vaiku elgesio problemos

TURINYS

ĮVADAS 1

I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATA 3

1. NETINKAMAS VAIKO ELGESYS 7

2. HIPERAKTYVUMAS 10

3. AGRESYVUMAS 16

II. DARBO SU ELGESIO PROBLEMŲ TURINČIAIS VAIKAIS METODIKA 24

1. NETINKAMO ELGESIO BŪDŲ KOREKCIJA 24

2. DARBAS SU HIPERAKTYVIAIS VAIKAIS 26

2.1. Konkretaus atvejo analizė. 29

3. AGRESYVAUS ELGESIO KOREKCIJA 30

IŠVADOS 35

LITERATŪROS SĄRAŠAS 37

PRIEDAI 38ĮVADAS

Vaikai ir paaugliai yra pati jautriausia visuomenės dalis. Dabartinėje

visuomenėje vykstantys pokyčiai labai ryškiai paveikia jaunąją kartą.

Bendros agresyvios tendencijos vyraujančios visuomenėje, didėjantis šeimų

nestabilumas bei kiti socialiniai procesai įtakoja augantį vaikų ir

paauglių agresyvumą, gausėjantį nusikalstančių nepilnamečių skaičių,

dažnėjantį visuomenės normų pažeidinėjimą.

Elgesio problemos pasireiškiančios ankstyvoje vaikystėje, yra

pastebimos tik artimiausioje aplinkoje. Laikui bėgant, jeigu joms

neužkertamas kelias arba jos nekoreguojamos, turi tendenciją sunkėti,

gilėti ir plisti į tolimesnę aplinką. T.y. kitame etape, pasunkėjusios ir

pagilėjusios jos pasireiškia agresijos, autoagresijos aktais, nusikalstama

veikla, asocialiu elgesiu mokykloje, draugu rate ar paauglių referentinėje

grupėje, dar vėliau – bendruomenėje ir pagaliau visoje visuomenėje. Taigi,

problemiškas vaikas palengva tampa delinkventu ir galiausiai mes apie jį

perskaitome nusikalstamumo suvestinėse.

Gausėjantis vadinamųjų probleminių vaikų skaičius, pats savaime

reikalauja didesnio dėmesio atkreipimo į šią pproblemą.

Vaikų elgesio problemų, sutrikimų teorinis nagrinėjimas yra būtinas dėl

to, kad būtų kuo plačiau šviečiami ne tik pačios artimiausios aplinkos

nariai, mokyklos bendruomenė, bet ir visa visuomenė, kad būtų galima laiku

atpažinti, įvardinti esamą problemą ir suteikti reikiamą pagalbą ir

numatyti bendrąją prevenciją.

Darbo objektas – vaikų ir paauglių elgesio sutrikimai bei jų

pasireiškimas mokyklinėje aplinkoje.

Darbo tikslas – atskleisti elgesio sutrikimo, kaip reiškinio,

priežastis, kilmę, apžvelgti šį reiškinį skirtingų teorijų požiūriu.

Uždaviniai:

• išanalizuoti esamą literatūrą;

• išanalizuoti reiškinį;

• apžvelgti dažniausiai mokyklos aplinkoje pasireiškiančias netinkamo

elgesio formas;

• pateikti metodines rekomendacijas, naudotinas dirbant su elgesio

problemų turinčiais vaikais.

Metodai:

• Literatūros analizė;

• Kitų autorių atliktų tyrimų analizė.

• Konkretaus atvejo analizė.

Šis darbas susideda iš dviejų dalių, kurias sudaro po tris skyrius.

Viename iš šių skyrių yra pateikiama konkretaus atvejo analizė. Pirmojoje

dalyje yra apžvelgiama bendra elgesio sutrikimų samprata, smulkiau

analizuojami kai kurie netinkamo elgesio pasireiškimo būdai, kurie

dažniausiai yra pastebimi mokyklos aplinkoje ir būdingi vaiko bei paauglio

amžiui.

Antrojoje dalyje pateikiamos metodinės rekomendacijos netinkamo elgesio

korekcijai.

Be tto, darbas prasideda įvadu, pabaigoje pateikiamos išvados. Prieduose

pateikiamos konkrečios strategijos darbui su hiperaktyviais vaikais,

konkretaus atvejo schema, agresijos rūšių lentelė bei DSM – III – R

kriterijai elgesio sutrikimui nustatyti.

Šiame darbe vartojamos pagrindinės sąvokos:

Elgesio sutrikimas – tai “nuolatinis, pastovus elgesio modelis, kai

pažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės ir svarbiausios atitinkančios

žmogaus amžių socialinės normos arba taisyklės. Šis elgesio modelis

tipiškai pasireiškia tiek namie, tiek mokykloje, su bendraamžiais bei

bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992)

Rizikos grupės vaikai – beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose,

nedarniose arba nepilnose šeimose ggyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria

psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvūs ir

bendraamžių atstumti vaikai bei vaikai, kurie jau yra padarę smulkių

prasižengimų arba nusikaltimų. ( Ignatavičienė S., Žukauskienė R., 1999).

Delinkventai – tai vaikai, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų

arba nusikaltimų.

Stigmatizavimas – individo priskyrimas nepageidaujamai visuomenės

grupei, didinantis individo socialinę atskirtį.

Hiperaktyvumas – d.ažnai pasitaikantis elgesio sutrikimas,

pasireiškiantis dideliu aktyvumu, padidėjusiu judrumu, nesugebėjimu

sukaupti dėmesio.

Agresija – tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo

demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės

atžvilgiu. (Psichologijos žodynas., 1993)

Frustracija – tai emocinė organizmo reakcija į motyvuotą, kryptingą

siekį patenkinti poreikį, kai jis yra blokuojamas. I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATA

Vienokias ar kitokias elgesio normas pažeidžiantys vaikai ir paaugliai

vertinami ir vadinami labai įvairiai – delinkventais, rizikos grupių

vaikais, problemiškais vaikais arba vaikais, turinčiais elgesio sutrikimų.

Elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami klinikiniu požiūriu, remiantis

DSM – III – R kriterijais, atsižvelgiant į etiologiją, tačiau neteikiant

pirmenybės nei biologiniams, nei psichosocialiniams ar sociokultūriniams

faktoriams kaip nenormalaus elgesio pirminėms priežastims. Jerome M.

Sattler knygoje “Vaiko įvertinimas” (“Assessment of Children”), kuri yra

skirta individo įvertinimui, jo problemoms nustatyti, aptariamos vaiko

sunkumų įvertinimo metodikos dažniausiai remiantis DSM – III – R

kriterijais, pateikiama ir bendra elgesio sutrikimų apžvalga.

Taigi, esminis elgesio sutrikimo klasifikavimo požymis yra “nuolatinis,

pastovus elgesio modelis, kai ppažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės

ir svarbiausios atitinkančios žmogaus amžių socialinės normos arba

taisyklės. Šis elgesio modelis tipiškai pasireiškia tiek namie, tiek

mokykloje, su bendraamžiais bei bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992)

Lietuviško leidinio “Socialinės reabilitacijos organizaciniai

aspektai”, kuris nėra sistemingas socialinės reabilitacijos vadovėlis,

tačiau priskiria elgesio problemų sprendimą specialaus ugdymo sričiai,

autoriai pateikia labai apibendrintą elgesio sutrikimo apibūdinimą. Tai yra

santykinai pastovus, išsiskiriantis, nelauktas nukrypimas nuo elgesio,

traktuojamo kaip normalaus. Taip pat pastebima, kad elgesio ir emocijų

sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai.

Šioje knygoje pateikiamas toks orientacinis skirstymas:

1. eksteriorizuota agresija;

2. interiorizuota agresija;

3. motyvacijų sutrikimai;

4. alkoholizmas ir narkomanija;

5. depresija;

6. nerimas;

7. valios ir kontrolės sutrikimai;

8. delinkventiškas elgesys;

9. hiperaktyvumas;

10. kiti elgesio sutrikimai;

Nors, kaip jau buvo minėta, elgesio ir emocijų sutrikimų priežastis

nėra intelekto sutrikimai, tačiau pastebima ir tai, kad vaikų su elgesio

sutrikimais (arba delinkventų) IQ vidutiniškai 8 punktais žemesnis už

nedelinkventų; šis santykis nepriklausomas nuo socioekonominio statuso

poveikio (Moffitt, Gabrielli, Mednick ir Shulsinger, 1981). Tarp

delinkventų daugiau yra su žemesniu nei vidutiniu IQ ir mažiau su

aukštesniu nei vidutiniu IQ. Nors šių pastebėjimų priežastys ir neaiškios,

gali būti, kad protingesniems delinkventams pavyksta išlikti

neatpažintiems, jie mažiau nusikalsta arba jie rečiau patraukiami

baudžiamojo atsakomybėn, jiems rečiau iškeliamos baudžiamosios bylos.

Ir vis tik, tyrimais nustatyta, kad protingesnieji delinkventai

pasižymi tokiomis pačiomis kriminologinėmis, mokslumo ir socialinėmis

savybėmis kaip ir kiti delinkventai. Vis tik jie rečiau patenka teisminėn

jaunimo įskaiton, teismai su jais palankiau elgiasi ir dažniau į teismus

patenka kaip turintys emocinių sutrikimų (Gath ir Tennet, 1972). Tai, kad

jų yra palyginus mažai, gali būti jiems suteikto diferencinio imuniteto

rezultatas, nes jie priklauso aukštesnei socialinei klasei arba yra

aukštesnio intelekto. Įdomu, kad aukšto intelekto delinkventų mokymosi

rezultatai mažiau patenkinami nei nedelinkventų. Nėra ištirta, kaip

delinkventų intelekto lygis siejasi su jų reakcija į gydymą (angl.

treatment). Recidyviškumas nesusijęs su intelekto lygiu (Tennett ir Gath,

1975).

Delinkventai turi mažiau adekvačius neuropsichologinius sugebėjimus nei

nedelinkventai, tai matosi iš jų prastai atliktų neuropsichologinių testų

(Berman ir Siegal,1976; Yeudall,1979). Intriguoja hipotezė, kad kai kurie

žmonės gali tapti delinkventais nuolatos patiriamų nesėk.mių sukeltų

adaptyvių sugebėjimų, taip reikalingų sėkmei patirti mūsų visuomenėje,

trūkumų pasėkoje.

Įvertinant vaikus, kurie gali turėti elgesio sutrikimų, naudojamas

psichologinių testų rinkinys. Jis panašus į tą, kuris naudojamas įvertinant

mokymosi sunkumus ir turi apimti intelekto, asmenybės, vizualinių –

motorinių gebėjimų ir akademinių pasiekimų duomenis. Taip pat tuo tikslu

patariama naudoti kelis metodus: interviu, stebėjimus ir elgesio pokyčių

užrašus (Sattler J.M., 1992).

Taip pat elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami socialiniu požiūriu.

Labai dažnai netinkamai besielgiantys vaikai yra priskiriami vadinamosioms

rizikos grupėms. Autorės Sigita Ignatavičienė ir Rita Žukauskienė,

remdamosi užsienio ir savo darbo patirtimi, rizikos grupės vaikams

priskiria beglobius (gatvės) vaikus, asocialiose, nedarniose

arba nepilnose

šeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę

arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvius ir bendraamžių atstumtus

vaikus bei vaikus, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arba

nusikaltimų.

Gatvės vaikais autorės vadina tris skirtingas vaikų grupes, pagal

UNICEF pripažįstamą klasifikaciją. Pirmajai grupei priskiriami vaikai,

kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima – tokie

vaikai gali būti vadinami “vaikais gatvėje”. Antrai grupei priklauso tie

vaikai, kurie ir gyvena, ir dirba gatvėje – tai “vaikai iš gatvės”.

Kontaktą su šeima šie vaikai palaiko nereguliariai, jei ir egzistuoja

ryšiai su šeima, vaikai juos vertina negatyviai. Trečiajai grupei priklauso

apleisti ar patyrę prievartą, smurtą vaikai. Su tėvais jie nepalaiko jokių

ryšių, gyvena savarankiškai.

Rizikos grupės vaikams priskiriami ir vadinamieji asocialūs vaikai. S.

Ignatavičienė ir R. Žukauskienė pateikia tokį asocialaus vaiko apibūdinimą

– asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje

nusistovėjusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla,

nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai – agresyvumas,

nesąžiningumas ir amoralumas. Asocialus vaikas čia apibūdinamas kaip

nevisuomeniškas, abejingas visuomeniniams santykiams ar kenkiantis

visuomenei asmuo, nesugebantis išreikšti savęs visuomenei priimtinais

būdais, nepakankamai dalyvaujantis socialiniame gyvenime, su menkais

socialiniais interesais, turintis menkavertiškumo jausmą. Toks vaikas

nesugeba ir nenori bendrauti bei bendradarbiauti su aplinkiniais žmonėmis.

Asocialiu elgesiu pasižyminčius vaikus S. Ignatavičienė ir R. Žukauskienė

apibūdina kaip agresyviai besielgiančius su žmonėmis ir gyvūnais,

gadinančius kitų asmenų nuosavybę, vagiliaujančius, šiurkščiai

pažeidžiančius nustatytą tvarką ir panašiai. ( Ignatavičienė S.,

Žukauskienė R., 1999)

Toks apibūdinimas beveik identiškas DSM – III – R pateikiamiems elgesio

sutrikimo požymiams. ( priedas Nr.1)

Deja, toks požiūris į problemišką vaiką, traktuojant jo veiklą kaip

nusikalstamą, neatskleidžia elgesio sutrikimo priežasčių, nenumatoma

kitokia korekcija, išskyrus bausmę. Pastaruoju metu plinta nuomonė, kad

bausmės negali pakoreguoti elgesio teigiama linkme. Gausėja tyrimų, kuriais

stengiamasi empiriškai pagrįsti šią nuomonę. Juose pastebima, kad bausmes

atlikę specialiose įstaigose žmonės ne tik nepasitaiso, bet ir perima kitų

bausmes atliekančiųjų negatyvią patirtį. Taip didėja atotrūkis tarp

nubaustųjų ir visuomenės, šiems praradus sugebėjimą adaptuotis.

Visuomenė, susidurdama su jos įprastas normas pažeidžiančiu reiškiniu,

dažniausiai linkusi vertinti jį neigiamai. “TLK – 10 psichikos ir elgesio

sutrikimai: klinika ir diagnostika”, nors ir būdamas klinikiniu problemų

atpažinimo ir įvertinimo žinynu, vis tiktai išreiškia humanišką požiūrį į

žmogų, .vaiką iir kartu siekia formuoti ne tokią kategorišką visuomenės

nuomonę. Čia elgesio sutrikimai, nors ir galintys būti psichikos sutrikimų

išraiška, yra išskiriami ir į juos iš esmės žiūrima kaip į reiškinį, kurį

galima paveikti gydymu ir korekcija.

Leidinyje “TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir

diagnostika”, visoje klasifikacijoje vartojamas terminas “sutrikimas”

siekiant išvengti dar didesnių problemų, susijusių su terminų “liga” ir

“susirgimas” vartojimu. Naudojant terminą “sutrikimas”, juo apibrėžiama

klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie daugumoje atvejų

varginą žmogų arba blogina asmenybės funkcionavimą. Taip yra išvengiama

stigmatizacijos ir eetiketavimo, kas tik dar labiau pagilintų sutrikusio

elgesio vaikų ir paauglių problemas.

Šiame leidinyje elgesio sutrikimai (F91) apibūdinami “kaip

pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus ir iššaukiantis

elgesys.” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir

diagnostika., 1997). Pasiekęs aukščiausiąjį išraiškos tašką, toks elgesys

sutrikdo šiam amžiui būdingas socialines elgesio normas, todėl tai nėra

paprastas vaikiškas išdykavimas ir paauglio maištavimas. Taip pat yra

pažymima, kad pavieniai disocialūs ar nusikalstami poelgiai dar nėra

pagrindas diagnozuoti elgesio sutrikimą, kuriam yra būdingas ilgai

besitęsiantis elgesys.

Šiame leidinyje minima ir tai, kad elgesio sutrikimas dažnai yra

susijęs su nepalankia psichosocialine aplinka, įskaitant ir nepatenkinamus

santykius šeimoje, ir nesėkmes mokykloje bei priklauso nuo lyties –

berniukams šis sutrikimas yra dažniau nustatomas (kaip ir hiperaktyvumas).

Beje, ribos su hiperaktyvumu nėra labai aiškios ir šie sutrikimai dažnai

persipina, o tuo tarpu, elgesio sutrikimų ir emocijų sutrikimų skirtumas

yra patikimai patvirtintas.

Elgesio sutrikimai (F91) TLK – 10 žinyne yra skiriami į šias

kategorijas:

• Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje (F91.0), kai disocialus

ar agresyvus elgesys (bet ne vien tik opozicinis, iššaukiantis,

griaunantis elgesys) yra visiškai arba beveik visiškai apribotas namų

aplinka ir/arba tarpusavio santykiais su šeimos nariais arba

artimaisiais namiškiais.

• Nesocializuotas elgesio sutrikimas (F91.1) – apibūdinamas kaip

“nuolatinio disocialaus ar agresyvaus elgesio (atitinkančio F91

kriterijus ir apimančio ne vien tik opozicinį, iššaukiantį ir

griaunantį elgesį)” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika

ir diagnostika., 1997) derinys su žymiu ir įvairiapusiu individo

santykių su kitais vaikais sutrikimu.

• Socializuotas elgesio sutrikimas (F91.2). taikoma elgesio sutrikimams,

apimantiems disocialų ir agresyvų elgesį ir pasireiškiantiems asmenims,

kurie paprastai yra sėkmingai įsijungę į bendraamžių grupę.

• Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (F91.3). Paprastai sutinkamas

tarp 9 – 10m. vaikų. Vyrauja iššaukiantis, nepaklusnus, provokuojantis

elgesys, tačiau nėra žymių disocialių ar agresyvių poelgių. Vyresniems

vaikams vartoti šią kategoriją reikėtų atsargiai. Ši kategorija

įtraukta į elgesio sutrikimus tam, kad atsispindėtų kasdienė klinikinė

praktika ir kad būtų galima pagerinti jaunesnio amžiaus vaikų sutrikimų

klasifikaciją.

• Kiti elgesio sutrikimai (F91.8).

• Nepatikslintas elgesio sutrikimas (F91.9). Tai liktinė kategorija, kuri

rekomenduojama vartoti tik sutrikimams, kurie neatitinka nė vieno iš

specifinių subtipų kriterijų, tačiau atitinka F91 kriterijus. (TLK – 10

psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika., 1997).

Egzistuoja ir dar vienas požiūris į elgesio sutrikimus – į šiuos vaikus

yra pažvelgiama kaip į ypatingus, specialiųjų poreikių vaikus. Šis požiūris

akcentuoja ugdy.mo specifiškumą skirtingoms vaikų kategorijoms ir įtraukia

elgesio sutrikimus į ypatingumų klasifikaciją.

Apibūdindami elgesio sutrikimus, leidinio “Socialinės reabilitacijos

organizaciniai aspektai” autoriai iškelia labai svarbią įvairiems

specialistams problemą, sakydami, kad nėra griežto, daugumos priimto

elgesio sutrikimų apibūdinimo. Beje, jie pamini ir tai, kad šių sutrikimų

grupė neretai vadinama “elgesio ir emocijų sutrikimais”. Tai iš tiesų

sukelia nemažai nesusipratimų tarp dirbančiųjų su įvairių elgesio problemų

turinčiais vaikais. Dažnas pedagogas, pastebėjęs problemišką moksleivį,

nežino, kaip konkrečiai jam padėti, kur nukreipti ir vadovaudamasis savo

asmenine patirtimi bei nuovoka bando pats spręsti kilusią problemą. Be to,

žmonės nežinodami apie elgesio problemų kilmę bei priežastis, linkę apie

sutrikusio elgesio vaikus galvoti kaip apie nepataisomus, “prarastus”

žmones. Tačiau dedant pastangas, galima tikėtis, kad pasikeis, nors ir

labai palengva, neigiama nuostata į elgesio sutrikimų turinčius vaikus, jie

nebebus taip besąlygiškai atstumiami visuomenės.

Ryškiausiai iš elgesio problemų tarpo išsiskiria keletas, kurias

labiausiai pastebi ir skirtingai vertina visuomenė: tai agresyvus elgesys,

netinkamas vaiko elgesys (mokykloje ar kitoje aplinkoje), hiperaktyvus

elgesys. Žinoma, tarp elgesio problemų pasireiškimo labai ryškiai

išsiskiria ir alkoholizmas, narkomanija ar nusikalstamas elgesys, tačiau

pastarieji pasireiškia kiek vėlesniame etape – jau kaip socialinės

problemos arba liga. Todėl plačiau šiame darbe bus aptariama arčiau

problemos pasireiškimo priežasčių esančios elgesio formos. 1. NETINKAMAS VAIKO ELGESYS

Ko gero daugiausiai apie netinkamą vaikų elgesį kalbama, jis

plačiausiai nagrinėjamas individualiojoje psichologijoje, kurios

pradininkas yra Alfredas Adleris, žymiausi atstovai – Rudolfas Dreikursas,

Francis X. Waltonas ir kiti. Didžiausias dėmesys šioje teorijoje kreipiamas

į vaiką, asmenį ir jo auklėjimą. Individualioji psichologija stengiasi ne

tiek pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra kitoks ir vienintelis, kiek

parodyti, kad kiekvieno žmogaus individualumą nulemia socialinis kontekstas

ir

kaip tik jis formuoja individualybę. Kitas svarbus šios teorijos

teiginys – žmogus turi įgimtą sugebėjimą užmegzti kontaktą su kitu žmogumi

ir jaučiasi priklausąs žmonių bendrijai. Taigi, jis turi išmokti

bendradarbiauti su kitais. A.Adlerio teorija pabrėžia tikslo vaidmenį

žmogaus asmenybės struktūroje – žmogaus asmenybė yra kryptinga, tikslinga.

Kuo aiškiau suvokiamas tikslas, tuo labiau realizuojamos savo paties

galimybės. Pagrindinis žmogaus veiklos motyvas yra noras būti stipriam arba

galios troškimas. Šis stimulas yra įgimtas, ir jo dėka atsiranda noras

tobulėti, ką nors nuveikti. Nors patys individualiosios psichologijos

atstovai atvirai kalba apie ttai, kad “šiuo metu dar nėra sukurtos teorijos,

kuria remiantis būtų galima visiškai suprasti žmogaus elgesį ir išspręsti

visas iškylančias problemas vaikų auklėjime” (Waltonas F. X., Powersas

R.L., 1999), tačiau galima nagrinėti vaiko elgesio priežastis kaip daugiau

ar mažiau sąmoningai pasirinktą elgesio būdą.

Netinkamas vaikų elgesys, nors iš pirmo žvilgsnio visada panašus, iš

tiesų yra labai skirtingas savo vidinėm charakteristikom.

Adleriečiai teigia, kad svarbiausias vaiko elgesio tikslas –

priklausymo poreikio patenkinimas. Vaikai, kaip ir suaugusieji, nori

jaustis svarbūs, būti reikšmingais patiems sau ir juos supančiai aplinkai.

Kadangi žmogus nnuo pat gimimo gyvena tarp kitų žmonių, priklauso įvairioms

socialinėms grupėms, jis siekia surasti savo vietą tarp kitų. Kai žmogus

jaučiasi priklausąs, jis jaučiasi svarbiu ir reikalingu, taip patenkindamas

savo poreikį ir prisidėdamas prie grupės gerovės. Jei nepažeidžiamos

nusistovėjusios grupės, visuomenės normos, žmogus priima grupės keliamus

reikalavimus, jo požiūris į daugelį dalykų atitinka visuomenės požiūrį,

tokį žmogų ir jo orumą saugo aplinkiniai.

Tokios situacijos, kai vaikas negali patenkinti priklausymo poreikio,

nesijaučia grupės dalimi, lemia prastą jo savijautą, kurią norėdamas

pataisyti, vaikas elgiasi ne visada priimtinai. Taigi, blogas elgesys labai

priklauso nuo taip besielgiančio asmens savijautos. Dažniausiai toks

elgesys būdingas neįvertintiems, pasitikėjimą savimi praradusiems vaikams.

Apie mokyklos ir klasės svarbą kalba ir amerikiečių psichologės Amy Lew

ir Betty Lou Bettner, kurios teigia, kad “mokiniai gali patenkinti savo

priklausymo poreikį mokykloje tik tuomet, jei:

• Tiki, kad sugeba atlikti mokykloje pateikiamas užduotis;

• Jaučiasi susiję su mokytoju ir klasės draugais;

• Jaučiasi svarbūs ir galintys prasmingai dalyvauti grupės gyvenime”

(Beržinienė E., 2000)

Ir to yra siekiama visais jiems prieinamais būdais. Tada tampa labai

svarbu, ar vaikas, kuriam atrodo, kad jis elgiasi tinkamai, jausis

sugebantis, priklausomas ir svarbus. Jei vaikas taip nesijaučia, jis ims to

siekti kitaip – netinkamu elgesiu.

Adleriečių teorija taip pat teigia, kad vaikas pats pasirenka elgesio

būdą. Dažnai galima pastebėti, kad labai panašioje situacijoje, tik esant

skirtingoms aplinkybėms, tas pats vaikas elgiasi visai kitaip. Kol pats

vaikas nesuvoks, kad toks jo elgesys nėra tinkamas, jis jo nekeis.

Aplinkiniai negali priversti jo elgtis taip, kaip norėtų jie. Tačiau

aplinka ir sąlygos skatina tam tikrą elgesį. Šis skatinimas gali būti

priimamas arba aatmetamas.

. R. Dreikursas aprašė ir nagrinėjo keturis netinkamo elgesio tikslus:

1) dėmesio siekimas;

2) jėgos demonstravimas,

3) kerštas;

4) pasyvumas (atsiribojimas).

1). Vaikas, kuris siekia dėmesio, elgiasi taip, kad būtinai būtų

pastebėtas ir jaučiasi blogai, kai niekas nekreipia į jį dėmesio. Ilgesnį

laiką nepastebėtas, jis nustoja jaustis priklausantis grupei. (Beržinienė

E., 2000). Toks vaikas tarsi sako: ”Aš nesu ypatingas, bet visgi sukeldamas

sumaištį neliksiu nepastebėtas ir pelnysiu stokojamą dėmesį”. Iš tiesų,

kiekvienam žmogui yra reikalingas dėmesys, tačiau kai kalbama apie

netinkamu elgesiu dėmesio siekiantį vaiką, turima omenyje, kad jis trokšta

papildomo dėmesio. (Beržinienė E., 2000). Jaunesni vaikai paprastai dėmesio

reikalauja iš mokytojo, vyresniems jau reikia platesnės auditorijos –

mokytojų, bendraamžių, kartais net visos mokyklos.

Padėti atpažinti netinkamo elgesio tikslus gali šie aspektai:

• Tipiškas vaiko elgesys;

• Vaiko atsakas į korekciją;

• Suaugusiųjų asmeninės reakcijos į netinkamą vaiko elgesį.

Taigi, koks yra vaiko, siekiančio dėmesio tikslo elgesys? Šie vaikai

paprastai būna triukšmingi, nenuilstantys, mėgstantys pasirodyti, būti

klounu, pataikaujantys, daug kalbantys, “hiperaktyvūs”.

Paprastai toks vaikas, gavęs pastabą nustoja netinkamai elgtis tik

trumpam, o tipiška suaugusiųjų reakcija – susierzinimas, jaučiamas

apmaudas, manoma, kad vaikas yra kenkėjas, įkyruolis, atimantis daug laiko.

2). Pagrindinis jėgą demonstruojančio vaiko tikslas – nugalėti,

siekimas vadovauti. Savo svarbą ir reikšmę grupėje šie vaikai parodo

nepaklusdami reikalavimams, įžūliai elgdamiesi, nesimokydami. Jie yra

agresyvūs, neigiantys, kkovoja su autoritetais, dažnai meluoja, šaukia, kai

negali elgtis kaip nori. Jie tarsi sako: ”Aš gal ir nelaimėsiu, bet visgi

parodysiu žmonėms, kad jie negali manęs sustabdyti, negali priversti manęs

daryti taip, kaip nori jie”. Šių vaikų atsakas į jų elgesio korekciją – dar

blogesnis elgesys. Tokie vaikai suaugusiuose iššaukia labai stiprius

jausmus – pyktį, nusivylimą, netgi baimę. Suaugusysis gali jaustis

pralaimėjęs, sužlugdytas.

3). Paprastai keršto siekiantys vaikai yra brutalūs, įtūžę, šėlstantys,

pikti, užsidarę, žodžiais ir/ar veiksmais skriaudžiantys bendraamžius.

Pagrindinis jų elgesio motyvas – atsiteisti už patirtas tikras ar

įsivaizduotas skriaudas: “žmonės manimi nesirūpina, bet vis tik aš galiu

jiems atsilyginti tada, kai jaučiuos įžeistas”. Šių vaikų atsakas į

pastabas paprastai yra dar didesnė konfrontacija, dažniausiai tada siekiama

įskaudinti žmogų asmeniškai.

Suaugusieji šiais atvejais paprastai jaučiasi labai įžeisti, išgyvena

stiprų pyktį, gali galvoti, kad vaikas yra niekšiškas ir šlykštus.

Kerštaujantis vaikas netinkamai elgiasi pats norėdamas apsisaugoti nuo

skausmo. Dažnai jis gali jaustis įskaudintas savo tėvų, mokytojų ar

gyvenimo aplinkybių.

4). Pasyvus, norintis atsiriboti vaikas nieko neveikia, dažniausiai net

nebando nieko pradėti, susidūręs su pirma nesėkme, jis pasiduoda,

izoliuojasi nuo kitų, yra uždaras. Tai dažniausiai tokie vaikai, kurie

“nekelia problemų” – švelnūs, nuolankūs, kuklūs: “Aš negaliu pateisinti

vilčių, bet vis tik, jei aš nieko neveiksiu, gal jie paliks mane ramybėje”.

Į pastabas atsako nesulaukiama, jie ir toliau nieko neveikia.

Suaugusieji, susidurdami ssu tokiu vaiku, jaučiasi bejėgiai, praradę

viltį, apie vaiką galvojama kaip apie svajotoją arba kvailį.

Šio, adlerietiško, požiūrio pagrindinis požymis – nedirektyvumas,

nesiekiama vaiką priversti pasikeisti, o kaip tik, padėti jam pačiam

suprasti save ir nebenaudoti netinkamo elgesio. Šios teorijos pateikia

labai konkrečią darbo su netinkamais elgesio tikslais metodiką, kuri bus

aptariama antrojoje šio darbo .dalyje. 2. HIPERAKTYVUMAS

Dauguma iš mūsų esame sutikę vaikų ar paauglių, kurie yra visa savo

esybe pasinėrę į nuolatinę veiklą, nebūtinai tikslingą, dažniausiai tai

tiesiog ko nors veikimas, nuolatinis judėjimas, Juos žmonėse dažnai vadina

“gyvu sidabru”, nenuoramomis, padaužomis. Jie dažnai apdovanojami ir kitais

epitetais, kartais net nelabai teigiamais. Svarbiausia, atskirti, kada tai

tiesiog judrus, gyvybingas vaikas, o kada tai yra gana dažnai pasitaikantis

elgesio sutrikimas – hiperaktyvumas.

Pirmiausia, prieš pradedant kalbėti apie hiperaktyvumo atsiradimo

priežastis, jo diagnozavimą, būtina paaiškinti šio termino reikšmę.

Jau pati žodžio sandara atskleidžia esminius šio sutrikimo požymius:

“hyper” (lot. k.) – labai didelis. Taigi, hiperaktyvumas – tai labai

didelis aktyvumas.

Štai kaip šį terminą aiškina psichologijos žodynas: “Hiperaktyvumas –

emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba turinčių centrinės nervų

sistemos pažeidimų vaikų padidėjęs judrumas, neramumas. Tokie vaikai nuolat

imasi vis naujos veiklos, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis.

Hiperaktyvus elgesys paprastai būna tikslingas.” (Psichologijos žodynas. P.

103)

Laikantis tokio požiūrio, galima pastebėti tam tikrą neigiamą

nuostatą, išankstinį nusistatymą prieš vaikus, turinčius hiperaktyvumo

sutrikimą. Apie pačias

hiperaktyvumo atsiradimo priežastis yra diskutuojama

dar iki šiol, egzistuoja skirtingos nuomonės, kiekviena turinti savo

šalininkų.

Hiperaktyvumas (su dėmesio sutrikimu, arba be jo) dažniausiai yra

diagnozuojamas medikų, remiantis TLK – 10 (tarptautinės ligų klasifikacijos

žinynas) arba DSM – III – R bei vaiko elgesio stebėjimais – interviu,

psichologiniu testavimu ir vaiko elgesio klasėje ar namuose aprašymais,

auklėtojų, mokytojų pranešimais. Beje, hiperaktyvumas su dėmesio trūkumo

sutrikimu priskiriamas specialiesiems poreikiams ir koreguojamas su

specialiojo pedagogo pagalba, papildomai lavinant vaiko dėmesingumą.

Hiperaktyvių vaikų (be dėmesio sutrikimo) elgesį koreguoja tėvai,

mokytojai, psichologai, sudarydami bendrą strategiją ir ją įgyvendindami.

Jei vaikui kyla socialinės adaptacijos problemų, į komandą įsijungia ir

socialinis pedagogas. Plačiau hiperaktyvių vaikų elgesio korekcija bus

aptariama metodinėje šio darbo dalyje.

Kaip jau buvo minėta, hiperaktyvumas dažniausiai yra diagnozuojamas

medikų, ne tik taikant specialias metodikas ir techniką, bet ir stebint tam

tikrų požymių pasireiškimus. TLK – 10 išskiriami pirminiai ir antriniai

simptomai, sutrikimas diagnozuojamas, kai būdingų požymių pasireiškimo

trukmė yra ne mažesnė kaip šeši mėnesiai, vaiko amžius – iki šešių,

septynių metų. Tenka pastebėti, kad mūsų šalyje šis sutrikimas yra

nustatomas neretai vėliau, vaikui jau pradėjus lankyti mokyklą, kai

atsiranda adaptacijos naujoje aplinkoje problemų.

Pirminiai simptomai:

• Nedėmesingumas;

• Impulsyvumas;

• Hiperaktyvumas;

• Motorinė – percepcinė disfunkcija;

Dviejų pirminių simptomų pasireiškimas ne vienoje situacijoje yra

būtinas.

Antriniai simptomai:

• Agresyvumas;

• Destruktyvumas;

• Žema savigarba;

• BBlogi santykiai su bendraamžiais;

• Akademiniai sunkumai.

DSM – III – R yra pastaba: kriterijus tinkamas, jeigu nurodytas elgesys

yra daug dažnesnis negu daugumos to paties amžiaus vaikų. Sutrikimas

pripažįstamas, kai:

A. Trunka ilgiau nei šešis mėnesius ir pasireiškia mažiausiai aštuoni

iš toliau išvardinamų požymių ( požymiai vardinami mažėjančia tvarka pagal

diferenciacijos reikšmę):

1. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje

(paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo

pojūčiais).

2. Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama.

3. Lengvai išsiblaško nuo šalutinių dirgiklių.

4. Sunku sulaukti žaidimų eilės ar .pan.

5. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti.

6. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar

nesugebėjimo suprasti) todėl, pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų.

7. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam ttikras užduotis ar žaidžiant.

8. Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos prie kitos.

9. Sunku žaisti tyliai.

10. Dažnai pernelyg daug kalba.

11. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus.

12. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma.

13. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje,

namuose ( žaislus, pieštukus, knygas, užduotis, namų raktus).

14. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į galimas

pasekmes ( ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į

gatvę.

B. Sutrikimo pradžia –– iki septynerių metų.

C. Neatitinka įvairiapusio vystymosi sutrikimo kriterijų.

Vaikams, kuriems pasireiškia DTHS (dėmesio trūkumo hiperaktyvumo

sutrikimas), kyla specifinių problemų šiose labai svarbiose gyvenimo

sferose:

Problemos asmeninėje sferoje:

• Negalėjimas kontroliuoti neišsenkančio aktyvumo;

• Netolygus fizinis augimas;

• Sunkumai su kūno įvaizdžiu;

• Kairės-dešinės painiojimas;

• Vizualinės problemos;

• Pseudoaklumas dėl nedėmesingumo;

• Koordinacijos sutrikimai;

• Didesnis masturbacijos poreikis.

Socialinės problemos:

• Problemos dėl savo emocijų ir elgesio kontroliavimo viešumoje;

• Netinkami bendravimo įgūdžiai;

• Draugų neturėjimas;

• Nesėkmės užbaigiant darbus;

• Pykčio ir atstūmimo savo atžvilgiu iššaukimas;

• Agresija;

• Nesugebėjimas įsitraukti į konstruktyvų žaidimą;

• Tendencija tapti šeimos “atpirkimo ožiu”.

Emocinės problemos:

• Emocinis labilumas (nuo ašarų iki juoko);

• Pernelyg audringa reakcija į humorą;

• Frustracija ir atsikartojantys depresijos epizodai;

• Aktyviai išreiškiamas pyktis ar skausmas ( šaukiant ar rodant

įniršį).

Problemos akademinėje srityje:

• IQ žemesnis nei realūs sugebėjimai dėl nedėmesingumo;

• Skaitymo, rašymo, skaičiavimo sunkumai;

• Audio-vizualinės, vizualinės-motorinės percepcijos sunkumai;

• Kalbos problemos;

• Nesugebėjimas atskirti svarbios informacijos nuo nesvarbios;

• Kūno kultūros vengimas dėl koordinacijos ir bendravimo problemų;

• “Atsinešimas” į klasę visų asmeninių, emocinių ir socialinių

problemų.

Didžiausia hiperaktyvių vaikų bėda – nesugebėjimas valdyti ir

kontroliuoti savo norų, įgeidžių, troškimų. Tai trukdo susikaupti ir

atlikti užduotis iiki galo, nuosekliai mokytis. Šie vaikai nekantrūs, tad,

bet kokia mokyklinė veikla jiems greit pabosta, pamokų metu jie gali

pradėti netinkamai elgtis – garsiai šūkauti, plepėti, žaisti. Dėl emocinio

labilumo, gavę pastabą, gali neadekvačiai ir labai stipriai sureaguoti.

Dažniausiai šiuos vaikus ir vargina problemos iškylančios socialinėje

ir akademinėje srityse. Vienaip ar kitaip, jie yra priversti bendrauti su

aplinkiniais žmonėmis, ne tik pačioje artimiausioje aplinkoje ir pačiais

artimiausiais žmonėmis, prie kurių vaikas jau yra prisitaikęs ir kurie yra

pripratę prie vaiko elgesio ypatumų. Bendraujant su bendraamžiais

hiperaktyviems vaikams kyla sunkumų dėl to, kad nesugeba laikytis žaidimo

taisyklių, yra linkę dominuoti, reikalauti sau išskirtinio dėmesio.

“Klasėje jie dažnai būna atstumtieji. Nesugeba vadovautis tomis pačiomis

moralės normomis kaip kiti vaikai. Nejautrūs kitiems. Tokius vaikus

neigiamai vertina ir tėvai, ir mokytojai, todėl jie ima nebepasitikėti

savimi. Didelė suaugusiųjų kontrolė skatina neadekvatų vaiko elgesį.”

(Chomentauskienė R., p.13) Vaikui nauji suaugusieji yra labai svarbūs, ypač

pradinėse klasėse santykiai su mokytoju. Nesugebėjimas užmegzti ilgalaikio

pozityva.us kontakto, klasėje šį vaiką pastato į atstumtųjų gretas, jam yra

“lipdomos” įvairios “etiketės”. Taip pat šiems vaikams mokykloje kylančių

akademinių, mokymosi sunkumų atsiradimas yra susijęs ir su tuo, kad vaikas

nesugeba pasinaudoti savo intelekto galiomis. Penktoje šeštoje klasėje būna

pastebimas atsilikimas, “kai vaikas jau būna pavargęs nuo nuolatinių

nesėkmių, kai jo mokymosi motyvacija labai žema.” (Chomentauskienė R.,

p.13) Tada dažniausiai ir “prilimpa” tokios etiketės – nevykėlis, blogo

elgesio mokinys ir kt.

Hiperaktyvumo sutrikimas yra būdingesnis berniukams, tačiau skirtingi

autoriai pateikia nevienodą berniukų ir mergaičių santykį. Jis svyruoja

tarp 4:1 ir 9:1. Galima daryti prielaidą, kad tai susiję su hiperaktyvių

vaikų psichologinių ir medicininių įvertinimų, atliktų skirtingose šalyse

ir skirtingu metu, rezultatais.

“.nepaisant pastaraisiais metais pasirodžiusių gausių eksperimentinių

tyrimų ir teorinių samprotavimų, iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo į

klausimą, kas sąlygoja hiperaktyvumą, kodėl jis atsiranda. <.> Etiologijos

tyrimai <.> parodė, kad vien vaiko elgesio ypatumais – dideliu jaudrumu,

impulsyvumu, dėmesio nepatvarumu, emociniu labilumu – hiperaktyvumo

apibūdinti nepakanka.” (Chomentauskienė R., )

Įvairūs autoriai nagrinėja, analizuoja hiperaktyvumo kilmę sutelkdami

dėmesį į tam tikrus šio reiškinio aspektus.

Iki penktojo šeštojo dešimtmečio vyravo nuomonė, kad hiperaktyvumo

priežastis – organinis galvos smegenų pažeidimas. Ši nuomonė yra

kritikuojama dėl to, kad vien vaiko elgesio ypatumai negali būti pakankamu

pagrindu išvadai, kad yra galvos smegenų pažeidimas. Vaikams su organiniu

galvos smegenų pažeidimu būdingas ne tik hiperaktyvumas, bet ir kitos

problemiško elgesio formos. 1963m. priimtoje minimalios smegenų

disfunkcijos koncepcijoje nurodoma, kad hiperaktyvų elgesį sąlygoja

minimalūs, nežymūs CNS funkcionavimo nukrypimai, sukelti genetinių,

biocheminių deviacijų, perinatalinių sutrikimų, veikiančių CNS kritiniame

jos vystymosi ir brendimo periode. Eksperimentų duomenys rodo, kad

hiperaktyvūs vaikai neturi biocheminių deviacijų, kaip buvo galvojama.

M.A. Stiuartas (M.A.Stewart) iškėlė hipotezę apie hiperaktyvumo

paveldėjimą, kadangi jis gali būti pastebėtas nuo kūdikystės. M.A.

Stiuartas ir Dž. Morisonas (J.

Morrison) atliko tyrimus, kurių rezultatais

remdamiesi, priėjo išvados, kad genetiniai faktoriai turi įtakos tolesnei

kartai, tačiau jie veikia neatsiejamai nuo aplinkos (socialinės ir

nesocialinės) faktorių. Nesocialinės aplinkos poveikis gali pasireikšti

tuo, kad vaiko hiperaktyvumas atsiskleidžia kaip jo fizinį aktyvumą

ribojančios erdvės pasekmė. Prie psichogeninių faktorių priskiriamas ir

šeimos narių, ypač tėvų elgesys, netinkamas auklėjimas – deprivacija (nors

tyrimų rezultatai gana prieštaringi), tėvų nekantrumas, nepasitenkinimas

vaiku, jo temperamentu.

E.S.Betlo (E.S. Battle) ir B.Lacio (B.Lacey) atlikti tyrimai 1972m.

parodė, kad yra ryšys tarp vaiko hiperaktyvumo ir tėvų auklėjimo stiliaus –

nepriimančio vaiko ttokio, koks jis yra, emociškai šalto, kritiško. Tačiau

hiperaktyvus elgesys gali pasireikšti kaip atsakas į direktyvų ir

kontroliuojantį tėvų stilių. Vaistais normalizavus vaiko elgesį ( mažiau

išsiblaškęs, geriau susikaupia) tėvai ima jautriau reaguoti į kontaktus su

vaiku, mažiau direktyviai nurodinėja ir kontroliuoja. Taip pat į

hiperaktyvumą galima pažvelgti kaip į išmoktą reagavimo būdą. Tokio elgesio

tikslas – vaiko apsigynimas nuo netolerantiškos, jo nepriimančios aplinkos,

kaip būdas susidoroti su sunkumais, išvengti nesėkmės, kai keliami per

dideli reikalavimai. Hiperaktyvumas gali būti išmokstamas arba tiesiogiai

fiziologiškai pastiprinant ( greičiau patenkinamos organizmo reikmės), .arba

dėl socialinio pastiprinimo. Taip pat hiperaktyvumas gali pasireikšti kaip

išmoktas reagavimo būdas, vaikui stebint atitinkamo modelio elgesį – tai

vadinamas imitacinis išmokimas, mėgdžiojant tėvus.

Ko gero, labiausiai struktūruotai hiperaktyvaus elgesio priežastis

išdėsto Teresė Ramanauskienė. Ji nurodo, kad tokios priežastys gali būti:

• Ankstyvoje vvaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl

nėštumo ar gimdymo patologijos (priešlaikinis gimdymas, nepakankama

ar neteisinga motinos mityba, medikamentų, alkoholio, narkotikų

vartojimas, rūkymas, sunkus gimdymas).

• Genetinis faktorius (dažnai hiperaktyvių vaikų tėvai turėjo šį

sutrikimą).

• Blogi santykiai šeimoje, konfliktai.

• Neteisingas auklėjimas šeimoje.

• Mitybos ypatumai (per didelis maisto priedų, dažų, konservantų,

saldiklių kiekis maisto produktuose).

Taip pat ji mini, kad hiperaktyvūs vaikai nuo mažens irzlūs, blogai

miega, būdingi pilvo skausmai, alergija maistui.

Kad ir kaip būtų svarbu nustatyti hiperaktyvumo priežastis, galimų

išorinės aplinkos poveikių įtaką vaiko elgesiui, tačiau atliekant tyrimus,

negalima nuošalyje palikti paties vaiko, kaip subjekto, savitai suvokiančio

ir interpretuojančio tuos poveikius, kaip deja, dažniausia nutinka. Visada

reikėtų atsižvelgti į tai, ko vaikas siekia savo problemišku elgesiu, ką

jis tokiu elgesiu laimi. 3. AGRESYVUMAS

Dar vvienas vaikų ir paauglių elgesio pasireiškimas, kuris pats savaime

kelia daug problemų – agresyvumas. Jis ilgainiui tampa vos ne sudedamąja

vaiko charakterio dalimi. Agresyvumas – tai ir reiškinys, ir kai kurių

vaikų ryški asmeninė savybė, veikianti tarpusavio santykius.

Pasireikšdamas vaikų ir paauglių tarpusavio santykiuose, agresyvumas tampa

itin ryškiai pastebimu, sukelia stiprią aplinkinių reakciją ir skaudžiai

žeidžia abi konfliktuojančias puses. Beje, agresyvumas yra ne tik

konfliktų priežastis ir išraiška, bet ir labai dažnai pasitaiko, kad

agresyvumo aktas baigiasi nusikaltimu. Būtent todėl agresyvumo

demonstravimas sukelia tokią stiprią aplinkinių reakciją, keldamas

tiesioginę grėsmę nne tik sveikatai, bet ir gyvybei, ir yra nepriimtina

socialinio elgesio forma.

Taigi, agresyvumas, tai reiškinys, o agresija – elgesio forma. Štai kas

apie agresiją rašoma psichologijos žodyne:

Agresija – tai “priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo

demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės

atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar

fiziškai. Kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją. Gali reikštis

nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ( žodinė

agresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija). <.>Agresyvus elgesys ne

visada yra destruktyvus ir smerktinas. Socialiai priimtinomis formomis

reiškiama agresija kartais gali padėti spręsti konfliktines situacijas,

įveikti kliūtis, kurios trukdo pasiekti tikslą.” (Psichologijos žodynas.,

1993, p. 9-10)

Taigi, kokia yra agresijos prigimtis, kokios jos priežastys? Pirmieji

agresijos prigimtį ėmėsi nagrinėti filosofai. Štai, pavyzdžiui, Hobsas

manė, kad pirmykštėje visuomenėje “galiojęs dėsnis “žmogus žmogui – vilkas”

ir valstybė kartu su savo institucijomis atsiradusi todėl, kad būtų

garantuotas kiekvieno žmogaus saugumas.” (Suslavičius A.,1995, p.89).

Žinoma, tokia teorija yra labiau skirta pačios valstybės atsiradimo

priežastims paaiškinti, o ne apibrėžti agresijos prigimtį.

Psichologai agresyvumą aiškina įvairiai, egzistuoja keletas agresyvumo

aiškinimo teorijų, kurios ir bus toliau aptariamos.

Biologinė agresyvumo teorija. Žymiausi šios teorijos šalininkai

Z.Froidas ir K Lorencas. Šios teorijos pagrindinė idėja – agresyvumas yra

įgimtas, tai instinktyvios žmogaus prigimties dalis. K.Lorencas teigė, kad

agresyvumas yra natūralus, įgimtas, jis neturi savo priešingybės –

antipodo, tačiau visuomenės gyvenime agresyvumą reikia kontroliuoti ir

slopinti. Autorius knygoje “Apie agresiją”, individą lygina su hidrauline

pompa. Energija kaupiasi iki tam tikro lygio, o po to įvyksta sprogimas –

nevaldomas agresijos protrūkis. Norint išvengti tokių didelių protrūkių,

autoriaus teigimu, būtina karts nuo karto leisti šiai energijai

išsilaisvinti. Tokia tikslinga iškrova yra vadinama katarsiu. Pats šis

žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir “reiškia apsivalymą, taurių jausmų

suaktyvėjimą.” (Suslavičius A.,1995, p.89). Kalbant apie agresijos

išlaisvinimą, galvoje turimas emocinės įtampos sumažėjimas, palengvėjimas.

Šiuo atveju, iškrova turėtų būti realizuojama visuomenei priimtinais būdais

– dideliu fiziniu aktyvumu, sportavimu ir kt. Tačiau dažniausiai agresija

prasiveržia ne tokiais priimtinais būdais – net fiziniu smurtu, nukreiptu į

kitą žmogų. K.Lorenco teorija yra kritikuojama, aiškinant, kad ne pats

agresijos išsiveržimas sumažina įtampą, “o agresoriaus dėmesio nukrypimas į

kitus dirgiklius.” (Suslavičius A.,1995, p.89). K.Lorencas savo teorijoje

kalbėjo ir apie tai, kad agresyvumas yra prisitaikymo prie aplinkos būdas,

padedantis išgyventi stipriausiems. Evoliucijos metu, gyvūnams išsivystė

agresyvumo stabdžiai, kurie neleidžia žalo.ti ar žudyti savo rūšies atstovų

– gyvūnų tarpe tokie atvejai yra labai retas reiškinys. Stipriausiai

agresyvumo stabdžiai veikia gyvūnus, kurie turi stipriausius natūralius

ginklus. K.Lorencas teigė, kad žmogui tokie stabdžiai neišsivystė todėl,

kad jis kilęs iš nepavojingo žolėdžio gyvūno, neturinčio natūralių ginklų.

Tai, kad žmogus atrado dirbtinius ginklus, sujaukė visą natūralią

pusiausvyrą ir tai, kad žmogus savęs iki šiol dar nesunaikino, priklauso

nuo to pačio gebėjimo protauti, kkuris davė galimybę sukurti ginklus, o tuo

pačiu ir dėl protavimo, žmogus suvokia ir savo veiksmų pasekmes.

Z. Froidas savo teorijoje agresyvumą aiškino dviem prieštaringais

vienas kitam įgimtais instinktais – destrukciniu (tanathos) ir giminės

pratęsimo (eros arba libido). Anot šio autoriaus, “agresija – tai individo

pastangos nukreipti mirties instinktą nuo savęs į kitus asmenis.”

(Steponėnienė A., 1998, p.26). Taigi, agresija, jo manymu yra visiškai

normali reakcija, kuri garantuoja žmogaus išsilaisvinimą iš destruktyvių

instinktų.

Frustracinė agresyvumo teorija. Šią, iš dalies biheviorizmo idėjomis

grįstą teoriją skelbė ištisa grupė autorių: Dž.Dolardas (J.Dollard),

L.Berkovicas (L.Berkowitz), N.Mileris (N.Miller), R.Syrsas. pagrindinė šios

teorijos idėja – kad agresyvumas yra “organizmo reakcija į motyvuotą

kryptingo elgesio blokavimą. “ (Suslavičius A.,1995, p.90), arba kaip

pažymi Z.Plužek, “frustracija kyla tada, kai kokia nors kliūtis užblokuoja

motyvuotą siekį ką nors įvykdyti, patenkinti poreikį ar troškimą gauti

satisfakciją.” (Plužek Z., 1996).

siekis kliūtis

tikslas

1 pav. Frustracijos schema.

Kuo arčiau tikslo esantis žmogus patiria frustraciją, tuo jo reakcija

stipresnė. Agresyvumo stiprumą sąlygoja ir skirtingas kliūčių kilmės

suvokimas (atsitiktinės ar tyčinės kliūtys) bei frustracijos pagrįstumo

interpretavimas. Kliūtis gali būti išorinė (jei kokios nors aplinkybės ar

koks nors asmuo sutrukdė pasiekti tikslą), bet gali būti ir vidinė, kuri

suprantama kaip kylanti iš paties žmogaus negabumo, neįgudimo, aplaidumo ar

kitos silpnybės. Toks atskyrimas yra esminis, kadangi priklausomai nuo

kliūties kilmės ir stiprumo kyla skirtingos reakcijos. Kliūtys,

kilusios iš

išorės, dažniausiai sužadina pykčio ir agresijos reakcijas, nukreiptas

prieš aplinkinį pasaulį, prieš kitus asmenis, idėjas, institucijas, o

vidinės kliūtys dažniau sukelia autoagresiją, kai žmogus visą

nepasitenkinimą nukreipia į save, bausdamas save, jausdamasis menkavertis,

kaltindamas save arba atlikdamas įvairius autoagresijos aktus, įskaitant ir

savižudybę. Agresija yra dažniausiai pasitaikanti reakcijos į frustraciją

forma. (Dollardas Dž., Milleris N.)

Esminių asmenybės poreikių – prestižo, bendravimo, priklausomybės ir

meilės, saugumo blokavimas sukelia ypač didelį agresyvumą. Siekiant

patenkinti blokuotą poreikį, kilęs agresyvumas gali pakeisti patį poreikio

patenkinimo būdą. Pavyzdžiui, jei vaikas nesulaukia tėvų dėmesio kai

elgiasi gerai, jis gali pakeisti savo elgesį, prasižengti vien todėl, kad

tada sulauks dėmesio – tai ko jis ir siekė, nors jis jau bus kitokio

pobūdžio. Taip netiesiogiai vaikas patenkina pirminį poreikį, kuris buvo

blokuotas.

N.Mileris, Dž.Dolardo bendramintis, kiek sušvelnino teorijos teiginius,

sakydamas, kad agresijos priežastimi ne visada turi būti frustracija. Jis

teigė, kad agresyvų elgesį gali sukelti frustracija, tačiau frustracija

gali būti ir tik viena iš keleto priežasčių, sukėlusių tokią reakciją.

Socialinio išmokimo teorija. Atstovai – A.Bandura, E.Voltersas

(E.Walters). Šių autorių plėtota teorija yra visiškai priešinga biologinei

agresyvumo teorijai. Pagrindinis šios teorijos teigi.nys – agresyvaus

elgesio yra išmokstama, paprastai, pasyviai stebint kitų žmonių elgesį,

vystantis asmenybei, perimant aplinkoje dominuojančius elgesio modelius.

Autoriai agresijos išmokimą aiškina remdamiesi trim psichologiniais

mechanizmais – modeliavimu, imitacija ir pastiprinimu. Autoriai teigia,

kad “individas, kurį veikia agresyvūs modeliai, taip pat taps agresyvus.

Pavyzdžiui, vaikas, matydamas suaugusiųjų žiaurumą (modeliavimas),

kopijuoja jį (imitacija) ir pats ima atitinkamai elgtis.” (Paulauskas

R.,1987, p.17). Visuomenė draudžia tam tikras agresyvumo formas, tačiau

kai kurios formos yra leistinos, t.y. yra pastiprinamos. Taip pat

agresyvumo išmokimas yra priklausomas ir nuo kitų veiksnių – socialinės,

kultūrinės terpės, visuomenėje egzistuojančių elgesio normų ir tradicijų.

Beje, ta pati visuomenė labai skirtingai vertina berniukų ir mergaičių

agresyvumą.

Socialinio išmokimo teorijos atstovai teigia, kad agresyvumas tarnauja

kaip priemonė tikslui pasiekti, tai yra, atlieka instrumentinį vaidmenį.

Jeigu agresyviai elgiantis tikslas yra pasiekiamas, tai toks elgesys yra

pastiprinamas.

Šios krypties atstovai mini ir visuomenės reguliuojamąjį poveikį

individui. Kadangi agresyvumą visuomenė daugiau draudžia, negu pastiprina,

atsiranda agresyvumo stabdžiai. Jie gali būti išoriniai (faktiška arba

numanoma bausmė) ir vidiniai – subjektyvūs jausmai – kaltė, gėda, sąžinės

graužatis.

Humanistinės psichologijos atstovai ((A.Maslow, C. Rogersas, A.Combsas)

taip pat tyrinėjo agresyvumą, pabrėždami, kad žmogus iš prigimties turi

poreikį kurti, o ne griauti, todėl agresyvumo priežasčių reikia ieškoti ne

žmogaus prigimtyje, o jį supančioje aplinkoje, kuri nesuteikia galimybių

žmogui išreikšti savo susikaupusių jausmų. Agresyvus elgesys, teigia

humanistai, būtent ir slepia neišreikštus jausmus arba blokuojamus

poreikius, kuriuos žmogus siekia patenkinti.

Kiekvienas žmogus patenkinęs žemiausius – fiziologinius savo poreikius

(maisto, miego, troškulio), siekia patenkinti aukštesnius poreikius –

asmeninio saugumo, tada – poreikį būti mylimu, pastebėtu, pripažintu artimų

žmonių tarpe ir priklausyti šiai grupei. Negalint patenkinti šių poreikių,

kyla baimė, nerimas, neviltis, vėliau ima reikštis antriniai jausmai –

abejingumas, neapykanta, pavydas, agresija, kurie žlugdo asmenybę.

2 pav. A. Maslow poreikių piramidė

Humanistai daug dėmesio skyrė pykčio tyrinėjimui. Jie teigia, kad

pyktis yra labai stiprus ir sunkiai išgyvenamas jausmas, kurio netoleruoja

visuomenė. Už pykčio prasiveržimus vaikai nuo mažens yra baudžiami, o

nesugebėdami atskirti savo jausmų nuo išraiškos, šią bausmę, kaip vertinimą

jie prisiima sau kaip asmenybei, o ne kaip bausmei už netinkamą elgesį.

Taip vaikas pasijunta atstumtu. Slopindamas, neišsakydamas savo pykčio

vaikas “po truputį ugdosi norą priešintis, o tai vėliau pasireiškia

agresyviu jo elgesiu, kurį dažnai skatina ne tik tėvai, bet ir mokykla,

draugai, visuomenė.” ( Steponėnienė A. 1998, p.27). Taigi, jei bus

ribojama vaiko laisvė, atsakas į tai bus jo pyktis, agresija.

Žinoma, humanistai, kalbėdami apie vaiko laisvę, rėmėsi nuostata, kad

žmogus yra iš prigimties geras ir natūraliai siekia tobulėjimo. Deja,

negalima pamiršti ir to, kad jeigu vaikui bus suteikiama visiška laisvė ir

nenurodomos ribos, jis tai gali neteisingai suinterpretuoti ir imti

pernelyg naudotis savo laisve, pamiršdamas, kad kiti žmonės taip pat ja

gali naudotis. Taigi, nereikėtų lengva ranka numoti į vaiko mokymą

atsižvelgti ir į kitus žmones, jų poreikius. Tuo labiau, kad vaikas

socialines normas integruoja palengva, priimdamas jas pirmiausia per

artimiausius žmones, kiek vėliau – per kitus aplinkinius, kol pagaliau tai

tampa jo paties eelgesio normomis, .atsiranda savikontrolė.

Humanistai taip pat siūlo laikytis nuostatos, kad pyktis yra natūralus

jausmas – nei blogas, nei geras, tačiau netinkamai reiškiamas gali žaloti

vaiko charakterį, būti pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Tad siūloma į

pyktį reaguoti konstruktyviai, mokyti vaiką pažinti savo jausmus ir pyktį

bei jį kontroliuoti.

Apie destruktyviąją žmogaus pusę kalbėjo ir Ėrichas Fromas. Savo

knygoje “Žmogaus destruktyvumo anatomija” (“The Anatomy of Human

Destructiveness”), autorius teigia, kad agresyvumas gali būti dvejopas:

gynybinis agresyvumas, kuris yra būdingas visiems gyviems padarams, ir

piktybinis agresyvumas, kuris yra būdingas tik žmogui.

Gynybinis agresyvumas padeda apsisaugoti, įtvirtinti save, išlikti

gyvam pavojingose situacijose. Jis yra įgimtas ir reguliuojamas atitinkamų

smegenų centrų. E. Fromas teigė, kad piktybinis agresyvumas – žudymai,

tyčiniai kankinimai, noras griauti ir naikinti – neturi nieko bendro su

paveldimumu. (Tumelionis V. 1998)

Kalbant apie agresyvumo apraiškas, jų kilmę ir pobūdį, tarsi savaime

iškyla ir agresyvaus žmogaus portretas.

Lietuvių psichologas Vytautas Černius savo knygoje “Mokytojo

pagalbininkas” pabrėžia agresijos smurtinį, kerštingumo aspektą, siekimą

valdyti pasaulį. Jis pateikia konkrečią agresyvaus vaiko charakteristiką:

• nesutinka su kitų patarimais;

• priekabus, peštukas, greitai supyksta;

• pagiežingas, nepaklusnus, paniuręs, erzina kitus;

• aplinkiniai jo vengia;

• dažnai meluoja, vagia;

• kartais naikina aplinkui esančius daiktus. (Steponėnienė A. 1998)

Kadangi agresyvumo teorijos skirtingai apibrėžia agresijos kilmę, buvo

atliekami skirtingi tyrimai, patvirtinę vieną ar kitą anksčiau minėtų

teorijų teiginį.

JAV psichologai Leonard D. Eron ir L. Rowell Huesmann atliko

longitudinį tyrimą apie agresijos išmokimą. Jie agresyvumu laikė tokį

elgesį, kuris žaloja ir erzina kitą žmogų. Tyrimas truko ilgiau nei 22

metus, jame dalyvavo 875 vaikai, kuriems tyrimo pradžioje buvo vidutiniškai

aštuoneri metai. Vėliau tie patys vaikai buvo apklausti po 10 ir 21 metų.

Tėvai ir klasės draugai, vėliau sutuoktiniai ir jų vaikai, taip pat

dalyvavo tyrime. Šis tris kartas apimantis tyrimas parodė, kad agresyvumo

vaikai išmoksta iš savo tėvų. Vaikai, kurie sulaukę 8-erių metų buvo

priskirti prie agresyvių, ir suaugę priklausė agresyvių žmonių grupei.

Rezultatai parodė, kad agresyviausi vaikai, o vėliau ir suaugę, dažniau

žiūrėjo prievartos filmus nei kiti.

Leonard D. Eron ir L. Rowell Huesmann padarė išvadą, kad vaikystėje

patirtas agresyvumas išlieka visam gyvenimui. Jie pabrėžia, jog tyrime

stebėtų žmonių agresyvumas neturi nieko bendra nei su genetika, nei su

biologiniais šaltiniais. Paprasčiausiai jis buvo įgytas dar vaikystėje,

vėliau aktyvinamas ir stiprinamas. Akivaizdu, kad anksti vaikystėje įgytas

agresyvias bendravimo formas sunku pakeisti, tačiau tai nėra neįmanoma.

Šio tyrimo išvados patvirtina socialinio išmokimo teoriją, kuri

pagrindiniais veiksniais, darančiais didžiausią įtaką elgesiui, nurodo

asmeninį patyrimą, įgytą aplinkoje, pabrėžia aplinkos bei joje

dominuojančių elgesio modelių poveikį.

Tuo pačiu tai dar kartą patvirtina, kad žmogus yra protinga,

savarankiška būtybė, kuri gali keistis pagal savo norus. ( Tumelionis V.

1998).

Kaip

jau buvo minėta, skirtingų teorijų autoriai nevienodai apibrėžia

agresyvumo kilmę, ištakas. Taip pat egzistuoja ir keletas skirtingų

agresijos į rūšis skirstymų.

A. Suslavičius išskiria keturias agresyvumo rūšis: tiesioginę, perkeltinę,

vaizduotės, konformistinę:

• Tiesioginis agresyvumas. Čia kalbama apie agresyvumą, kaip reakciją į

frustraciją sukėlusį objektą. Šiuo atveju, agresyvumas ir yra nukreiptas

tiesiai į šį objektą.

• Perkeltini.s agresyvumas. Yra daugybė atvejų, kai tiesioginė agresija

arba negalima arba nenaudinga (nesaugu nukreipti agresiją į frustracijos

objektą dėl fizinių ar socialinių priežasčių). Būna atvejų, kai

frustracijos šaltinis nėra aaiškus, apčiuopiamas. Minėtaisiais atvejais,

agresyvumas paprastai būna perkeliamas į tuos objektus, į kuriuos yra

sąlyginai saugu jį nukreipti. Perkeltinės agresijos sąvoką įvedė Z.

Froidas savo kūriniuose “Totemas ir tabu” (1923), “Masių psichologija ir

žmogiškojo Aš analizė” (1925). Jo nuomone, perkeltinės agresijos funkcija

– išlaikyti grupės identifikaciją ir sutelktumą, perkeliant agresiją iš

savo grupės į svetimą.

Taigi, agresyvių veiksmų pagrindas nebūtinai yra ta betarpiška

priežastis, sukėlusi frustraciją. Ji gali būti tik patogus pretekstas

susikaupusioms agresyvioms tendencijoms išlieti.

• Vaizduotės agresyvumas. Agresyvumas nebūtinai pasireiškia konkrečiais

veiksmais. Žmogus gali turėti agresyvių minčių, planų, sumanymų.

Dažniausiai tokie agresyvūs vaizdiniai ir lieka vaizduotėje, todėl galima

kalbėti apie tam tikrą agresijos iškrovimą (katarsį) vaizduotėje. Tačiau

tada, kai žmogus siekia suderinti vaizduotę ir realų elgesį, vaizduotės

agresyvumas gali būti ffaktiškosios agresijos įvadas.

• Konformistinis agresyvumas. Žmogus būdamas sociumo dalimi, dažnai patiria

grupės arba minios spaudimą, kuris paprastai yra pasąmoninis, ne visad

aiškiai išreikštas. Taigi, konformistinis agresyvumas, tai, tokia

agresyvumo rūšis, kai žmogus elgiasi agresyviai ne dėl kokių nors savo

vidinių paskatų, o dėl grupės ar minios spaudimo, baimės prarasti

prestižą grupėje.

Kiek kitokį agresijos skirstymą į rūšis pateikia Jūratė Guščinskienė,

kuri išskiria penkias agresijos rūšis: impulsyvi agresija, instrumentinė,

ekspresyvi agresija, afektyvi ir verbalinė agresija. (Priedas Nr.2.).

A.Steponėnienė straipsnyje “Kas yra agresija ir kaip jos išvengti?”

pateikia dvi agresijos rūšis: instrumentinę agresiją (ginčai dėl

materialinių dalykų) ir agresiją, nukreiptą prieš asmenį. Šiame straipsnyje

pateikiamas ir psichologo W. Hartupo atlikto tyrimo, kurio metu buvo

tiriamas “agresorių” amžius ir lytis, aprašymas. W. Hartupas priėjo

išvados, kad instrumentinė agresija būdingesnė jauniems vaikams, o

agresija, nukreipta prieš asmenį – vyresniems.

Konkrečiai apie agresyvumą ikimokykliniame amžiuje kalba R.

Gaidamavičius ir R. Žiulytė straipsnyje “Vaikas per daug agresyvus?”. Čia

teigiama, kad šio amžiaus vaikų agresija dažniausiai būna tik simbolinė,

būdas atsikratyti negatyvių jausmų arba noro kontroliuoti išraiška.

(Gaidamavičius R., Žiulytė R. 1999).

Daug suaugusių žmonių, susidūrę su vaikų agresyvumu, sutrinka arba

patys įsivelia į situaciją ir kovoja kartu su vaikais. Dažnai suaugę

pastebėję agresyviai besielgiančius paauglius ne tik nebežino kaip elgtis,

bet ir išsigąsta – ne tiek, kad patys nukentės, o iš dalies dėl to, kad

bijo savo viduje tūnančio neapvalyto, gaivališko, nesuvaldyto agresyvumo,

jo protrūkių ir sureaguoja taip, kaip tuo metu padiktuoja pasąmoninė

gynybinė reakcija.

Kaip reaguoti į agresiją, kaip mokyti vaiką reikšti agresyvumą

socialiai priimtinais būdais, kaip padėti agresyviam vaikui daugiausia

nagrinėja psichologai arba pedagoginės psichologijos atstovai, tačiau su

agresyvumo protrūkių padariniais tenka susidurti ir kitiems specialistams.

Socialinio pedagogo pagalbos ypač prireikia, kai vaikas dėl agresyvumo

pasireiškimų nebegali adaptuotis visuomenėje, kyla kitų socialinio pobūdžio

problemų.. II. DARBO SU ELGESIO PROBLEMŲ TURINČIAIS VAIKAIS METODIKA

Kaip buvo pastebėta anksčiau, nėra griežto, daugumos priimto elgesio

sutrikimų, elgesio problemų apibūdinimo. Taigi, ir ieškant sprendimo kelių,

nėra bendros, universalios korekcijos metodikos. Skirtingoms elgesio

problemoms spręsti, priklausomai nuo jų kilmės ir pobūdžio, naudojami

skirtingi korekcijos būdai. Nėra ir aiškaus pasiskirstymo kada ir kokie

specialistai turi su jomis dirbti.

Įvertinus pačią problemą, jos pasireiškimą, sunkumą, yra taikomi

skirtingi metodai – nuo individualios korekcijos iki teisinio bausmių

taikymo, socialinės reabilitacijos programų.

Mokykla yra visuomenės dalis, į kurią pastaroji yra sudėjusi pačias

aukščiausias ekspektacijas ir priskyrusi jai vos ne visas ugdymo ir

auklėjimo funkcijas. Vaikai, ateidami į mokyklą, kartu atsineša ir

artimiausios jiems pažįstamos visuomenės modelį. Mokykliniame amžiuje vaiko

elgesio problemos bendriausiais bruožais įvardinamos kaip agresyvus

elgesys, netinkamas vaiko elgesys. Hiperaktyvus vaiko elgesys mokykloje

taip pat dažnai traktuojamas kaip problemiškas. Mokykloje dirbantys

specialistai kaip tik ir gali būti jungiamąja grandimi, padedančia elgesio

problemų tturinčiam vaikui įveikti jas tiek individualiai, tiek padedant

jiems adaptuotis visuomenėje bei išvengti patekimo į socialinės rizikos

grupę.

Toliau bus pateikiamos tam tikrų anksčiau aptartų probleminio elgesio

formų korekcijos metodinės rekomendacijos. 1. NETINKAMO ELGESIO BŪDŲ KOREKCIJA

Individualioji psichologija ne tik išsamiai analizuoja netinkamo vaiko

elgesio tikslus, bet ir pateikia konkrečias rekomendacijas kaip reaguoti,

kai vaikas naudoja šį elgesį. Aplinkiniai žmonės gali paskatinti tam tikrą

elgesį, taigi, siekiant padėti vaikui pasikeisti ir nebenaudoti netinkamo

elgesio būdų, pirmiausia patys suaugusieji turi išmokti atpažinti, kada ir

kokių vaikas siekia tikslų ir tinkamai reaguoti.

Tai ką gi daryti, kai vaikas siekia dėmesio netinkamu elgesiu?

Yra siūloma keletas būdų:

• Sumažinti dėmesį iki minimumo. Patariama, kai tik galima, ignoruoti

netinkamą elgesį, galima perspėti vaiką žvilgsniu, atsistoti greta

jo, paminėti jo vardą arba pasakyti jam, kaip pats jautiesi.

• Legalizuoti elgesį. Kai netinkamas elgesys, kurį naudoja dėmesio

siekiantis vaikas, įteisinamas, jis netenka prasmės, nes leidžiama

ir kitiems vaikams elgtis taip pat. Šiuo atveju netinkamo vaiko

elgesio legalizavimas panaudojamas tikslingai ir kūrybingai. Taip

pat galima susitarti su vaiku, kiek kartų per dieną jis elgsis

netinkamai ir palaipsniui mažinti šį skaičių. Jeigu vaiko elgesio

šis būdas neveikia, vadinasi, vaikas siekia ne dėmesio.

• Elgtis netikėtai. Galima išjungti šviesas, pakeisti balso toną ir

kalbos manierą, trumpam išvis nutilti aarba kitaip nukreipti dėmesį.

• Pakeisti veiklą. Netinkamai besielgiančio vaiko galima paprašyti

paslaugos.

• Pastebėti tinkamą elgesį. Padėkokite vaikui už tinkamą elgesį (kai

prieš tai jis elgėsi netinkamai), viešai pagerbti.

Sekantis netinkamo elgesio tikslas – jėgos demonstravimas. Siekiant

koreguoti šį tikslą, patariama:

• Nustoti kovoti su vaiku. Reikia turėti omeny, kad tai vaikas, kuris

nuolat yra verčiamas ką nors daryti, taigi rekomenduojama parodyti

jam pagarbą ir norą bendradarbiauti su juo.

• Pasinaudojant jo noru ir sugebėjimu vadovauti, galima koreguoti jo

elgesį dažniau suteikiant jam galimybių vadovauti kokiems nors

užsiėmimams, ką nors organizuoti, priimti visai klasei reikalingus

sprendimus.

Keršto siekiantis vaikas netiki, kad gali būti mylimas ir priimamas

toks, koks yra. Netinkamo elgesio šiuo atveju galima išvengti dviem būdais:

• Parodyti nuoširdų susirūpinimą vaiku.

• Pamokyti vaiką skausmą ir priešiškumą išreikšti tinkamais būdais bei

paskatinti jį pasikalbėti su jumis tuomet, kai jis jaučiasi blogai.

Taip pat tikslinga būtų pasikalbėti su tokio vaiko tėvais, kurie

tikriausiai naudoja fizinę ar dvasinę prievartą drausmei pasiekti. Beje,

galima sulaukti ir “patikrinimo” iš vaiko, bandant su juo suartėti. Jis

gali mėginti išprovokuoti suaugusįjį, kad įrodytų sau, jog pasaulis yra

toks, kokį jis ir įsivaizduoja – t.y. priešiškas ir juo nesirūpinantis.

Pasyvumas ir atsiribojimas. Tokio tikslo siekiantiems vaikams ypač

svarbus yra padrąsinimas – tikėjimo

ir pasitikėjimo vaiku išreiškimas prieš

jam ką nors atliekant. Šiems vaikams sėkmės pajautimas yra ypatingai

svarbus. Taigi verta pastebėti visas teigiamas vaiko savybes, neleisti

vaikui tikėti, kad jis yra nevykėlis. Todėl:

• Tokį vaiką reikia pamokyti pozityviosios savikalbos (kalbėti apie

save gerai);

• Leisti jam suprasti, kad klysti yra žmogiška;

• Priminti jam ankstesnius jo laimėjimus ir sėkmes;

• Suteikti grįžtamąjį ryšį apie jo veiklos procesą;

• Būtinai įvertinti pasiekimus.

Dažnai, dirbant su tokiu vaiku nepakanka vien suaugusiojo kantrybės,

geranoriškumo bei jo pastangų. Čia ssavo pagalbą turėtų suteikti ne vien

tiesiogiai dirbantis su juo, bet ir kiti specialistai – konsultantai,

psichologai. Ir ne vien konkrečiam vaikui, bet ir jo tėvams.

Su jaunesnio amžiaus vaikais patariama dirbti individualiai, o su

paaugliais geresnių rezultatų yra pasiekiama . dirbant grupėse, nes

pastarieji greičiau priima bendraamžių vertinimus nei suaugusiųjų nuomonę.

Dažniausiai pasitaikantis paauglių klaidingo elgesio tikslas – jėga, o

lengviausias būdas būti galingu – maištauti, taigi paauglys greičiausiai

nepasirinks jam rekomenduojamo elgesio varianto, jei jaus kad yra verčiamas

vienaip ar kitaip elgtis. Jie vertina draugiškumą, pagarbų suaugusiojo

bendravimą, tad tikėtis kad paauglio elgesys pasikeis, galima tik tada, kai

kartu su juo yra nusprendžiama, ką galima pakeisti.

Individualioji psichologija vietoje bausmių siūlo taikyti loginių arba

natūralių pasekmių būdą, leidžiantį ir padedantį vaikui suprasti, kad

netinkamas elgesys veda į aklavietę. (Waltonas F. XX., Powersas R.L., 1999)

Apžvelgę individualiosios psichologijos siūlomus netinkamo vaiko

elgesio korekcijos būdus, pastebime, kad didžiausią įtaką jiems pakeisti ir

paskatinti vaiką tinkamai elgtis daro ne atvira kova su jais, nuolat kažką

liepiant, nurodant ar draudžiant, o teigiama nuostata, tikėjimas ir

pasitikėjimas vaiku, vaiko teigiamo elgesio pastiprinimas, jo padrąsinimas.

Būtent tai yra tinkamos priemonės elgesio korekcijai. 2. DARBAS SU HIPERAKTYVIAIS VAIKAIS

Jau buvo minėta, kad hiperaktyvumas pasireiškia ir kelia nemažai

problemų tiek pačiam vaikui, tiek jo tėvams, tiek mokytojams bei kitiems

aplinkiniams. Be galo svarbu yra laiku pasiūlyti vaikui ir jo tėvams

pagalbą, o tų vaikų pedagogams patarti ir suteikti informaciją. Todėl

hiperaktyvių vaikų elgesio korekcija turėtų apimti: mokytojų konsultavimą;

tėvų konsultavimą; vaikui turėtų būti taikoma elgesio terapija, galimas

gydymas vaistais, tinkama mityba. Vis tiktai didžiausios sėkmės galima

tikėtis iš vaiko elgesio terapijos, kur modifikacijos atliekamos tiek

namie, tiek mokykloje. Vaikui turi būti parinkta tinkama dienotvarkė.

Lūkesčiai turėtų būti apibrėžti ir aiškūs, o veiksmų eiga nuosekli.

Yra numatyti pagrindiniai principai darbui su hiperaktyviais vaikais (A

Barkley).

1. Naudoti daugiau betarpiškų išvadų apie vaiko elgesį (komentuoti

elgesį).

2. Dažnai daryti išvadas (kas 15-20 minučių).

3. Naudoti kuo ryškesnes išvadas, paskatinimus už pageidaujamą elgesį.

4. Paskatinimai turi viršyti bausmes (8:1).

5. Siekti pastovumo, nuoseklumo:

• Reikalavimai turi būti pastovūs visą laiką;

• Reikalavimai turi būti tokie patys įvairiose vietose iir aplinkoje;

• Kiekvienas iš tėvų, turi stengtis pakeisti savo elgesį

taip, kad jis būtų panašus į kito elgesį.

6. Problemų sprendimo planas:

1 žingsnis: sustabdyti vaiką prieš prasidedant probleminei

situacijai.

2 žingsnis: kartoti dvi ar tris taisykles, kurių vaikas nesilaiko

toje situacijoje. Prašyti vaiko pakartoti taisykles.

3 žingsnis: kartoti vaikui, kad bus atpildas už gerą elgesį

(pinigai, ženklai, taškų sistema, rašytinės sutartys).

4 žingsnis: priminti vaikui bausmes, kurios laukia už blogą elgesį

(privilegijų netekimas, izoliavimas ir kt.) ir jas nuosekliai taikyti.

7. Laikytis nuostatos, kad vaikas turi sutrikimą.

8. Būti atlaidesniam, kantresniam, atleisti vaikui už jo prasižengimus,

užjausti jį ir gerbti bei padėti jam suprasti, kad jis nėra

kvailas, nejautrus, tingus ir užsispyręs.

Čia buvo pateikti tik bendrieji principai darbui su hiperaktyviais

vaikais. Kadangi ši problema ir išryškėja mokykloje, didelis dėmesys yra

skiriamas darbui su tokiu vaiku mokykloje. Čia būtinas geras savitarpio

supratimas tarp mokinio ir mokytojo. Mokytojas turėtų būti lankstus, tačiau

turėtų dirbti organizuotai. Svarbu, kad jis norėtų dirbti su vaikais,

turinčiais sutrikimų ir galėtų dirbti komandoje kartu su spec. personalu

bei tėvais. Tinkamas sąveikavimas, tarpusavio bendravimas leidžia pasiekti

geriausių rezultatų. Mokinius, turinčius dėmesio sutrikimų, mokytojai

turėtų skatinti, jiems padėti. Kadangi mokinys gali praleisti reikiamas

žinias pro ausis, informacija turėtų būti kartojama ar aiškinama kiekvienam

individualiai. Verta pastebėti, kad mokykloje bei namuose naudojami

teigiami pagyrimai iir paskatinimai yra kur kas efektyvesni nei kritiškumas.

Tokiems vaikams dažnai reikalinga pagalba, didelės apimties užduotis

dalijant į mažesnes dalis ar žingsnius. Taip pat reikėtų sureguliuoti

klasės aplinką. Dalykai, kurie atitraukia dėmesį, turėtų būti pašalinti ar

bent jau sumažintas jų laikas (skaičius). Patariama ir esant galimybei,

naudotis papildoma technika – kompiuteriais, diktofonais.

Vaikai, atlikdami bendras užduotis grupėse (ypač mažesnėse), gali

greičiau patirti sėkmę bei lavinti svarbius socialinius įgūdžius.

Teorinėje dalyje buvo minima, kad hiperaktyvūs vaikai turi problemų su

savikontrole, jie nepajėgūs organizuoti savęs. Todėl jiems reikalinga

pastovi klasės mokytojo pagalba. ( priedas nr.3, nr. 6). Šių vaikų ateitis

labai priklauso nuo klasės mokytojo požiūrio, žinojimo ir pastangų. Šiems

vaikams reikia pastovaus asmeninio padrąsinimo ir rūpesčio. Socialinių

įgūdžių lavinimui. svarbus kūrybiškumas. Jie turi būti įtraukti į tokį

darbą, kur pajustų sėkmę. Įžvalgūs mokytojai, dirbantys su hiperaktyviais

vaikais, padeda jiems įgyti teigiamus požiūrius ir reikalingus įgūdžius.

Nemažiau svarbi ir tinkamai organizuota klasės aplinka. Ji daro įtaką

ne tik dėmesio sutelkimui, taigi įtakoja ir akademinius pasiekimus,

psichologinę būklę bei leidžia pasijausti grupės nariu. Patarimus, kaip

tinkamai organizuoti klasės aplinką rasite prieduose (priedas nr.4).

Pirmoji pagalba tėvams – dalykinės informacijos apie šį sutrikimą

suteikimas. Dažnai jau vien tai išvaduoja juos nuo kaltės jausmo ir padeda

rasti naujus kelius bendraujant su savo vaiku. Sunkus vaikas virsta vaiku,

kuriam reikia padėti. Tėvams rekomenduojamas “namų vadovas” auginant

hiperaktyvius vaikus. (priedas nr.5)

Elgesio terapija stiprinamas pageidautinas bei tikslingas elgesys. Be

jau minėtų bendrų principų, patariama taip pat vengti taikyti fizines

bausmes – jos neduos laukiamo rezultato, o tik gali sukelti pasipriešinimą

joms.

Gydymas vaistais. Taip pat kai kuriems hiperaktyviems vaikams

veiksmingas būna gydymas vaistais, tačiau dėl to būtina pasikonsultuoti su

vaikų psichiatru. Lietuvoje tik pradedami naudoti tokie vaistai, kurie

sėkmingai vartojami JAV hiperkinezinio elgesio gydymui.

Dėl hiperaktyvių vaikų polinkio į alergijas maistui, jiems

rekomenduojama sureguliuoti ir mitybą – tokiems vaikams nerekomenduotina

kiauliena, miltiniai produktai, saldumynai. Vengtina maisto produktų su

priedais, dažais, konservantais. Jiems tinka vištiena, ryžiai, bulvės, iš

vaisių – bananai, kriaušės, obuoliai, iš daržovių – žiediniai kopūstai,

morkos. Laikydamiesi dietos, vaikai tampa ramesni, dėmesingesni, gerėja jų

bendra savijauta.

Taigi pastebima, kad geriausią įtaką tokių vaikų sveikatai bei jų

elgesio korekcijai gali padaryti tinkamai suderintas pasirūpinimas jų

fizine ir psichine būsena, o taip pat jiems artimiausių suaugusiųjų žmonių

bendradarbiavimas – namie bei mokykloje. 2.1. Konkretaus atvejo analizė.

Hiperaktyviems vaikams mokykloje kyla daugybė problemų. Taip buvo ir

Martynui (laikantis konfidencialumo, moksleivio vardas yra pakeistas).

Martynas atėjo į Klaipėdos N pagrindinę mokyklą penktoje klasėje. Prieš tai

jis lankė Montessori mokyklėlę. Prasidėjus mokslo metams, prasidėjo ir

gausybė problemų. Martynas nuolat elgdavosi ne taip, kaip priimta,

šūkaudavo klasėje, trukdydavo kitiems vaikams, buvo labai išsiblaškęs ir,

nors jis gali gerai mokytis, tačiau dėl išsiblaškymo dažnai

gaudavo

neigiamus įvertinimus. Penkta klasė daugumai vaikų – naujas gyvenimo

etapas, kai tenka taikytis prie naujų sąlygų, pasikeitusios klasės

aplinkos, naujų mokytojų ir bendraklasių. Martynui ši adaptacija buvo

ypatinga. Nežinodamas, kaip užsitarnauti bendraklasių pripažinimą, jis

dažniausiai pasirinkdavo netinkamus būdus to pasiekti – erzindamas,

kumščiuodamas kitus vaikus. Tai sukėlė jų nepasitenkinimą ir klasės

kolektyvas nepriėmė Martyno, dažnai vadindavo jį “idiotu”, “debilu”,

kadangi Martynas be hiperaktyvumo turi ir minimalių cerebrinio paralyžiaus

požymių. Tai jam vis dažniau sukeldavo impulsyvaus agresyvaus elgesio

reakcijas. Vis dažniau Martyno elgesiu klasėje ėmė skųstis mokytojai.

Pagaliau į mokykloje dirbantį socialinį pedagogą kreipėsi klasės

auklėtojas. Jis nerimavo dėl tokio Martyno elgesio, bijojo, kad jis

nesužeistų kitų vaikų, nes vis dažnėjo nevaldomas Martyno elgesys. Deja,

iki mokslo metų pabaigos buvo likę vos keletas savaičių, tad į tai buvo

atsižvelgta numatant tolimesnę veiklą.

Pirmiausia buvo nuspręsta pasikalbėti su pačiu vaiku, išsiaiškinti,

kaip jis vertina esamą situaciją. Pradžioje bendrauti buvo labai sunku.

Martynas nenorėjo aptarinėti su socialiniu pedagogu savo elgesio su

bendraklasiais. Savo reakciją agresyviu elgesiu į bendraklasių erzinimus,

vertino kaip teisingą. Berniukui sunkiai sekėsi įsivaizduoti save kito

vaiko vietoj. Pirmojo ppokalbio rezultatas – priimtas žodinis susitarimas,

kad iki mokslo metų pabaigos, jis stengsis nesimušti su kitais vaikais. Šio

susitarimo jam bent jau dalinai pavyko laikytis.

Prasidėjus naujiems mokslo metams, vėl pasireiškė Martyno elgesio

problemiškumas. Jis ateidavo į pamokas joms nepasiruošęs, jų metu

šūkaudavo, trukdydavo kkitiems vaikams atlikti užduotis. Rugsėjo pabaigoje

ypač pablogėjo elgesys – nuolatinės peštynės su kitais vaikais. Padidėjo

atitrūkimas nuo bendraklasių.

Aptarus susiklosčiusią situaciją su mokyklos psichologe, klasės

auklėtoju ir mama, buvo sudaryta tolimesnė strategija. Remiantis šio darbo

metodinėje dalyje ir prieduose pateiktomis bendrosiomis rekomendacijomis,

toliau buvo dirbama:

• Su pačiu moksleiviu (užvestas drausmės sąsiuvinis, kas savaitę

aptariami įrašai jame su mokyklos socialine pedagoge arba

psichologe);

• Vaiko tėvais (daugiausia mama) – palaikomas nuolatinis ryšys,

mama pradėjo lankytis Mokyklų Pedagoginėje Psichologinėje

Tarnyboje vykstančioje hiperaktyvių vaikų mamų savitarpio

pagalbos grupėje. Atnaujino ryšius su Psichikos Sveikatos Centro

darbuotojais, konsultavosi su specialistais.

• Mokytojais – buvo parengta informacinė medžiaga apie

hiperaktyvius vaikus ir metodika darbui su jais bei pristatyta

mokytojams.

Socialiniam pedagogui ir psichologui bendraujant su mama ir mokyklos

administracija buvo suderinta strategija mokykloje ir namuose (tai

atsispindi prieduose pateikiamoje schemoje. Priedas nr.7)

Laikantis metodinių rekomendacijų, nuolat bendraujant su vaiku, po 3-4

mėnesių, gerokai sumažėjo agresyvaus elgesio pasireiškimų. Vasario mėnesį

pedagogai pastebėjo, kad Martynas labai susidraugavo su toje pat klasėje

besimokančiu regėjimo neg.alią turinčiu berniuku, kuris yra labai žingeidus,

pažangus, tačiau yra gana uždaras, labai ramaus būdo.

Pagerėjus Martyno elgesiui, mokytojai pradėjo geriau jį priimti, labiau

vertinti kaip asmenybę. 3. AGRESYVAUS ELGESIO KOREKCIJA

Agresyvumo pasireiškimai sukelia ko ne didžiausią ne tik asmens, bet ir

visuomenės reakciją, tačiau beveik nesutinkama jo korekcijos metodų. Gal

būt todėl, kad agresyvumas yra gana abstraktus reiškinys, bei, kaip teigia

kai kurios anksčiau minėtos teorijos, netgi prigimtinė žmogaus dalis, o jo

pasireiškimo formos yra labai įvairios. Dažniausiai agresyvumas pasireiškia

įvairiomis smurto formomis (nuo žodinio iki fizinio, žalojančio ne tik

asmenį, bet ir jam priklausančius daiktus).

Deja, tik pastaruoju metu pradedamos kurti programos platesnei smurto

pasireiškimo prevencijai bei įveikimui. Kai kurios programos yra skiriamos

užimtumo didinimui arba diskomfortą keliančios įtampos “išleidimui”

socialiai priimtinais būdais – skatinant fizinį aktyvumą, populiarinant

sportą. Tačiau reikėtų atminti, kad šių programų tikslas turėtų būti vaikų

socialinių įgūdžių lavinimas, jų supažindinimas su netinkamo elgesio

pasekmėmis, mokymas prisiimti atsakomybę. Vis tik, didžiausias dėmesys yra

skiriamas individualiam darbui. Vyksta individualus psichologinis ir

socialinis konsultavimas bei tarpininkavimas tarp įstaigų ir vaikų.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo tikslas – padėti vaikui – tiek

nukentėjusiam nuo agresijos protrūkio, tiek ir pačiam agresoriui bei jo

šeimai.

Skirtingų valstybių visuomenėse šiek tiek skiriasi elgesio korekcijai

naudojami metodai, bet bendriausi aspektai – išlieka. Tai: individualus

darbas, grupinis darbas, tinkamo elgesio pastebėjimas ir paskatinimas bei

socialinių įgūdžių lavinimas, tėvų konsultavimas.

Lietuvių psichologinio konsultavimo specialistas – Gintaras Navaitis,

perteikdamas savo patirtį, sako, kad vaiko agresyvumas – tai jo emocijų

išraiška. Todėl teikiant psichologinę pagalbą agresyviam vaikui, negalima

agresyvumo visiškai pašalinti arba nuslopinti, kadangi jis yra būtina

žmogaus savybė ir reikalingas vaikui – padeda tikslingiau reaguoti, geriau

prisitaikyti. Koreguoti dera ttik nepriimtinus agresyvaus elgesio būdus.

Agresyvumu, teigia G. Navaitis, vaikas reaguoja į priešišką, jo

siekimus varžančią aplinką. Vaiko sunkumų, taigi ir jo agresyvaus elgesio

ištakos glūdi tam tikrose situacijos, iš kurių dažnesnės yra :

• Agresyvus tėvų ar vaikui artimų suaugusiųjų elgesys;

• Vaiko žeminimas, skriaudimas;

• nuolatinė arba stipri frustracija.

Pirmiausia šių ištakų reikėtų ieškoti šeimoje, o po to – mokykloje.

Deja, kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas.

Taikant individualų konsultavimą kaip agresyvaus elgesio koregavimo

metodą, būtina išsiaiškinti tokio elgesio priežastis – kokioje situacijoje

yra vaikas, kokios jo emocijos. Kadangi agresyvumas gali būti vaiko emocijų

išraiška, pirmiausia reikėtų padėti vaikui susiprasti savo jausmuose,

suvokti savo emocijas. Taip pat nurodoma, kad reikia sukurti vaikui

tokias sąlygas, kurios leistų jam geriau suprasti save ir kontroliuoti savo

elgesį.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų agresyvumą taip pat galima

koreguoti ignoruojant nežymų ar vidutinį agresyvumą, pabrėžiant pozityvius

elgesio elementus (pastiprinant tinkamą elgesį); uždraudžiant dalį

agresyvių veiksmų (pvz., šaukti galima, o muštis – ne), įvairiais žaidimais

(žaidimo terapija) išreiškiant negatyvias, agresyvumą skatinančias

emocijas.

Sudėtingiau paveikti vyresnių vaikų priešiškumą ir agresyvumą.

Pirmiausia patariama išsiaiškinti, ar agresyviai reaguojama į konkrečius

asmenis bei situaciją, ar tai nuolatinė vaiko savybė (bendras polinkis į

agresyvų elgesį).

Siūloma atkreipti dėmesį į tokius požymius, rodančius, kad didėja vaiko

priešiškumas, kuris vėliau pasireikš agresyviu poelgiu:

• mažėjantis draugų skaičius;

• nnegatyvus žmonių, nepriskiriamų draugams vertinimai.

Perdėtas domėjimasis ginklais, kovinėmis sporto šakomis taip pat. gali

būti vidinio pasirengimo agresyviems veiksmams požymis.

Pastebėjus šias besikeičiančio vaiko elgesio tendencijas, siūloma imtis

priemonių, kurios leistų atkurti vaiko empatiškumą, skatintų objektyviai

save vertinti (siejant su savigarbos, kaip lygybės su kitais žmonėmis

ugdymu). Taip pat padėti vaikui įsisąmoninti savo emocijas. (Navaitis G.,

1997)

Vaikai dažniausiai (ypač jaunesniojo mokyklinio amžiaus) nemoka

tinkamais būdais išreikšti savo susikaupusio pykčio. Todėl derėtų juos

pamokyti, kaip galima atsikratyti susikaupusių neigiamų emocijų.

Pirmiausia, vaikas turėtų pripažinti savo jausmus, papasakoti kam nors

apie juos. Jei išsipasakoti vaikas negali, siūlomi tokie jausmų išraiškos

būdai:

• Pykčio piešimas popieriuje;

• Pagalvės boksavimas;

• Šaukimas tuščiame kambaryje ar miške;

• Fizinis aktyvumas, mankšta;

• Savo jausmo aprašymas.

Vaikų socialinių įgūdžių ugdymas taip pat gali būti labai veiksmingas

agresyvaus elgesio korekcijos metodas. S.Kemerienė, R.Mazūrienė, A.Petronis

ir A.Sadauskienė (2001) sudarė socialinių įgūdžių ugdymo vadovą, kuriame

siūlomi konkretūs užsiėmimai, kurių metu vaikai, dirbdami grupėje, išmoksta

atpažinti jausmus, mokosi savikontrolės įgūdžių ir aptartų įgūdžių taikymo

kasdieniniame savo gyvenime.

Darbas su grupe gali tapti vienu iš efektyviausių būdų konkretaus

vaiko elgesio korekcijai, kadangi grupės tikslas – skatinti grupės narių

asmeninę ir socialinę kompetenciją.

Asmeninė kompetencija:

• Pasitikėjimo savimi stiprinimas;

• Atsakomybės už save prisiėmimas;

• Savęs reflektavimas;

• Asmeninių sugebėjimų ir ribų įvertinimas bei išplėtimas;

• Asmeninių vertybių

ir žmogaus vaizdinio vystymas;

• Pasirengimas mokytis ir sugebėjimas vystytis;

• Asmeninė motyvacija ir savarankiška iniciatyva;

• Pasiruošimas veikti ir pasiekti;

• Stresų ir baimių valdymas;

• Kūrybiškumas ir vaizduotė;

• Sugebėjimas spręsti problemas.

Socialinė kompetencija:

• Bendravimo įgūdžiai (verbaliniai ir neverbaliniai);

• Bendradarbiavimo ir darbo komandoje įgūdžiai;

• Sugebėjimas spręsti konfliktus ir pasiekti susitarimo;

• Vadovavimo kompetencija;

• Socialinė atsakomybė ir įsitraukimas į politinę veiklą;

• Tolerancija ir pilietinė drąsa.

Taip pat yra pateikiamų rekomendacijų, ką galėtų padaryti agresyvių

vaikų ttėvai. Pirmiausia – paieškoti tokio elgesio priežasčių:

• Gali būti, kad vaikas yra per daug varžomas.

• Gal būt vaikui išvis nenustatoma jokių elgesio ribų.

• Galimybė, kad pats patyrė agresiją iš kitų, ir netinkamą elgesį

vaikas suvokia kaip vienintelį būdą išvengti agresijos.

Tėvai galėtų suteikti vaikui pagalbą:

• Kalbėdamiesi su vaiku. Paaiškinti vaikui, kas yra “auka”, kad kiti

vaikai nenori bendrauti su tais, kurie juos skriaudžia.

• Tinkamai reaguodami situacijoje. Kai vaikas elgiasi netinkamai

(pvz., muša kitus vaikus), imtis rryžtingų priemonių – atskirti nuo

kitų vaikų, kad pabūtų kurį laiką vienas.

• Užsiimdami su vaiku bendra veikla, fiziniu aktyvumu. Kartu su vaiku

išdykauti ir žaisti. “Pagalvių karas” parodys, kad galima kovoti

taip, kad niekas nenukentėtų, išmokys vaiką laikytis tam tikrų

taisyklių.

• Ugdydami vaiko pasitikėjimą savimi, pastiprindami jo gerųjų savybių

pasireiškimą. Svarbiausia parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks,

koks jis yra.

• Savo pavyzdžiu parodydami vaikui, kaip tinkamai spręsti konfliktus –

ne jėgos demonstravimu, o diskutuojant, kalbantis.

• Skirdami savo vaikui daugiau dėmesio. (Nitsch C., Von Schelling C.,

1999).

Šiame technikos amžiuje labai efektyvi elgesio korekcijos priemonė yra

filmuojamos elgesio treniruotės, kurių metu vaidinamos įvairios situacijos,

o vėliau jos aptariamos grupėje. Taip galima parodyti . vaikui, kaip atrodo

jo elgesys iš šalies, kokias reakcijas kelia aplinkiniams.

Taip pat tikslingas yra ir atsipalaidavimo, susivaldymo technikų

mokymas, kai prieš kaip nors pasielgiant išmokstama nusiraminti. (pvz.,

keletą kartų giliai įkvėpti ir suskaičiuoti iki dešimt).

Tais atvejais, kai vaikas jau tapęs aiškiai asocialiu arba negali

išsivaduoti iš savo ggaujos įtakos, terapijos taikymas, nekeičiant aplinkos,

neatneš laukiamo rezultato. Labai žymių sutrikimų atvejais būtų galima

rekomenduoti ilgalaikį psichoterapinį gydymą stacionare (Mielke U., 1997),

deja, Lietuvoje tai reikštų tam tikros stigmos uždėjimą vaikui, nes vaikai,

besigydantys stacionare aplinkinių yra laikomi sutrikusio intelekto ar

psichikos. IŠVADOS

Apžvelgus vaikų ir paauglių elgesio sutrikimus bei jų pasireiškimą

mokyklinėje aplinkoje, pastebėta, kad ši visuomenės susirūpinimą kelianti

problema nėra nauja, tačiau jos sprendimui turi būti skiriamas atitinkamas

dėmesys, kad būtų galima išvengti jos išplitimo ir gilėjimo.

• Išanalizavus šį reiškinį įvairių teorijų požiūriu, pastebėta, kad

esminė netinkamo elgesio priežastis yra įvairiomis formomis

pasireiškiantis agresyvumas. Kai blokuojami būtiniausi žmogaus

poreikiai, nepavyksta jų patenkinti socialiai priimtinais,

tinkamais būdais, tuomet agresyvumas transformuojasi ir

prasiveržia netinkamu elgesiu.

• Išanalizavus esamą literatūrą, kurioje aptariamos vaikų ir

paauglių elgesio problemos, visų pirma pastebima jos gausa; netgi

lietuvių kalba. Tai rodo didelį tiek plačiosios, tiek akademinės

visuomenės, tiek praktikų susidomėjimą šiuo klausimu, problemos

aktualumą. Tačiau pastebima ir tai, kad literatūra šiuo klausimu

yra gana prieštaringa, nenuosekli ir nelygiavertė. Tad

nenuostabu, kad skirtingais terminais apibūdinamas tas pats

reiškinys. Skirtingų sričių specialistai taip pat turi savo

terminologiją. Pastebimi ir terminų pokyčiai, netgi vienoje

kurioje nors srityje. Pavyzdžiui, klinikiniai terminai skirti

“elgesio problemai” įvardinti – delinkventumas, liga,

sutrikimas, problema. Senesniuose leidiniuose, skirtuose

klinikinei diagnostikai, į sutrikimą žvelgiama per socialinę

prizmę, kriterijai – socialinio elgesio apraiškos (DSM – III –

R). Naujesnieji pasižymi tolerantiškumu, siekiama tikslumo, bet

vengiama kategoriškumo. Pastaruoju metu vis dažniau prisimenami

jau anksčiau, pereito amžiaus pradžioje vartoti terminai. Iš

individualiosios psichologijos perimtas “netinkamas elgesys” –

neuždedantis stigmos, skatinantis ieškoti tokio elgesio

priežasčių ir tinkamų sprendimo būdų. Tada atsiranda, natūraliai

kyla paskata, noras mokyti vaiką tinkamai elgtis, padėti jam

suprasti, kad galima elgtis kitaip.

• Analizuojant šį reiškinį pastebėta, kad jį galima nagrinėti dviem

požiūriais, žiūrint į agresiją kaip į reiškinio priežastį, o į

agresyvų elgesį – kaip į pasekmę. Išsiskiria ir individualios bei

visuomeninės reiškinio priežastys. Beje, agresyvumas vienose

teorijose nagrinėjamas kaip netinkamo elgesio priežastis, kitose

– kaip pasekmė.

• Apžvelgiant dažniausiai mokyklos aplinkoje pasireiškiančias

probleminio elgesio formas pastebima, kad mokykliniame amžiuje

problemiškas elgesys pasireiškia netinkamu, agresyviu ar

hiperaktyviu elgesiu, tai yra labiau apibendrintai, ne taip

aštriai kaip vyresniame amžiuje, platesniame visuomeniniame

kontekste. Jam įvertinti naudojami įvairūs metodai – individualūs

tyrimo (klinicistai, psichologai), socialiniai tyrimai, skirti

bendroms tendencijoms numatyti. ir problemai įveikti. Gausėjanti

literatūra, pedagogų pasisakymai, aptariant netinkamą vaikų ir

paauglių elgesį mokykloje, rodo, kad šiai problemai ne tik

skiriamas papildomas dėmesys, bet ir ieškoma jos sprendimo būdų.

Stiprėja visuomenės pastangos suprasti, o ne atstumti problemų

keliantį vaiką ar paauglį.

• Šiame darbe pateikiamos metodinės rekomendacijos bei konkretūs

darbo su elgesio problemų turinčiais vaikais metodikos. Pastarojo

laikotarpio lietuvių mokslininkai ir praktikai, naudodamiesi

užsienio patirtimi, sėkmingai taiko savo darbe šias metod.ikas ir

jas tobulina, ieško naujų darbo formų. Labai paplito tarpusavio

pagalbos grupės. Tai rodo tokių formų aktualumą. Metodinėse

rekomendacijose taip pat skatinama ieškoti naujų bendradarbiavimo

formų.

Rekomenduojama:

• Skatinti įvairius tyrimus. Tiek individualius tyrimus

(klinicistai, psichologai), socialinius tyrimus, skirtus bendroms

tendencijoms. ir problemos įįveikimo metodams numatyti.

• Šviesti visuomenę, skatinti ją labiau susipažinti su reiškiniu ir

pozityviais problemos sprendimo būdais. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bagdonas A., sudarytojas. “Socialinės reabilitacijos organizaciniai

aspektai”. Vilnius. 1994m.

2. Beržinienė E. “Kodėl mokiniai netinkamai elgiasi”. Mokykla. 2000 m.

Nr.5.

3. Campbell R. “’Vaikai pavojuje. Kaip padėti vaikui nugalėti pyktį”.

Kaunas. 2000m.

4. Chomentauskienė R. “Vaikų hiperaktyvumo etiologijos problema”.

Psichologija. Mokslo darbai. Nr. 7.

5. DSM – III – R Diagnostikos kriterijai. Kaunas. 1993 m.

6. Gaidamavičius R., Žiulytė R. “Vaikas per daug agresyvus?”. Šeimos

sveikata. 1999 m. spalis.

7. Guščinskienė J. “Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos

ir komentarai”. Kaunas. 2001.

8. Ignatavičienė S., Žukauskienė R. “Rizikos grupės vaikai”. Vilnius.

1999m.

9. Mewaldt A., Gailius Ž. “Praktinis vadovas jaunimo lyderiams”. Vilnius.

1997m.

10. Mielke U. “Geriau supraskime sunkius vaikus”. Kaunas. 1997m.

11. Myers D.G. “Psichologija”. Kaunas. 2000m.

12. Navaitis G. “Psichologinė parama vaikui”. Vilnius. 1997m.

13. Nitsch C., Von Schelling C. “Kaip nustatyti vaikams leistino elgesio

ribas”. Vilnius. 1999 m.

14. Paulauskas R. “Nemotyvuotos agresijos” motyvai”. Mokslas ir gyvenimas.

1987m.

15. Plužek Z. “Pastoracinė psichologija”. Vilnius. 1996m.

16. Psichologijos žodynas. Vilnius. 1993

17. Ramanauskienė T. “Pernelyg aktyvus (hiperaktyvus) vaikas”. Klaipėda.

2001 m. sausio 23 d.

18. Socialinių įgūdžių ugdymo vadovas. Vilnius. 2001 m.

19. Steponėnienė A. “Kas yra agresija ir kaip jos išvengti?”. Mokykla.

1998m. Nr.9.

20. Suslavičius A. “Socialinė

psichologija”. Kaunas. 1995m.

21. Tamošiūnaitė S. “Dėmesio: hiperaktyvūs vaikai!”. Mokykla. 1998 m. Nr.

11.

22. TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika.

Kaunas. 1997m.

23. Tumelionis V. “Mes tampame agresyvūs”. Psichologija Tau. 1998 m. Nr.3.

24. Waltonas F.X., Powersas R.L. “Kaip susidraugauti su vaikais”. 1999 m.

25. Zaukienė A. “Mokytojo veikla – ieškojimų ir sprendimų kelyje”. Vilnius.

1998m.

26. Фромм Э. «Анатомия человеческой деструктивности». Минск. 1999 г.

27. Sattler J. M. “Assessment of Children”. San Diego. 1992.PRIEDAI

PRIEDAS NR.1

Elgesio sutrikimas

A. Elgesio sutrikimas, trunkantis mažiausiai šešis mmėnesius, per kuriuos

yra bent trys iš šių požymių:

1. Vogė nesusidurdamas su auka daugiau negu vieną kartą (įskaitant

nuslėpimą).

2. Pabėgo ir nenakvojo namie mažiausiai du kartus, gyvendamas tėvų ar

globėjų namuose (arba vieną kartą, bet nesugrįžo į namus).

3. Dažnai meluoja (ne dėl to, kad išvengtų fizinio ar seksualinio

smurto).

4. Tyčia padeginėja.

5. Dažnai praleidžia pamokas (vyresni asmenys daro pravaikštas

darbe).

6. Įsilaužė į kito butą, automobilį.

7. Tyčia naikino kito turtą (ne padeginėdamas).

8. Buvo žiaurus gyvuliams.

9. Norėjo priversti kitą asmenį turėti seksualinį kontaktą.

10. Daugiau negu vienose muštynėse panaudojo ginklą.

11. Dažnai pradeda muštynes.

12. Vogė susidurdamas su auka (apgaudinėjimas, kišenvagiavimas, plėšimas,

ginkluotas apiplėšimas).

13. Buvo žiaurus žmonėms.

Pastaba. Anksčiau išvardinti požymiai surašyti mažėjančia tvarka pagal

diferencinę rreikšmę, atsižvelgiant į Nacionalinių tyrimų duomenis (DSM-III

kriterijai griaunamo elgesio sutrikimams).

B. Jeigu 18-kos metų ar vyresnis, tai neturi atitikti antisocialaus

tipo asmenybės sutrikimo kriterijų.

Kriterijai elgesio sutrikimo laipsniui

Lengvas. Minimalus simptomų skaičius, reikalingas diagnozei nustatyti, ir

elgesio

problemos sukelia tik nedidelę žalą kitiems.

Vidutinis. Elgesio problemų skaičius ir poveikis kitiems yra tarp ,,lengvo“

ir

,,sunkaus“.

Sunkus. Elgesio problemų skaičius gerokai viršija reikalingus diagnozei

nustatyti,

arba elgesio problemos daro didelę žalą kitiems (pavyzdžiui, stiprus

fizinis aukų

sužalojimas, aiškus vandalizmas, vagystė, ilgas nebuvimas namuose).

Tipai

312.20. Grupinis tipas

Pagrindinis požymis, kai vyrauja elgesio problemos, dažniausiai

pasireiškiančios kaip grupinė veikla su bendraamžiais. Agresyvus fizinis

elgesys gali būti arba nebūti.

312.00. Pavienis agresyvus tipas

Pagrindinis požymis, kai dominuoja agresyvus fizinis elgesys, paprastai

nukreiptas į suaugusius ir bendraamžius, ir tai vyksta vieno asmens

iniciatyva ((ne grupinėje veikloje).

312.90. Nediferencijuotas tipas

Šis subtipas skiriamas vaikams ir suaugusiems su elgesio sutrikimu,

turintiems mišrių klinikinių požymių, kurie negali būti klasifikuojami nei

kaip pavienis agresyvus tipas, nei kaip grupinis tipas.

PRIEDAS NR.2

| | |

| |Impulsyvi agresija |

|A |(griaunantieji veiksmai) |

|G | |

|R | |

|E |Instrumentinė agresija |

|S |(kaip priemonė pasiekti tam tikrą tikslą) |

|I | |

|J | |

|O |Ekspresyvi agresija |

|S |(grėsmingos pozos) |

| | |

|R |Afektyvi agresija |

|Ū |(pyktis, neapykanta) |

|Š | |

|Y | |

|S |Verbalinė agresija |

| |(žodiniai grasinimai) |

PRIEDAS NR.3

KLASĖS, KURIOJE MOKOSI VAIKAI SU DĖMESIO HIPERAKTYVUMO SUTRIKIMAIS, VEIKLOS

STRATEGIJOS

Siekdami tinkamai organizuoti klasės veiklą:

Sudarykite nuolatos klasėje atliekamų darbų seką. Nustatykite klasės

taisykles,. numatykite pasekmes, jei jų nesilaikoma. Papildykite jas

konkrečiais nurodymais. Paprašykite vaiko jas ištarti ir įsitikinkite, kad

jis jas supranta. Nuosekliai laikykitės taisyklių. Padėkite vaikui

suprasti, ko reikalaujama kasdien įžengus į klasę ir išeinant namo.

Leiskite vaikui pasidaryti ar nusipiešti kortelių, kuriose būtų išvardinti

priminimai pasismailinti pieštuką, susirinkti priemones ir mokomąją

medžiagą bei kitus nurodymus, kurie padidintų atsakingą elgesį.

Planuodami tvarkaraštį, atkreipkite dėmesį į tai, kad darbo dienos

eigoje keistųsi veikla. Muzikos, kūno kultūros ar dailės užsiėmimai turėtų

būti įterpti tarp pagrindinių užsiėmimų (matematikos, skaitymo). Padėkite

hiperaktyviam vaikui įvaldyti rutiną ir organizuoti savo laiką prisegant

pamokų tvarkaraštį prie sąsiuvinių ar suolo. Kadangi tokie vaikai labai

sunkiai prisitaiko prie tvarkaraščio pasikeitimų, nurodykite juos iš

anksto, kai tik žinote, kad tokia pamoka tvarkaraštyje keisis.

Skirdami užduotis:

• venkite didelės apimties užduočių arba išskirstykite jas į atskiras

dalis taip, kad vaikas vienu metu galėtų atlikti ją visą.

• Netrukdykite vaiko tuo metu, kai jis atlieka užduotis, nes tai

mažina, slopina vaiko dėmesį. Suraskite kitokių būdų, kaip tikrinti

ir kontroliuoti vaiką.

• Užduočių vykdymo metu stenkitės rasti galimybę vaikų poilsiui

(pertraukėlėms).

• Keisdami veiklą, skirkite laiko pasiruošti pokyčiams, pperspėkite

vaikus iš anksto. Pvz.: “Po penkių minučių aš rinksiu jūsų darbus ir

tada mes eisim priešpiečių.”

• Jeigu yra būtina, leiskite vaikui atlikti nepriklausančias dalykui

užduotis. Tai susilpnins vaiko dėmesį aplinkos dirgikliams

(trukdžiams).

• Aiškinkitės su vaiku vienos kurios nors užduoties atlikimo ypatybes

(veiksmų eiliškumas, kiekvieno veiksmo esminiai bruožai, veiksmo

svarba, įtaka rezultatui ir t.t.).

• Suteikite vaikams galimybę su nauja užduotimi ar reikalavimais

susipažinti žodžiu ir raštu.

• Turėtų būti suteikta galimybė kuo daugiau žinių gauti knygose, kad

vaikas kuo mažiau nusirašinėtų.

Labai svarbu mokymosi procese vaikus išmokyti klausyti ir atlikti

kitus mokymosi veiksmus. Efektyvių instrukcijų davimas, sugebėjimas sekti

žodinius nurodymus turi didžiausią įtaką sėkmei mokykloje. Padėkite vaikui

tapti geru klausytoju naudodami sekančias priemones:

• prieš pateikdami nurodymus, įsitikinkite, kad vaikas jus girdi.

Žiūrėkite vienas kitam į akis. Jei vaikas nusisukęs, švelniai

pasukite vaiko veidą link savęs kai kalbate. Fizinis kontaktas su

mokytoja (pvz.. mokytojo ranka ant peties, kol duodami nurodymai)

daugelį tokių vaikų veikia palankiai;

• pasakykite vaikui klausymosi tikslą, t.y. tai, ką jis turės išgirsti.

Pvz.: ”Paklausyk, aš dabar pateiksiu Tau nurodymus diktanto

tikrinimui.”

• Pateikite aiškius ir paprastus nurodymus. Kadangi tokie vaikai turi

sunkumų apdorodami garsinius nurodymus, reikėtų juos pateikti

atskirai. Pvz.: “Pasidėk į šalį matematikos knygą (pauzė). DDabar

pasiimk lietuvių k. knygą (pauzė). Atsiversk 63 p.”

• Išbandykite vaikų klausymosi įgūdžius su klasės draugais. Pateikę

užduotis, paprašykite vaikų pasiskirstyti poromis į klausytoją ir

kalbėtoją. Pasakykite, kiek laiko skiriate šiai užduočiai ir

paprašykite kalbėtojus persakyti partneriui ką tik mokytojo duotus

nurodymus: “Mokytoja nori, kad mes.”. Tada klausytojas per tam tikrą

laiką pasitikslina, persako ir išplečia informaciją.

• Mokykite vaiką stebėti neverbalinius ženklus, kurie padėtų jam

įvykdyti užduotį ir tinkamai elgtis. Pasakykite vaikui, kad kiekvieną

kartą, kai jūs žiūrėsite į jį ir paliesite savo ausį, tai bus

ženklas, kad jis nedirba savo darbo ar nesilaiko klasės taisyklių.

Tai minimaliai trukdo mokymo procesą ir .tuo pačiu perkelia atsakomybę

pačiam vaikui.

• Jei neverbalinės užuominos neefektyvios, pamėginkite išreikšti vaikui

skirtas pastabas pašnibždomis, atsistoję netoli jo.

• Jei pažeidžiama taisyklė, nereaguokite pykčiu ar sarkastiškai. Tyliai

paklauskite vaiko, kuri taisyklė buvo pažeista ir, jei reikia,

pakartokite taisyklę ir nuobaudą už jos pažeidimą. Kad bausmė būtų

efektyvi tokiems vaikams, ji turi būti taikoma tuoj pat.

• Sugalvokite, kaip būtų galima užsidirbti taškus už pageidaujamą

elgesį ir juos užrašykite į kiekvienos dienos pranešimą, kad mokinys

tuos taškus galėtų iškeisti į jam malonius dalykus.

PRIEDAS NR.4

KLASĖS, KURIOJE MOKOSI HIPERAKTYVŪS VAIKAI, APLINKA

Tinkamai organizuojant klasės aplinką,

patartina sumažinti reiškinių

ar daiktų, kurie blaško vaikų dėmesį, skaičių. Klasės vieta turėtų būti

pastovi. Supažindinkite su ja vaikus. Mokytojo darbo vieta klasėje taip pat

yra svarbi.

Hiperaktyvų vaiką pasodinkite tokioje vietoje, kur yra mažesnis

kontaktas su kitais mokiniais ir pro kurią mažiau vaikščiojama.

Pasistenkite, kad ši vieta būtų kuo toliau nuo dėmesį atitraukiančių

objektų: langų, durų, oro kondicionierių.

Parinkite jam tokią vietą, kur būtų įmanomas betarpiškas bendravimas

tarp mokinio ir mokytojo, tai galėtų būti vieta arčiau mokytojo, atliekant

kai kurias užduotis – šalia jo. Taip mokytojas galės ddažniau vaiką stebėti,

tikrinti.

Pasodinkite vaiką šalia tylesnių, mažiau sutrikimų turinčių vaikų,

kurie galėtų būti gero elgesio modeliais.

Skatinkite vaiką dirbti tylioje vietoje ir savarankiškai. Geriausia

būtų, jei kiekvienas vaikas turėtų tokią galimybę.

Kiekvienas vaikas turėtų turėti saugią, pastovią vietą savo daiktams

susidėti. Suole esantys stalčiai yra labai tinkami popieriaus lapams,

knygoms, pieštukams ir kitiems daiktams.

Darbo vieta turi būti tvarkinga. Naudoti tik tas priemones, kurios

reikalingos tik tai užduočiai atlikti. Riboti mokyklinių priemonių,

kuriomis vaikas naudojasi, skaičių (pvz.. vietoj 16 pieštukų atsinešti 8

pieštukų dėžutę). Prieš duodant kkitą užduotį, turėtų būti numatytos kitos

priemonės.

Naudokite spalvomis koduotus aplankus kiekvieno dalyko

savarankiškiems (namų) darbams. Vaikai turėtų patys juos periodiškai

atskirti ir keisti.

Jei sekanti pamoka vyks kitoje klasėje, nusiųskite vaiką ten, kol

kiti vaikai dar nesusirinkę, kad jis apsiprastų.

Pasistenkite, kad vaikai žžaistų daugiau organizuotų žaidimų.

PRIEDAS NR.5

NAMŲ VADOVAS AUGINANT HIPERAKTYVIUS VAIKUS

• Svarbu teisingai suplanuoti vaiko dieną. Hiperaktyvūs vaikai

nesugeba planuoti laiko, negali nieko numatyti į priekį ar

įžvelgti pavojaus. Todėl kiekvieną kartą, jiems išeinant iš

namų, pravartu priminti, kuriuo keliu jie privalo eiti, kas

jiems draudžiama daryti, kada jie turi pareiti namo;

• Laikytis griežtos dienotvarkės (nusistovėjusi tvarka maitinimuisi,

miegui, maudymuisi, pamokų ruošai);

• Numatyti aplinką namų ruošai, rasti vietą, kur mažiausiai būtų

blaškomas dėmesys;

• Naudoti “maskuojantį triukšmą” (pvz.. švelnią muziką), tai gali

padėti vaikui užmigti, ruošti namų darbus, skaityti ir pan.;

• Atliekant sunkias ar ilgas užduotis, daryti trumpas

“triukšmingas”, aktyvias pertraukėles;

• Užtikrinti, kad didelis fizinis aktyvumas būtų vaiko dienos režimo

dalis ir užimtų didesnę vaiko llaisvalaikio dalį. Riboti laiką prie

televizoriaus, žaidimus kompiuteriu;

• Vengti taikyti fizinio aktyvumo ribojimą kaip bausmę;

• Atkreipti vaiko dėmesį, prieš pradedant jam klausytis, įsitikinti,

ar jis jus girdi, pvz. pašauk.ti vardu, paliesti petį ir panašiai;

• Padėti vaikui struktūruoti savo gyvenimą.

Keletas patarimų:

– įsigyti kuprinę ir užduočių knygą;

– turėti pastovią vietą kuprinei;

– priminti vaikui tikrinti užduotis ir knygas prieš išeinant iš

mokyklos;

– turėti klasės vaikų, kurie galbūt prisimena užduotis teisingai,

telefonų numerius;

– tikrinti kiekvieną nnamų darbą;

– padėti skirstyti ilgesnes užduotis, iš anksto numatyti pertraukas,

pastiprinimus;

• Kai vaikas vienas lieka namuose, užrašyti, ką jis turi padaryti, nes

žodinius pavedimus jis dažniausiai pamiršta.

• Negalima peikti vaikų kitų akivaizdoje – jie ir taip jau būna suirzę,

nusiminę, kad vėl ką nors padarė ne taip;

• Laikytis kontrolės sistemos, tačiau, kai vaikas parodys, kad gali būti

savarankiškas, pastiprinti jo kompetenciją ir leisti veikti jam

pačiam;

• Vystykite tinkamus bendravimo su jūsų vaiko mokytoja būdus,

koordinuokite pastangas ir dalinkitės pasisekimais;

• Kruopščiai paruoškite savo vaiką nusistovėjusios tvarkos pasikeitimui.

PRIEDAS NR.6

TĖVŲ – MOKYTOJŲ SANTYKIAI, UGDANT HIPERAKTYVIUS VAIKUS

Susitarkite su mokinio tėvais dėl reguliaraus bendravimo – kasdieniais

užrašais ar telefono skambučiais. Kvieskite tėvus susitikimui nors kartą

per 2 mėn. Paprašykite vaiko atsinešti atskirą aplanką arba sąsiuvinį

užrašyti užduotims bei nurodymams ir parsinešti juos namo. Šitokia sistema

kiekvieną dieną informuoja tėvus apie darbą, kuris buvo atliekamas klasėje.

Būkite pakantūs tėvų, auginančių hiperaktyvų vaiką, jausmams. Jų

gynybiškas požiūris dažnai slepia bejėgiškumą.

Daugelis tėvų jaučiasi atsakingais už savo vaikų nesėkmes. Todėl jie

labiau nei kiti tėvai susijaudina dėl vaikų sėkmių. Teigiami komentarai

raštu ar žodžiu per susirinkimą turi didžiulę įtaką tėvų savijautai.

Padėkite tėvams pajusti, kad jų vaikas kažko vertas.

Susirinkimo metu nemoralizuokite, nesiskųskite. Informacija dažnai

pamirštama, bet atsimenama nnuotaika. Kiekvienas susitikimas turėtų remtis

bendru supratimu, tarpusavio pasitikėjimu.

PRIEDAS NR. 7

KONKRETAUS ATVEJO SCHEMA

▪

———————–

MARTYNO MAMA

MARTYNAS

KLASĖS AUKLĖTOJAS

BENDRAKLASIAI

MOKYKLOS ADMINISTRACIJA

MOKYKLOS SOCIALINĖ PEDAGOGĖ

PSICHIKOS SVEIKATOS CEĖNTRAS

MOKYKLOS PSICHOLOGĖ

HIPERAKTYVIŲ VAIKŲ TĖVŲ TARPUSAVIO PAGALBOS GRUPĖ

MOKYKLOS SPECIALIOJI PEDAGOGĖ

[pic]