Verbalinis ir neverbalinis bendravimas

Įžanga

Bendravimas – tai dviejų arba daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai.

Žmogus – unikali būtybė, ne tik dalyvaujanti socialiniuose, tarpusavio santykiuose, bet ir juos kurianti, atsižvelgdama į savo asmeninius interesus bei aplinkinių asmenų nuomonę. Nuo pat gimimo akimirkos, kai pirmąkart išvystame dienos šviesą, iki mirties esame tarp žmonių, todėl bendravimas su jais yra vienas svarbiausių asmens poreikių. Tai, kaip sugebėsime sutarti su aplinkiniais, priklauso nuo mūsų pasirengimo, sugebėjimų ir lemia sėkmę arba nesėkmę įvairiose gyvenimo srityse. Mes drąsiai galime teigti, kad gebėjimą efektyviai ir sėkmingai bendrauti su žmonėmis galima vadinti viena pagrindinių žmogaus vertybių. Be bendravimo nebūtų įmanomas joks asmenybės tobulėjimas, raida ir kuriamoji veikla. Taigi jei asmeniui nesiseka bendrauti, vargu ar jam pavyks gerai save vertinti, jis nesugebės atskleisti visų savo talentų ir gabumų.

1. Bendravimo raida

Nebendraujant negalimas joks grupinis veikimas, nes bendravimas yra būtina žmogaus atsiradimo, egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Labiausiai bendravimas žmonėms buvo reikalingas dirbant. Čia reikėjo pasikviesti į ppagalbą kitus žmones, jungtis siekiant bendrų tikslų, koordinuoti savo pastangas, stebėti ir pažinti kitų žmonių ketinimus ir veiksmus. Darbo ir kitų veiklos rūšių padiktuotas koordinacijos ir jungimosi būtinumas ilgainiui suformavo sudėtingus bendravimo būdus ir įvairias priemones. Pradžioje žmonės išmoko vieni kkitus suprasti iš mimikos, gestų ir pantomimikos. Palaipsniui susiformavo tobuliausia žmonių bendravimo priemonė – kalba. Žmonių bendravime yra išskiriami trys glaudžiai tarpusavyje susiję komponentai:

1. komunikacinis;

2. interakcinis;

3. percepcinis.

Komunikacinį komponentą sudaro keitimasis įvairiausia informacija (mintimis, vaizdiniais, emocijomis, interesais, įgūdžiais, nuostatomis ir kt.). Interakcinio komponento esmė yra keitimasis judesiais ir veiksmais. Percepcinį komponentą sudaro bendravimo partnerių savitarpio suvokimo ir gilesnio pažinimo procesai.

2. Verbalinis ir neverbalinis bendravimas

Žmonių bendravimas pasireiškia dviem formomis – verbaline ir neverbaline. Verbalinis bendravimas – tai tarpusavio sąveika naudojant kalbos ženklus tarp dviejų ar daugiau žmonių. Neverbalinio bendravimo metu informacija perduodama ne kalba, o kitais ženklais – veido išraiška, kūno kalba, atstumu, poza ir t.t. Norint efektyviai bendrauti reikia tobulinti verbalinio bendravimo įgūdžius ypač sugebėjimą klausytis. Didelę reikšmę bendravimo efektyvumui tturi ir požiūris į save, didžiąja dalimi nulemiantis, kaip elgiamasi su aplinkiniais, pastangos bei dėmesys komunikacijų tobulinimui. Juk daugelį kasdienio gyvenimo sunkumų nulemia bendravimo kultūros stygius bei jo sąlygoti nesusipratimai ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Visus šiuos sunkumus įmanoma įveikti tik didelėmis pastangomis, nuolat dirbant, tobulinantis, siekiant geresnių rezultatų. Didžiausia dalį informacijos bendravimo metu perduodama neverbaliniu būdu – per intonaciją, veido išraišką, gestus, kūno kalbą ir kitus neverbalinius kalbos ženklus. Kai verbalinė kalba nesutampa su verbaline, žmonės labiau linkę pasikliauti nneverbaline. Todėl svarbu išmokti kontroliuoti savo neverbalinę kalbą. Psichologiniai tyrimai rodo, kad verbaliniu, t.y. žodiniu būdu mes perduodame 20 – 40 % informacijos, o 60 – 80 % atitenka neverbalinei, t.y. nežodinei komunikacijai. Ji ypatinga tuo, kad yra sąlygota mūsų pasąmonės, todėl kūno kalbą sunku suklasifikuoti. Skiriami du neverbalinių ženklų tipai:

1. Konvencinis – skirtingose tautose tie patys ženklai turi skirtingas reikšmes. Pvz.: sočiai pavalgę mes brūkštelime pirštu sau per kaklą. Japonijoje tas pats ženklas reiškia didelį nemalonumą: pašalinimą iš darbo, sunkią situaciją ir pan.

2. Spontaniškai – neplanuotai atsirandantys, nekontroliuojami ženklai. Jie atspindi gilius pasąmoninius išgyvenimus.

Verbalinio bendravimo psichologijoje dažnai susiduriame su siuntėjo, priėmėjo ir pranešimo terminais. Siuntėju ir priėmėju vadinami bendravimo metu informaciją perduodantys ir informaciją priimantys žmonės, o pati informacija vadinama pranešimu. Kiekvieną pranešimą galima išanalizuoti keturiais aspektais:

1. Pranešimo turinys (arba: apie ką aš informuoju). Šis aspektas yra svarbiausias pokalbiuose ir diskusijose, arba bent jau turėtų tokiu būti;

2. Savęs atskleidimas (arba: ką aš pats apie save pasakau). Pranešimu perduodama ne tik tam tikra informacija,bet ir informacija apie siuntėjo asmenį. Beje, savęs atskleidimas gali būti tiek pasąmoninis, tiek sąmoningas, norimas savęs pavaizdavimas. Savęs atskleidimo aspektas psichologiškai yra labai reikšmingas, kadangi parodo siuntėjo savijautą, siuntėjo norą būti “aukštumoje” ir t.t. Iš ččia kyla daug tarpasmenės komunikacijos problemų;

3. Santykiai (arba: kokios aš nuomonės apie tave). Pranešimas parodo, kokie yra susiklostę santykiai tarp siuntėjo ir priėmėjo. Tai dažnai išryškėja tam tikrų formuluočių naudojime, balso tone, neverbaliniuose signaluose. Šiam aspektui priėmėjas dažniausiai būna labai jautrūs. Jis greitai pajunta pašaipų siuntėjo toną ( “ne tavo nosiai suprasti tai!”), nors garsiai tai buvo ištarta;

4. Kreipimasis (arba: ką aš norėčiau paprašyti, liepti, įsakyti). Tik retais atvejais mes kalbame “šiaip sau”. Beveik visų pranešimų tikslas – paveikti priėmėją. Šis bandymas paveikti gali būti visai skirtingi.

3. Kokie mes esame – taip mes ir bendraujame

Mūsų bendravimas yra kupinas džiaugsmų, staigmenų, prieštaravimų, nesusipratimų bei konfliktų. Sugebėjimą efektyviai bendrauti galime priskirti prie reikšmingiausių asmens savybių, nulemiančių jo sėkmę ir asmeninę laimę: juk beveik 85% žmogaus gyvenimo ir darbo sėkmė priklauso nuo to, kaip jis bendrauja su aplinkiniais ir kokį daro jiems poveikį. Esama daugybės įvairių būdų, kuriais galėtume pagerinti savo komunikacinius sugebėjimus, jei jie yra nepakankamai tobuli ir neleidžia pasiekti norimų rezultatų. Pradėti būtina nuo savęs, kadangi mūsų viduje, mūsų sąmonės gelmėse, gimsta pirmosios komunikacinių sugebėjimų užuomazgos, pasireiškiantys bendraujant su žmonėmis. Taigi mūsų bendravimas pasireiškia dviem formomis: vidine ir išorine. Kokį savęs vaizdą susikuriame, tokie esame iš tikrųjų, atitinkami yra mūsų veiksmai bbendravimo metu. Tai reiškia, kad mūsų bendravimo sėkmė visų pirma priklauso nuo mūsų pačių, t.y. nuo to, kokį savojo “aš” vaizdą susikuriame. Savojo ”aš” vaizdas – tai vaizdinių ir sprendimų apie save (savo būdo bruožais, sugebėjimus, išgyvenimus ir savo vietą tarp žmonių ir t.t.) visuma. Vidine t.y. asmenine komunikacija vadinamas asmens bendravimas su pačiu savimi. Tai savęs pripažinimas ir objektyvus savęs vertinimas . Šios sąvokos apima mūsų elgesį su pačiu savimi, mūsų mintis, norus, gebėjimą besąlygiškai priimti save tokius, kokie esame iš tikrųjų . Kiekvienas privalo susitaikyti su tuo, kas glūdi viduje, nes vidinis bendravimas – tai pagrindinis bendravimo su aplinkiniais palydovas, nuo kurio priklauso mūsų įtakos jiems stiprumas. Kuriant savąjį “aš vaizdą, labai svarbi patirtis. Visi mūsų patirti įspūdžiai anksčiau ar vėliau prasiveržia kuria nors forma, daro įtaką mūsų mintims ir veiksmams. Tai visų mūsų įspūdžių, patirties, veiksmų, sprendimų, kaupiamų nuo pat kūdikystės, rezultatas. Mūsų sąmonėje glūdi savęs suvokimas. Jis priklauso nuo to, kaip matome save patys, kokios yra mūsų mintys ar įsitikinimai apie save. Vidinės nuostatos griežtos taisyklės ir dideli reikalavimai sau, gana dažnai nulemti ankstesnės patirties,riboja objektyvų savęs suvokimą. Mes labiau linkę tikėti ne tuo, ką matome, bet ką norime matyti. Tai ką mes matome, tokie

mes ir esame. Suvokti save,susikurti savojo “aš” vaizdą mums padeda trys pagrindiniai elementai:

1. kaip mes matome save patys – mūsų požiūris į save;

2. kaip mus mato kiti – aplinkinių požiūris į mus;

3. kaip manome, kad mus mato kiti.

Objektyvus savojo “aš” vaizdas galimas tik tuomet, kai visi šie elementai sutampa. Jų derinys priklauso nuo mūsų savigarbos jausmo, nuo to, kaip vertiname ir pripažįstame save. Kuo labiau gerbsime save, tuo labiau jausime kitų pagarbą, tuo tikslesnį ir objektyvesnį savęs vaizdą susikuriame. Tai padės išvengti konfliktų bbendraujant su kitais žmonėmis, sumažės nusivylimo tikimybė tiek mums, tiek aplinkiniams. Savo vertės suvokimas – labai svarbi vidinio bendravimo sąlyga. Savo vertę sąlygoja atliekamo darbo efektyvumas bei pasiekti rezultatai, pagarba sau kaip unikaliai asmenybei už mūsų vertybes ir gerąsias žmogiškąsias savybes.

4. Bendravimas – sėkmės formulė

Nors gimstame silpni, maži ir pažeidžiami, mums yra suteikta galimybė tobulėti ir siekti teigiamo savojo įvaizdžio sukūrimo. Jis atspindi mūsų pasitikėjimo savimi, kūno kalboje, balso tone, veido išraiškoje. O tai mato ir jaučia aplinkiniai žmonės. Tobulinant ssavo asmenybę, labai svarbu nusistatyti tikslus ir nuolat stengtis jų siekti. Tačiau tai nėra lengva. Pradėjus labiau domėtis savimi, labiau save gerbti, vertinti ir pripažinti, galima susilaukti to paties iš kitų supančių mus žmonių. Tik sunkiai dirbant, mes išsiugdysime teigiamą, mmalonią asmenybę, kuri jaustų tikrą pasitenkinimą, bendraudama su kitais žmonėmis, kuri patirtų tik gerus tarpusavio santykius tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. To siekti būtina, nes tai ką turime gyvenime, yra efektyvaus bendravimo su žmonėmis rezultatas. Teigiamas vidinis nusistatymas, palankumas sau ir kitam žmogui įtakoja sėkmingą išorinį bendravimą su aplinkiniais žmonėmis. Mes žinome, jog gana sunku maloniai kalbėti su kiekvienu sutiktu, nepažįstamu žmogumi, tačiau jeigu mes sugebėsime, tai tapsime mėgstamais, gerbiamais ir vertinamais. Taip pat yra svarbu parodyti, jog mes esame linksmi ir geranoriški. Tai iš karto pajunta aplinkiniai ir atsako mums tuo pačiu pripažinimu, pagarba, maloniu abipusiu bendravimu. Juk su tais žmonėmis, kurie sugeba tobulai bendrauti, trokštame bendradarbiauti, esame pasirengė jiems padėti. Šiuos gerbiamiausius žmones vadiname maloniais. Būdami malonūs kitiems, ggarantuojame sau sėkmę ir pripažinimą. Malonaus žmogaus elgesys psichologų vadinamas “besąlyginiu teigiamu dėmesingumu”. Jis pasireiškia tuo, kad, nepriklausomai nuo mūsų pašnekovo nuostatos, kalbos ar elgesio, turime išlikti bešališki ir trokštantys jam padėti. Dauguma žmonių nemoka tobulai bendrauti dėl to, kad nesidomi kitais žmonėmis. Daugelis mūsų esame taip susirūpinę savimi, savo problemomis, tuo, ką jaučiame ar galvojame, savo pomėgiais norais, kad visiškai pamirštame apie supančius mus žmones, verčiame juos pasijusti menkais, neįdomiais ir niekam nereikalingais žmonėmis. Tokiu būdu mes atstumiame tuos žžmones, kurie galėjo gerais bendradarbiais ir ištikimais draugais. Tačiau gerbdami ir pripažindami save kaip asmenybe, mes mažiau rūpinamės savimi, bet daugiau dėmesio skiriame aplinkiniams. Taigi, mes turime nuoširdžiai domėtis kitais žmonėmis, džiaugtis, sutikę žmogų, jeigu norime, kad jis džiaugtųsi, sutikęs mus. Kiekvienas žmogus gali būti malonus, žavus ir įdomus, jeigu tik mes leisime jam atsiskleisti, pasidalyti savo mintimis, įspūdžiais ir norais. Suteikdami pašnekovui galimybę išreikšti save. Žengiame labai svarbų žingsnį tobulo bendravimo, o kartu ir savo sėkmės link. Taigi, tobulėdami vidumi, rūpindamiesi vidiniu savo bendravimu, tampame įdomiais pašnekovais. Per bendravimą ateina didelė dalis žinių apie aplinkinį pasaulį, per jį pasireiškiame ir mes patys. Mes labai įvairiai žiūrime į daugelį dalykų, kurie yra susiję su bendravimu: į darbą, karjerą, meilę. Kiekvienas žmogus bendrauja taip, kaip jam atrodo naudinga ir visai nesistengia įgyti naujų bendravimo įgūdžių santykiams stiprinti. Užuot tai darę, jie ieško partnerio, užmezga naujus ryšius, kenčia, keršija, skiriasi, ieško naujos meilės. Daugumą bendravimo įgūdžių mes įgyjame labai anksti. Todėl bendravimo taisyklės yra tapusios mums tokios pažįstamos ir suprantamos, kad visiškai jų net ir nepastebime. Bendravimas prasidėjęs šeimoje, besitęsiantis tarp draugų, nuolat kinta ir tobulėja arba toks pats. Bet ateina tokia valanda, kai žmogus pradeda trokšti gyvenimo pastovumo, tikrumo. Jis pradeda iieškoti žmogaus, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais ir liūdesiu, kurti tobulus tarpusavio santykius. Partnerio pasirinkimas, tvirtos šeimos kūrimas priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių, jo išsivystymo lygio, nei nuo kurio nors kito išorinio faktoriaus. Nė vienas žmogus negimsta su galutiniu Žmogiškųjų jausmų rinkiniu, todėl moterys ir vyrai tarpusavyje bendrauja. Bendraudami vieni su kitais, žmonės tobulina ir papildo save, kol pagaliau tampa visavertėmis asmenybėmis. Žmonėms reikalinga kitų pagalba, buvimas kartu, supratimas, išsikalbėjimas. Tuo būdu perduodame kitiems tai, ką galvojame, ką jaučiame, kokius matome save ir savo aplinką. O iš kitų sužinome, kaip atrodome iš šalies: ką kiti mano apie mus ir aplinkinį pasaulį. Bandymas pasikeisti ir tobulinti vidinį pasaulį, santykius su mylimu žmogumi padarys dar romantiškesnius ir įdomesnius. Kuo daugiau širdies, jausmų, šilumos ir meilės asmuo įdeda į bendravimą, tuo daugiau jis gauna “grįžtamosios” meilės, pasitenkinimo, džiaugsmo, malonumų iš kitų. Tik reikia nebijoti mylėti ir leiskime kitiems mylėti save. Juk meilė – tai ne nuosavybė, kurią būtų galima kaupti. Tik niekuomet nereikia to pasisavinti, priešingai mes privalome dalintis išmintimi, laime, susižavėjimu, jausmais.

5. Išanalizuotas nesėkmingas bendravimas gali atnešti sėkmę

Bendraudami su aplinkiniais pastebime, jog kiekvienam iš jų yra būdingas savitas bendravimo stilius: vienas gal būt siekia mumis manipuliuoti, panaudoti mus savo tikslams, kitas vargina ssavo tykiu nuolankumu, o su trečiu bendraudami mes pailsime. Bendravimas skirstomas į produktyvų ir neproduktyvų. Bendravimo situacijos produktyvumą nulemia asmenybės vertybinės orientacijos, kurių dėka asmenybė tobulėja, tampa savarankiška, kūrybiška. E. Fromas aprašė taip pat neproduktyvaus bendravimo tipus. Jų yra keturi:

1 tipas. ”Imlioji” orientacija. Tokio tipo žmogus įsitikinęs, kas gėrio šaltinis yra išorėje, todėl vienintelis būdas gauti tai ko nori, yra paimti iš išorinio pasaulio. Tokiu atveju jis stengiasi “įsigyti” draugą, kuris spręstų jo problemas. Tokio tipo žmonės pasijunta saugūs tik tada, kai yra remiami. Jie sutinka su viskuo ir su visais: slopina savo sugebėjimus, panyra į priklausomybę nuo kitų.

2 tipas. “Išnaudotojiška” orientacija. Šie žmonės taip pat mano, jog gerovės šaltinis išorėje, tačiau jie skiriasi tuo, kad ne stengiasi “gauti” iš kitų, o – “imti”. Jie pervertina tai, ką turi kiti ir neįvertina to, kuo patys disponuoja. Tokie žmonės yra įtarūs, pavydūs, ciniški.

3 tipas. “Kaupimo” orientacija. Šio tipo žmonės jaučiasi saugūs tik sukaupę daugybę daiktų bei idėjų. Šie žmonės bijo naujovių, yra sentimentalūs, nelankstūs. Artimus santykius su kitais žmonėmis jie vertina kaip įsibrovimą į jų psichologinę aplinką.

4 tipas. “Rinkos” orientacija. Pagrindinis tokio tipo žmonių tikslas – būti populiariems. Jie neturi savojo Aš, nes jis nuolat kinta. Toks žmogus nesugeba nei

mylėti, nei apkęsti, jo nesieja su kitais jokie emociniai ryšiai. Todėl jie neturi artimųjų.

6. Karjera priklauso nuo praktinių bendravimo įgūdžių

Bendravimas tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe, nuolat sutinkame itin emocingų, išdidžių asmenybių. Tuomet, norint efektyviai bendrauti ir pasiekti abipusio sutarimo bei naudos, reikia dar daugiau pastangų. Todėl labai svarbu išmokti pagrindinių efektyvaus bendravimo taisyklių, išmanyti įtikinimo meną, leidžiantį pasiekti maksimalių biznio ir asmeninio gyvenimo rezultatų. Sėkmingas bendravimas grindžiamas savo vidaus atskleidimu, o tai, ką jaučiame sau, atspindi ir tai, ką jaučiame kkitiems. Siekiant padaryti karjerą svarbūs praktinio bendravimo įgūdžiai, ypač sugebėjimas įtikinti kitus. Norint įvaldyti šį meną, reikia pažinti kitų žmonių charakterį, slapčiausius jų norus, viltis, mintis bei ketinimus. Pagal vieną iš klasifikacijų visi žmonės į keturis pagrindinius tipus: globėją, analitiką, vadovą bei socialųjį tipą. Didžiausios sėkmės pasieks tas individas, kuris prisitaikęs prie kiekvieno tipo savybių, sugebės įtikinti visų keturių tipų atstovus. Vienas iš būdų tai padaryti – vadinamieji įtikinimo principai. Svarbu turėti ne tik komunikacijos žinių, bet ir susiformuoti praktinius bbendravimo įgūdžius.

7. Kiekvienas gali tapti geru pašnekovu

Jūs galite įsigyti daugiau draugų per du mėnesius, jei nuoširdžiai domėsitės kitais žmonėmis, negu per dvejus metus, jei stengsitės, kad kiti žmonės domėtųsi jumis. Taigi, jei norime įsigyti draugų, sutikime žmones gyvai ir entuziastingai. JJei jums kas nors skambina telefonu, pasinaudokite ta pačia psichologine taisykle. Ištarkite “alio’ tokiu tonu, kuris pasakytų, kad jūs džiaugiatės, jog jums paskambino. Yra keli paprasčiausi ir veiksmingiausi būdai norint pelnyti žmonių palankumą:

1. Nuoširdžiai domėkitės kitais žmonėmis (t.y. neginčijama taisyklė).

2. Jei norite patikti žmonėms,- šypsokitės!

3. vienas iš veiksmingiausių būdų pelnyti žmonių palankumą – tai prisiminti jų vardus bei pavardes ir leisti jiems pasijusti reikšmingais. Jei norite patikti žmonėms,- prisiminkite, kad žmogui jo paties vardas bet kokia kalba taisyklingai ištartas skamba maloniausiai ir reikšmingiausiai. Svarbu tik jūsų dėmesys asmeniui, kuris su jumis kalbasi.

4. Būkite geras klausytojas. Paskatinkite kitus kalbėti apie save. Karališkas kelias į žmogaus širdį yra pokalbis apie tos dalykus, kurie šiam artimiausi.

5. Kalbėkite apie tai, kas įdomu jūsų pašnekovui.

6. Leiskite kitam asmeniui pasijusti reikšmingu ir ddarykite tai nuoširdžiai.

Išvados

Mes drąsiai galime teigti, kad gebėjimą efektyviai ir sėkmingai bendrauti su žmonėmis galima vadinti viena pagrindinių žmogaus vertybių. Tik bendraujant jaunesnėms kartoms perduodama per amžius žmonių sukurta patirtis, išmintis, žinios bei kultūra. Be bendravimo nebūtų įmanomas joks asmenybės tobulėjimas, raida ir kuriamoji veikla. Tobulinant savo asmenybę, labai svarbu nusistatyti tikslus ir nuolat stengtis jų siekti. Norint, kad bendravimas tobulėtų, reikia nebijoti atskleisti savo paslapčių. Pradėjus labiau domėtis savimi, labiau save gerbti, vertinti ir pripažinti, galima susilaukti to paties iiš kitų supančių mus žmonių. Tik sunkiai dirbdami, mes išsiugdysime teigiamą, malonią asmenybę, kuri jaustų pasitenkinimą, bendraudama su kitais žmonėmis, kuri patirtų tik gerus tarpusavio santykius tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. To siekti būtina, nes tai ką turime yra efektyvaus bendravimo su žmonėmis rezultatas. Bendraudami vieni su kitais, žmonės tobulina ir papildo save, kol pagaliau tampa visavertėmis asmenybėmis. Bendravimas taip pat tiesiogiai siejasi su jausmais. Bendraudami mes patiriame įvairiausių emocijų: tiek teigiamų, tiek neigiamų. Kadangi bendravimas būna ir džiaugsmingas, ir skausmingas, jis gali suartinti arba išskirti žmones. Be bendravimo neapsieitume kopdami karjeros laiptais. Nes siekiant padaryti karjerą svarbūs praktinio bendravimo įgūdžiai, ypač sugebėjimas įtikinti kitus. Sėkmingas bendravimas žmonėms yra viena pačių svarbiausių vertybių todėl, kad bendravimo nesėkmės sukelia konfliktų, susvetimėjimą, mažina darbingumą, žaloja psichiką ir kartu psichinę sveikatą.

Literatūros sąrašas

1. Jacikevičius Aleksandras. Siela, mokslas, gyvensena. – Vilnius: Žodynas, 1996

2. Psichologija studentui. ats. red. G. M atulienė. – Kaunas: Technologija, 2000

3. Baršauskienė Viktorija, Janulevičiūtė Birutė. Žmogiškieji santykiai. Kaunas: technologija, 1999

4. Deilas Karnegis. Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms. Apipavidalinimas, leidykla “Credo”, 1991