„Vaiko raida“

TURINYS

ĮVADAS…………………………2

1. Raidos stadijos…………………………3

2. Vaikų piešiniai…………………………7

3. Literatūra…………………………11

Įvadas

Kiekvienas vaikas- asmenybė. Neretai apie tos pačios šeimos vaikus yra sakoma: „Vienas vaikas kaip vaikas, o kitas.“. Kodėl taip yra? Anot psichologų kaltas vienodas požiūris į vaikus.

Kiekvienas vaikas- asmenybė. Tai nepakartojamo temperamento ir charakterio savybių visuma bei skirtumai, vyraujančių interesų glaudus ryšys su psichologinėmis savybėmis, tai protinės veiklos, polinkių ir fiziniai skirtumai.

Įvairios išvaizdos ypatybės, pavyzdžiui, mažas ūgis, nutukimas, liesumas, veido bruožai, fizinis grožis ir kt., skirtingai veikia charakterio formavimąsi. Dėl vienų išvaizdos bruožų atsiranda aambicingumas, uždarumas, bailumas, nepasitykėjimas

Raidos stadijos

Prenatalinė stadija

Prenatalinė fazė dalijama į embrioninį laikotarpį (organų užuomazga), trunkantį iki aštuntos savaitės, ir vaisiaus laikotarpį (organų formavimąsis), kuris baigiasi gimimu.

Gyvybės pradžia- maždaug 14- ą mėnesinių ciklo dieną subrendęs kiaušinėlis išeina iš vienos kaišidės, ir jį galima apvaisinti. Kiaušinėlis išlieka gyvybingas iki 24 val. Jis apvaisinamas. Spermatozoidai turi medžiagos galinčios ištirpinti kaiušinėlio apvalkalą, kad vienas iš jų galėtų prasiskverbti į vidų. Spermotozoidas netenka savo uodegėlės, jo galvutė ima didėti. Jis susilieja su kiaušinėliu, ssudarydamas vieną ląstelę. Ląstelė iš karto pradeda dalintis. Keliaudama kiaušintakiu, ji dalijasi į vis daugiau ląstelių. Maždaug 4- a diena po apvaisinimo kaiušinėlis pasiekia gimdos ertmę. Kelias dienas jis plūduriuoja gimdos ertmėje. Trečios savaitės pabaigoje apvaisintas kiaušinėlis pradeda kabintis prie mminkšto, puraus gimdos apvalkalo. Iš gemalo išorinių ląstelių ataugėlių susidaro placenta. Kitos ląstelės išauga į virkštelę ir apvalkalą, kuris saugo kūdikį. Vidinės ląstelės dalijasi į tris sluoksnius, kurie vėliau išsivysto į atskiras kūdikio kūno dalis. Nuo penktos iki aštuntos savaitės kūdikis iš apvaisintos ląstelės išauga į vaisių, maždaug 2,5 cm ilgio, kuris pradeda panašėti į žmogų. Aštuonių savaičių gemalą jau galima vadinti vaisiumi. Išsivysto visi pagrindiniai vidaus organai, nors jie dar primityvios formos ir nepasiekę galutinės padėties. Kūdikis pakankamai juda.

Vaisiaus organizmas nėštumo metu gali smarkiai pažeisti nelaimingi atsitikimai, ligos, vaistai, narkotikai. Jo organizmas jautriausias cheminiam ir fiziniam poveikiui, pvz.: vaistams, virusams, jei motina serga raudonuke ar tymais, narkotikams, rentgeno spinduliams. Dėl jų gali susiformuoti išsigimimų, kuo anksčiau jie atsiranda, tuo ssunkesni. Tačiau dar negimusiam vaikui įtakos turi ir motinos psichinė būsena, pvz.: neigiamai paveikti gali depresija ir nerimas.

Gimimas- tai reikšmingas pasikeitimas kūdikio gyvenime, kartu ir pirmas rimtas išbandymas. Nors jo gimimas skausmingas ir alinantis, tačiau tai vienas isimintiniausių ir nuostabiausių gyvenimo įvykių.

Kūdikystė- ši stadija prasideda gimimu ir baigiasi, kai vaikas pradeda kalbėti. Tuo metu, kai motina ir kūdikį jungia simbiozės ryšys, dedami pamatai jo asmenybės formavimuisi. Teigiamos raidos pagrindas- emocinis ryšys. Per šiuos mėnesius matysite, kaip naujagimis ttampa tikru žmogučiu, kuris jus apdovanoja žavingomis šypsenomis ir gūgavimu. Nors šiai amžiaus grupei skirta daugybė žaisliukų, jis labiausiai nori jūsų draugijos. Ne visi kūdikiai vystosi vienodai ar tuo pačiu metu išmoksta tam tikrus įgūdžius. Tačiau kiekvienas išmoktas dalykas- tai lyg pakopa į kitą etapą. Kadangi svarbiausias dalykas kūdikiui- valgymas, pagrindinis malonumų šaltinis yra burna. Malonumą ar nemalonumą sąlygoja ir kiti veiksniai, pvz.: ar kūdikis sausa, ar jam pakankamai šilta, kaip su juo elgiasi motina. Jei ši fazė nebuvo išgyventa kaip malonumas, išlikusi įtampa gali būti vėlesnių neurotinių konfliktų priežastis. Kūdikio gebėjimą mokytis rodo tai, kaip jis valgo. Jis mokosi žysti- judesiai tampa užtikrintesni, kryptingesni, greitesni. Kūdikio verksmas- tai ženklas, kad jis nepatenkintas, kad motina juo pasirūpintų. Naujagimis jau pirmąją dieną mato ir girdi, tiesa, dar neaiškiai. Antrąjį ir trečiąjį mėnesį jis reguoja į garsus, vėliau į šviesą ir spalvas. Eksperimentai rodo, kad kūdikiams idomesni nupiešti veidai, o ne kokios nors figūros. Jie labiau domisu erdviniais daiktais, o ne plokščiais jų atvaizdais. Galima teigti, kad gylio ir formos suvokimas atsiranda labai anksti arba iš dalies yra įgimtas.

Lavinant jutimo organus ir aktyvinant dėmesį labai svarbu, kad aplinkoje būtų įvairių spalvų ir formų. Nuo trečiojo mėnesio iš visų matomų objektų kūdikis pradeda sskirti žmogaus veidą. Iki tol jis jau būna išmokęs pakreipti galvą į garsą skleidžiančius daiktus. Nuo penkto mėnesio tiesia rankutes į prieš jį pakabintus daiktus. Kūdikis bando tarti ir kartoti vis naujus garsus ir plečia savo balso diapazoną. Jau nuo trečio mėnesio į žmogaus balsą jis reaguoja gomuriniais garsais. Šio amžiaus vaikai lengvai išsigąsta visko, kas svetima. Jis gali išsigąsti net savo tėvo. Kai kurie vaikai, net baigiantis pirmiesiams metams, būna gana abejingi nepažįstaniems žmonėms. Jie labiau domisi įvairiais daiktais ir naujomis veiklos sritimis, negu nepažįstamais žmonėmis.

Kiekvienas vaikas skirtingame amžiuje pradeda apsiversti, sėdėti, šliaužioti, stovėti ir vaikščioti. Daug kas priklauso nuo vaiko temperamento ir svorio. Lieknas, energingas vaikas juda laisviau ir daugiau savarankiškiau. Apkūnus vaikas negreitai pereina iš vieno vystimosi etapo į kitą.

Dauguma 7-9 mėnesių vaikai gerai sėdi(truputi paremti). Bet kai kurie ir fiziškai, ir protiškai normaliai besivystantys pradeda sėdėti tik sulaukę metų. Iš pradžių vaikas bando sėstis. Paimtas už rankučių, jis bando prisitraukti ir atsisėsti.

Vaikai pradeda šliaužioti apie 7 mėnesį. Tačiau kai kurie vaikai visai nešliaužioja, o išmokę sėdėti, iš karto pradeda stovėti.Šliaužioja įvairiais būdais. Vienas vaikas pradeda šliaužioti viena poza, paskui tobulėdamas- kita. Vieni šliaužia atbuli, kiti- šonu, dar kiti- ištiestomis kojytėmis ir rankytėmis, o kkai kurie ropoja. Vaikas, kuris moka greitai šliaužti, paprastai vėliau pradeda vaikščioti. O tas kuris nevikriai šliaužioja arba aplamai nemoka šliaužioti, stengiasi anksčiau išmokti vaikščioti.

Stovėti, iš pradžių prilaikant, vaikas paprastai išmoksta 7-9 mėnesių, savarankiškai stovi 9-12 nėnesių. Kai kurie ir vyresni vaikai nemoka stovėti, nors jie yra apsoliučiai sveiki ir protiškai išsivystę. Tai apkūnūs, ramūs vaikai arba tie, kurių kojytės ilgai kaupia jėgas. Labai daug vaikų išmokę atsistoti, nežino kaip vėl atsisėsti. Vieną gražią dieną vaikas pirmą kartą pabandys labai atsargiai atsitūpti. Po kelių savaičių jis išmoks eiti palei daiktų kraštus, iš pradžių laikydamasis abiem rankutėm, paskui- viena. Ir pagaliau vaikas netyčia patrauks rankutes kelioms sekundėms, nesuvokdamas, kokį drasų žingsnį jis padarė. Taip jis ruošiasi vaikščioti. Kada vaikas pradeda savarankiškai vaikščioti priklauso nuo daugybės faktorių. Dauguma tai daro sulaukę 12-15 mėnesių, o kai kurie net 9 mėnesių. Kai vaikas pradeda vaikščioti iškyla problemų susijusių su avalyne, disciplina ir kt.

Labai svarbu yra aplinka, kurioje vaikas auga, bei aplinkinių elgesys su juo. Dauguma

vaikų pradeda tarti turinčius kokią nors prasmę garsus, sulaukę maždaug metų. Bet yra visai normalių vaikų, kurie neskuba kalbėti. Tai vėlgi daugiausiai priklauso nuo vaiko temperamento ir prigimties ypatybių. Linkęs draugauti, linksmas vaikas anksčiau stengiasi prašnekėti.

Ramus, linkęs pasyviai stebėti vaikas ilgai žiūri, kas aplink jį dedasi, ir tik vėliau užsigeidžia pareikšti ir savo nuomonę.

Manoma, kad vėliau pradeda kalbėti tie vaikai, apie kuriuos visa šeima šokinėja, neduoda jiems patiems net rankos pajudinti, atspėja kiekvieną jų norą. Toks vaikas iš tikrųjų lėtai gausins savo žodžių atsargą, bet kažin ar jis tylės apskritai.

Psichologinė raida- tai tarpusavyje susijusių brendimo bei mokymosi sąlygotų pasikeitimų procesas.

Paveldima biologinė raida užprogramuota genuose. Dar ilgai po gimimo ji lemia organizmo raidos eetapus ir elgesį. Kai kurių įgudžių mokytis nereikia, jie atsiranda, kai tik įvyksta atitinkami organiniai pakitimai. Pavyzdžiui, vaikas pradeda vaiksčioti, kai tik raumenys bei nervų sistema išsivysto tiek, kad judesiai imami koordinuoti; to mokytis nereikia.

Tačiau kalbėti reikia mokytis. Tam būtinos tokios sąlygos: paveldėtas gebėjimas (dispozicija) kalbėti ir atitinkamai išsivystę kalbos padargai bei gebėjimas mąstyti. Nuo įgimtų mokymosi gabumų priklauso, ar vaikas išmoks kalbėti, kada, kaip gerai, kokia kalba jis kalbės.

Įlgą laiką manyta, kad kūdikis geriausiai vystosi ramioje aplinkoje, kad nuo ggausių dirgiklių gali tapti nervingas, o per daug bendravimo jį lepina. Nemiegodamas kūdikis turi būti tarp namiškių. Greta įvairių garsų jis turi girdėti ir zmonių balsus; tai bus labai svarbu vėliau, kai vaikas mokysis kalbėti. Vystymasis ir mokymasis tarpusavyje labai gglaudžiai susiję- pirmasis procesas yra būtina antrojo sąlyga.

Vaikystė- šis amžiaus tarpsnis apima laikotarpį nuo kūdikystės iki mokyklinio amžiaus. Antrieji tretieji gyvenimo metai sutampa su analine stadija(pagal Freudą.). Šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos ištūštinimas teikia vaikui malonumą. Tačiau aplinka neleidžia jo pajusti. Tuštintis vaikas turi ne tuo metu, kai jam patinka, o kai nurodo kiti.

Tai, kaip išgyvenamas šis konfliktas su aplinka, lemia vėliasnį vaiko elgesį. Vaikui reikia sudaryti sąlygas pamažu pačiam išmokti kontroliuoti tuštinimąsi. Tik pasibaigus antriesiams metams, vaikas išmoksta valdyti tuštinimesi dalyvaujančius raumenis. Nereikėtu dresūra ar apdovanojimais jo anksčiau versti “nedaryti į kelnias”. Vaikas turi išgyventi ir tokia stadiją. Pernelyg griežto pratinimo prie švaros ir grasinimų nubausti už seksualinius troškimus padarinys- instiktyvių vaiko poreikių frustracija, kuri vėliau gali virsti nneurotiniu elgesiu. Žmogus pradės neigti kūniškumą, taigi ir seksualumą, nes vaikysteje matydamas neigiamą motinos reakciją į tuštinimąsi, jis puikiai išmoko slopinti instiktyvius norus. Ikimokykliniame amžiuje vaikas labai sparčiai vystosi. Šiuo laikotarpiu svarbiausia kalbos formavimasis ir socialinė adaptacija.

Kalbos formavimasis

Vaikas iš pradžių kalba “savo” kalba. Tai autistinė kalba. Jos simboliai nėra visuotinai priimti. Šeimos nariai tokia vaiko kalba supranta. Tačiau, kad vaikas išmoktų tiksliai reikšti savo mintis ir galėtų bendrauti su aplinka, suaugusieji neturėtų kalbėti su vaiku “jo” kalba, mėgdžioti jo žžodžių, kurie tik laikinai užpildo kalbos spragą.

Spontaniška vaiko veikla sudaro palankiausias sąlygas ugdyti kalbą ikimokykliniame amžiuje. “Klausimų amžiuje” (antroji trečiųjų metų pusė) vaikas plečia savo žodyną žodžiais, kuriais jam atsakoma į nesibaigiančius klausimus. Jei į juos neatsakoma, vaikas pamažu liaujasi klausinėti. Tuomet kalba formuojasi lečiau, procesas sutrinka.

Antrais metais vaikas ima tyrinėti tolimesnę aplinką. Svarbu netrugdyti pirmųjų jo bandymų. Jei suaugusiems vaiko poreikiai tyrinėti ir bandymai “įveikti” aplinką įkyrės ir atrodys varginantys, jis bus frustruotas, ir Aš formavimąsis bus sutrikdytas.

Jei vaikui neleidžiama prieiti prie daiktų ir juos “ištirti”, vėliau dėl to gali susiformuoti destruktyvi agresija. Tėvams derėtų skatinti vaiką bendrauti su aplinka, nors nusivylimų jis neišvengs. Vaikas turi išmokti spręsti iškylančius konfliktus ir įveikti frustraciją.

Frustraciją išmokstama įveikti, kai ankstyvoje vaikystėje draugiški ir supratingi tėvai padeda vaikui suprasti, kad ją galima išgyventi, kad realybė iš principo neneigia Aš, o tik jį apriboja. Kita vertus, šių konstruktyvų bruožą frustracija įgis anksčiau, jei vaikui bus sudarytos galimybės plėsti ir pažinti savąjį Aš.

Dviejų trejų metų vaikai neretai ima ožiuotis. Tokio amžiaus jie ypač greitai susijaudina, o užsispyrimas reiškia savojo Aš atradimą. Vaikas bando savo valią. Jis megina veikti kryptingai- turi veiksmų planą. Tai pirmieji savarankiškumo požymiai. Neteisinga būtų nei besąlygiškai kapituliuoti prieš vaiko nnorą, nei bandyti palaužti jo valią. Vaikas imtų galvoti, kad jis atstumtas, nebemylimas, tai gali smarkiai paveikti asmenybės raidai.

Alice Miller manymu, nesvarbu, kaip auklėjimas vaikas- “antiautoritariškai” ar “autoritariškai”, jis vistiek prievartaujamas kai jam diegiamos atitinkamos pažiūros. Abiem atvejais nesuvokiami tikrieji to raidos tarpsnio vaiko poreikiai. Kai į vaiką žiūrima kaip į daiktą, kuriuo galima pasiekti vienokių ar kitokių tikslų, kai jis pasisavinamas jo vystimasis nutraukiamas jėga. Kad nesamoningai neprievartautume ir nediskriminuotume vaiko, pirmiausia turime sąmoningai suvokti tuos veiksmus. Tai iki smulkmenų pajutę, kas vaiką žemina, pradėsime jį gerbti, o pagarba reikalinga nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų, kad vaikas galėtų vystytis dvasiškai. Kai tėvai vaiką myli ir supranta, jis greitai išmoksta suderinti savo norus su aplinkos reikalavimais.

Jaunesnysis ikimokyklinis amžius

Nuo pirmųjų metų mokykloje iki 11-13 metų.

Vaikas išeina iš uždaros šeimos aplinkos, ima bendrauti su bendraamžiais. Greta tėvų atsiranda kitų autoritetų- mokytojų ar auklėtojų. Patys tėvai vaikams jau neatrodo ošskirtinai reikšmingi, atsiranda kitų vaikui svarbių žmonių. Šio amžiaus vaikai apskritai linkę kritiškai vertinti tevus ir kitus suaugusiuosius. Jie gilinasi ar teisinagai buvo nubausti ar paskatinti, pastebi kiekvieną nuoseklų poelgį.

Socialine prasme mokyklinis amžius yra itin reikšmingas tarpsnis:

Veiklos troškimas- tai ir darbas su kitais bei greta kitų. Todėl šiuo laikotarpiu formuojasi darbo ppasidalinimo ir lygių galimybių supratimas. Vaiko identiškumo jausmas pažeidžiamas ilgam, jei jis pajunta, kad jo socialinę vertę lemia ne noras ir pasiryžimas mokytis, bet odos spalva, iš kokių jis namų ar dėvimų drabužių kaina(E.H.Erikson.1980).

Paauglystė

Santykiuose su tevais vaikas beveik visada yra meilės gavėjas, jis retai nori pats mylėti ir globoti. Aštuntaisiais gyvenimo metais atsiranda poreikis myleti pačiam, vaikas nori turėti tos pačios lyties draugą. Besiformuojančioje 13-15 metų paauglio asmenybėje atsiranda seksualumas. Laikotarpis, kai antrieji lytiniai požymiai jau išryškėję, tačiau lytiniai organai dar nepradėję funkcionuoti, vadinamas ankstyvąja paauglyste. Tyrimai rodo, kad dabartiniai paauglių kūnai bręsta greičiau negu ankstesniais metais- tai vadinamoji akceleragija. Akceleracija sutrumpina vaikystę ir kelia daug problemų, ypač mergaitėms, nes jos pradeda bresti aštuntaisiais, devintaisiais metais. Daugiausia sunkumų kyla tuomet, kai aplinkiniai, ypač tėvai, pervertina fiziškai anksti subrendusio paauglio gebėjimus, ir fizinis vystimasis atitrūksta nuo psichinės raidos.

Paaugliai ima abejoti visais autoritetais ir tiesomis, kuriomis anksčiau tykėjo. Sparčiai augantis ir lytiškai bręstantis kūnas įgyja visiškai naujų bruožų, jame tarsi įvyksta revoliucija. Šiuo metu paaugliui labai svarbu įtvirtinti savo socialinį vaidmenį. Jam rūpi žinoti, kuo ji laiko kiti. Vaikystėje susiformavęs Aš perauga į autokoncepciją.

Jaunystė

Autokoncepcija susiformuoja jaunystės metais. Tai gali įvykti tik tuomet, kai jaunuolio pasiekti rezultatai vertinami rimtai ir be

išlygų. Netyrėdamas galimybės atsiskleisti arba kai jo identiškumas nepripažįstamas, jaunuolis ima gintis ir bandyti išsikovoti teisę save realizuoti.

Jei jaunuolis abejoja savo identiškumu, to pasekmė gali būti nusikaltimai ar psichozės. Kai jam nepatinka beatodairiškai primestas standartinis vaidmuo, jis bega- iš mokyklos ar darbo, į kompanijas, gaujas, nusikalstamą ar narkotikų pasaulį. Tačiau tai labai svarbu, kad į jaunimo beatodairiškumą atsakytume supratingumu, o ne pamokslais ar draudinais.

Vaikų piešiniai

Keverziojimas (specifinė funkcinė stadija)

Iš vaikų piešinių galime spręsti, kaip jie vystosi. Tai dar viena raidos stadija. PPusantrų dviejų metų vaikas pastebi, kad brėžiant arba spaudžiant atsiradusi žymė ilgai išlieka. Taip jis pradeda piešti. Keverziojimas- tai specifinė funkcinė fazė, kai lavinama motorika, išlavėję judesiai vėliau pritaikomi rašyti ir piešti.

Vaikas piešia tai, su kuo jį sieja emocinis ryšys. Daikto forma ar tai, kad jį pavaizduoti sudėtinga, nelabai svarbu. Keletas elementų sujungiami į vieną piešinį ir jam sugalvojamas pavadinimas, iš pradžių taip išeina savaime. Šiame amžiuje įsitvirtina keliatas schemų- vaikas sukuria šablonus kai kuriems daiktams. Šį veiksmą suaugusieji dažnai sskatina, deja, tai gali neigiamai paveikti vaiko kūribingumą.

Žmogus vaizduojamas kaip galvakojis- tai vienas iš pirmųjų simbolių. Penkerių, aštuonerių metų vaikų piešiniuose vaizduojama tai, kas tuo metu pasakojama. Vaikas piešia ne tai ką mato, o tai ką žino (vaikas žino, kkad daiktai ant žemės stovi vertikaliai, juos erdvėje vaizduoja stačiu kampu).

Vizualinis realizmas

Vizualinis realizmas, arba kritinis, realizmas- tai nauja vaiko piešinių kompozicijos forma. Piešiniai apgalvojami iš anksto, vaizduojamas tikrasis daiktų santykis. Maždaug vienuolikos metų vaikai pradeda jausti perspektyvą, proporciją ir mastelį.

Branda

1. Gilinimąsi į save keičia intymumas ir atsiribojimas.

Jei jaunas žmogus neužmezgė intymių (tai nereiškia- lytinių) santykių su kitu žmogumi iki brandos pradžios, vėliau tai vargu ar pavyks. Jis arba užsisklęs savyje, arba pasirinks steriotipinį formalų ryšį- be atvirumo, šiltumo, spontaniškumo. Kartais jaunuoliai, neįgyje aiškios saviraiškos, ieško ryšių su kitu žmogumi. Dažniausiai tai baigiasi frustracija, nes neatradęs savęs žmogus nėra pasirengęs tokiems santykiams.

2. Generatyvumas priš stagnaciją.

Eriksono manymu, jei partnerių santykiai geri, jie nori turėti vaiką. Toks noras duoti pradžią nnaujai kartai ir ją auklėti, vadinamas generatyvumu. Jis reiškiasi ne vien noru turėti vaikų, bet ir siekimu ka nors sukurti, pradėti, o turint atitinkamų gabumų- išreikšti save menu.

Nemažai žmonių nepasiekia šios stadijos, nes vien tai, žmogus turi vaikų ar nori jų turėti, dar nėra generatyvumas. Priežaščių reikėtų ieškoti ankstyvoje vaikystėje, motinos ir vaiko santykiuose, neleidusiuose susiformuoti vaiko Aš. Vietoj generatyvumo prasideda stagnacija, žmogiškųjų santykių nuskurdimas.

3. Integruotumas prieš nusivylimą ir bjaurėjimąsi.

Integruotumas- tai būsena, kai žmogus priima savo vienintelį ir unikalų ggyvenimo ciklą ir žmones, kurie turi jame būti ir kurių negalima pakeisti kitais. Tai nauja, kitokia meilė tevams, kai nebenorima, kad jie butų kitokie nei jie yra, ir fakto, kad už savo gyvenimą esi tik pats, pripažinimas.

Kai nepavyksta pasiekti integruotumo, lieka nusivylimas ir tuštuma.

LITERATŪRA

1. Elizabeth Fenwick „Motinos ir vaiko knyga“, 2002m, Vilnius.

2. B. Spokas „Vaikas ir jo priežiūra“,1977, Vilnius.

3. Maria Furst „Psichologija“, 2000m, Vilnius.