Vertybės ir vertybinės orientacijos

TURINYS

Įvadas…………………………3

1. Vertybės ir vertybinės orientacijos, jų įtaka žmogaus elgesiui………………4

2. Vertybių rūšys…………………………5

3. Vertybinių orientacijų funkcijos ir rūšys………………………..6

3.1. Neproduktyviosios ir produktyviosios vertybinės orientacijos……………6

3.2. Imlioji (receptive) vertybinė orientacija……………………..6

3.3. Išnaudotojiška (exploitative) vertybinė orientacija………………….7

3.4. Kaupimo (hoarding) vertybinė orientacija……………………..7

3.5. Rinkos (market) vertybinė orientacija………………………8

3.6. Produktyvioji vertybinė orientacija………………………..9

Išvados…………………………10

Literatūra…………………………11ĮVADAS

Vertybės ir vertybinės savybės nėra kažkokios ypatingos objektyviai egzistuojančios objektų savybės. Vertingas ar žalingas objektas arba jo savybė priklauso nuo žmonių poreikių. Objektyviai tas pats lietus javų derlių auginantiems ir tą derlių nuimantiems ūkininkams bus labai skirtingos vertės.

Vertybės yra sudėtingos nuostatos, kkurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą asmenybėms ir grupėms.

Vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas.

UŽDAVINIAI. Išanalizuoti ir aptarti:

1. Vertybes, jų funkcijas ir rūšis.

2. Vertybines orientacijas, jų funkcijas ir rūšis.

TIKSLAS – išnagrinėti iškeltas temas.

1. VERTYBĖS IR VERTYBINĖS ORIENTACIJOS, JŲ ĮTAKA ŽMOGAUS ELGESIUI

Daiktas, procesas arba reiškinys, kuriam asmenybė teikia didžiausią reikšmę, santykis su kuriuo asmenybės Ego yra svarbus ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingumą, vadinamas vertybine orientacija, arba tiesiog vertybė. VVertybė įeina į asmenybės savęs vaizdo struktūrą. Tad iššūkis arba grėsmė vertybei kartu reiškia ir grėsmę asmenybės Ego. Dėl šios priežasties vertybės yra ginamos. Vertybės nepaisymas arba pažeidimas sukelia pasipiktinimą. Pažeidimas yra iššūkis asmenybės Ego. Jis sukelia giluminę nesaugią būseną. VVertybė žmogui yra atramos taškas gyvenime. Ji įprasmina veiklą. Pažeidžiant vertybes arba staigiai joms keičiantis, to atramos taško netenkama.

Universalių, visuotiniai pripažintų vertybių nėra. Todėl nėra ir bendro vertybių pažeidimo. Tai, kas vienam yra vertybė, kitam nereikšmingas dalykas. Tingėjimas piktina darbštuolį, girtuokliavimas – blaivininką it t.t. Skirtingos vertybės yra tipiškas, giluminis konfliktų šaltinis. Tai įsisąmoninti ne taip lengva. Kur kas paprasčiau konfliktus aiškinti senoviškai – charakterio nesutapimais.

Vertybės paaiškina žmogaus elgesį, užtikrina asmenybės kryptingumą. Jos reguliuoja žmonių santykius, yra savotiškas imperatyvas, privaloma elgesio taisyklė. Privalomumas žmones įpareigoja nevienodai. Palyginkime, kas nutiktų krikščioniui ir mususlmonui, jei jie nustatytomis dienomis nepasninkautų, nesimelstų, sugalvotų skirtis. Taigi vertybių rėguliuojamoji funkcija gali ir susilpnėti. Jei ji susilpnėja smarkiai, vertybė prilygsta tik viešai deklaracijai. Politiniai veikėjai gali deklaruoti ttokias vertybes kaip taika, teisingumas, gėris, tačiau patys jų nesilaikyti. Kai vertybė neatlieka elgesio reguliavimo funkcijos, kai, pavyzdžiui, žmogus nereaguoja į plėšimą, vagystę arba smurtą, jei tik jis pats nenukenčia, socialinį elgesį ima reguliuoti individualus egoistinis Ego. Žmogaus pozicija tampa tokia: į formaliai pripažįstamų tam tikrų vertybių pažeidimą reaguoti tik tada, kai tie pažeidimai turi reikšmės mano paties interesams ir ambicijoms. Samprotaujama taip: “Sutinku, kad tai negerai, bet kol aš pats su šiais dalykais nesusidūriau, jie man nerūpi”. Tai – eegocentrinė orientacija. Egocentriškai orientuoti žmonės sudaro egocentriškos orientacijos visuomenę. Jos nariai jau patys kenčia nuo tokios orientacijos padarinių: abejingumo, nenoro padėti.

Vertybės bandomos klasifikuoti įvairiai, nelygu koks klasifikavimo kriterijus pasirenkamas. Teoriškai vertybe gali tapti daug kas. Girtuokliui vertybė yra alkoholis. Tai – saulė, šviečianti butelyje. Sunku su alkoholiu rungtis tokioms vertybėms kaip šeima, meilė, pareiga. Esant tokiai padėčiai ir kyla poreikis kalbėti apie tikrąsias ir tariamąsias vertybes. Bet kas yra tikrosios, o kas tariamosios vertybės, galima diskutuoti be galo.

Vertybės kinta, vieni dalykai praranda prasmę, kiti, priešingai, įgyja. Visuomenėje vertybės kartais keičiasi staigiai ir dramatiškai. Reiškinys, kai vertybės netenka savosios reikšmės, vadinamas vertybių devalvacija arba nuvertinimu. Ji gali sukelti beprasmybės jausmą, dvasinį vakuumą, kurį užpildyti bandome tariamosiomis arba pseudovertybėmis. Yra vilties, kad tą vakuumą užpil.do tikėjimas.

2. VERTYBIŲ RŪŠYS

Vertybės formuojasi asmeninės patirties keliu, suprantant savo poreikius ir lyginant juos su aplinkos objektais. Daiktai, reiškiniai ar žmonės, kurie tiesiogiai patenkina, padeda patenkinti arba spėjama, jog ateityje patenkins asmenybės materialinius ar dvasinius poreikius, laikomi vertybėmis. Ir priešingai, poreikius patenkinti kliudantys objektai laikomi nevertingais ir žalingais.

Vertybės yra trijų rūšių:

1. Poreikius tenkinantys objektai.

2. Priemonės vertybiniams objektams pasiekti.

3. Sąlygos vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis.

Pavyzdžiui, jei esant maisto poreikiui duona yra vertybinis objektas, tai darbas reikalingas duonai pagaminti yra vertybinė ppriemonė, o turėti sėklos, žemės, darbo įrankių, kurių pagalba duona pagaminama yra vartybinės sąlygos.

Vertybės yra skirstomos į pagrindines ir nepagrindines, aukštesnes ir žemesnes, tikrąsias ir įsivaizduojamas. Pagrindinėmis laikomos gyvenimo, estetinės, dorovinės, politinės, pažintinės, religinės vertybės. Filosofo N. Hartmanno požiūriu, dvasinių vertybių pasaulį sudaro etinės, estetinės, pažinimo vertybės. Jo bendraamžis M. Scheleris skyrė hedonistines, gyvenimo, dvasios ir šventybės vertybės, dorovinių neberasdamas. Kiekviena bendroji vertybių kategorija gali būti skaidoma į specialesnes vertybės. Gyvenimo vertybių kategorijoje randa vietą ir laimė. Žmogaus gyvenimo pilnatvės ir laimės vertybė yra aukščiausioji vertybė.

Vertybės tampa vertybinėmis orientacijomis, kai atsiranda tų vertybių siekimas.

3. VERTYBINIŲ ORIENTACIJŲ FUNKCIJOS IR RŪŠYS

Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Jos yra labiau nutolusios nuo poreikių, nes su jais jos siejasi per vertybines mintis ir vaizdinius. Jų objektai būna ne tik materialūs, ekonominiai, bet ir dvasiniai, filosofiniai, religiniai, politiniai, etiniai ir estetiniai reiškiniai.

Atskirų asmenų ar grupių vertybinės orientacijos dažniausiai perimamos iš tos kultūros visuomenės, kuriai individai ar grupės priklauso. Tačiau atskirų individų vertybinių orientacijų sistemos vis dėlto turi skirtumų, priklausančių nuo grupių, kuriose jie veikia (šeimos, mokyklos, organizacijos, religinės bendruomenės, partijos ir kt.), nuo asmenybės gabumų ir sugebėjimų, nuo profesinės veiklos ypatybių ir kt. Vertybinių orientacijų skirtumai priklauso ir nuo amžiaus (vaikų, jaunuolių, senyvų žmonių), uugdymo turinio, masinės informacijos skleidžiamų (grupinio spaudimo) nuostatų ir kitų vidinių bei išorinių sąlygų.3.1. Neproduktyviosios ir produktyviosios vertybinės orientacijos

Garsusis amerikiečių psichologas E. Frommas savo kūriniuose “Bėgimas nuo laisvės”, “Žmogus sau”, “Žmogaus destruktyvumo anatomija” ir kituose kėlė žmogaus veiklos konstruktyvumo idėją. Kaip ir kiti psichologai humanistai, E. Frommas tikėjo, kad žmogus gimsta gražus ir geras, tik vėliau netinkami, nekonstruktyvūs tikslų siekimo būdai gali jį nukreipti destruktyvumo linkme.

E. Frommas aprašo net kelias neproduktyviąsias orientacijas.3.2. Imlioji (receptive) vertybinė orientacija

Imlioji (receptive) vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogui būdingas įsitikinimas, kad visko, kas yra gera, šaltinis glūdi išoriniame pasaulyje. Trokštamo dalyko įsigijimas prilygsta jo paėmimui iš išorinio pasaulio. Nesvarbu, ar tas trokštamas dalykas yra materialus daiktas ar jausmas, – vienintelis būdas jį įsigyti yra paimti. Daikto paėmimas imliosios orientacijos žmogui nereiškia jo atėmimo ar pasisavinimo. Tai greičiau dovana arba pagalba. Už ką tos dovanos? Už paklusnumą, prisirišimą, gerumą. Imliosios orientacijos žmogus yra nesaugus. Saugiai jis pasijunta tik tada, kai sulaukia pagalbos, t.y. kai kas nors sutvarko už jį jo reikalą. Kadangi problemų daug, imliosios orientacijos žmogus turi būti daug kam lojalus. Bijodamas būti negeras, likti be paramos, jis negali nesutikti, prieštarauti. Imliosios orientacijos žmogus yra itin priklausomas nuo kitų žmonių. Tai pasakytina ir apie emocinius santykius. Meilė imliosios

orientacijos žmogui reiškia būti mylimam. Tokia meilės samprata skatina pasyviai laukti įsivaizduojamo mistinio „stebukladario“, „gelbėtojo“ ir neorientuoja į jausmų abipusiškumą.

Imlioji vertybinė orientacija yra neproduktyvi, kadangi šiuos orientacijos žmogus ne tik neugdo, bet ir slopina savąsias kūrybines galias, nes pasąmoningai yra įsitikinęs, kad jo reikmes turi tenkinti kiti. Imliosios orientacijos žmonių laikysena yra optimistiška, kol neiškyla grėsmė likti be paramos.3.3. Išnaudotojiška (exploitative) vertybinė orientacija

Išnaudotojiška (exploitative) vertybinė orientacija. Imliosios ir išnaudotojiškos orientacijos žmogaus išeities taškas yra toks pat. Tai įsitikinimas, kad visų gėrybių ššaltinis yra išoriniame pasaulyje, ne juose. Tačiau skiriasi tų gėrybių įsigijimo būdai. Išnaudotojiškos orientacijos žmogus nėra linkęs „laukti iš gamtos malonių“. Jis atima jas. Džiaugsmą jam teikia ne tik atimtas daiktas, bet ir pats atėmimo procesas, nes jis asocijuojasi su savosios kompetencijos pajautimu. Kraštutinis imliosios orientacijos žmogus yra patologinis vagis – kleptomanas, kuriam pasigėrėjimą kelia pavogti daiktai. Net ir turėdamas pinigų daiktams nusipirkti, jis juos vagia. Mylėti tokiam žmogui reiškia atimti, paveržti. Imliosios orientacijos žmonėms būdingas pasitikėjimas, optimizmas, o išnaudotojiškos –– įtarumas, cinizmas, pavydas, nes juos džiugina tik tie daiktai, kurios jis gali atimti iš kitų. Jie pervertina tai, ką turi kiti, ir nepakankamai vertina tai, ką turi patys.3.4. Kaupimo (hoarding) vertybinė orientacija

Kaupimo (hoarding) vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogaus skiriamasis požymis nne norimų daiktų įsigijimo būdas, o jų laikymas ir kaupimas. Toks žmogus net nenori ką nors nauja įsigyti, kaip ir nenori prarasti jau turimų daiktų. Įprastiniai daiktai jam sukuria saugią aplinką. Visa, kas nauja – daiktas arba idėja, kelia grėsmę. Kaupimo orientacijos žmogus yra tipiškas konservatorius, aktyviai besipriešinantis naujovėms. Daikto netektis jam kelia grėsmę, nes iliuzinėje gynybos sienoje ji reiškia spragą. Į gynybos sienos sukurtą erdvę sunku prasiskverbti, bet sunku iš jos ir ištrūkti. Todėl ir apsikrauna kaupimo orientacijos žmogus senais, nereikalingais daiktais. Ką nors išmesti jam sunku. Daiktai apipinami prisiminimais. Taupymas jam – dorybė. Eikvojimą jis mato visur ir laiko tai pavojingu dalyku.

Kaupimo orientacijos žmogus ne tik nieko neišleidžia iš savosios gynybinės erdvės ir nieko neįsileidžia į ją, bet nnepakenčia ir pačios gynybinės erdvės pokyčių. Todėl jis visada pedantiškai tvarkingas. Kaupimo orientacijos žmogus piktinasi, jei daiktas ne vietoje padėtas arba jis padėtas ne taip kaip anksčiau. Perdėtas tvarkingumas atlieka pasąmoninę išorinio pasaulio kontrolės funkciją. Įspūdis, kad gali valdyti išorinį pasaulį, mažina bejėgiškumo jausmą ir katru patenkina saugos poreikį. Bet čia ir slypi kaupimo orientacijos žmogaus neproduktyvumas. Jis nieko nesukuria. Toks žmogus vengia prasmingai spręsti problemą, įsikibęs laikosi senų, tų pačių dalykų ir tiesų ir taip susikuria pastovumo bei saugios aaplinkos iliuziją.

Kaupimo orientacijos žmogus siekia kontroliuoti ne tik daiktus, bet ir laiką. Jam būdingas įkyrus punktualumas. Meilė kaupimo orientacijos žmogui reiškia turėjimą. Jei toks žmogus meilės objektą jau turi, jis „padeda“ jį į jam skirtą vietą, aiškiai apibrėžia jo funkcijas. Taip meilės objektas sutapatinamas su bet kuriuo kitu turimu objektu. Kaupimo orientacijos žmogui jis įdomus tik tiek ir tuo, kad jis jį turi. Tada saugu. Priešingu atveju dvasinis artumas reiškia grėsmę, todėl kaupimo orientacijos žmogus vengia bendrauti, laikosi nuošaly.3.5. Rinkos (market) vertybinė orientacija

Rinkos (market) vertybinė orientacija. Šios vertybinės orientacijos skiriamasis požymis – savęs traktavimas kaip objekto, kaip prekės. Svarbiausias rinkos orientacijos žmogaus tikslas – būti paklausiam. Norint turėti paklausą, reikia žinoti, ko rinka tam tikru laikotarpiu pageidauja iš žmogaus – objekto. Rinkos orientacijos neproduktyvumas akivaizdus. Esant tokios orientacijos, stengiamasi parodyti tokias savo savybęs, kurias greičiausiai galima parduoti, t.y. tas, kurių poveikis greičiausias ir didžiausias. Kitos savybės, kurios geriausiai atskleistų vidines galias ir leistų asmenybei prasmingai tobulėti, ignoruojamos, laikomos nereikšmingomis. Rinkos orientacijos žmogus sielojasi, jei neturi to, ko reikalauja rinka. Paklausumas, madingumas turi tiesioginės įtakos žmogaus prestižui. Todėl, jeigu žmogus paklausus, jis ir vertina save gerai, jei ne – išgyvena menkavertiškumą. Nelaimė tik, kad savoji vertė grindžiama išoriniais atsitiktiniais požymiais. Dar ddidesnė nelaimė, kad rinkos dėsniai dažnai kinta, paklausos objektai keičiasi. Tai reiškia, kad rinkos diktuojami dalykai, pagal kuriuos žmogus vertina save, po kurio laiko tampa beverčiai. Svarbios tampa kitos savybės. Taigi žmogaus savęs vertinimo pagrindas yra netvirtas, jis priklauso nuo atsitiktinių, kintančių išorinių aplinkybių. Tai daro žmogų bejėgį, nerimastingą.3.6. Produktyvioji vertybinė orientacija

Produktyvioji vertybinė orientacija. Tai ir orientacija, ir idealas. Produktyvumas suprantamas kaip gebėjimas panaudoti savąsias kūrybines jėgas, savyje glūdinčias galimybes. Kad taip įvyktų, žmogus turi būti laisvas. Dažnas laisvę supranta kaip galėjimą elgtis kaip tinkamas. Tai – veiksmų laisvė. Daugelis ją sutapatina su savivale. Bet laisvė reiškia ir buvimą nepriklausomam nuo ko nors. Žmogus gali būti savųjų silpnybių, įpročių belaisvis. Neproduktyviosios orientacijos žmogus nėra laisvas. Toks žmogus įsitikinęs, kad viskas, kas gera, yra ne jame. Jis bijo visko, kas nauja, vadinasi, ir naujos minties.

Paprastai žodis „produktyvumas“ asocijuojasi su žodžiu „kūrybiškumas“, todėl manoma, kad jis tinka tik menų srityje. Bet menininkas lygiai taip pat gali būti kūrybiškas arba ne, kaip ir bet kuris kitas žmogus. Produktyvumas yra savybė, kurią kiekvienas žmogus gali tūrėti, jei tik jis neuždaro tos savybės į gilų požemį. Žmogus yra ne vien tik protaujanti socialinė būtybė. Jis – ir kurianti būtybė.

IŠVADOS

1. Vertybės formuojasi asmeninės patirties keliu, ssuprantant savo poreikius ir lyginant juos su aplinkos objektais. Daiktai, reiškiniai ar žmonės, kurie tiesiogiai patenkina, padeda patenkinti arba spėjama, jog ateityje patenkins asmenybės materialinius ar dvasinius poreikius, laikomi vertybėmis. Ir priešingai, poreikius patenkinti kliudantys objektai laikomi nevertingais ir žalingais.

Vertybės yra trijų rūšių:

1. Poreikius tenkinantys objektai.

2. Priemonės vertybiniams objektams pasiekti.

3. Sąlygos vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis.

2. Vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas. Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Jos yra labiau nutolusios nuo poreikių, nes su jais jos siejasi per vertybines mintis ir vaizdinius. Jų objektai būna ne tik materialūs, ekonominiai, bet ir dvasiniai, filosofiniai, religiniai, politiniai, etiniai ir estetiniai reiškiniai.

Atskirų asmenų ar grupių vertybinės orientacijos dažniausiai perimamos iš tos kultūros visuomenės, kuriai individai ar grupės priklauso. Tačiau atskirų individų vertybinių orientacijų sistemos vis dėlto turi skirtumų, priklausančių nuo grupių, kuriose jie veikia (šeimos, mokyklos, organizacijos, religinės bendruomenės, partijos ir kt.), nuo asmenybės gabumų ir sugebėjimų, nuo profesinės veiklos ypatybių ir kt. Vertybinių orientacijų skirtumai priklauso ir nuo amžiaus (vaikų, jaunuolių, senyvų žmonių), ugdymo turinio, masinės informacijos skleidžiamų (grupinio spaudimo) nuostatų ir kitų vidinių bei išorinių sąlygų.

Vertybinių orientacijų rūšys:

Ų Neproduktyviosios ir produktyviosios vertybinės orientacijos.

Ų Imlioji (receptive) vertybinė orientacija.

Ų Išnaudotojiška (exploitative) vertybinė orientacija.

Ų Kaupimo (hoarding)

vertybinė orientacija.

Ų Rinkos (market) vertybinė orientacija.

Ų Produktyvioji vertybinė orientacija.

LITERATŪRA

1. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams

2. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija

3. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius: žodynas, 1995

4. Vosyliūtė A. Jaunimo vertybinės orientacijos. Vilnius: Lietuvos sociologų draugija, 2003.