Vaizduotė

Paieškokit gražiausių vaikystės spalvų.

Žaislų parduotuvėse didžiulis pasirinkimas: pliušiniai žvėreliai, viena už

kitą gražesnės Barbės. Mamos ir močiutės turi kuo pradžiuginti mažylius.

Vyresniojo amžiaus žmonės tik atsidūsta, prisiminę savąją vaikystę. Tokių

grožybių nebuvo. Iš tuščių degtukų dėžučių vaikai gamindavo baldus lėlėms,

o jas pačias siūdavo iš medžiagos. Plaukus darydavo iš siūlų. Skudurinėms

ilgakasėms drabužėlius mergaitės „modeliuodavo“ ir siūdavo taip pat pačios.

Ypač įdomiai žaisdavo „parduotuve“. Medžių lapai „virsdavo“ pinigais,

akmenukai – saldainiais. Kiek kūrybiškumo ir fantazijos!

Vaikystė. Turtinga ar skurdi – ji turi savo spalvas. Kuri gražesnė, kuri

vertesnė?

Sugrįžkite retkarčiais įį vaikystę. Paieškokite gražiausių spalvų. Suradę

suprasit, kad šiandieninis jūsų kūrybiškumas ir laki vaizduotė iš ten, iš

vaikystės lauko.

Aldona MAKSVYTIENĖ

VAIZDUOTĖ

Pasekus psichikos procesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link

matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame

ankstesniuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio

proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi,

priskiriame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, t. y. priskiriame

sąvokai. Atminties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių

vaizdus. Tačiau tai būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje

suvokti vaizdai pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir

kt.), pamirštami nneesminiai požymiai. Užuot įsivaizdavę konkretų žmogų Joną

Jonaitį, gimusį n metais, galime susidaryti žmogaus apskritai vaizdinį ir

bus nesvarbu nei ūgis, nei metai, nei plaukų ir akių spalva. Prisimintas

žmogaus vaizdas su svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis

vaizdinys. Jau šiuo psichikos procesų llygiu atsiranda galimybė apibendrinti

turimą informaciją. Tai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma

ir apibendrinama. Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų

požymiai.

Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų daiktų,

reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materialiais

daiktais arba praktine žmogaus veikla.

Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo atminties vaizdinių.

Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar reiškinių

vaizdai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos švyturio ar

jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros švyturio

vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors kito uosto

švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.

Vaizduotės vaizdinys yra visai naujo būsimo objekto vaizdinys. Šiandien

Paryžiuje arba nuotraukose matytas visiems žinomas Eifelio bokšto vaizdas.

Kol jo nebuvo, inžinierius Eifelis tik savo vaizduotėje sukūrė to bokšto

vaizdą ir vėliau jį įįgyvendino.

Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veikla, kuri atsirado ir

plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse

įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš

pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.

Vaizduotė būtinai reikalinga tiek žmogaus praktinėje, tiek teorinėje

veikloje. Net ir matematikoje, atrodo, tokioje „sausoje“ mokslo šakoje

daugelis atradimų be vaizduotės būtų buvę neįmanomi. Kuriant įvairias

tiriamo nusikaltimo versijas vaizduotei taip pat tenka svarbus vaidmuo.

Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais ir

tai, ko ir nebus. Tačiau jjos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė. Net ir

legendiniai Dedalas ir Ikaras sparnus kūrė iš plunksnų ir vaško, kuriam

ištirpus nuo karščio Ikaras įkrito į jūrą ir nuskendo. Išradėjai broliai

Raitai, jau naudodamiesi mokslininkų darbais, sukūrė, pastatė ir skrido

lėktuvu. Mokslininkai, keldami net pačias drąsiausias hipotezes, remiasi

objektyviais tikrovės dėsniais. Rašytojai ir menininkai, kurdami savo

veikalus, stebi gyvenimą, remiasi sukaupta patirtimi. Kuriant fantastiškus

vaizdus ir kino filmus priemonės tai kūrybai paimamos iš tikrovės, nors

naujas vaizdas jos ir neatitinka (undinė – tai moters ir žuvies junginys,

kentauras – vyro ir žirgo ir t.t.).

Vaizduotėje kurdamas naują dalyką žmogus stengiasi jį įkūnyti kokia nors

objektyvia, realia forma; daiktais, piešiniais, muzikos ir literatūros

kūriniais, praktiniais veiksmais ir t.t.

Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria

vaizdus, idėjas, mintis, vėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai

įgyvendina savo turimus pradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus

sumanymus. Žmogus praktinės veikios metu savo turimus pradinius ne visada

pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai

padeda juos įgyvendinti.

Vaizduotės ryšys su objektyvia tikrove ir praktika lemia jos priklausomybę

nuo tikrovės pažinimo. Kuo daugiau žmogus turi žinių iš tos srities, kuri

susijusi su jo kūryba, tuo didesnė galimybė sukurti tikrovę atitinkančius

naujus dalykus ir juos praktiškai pritaikyti.

Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis: interesais,

žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.

Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, iir dabartį, ir ateitį.

VAIZDUOTĖS RŪŠYS

Pagal aktyvumo laipsnį vaizduotė skiriama:

1. Pasyvioji vaizduotė. Ji kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus

realizuoti, programas, kurių nė neketinma arba nė neįmanoma įgyvendinti. Ji

dar skirstoma į:

a) Sąmoninga. Ji kuria vaizdus, nesusijusius su valia, kuri galėtų juos

igyvendinti. Jei vaizduotės procesuose vyrauja svajos, aišku, kad asmenybės

raidoje yra trūkumų.

b) Nesąmoninga. Ji reiškiasi susilpnėjus arba sutrikus sąmonės veiklai,

pusiau snūduriuojant, sapnuojant.

2. Aktyvioji vaizduotė skirstoma į:

a) Kuriamoji. Ji labiausiai susijusi su darbo procesais, kada turimi

vaizdai realizuojami techninėje, meninėje ar kt. kūryboje.

b) Atkuriamoji. Ji labiau susijusi su mokymo procesu.

PASYVIOJI VAIZDUOTĖ, JOS RŪŠYS,

SĄVYBĖS

Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos

vaizduotės rūšys. Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai,

kai vaizdai ir idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai

nevalinga vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias nevalingos

vaizduotės atvejis yra sapnai. Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai,

kurie neretai neturi nieko bendro su tikrove. Sapnuose vaikštome oru,

matome siaubūnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame

iš jų spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai

slopinama, žmogus nesapnuoja. Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių

aktyvumas arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu

darosi aktyvesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego

metu susidaro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame

fantastiškus, vaizdingus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio

ryšio juose nebūna. Sapnams budinga nenatūrali įvykių eeiga, atsiranda

keistų vaizdų, kurie yra

lyg fantastiška realių vaizdų bei daiktų kombinacija. Tai yra neįprasto

funkcionuojančių ląstelių sąveikos rezultatas, atsirandantis dėl netolygaus

atskirų žievės dalių slopinimo.

Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis

pasakojimo, skaitant knygą. Tačiau tai jau ne chaotiškas vaizdų kratinys, o

vaizdai, susiję su priimamos informacijos turiniu. Tai ne mūsų noru sukurti

vaizdai.

Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą,

nukreipiant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko,

konstruktoriaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus

ir kita veikla. Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka

kalbėjimas, kilusių uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos

vaizduotės procesas būna skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir

kuriamoji vaizduotės.

AKTYVIOJI VAIZDUOTĖ JOS RŪŠYS,

SĄVYBĖS

Atkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto aprašymą,

brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas statomo

namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja darbą;

muzikos atlikėjas, žvelgdamas į muzikinius ženklus, atkuria melodiją:

turistas, žvelgdamas į topografinį žemėlapį, atkuria vietovės, kuria jis

kelius, vaizdą; skaitydami grožinės literatūros kūrinį mintyse matome

personažus, vietoves, įsijaučiame į veikėjų išgyvenimus. Atkuriamosios

vaizduotės vaizdas visada būna susijęs su dokumento, kuriuo remiamės,

nuorodomis. Tačiau tais pačiais muzikiniais ženklais vadovaudamiesi keli

muzikantai gali nevienodai interpretuoti muzikos kurinį; tą pačią įvykio

schemą nagrinėdami įvykį tiriantys asmenys gali nevienodai įsivaizduoti

situaciją.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus,

brėžinius ir pan. Jų interpretacijų skirtumai negali būti labai dideli.

Skaitydami knygą galime

labai skirtingai įsivaizduoti veikėjus, tačiau

pagal brėžinį atkuriamos detalės vaizdas turi būti tiksliai atkurtas. Kitu

atveju galime pagaminti netinkamą detalę.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdų, jų aprašymų ir brėžinių atitikimas labai

priklauso nuo tų dokumentų kokybės ir vaizdavimo tikslumo. Kita vertus, tai

priklauso ir nuo tuos vaizdus atkuriančio asmens žinių, patirties, nuostatų

ir kitų savybių.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tiksiūs ir teisingi,

jei atitiks dvi sąlygas:

Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas, brėžinius,

žinoti sutartinių ženklų reikšmes.

Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos tikrovės

srities.

Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vvaizdų sudarymas, įtrauktas į

kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs produktai. Tai

mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozitoriaus,

dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai. Dažniausiai tai

vertingi kūriniai, bet gali būti ir menkaverčiai bei neverti įgyvendinti

daiktų ar reiškinių vaizdai.

Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.

Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius. Brandinant sumanymą

išsiaiškinamas jo turinys. Tam padeda žinoma praktinė medžiaga apie tą

dalyką ir gretimas sritis. Čia kyla pavojus numatytą uždavinį spręsti jau

žinomu, įprastu būdu.

Išaiškėjus kūrinio idėjai ar sumanymui prasideda kūrybos procesas. Kartais

gerai ir visapusiškai aapgalvotas sumanymas bei sukaupta faktinė medžiaga

sudaro sąlygas gana lengvai sukurti tai, kas užsibrėžta. Tačiau ypač

pradiniame etape susiduriama ir su daugybe sunkumų. Kuo originalesnis ir

drąsesnis sumanymas, tuo sunkiau jį įvykdyti.

Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo

variantai, eksperimentuojama. Svarbu, kad kkūrėjas savo vaizduotei duotų

visišką laisvę, nebijotų jungti tai, kad atrodo net neįmanoma. Tai veda

prie originalių sprendimų ne tik dailėje, literatūroje, bet ir mokslinėje

kūryboje.

Pasireiškiant kūrybinei vaizduotei lyginami, analizuojami bei jungiami

įvairūs elementai, daiktai, situacijos, todėl kai kurie autoriai tai vadina

vaizdiniu mąstymu.

Kūrybinė vaizduotė nevienodai pasireiškia įvairiose veikios srityse.

Išskirtinė kuriamosios vaizduotės rūšis yra svajonė. Tai vaizduotės

procesas, nukreiptas į trokštamą ateitį, tai norimo, geidžiamo dalyko

vaizdo sukūrimas. Kuriamosios vaizduotės kuriami vaizdai toli gražu ne visi

yra tai, ko autorius trokšta gyvenime. Rašytojas romanuose vaizduoja ne tik

teigiamus veikėjus ir jų kilnius darbus. Aprašyti neigiami veikėjai, jų

asociali veikla, plėšimai, žudymai, deja, yra mūsų tikrovės atspindys. Tai

vaizduodamas rašytojas siekia atkreipti dėmesį į tas blogybes ir paskatinti

jas išgyvendinti. Svajonės visada susijusios su tuo, ko norima, kas kūrėją

traukia, ko jis siekia.

Svajonės, kaip vvaizduotės procesas, ne iš karto duoda objektyvų rezultatą.

Jos kartais ir visai neįgyvendinamos, tačiau gali tapti galinga paskata

pasirengti kokiai nors veiklai. Svajonė tapti kosmonautu jaunuolį gali

paskatinti siekti atitinkamų žinių, fiziškai lavintis ir daug ko išmokti,

nors kosmonautu jis gal ir netaps.

VAIZDUOTĖS KŪRIMO BŪDAI

Vaizduotė sintetina vaizdus įvairiais būdais:

1. Agliutinavimu (realiai nesujungiamų daiktų ypatybių, savybių, dalių

jungimas);

2. Hiperbolizavimu (objekto padidinimas arba aumazinimas, jo dalių

kokybinis pakeitimas);

3. Akcentavimu (kurių nors požymių pabrėžimas);

4. Schematizavimu (daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo

pabrėžimas);

5. Tipavimu (esminio ir besikartojančio vienarūšiuose reiškiniuose

nustatymas ir rreiškimas konkrečiu vaizdu).

Vaizduotės vaizdiniai kuriami įvairiai.

Paprasčiausias vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra agliutinacija -tai

skirtingų dviejų ar daugiau objektų dalių jungimas į naują visumą. Tai

undinės vaizdinys, kurį gauname sujungę pusę moters ir pusę žuvies,

kentauro vaizdinys – pusė vyro ir pusė žirgo, velnio vaizdinys, sudarytas

iš žmogaus kūno, arklio kanopų, karvės uodegos ir ožio ragų. Kuriant

vaizdus agliutinacijos būdu pirmiausia reikia vieno objekto tam tikras

dalis atskirti nuo jo visumos (atlikti disociacijos procesą): kūną,

kanopas, uodegą ir ragus atskirti nuo tų objektų, kuriems jie natūraliai

priklauso, paskui atskirtas dalis sujungti (asocijuoti) į naują vaizdinį,

t. y. velnią. Agliutinacija taikoma ir techninėje kūryboje: vėjo malūno

sparnai ir lėktuvas tampa malūnsparniu; akordeonas yra armonikos ir pianino

junginys (1 pav.).

[pic]

1 pav. S. Krasauskas. Doc. J. Balkevičiaus šaržas. Vaizdinių agliutinavimas

ir akcentuacija

Kitas vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra hiperbolizavimas – tai

vaizduojamo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas arba sumažinimas.

Hiperbolizavimo pavyzdys – Dž. Svifto romano liliputų ir milžinų šalys,

devyngalviai slibinai, lietuvių pajūrio pasakų mergelė milžinė Nida, kuri

įbridusi į Baltijos jurą audros metu gelbėdavo žvejų laivus, pasakos

„Snieguolė ir septyni nykštukai“ veikėjai nykštukai.

Akcentavimas – tai toks kūrybinės vaizduotės procesas, kai pabrėžiamos ir

ypač išryškinamos vaizduojamo objekto atskiros dalys. Jis naudojamas

piešiant šaržus, kuriuose paryškinamos kai kurios detalės. Kai dailininkas

pastebi ir paryškina tam tikram žmogui būdingus bruožus, sukuriamas labai

vykęs humoristinis asmens portretas. Galima ppabrėžti, paryškinti gerąsias

(didelę mokslininko galvą) ir neigiamas žmogaus ypatybes -gobšuolio rankų

pirštai ilgi, o nagai atlenkti Į save ir pan. (žr. 1 pav.).

Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant

individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senoviniai gyvūnų ir

žmonių pavidalai, nupiešti ant urvų sienų, stilizuoti ornamentai, sudaryti

augalų lapų ar kitų jų dalių pavyzdžiu.

Įterpimas – tai daikto arba reiškinio atskirų savybių perkėlimas į naują

kontekstą, kuriame jie įgyja naują prasmę. Pavyzdys – knygos „Alisa

stebuklų šalyje“ veikėjas triušis su liemene ir kišeniniu laikrodžiu,

dailininko S. Krasausko piešinys „Jaunystė“, kuriame plaukai ir lūpos yra

iš augalų šakelių ir lapelių (žr. 2 pav.).

[pic]

2 pav. S. Krasauskas „Jaunystė“. Vaizdinių apibendrinimo ir įterpimo

pavyzdys

Tipizavimas -tai sudėtingas vaizdinių pertvarkymo būdas, išryškinant grupei

būdingas ypatybes atskirų individų vaizduose ir aprašymuose. A. Baranauskas

savo poemoje „Anykščių šilelis“ vaizduoja ne konkretų šilą, o apskritai

Lietuvos miškų likimą. A. Vienuolio paskenduolė vaizduoja kaimo merginos

likimą, o Žemaitės Vingių Jonas – tipiškas apsileidęs kaimo bernas.

Bet kokiame sudėtingesniame meno kūrinyje rasime panaudotų įvairių

vaizdinių kombinavimo būdų. Ryškiausiai jie pastebimi regimuose dailės

kūriniuose. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio paveiksle „Jūros sonata. Finale“ (

pav.) pastebimas hiper-bolizavimas (padidintos bangos laivelių atžvilgiu),

įterpimas (jūros puto-

[pic]

M. K. Čiurlionis. Jūros sonata. Finale

mis išrašyti dailininko inicialai), schematizavimas (laivelių rangauto ir

burių piešiniai), alegorija (ne tik sonatos, bet ir žmogaus gyvenimo

finalas), tipizavimas (tipiškas grėsmingos stichijos siautėjimas prieš

silpnučius individus).

Čia pateikti pavyzdžiai rodo, kaip vaizdinių pertvarkymas duoda

reikšmingų rezultatų – meno ir technikos kūrinių. Tačiau taip atsitinka tik

tada, kai vaizdinių pertvarkymas remiasi bendresnėmis mąstymo, vaizduotės

ir emocinėmis schemomis. Atsitiktinės vaizdinių kombinacijos vertingų

kūrinių gali duoti labai retais atvejais.

Norint sukurti tipišką vaizdą reikia pažinti daugumą tos klasės objektų. M.

Gorkis yra pasakęs, kad norint sukurti tipišką pirklio, popo ar darbininko

vaizdą, reikia išstudijuoti Šimtą pirklių, popų ar darbininkų. Tai būdinga

ne tik rašytojų, bet ir muzikų, dailininkų, konstruktorių, mokslininkų

veiklai.

Nors skiriama atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės, aiškios ribos tarp jų

nėra. Žinoma, atkurdami vietovės vaizdą pagal topografinį žemėlapį arba

gamindami detales pagal brėžinį turime tiksliai atkurti tuos vaizdus

vadovaudamiesi sutartiniais ženklais. Tačiau keli skirtingi muzikos kūrinio

atlikėjai gali skirtingai jį interpretuoti, iliustruodami knygą

dailininkai, nenukryp-dami nuo pagrindinės minties, gali pasirinkti vieną

arba kitą iliustravimo

formą, tinkamiausius iliustruoti, kūrinio personažus, vaizduojamus

epizodus. Netgi statybininkas, įgyvendindamas architekto sumanymus, gali

kai ką pakeisti. Tokiais atvejais riba tarp atkuriamosios ir kuriamosios

vaizduočių tarytum išnyksta.

iš to, kas pasakyta, galime matyti, kad vaizduotė artimai susijusi su

kitais psichikos procesais. Atminties vaizdiniai teikia jai medžiagą

naujiems vaizdams kurti. Mąstymas padeda analizuoti turimus vaizdinius ir

jų elementus sintezuoti, jungti į naujas visumas. Jausmai žadina vaizduotės

veiklą. Baimė kelia vaizduotėje daugybės galimų pavojų vaizdus ir skatina

kurti vaizdus, kaip tų pavojų išvengti. Džiaugsmas atskleidžia naujas

veiklos perspektyvas, skatina kurti ir įgyvendinti

sumanymus. Kūrybos

procesas pats savaime sukelia teigiamus jausmus, kai sekasi, ir

susirūpinimą, nusiminimą, liūdesį, kai nesiseka..

INDIVIDUALŪS VAIZDUOTĖS SKIRTUMAI

Individualūs vaizduotės skirtumai. Nors visi kuriame naujus vaizdus apie

praeitį, dabartį ir ateitį, tačiau atskiri asmenys vaizdus kuria

skirtingai. Atskirų žmonių vaizduotė skinasi savo platumu, turiningumu,

jėga ir realumu.

Vaizduotės platumą parodo tos sritys, kurias ji apima. Leonardas da VinČis

buvo ne tik žymus dailininkas, bet ir technikos, fortifikacijos

specialistas, kūrė lėktuvų projektus, M. Čiurlionis buvo dailininkas ir

muzikas, L. Gutauskas – poetas ir dailininkas ir t. t. Tokių pavyzdžių yra

nemažai. KKita vertus, sutiksime ir tokių asmenų, kurie be savo siauros

veiklos srities daugiau niekuo nesidomi. Vaizduotė neretai peržengia

tikrovės ribas. Tai jau fantastikos sritis, į kurią žmogus neretai

nukeliauja savo svajonėse.

VAIZDUOTĖS TURTINGUMAS

Vaizduotės turiningumą parodo kuriamų vaizdų įvairumas ir prasmingumas.

Vaizduotės turiningumas susijęs su platumu. Leonardo da Vinčio, V. A.

Mocarto, V. Kudirkos, J. Marcinkevičiaus vaizduotė ir turininga, ir plati.

Kiekvieno žmogaus vaizduotė paprastai pasireiškia kokioje nors srityje.

Skiriamos meninė, muzikinė, techninė, mokslinė ir kitos vaizduotės rūšys.

Vaizduotės platumas ir turiningumas priklauso nuo žmogaus žinių ir

patirties. Patirtis ir žžinios ne tik teikia medžiagą vaizduotei, bet ir

nulemia jos kryptį.

Vaizduotės jėgą rodo tai, kiek jos sukurti vaizdai savo ryškumu ir aiškumu

priartėja prie suvokiamų vaizdų. Jeigu vaizduotė stipri, riba tarp jos

vaizdų ir tikrovės tarytum išnyksta. Kompozitorius girdi muziką, kurią

skuba užrašyti muzikiniais žženklais. L. van Bethovenas jau kurčias būdamas

„girdėjo“ kuriamos „Devintosios simfonijos“ skambėjimą. Dailininkas „mato“

norimo nupiešti paveikslo vaizdą.

Vaizduotės jėga priklauso nuo žmogaus poreikių, interesų, norų. Žmonių,

kurie gyvena tik šia diena, vaizduotė silpna. Ji priklauso nuo emocinių

išgyvenimų, kuriuos sukelia vaizduotės vaizdai, ir kurie savo ruožtu

skatina vaizduotės veiklą. Be to, ji priklauso ir nuo dėmesio sutelkimo bei

tikrovės suvokimo.

VAIZDUOTĖS VAIZDAI

Vaizduotės vaizdai ypač ryškūs miegant ir priklauso nuo bendros žmogaus

būsenos, t. y. ar jis budrus, sveikas, ar pavargęs. Esant aukštai

temperatūrai vaizduotės veikla suaktyvėja. Sutrikus nervų sistemai

vaizduotės

vaizdai įgauna suvokimų aiškumą, virsta haliucinacijomis. Žmogus vaizduotės

vaizdus išgyvena kaip suvokimus. Tai jau patologiniai reiškiniai.

Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie teisingai atspindi tikrovę,

nors ir pertvarkytu pavidalu. Tikroviška vaizduotė yra ir tada, kai

sukurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas vertybes. Net svajonės gali

būti įįgyvendintos. Vaizduotės tikroviškumas priklauso nuo žmogaus žinių,

patirties, kritiško mąstymo.

Vaizduotė netikroviška, kai jos sukurti vaizdai negali būti įgyvendinti

arba jų įgyvendinimas būtų beprasmis. Tokius vaizdus kuria žmonės, kurie

turi mažai žinių, patirties, nepakankamai išugdytą mąstymą, ir tie, kurie

atitrūkę nuo tikrovės, neveiklūs.

Vaizduotės reikšmė žmogaus gyvenime didelė. Ji leidžia geriau pažinti

pasaulį, praturtina psichikos procesų veiklą. Vaizduotė reikšminga

įvairiose žmogaus veiklos srityse: žaidžiant, mokantis, dirbant, kuriant,

tačiau teigiamą reikšmę turi tik tikroviška vaizduotė.

Ypač svarbus vaidmuo tenka kūrybiškumui, kuris reiškiamas spontaniška,

nevaržoma vaizduote. N. M. Grendstad žodžiais, vaizduotė – viena iiš mąstymo

formų. Dėl to pasidaro svarbus humanistinio ugdymo principas ???mokytis –

tai atrasti“. Tai ugdymo principas, siekiantis susieti pažintinę bei

emocinę sferas, ir jo pradininku laikomas G. I. Brownas. Specifiniai šio

ugdymo metodai, kaip antai: vaizduotės, darbo mažose grupelėse, piešinių,

nebaigtų sakinių bei kt. (pvz., ???Saulės“), – sėkmingai taikomi

puoselėjant moksleivių kalbinę saviraišką, nes kalbos ugdymas

neįsivaizduojamas be vaizduotės. Vaizduotė suteikia savitos informacijos,

padeda įgyti turiningesnį ir visybiškesnį aptariamo dalyko vaizdą (K.

Ušinskis, J. Budzinskis, N. M. Grendstad ir kt.). Susidaryti vaizdiniai

savitai perteikiami žodžiais. Kad moksleivių kalbinė raiška būtų originali,

reikia ne slopinti vaizduotę, o ją lavinti. Taigi vaizduotė gali būti

naudojama ir kaip ugdymo priemonė. Pasak N. M. Grendstad, vaizduotėje

patirti įspūdžiai veikia ugdytinius, jų kūno reakcijas, mintis, jausmus

beveik taip pat kaip patirti tikrovėje. Vaizduotė leidžia pajusti daugelį

tikrovės reiškinių, kurių vaikas negali patirti tiesiogiai. Tai pagilina

žinias ir paruošia tikroms situacijoms. Vaizduotė yra susijusi su mąstymu

ir užmezga ryšį su jausmais. Visa tai galima nusakyti, pavadinti ir savitai

išreikšti kalba.

Kalbantis sudaroma galimybė ne tik pasakyti, kas jaučiama, išsakyti

nuomonę, bet ir kas mąstyta suvokiant tikrąją padėtį, ją aptariant,

įvertinant. Tai sudaro tinkamas ugdymo ir ugdymosi sąlygas moksleivių

kalbinei saviraiškai plėtoti. Vaizduotės metodas suteikia galimybę teorines

žinias (sąvokas, normas, vertybes) kiekvienam ugdytiniui išgyventi

individualiai, įsigilinti, pajusti ir įprasminti. Vaizduotėje išgyventos

situacijos sudaro sąlygas individualiai kalbinei raiškai. Anot N. M.

Grendstad, ???vaizduotė –– tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys

į išorinio pasaulio išgyvenimą“. Kalbėdami apie pradinės mokyklos

moksleivį, turėtume nepamiršti, kad ypač svarbus vaidmuo čia tenka

pažintinės ir emocinės sferų susiliejimui. Formuojantis šio amžiaus vaiko

vaizduotei, tobulėjant gebėjimams bendrauti, be žaidybinės veiklos, ima

dominuoti mokymosi veikla. Žaisdami vaikai dažnai tarpusavio santykius

modeliuoja, o tai savo ruožtu tobulina, plėtoja jų kalbą.

Kiekvienas vaikas turi vaizduotės dovaną. Tą akimirką, kai sukeliamas

įspūdis, toks stiprus, jog ilgam įsiskverbia į atmintį, vaikas yra poetas,

savaip patiriantis įspūdį ir perteikiantis jį kitiems ar tiesiog

išsaugantis. Jei vaikas užgniaužia meninius sugebėjimus ir dieviškoji

vaizduotės dovana, kurią jis gimdamas atsinešė, liko tik svajonėse,

dažniausiai kalti esame mes, suaugusieji.

Buvo rytas. Stebėjome pavasario gamtą. Juozas sušuko:

– Mokytoja, dar viena gėlė!

Dalius:

– Kokia marga.

Gintarė:

– Ji verkia.

Kiekvienas išsakė savo, todėl ypatingą įspūdį. Gintarei, kuri pirmą kartą

pastebėjo rasos lašą, pakibusį ant margutės žiedo, sukeltas įspūdis išliks

galbūt visą gyvenimą. Ji matė mažą gėlytę-varpelį, prausiamą ryto rasos, ir

didžiulis pasaulis buvo visas čia pat. Mažytėje gėlytėje ir vaiko širdelėje

tilpo viskas. Galbūt šis įspūdis kada nors taps eilėraščiu.

Meninis įspūdis toks pat reikšmingas kaip ir gamtos sukeltas. To neįmanoma

paaiškinti vien tik pasitelkus jausmus ir protą. Galbūt tada, kai tai

vyksta, vaikai gali pajusti gyvenimo džiaugsmą, kuris suteikia drąsos ir

noro veikti.

Pasaka, drama, eilėraštis veiksmingi todėl, kad vaikams buvo sudaryta

galimybė patiriant įįspūdį įsiklausyti į savo protą ir kūną, leista pajusti

tai, kas yra ramu ir neramu, meilė ir neapykanta, liūdesys ir džiaugsmas,

užmegzti ryšį su pačiu savimi. Meninė kalba – tai mįslė, kurią galima

atspėti tik individualiai, kai klausytojo galvoje šis tas įvyksta. Todėl

reikėjo pažinti save, išdrįsti patirti ir įspūdžiais dalytis su kitais.

Svarbiausia buvo suteikti vaikams galimybę asmeniškai, o ne klausantis

nurodymų vertinti meno poveikį.

Įgyvendindami papildomojo ugdymo programą, nuvykome į teatrą. Įstrigo tai,

jog pilnutėlėje salėje, kuri šurmuliavo, švilpė, rėkė ir laukė prasidedant

spektaklio ???Nykštukas Nosis“, tyliai sėdėjo tik šeši mano vaikai. Tai

netruko ilgai, tačiau mano širdį suvirpino įspūdžio laukimas. Apie ką

vaikai galvojo, ką jautė, kas buvo užvaldę jų mintis ir protą? Ar jie buvo

pasiruošę

panirti į visa, kas yra pakylėta, intelektualu? Juk jei neįsijausi,

nesiklausysi, nemąstysi, joks menas nieko nereikš.

Vaizduotė pasitelkiama kaip vienas iš kalbos ugdymo būdų. Siekiant kalbinės

saviraiškos, reikia ją lavinti, nes ji padeda pamatyti tikrovę iš skirtingų

atskaitos taškų. Vaikui tai ypač patrauklu. Iš aktyviojo mokymo metodų

taikyta inscenizavimas ir skaitymas vaidmenimis. Be abejonės, prieš tai

pačių bandyta raiškiai skaityti arba klausytasi aktoriaus meninio skaitymo

stengiantis išgirsti, pajusti, praregėti.

Vaizduotė padeda suvokti tekstą, realų pasaulį susieti su simboliais. Dėl

to ypač svarbus pasidaro žaidimas. Žaisdami žaidimą ???Aš – ne aš“, vaikai

įsivaizdavo esą šuniukai, arkliukai ar kt. ir žodžiais bandė apibūdinti, ką

jie veikia,

ką jaučia būdami gyvūno vietoje (t. y. eina nuo realaus prie

įsivaizduojamo ir vėl sugrįžta į realybę). Žaisdami jie išorinį pasaulį

keitė pagal savo vaizduotę. Susikurtas situacijas išgyveno kaip tikrovę,

lyg patys dalyvautų. Dėl to spartėjo abstraktusis vaikų mąstymas. Vaizduotę

žadino įvairūs literatūros kūriniai, pokalbiai, dainelės, žaislai,

paveikslai, darbai bei tarpusavio santykiai. Kildavo noras savo

įsivaizdavimus perteikti žodžiais. Žaidimas provokavo kalbinę saviraišką,

aktyviąją kalbą. O tokia nuo kalbos neatsiejama veikla vertė mąstyti.

Kadangi žaidimas yra kūrybinė veikla, tobulėjo įvairūs vaikų gebėjimai,

tarp jų ir kalbiniai. Papildomojo ugdymo pamokėlėse žaidimas bbuvo

pasitelkiamas kaip natūrali ugdymo forma. Sumažinus žaidimų, nukenčia ir

kalbinė saviraiška, ir laisvė. Pamokėlės, paįvairintos žaidimais ar jų

elementais, skatino ieškoti prasmės, ugdė smalsumą, emocijas ir vaizduotę,

kalbinę saviraišką, stimuliavo jausmus ir protą. Organizuojant žaidimus,

vaikams teko suteikti kūrybinę laisvę, kad žaidimas neįpareigotų, puoselėtų

teigiamas emocijas ir vaikai nebijotų prastai pasirodyti.

Buvo ir žaidimų, reikalaujančių dalyvauti visiems iš eilės. Tai ypač

aktyvino vaikų kalbinę saviraišką, nes visi, net ir patys nekalbiausieji,

tapo lygiateisiais dalyviais ir kiekvienas turėjo galimybę pasireikšti.

Žaidimas padėjo vaikams išmokti kontroliuoti savo kalbą, pratino kalbėti

nepasirengus, būti ttolerantiškiems kito kalbai, suprasti, kad gali būti

įvairių nuomonių. Be to, padėjo kaupti tekstų kūrimo įgūdžius ir apskritai

tokios kūrybos patirtį. Tai savo ruožtu skatino savęs pažinimą, emocijų

valdymą, draugiškumą kitiems, plėtojo dalyvavimo pokalbyje įgūdžius. Vaikai

išmoko aiškiau išsakyti mintis, išklausyti kitus, atitinkamai reaguoti iir

atsakyti, paklausti. Vaizduotę lavino žaidimai ???Detektyvas“,

???Televizijos laida“, ???Kamuoliukas“, ???Melagių loto“,

???Fotonuotrauka“, ???Dailininkas“.

Vaizduotė glaudžiai susijusi su kūryba. Vaikai, kurie trykšta gyvenimo

džiaugsmu, entuziazmu, paprastai būna kūrybingi. Vaizduotė – vienas iš

kūrybiškumo komponentų, padedančių plėtoti ir vaikų kalbinę saviraišką, –

buvo labai svarbi ugdymo ir ugdymosi dalis, nes daugelio dalykų mano

mokiniai negalėjo patirti gyvenime. Visų jų socialinės gyvenimo sąlygos

buvo prastos, todėl kartais tik vaizduotė galėjo teikti vilčių, kad

gyvenime jų dar laukia kai kas netikėto, ko dar nėra įvykę, bet gali

įvykti. Norėtųsi tikėti, kad kalbinės saviraiškos veikla atvėrė vaikams

geresnį pasaulį, svajonę, suteikė viltį, o vaizduotė leido aprėpti jį kaip

margesnį ir geresnį.

Ar mano mokiniai kūrybingi? Kai jie džiaugiasi ir kupini entuziazmo, jie

kūrybingi. Jie atviri ir imlūs, jie – vaikai. Jiems dar nereikia pastangų

atsiverti nepažintam pasauliui. Jie spontaniški ir vvisiškai laisvi, kai

pina ???Draugystės pienę“, kai kalba vieni kitiems, dar aktyvūs ir

nesusikaustę, atviri viskam,

kas nauja. Jiems suteikta pasirinkimo laisvė. Ir kiekvienas

ją sprendžia savaip. Visų nuomonė vertinama, gerbiama. Visi yra teisūs.

Vaikų entuziazmas neblėsta ir pasakojant apie savo darbą. Dažnai kalbėti

pradedama idėjos, sumanymo apibūdinimu, perteiktu savo kalba. Sakykim,

Evelinai kilo didelio vainiko idėja. Ją įgyvendinti padėjo Juozas, visi

entuziastingai dirbo. Juk iš tiesų vaikai geba atrinkti, kas jiems tuo

momentu svarbiausia, geba susivienyti bendrai idėjai! Todėl svarbu ne

suvienodinti, bet stiprinti vaikų individualybes, kad paskui jie ggalėtų

skirtingais būdais prisidėti prie bendro darbo, nevengtų bendros

atsakomybės.

Glaudus ryšys tarp vaiko galvoje gimstančių minčių, vaizdinių ir veiksmų

taip pat pavirsta žodžiais. Žodžiai ir mintys sąveikauja tarp savęs ir

tampa visuma. Žodis gali pavirsti vaiko veiksmu, kalbine saviraiška. Veikla

yra viskas, ko imamasi turint tikslą, – mintys, idėjos, veiksmai (kalba).

Tai būdinga ir kalbinei saviraiškai. Ją organizuojant, pasidaro svarbu,

kokias tobulėjimo galimybes įmanoma pasiūlyti vaikams. Mokykla turėtų

suteikti vaikui galimybę suvokti save kaip kūrėją. Kūrybos

reikia siekti. Kūrybiškas darbas yra sąmoningi veiksmai, kuriuose turėtų

būti ryšys tarp idėjos, įsivaizdavimo, jausmų, patirties, reikmės,

supratimo ir veiksmo.

VAIZDINIS MĄSTYMAS

Vaizdinis mąstymas – tai mąstymo rūšis, susijusi su situacijų ir jų

pasikeitimo įsivaizdavimu. Vaizdiniu mąstymu išsamiausia atkuriama faktinių

daikto ypatybių įvairovė. Svarbus mąstymo bruožas – daiktų ir jų neįprastų

savybių, neįtikėtinų derinių fiksavimas.

KŪRIBIŠKUMAS

Kūrybiškumas – tai sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai,

nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai

rasti netipiškus sprendimus.

Asmenybės sugebėjimas atrasti nauja – visiškai naujus raiškos arba

problemos sprendimo būdus, atskleisti visai naujus dalykus (B. Edwards) –

vadinamas kūrybiškumu (angl. ???creativity“). Humanistinė psichologija

kūrybiškumą sieja su pačia žmogaus Esme – jo savisklaida ir savipilda.

Taigi šia prasme kiekvienas žmogus yra kūrybiškas. Vaikystės tyrinėjimai

tai patvirtina. Kiekvienas vaikas turi vidinę galią tapti kūrybiškas. Vos

pradėjęs judėti, jis tyrinėja, eksperimentuoja ir iš tikrųjų kuria. Saugaus

ir laimingo vaiko elgesys yra geriausias kūrybiško žmogaus pavyzdys.

Visuminiam kūrybiškumui būdinga ((M. B. Karnes, 1986):

     • sugebėjimas kurti naują, neįprastą produktą, kuris „atrandamas“

įsigilinus į problemą, dažniausiai staigios pagavos (insaito) metu;

     • neribotas įvairiausios informacijos įsisąmoninimas;

     • didelis lankstumas analizuojant bei formuluojant sprendimus,

neįprastos asociacijos;

     • informacijos pertvarkymas remiantis visomis žiniomis, visa patirtimi

ir vaizduote;

     • naujo vientiso darinio sukūrimas su jam būdingu detalumu, svarba ir

išskirtinumu.

Kūrybiškumą daugiausiai lemia:

1. Individualios asmenybės savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo

greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas,

smalsumas);

2. Motyvacinė įtampa (poreikis nuolat tobulinti savo veiklą);

3. Asmenybės gyvenimo aplinkybės (patyrimas, auklėjimas ir saviaukla);

Kūrybiškumo santykis su intelektu nėra pakankamai ištirtas, manoma, kad jie

nėra tiesiogiai susiję. Yra sukurta nemažai metodikų, tiriančių

kūrybiškumą. Vienos žymiausių metodikų yra JAV psichologų – Torrance,

Guillford testai.

Kūrybingumo tyrinėtojo E.P.Torrance sukurta iki šiol išsamiausia kūrybinių

sugebėjimų tyrimo metodika, kuri išskiria keletą svarbiausius kūrybingumo

veiksnius:

1. Mąstymo lankstumą – sugebėjimą lengvai pertvarkyti turimą patirtį.

2. Mąstymo sklandumą – tai labai laisvas naujų idėjų kūrimas, jų

gausumas.

3. Originalumą – pagrįstą tolimomis asociacijomis.

4. Detalumą bei išbaigtumą – tai gebėjimas išplėtoti idėją ir ją

įgyvendinti.

Prie minėtų veiksnių autorius taip pat priskiria ir jautrumą problemoms,

kaip sugebėjimą pamatyti neatitikimus, įžvelgti problemas ten, kur daugelis

jų nepastebi. Anot E.P.Torrance, ši ypatybė susijusi su mąstymo kritiškumu.

Dėl to kūrybingi vaikai greičiau pastebi dėsningumus arba jų nebuvimą,

kitaip mato tą pačią aplinką ir kitaip joje jaučiasi. Iš čia kyja jų

neįprasti klausimai ir kitoks eelgesys. Mokasliniams tyrimams naudojama

metodika susideda iš nekalbinių ir kalbinių užduočių.

Kūrybiškumo ir intelekto santykis

Kūrybiškumo ir intelekto santykis. E.P.Torrance suformulavo ,,slenksčio”

teoriją, kuri teigia, kad jei intelekto koeficientas žemiau tam tikros

ribos, kūrybiniai gebėjimai tampa beveik nepriklausomo dydžio. Esti

priešinga nuomonė, kad kūrybiškumas iš esmės nepriklauso nuo intelekto.

Faktai ir tyrimo duomenys rodo, kad aukštas intelektas dar nenulemia

kūrybiškumo, o žemo ir vidutinio intelekto individas gali būti kūrybingas,

ypač meno srityje.

V.S. Jurkevičius priėjo prie išvados: aukštam kūrybiškumo lygiui būtinas

intelekto koeficientas, ne mažesnis kaip IQ = 120; pasiekus šį intelekto

koeficiento lygį, tolesnis jo augimas, didėjimas iki IQ = 150, jau nebeturi

reikšmės ir įtakos kūrybiškumo potencialui; bet kai intelekto lygis yra

labai aukštas (IQ= 170 – 180), tuomet jis jau trukdo kūrybiškumui panašiai

kaip ir nepekankamai aukštas intelektas (mažaiau nei IQ = 120). Jis padarė

išvadą, jog tarp intelekto ir kūrybiškumo yra tam tikras ryšys, tačiau jis

nėra tiesioginis.

Didžiausi kūrybiniai gebėjimai laikomi genialumu, kai intelekto

koeficientas aukštesnis už 140 – 150. genijais pripažįstami tik tokie

žmonės, kurie padarė ypatingai didelę įtaką visuomenės gyvenimui, visos

žmonijos kultūros raidai. Genialūs žmonės pasižymi smarkiai padidėjusiu

nerviniu jautrumu, dažnai turi įvairių psichinių negalavimų bei sutrikimų.

Genialių kūrėjų darbuose išsisklaidę prisipažinimai apie sunkius mėginimus

suprasti, kas vyksta jų viduje pakilimų ir aiškiaregystės momentais.

Kūrybinio proceso dinamika

. Pagrindiniai kūrybinio proceso etapai yra keturi.

1. Sąminingas darbas

– problemos iškėlimas, gilinimasis į ją, įvairios

informacijos rinkimas. Pirmojo etapo darbas baigiasi tuo, kad sveiku protu

mąstant atrodo neįmanoma išspręsti problemos.

2. Darbas tęsiasi pasąmonėje – tai minčių brendimo etapas. Sekasi tiems,

kas turi lakią vaizduotę. Antrame darbo etape pastebimas savotiškas

pasitraukimas nuo problemos.

3. Tai intuityvus problemos sprendimas – staigi pagava, nuovoka, idėjos

gimimas. Tai tarsi rezultato pamatymas.

4. Tolesnis sąmopningas darbas – idėjos išplėtojimas ir patikrinimas.

Palankiausia sąlyga intuicijai pasireikšti yra atsipalaidavimo ir ramybės

būsens.

Kūrybingos asmenybės bruožai

. Kūrybos procese dalyvauja visas žmogus – su visu savo kkūnu, jausmais ir

protu. Svarbiausi kūrybingos asmenybės bruožai:

1. Atvirumas sau, kitiems, kintančiai aplinkai.

2. Smalsumas, bendras intelektinis aktyvumas.

3. Stiprus kūrybos ir saviraiškos poreikis.

4. Darbštumas.

5. Didelis emocionalumas.

6. Kritiškumas, abrjojimas pripažintomis tiesomis.

7. Polinkis individualiam, o ne grupiniam darbui.

8. Asmenybės originalumas, elgesio keistumas.

9. Pasitikėjimas savo jėgomis.

Kūrybiškumas ir savęs vertinimas

. Teigiamas savęs vertinimas – svarbi kūrybiškumo prielaida. M.Mahoney

atliko originalų kūrybingų mokslininkų darbuotojų savivaizdžio tyrimą.

Paaiškėjo, kad jų savivaizdžiui būdingi šie pagrindiniai bruožai:

1. Mano esą labai aukšto intelekto.

2. Tiki savo loginiu mąstymu.

3. Įvaldę eksperimentavimo meną.

4. Siekia objektyvių ttyrimų, ieško tiesos.

5. pasižymi mąstymo lankstumu.

6. Jaučiasi santurūs, kuklūs.

7. Mano, kad gerai dirba grupėje.

8. Įsivaizduoja, kad turi gerą savitvardą

9. Skelbia savo idėjas tik esant pakankamai informacijai.

Tačiau jis pastebėjo jog:

1. Labai aukštas intelektas nėra būtina kūrybingų mokslinių darbuotojų

savybė.

2. Labai dažnai mokslininkai mmąsto ir pasielgia nelogiškai.

3. Atlikdami eksperimentus mokslininkai dažnai yra šališki ir turi

išankstinę nuostatą.

4. Mokslininkai labai emocionalūs, nepasižymintys gera savitvarda.

5. Geriau dirba individualiai negu grupėje.

6. Esą garbėtroškos, neretai egoistai.

Buvo atlikti tyrimai įvairiose amžiaus grupėse:

1. Sąlygiškai aikščiausią savivertę turi parengiamųjų klasių mokiniai.

2. Dauguma pradinių klasių mokinių save vertina teigiamai, jaučiaqsi

saugūs, mylimi ir laimingi. Tačiau mokiniai, turintys nežymių negalių ir

mokymosi sunkumų, dažniau save vertina neadekvačiai.

3. Visi mokiniai yra kūrybiški, tačiau paauglystėje pastebimi

kūrybiškumo užslopinimo požymiai.

4. Sustiprinto mokymo klasėse pastebėta labai stipri mokymosi motyvacija

ir žemesnis kūrybiškumas.

Save galima vertinti su kpgnityviniu ir emociniu komponentu.

Kognityvinis komponentas – tai žinių apie save sistema, tam tikras savęs

pažinimo rezultatas.Kognityvinio komponento pagrindą sudaro intelektinės

operacijos. Mes lyginame save, savo ypatybes su tam tikrais standartais,

kitų žmonių rezultatais.

Emocinis komponentas – tai tiesioginis ryšys su ppačiu savimi, emocinis

išgyvenimas, nuostata. Požiūris į save. Teigiamame polyje emocinis

komponentas pasireiškia simpatijos, pasididžiavimo savimi, orumo

išgyvenimu, o neigiamame – antipatijos, niekinimo, gėdos, nevisavertiškumo

jausmu.

Atlikus tyrimus buvo išsiaiškinta, kad kognityvinis savęs vertinimas

pozityvesnis už emocinį.

Kūrybiškumą slopinantys veiksniai

. Vaikų kūrybiškumą slopinantys veiksniai:

1. Per vėlai pradėtas vaiko skatinimas aktyviai kurti. Jeigu šeimoje

vaikas nebuvo skatinamas kūrybai, nebuvo organizuota vaikui tinkama žaidimų

vieta, tai vėliau atsiras mąstymo stereotipiškumas.

2. Perdėta vaiko globa, slopinanti jo savarankiškumą. Tai ypač trukdo

pačiam vaikui ieškoti, veikti, kurti nauja.

3. Konservatyvi aplinka. Kai tėvai ar mokytojas bbijo nukrypti nuo

visuotinai pripažinto elgesio modelio, nepritaria vaiko išmonei.

4. Autoritariniai santykiai, griežta tvarka, drausmės sureikšminimas

šeimoje ir mokykloje. Visiškai neatsižvelgiama į vaiko interesus bei

polinkius, slopinamos kūrybiškumo galios.

5. Perkrauti mokyko planai mokykloje ugdo ,,vaikščiojančias

enciklopedijas”.

6. Neigiama mokytojo reakcija ir kritika. Jeigu pats mokytojas neturi

kūrybinių gebėjimų, tai jo pamokose gabus mokinys nerealizuos savo

galimybių.

7. Draugų netolerancija. Dažnai mokinių nasujos, neįprastos, o kartais,

net keistos idėjos sukelia klasėje juoką ar pašaipą.

8. Nepasitikėjimas savimi. Savikritiškumas, neigiamas savęs vertinimas.

9. Darbo grupėje du nesuderinami mokinių tipai. Žmonių, būnančių kartu,

interesai neišvengiamai susiduria ir kyla konfliktų.

10. Per stipri išorinė mokymosi motyvacija. Motyvacija priežastiniais

ryšiais susieta su mokymosi rezultatais.

11. Baimė, nerimas, psichologinė įtampa – vieni iš pavojingiausių

kūrybiškumo priešų.

12. Per didelis tikslingumas, ilgalaikių ir tikslių planų kūrimas. Kai

mokinys per ilgai siekia įgyvendinti tam tikrą tikslą, jo dėmesio centre

atsidūrusi problemapasidaro ypač reikšminga.

13. Negatyvi socialinė aplinka. Mokiniai iš asocialių šeimų, gyvenančių

kaime, kurių tėvai menkiau išsimokslinę, yra riboto kūrybiškumo.

Kūrybiškumą skatinantys veiksniai

. Kūrybiškumo ugdymą reikia pradėti kuo anksčiau ir tinkamai, nes

nelavinami kūrybiniai gebėjimai nyksta. Galima išskirti keletą svarbiausių

veiksnių, skatinančių vaikų kūrybiškumą:

1. Turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir

kurti. Kuo turtingesnis žmogaus patyrimas, tuo daugiau peno jis teikia

vaizduotei.

2. Demokratiški aplinkinių santykiai su vaikais. Tolerantiškas elgesys

vaiko atžvilgiu, neslopinanti vaiko globa ugdant savarankiškumo,

nepriklausomumo ir pasitikėjimo savimi jausmą.

3. Tam tikra autonomija, savarankiškumas iir laisvo pasirinkimo

galimybė. Vaikui būtina turėti savo erdvę, kurioje galėtų netrukdomai

veikti.

4. Tinkamas vaiko motyvacinės, emocinės ir vertybinės sistemos ugdymas,

kūrybingos asmenybės bruožų formavimas.

Norint tapti laimingu, kūrybišku žmogumi, būtina ne tik daug mokytis ir

dirbti, bet ir žinoti, kokie yra kūrybos proceso dėsningumai, ir išmokti

jais naudotis. Taip pat svarbu žinoti, kokios sąlygos ir veiksniai

(vidiniai ir išoriniai) padeda atsiskleisti kūrybiškumui ir jam lavėti.

Aristotelis apie vaizduote

   Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo

sugebėjimo – vaizduotės atsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių

ir žmonių psichiniame gyvenime, bet Aristotelis linkęs manyti, kad

neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji  priklauso ir žemesniesiems

gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis  apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą,

kurio dėka sieloje atsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems

objektams nebeveikiant jutimo organo. Ypatinga vaizduotės rūšis yra

atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą apibrėžimą – laiką ir yra

suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio  atvaizdas. Su atmintimi siejasi

ir prisiminimas, t. y. gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.

    Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su

mąstymu. Šios vaizduotės ypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto

pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo juntančiosios, ir protas

priklauso tiktai žmogui.

VAIZDUOTĖS ASPEKTAI

Vaizduotė – tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio

pasaulio išgyvenimą. Svarbūs šie vaizduotės sąvokos aspektai:

1. Laiko ir erdvės ribų išnykimas. Tai leidžia:

„keliauti“ į tolimas ir artimas vietas, įį praeitį, dabartį ir ateitį;

„susitikti“ ir „kalbėtis“ su norimais žmonėmis, nepriklauso

mai nuo to, kur jie yra geografiškai ir istoriškai. Sie vaizduotės

ypatumai suteikia plačių galimybių ir ugdymo, ir konsultavimo

situacijose.

2. Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su

žmogumi. Tai reiškia, kad aš intelektualiai stebiu situaciją ir išgyvenu

tuo metu apimančius jausmus. Taip situacija ir žmonės, su kuriais

susitinku, tampa gyvi. Tai nebėra kažkas, apie ką skaitau ar girdžiu, bet

kažkas, ką išgyvenu.

3. Naudodamasis vaizduote, galiu geriau pažinti save, tai, kaip reaguoju

esant skirtingoms situacijoms. Vaizduotėje galiu įsigilinti į tam tikrus

situacijos aspektus ir pamiršti tuos dalykus, į kuriuos kitu atveju

kreipčiau dėmesį.

4. Sąmoningai ir tikslingai organizuota „atradimų kelionė“, į kurią

leidžiamės vaizduotėje, paaštrina pojūčius. Tai reiškia, pvz., kad

vaizduotėje pamatome tai, ko iki Šiol nepastebėdavome. Viena studentė,

kalbėdamasi vaizduotėje, pastebėjo, kad jos balsas skamba piktai. Anksčiau

ji to nebuvo pastebėjusi. Ji pasakojo: „Dabar aš suprantu, kodėl mano mama

daug kartų taip reaguodavo, kai su ja kalbėdavausi. Aš ją atstumdavau savo

balsu pati to nė neži-nodama“.

5. Padedami vaizduotės, visybiškai išgyvename situaciją ir save toje

situacijoje. Tuo remdamasis, galiu išbandyti įvairius elgesio būdus ir

pažiūrėti, „kaip tai veikia“.

Vaizduotėje patiriamų išgyvenimų visybiškumas reiškia, kad tai, su kuo

susiduriame vaizduotėje, veikia mus (mūsų kūno reakcijas, emocijas ir

mintis) beveik taip pat, kaip konkrečios realios situacijos.

„Beveik toks pat poveikis“ reiškia, kad mano

reakcijos gali būti šiek tiek

stipresnės ar silpnesnės negu būtų esant konkrečiai realiai situacijai, bet

daug kuo panašios.

Si aplinkybė atveria plačias galimybes.

Jei vaizduotėje išsipasakoju kitam žmogui, tai turi beveik tokį pat

poveikį, kokį turėtų konkreti ir reali situacija. Kai vaizduotėje susitinku

su kokiu nors žmogumi ir atveriu jam ar jai savo Širdį, mane tai paveikia

beveik taip pat, lyg aš išdrįsčiau tai padaryti iŠ tikrųjų sutikęs tą

žmogų. Tačiau būtina tai daryti rimtai, o ne žaisti.

ĮVADAS

Vaizduotė –tai durys į vidinį pasaulį ir taip pat durys įį išorinio pasaulio

išguvenimą.

Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų daiktų,

reiškinių idejų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materealiais

daiktais arba praktine žmogaus veikla.

Veikloje vaizduotė reiškiasi kartu su mąstymu. Vaizduotė vertinga tuo, kad

leidžia padaryti sprendimą, jei net neturima žinių, kiek jų reikia uždavinį

atlikti.

Visi žmonės isivaizduoja. Tačiau, atrodo, kad tik labai nedaugelis

naudojasi savo vaizduote. Žmonės vaizduojasi numatydami įvairius artėjančių

atostogų patarimus, mintyse matydami naują namą, kurį norėtų turėti arba

„svajodami“ apie tai, kaip bus gera, kai galiausiai baigs mokslus. Esant

tam tikromis situacijomis, žmonės gali įįsivaizduoti nelaimes, arba kitus

baisius dalykus, kurie gali atsitikti. Vaizduotė glaudžiai ryšasi su

kūribiškumu. Kūribiškumas – tai sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti

savarankiškai, nestereotipiškai,greitai orentuotis probleminėje

situacijoje, lengvai rasti sprendimus.

Vaizduotė būtinai reikalinga tiek žmogaus praktinėje, tiek teorinėje

veikloje. Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės ssavybėmis:

interesais, žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.

Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.

Taigi,šiame referate apžvelgsiu kas yra vaizduotė? Panagrinesime jos

apibbrežimą.

Išanalizuosim vaizduotės funkcijas. Atskleisime vaizduotės rūšis,

pamatysime kokie yra vaizduotės vaizdai.

Taip pat panagrinėsime ir kūrybiškumą. Taigi skaitydami referatą, galbūt

atrasite ir naujovių, nes čia labai plati ir gana įdomi tema..

TURINYS

• Įvadas

• Vaizduotė

• Vaizduotės rūšys

• Pasivioji vaizduotė, jos rūšys, sąvybės

• Aktyvioji vaizduotė, jos rūšys, sąvybės

• Vaizduotės kūrimo būdai

• Individualūs vaizduotės skirtumai

• Vaizduotės turtingumas

• Vaizduotės vaizdai

• Vaizdinis mąstymas

• Kūrybiškumas

• Kūrybiškumo ir intelekto santikis

• Kūrybinio proceso dinamika

• Kūrybingos asmenybės bruožai

• Kūrybiškumas ir savęs vertinimas

• Kūrybiškumą slopinantys veiksniai

• Kūrybiškumą skatinantys veiksniai

• (Aristotelis ir jo vaizdutė)

• Vaizduotės aspektai

• Išvados

• Naudotos literatūros sąrašas

IŠVADOS

Vaizduotė yra viena iš mąstymo formų. Pasitelkiant vaizduote galima

,,keliauti“ į praeitį, dabartį, ateitį, galima ,,susitikti‘‘ ir

,,kalbėtis‘‘ su norimais žmonėmis. Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi

situaciją ir susitikimą su žmogumi. Naudojantis vaizduote,galima geriau

pažinti save.

Vaizduotėje patiriamų išgyvenimų visibiškumas reiškia, kad tai, su kuo

susiduriame vaizduotėje, veikia mus, beveik taip pat, kaip konkrečios

realios situacijos. Taip pat psichologai naudoja vaizduote,

psichoterapijoje. Vaizduotėje yra susiduriama ne su konkrečia tikrove, o su

realių žmonių, situacijų, bei veiksmų simboliais. Vaizduotės darbas didele

dalimi yyra simbolinė veikla. Vaizduotę žmogus naudoja visur – gyvenime,

darbuose, poilsy, ateičiai gauti svajonėse vaizduotė naudojama net

matematikoje. Atrodo, kad žmogus ir galvoja, kad nenaudoja vaizduotės, bet,

tačiau savaime ji atsiranda gyvenimo eigoje.

Pagrindinė vaizduotės veiklos kryptys – tai pertvarkyti atminties

vaizdinius, kad būtų sukurta nauja, lyg tol nebuvusi situacija.

Vaizduotės mechanizmų esmė – vaizdiniai pertvarkomi, nauji vaizdai kūriami

iš turimų vaizdų. Vaizduotė sintetina vaizdinius įvairiais būdais:

agliutinavimu,hiperbolizavimu, akcentavimu, schematizavimu, tipizavimu.

Angliutinavimas – realiai nesujungtų daigtų, ypatybių, sąvybių, dalių

jungims; hiperbolizavimas – objekto padidinimas arba sumažinimas, jo dalių

kokybinis pakeitimas; akentavimas – kurių nors požymių pabrėžimas;

schematizavimas – daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo pabrėžimas;

tipizavimas – to, kas esminga, kartojasi vienarūšiuose reiškiniuose,

nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu. Pagal aktyvumo laipsnį: Skiriama

aktyvioji ir pasyvioji vaizduotė.Pasyvioji vaizduotė kuria vaizdus, kurie

tikrovėje nebus realizuoti, tai veiklos pakaitalas, paskatina žmogų

atsisakyti būtinybės veikti. Pasyvioji vaizduotė gali būti sąmoninga ir

nesąmoninga. Nesąmoninga pasyvioji vaizduotė reiškiasi susilpnėjus arba

sutrikus sąmonės veiklai, pusiau snūduriuojant, sapnuojant. Sąmoningoji

pasyvioji vaizduotė kuria vaizdus (svajas), nesusijusius su valia, kuri

galėtų juos įgyvendinti. Aktyvioji vaizduotė gali būti kūriamoji ir

atkūriamoji. Ši vaizduotė būtina techniniai, meniniai ir kitai kūrybai

paskata. Atkuriamoji vaizduotė kuria vienokius ar kitokius vaizdus iš

aprašimo paskojimo. Vaizduotei pilnai išsireikšti dar naudojamos

kūrybiškumas.

KŪRYBIŠKUMAS – tai asmenybės sugebėjimas atrasti kažką nauja, naujus

raiškos ar problėmų sprendimo būdus, atskleisti visai naujus dalykus.

Taigi, pabaigai galiu paskyti, kkad vaizduotė ir kūrybiškumas ir mūsų

gyvevimo palydovai. Jie mums padeda įveikti pačias sunkiausias kliūtis,

įgyvendinti savas svajones, ar pasijusti tuo, kuo nesama, bet norėtume

būti.Tai tarsi mūsų gyvenimo neatsiejami dalykai, be kurių šiame pasaulyje

neišgyventume.

NAUDOTOS LITERATŪROS SARAŠAS

http://gimtasiszodis.w3.lt/butkien_04_1.htm

http://www.ore.lt/article.php?id=61

http://gimtasiszodis.w3.lt/girdzi_04_1.htm

http://www.powerstressmanagement.com/lt/magija/saviraiskos_lygiai.htm

Daiva Grakauskaitė – Korkockienė ,,Kūrybos psicholozė“ 2002 m.

Grendstad ,,Mokytis – tai atrasti‘‘ 1996 m.

Grendstad ,,Vaizduotė ir jausmai‘‘ 1999 m.

KTU Visvaldas Legkauskas ,,Psichologijos įvadas‘‘ 2001 m.

KTU Psichologijos katedra ,Psichologija studentui‘‘ 1996 m., 2001m.

LTU Juvencijus Lapė , Gedimas Navikas ,,Psichologijos įvadas‘‘ 2003 m.

Psichologijos žodynas 19993m.

Referatas

ςαιζδυοτ⎣. ϑοσ φυνκχιϕοσ. ςαιζδυοτ⎣σ ρ⎦?ψσ.

ςαιζδυοτ⎣ ιρ κ⎦ριβι?κυμασ