Vaikų darbinis auklėjimas šeimoje

REFERATAS

Įvadas

Šeima – svarbiausia socialinė instancija, kurioje jaunoji karta gauna

pirmuosius dorovinius ir darbo įgūdžius bei įpročius.

Pastaruoju metu itin sustiprėjo dėmesys vaikų darbiniam auklėjimui, nes

jis yra vienas iš svarbesnių harmoningos asmenybės ugdymo veiksnių.

Negalima tinkamai parengti jaunosios kartos gyvenimui ir darbinei veiklai,

neišugdžius darbštumo, neišmokius jos darbo.

Tačiau vaikų darbinis auklėjimas kelia daug problemų tiek tėvams, tiek

mokyklai. Daugiausia tėvams, kurie yra pagrindiniai savo vaikų auklėtojai.

Kodėl taip atsitinka? Matyt, todėl, kad vien gerų norų nepakanka – reikia

ir tam tikro pedagoginio išprusimo.

Šiandien labai aktuali ir profesijos rinkimosi, suaugusiųjų vaikų bei

jaunų šeimos savarankiškumo problema. Ji tiesiogiai susijusi su vaikų

darbiniu auklėjimu šeimoje.

I. ŠEIMA – SVARBIAUSIA ASMENYBĖS UGDYMO GRANDIS

Juo labiau gilinsimės į vaiko auklėjimo problemas, tuo labiau

įsitikinsime, kad jo tapsmą tikru žmogumi daugiausiai lemia šeima. Ne vis

tiek, kokioje šeimoje jis auga, kas, anot garsaus pedagogo, praktiko, visą

amžių dirbusio mokykloje, V. Suchomlinskio, veda jį už rankos vaikystės

metais. Kaip teigia dabartiniai pedagogikos ir psichologijos mokslai,

vaikui niekas negali atstoti šeimos.

Taigi tėvai turi įsisąmoninti, kad jjų auklėjamosios funkcijos negali būti

perleistos kitiems. Juk vaikas pradedamas auklėti taip anksti, kad šį darbą

tegali pradėti tik jie patys. O auklėti vaikas pradedamas jau motinos

įsčiose. Tai nustatė mokslo žmonės. Pavyzdžiui, dar negimus kūdikį itin

teigiamai veikia švelni kalba, maloni muzika, ramus kalbos tonas. Gerai,

jeigu pirmiausia vaikas išgirsta švelnią lopšinę, girdi ramų motinos

širdies plakimą. O jeigu būna priešingai? Tas dažnai atsiliepia vaikui, jis

gimsta irzlus, nervingas.

Kad vaiko asmenybė galėtų tinkamai bręsti, visų pirma reikalinga normali

šeima, suprantanti pagrindinę savo pareigą visuomenei – ugdyti gerus jos

narius.

Labai žalingas reiškinys painioti mokyklos ir šeimos funkcijas. Šios dvi

institucijos turi veikti išvien. Bet kiekviena jų turi savo pagrindines

funkcijas. Pagrindinė mokyklos funkcija – mokyti, perteikti jaunajai kartai

visuomenės sukauptą ir įvairių mokslų apibendrintą patirtį. Be abejo,

mokykla ir auklėja, nes mokymas ir auklėjimas neatskiriami. Tačiau

didžiausias vaiko auklėtojas yra šeima. Todėl nereikia dėl netinkamo vaikų

elgesio kaltinti tik mokyklos ar visuomeninių organizacijų, o šeimą palikti

nuošalyje. Juk kaip tik šeimoje žmogus kaupia bendravimo, darbo,

humaniškumo, pareigingumo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitokią patirtį,

kuri ir sudaro jo aasmenybės turinį.

Šeimos pareiga – sudaryti vaikams sąlygas kaupti tą gerąją gyvenimo

patirtį. Beje, daugelis tėvų skundžiasi, kad jie neturį laiko vaikams

auklėti. Jiems būtų galima sakyti tokiais A. Makarenkos žodžiais:

„Nemanykite, kad auklėjate vaiką tiktai tada, kai su juo kalbate, jį

pamokote arba jam įsakote. Jį auklėjate kiekvieną savo gyvenimo valandėlę,

netgi tada, kai nesate namie“.1 Vadinasi, tėvai turi auklėti vaikus

pirmiausia savo pavyzdžiu. Sąžiningi tėvai išugdys sąžiningą vaiką,

pareigingi – pareigingą, tik darbštūs – darbštų. Be to, reikia ir tam

tikros pedagoginės kultūros, išmanyti auklėjimo abėcėlę. Pagrindiniais

pedagoginės kultūros elementais laikytini šie:

➢ Pedagoginis tėvų pasirengimas;

➢ Jų požiūris į auklėjimą;

➢ Pedagoginiai gebėjimai ir meistriškumas;

➢ Mokėjimas derinti tėvišką meilę su reikalavimu.

1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 341.

II. DARBO REIKŠMĖ VISUOMENEI IR ŽMOGUI

Pradedant kalbėti apie darbinį auklėjimą, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti

pačios darbinės veiklos esmines ypatybes, jos vietą žmonijos istorijoje ir

šių dienų gyvenime.

Darbas – tai tikslinga, sąmoninga žmogaus veikla, kuria jis keičia

aplinką, gamtos medžiagas ir pritaiko jas tenkinti savo poreikiams, kurie

nuolat didėja ir įvairėja. Dirbdamas žmogus ne tik keičia aplinką, bet ir

keičiasi pats.

Darbinė veikla yra fiziologinė žmogaus reikmė. Tačiau kuria linkme

pakryps ši reikmė, kaip žmogus ją suvoks – labai priklauso nuo visuomeninių

santykių ir auklėjimo.

Darbas kaip individuali veikla tenkina ne tik visuomeninius, bet ir

asmeninius poreikius. Ir ne tik materialinius, bet ir (svarbiausia)

dvasinius. Tačiau tokią galią turi tik laisvas darbas, darbas kaip suprasta

būtinybė. Darbas yra ir dorovinio auklėjimo pagrindas. Jo procese

formuojasi teigiami charakterio bruožai, išreiškią ne tik tinkamą vaikų

pažiūrą į darbą, bet ir į kitus žmones, į visuomenę.

Dirbdamas vaikas turi progą pajusti tikrą darbo skonį ir jo vertę. Tik

pats dirbdamas vaikas supras, kad kiekvienas darbas sunkus. Toks žmogus

užaugęs neskrajos iš vienos darbovietės į kitą, ieškodamas lengvo darbo.

Jis žinos, kad kkiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra nelengvas. Tai

padės suprasti, kad tėtis ir mama grįžta iš darbo pavargę, kad namų ruošos

darbai taip pat ne pramoga. Kartu formuosis tokie vaiko charakterio

bruožai, kaip jautrumas, meilė ir pagarba tėvams, atidumas bei paklusnumas.

Žinoma, tai pasiekiama tuo atveju, jeigu vaikai namuose nesaugomi nuo

sunkių ar „juodų“ darbų. Tinkama pažiūra į įvairių profesijų žmonių protinį

ir fizinį darbą ugdoma parodant, kad kiekvienam darbui reikia žinių. Tai

skatina juos geriau mokytis. Pajutęs darbo, kaip materialinių vertybių

kūrimo proceso, tikrąjį skonį, vaikas labiau tausos savo daiktus ir gerbs

visuomeninę nuosavybę. Dirbdamas vaikas išmoksta vertinti ne tik darbo

rezultatą, bet ir jo kūrėją, žmogų. Darbas padeda formuotis tinkamiems

tarpusavio santykiams šeimoje.

Darbinė veikla ugdo tikslingumą, savitvardą, aktyvų siekimą padėti

kitiems. Ir kuo anksčiau vaikas bus įtrauktas į darbą, tuo sėkmingesnis bus

jo dorovinis brendimas. A. Makarenka rašė: „Jeigu iki 6 metų vaikas yra

auklėjamas teisingai ir jame yra išugdyti tam tikri aktyvumo ir savitvardos

įpročiai, tuomet jau nebaisu, tokio vaiko niekas nepaveiks blogai“.1

1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 438

III. DARBINIO AUKLĖJIMO ESMĖ

Kas yra darbinis auklėjimas? Tai viena iš visapusiško žmogaus asmenybės

ugdymo dalių, kitaip sakant, tai auklėjamųjų poveikių sistema, kuria

siekiama įtraukti vaikus ir paauglius į dabartinę veiklą ir parengti juos

gyvenimui. Darbinis auklėjimas turi būti pradedamas nuo ppat mažens.

Darbinį auklėjimą didžiai vertino pedagogikos mokslų tėvas, žymusis čekų

pedagogas Janas Amonas Komenskis, gyvenęs XVII amžiuje. Apie darbą ir jo

ugdomąją reikšmę jis kalba daugelyje savo veikalų. Svarbiu auklėjimo

uždaviniu Komenskis laiko darbštumo ugdymą: „. darbštumo išmokstama

dirbant, taip, jog nuolatinis (tačiau saikingas) proto ar fizinis darbas

virsta stropumu ir dykinėjimą darbščiam žmogui daro nepakenčiamą“.1

Darbštumą, kaip asmenybės savybę, Komenskis pataria ugdyti nuo pat

mažens, remiantis ne tik vaikų darbu, bet ir žaidimais. Darbinio auklėjimo

pagrindai turį būti padedami iki 6 metų. Tai, ko mes norime išmokyti žmogų

visam gyvenimui, turime pradėti ikimokykliniame amžiuje. Šio amžiaus

vaikams būdingas polinkis ne tik veikti, todėl, pasak Komenskio, reikią ne

tik nestabdyti vaikų, bet dar juos skatinti it protingai vadovauti tai jų

veiklai.

Pagrindinis darbinio auklėjimo metodas – pats darbas. Vaikai nuolat turi

gauti įpareigojimų, darbai turi būti skirstomi pagal lytį, amžių ir

individualias savybes. Vaikų darbai gali būti labai įvairūs, bet žinoma

reikalingi ir nelengvi. Daug darbų yra susijusių su drabužių, namų apyvokos

daiktų, darbo įrankių taisymu ir pan. Anksčiau vaikų darbo skatulys buvo

plačiai taikomas lenktyniavimas. Vaikams, atlikusiems darbą gerai ir

greičiau už kitus, tėvai leisdavo palakstyti, pažaisti ir t.t.

1 Komenskis J. A. Pedagoginiai raštai. – K., 1986. – P. 253

IV. DARBINIO AUKLĖJIMO UŽDAVINIAI

Ir šeimos, ir mokyklos tikslas – parengti vaiką gyvenimui. O gyventi

–

vadinasi, dirbti. Rengti vaiką darbui – tai spręsti daugybę jo darbinio

auklėjimo uždavinių. Darbinio auklėjimo uždavinius sąlygoja tokie

veiksniai: kokiai visuomenei žmogų ugdome, kokie jos tikslai, koks tos

visuomenės narių santykis su darbu. Be to, darbinio auklėjimo uždaviniai

priklauso ir nuo gamybinių jėgų, mokslo bei technikos išsivystymo lygio.

Norėdama sąmoningai dėti žmogaus rengimo darbui pamatus, šeima visų pirma

turi suvokti svarbiausius darbinio auklėjimo uždavinius.

1. Ugdyti sąmoningą darbo poreikį

Tai psichologinis žmogaus rengimas darbui, jo pažiūrų, nuostatų, gyvenimo

pozicijos formavimas.

2. Mokyti dirbti

Tai vienas ssvarbiausių darbinio auklėjimo uždavinių. Mokymas dirbti, kaip

ir bet kuris mokymo procesas, yra sudėtingas, reikalaujantis didelės

kantrybės, takto, žinių, noro. Tiesa, čia daug šeimai padeda mokykla bei

ikimokyklinės įstaigos, formuojančios elementarius darbo įgūdžius bei

įpročius. Bet jos vienos, be šeimos, yra bejėgės. Todėl ir tėvams būtina

žinoti elementarius mokymo dirbti būdus.

Juo mažesni vaikai, juo jų mąstymas konkretesnis, juo labiau aiškinimas

sietinas su rodymu. Pirmiausia vaikas turi stebėti, kaip dirba suaugusieji,

o paskui bandyti pats. Suaugusieji žiūri, ar gerai vaikas atlieka darbą, ar

suprato aiškinimą, prireikus padeda, parodo, dar paaiškina. Čia labai

svarbu geranoriškumas, supratimas, teisingas pasiektų rezultatų

įvertinimas.

Pirmiausia vaikas mokomas paprasčiausių atskirų darbų, vėliau jie

jungiami, duodama nuolatinių įpareigojimų.

Pastebėjus neteisingą darbo veiksmą, vaikui liepiama atidžiau

pasižiūrėti. Nereikia skubėti jam į pagalbą, geriau leisti pačiam įveikti

sunkumus, rasti savo klaidas.

3. PPratinti taupiai ir rūpestingai elgtis su daiktais ir pinigais

Ugdant taupumą, negalima painioti jo su kitu, jau neigiamu charakterio

bruožu – šykštumu. Mokant vaikus rūpestingai elgtis su materialinėmis

vertybėmis ir pinigais, reikalingos vadinamosios socialinės pratybos – tam

tikrų sąlygų sudarymas. Pažinti pinigų vertę vaikas mokosi kokioje nors

mokymo įstaigoje, kur jam mokama stipendija, ar dirbdamas gauna atlyginimą,

reikia susitarti, kiek jam reikia pinigų savo poreikiams tenkinti ir kokią

sumą jis gali skirti šeimos biudžetui.

Tausoti gamtą, globoti ją – vienas iš aktualiausių ne tik darbinio, bet

ir dorovinio auklėjimo uždavinių. Gamtos apsaugos problemų neišspręsime

vien tik įstatymais, nors ir labai griežtais. Tai galima pasiekti tik nuo

mažens ugdant vaiko pagarbą medžiui, vandeniui, akmeniui, paukščiui, gėlei.

Tarp vaiko ir gamtos turi būti sumanūs tarpininkai, kurie mokytų pastebėti

gamtos grožį, gėrį, jos materialinę iir dvasinę naudą žmogui.

4. Ugdyti darbui reikalingas asmenybės savybes

Asmenybė formuojasi pamažu, veikiant socialinei aplinkai ir jai pačiai

aktyviai dalyvaujant tos aplinkos pažinimo ir keitimo procese. Žmogus

nepaveldi gatavu pavidalu nė vienos asmenybės savybės. Visos jos įgyjamos

dirbant ir bendraujant su žmonėmis.

Darbo procese vaikui neišvengiamai tenka nugalėti įvairius

prieštaravimus: tarp noro pasiekti darbo rezultatą ir būtinumo nugalėti

nemalonius išgyvenimus, susijusius su raumenų ir proto įtempimu, tarp noro

įgyti tam tikrą profesiją ir nenoro išsiugdyti reikalingus mokėjimus bei

įgūdžius, daug kartų kartojant vienus ir tuos pačius vvarginančius veiksmus.

Tie prieštaravimai rodo, kad, rengiant žmogų darbui, būtina išugdyti jam

valingos asmenybės savybes – ryžtingumą, atkaklumą, ištvermę ir kt.

Bene svarbiausia asmenybės savybė, kurią turime išugdyti darbinio

auklėjimo procese, – darbštumas. Jis pradeda formuotis nuo polinkio bei

noro dirbti ir pamažu pereina į socialinės bei dorovinės darbo vertės

supratimą.

Pasak žymaus lietuvių pedagogo ir psichologo J. Vabalo – Gudaičio,

darbštumas rodo žmogaus pastangų kiekį, jis yra susijęs su tam tikromis

būdo ypatybėmis, darbe išryškėja žmogaus veiklumas, uolumas, darbo

pamėgimas. Tačiau darbštumas nerodo darbo produktyvumo, nerodo ir žmogaus

gabumų. Dažnai gabūs mokiniai būna nedarbštūs, tinginiauja, bet gauna gerus

pažymius, nes jie ir be didelių pastangų, ypač žemesnėse klasėse, gali

gerai mokytis.

V. DARBINIO AUKLĖJIMO METODAI

Metodas – tai veiklos būdų, kuriais siekiama tam tikrų rezultatų, visuma.

Auklėjimo metodai pedagogikoje labai įvairiai apibrėžiami.

Kiekvienas metodas susideda iš daugelio būdų. Tai sudėtinga pedagoginių

poveikių visuma, todėl neįmanoma atskleisti visų kurio nors metodo niuansų,

bet žinoti kiekvieno jų esmę būtina. Efektyviausi darbinio vaikų auklėjimo

šeimoje metodai yra pavyzdys, žodinis poveikis, žaidimai, darbiniai

įpareigojimai, skatinimai ir bausmės.

PAVYZDYS

Juo mažesni vaikai, juo didesnis pavyzdžio poveikis jiems. Mat vaikai

turi įgimtą savybę mėgdžioti. Mėgdžiodami suaugusiuosius, vaikai išmoksta

kalbėti, vaikščioti, vienaip ar kitaip elgtis, dirbti. Tačiau vaikas ne iš

karto pajėgia atlikti suaugusiųjų darbus. Todėl pirmiausia jis mokosi

dirbti žaisdamas, atspindėdamas suaugusiųjų darbą savo žžaidimuose.

Tėvų pavyzdys – pats efektyviausias poveikio vaikui būdas. Tai būtina ne

tik darbinio, bet ir bendrojo auklėjimo sąlyga.

Juo vyresni vaikai, juo didesnę įtaką turi bendraamžiai. Šiaip jau

darbiniam vaikų auklėjimui turi įtakos pavyzdžiai: 1) realūs: suaugusiųjų

ir vyresniųjų, taip pat bendraamžių; 2) istorinių asmenybių bei

literatūrinių personažų; 3) įsivaizduojami, kuriuos susikuria paauglys iš

įvairiausių patinkančių konkrečių asmenų bruožų.

ŽODINIS POVEIKIS

Rengiant vaiką darbui, maža jį įtraukti į tą darbą. Reikia ir pasišnekėti

apie jį. Žodinių auklėjimo metodų paskirtis – žodžiais perteikti

auklėtiniams apibendrintą socialinę patirtį. Tėvai, atrinkę iš gausios

socialinės patirties tai, kas atitinka vaikų amžiaus ir individualias

savybes, jų išsiauklėjimą bei poreikius, supažindina juos su ta

informacija, kuri yra aktualiausia.

Žodinis poveikis efektyvesnis, kai derinamas su vaizdumu. Čia labai gali

padėti televizijos laidos apie darbą ir darbo žmogų, išvykos į tėvų

darbovietes, o su mažaisiais – į įvairias buitinio aptarnavimo įstaigas ir

pan.

ŽAIDIMAS

Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis. Jis

turi didžiulę reikšme ir vaikų kolektyvo ugdymui.

Daugelis filosofų ir psichologų, tyrinėjusių žaidimo prigimtį, pabrėžia

jo ryšį su darbu. Žaidimas atsirado kaip atsakas į visuomenės poreikį

parengti jaunąją kartą gyvenimui. Tai padeda suprasti, kodėl visuomenės

istorijoje žaidimas atsirado vėliau už darbą.

Žaidimas tobulina vaiko intelektines, moralines ir valios savybes, padeda

formuotis jo asmenybei. Žaidimo turinys yra tai, ką vaikas atgamina kaip

būdingiausią žmonių ddarbinio ir visuomeninio gyvenimo veiklos ir santykių

momentą. Žaidimo turinys akivaizdžiai rodo, kaip vaikas suvokia suaugusiųjų

žmonių veiklą. Jis gali atspindėti ne tik išorinę žmogaus veiklos pusę,

t.y. tai, ką žmogus veikia, bet ir jo požiūrį į darbą, į kitus žmones ir

netgi visuomeninę žmogaus darbo prasmę.

DARBINIAI ĮPAREIGOJIMAI

Darbiniai įpareigojimai – tai darbinio, kartu ir dorovinio auklėjimo

metodas.

Įpareigojimas yra pati pirmoji vaikų darbo organizavimo forma, ji taikoma

jau ankstyvajame amžiuje. Auklėjamasis darbinis įpareigojimų efektyvumas

priklauso nuo to, kaip mes gebėsime juos paskirti.

Įpareigojimai gali būti labai įvairūs. Pirmiausia jie gali būti

grupuojami pagal trukmę: vienkartiniai, laikini, nuolatiniai. Kuo mažesnis

vaikas, tuo dažniau taikomi vienkartiniai įpareigojimai: atnešti bulvių iš

rūsio, palaistyti gėles ir t.t. Vėliau skiriami laikini įpareigojimai,

reikalaujantys pačiam prisiminti, ką derėtų padaryti per ilgesnį laiką,

pavyzdžiui: „Šią savaitę laistysi kambarines gėles tu, o kitą – sesutė. Tai

tavo pareiga, nepamiršk“.

Įpareigojimai turi atitikti vaikų gebėjimus. Per sunkūs slopina vaikų

pasitikėjimą savo jėgomis ir atgraso nuo darbo, o per lengvi – formuoja

neteisingą pažiūrą į darbą, kaip lengvą, pastangų nereikalingą veiklą.

Darbiniai įpareigojimai vertingi ir tuo, kad dirbdami vaikai ne tik

išmoksta dirbti, bet ir praktiškai patiria darbo skonį, ima suprasti, kam

reikalingas jų darbas. Kartu su įpareigojimais turi būti taikomos ir kitos

vaikų darbo formos:

1) kolektyvinis darbas, kai dirba visa šeima kartu arba vaikas su

vienu

iš tėvų, arba tik vaikai;

2) iniciatyvusis darbas, kai vaikas pats rodo iniciatyvą, pasisiūlo

atlikti vieną ar kitą darbą, padėti kitiems;

3) tam tikro vaidmens atlikimas, pavyzdžiui: „Aš išvykstu į

komandiruotę. Tu, sūnau, lieki mano vietoje. Būk šeimos galva“.

SKATINIMAI IR BAUSMĖS

Skatinimai ir bausmės priklauso elgesio ir veiklos stimuliavimo metodams.

Stimuliuoti – tai duodi impulsą vaiko minčiai, jausmui ar veiksmui, o

skatinti – tai teigiamai vertinti vaiko veiklą. Stimuliuojantis skatinimo

vaidmuo pasireiškia tuo, kad pritarimas vaikui sukelia pasitenkinimo

jausmą, o pasitenkinimas žadina žvalumą, energiją, pasitikėjimą savo

jėgomis ir kartu sudaro prielaidą dar geriau atlikti darbą. Todėl nereikia

vengti už gerą darbą vaiką pagirti ar kitaip paskatinti.

Tačiau skatinimas ne visur ir ne visada būna naudingas. Auklėjamoji

skatinimo reikšmė ypač išauga, jeigu įvertinami ne tik darbo rezultatai,

bet ir jo motyvai, ir atlikimo būdai. Ypač verta pagirti vaiką, kai jis

įveikia didelius sunkumus. Svarbu, kad vaikai įprastų vertinti patį

pagyrimo faktą, o ne jo pobūdį, kad nelauktų už kiekvieną darbą pagyrimo ar

kito atlyginimo.

Skatinimas gali būti įvairių formų:

▪ Pritarimas;

▪ Pagyrimas;

▪ Padėka;

▪ Apdovanojimas.

Tačiau skatinimu negalima piktnaudžiauti. Jis labiausiai dera pradedant

vaikus mokyti kokio nors darbo, pratinant sistemingai jį atlikti, padedant

įveikti sunkumus.

Bausmės – tai auklėjimo metodas, raginantis vaiką koreguoti savo elgesį,

elgtis kitaip nei iki šiol. Nė vienas auklėjimo metodas nekelia tiek

diskusijų, kiek šis. Dažnai girdime sakant: „Reikia auklėti, o ne bausti“.

Tai klaidingas teiginys. Bausmė yra auklėjimo metodas, vadinasi, bausdami

vaiką, jį auklėjame. Tačiau, kad bausmė ne visada auklėja, tai irgi tiesa.

Pedagogikoje, taigi ir darbiniame auklėjime, taikomos tokių rūšių

bausmės:

▪ Natūralių padarinių;

▪ Bausmės įteigimai (žodinės bausmės);

▪ Bausmės, apribojančios vaiko veiklą.

Kai kur dar baudžiama darbu už blogą poelgį, nepaklusnumą,

nedrausmingumą. Tai netinkamas metodas. Juk darbą vis tiek reikės padaryti,

jeigu vaikas ir nenusikals. Kai baudžiama darbu – susiformuoja

netikusi pažiūra į darbą kaip į bausmę.

VI. VAIKŲ DARBAS ŠEIMOJE

Darbas yra vienas svarbiausių ne tik darbinio, bet ir dorovinio auklėjimo

metodų. Negali būti auklėjimo be darbo. Daugelis šeimų tai puikiai supranta

ir stengiasi, kad jų vaikai nuo pat mažens ddirbtų vienokį ar kitokį darbą.

Tačiau kai kurie tėvai skundžiasi, kad šiais laikais, ypač mieste, nesą

darbų, kuriuos galėtų dirbti vaikai, kad susiduriama su dideliais

sunkumais, norint atostogų metu įdarbinti mokyklinio amžiaus vaikus.

Nereikia vaikams darbų ieškoti ar prasimanyti. Auklėjant bet koks

dirbtinumas – blogas patarėjas. Vaikai turi dirbti visus darbus, kuriuos

dirbame buityje, tik kitokios apimties. Jie turi ir savo kasdieninį

pagrindinį darbą – mokymąsi. Atostogų metu, žinoma, gali padirbėti it

gamyboje.

Vaikas iš prigimties veržiasi ką nors veikti: nuolat juda, bėgioja,

šokinėja, žaidžia. Tiesa, jis greit ppavargsta. Jį vargina ne pati veikla, o

ilgai trunkantys vienodi veiklos procesai, todėl negalima vaiko versti visą

laiką sėdėti prie knygų arba valandų valandas žaisti vis tuos pačius

žaidimus. Vaikas turi būti užsiėmęs įvairia veikla. Be to, svarbu, kad ta

veikla derintųsi su vaiko interesais ir jo pareigomis.

VAIKŲ DARBO RŪŠYS

Vaikų darbo rūšių yra keletas:

▪ Savitarna;

▪ Buitiniai vaikų darbai šeimoje;

▪ Rankų darbai;

▪ Visuomenei naudingi darbai.

Savitarna – tai labai svarbi vaikų ir suaugusiųjų darbo rūšis, kuriai,

deja, neretai skiriama pernelyg mažai dėmesio. Juk tai pirmoji darbo

mokykla, vaiko savarankiškumo ir žmogaus kultūros pagrindas. Kaip tik čia

šeima daro pirmąsias darbinio auklėjimo klaidas. Ir ne tik šeima, bet ir

visi suaugusieji.

Buitiniai vaikų darbai šeimoje. Jau 5 – 6 metų vaikai namie gali atlikti

tam tikrą buitinių darbų dalį. Tai jų pareiga, nes jau paaugo ir gali

įsitraukti į bendrą šeimos darbą. Beje, šis vaikų darbas dažnai laikomas

tik pagalba mamai. Tai neteisinga. Juk buitiniai darbai šeimoje – buto

tvarkymas, valgio gaminimas, skalbimas, smulkūs taisymo ir kiti darbai –

tai nėra tik mamos darbai. Reikia vaiką įpratinti dirbti. Reikia dar jį

išmokyti kiekvieną pavestą darbą atlikti kruopščiai ir tiksliai. Tai

pasiekiamas ne iš karto. Šias savybes labai gerai ugdo kita vaikų darbo

rūšis – rankų darbai.

Rankų darbai. Daugelio šeimų patirtis rodo, kkad anksti pradėjus vaikus

mokyti įvairių rankų darbų, jie įpranta bet kurias užduotis atlikti

apgalvotai, tiksliai, kūrybiškai, išmoksta su skoniu ir originaliai

tvarkyti savo buitį. Atlikdami rankų darbus, vaikai išmoksta valdyti

žirkles, o jos reikalingos daugeliui buities darbų. Be to, rankų darbai

tobulina jų judesius. Daugelį vaikų rankdarbių galima panaudoti buičiai,

žaidimams.

Visuomenei naudingas darbas. Vienas iš visuomenei ir šeimai reikalingų

darbų yra vaistažolių rinkimas. Liaudyje nuo seno vaikai pririnkdavo

vaistažolių visai žiemai. Iš visuomenei naudingų darbų, kuriuos gali dirbti

bet kurio amžiaus vaikai, dar yra aplinkos tvarkymo ir gamtos apsaugos

darbai. Iš pradžių tvarkos palaikymas kambarėlyje, vėliau – kieme, sode,

darže, savo mikrorajone, mokykloje ir t.t. itin aktuali ir, deja, šiandien

apleista visuomenei naudingo darbo sritis – pagalba seneliams. Kaimo

vietovėse paplitusi visuomenei naudingo darbo rūšis – derliaus nuėmimo ir

kitos talkos žemdirbiams.

2 – 3 METŲ VAIKŲ DARBAS

Vaikas pradeda rengtis darbui jau tada, kai savo rankutėmis siekia jo

dėmesį patraukusio daikto, kai žaidžia, mėgdžioja suaugusius. Nuo pusantrų

metų jis pradeda atkurti ne tik suaugusiojo specialiai rodomus, bet ir

paties pastebėtus veiksmus. Kadangi darbinis auklėjimas ankstyvajame

amžiuje specialiai nebuvo tyrinėtas, tačiau ištirta, kad ankstyvojo amžiaus

vaikų darbinės veiklos pradmenys formuojasi:

▪ Mokant veiksmų su daiktais;

▪ Organizuojant žaidimus;

▪ Ugdant savitarnos įgūdžius.

Veiksmai su daiktais. Sveikas, normaliai išsivystęs vaikas iš prigimties

yra judrus ir aktyvus. Jis ne tik apžiūrinėja naujus daiktus, bet ir

atlieka atitinkamus veiksmus su jais. Jau antrųjų metų pradžioje vaikas

išmoksta nešti daiktus iš vienos vietos į kitą. Nors tų veiksmų jis

neplanuoja ir atlieka juos instinktyviai pagal situaciją, tačiau tai yra

pirmieji bandymai tvarkyti daiktus. Veiksmai su daiktais ne tik lavina

vaikų judesius, padeda pažinti aplinką, ugdo pojūčius, bet ir formuoja

tokias darbinės veiklos prielaidas, kaip savarankiškumas, gebėjimas siekti

tikslo, aktyvumas. Tėvai turi į tai atkreipti dėmesį ir tikslingai

nukreipti vaikų veiksmus su daiktais jų auklėjimui.

Žaidimas ir darbas. Antraisiais gyvenimo metais vaikas jau pradeda

pamėgdžioti suaugusius. Susidaro prielaidos naujai sudėtingai psichinei

vaiko veiklai – siužetiniam ir vaidmeniniam žaidimui, kuris nuo pat

pradžios yra gera priemonė darbinei veiklas ugdyti. Žaidimas – rimta vaiko

veikla. Žaisdamas jus ruošiasi naudingam darbui.

Savitarnos įgūdžių ugdymas. Šiuos įgūdžius reikia pradėti ugdyti labai

anksti. Mažas vaikas tokius veiksmus, kaip rengimasis, dantų valymas,

grindų šlavimas, tvarkymasis ir kt., laiko įdomiu suaugusiųjų darbu.

Vadinasi, darbo interesas jau būdingas ankstyvajam amžiui, kada vaikas

pirmąkart ištaria: „ Aš pats!“ Tai atsitinka paprastai trečiaisiais

gyvenimo metais, kai vaikas pradeda skirti veiksmą nuo daikto. Įvairūs

stebėjimai rodo, kad net jau pradėję lankyti mokyklą vaikai nemoka rengtis,

tvarkingai laikyti savo daiktų ir t.t. Pagrindinė to priežastis, kad

savitarnos mokyti pradedamas tik prieš mokyklą. Ir mokoma visko iš karto.

4 – 5 METŲ VAIKŲ DARBAS

Žaidimas yra pagrindinė

ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis, bet ne

vienintelė. Šio amžiaus vaikas dirba ir tikrą darbą. Ikimokyklinuko darbas

turi tam tikrų ypatumų, būdingų tik šio amžiaus vaikams. Pagrindinis

ypatumas- panašumas jo į žaidimą, o jaunesniojo ikimokyklinio mažiaus –

pamėgdžiojamasis pobūdis. Šitie vaikų darbo ypatumai iš dalies išlieka per

visą ikimokyklinio mažiaus laikotarpį, bet pamažu plėtojasi ir kinta, vis

labiau ima ryškėti skirtumas tarp darbo ir žaidimo. Pagaliau vaikas, jei

tinkamai vadovaujama jo veiklai, įsisąmonina, kad žaidžia tada, kada nori,

ir tiek, kiek nori, o dirba tada, kada reikia, ir ttiek, kiek reikia, t.y.

kol baigia darbą.

Kitas specifinis ikimokyklinuko darbo ypatumas yra tas, kad vaikas labiau

domisi darbo procesu, o ne jo rezultatais. Dėl auklėjimo vyresniuose

grupėse domėjimasis darbo procesu pamažu nustoja vyrauti, ir darbas įgyja

tikslingą pobūdį.

Dar vienas darbo ypatumas – suaugusiųjų darbo kopijavimas ir darbas pagal

jų nurodymus, kuris taip pat laipsniškai pereina į savarankišką darbą.

PASKUTINIAI IKIMOKYKLINIAI METAI

Šiame amžiuje vaikai dirba tų pačių rūšių darbus, tačiau jų darbinė

veikla turi įgyti naujų savybių. Ypatingas dėmesys kreipiamas į įgūdžių

tvirtumą ir tikslumą. AAteidamas į mokyklą, vaikas turi mokėti apsirengti ir

nusirengti, nes mokykloje reikės pačiam tai padaryti. Jus turi

savarankiškai praustis, plautis rankas, šukuotis ir kt. Svarbu, kad šiuos

darbus vaikai mokėtų dirbti ne tik gerai, bet ir greitai.

Iki mokyklos vaikas turi išmokti ir įprasti tvarkingai laikyti savo

aprangą: drabužius pakabinti į spintą, padėti į vietą batus. To reikia

mokyti ilgai ir kantriai. Tai pat jie turi išmokti ir įprasti laiku

išsidžiovinti šlapius daiktus, nusivalyti batus, susitvarkyti sporto

inventorių. Dar reikia įpratinti vaiką savarankiškai pastebėti savo išorės

trūkumus ir juos pašalinti: susišukuoti, užsisegti sagą, užsirišti bato

raištelį, nusivalyti.

Iš namų ruošos darbų šio amžiaus vaikai gali atlikti tokius: valyti

dulkes nuo palangių, lentynų, sekcijų, savo žaislų, be priminimo

pašluostyti grindis, jeigu jos prisitaškė besiprausiant, plaunant žaislus

ir t.t.

Šio amžiaus vaikai privalo turėti nuolatines pareigas. Tai parengtų juos

sistemingai atlikti namų užduotis mokykliniais metais. Ir dar svarbu, kad

vaikas įprastų bet kuriuo metu imtis darbo savo iniciatyva, padėti kitiems.

I – IV KLASIŲ VAIKŲ DARBAI ŠEIMOJE

Darbas ir auklėjimas – tai dvi vientiso proceso pusės. SSprendžiant vaikų

darbinio auklėjimo uždavinius, mokyklos indėlis neįkainojamas. Joje vaikai

gauna labai daug informacijos apie žmonių darbą, mokomi dirbti, t.y.

praktiškai taikyti tą įgytą informaciją. Tačiau didelę laiko dalį jie

praleidžia namuose, šeimoje. Šis laikas turi didelę įtaką jų auklėjimui.

Todėl ne tik mokykla, bet ir šeima turi rūpintis, kad geri vaikų norai,

ketinimai būtų įtvirtinami darbu, kad juo būtų grūdinama vaiko asmenybė.

Šio amžiaus vaikams galima išskirti tinkamų darbų sąrašą:

1) Prižiūrėti gėles;

2) Šluostyti dulkes;

3) Padengti stalą pusryčiams, pietums, plauti indus, nuolat valyti ddujinę

ar elektrinę viryklę;

4) Prižiūrėti, kad jaunesnieji broliukai ir sesutės tvarkingai laikytų

savo žaislus, mokyti juos tvarkytis, parvesti iš darželio, o jei

pakeliui į mokyklą, tai nuvesti, padėti jiems apsirengti;

5) Globoti šeimoje esančius ligonius ar senus žmones;

6) Tvarkyti laikraščius, žurnalus, padėti juos į tam tikrą vietą;

7) Tvarkyti vonią, prausyklą, nupirkti muilo, dantų pastos, pakeisti

rankšluosčius ir t.t.;

8) Tvarkyti kambarį ar jo dalį;

9) Prižiūrėti baldus;

10) Rūpintis batų dėžės tvarka;

11) Šluoti ir plauti laiptinę, išnešti šiukšles;

12) Parnešti iš parduotuvės reikiamų maisto produktų;

13) Skalbti kai kuriuos drabužėlius, ypač jaunesniųjų brolių ar sesučių;

14) Globoti bei prižiūrėti naminius gyvulius ir paukščius.

PAAUGLIŲ DARBAS ŠEIMOJE

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo tipiškus bruožus, kurie atsispindi

ir to amžiaus individo veikloje.

Paauglystė – tai perėjimo iš vaikystės į jaunystę fazė. Paauglio darbai

šeimoje gali būti labai įvairūs. Sąlygiškai juos galima suskirstyti į

tokias grupes:

1) Virtuvės darbai: išvirti daržoves mišrainėms, padengti stalą,

išvirti ar iškepti kai kuriuos patiekalus ir kt.;

2) Buto tvarkymas: smulkūs remonto darbai, grindų plovimas, dulkių

siurbimas, bendro naudojimo patalpų tvarkymas ir kt.;

3) Apsipirkimas: nupirkti duonos, cukraus ir kitų maisto produktų,

reikmenų smulkiam buto remontui ir kt.;

4) Darbas darže ir sode: sukasti lysves, sodinti ir prižiūrėti

medelius, nuolat prižiūrėti sodo medžius ir kt.;

5) Senelių ir jaunesniųjų vaikų globa: parnešti jiems reikalingų

produktų, vaistų, pavalgdinti, neprausti, padėti atsikelti,

pakloti lovą, išskalbti kai kuriuos jų drabužius, paskaityti knygą

ir t.t.

Taigi paauglio užimtumas – visapusiško jo asmenybės ugdymo pagrindas. Nuo

to, kiek ir kokia veikla jis bus užsiėmęs, priklausys jo pasirengimas

gyvenimui, o kartu jo ir mūsų ateitis.

IŠVADOS

1) Darbas iš esmės tuo ir skiriasi nuo kitų veiklos rūšių, kad juo

sukuriamos dvasinės arba materialinės vertybės. Svarbiausios darbo kokybės

matas – jo rezultatas. Todėl, mokant darbo ir ugdant darbštumą, reikia, kad

vaikas atkreiptų dėmesį į savo darbo rezultatus, jo klaidas, trūkumus. Be

to, vertinant vaiko atliktą darbą, parodoma atlikto darbo vertė kitiems;

2) Šeimoje neįmanoma tinkamai auklėti vaikų, jeigu tėvai nesidomi jų

darbo rezultatais, jei neparodo, kiek tie rezultatai teikia jiems, tėvams,

džiaugsmo, kiek čia atsispindi vaiko brandumas;

3) Tėvų uždavinys – įsigilinti į vaiko darbą ir, pagyrus už pastangas,

tiksliai su juo išsiaiškinti, kas čia gerai padaryta ir kas dar blogai.

Tada vaikas greičiau suprastų savo klaidas ir pasistengtų kitą kartą

padaryti geriau. Jeigu be saiko tik girsime, nekreipdami dėmesio į darbo

trūkumus ir tik įvertindami pastangas, vaikui susidarys įspūdis, kad jis

jau viską gerai atlieka. Ilgainiui jis įpras laukti teigiamo darbo

rezultato įvertinimo vien už pastangas;

4) VVaiko darbo įvertinimas yra reikšmingas darbinio auklėjimo stimulas.

Žinodamas, kad jo darbas bus vertinamas, vaikas stengsis jį atlikti

kruopščiai, kuo geriau;

5) Tėvų tikslas – pasiekti, kad vaikas išmoktų pats kontroliuoti savo

laiką ir darbo rezultatą, pats koreguotų savo veiklą. Jeigu vaikui sunku

prisiversti fiksuoti arba analizuoti savo darbą, reikia ugdyti valią ir

mokyti savianalizės.

NAUDOTA LITERATŪRA

▪ Grabauskienė – Darbinis auklėjimas šeimoje, Kaunas., 1990

▪ E. Šarnhorst – Tarp vaikystės ir brandos, Kaunas., 1996

▪ K. Miškinis – Šeimos pedagogika, Vilnius., 1993

▪ R. Grucė – Šeima ir vaikų auklėjimas, Vilnius., 1994

▪ Internetinė paieškos sistema www.google.lt

▪ www.socmin.lt

▪ www.psichologijatau.lt