvų veiksmai ir žodžiai dažnai būna prieštaringi(tėvai vaikus dažnai baudžia,kartais net fizinėmis bausmėmis).Vaikai mato šį prieštaringumą ir jaučiasi pasimetę,nes nežino,kaip gi iš tiesų jiems reikia elgtis.

Jei tėvai gerbs vaiko nuosavybę ir niekada jam nesuduos,tuomet ir vaikas elgsis su tėvais taip pat,nes jie tinkamo elgesio mokosi iš tėvų pavyzdžio ir patyrimo.Tada vaikai supras taisyklę:,,Nedaryk to,ko nenorėtum sulaukti pats”.

Vaikai mokosi iš patyrimo(pvz.:leiskite vaikui palaikyti rankyte prie arbatinio ir kelis kartus pakartokite ,,karšta”.Šitaip jis nenusideginęs sužinos,kas yra karštis.).Jei negresia pavojus,reikia leisti vaikams veikti savarankiškai ir mokytis iš savo klaidų.

Savarankiškumas,individualumas ir teigiams savęs vertinimas

Tėvai turi ugdyti 3 pagrindinius vaiko asmenybės bruožus_- savarankiškumą,teigiamą savęs vertinimą ir individualumą.

Šie 3 bruožai yra labai svarbios savigarbos sudedamosios dalys.

Savarankiškumas

Tėvai darydami viską už savo vaiką, tuo metu sutaupo daug laiko,bet praranda daug daugiau,nes vaikas neišsiugdo pasitikėjimo savimi,užauga nnesavarankiškas.

Tėvai turėtų leisti vaikams kiek tik įmanoma veikti patiems ir niekada nemenkinti jų sugebėjimų.Išsakydami nepasitenkimą,pasinaudokite sena tiesa- pradėkite nuo gero, švelnaus žodžio, pagyrimo. Apie trūkumus kalbėkite kaip apie pašalinamą dalyką. Pavyzdžiui:dukrytė mokosi rengtis pati ir jau ne pirmą kartą apsimauna išvirkščią kojinę, batuką apsiauna ne ant tos kojos, supainioja megztuko sagas, nors rengesi ilgai. Vietoj įprastos frazės ,,vėl viską supainiojai! Kiek tau galima rodyti?” pasakykite taip:,, Šaunuolė, pati apsirengei! Viskas gerai, tiktai bateliai susipainiojo ir sagos ne ten pakliuvo. Rytoj vėl pati rengsies ir dar geriau pasiseks!”

Teigiamas savęs vertinimas

Dauguma psichologų teigia,kad žmonių teigiamas savęs vertinimas svarbi salyga būti laimingam. Toks žmogus jaučia savo vertę.Jei vaikas yra mylimas, dažnai myluojamas, tai jis jaučiasi esas reikalingas. Vaikui augant, besivystantys jo sugebėjimai daro poveikį ir jo įvaizdžiui. Šiuo metu labai svarbu vaikui leisti veikti ir spręsti savarankiškai, kad jis galėtų didžiuotis pats tvarkąs savo gyvenimą .

Teigaimam savęs vertinimui blogą įtaką turi vyresniųjų smerkimas ir etikečių klijavimas. Negalima vaikams girdint, ypač svetimiems žmonėms kalbėti apie vaiko trukumus.

Jei vaikui dažnai kartojama, kad jis yra nerangus, kvailas, nevėkšla, tai po kiek liako jis toks ir pasidarys. Vaikai nuolat tai girdėdami nustoja pasitikėti savimi ir visai nustoja stengtis ką nors daryti, nes mano, kad

vistiek bus blogai. Tokia nuostata labai apsunkina žmogaus gyvenimą ir gali jį persekioti visą laiką.

Tėvai turi gerbti vaiko mintis ir jausmus nuo kūdikystės. Tuomet vaikas tvirtai įtiki, jog yra pats gerbemas, ir tada gerbia tėvų orumą.