Vaikų vystymosi sutrikimų priežastys

Yra skiriama tokia vystymosi sutrikimų klasifikacija pedagoginiu požiūriu.

Pagrindinės sutrikimų grupės: intelekto sutrikimai; specifiniai pažinimo sutrikimai, sukeliantys mokymosi negales; emocijų ir elgesio sutrikimai; kalbos ir komunikacijos sutrikimai; klausos sutrikimai; regos sutrikimai; fiziniai ir judėjimo; lėtiniai somatiniai ir neurologiniai; kompleksiniai ir kiti sutrikimai trikdantys raidą ir mokymosi psichologinius veiksnius.

Vaikų vystymosi sutrikimų priežastys mokyklose

Pradėjęs lankyti mokyklą, vaikas patenka į naują socialinę aplinką, susiduria su įvairiomis užduotimis ir reikalavimais. Jis turi ne tik sparčiai mokytis, bet ir rasti savo vvietą bendraamžių grupėje, laikytis nustatytų taisyklių. Nemaža dalis pirmokų, padedant pedagogams ir tėvams, lengvai adaptuojasi mokykloje, noriai ir sėkmingai mokosi. Tačiau vaikai, turintys vienokių ar kitokių vystymosi sutrikimų, susiduria su įvairiais mokymosi sunkumais. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių sunkumų pradinėse klasėse yra skaitymo (disleksija) ir rašymo (disgrafija) sutrikimai.

Pagrindinės disleksijų ir disgrafijų atsiradimo priežastys yra nevisavertė galvos smegenų zonų, dalyvaujančių rašymo ir skaitymo procesuose, veikla, erdvės suvokimo sutrikimai bei vėluojantis kalbos vystymasis. Šiems vaikams būdinga, kad jų mokymosi pasiekimai yra kur kas mmažesni nei jų intelektiniai sugebėjimai. Tėvai ir mokytojai dažnai kaltina tokius mokinius tingėjimu, išsiblaškymu ar nenoru mokytis. Kaskart matydamas pilną klaidų sąsiuvinį, girdėdamas kritines pastabas, vaikas pradeda jausti nepasitikėjimą savo jėgomis ir praranda norą mokytis.

Pagalba vaikams, kuriems būdingi rrašymo ir skaitymo sutrikimai

Kalbos sutrikimai trukdo mokytis rašyti ir skaityti, trikdo bendravimą, todėl svarbu kuo anksčiau kreiptis į specialistus ir laiku įveikti kalbos sutrikimus. Įvertinti vaiko kalbą bei nustatyti rašymo bei skaitymo sutrikimus turėtų mokymo įstaigoje, vaikų poliklinikoje ar privačiuose kabinetuose dirbantys logopedai. Užsiėmimai paprastai skiriami 2-3 kartus per savaitę. Jų trukmė priklauso nuo vaiko amžiaus, gebėjimo sutelkti dėmesį. Logopedinio darbo pradžioje šie moksleiviai mokomi atpažinti ir, remdamiesi klausa, išskirti pagrindinius žodžio elementus: garsus, skiemenis, jų nuoseklumą žodžiuose.

Atliekamos garsų diferencijavimo bei garsinės analizės pratybos. Svarbu įveikti ir garsų tarimo trūkumus, mokyti skirti panašiai skambančius garsus (s-š, k-t, g-d, p-b), plėsti žodyną, formuoti taisyklingą gramatinę sandarą. Daugelis vaikų stokoja mokymosi motyvacijos, todėl svarbu pasirinkti įdomią kalbinę medžiagą, pateikti trumpus, aaiškius nurodymus. Kiekviena sėkmingai atlikta užduotis leidžia vaikui pajusti sėkmę bei formuoja

teigiamą požiūrį į mokymąsi.

Opinis kolitas

Opinis kolitas – tai dėl nežinomų priežasčių atsiradęs lėtinis storosios žarnos uždegimas, kuriam būdingas paviršinių gleivinės opų atsiradimas. Dažniausiai pažeidžiama ne visa storoji žarna, o tik jos dalis. Visuomet būna tiesiosios žarnos (galutinės storosios žarnos dalies) uždegimas, kuris gali plisti ir į aukščiau esančias storosios žarnos dalis. Plonosios žarnos uždegimo nebūna (nebent gali būti pažeista nedidelė jos sritis, kuri jungiasi su storąja žarna).

Ligos ppriežastys

Kitaip nei kitų kolitų, kurie gali atsirasti dėl infekcinių priežasčių, vaistų vartojimo, žarnyno kraujotakos sutrikimo, radiacinio apšvitinimo, opinio kolito priežastys yra neaiškios. Manoma, kad jo atsiradimas gali būti susijęs su tam tikrais organizmo imuninės sistemos sutrikimais. Įtakos turi ir genetinis paveldėjimas, todėl dažniau opiniu kolitu serga giminaičiai, šeimos nariai. Taip pat pastebėta, kad baltaodžiai serga dažniau nei juodaodžiai.

Simptomai

• Pykinimas

• Viduriavimas

• Žemas arterinis kraujo spaudimas

• Dažnas tuštinimasis

• Karščiavimas

• Pilvo skausmas

• Vėmimas

• Dažnesnis pulsas

• Išmatos su krauju ir gleivėmis

• Apgaulingas noras tuštintis

Patarimai

Esant viduriavimui reiktų vartoti mažiau pieno, žalių daržovių, daug skaidulų turinčio maisto. Rekomenduojama vartoti vitaminų, ypač su didesniu geležies kiekiu, folinės rūgšties, kalcio, žuvies taukų, vengti stresų, kadangi jie gali sukelti ligos paūmėjimą. Jei sustiprėjo ligos simptomai, nedelsdami kreipkitės į gydytoją, kad būtų laiku paskirta papildomų vaistų. Dažna klaida yra ta, kad atsisakoma pakartotinių kolonoskopijų (kadangi tai nėra labai maloni procedūra), tačiau tik taip galima laiku pastebėti žarnos vėžį.

Ankstyva vaikų klausos netekimo priežastis

Vaiko vystymasis ir mokymasis didele dalimi priklauso nuo informacijos, gaunamos klausant kalbos ir kitų aplinkos garsų. Augdami vaikai nuolat kaupia ir plečia savo komunikacinius, pažinimo ir bendravimo įgūdžius. Klausa yra kertinis šių funkcijų vystymosi akmuo. Specialios neutralios struktūros smegenyse laukia kklausos kalbinės informacijos, kuri privers jas funkcionuoti. Tos struktūros priklauso nuo garsinės stimuliacijos esant normaliems kitiems vystymosi faktoriams. Kūdikis, kuris dėl klausos pažeidimo negauna pakankamos garsinės stimuliacijos per pirmuosius 2-3 amžiaus metus, niekada iki galo neišnaudos geriausių savo kalbos funkcijų galimybių. Šios priežastys nulemia būtinybė skubiai spręsti vaikų klausos problemas.

Klausos pažeidimo nustatymas, reabilitacija, profilaktika apsaugo vaikų teisę ir naturalų žmogiškumą, kurio pagrindą sudaro optimali kalbo funkcija.

Vaikų klausos pažeidimas yra paslėpta tyli negalia – maži vaikai negali mums pasakyti, kad jie negirdi, o laiku nepastebėtas ir negydytas klausos pažeidimas gali nulemti kalbos vystymosi sulėtėjimą, socialines bei emocines problemas, mokymo sunkumus. Ankstyva klausos pažeidimo diagnostika ir efektyvi savalaikė pagalba gali labai sumažinti negalios pasekmes. Tačiau vaikų klausos pažeidimo diagnostika vėluoja, nes tėvai, o dažnai ir medikai nežino, kad bet

kokio amžiaus vaikui, netgi naujagimiui galima ištirti klausą.

Ne visada būna aišku, nuo ko pradėti klausos pažeidimą nustatyti, todėl svarbu turėti diagnostikos programą, kuri nurodytų veiksmų seką.

Klausos pažeidimo diagnostikos procese dalyvauja įvairių specialybių medikai – akušeriai-ginekologai, neonatologai, otorinolaringologai, audiologai, pediatrai, bendrosios praktikos gydytojai. Jų veikla gali būti suskirstyta į tokius etapus:

1) pagrindinės informacijos surinkimas – šeimos ir individo anamnezė, bendros organizmo būklės įvertinimas, apimantis ir laboratorinius bei radiologinius tyrimus. Tai leistų anksti įįtarti galimą klausos pažeidimą ir padėtų išaiškinti klausos pažeidimo priežastį; 2) klausos funkcijos tyrimas, nustatant klausos pažeidimo tipą bei laipsnį; 3) gydymo, reabilitacijos planavimas.

Vaikų klausos pažeidimas gali būti įgimtas, įgytas ir neaiškios etiologijos. Išsami gyvenimo anamnezė, atidus medicininis ištyrimas su audiologiniais testais, laboratoriniai ir rentgeno tyrimai suteikia informacijos, reikalingos formuluojant etiologinę diagnozę.

Apie pusę įgimto kurtumo yra nulemta genetinio faktoriaus – 75-88 proc. recesyvinio, o apie 10 proc. dominantinio tipo. Klausos pažeidimas gali būti pastovus, progresuojantis arba išryškėti vyresniame amžiuje. Šeimos anamnezė padeda išaiškinti galimą paveldėjimo faktorių.

Renkant prenatalinę anamnezę svarbu nustatyti faktorius, galėjusius paveikti vaisių ir sukelti klausos pažeidimą dėl sutrikdyto embriono vidurinės ir vidinės ausies vystymosi. Pavojingiausias laikotarpis yra nuo 10 iki 20 nėštumo savaitės. Prenatalinės infekcijos: raudonukė, toksoplazmozė, gripas, citomegalijos virusas ir sifilis dažniausiai pažeidžia klausą. Kai kurie vaistai, ypač streptomicinas, taip pat pažeidžia vaisiaus neuroepitelę. Endokrininės mamos ligos (diabetas), alkoholizmas gali būti įgimto vaikų klausos pažeidimo priežastis. Gimdymo procesas, prisitaikymas prie ekstrauterinio gyvenimo naujagimiui yra stresų pilnas laikotarpis. Gimdymo periodo asfiksija, anoksija, vidinės ausies hemoragija sukelia klausos nervo pažeidimą. Hiperbilirubinemija taip pat gali pažeisti centrines klausos analizatoriaus dalis. Priešlaikinis, užsitęsęs gimdymas, replių naudojimas gali pažeisti vidurinę ir/ar vidinę ausų, centrines klausos struktūras. Mažesnis nei 1 500

g naujagimio svoris, bendrosios apžiūros metu randami įgimti pakitimai galvos ir kaklo srityje gali rodyti, kad yra sutrikęs vidurinė ir vidinės ausies vystymasis arba yra įgimti sindromai. Pirmais gyvenimo metais kūdikių klausą gali pažeisti infekcinės ligos (parotitas, tymai, gripas), meningitas, ototoksinių vaistų vartojimas, traumos, vidurinės ausies ligos – ūminis, lėtinis, eksudacinis otitai. Šlapime randamas baltymas (proteinurija) gali rodyti, kad klausos pažeidimas yra sudėtinis Alport (paveldėtas nefritas, progresuojantis klausos pažeidimas) ar Muckle-Wells (nefritas, rekurentinė urtikarija, kurtumas) sindromų požymis. Esant klausos pažeidimui ddėl mukopolisacharidų apykaitos sutrikimų, šlapimo tyrimas gali padėti įtarti tokią pažeidimo kilmę.

Šizofrenijos požymiai vaikų amžiuje

Psichikos sutrikimų klasifikacija neišskiria vaikų šizofrenijos kaip atskiro sutrikimo. Diagnozei nustatyti naudojami tie patys kriterijai, kaip ir suaugusiems. Nors vaikų ir suaugusių šizofrenijos simptomai yra panašūs, tačiau yra tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia vaiko vystymasis. Be to, ūmūs ir aiškūs šizofrenijos simptomai vaikų amžiuje yra labai reti.

Šizofreniniai sutrikimai – tai psichoziniai sutrikimai, kuriems būdingas mąstymo, valios ir afekto sutrikimų derinys, atskirų psichikos funkcijų nnesuderinamumas ir skilimas, ryšio su aplinka iškrypimas iki visiško išnykimo. Šizofreniniams sutrikimams priskiriamos įvairios šizofrenijos formos (vaikams ir paaugliams dažniausiai nustatomos hebefreninė ir paprastoji šizofrenijos), šizoafektinis, šizotipinis ir nuolatiniai kliedesiniai sutrikimai. Plačiau aptarsime paprastąją vaikų šizofreniją.

Kas tai yra šizofrenija?

Šizofrenija yra liga, kurią charakterizuoja psichinių funkcijų susiskaidymas ir sutrikęs suvokimas. Liga pasireiškia haliucinacijomis, poveikio idėjomis, kliedesiais, afektiniais pakitimais, mąstymo, psichomotorikos ir valios sutrikimais.

Genetinės priežastys. Nustatyta 5-20 genų, kurie svarbūs šizofrenijos vystymuisi. Išoriškai jie gali pasireikšti padidintu asmenybės jautrumu. Tyrimais įrodyta, kad susirgus šizofrenija vienam iš tėvų, rizika susirgti vaikui yra 10-15 proc.

Neurovystymosi teorija teigia, kad traumai ar virusams pažeidus normaliai besivystančias vaisiaus smegenis gali pakisti smegenų struktūra ir dėl to vystytis šizofrenijai būdingi simptomai. Vaisiaus smegenys gali vystytis patologine linkme ir neesant aiškios priežasties. Neigiami aplinkos veiksniai gali paskatinti šizofrenijos pasireiškimą.

Biologinė šizofrenijos teorija teigia, kad sutrikusi smegenų biocheminė pusiausvyra įtakoja šizofrenijos simptomų atsiradimą ir jų intensyvumą.

Šeimos teorijos. Yra tyrimų, aiškiai rodančių, kad disfunkciška šeima tturi įtakos šizofrenijos atsiradimui ir jos eigai. “ Dvigubo ryšio“ teorija teigia, jog bendraudama motina vienu metu perteikia prieštaringą informaciją, kai nesutampa jos kūno kalba ir žodžiai. Tokiais atvejais vaikas patenka į konfliktinę situaciją ir, nesugebėdamas jos išspręsti, nesąmoningai traukiasi į psichozę.

Kaip gydoma šizofrenija?

Šizofrenija yra lėtinė, labai sutrikdanti paciento gyvenimą, liga, todėl būtinas aktyvus ilgalaikis gydymas. Nors šiuo metu nėra gydymo būdo, kuriuo būtų įmanoma visiškai išgydyti šizofreniją, anksti pradėtas gydymas leidžia tikėtis geresnės prognozės ir retesnių paūmėjimų. Taikomos kompleksinės terapijos priemonės: medikamentinis gydymas, elektros impulsų terapija, psichosocialinės metodikos, psichologinė, psichoterapinė ir socialinė pagalba, įvairūs reabilitacijos metodai.

Kokia yra reikalinga pagalba?

Reikalingas ir kompleksinis įvertinimas, ir kompleksinė pagalba:

Svarbiausias yra vaikų-paauglių psichiatro įvertinimas, esant poreikiui reikalinga kitų specialistų (psichologo, neurologo, med. socialinio darbuotojo);

Medikamentinis gydymas (įvairių medikamentų deriniai);

Individuali ir šeimos psichoterapija;

Mokyklos ir tėvų švietimas;

Šlapimo nelaikymas

Šlapimo nelaikymas – tai būklė, pasireiškianti nevalingu šlapinimusi dėl šlapimo pūslės kontrolės praradimo.

Epidemiologija – tai mokslas nagrinėjantis ligos priežastis, dažnumą ir faktorius, įtakojančius ligos paplitimą.

Paplitimas ir dažnumas: bendroje 15-64 metų amžiaus populiacijoje 1,5-5 proc. vyrų ir 10-25 proc. moterų kenčia dėl šlapimo nelaikymo. 50 proc. senelių namų gyventojų kenčia dėl įvairaus laipsnio šlapimo nelaikymo. Beveik 20 proc. vaikų paauglystėje yra buvę šlapimo nelaikymo epizodų.

Mažiau kaip 50 proc. šlapimo nelaikančių žmonių, gyvenančių visuomeninį gyvenimą, kreipiasi į gydytoją. Kiti kenčia, vartoja “namų vaistų”, perka skystį sugeriančias medžiagas ir kitas gelbstinčias priemones. Blogėjant būklei, atsiranda depresija, kenčiama nuo pasikartojančių šlapimo takų infekcijų ir jų pasekmių, ribojamas socialinis bendravimas, susilaikoma nuo lytinių santykių.

Gydymas

– Trumpalaikio šlapimo nelaikymo gydymas

Esamos sveikatos būklės korekcija ir elgsenos terapija bei įpročių formavimas ir šlapinimasis tam tikru laiku.

– Skubos šlapimo nelaikymo (dirgli šlapimo ppūslė) gydymas

Šlapimo pūslės atpalaiduojamieji preparatai (t.y. tolterodinas, oksibutininas, imipraminas), estrogenai, Kėgelio pratimai ir chirurginis obstrukcijos ar kitos patologijos pašalinimas

– Įtampos šlapimo nelaikymo gydymas

Dubens dugno pratimai, Kėgelio pratimai, b adrenoreceptorių agonistai (t.y. efedrinas), estrogenai.

Cistouretropeksija: Marshall-Marchetti-Krantz, Burch, Raz, Stamey-Raz, Gittes procedūra, transvaginalinis pakėlimas in situ, pubovaginalinis pakėlimas autologiniu transplantatu, laparoskopinė Burch procedūra, laparoskopinis pakėlimas panaudojant įvairias priemones – juostas ir pan.

– Dėl vidinio sfinkterio nepakankamumo: apimtį didinantys preparatai (t.y. kolagenas), “slingo” procedūra ir dirbtinis sfinkteris.

– Paradoksinio šlapinimosi arba šlapimo nelaikymo dėl perpildytos šlapimo pūslės gydymas

Chirurginis obstrukcijos šalinimas, pertraukiama ir nuolatinė kateterizacija

– Funkcinio šlapimo nelaikymo gydymas

Elgesio terapija ir įpročių formavimasis bei planuojamas šlapinimasis, specialūs apatiniai drabužiai ir įklotai, išorinio surinkimo sistemos ir aplinkos pritaikymas.

– Mišraus skubos ir įtampos šlapimo nelaikymo gydymas

Naudotis nuorodomis prie įtampos ir skubos šlapimo nelaikymo.

– Sensorinio skubos šlapimo nelaikymo gydymas

Pūslės atpalaiduojamieji preparatai (t.y. anticholinerginiai, raumenų atpalaiduojamieji preparatai ir tricikliai antidepresantai), elgesio terapija ir įpročių formavimas bei šlapinimasis tam tikru laiku, cistoskopija ir hidrodilatacija.

– Sfinkterio nepakankamumas

Uretrą plečiantys veiksniai, “slingo” procedūra, dirbtinis sfinkteris, mechaninis suspaudimas ir išorinio surinkimo sistemos.

Augimo hormono deficitas

Apie hipofizės vaidmenį augimui ir vystymuisi buvo žinoma jau XIX amžiaus pabaigoje, kuomet labai aukštas ūgis, kkuriam būdinga akromegalija (ryškus plaštakų, pėdų, žandikaulių, ausų kaušelių ir kitų organų neproporcingas padidėjimas), bei žemaūgiškumas buvo siejami su nenormalia hipofizės veikla.

Augimo ir vystymosi atsilikimas sukelia nemažas psichologines ir medicinines problemas 5 – 15 proc. vaikų ir paauglių. Endokrinologijos instituto duomenimis, augimo hormono sekrecijos deficitas 1973 – 1999 m. laikotarpyje buvo nustatytas ir užregistruotas 283 įvairaus amžiaus 3 – 50 m. asmenims. Vienas iš 4000 – 10000 vaikų turi augimo hormono deficitą ADH . 1999 m. šios ligos paplitimas Lietuvoje buvo 7,64 atvejų 100000 gyventojų. Didžiausias fizinio, lytinio, kaulinio audinio vystymosi atsilikimas būna sergant hipopituitarizmu, kurį sąlygoja augimo hormono AH ir dažnai kitų hipofizės hormonų tirotropino, folitropino, liutropino, adrenokortikotropino, vazopresino sekrecijos deficitai. Ši įvairaus sunkumo endokrinopatija pasireiškia ne tik augimo ir vystymosi sulėtėjimu, medžiagų apykaitos, skydliaukės, antinkščių, lytinių liaukų veiklos nepakankamumu ir reprodukcinės funkcijos sutrikimais, necukriniu diabetu, bet ir žmogaus psichologiniu bei socialiniu nepilnavertiškumu, o kartais ir ankstyvu invalidumu.

Etiologija

Dažniausiai AH sekrecijos deficitas yra genetinė liga ir ja šeimoje gali sirgti ne vienas vaikas, nors rizika susirgti kitam vaikui nėra didelė – apie 5 proc. Nors vaikystėje dažniausiai pasireiškia idiopatinis AHD, hipofizės sekrecinės funkcijos sutrikimai galimi ir po įvairių galvos traumų pvz., gimdymo metu , auglių ar dėl kitų

ligų.Augimo sulėtėjimą taip pat gali sąlygoti kai kurie vaistai, pvz., gliukokortikoidai. Pateikiame AHD priežasčių klasifikaciją.

Augimo hormono deficito priežastys. A. Idiopatinis augimo hormono deficitas AHD

Idiopatinis AHD klasikinis

Neorosekrecinė disfunkcija NSD

B. Organinis augimo hormono deficitas žinomos kilmės

I Įgimta forma

1. Genetinis AHD

– AH geno defektas I A tipas dominuojantis ar recesyvinis

– AH geno defektas

– AH RH geno defektas

– Kita

2. Centriniai įgimti vystymosi pakitimai

– Septo – optinė displazija

– Tuščias turkiabalnis įskaitant hipofizės aplaziją

– Solitarinio centrinio maksiliarinio danties sindromas

– Gomurio vidurinės lūpos plyšys

– Arachnoidinė cista

– Įgimta hhidrocefalija

– Hipoplastinė priekinė dalis, nesanti hipofizės kojytė, ektopinė užpakalinė hipofizės dalis

– Kiti pakitimai

3. Kompleksinis sindromas su įgimtu AHD

– Fanconi pancitopenija

– Rieger sindromas

– Ektodaktilinis – ektodermalinis displazinis sindromas

– Kiti pakitimai

4. Prenatalinė infekcija

– Raudonukė

– Kitos

5. Biologiškai neaktyvus AH sindromas

– Kowarski tipas

– Kiti tipai

6. Funkcinis AHD

– AH receptorių defektas Larono tipas

– AH receptorių / postreceptorių defektas

– Rezistentiškumas IGF

– Kita

II Įgytas AHD

1. Hipofizės / hipotalaminės srities auglys

– Kraniofaringioma

– Germinoma

– Hamartroma

– Kiti

2. Galvos augliai toliau nuo hipofizės / hipotalaminės srities

– Astrocitoma

– Ependimoma

– Glioma

– Meduloblastoma

– Nasofaringealinis aauglys

– Kiti

3. Piktybinių ligų gydymas ne galvos srities

– Leukemija limfinė, mieloidinė, aplastinė

– Limfoma Hodžkino, ne Hodžkino

– Vientisas auglys

4. Įgytas AHD dėl kitų priežasčių

– Galvos trauma

– Centrinės nervų sistemos infekcija

– Hidrocefalija

– Granuliomatozinė liga

– Histiocitozė

– Kraujagyslių anomalija

– Kita

Gydymas Ištyrus vaiką ir diagnozavus AHD, sskiriamas hormoninis gydymas. AH pasižymi daugialypiu veikimu veikia medžiagų apykaitą didindamas lipidų oksidaciją, amino rūgščių įsisavinimą, baltymų sintezę, mineralinių medžiagų apykaitą didina kalcio absorbciją virškinamajame trakte, fosforo susilaikymą organizme, mažina natrio ir kalio išskyrimą su šlapimu , sąlygoja liesos kūno masės padidėjimą ir riebalų sumažėjimą, skatina audinių augimą, stimuliuoja chondrogenezę ir kaulodarą, slopina insulino veikimą, didina gliukozės gamybą kepenyse, teigiamai veikia kardiovaskulinę sistemą. Normaliai organizmo veiklai AH būtinas visą žmogaus gyvenimą. Vaikams ir paaugliams jis skatina augimą ir vystymąsi. Pradėjus gydyti AH, akivaizdžiai stebimas ryškus linijinis augimo padudėjimas. Dėl anabolinių savybių AH galima skirti ne tik AHD gydymo atvejais, bet ir žaizdų gijimui greitinti po nudegimų, vyresnio amžiaus žmonėms senėjimo procesų lėtinimui, suaugusiems su AHD, ligoniams su įgytu imuninio deficito sindromu. Labai ssvarbu sudaryti tinkamą dienos režimą ir sureguliuoti žemaūgių ir sergančiųjų AHD mitybą. Reikėtų eiti miegoti anksti tuomet augimo ir kai kurių hormonų sekrecija suaktyvėja, daugiau judėti, žaisti judrius žaidimus, plaukti, kabėti ant skersinio, šokinėti. Būtina išgydyti visus infekcijos šaltinius sinusitus, tonzilitus, kariozinius dantis ir kt.. Maistas turi būti kaloringas, turėti pakankamai baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų.

Patartina vengti saldumynų gliukozė gali slopinti AH sekreciją, gazuotų ir kolos gėrimų blogina kalcio įsisavinimą, taip pat rūkymo ir alkoholinių gėrimų, nes tai skatina aaugimo zonų užsidarymą ir greitesnę augimo baigtį.

Įgimtos rankos deformacija

Kas tai yra? Kartais vaikui gimus jo rankos skiriasi nuo normalių. Skirtumai gali įvairuoti nuo lengvų iki labai didelių ir sudėtingų. Įgimtos plaštakos deformacijos – tai daugiau arba mažiau pirštų, per trumpi, kreivi, suaugę arba nesilankstantys pirštai, taip pat, kai jie arba visa plaštaka yra įveržti įgimto rando. Rankos deformacijos – tai kreiva ranka, kai nesusiformavę kaulai ar sąnariai, taip pat nesusiformavusi visa rankos dalis. Kai kurios šios deformacijos būna lydimos kitų organų patologijos, o kai kurios būna izoliuotos.

Kas visa tai sukelia?

Daug priežasčių sukelia įgimtas deformacijas, tačiau ne visada jas galima ištirti ir išaiškinti. Vaisiaus vystymasis nuo apvaisinto kiaušinėlio iki naujagimio yra labai sudėtingas procesas, kurį sudaro milijonai sudėtingų žingsnių, kuriuose gali būti klaidų. Viršutinė galūnė vystosi tarp 4 ir 7 nėštumo savaičių, ir manoma, kad apie 1-2 procentai gyvų naujagimių turi įvairaus laipsnio viršutinės galūnės vystymosi sutrikimų.

Kai kurios įgimtos rankos deformacijos būna genetinės kilmės ir paveldimos. Jos sudaro apie 5 procentus rankos ydų. Didesnioji dalis ydų – ne genetinės kilmės. Yra žinoma, kad kai kurie aplinkos faktoriai (cheminiai, radiaciniai, endokrininiai, infekciniai) gali sukelti rankos vystymosi trūkumus. Daugelis kasdieninių vaistų, taip pat tabakas bei alkoholis, veikia vaisių, bet nesukelia specifinių rankos deformacijų. TTaip pat manoma, kad motinos amžius neturi įtakos ydų susidarymui, išskyrus Dawn’o sindromą. Dažnai mechanizmas, kaip įvyksta rankos deformacija, būna žinomas, tačiau neaiškios priežastys, dėl ko tai įvyksta. Taigi, nors dažniausiai negalima atsakyti, kodėl, kada ir kam tai įvyksta, tačiau kartais genetikas padeda tiksliai nustatyti diagnozę ir paveldimumą.

Kaip galima padėti vaikui?

Tėvus, kurių vaikui yra įgimta yda, užgula didelė emocinė našta. Dažnai juos lydi šokas, pyktis ir kaltės jausmas, kai sužino, kad jų laukto, išsvajoto ir idealaus naujagimio ranka yra deformuota. Beveik visada tėvai dėl to, kas įvyko jų vaikui, yra nekalti. Naujagimis tiesiog neįsivaizduoja, kad jis kitoks. Jis išsivystė tokiu būdu, kuris yra jam normalus. Vaikui neskauda, jis nejaučia, kad jam kažko trūksta. Po tėvų susitaikymo su jų emocijomis seka kiti klausimai. Ar galima kaip nors padėti vaikui? Ar padės operacija? Ar vaikas galės laikyti rankoje pieštuką ir piešti, ar galės užsirišti batus? Ortopedas gali padėti tėvams, atsakydamas į jų klausimus. Tėvų žinojimas apie ydą ir galimą jos gydymą žymiai jiems padėtų. Chirurgas turėtų pamatyti vaiką ir susitikti su tėvais kuo galima anksčiau. Retai kada reikia skubiai operuoti vaiką, nors tėvai ir seneliai norėtų, kad tai būtų atliekama tuoj pat. Svarbu, kad tėvai suprastų, ką vertėtų daryti, laukiant operacijos. Vienais aatvejais tikslinga mankštinti pakenktą galūnę, kitais – masažuoti neišsivysčiusius raumenis, o kartais – nedaryti nieko, tik stebėti.

Visas ydas tikslinga skirstyti į tas, kurioms reikalingas operacinis gydymas, ir tas, kurioms operacinis gydymas nepadės. Rekonstrukcinės chirurgijos tikslas – atstatyti ar pagerinti rankos funkciją, suteikti rankai normalią išvaizdą. Dažnai pavyksta pagerinti funkciją, tačiau tik retais atvejais galima ranką padaryti normalios išvaizdos.

Yra bendri principai, kada operuoti vaiką su įgimta yda. Plaštakos funkcija vaikams detaliai išstudijuota, ir manoma, kad griebimas atsiranda 4-7 mėnesių, nykščio ir smiliaus funkcija susiformuoja 10-12 mėnesių, o pilnai funkcionalia, su koordinuotais judesiais plaštaka tampa 2-3 metų amžiuje. Todėl daugelis chirurgų mano, kad optimalus amžius stambioms rekonstrukcinėms operacijoms atlikti yra pirmieji 2-3 vaiko gyvenimo metai.

Dar vienas faktorius, apsprendžiantis operacijos laiką, yra vaiko imuninė sistema. Skubias operacijas galima atlikti iki 5 savaičių amžiaus, kai vaikas turi pasyvų, iš motinos gautą imunitetą, o neskubias operacijas galima atidėti iki 5 mėnesių amžiaus, kai vaikas įgyja aktyvų, tai yra savo, imunitetą.

Ankstyvame naujagimystės periode gali būti atliekamos labai paprastos procedūros, tokios, kaip papildomo piršto, sujungto tik oda, perrišimas. Sunkiausia iš ydų, kurią neretai tenka skubiai naujagimystėje operuoti, yra amniotinių įvaržų sindromo (įgimto rando) sukelta limfedema (didelis galūnės ar piršto tinimas), kuri gali sukelti audinių nekrozę (mirtį).

Geros bendros būklės 6-12 mėnesių vaikas turėtų būti operuojamas dėl skirtingo ilgio pirštų sindaktilijos (suaugimo), kaulinės sindaktilijos, radialinės šleivarankystės (kreivo dilbio ir riešo) ir t.t. Anksti operuojama, kad būtų išvengta tolesnių deformacijų susidarymo, taip pat dėl mažų vaikų audinių plastiškumo.

Kitos, anksčiau neminėtos ydos, pavyzdžiui, nekomplikuota sindaktilija (pirštų suaugimas), polidaktilija (papildomi pirštai), nykščio hipoplazija (neišsivystymas), galėtų būti operuojamos iki 2-3 metų amžiaus. Kai kurios įgimtos ydos, pvz.kai kurie kamptodaktilijos (kreivo piršto) tipai, gali pasireikšti tik vyresniame amžiuje. Kai kurioms ydoms ooperacinis gydymas yra nereikalingas ar net neleidžiamas. Nereikia operuoti vaikų, kuriems yra kai kurios sinostozės (kaulų suaugimo), kamptodaktilijos (kreivo piršto) formos, draudžiama operuoti, esant radialinei šleivarankystei (kreivam dilbiui ir riešui) kartu su ribotais alkūnės judesiais.

Nėra jokių standartų gydant įgimtas ydas, nes jos dažnai būna neįprastos, būdingos tik tam vaikui. Daugeliu atvejų gydymas yra ilgas ir daugiaetapis. Norint padėti mažajam pacientui, reikia pediatro, genetiko, plaštakos chirurgo ir šeimos narių bedradarbiavimo.

Literatūra:

1. A. Ališauskas, Vaikų vystymosi ypatingumų pažinimas ir įvertinimas , Šiauliai, 1996. <

2. V. Gudonis, Vaiko vystymosi sutrikimų priežastys , Šiauliai , 1996.

3. Organizaciniai socialinės reabilitacijos aspektai , VU leidykla, Vilnius , 1994.

4. D.P. Hallahan, J.M. Kauffman, Exceptional children , Allyn and Bacan, Boston et al , 1994.

5. http://www.sveikas.lt/ligos_placiau2.asp?IID=241&id=27&id2=&linkID=