Viduriniosios vaikystės bendravimo įpatumai

Bendravimo sąvoka

Bendravimas — tai tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių. Jis apima keitimąsi informacija, bendros sąveikų strategijos parengimą, kito žmogaus suvokimą ir supratimą. Bendraujant vyksta žmonių sąveika: pasikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama (7).

Bendravimas — tai procesas, kuriame reiškiasi skirtingos patirties partneriai, jie kuria santykius, tuo pačiu metu siųsdami ir gaudami pranešimus, kuriuos veikia fizinės ir psichologinės kliūtys (7).

Bendravime dalyvauja dvi pusės: kalbantysis ir suprantantis kalbėjimą. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti tą pačią kkalbą, jų atmintyje turėtų būti „įrašytas“ tam tikras kiekis tos sistemos ženklų. Kalbėjimas ir supratimas nėra atskirų smegenų centrų funkcija, o integruotas įvairių smegenų sričių procesas.

Kiekvieno bendravimo metu mes dažnai keičiamės vaidmenimis, tapdami tai klausytojais, tai kalbėtojais. Visais atvejais klausytojas nuolat skatina kalbėtoją pažvelgti į save patį, taip padėdamas geriau suprasti, kuo tasai siekia pasidalyti, jeigu kalbantysis prašo patarimo ar įvertinimo, turėtume būti budrūs. Yra didžiulis skirtumas tarp to, kaip, pasak mūsų, jis „turėtų“ galvoti, ir nusakymo, ką patys darytumėme ppanašiomis aplinkybėmis. Čia patys tampame siuntėjais ir užsikrauname siuntėjo pareigas. Reikėtų vengti sakyti/ ką klausytojas „turėtų“ daryti (7).

Kiekvienas mūsų, kaip unikalus individas, elgiasi ir reaguoja į gyvenimiškas situacijas skirtingai. Negalime perkelti ant svetimų pečių atsakomybės už savo pasirinkimus, bet turime tteisę ir galimybę išsipasakoti. Perduodant žinias, neturi iškilti noras pasigirti ar pasipuikuoti, kad žinote gerokai daugiau už kitą žmogų.

Pagrindiniai bendravimo elementai

1.Žodis. Tai pirmas ir svarbiausias iš bendravimo elementų. Žodžiu išreiškiame mintis, jausmus. Tačiau labai svarbu sugebėti mintis reikšti tiksliai; lygiai taip pat reikšminga adekvačiai suvokti, kas buvo pasakyta, kitaip žodis gali virsti sugedusiu telefonu. Kalba, kaip Žinome, susideda iš žodžių ir ne iš bet kokių, o tokių, kokius mes patys sugebame i savo kalba įkomponuoti. Kalba privalo atspindėti mūsų norimas perteikti mintis, nes ne visada mūšy partneris supras tai, ko nepasakėme (9)

Kalba yra dinaminis procesas, nes galite būti nusiteikę kalbėti vienaip, tačiau besikalbant jūsų psichologinė būsena kinta. Jus galite būti laimingas, energingas, liūdnas ar depresyvus arba atvirkščiai, ir tai ddarys poveikį tolesniam bendravimui. Bendravimo metu kinta ir fizinė būsena. Skirtingai kalbės alkanas, pavargęs, sergantis ar sotus, pailsėjęs ir sveikas žmogus. Todėl, rengiantis rimtam pokalbiui, tenka įvertinti nuotaika bei sveikatos stovį, nes nuo jų taip pat priklausys bendravimo efektyvumas (9).

2. Bendravimo turinys. Tai, ką vienas kitam pasakysite, kokį turinį į savo kalba įdėsite, bus lyg socialinis veidrodis, kurį kiekvienas asmuo laiko prieš save, išreikšdamas savo jausmus ir suvokimą. Jeigu tarne veidrodyje jūs pamatysite teigiamą savo įvaizdį, jūsų elgesys bus visai kkitoks negu pamačius neigiamą, įvaizdį. Su jumis bendraujančiojo atsakas yra stimulas elgtis vienaip ar kitaip(9).

3. Bendravimo forma. Tai turinio ir žodžių išraiškos būdas. Šiuo požiūriu yra svarbu, kaip jūs bendraujate. Bendravimas gali būti verbalinis — žodinis ir neverbalinis, kai tas pats turinys perduodamas veido išraiška, žvilgsniu, gestais, lytėjimais, poza, kūno orientacija ar apranga(9).

Bendraujant svarbu ir proksemika – atstumas tarp žmonių. Iš to, kokiu atstumu vienas nuo kito žmonės stovi ar sėdi bendraudami, mes galime spręsti apie tai, kiek jie yra pažįstami, kokie jų tarpusavio santykiai. Kuo artimesni santykiai, tuo mažesnis atstumas tarp žmonių.

4.Bendravimo zonos:

Intymioji zona (0-50cm). Į ją įsileidžia tik artimi gerai pažįstami žmonės. Šioje zonoje bendraujant būdingas pasitikėjimas, kalbama tyliai, prisiliečiama.

Asmeninė zona (50-120cm) Tokiu atstumu patogu bendrauti su draugais kolegomis.

Socialinė zona (120-400cm). Tai patogiausias atstumas formaliems kontaktams visuomenėje, įstaigose, mokykloje. Tokiu atstumu bendraujama su nepakankamai pažįstamais žmonėmis.

Visuomeninė zona (daugiau kaip 400cm). Tokiu atstumu paprastai skaitomos paskaitos, kalbama mitinguose ir pan. (9).

Viduriniosios vaikystės bendravimo ypatybės

Bendrauti pradedama jau nuo pat kūdikystės. Kūdikiai bendrauja su savo globėjais – jiems ima šypsotis, kontaktuoja akimis, tiesia rankas. Jei nenori bendrauti, tampa neramūs, verkia, ar tiesiog užmiega. Augant kūdikiui vystosi jo bendravimo įgūdžiai.

Svarbiausi bendravimo įgūdžiai pradeda formuotis viduriniojoj vaikystėj. Viduriniąja vaikyste (arba mokykliniais metais) vadinami 77 – 12 vaiko gyvenimo metai. Šiuo laikotarpiu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis, kalbiniai sugebėjimai, plečiasi žodynas, vaikas vis geriau išmano gramatiką. Kalbos tobulėjimas priklauso tiek nuo šeimos ir mokyklos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisąmoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Vaikas supranta, kad kalba yra bendravimo priemonė, gali geriau naudoti skirtingas kalbos formas, pritaikyti jas įvairiomis aplinkybėmis.

Tėvų ir vaikų bendravimo svarba

Šeima ir mokykla – dvi institucijos, veikiančios vaiką. Šeima yra pirmoji ir svarbiausioji auklėjimo ir bendravimo grandis.

Bendraudamas su tėvais, jis užmezga kontaktą, sukurdamas ryšį. Yra tiesioginis labai stiprus emocinis ryšys tarp tėvų ir vaikų. Kiekvienas vaikas trokšta meilės, glamonių. Jis nori būti aplinkinių mylimas., suprastas, pripažintas.

Šiandieniniai šeimos narių santykiai yra ne tokie glaudūs. Atitolę tėvų ir vaikų darbo (mokslo) vieta. Tėvai gali vis rečiau dirbti drauge su vaikais, pabendrauti. Šeima dažnai neturi progos susitikti net prie valgomojo stalo. Anksčiau bendras stalas buvo vienas iš svarbiausių šeimos atributų, o dabar visi maitinasi ne vienu laiku, skirtingose vietose. Dabar ir seneliai gyvena atskirai. Individo socializacijos krūvį iš šeimos perima mokykla, bendraamžių grupės. Šeimynykščiai gauna papildomą psichologinį krūvį, kuris didina tarp jų nervinę įtampą, skatina nutolimą. Tokiomis sąlygomis ryškėja socialinis psichologinis barjeras tarp ttėvų ir vaikų. Šeimos darną, gerus tarpusavio santykius lemia vidiniai veiksniai: šeimos narių santykių kokybė, jų turinys, individų asmeninės savybės ir suderinamumas (2)

Nors sąlygos ir pasikeitusios, šeima ir toliau sudaro optimalias bendravimo su suaugusiais galimybes. Nė viena vaikų auklėjimo įstaiga negali laiduoti tokio bendravimo ir nepajėgia atstoti šeimos aplinkos.

Šeimos gyvenime tiesiogiai ir itin pastebimai reiškiasi visi asmenybės savitumai. Dėl to čia glūdi ne tik bendravimo prielaidos, bet ir galimybė suvokti bei praktiškai kaupti visuomeninių santykių patirtį. Šeima vaikui – pati geriausia aplinka išryškinti ir įtvirtinti specifinius polinkius, potencines galias. Bendravimo šeimoje stokos negali pakeisti jokios dirbtinės pedagogikos priemonės. Tik tėvų bendravimo praturtintas vaikas iš šeimos židinio pasisemia dvasinės stiprybės visam gyvenimui. tarpsnius keisti elgesį. Abipusis supratimas ir pagarba, geri tarpusavio santykiai skiepija vaikams orumą, dvasios kilnumą, saugo nuo blogo elgesio ir nepadorumo (2)

Įprasta manyti, kad tėvai vaikus auklėja patarimais, pamokymais, paskatinimais ir bausmėmis. Tačiau vaikams didžiausią įtaką turi tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimas. Vaikai mato visą šeimos gyvenimą ir elgesį. Jie nepastebimai dedasi viską į galvą.

Abejotinas yra teiginys, kad tėvai pasidaro svetimi savo vaikams. Žmogui tai nebūdinga. Tėviško ar motiniško jausmo atbukimas nedažnas. O jei taip ir atsitinka, yra savos priežastys, kurias sunku pastebėti iš šalies. Galbūt tai

šeimyninių santykių trūkumas. Todėl labai svarbu, kad šeimoje įsigalėtų bendri tėvo ir motinos interesai, kurie juos vienytų. Kai tėvai rūpinasi vienas kitu, jų vaikai palankiau reaguoja į motinos ar tėvo poveikį. Tai verčia jį ieškoti pavyzdžių už šeimos ribų, kur būtų panašių išgyvenimų ir galimybių mėgdžioti. Vaikai, neturėdami gero pavyzdžio, pasikliaudami draugais, ima elgtis asocialiai (2)

Mokyklos įtaka bendravimui su vaiku

Mokykliniais metais vaikai išeina iš uždaros šeimos aplinkos ir pereina į mokyklos priežiūrą. Greta tėvų atsiranda kitų autoritetų – mokytojų ar aauklėtojų. Prasideda bendravimas su bendraamžiais. Mokymasis – sudėtinga veikla, kuriai vaikai turi būti tinkamai pasirengę. Juk mokykla labai skiriasi nuo namš aplinkos. Mokykloje keliami reikalavimai (sėdėti ramiai, susikaupti, laikytis drausmės). Tiek draugavimas su bendraamžiais, tiek mokytojų įtaka tarsi neutralizuoja tėvų namuose galiojančius apribojimus ir ypatingus reikalavimus. Patys tėvai vaikams jau neatrodo išskirtinai reikšmingi, atsiranda kitų vaikui svarbių žmonių.

Mokykla, turi skatinti bendravimą, pagrįstą bendradarbiavimu. Toks turi būti ir mokymasis. Tai darbas, kai grupė moksleivių dirba kartu, kad pasiektų bendrą ttikslą (10).

Mokytojas turi žiūrėti į mokyklą kaip į bendruomenę, kurios nariai mokosi bendrauti vieni su kitais.

Jau pati orientacija į demokratišką švietimo pobūdį suformuoja, kad mokytojai ir mokiniai bendravimo situacijoje turi lygias teises. Abi pusės yra laisvos reikšti savo mmintis ir norus, t.y. bendravimas turi būti abipusis (4).

Bendravimas tarp mokinių ir mokytojų turi remtis principu „Čia ir dabar“. Vaikams nereikia priminti praeities nesėkmių. Viena nesėkmė skatina kitą. Įveikti šį užburtą ratą gali tik orientacija į šiandieną.

Vaikas gali tikėtis sėkmės, jei turės draugą – mokytoją, kuriuo gali pasikliauti ir remtis. Kad užmegsti gerus santykius, reikia galvoti tik apie tai, kaip mokinys elgiasi šiandien, nes pakeisti galime tik aktualų elgesį (4).

Bendravimas yra bendradarbiavimo pagrindas, tačiau vien tik bendravimas neužtikrina bendradarbiavimo (10). Atėję į mokyklą vaikai yra labiau pasirengę konkuruoti, o ne bendradarbiauti. Tai yra nelaimė vaikams, nes jie jaučia įtampą, turi kovoti. Vaikai turėtu jaustis lygūs ir patirti bendradarbiavimo džiaugsmą. Jei galėtų turėti savo klasėje „valdžią“, kuri padėtų būti vvieningiems.

Mokytojas galėtų tik patarti (2).

Klasėje didelę įtaką turi mokytojo elgesys, nes paparastai tik mokytojas sprendžia, kaip kurti klasėje aplinką, skatinančią bendrauti ir bendradarbiauti. Mokytojas – ne užduoties atlikėjas, bet veiklos organizatorius, pagalbininkas ir patarėjas. Jis padeda mokiniams patiems atrasti naujus dalykus, prireikus parodo ėjimo kryptį, tačiau kelią mokiniai turi nueiti patys.

Mokytojo ir mokinių bendravimas turi įtakos teigiamam klasės klimatui sudaryti. Teigiamas klimatas esti tuo met, kai mokiniai vieni iš kitų tikisi didžiausiš intelektinių pastangų ir tarpusavio paramos; kai mmokiniai turi daug potencialios įtakos ir vieni kitiems, ir mokytojui; kai vyrauja visos grupės ir bendraklasių patrauklumas, kai normos palankios darbui, kai bendravimui būdingi atvirumas ir dialogas, kai manoma, kad mokantis svarbu dirbti ir tobulėti kartu kaip grupei“. (1).

Mokyklinio amžiaus vaikų visuomenė

Bendraudami kartu, mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą subkultūrai, kuri yra vadinama vaikų visuomene. Mokyklinio amžiaus vaikai darosi vis mažiau priklausomi nuo kasdieninės tėvų priežiūros, vis daugiau už savo elgesį turi atsakyti patys.

Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos tvarkyti, pasigaminti pusryčius ar savarankiškai papietauti, tvarkyti savo kambarį ir kt tėvų vaidmuo mažėja, bet kartu didėja bendraamžių įtaka Daugeliui vaikų priklausomybė nuo tėvų perauga į priklausomybę nuo bendraamžių, jie reikliau renkasi draugus ir yra labai nelaimingi jei jų neturi (11)

Žodynas

Mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą žodyną. Be to, šio amžiaus vaikai žodžiams suteikia labai didelę reikšmę. Jie dažnai konfliktuoja dėl prasivardžiavimo.

Vaikų elgesio taisyklės

Jas vaikai sukuria patys,spontaniškai ir jų sutartinai laikosi. Daugelis tų taisyklių reiškia nepriklausomybę nuo suaugusiųjų: vaikai, kuriuos tėvai vedžioja už rankos į mokyklą ar prie visų pabučiuoja, arba vadinamas „mažiuku“ ir pan., yra niekinami; dažnai verkiantys vadinami verksniais. „Mokytojų numylėtiniai“ yra pašiepiami, kritikuojami, o tie, kurie skundžiasi yra smerkiami, nes pažeidžia vaikams priimtinas elgesio normas,

Pajuoka, erzinimas veikia llabai stipriai, vaikas keičia savo elgesį, kad tik nepažeistų vaikų visuomenėje priimtinų taisyklių: jei priimtina žiemą berniukams eiti į mokyklą be kepurės ir pirštinių ir šaliko, tai vaikas visai atsisako jų, arba, vos išėjęs iš namų, sukiša viską į kuprinę.

Bendraamžių pajuoką, nors kartais ir gąsdinanti suaugusiuosius, yra prasminga ir pagrįsta. Vaikas nori būti nepriklausomas ir suaugę gali jam padėti, palaikydami jo pasitikėjimą savimi. Vaikui yra labai svarbi jo draugų nuomonė apie jį. Mokytojas, mėgstantis pajuokti vaiką jo bendraamžių. akivaizdoje, ar tėvai, vadindami pradinėje klasėje besimokantį vaiką švelniais mažybiniais vardas, paprastai nesupranta tos psichologinės žalos, kurią toks elgesys sukelia vaikui.

Atstūmimas

Vaiko išvaizda, jo drabužiai, kalba kartais gali būti nepriimtini jo bendraamžiams, ir jis pasijus atstumtas. Vaikas tokį atstūmimą išgyvena labai skausmingai, jam atrodo, kad griūva visas pasaulis. Jam dar sunkiau, jeigu jis nesupranta atstūmimo priežasčių arba negali jų pakeisti: akcentas, fizinė išvaizda Kartais atstumtaisiais automatiškai tampa naujokai, kol neįrodo savo vertės.

Atstūmimą arba pripažinimą gali lemti socialiniai įgūdžiai: vaikas, kuris nemoka pradžiuginti bendraamžių, pasidalyti turimais daiktais, lengvai bendrauti, nežino, kaip pradėti draugauti, paprastai sunkiai priimami į grupes.

Vaikai mokosi socialinių įgūdžių vieni iš kitų, net tarpusavyje konfliktuodami. Todėl tėvai, kūne pernelyg globoja savo vaiką gali tik pakenkti jam.

Suaugę nuolat erzinamam vaikui ggali padėti tik išmokydami tam tikrų socialiai priimtinų apsigynimo būdų. Kartu galima pasikalbėti su vaiką skriaudžiančiais bendraamžiais, kad jie suprastų, ką jaučia vaikas iš kurio tyčiojamasi.

Nuo socialinio prisitaikymo vaikystėje ir pradinėje mokykloje priklauso, kaip vaikas prisitaikys paauglystėje. Yra nurodomi 3 socialinio prisitaikymo vaikystėje aspektai (agresija, pasišalinimas ir bendraamžių atstūmimas), kurie gali sutrikdyti paauglio ir suaugusio žmogaus elgesį. Taip pat nustatyta, kad elgesio sutrikimus ypač skatina agresija ir bendraamžių atstūmimas mokykliniais metais. Agresyvus elgesys vaikystėje ir mokykliniais metais dažniausiai sąlygoja netinkamą elgesį paauglystėje ir vėliau.Vaikui nesėkmė mokykloje ir bendraamžių atstūmimas atrodo kaip visiška katasrofa. Daliai vaikų pavyksta išvengti tokių problėmų: jiems sekasi mokytis, juos mėgsta bendaamžiai. Kitiems vaikams susidoroti su problemomis padeda šeima. Tačiau dalis vaikų baigia pradinę mokyklą, išsinešdami skausmingus prisimonimus su menkavertiškumo, nusivylimo savimi jausmais, kurie gali išlikti visą gyvenimą (11)

IŠVADOS

Šio darbo tikslas buvo apžvelgti ir išnagrinėti mokyklinio amžiaus vaikų bendravimo su tėvais, mokykla ir bendraamžiais ypatumus.

Viduriniosios vaikystės metais yra labai svarbu mokykla ir draugavimas su bendraamžiais, todėl vaikams socialinis bendravimas yra nepaprastai svarbus. Vaikas turi išmokti elgtis su bendraamžiais, įsigyti draugų, apsieiti su priešais, suformuoti savąją socialinę asmenybę. Šio amžiaus vaikai daug laiko praleidžia už šeimos ribų. Jis išmoksta bendrauti su kitais vaikais, išreikšti savo nuomonę, būti

mokyklos nariu.

Mokyklinio amžiaus vaikams šalia tėvų atsiranda ir kitas svarbus asmuo – mokytojas, kuris jiems atrodo kaip autoritetas. Labai svarbu, kad mokytojas taptų vaiko draugu, kad jis galėtų juo pasitikėti ir pasikliauti.

LITERATŪRA

1. Arends R.J. Mokomės mokyti. Vilnius,1998

2. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnius,1997

3.Černius V.J. Mokytojo pagalbininkas. Kaunas,1992

4.Gailienė D., Bulotaitė L. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius,1996

5.Matulienė G. Šeimos psichologija. Kaunas,1997

6.Miškinis K. Šeima žmogaus gyvenime. Vilnius,2000

7.Pikūnas J.Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. Kaunas,2001

8.Savickytė V. Asmenybė ir mokyklinė bendruomenė. Šiauliai,1996

9.Šidlauskienė K. Bendravimo psichologija. Vilnius,2000

10.Teresevičienė M., Gedrilienė GG. Mokymasis bendradarbiaujant. Vilnius,1999

11.www.google.lt