VYRESNIŲJŲ KLASIŲ MOKINIŲ ASMENYBĖS SAVYBIŲ VAIDMUO PRIIMANT SPRENDIMUS
Turinys
Įvadas
……………………..
……………….3
Darbo tikslai ir
uždaviniai………………….
………… 4
1. Sprendimo priėmimo mechanizmas
……………………..
.5
2. Asmenybės
samprata……………………
…………6
2.1.Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinės
sąvokos………………6
2.2. Asmenybės vystymosi stadijos pagal E.
Erikson…………….9
3.
Paauglystė………………….
………………10
3.1. Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnio
problemos………….10
3.2. Pažintinė ir moralumo
raida…………………….
…11
3.3. Socialinė raida. Tapatumo
krizė……………………1
2
3.5. Bendraamžių
įtaka…………………….
……..15
4. Vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmuo priimant
sprendimus….17
Išvados…………………..
………………..18
Literatūros
sąrašas…………………..
……………19
Įvadas
Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas švietimo sistemai kelia
uždavinį “sudaryti sąlygas individualybei plėtoti”. Lietuvos švietimo
reforma nuo pat pradžios skiria dėmesį vaiko individualybei, siekia
sudaryti sąlygas vaiko saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams. Švietimo
koncepcija įvardija trejopą ugdymo diferencijavimo paskirtį: padėti
formuotis vaiko struktūrizuotam mąstymui, mokant atskirų mokomųjų dalykų
(dalykinis mokymas), sudaryti galimybę mokiniui rinktis pagal interesus ir
polinkius (profiliuotas mokymas), sudaryti sąlygas vaikui mokytis pagal
gabumus ir sugebėjimus (individualizuotas mokymas). Profilinis mokymas
tampa vienu svarbiausių švietimo reformos darbų. Tai turėtų padėti
mokiniams apsispręsti pasirinkti norimą profilį ar pakraipą. Baigę
dešimtmetę mokyklą ir atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir norus, mokiniai
gali rinktis – toliau mokytis gimnazijose, profiliuotose ar profesinėse
mokyklose.
Profilinio mokymo įvedimas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų 11
– 12 klasėse sudaro sąlygas visiems moksleiviams įgyti kryptingesnių ir
gilesnių žinių, efektyviau ugdytis bendruosius bei specialiuosius
gebėjimus, tikslingai orientuotis į ttolesnių studijų bei profesinės veiklos
kryptį. Profilinio mokymo tikslas – geriau tenkinti besimokančiųjų
poreikius, mažinti mokymosi krūvį, sudaryti galimybes moksleiviams rinktis
profilį, pakraipą, o juose – mokomuosius dalykus ir jų kursus, kurių reikės
būsimai mokymosi ir profesinei veiklai. Bet tuo pačiu iškyla klausimas ar
visi mmoksleiviai yra pasirengę priimti tokį sprendimą.
Moksleiviui, baigiančiam dešimtąją klasę, pasirinkti vieną
profilį nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirma, dar ne visi moksleiviai
gerai žino, ką ketina veikti baigę vidurinę mokyklą, kokią aukštąją ar
aukštesniąją mokymo įstaigą pasirinks. Antra, profilių ir pakraipų pasiūla
kol kas yra ribota dažniausiai dėl mokyklos galimybių: materialinės-
techninės bazės, atskirų dalykų pedagogų stokos, organizacinių problemų ar
tiesiog nepasirengimo greitam persitvarkymui. Trečia, moksleiviai ne visada
gerai pažįsta save, individualias psichines ir asmenybės savybes. Ketvirta,
norai ne visada sutampa su galimybėmis, tiek subjektyviomis (gebėjimai,
sveikata), tiek su objektyviomis (socialinės sąlygos) (L. Paurienė, 2000).
Darbe bus bandoma išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių
asmenybės savybių vaidmenį priimant sprendimus. Didelis dėmesys bus
skiriamas paauglystės periodo problemoms, nes būtent šį amžiaus tarpsnį
atstovauja 10 – 11 klasėje esantys mokiniai. Bus bandoma bendrai pažvelgti
į spendimo ppriėmimo mechanizmą, daugiau neliečiant profiliuoto mokymosi
problemos. Kadangi kalbama apie asmenybės savybių vaidmenį, darbe bandoma
trumpai apžvelgti asmenybės sampratą ir pagrindines asmenybės teorijas.
Gali iškilti klausimas, ar galima 15 – 17 metų paauglį laikyti asmenybe.
Daugelis autorių brandžia asmenybe laiko individą su galutinai
susiformavusiu tam tikrų savybių rinkiniu, vertybių sistema. Tačiau šiuo
atveju omeny turima ne brandi, bet besiformuojanti asmenybė, kur taip pat
stebimi raidos dėsningumai bei tam tikros individualios savybės. Plačiau
bus aptariama tapatumo formavimosi krizė, nes priklausomai nuo to, kokioje
tapatumo formavimosi stadijoje yra asmuo priklauso ir jo gebėjimas
savarankiškai priimti sprendimus, konformizmo lygis bei kitos asmenybės
savybės.
Darbo tikslas
Išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmenį priimant
sprendimus.
Uždaviniai
• Aptarti sprendimų priėmimo mechanizmą.
• Trumpai aptarti asmenybės samprata, jos vystymosi tarpsnius.
• Paauglystės periodas ir šiam amžiaus tarpsniui būdingiausios
problemos.
– Socialinė raida ir tapatumo krizė paauglystėje.
– Aptarti konformizmo problemą ir bendraamžių įtaką paauglystės amžiuje.
• Apžvelgti mokinių asmenybės savybių sąsają su sprendimų priėmimu.
1. Sprendimo priėmimo mechanizmai
Sprendimo priėmimas – tai bendra sąvoka apimanti: a) pasirinkimo
procesą; b) daugelį teorijų ir tyrinėjimų bandančių išsiaiškinti, kaip
individas pasirenka iš kelių alternatyvų. Pagrindinis dėmesys skiriamas
tam, kaip asmuo priima sprendimus (The Penguin Dictionary of Psychology,
2001).
Tyrimų susijusių su sprendimų priėmimu tikslas yra išanalizuoti, kaip
individas suderina poreikius (norus, asmenines vertybes, uždavinius,
interesus, tikslus) ir patirtį (lūkesčius, turimas žinias, priemones)
renkantis veiksmų eigą (R. Hastie, 2001). Abstraktų spendimų priėmimo
modelį sudaro trys komponentai: a) veiksmų eiga (pasirinkimo galimybės ir
alternatyvos); b) turimos žinios apie esamą padėtį, procesus ir įvykius
supančioje aplinkoje (įskaitant rezultatų numatymą ir būdus jiems
įgyvendinti); c) poreikiai, vertybės ir norai, susiję su vienų ar kitų
veiksmų kombinacijos rezultatais. Geram sprendimui būtina parinkti
efektyvius būdus, kurie yra prieinami esamomis aplinkybėmis ir įgyvendina
individo tikslus.
Apsisprendimui įtakos turi ir asmeninės individo savybės, tokios kaip
polinkis rizikuoti, pasitikėjimas savimi ir panašiai, emocijos (Landman
1993, Parducci 11995, Roese & Olson 1995). Kalbant apie emocijas, ne tik
emocijos įtakoja apsisprendimą, bet ir apsisprendimo duoti rezultatai
įtakoja emocijas. Isen (1993) teigia, kad išgyvendami teigiamas emocijas
individai kūrybiškiau sprendžia problemas ir lengviau priima informaciją.
Tuo tarpu, neigiamos emocijos susiaurina dėmesio ratą ir neleidžia
įžvelgti daugiau problemos sprendimo alternatyvų (Fiedler 1988). Priimant
sprendimus įtakos turi ir aplinkos faktoriai, stimulai bei asmeninė
patirtis.
R. M. Pirillo (1987) išskiria du lygiagrečius metodus susijusius su
sprendimais: sprendimo priėmimo ir problemos sprendimo, turinčius atskiras
metodikas. Jie sprendimo ieškojimo procese abu yra labai svarbūs ir seka
vienas paskui kitą.
Sprendimo priėmimo situacijoje asmuo priima sprendimą norėdamas
veikti, galbūt kažką keisti. Problemos sprendimo situacijoje asmenį priimti
sprendimą verčia tam tikros aplinkybės, kurios nekontroliuojamos ir nuo jo
nepriklauso.
V. Šidlauskienės atliko tyrimą, kurio objektas buvo moksleivių
gebėjimas priimti sprendimus. Buvo ištirta 162 merginos ir vaikinai,
besimokantys Biržų miesto „Aušros“ bendrojo lavinimo mokyklos XI – XII
klasėje (maždaug 17 – 18 metų). Gauti rezultatai parodė, kad 57 – 60%
moksleivių dažnai kyla problemų, kurias spręsti privalo patys, 39%
pareiškė, kad jiems sunku priimti sprendimą, kad nepasitiki savo jėgomis ir
bijo atsakomybės. Savo sprendimais patenkinti buvo tik 8 – 10% mokinių. 21
– 23% priimant sprendimą visada klausė kitų patarimo ir net 40% laukė kitų
palaikymo. Išaiškėjo 6 – 9 % nepasitikinčių, labai savikritiškų mokinių,
kuriems sprendimo priėmimas labai sunkus ir atsakingas, todėl jie
absoliučiai pasitiki kitų nuomone. Apie 78% mokinių pasižymėjo vidutiniu
savarankiškumu ir tik 13% mokinių buvo tikrai savimi pasitikintys ir
nebijantys, siekiantys spręsti savo problemas ir besistengiantys rasti
išeitį iš susidariusios situacijos.
Kyla klausimas, dėl kokių priežasčių jaunuoliams taip sunku
apsispręsti, kokios asmenybės savybės veikia sprendimo priėmimo mechanizmą.
2.Asmenybės samprata
Kadangi toliau bus kalbama apie asmenybės savybes, svarbu trumpai
aptarti asmenybės sampratą, bei jos vystymosi tarpsnius.
2.1.Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinės sąvokos.
Žodis „asmenybė“ anglų kalboje yra kilęs iš lotyniško žodžio
„persona“. Šis žodis reiškė kaukes, kurias dėdavo aktoriai Senovės
Graikijoje teatrinių pasirodymų metu. Nuo tada iki dabar terminas asmenybė
yra vartojamas daugelio žmonių įvairiose gyvenimo situacijose. G. Allport
(1937), pripažintas vienas iš žymesnių asmenybės teoretikų, surado šimtus
termino „asmenybė“ arba jo sinonimų panaudojimo atvejų literatūroje, mene,
teisėje, filosofijoje ir psichologijoje, jau nekalbant apie kasdienį
gyvenimą, kur į termino „asmenybė“ reikšmę dažniau įtraukiamas „išorinis
socialinis įvaizdis“, neatitinkantis psichologų naudojamos termino
reikšmės.
Nepaisant to, kad psichologai bando atsiriboti nuo neprofesionalių
požiūrių į asmenybę, iki šiol nėra sukurto vieningo „asmenybės“ apibrėžimo.
Kiekvienas autorius turi savo požiūrį į asmenybę ir dažniausiai pateikia
skirtingą nuo kitų apibrėžimą.
Yra naudinga paminėti ir kitas sąvokas kalbant apie asmenybę.
Individas – tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės
atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio
ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas
individas
– asmuo, metafiziniu požiūriu – žmogiškosios būtybės pagrindas,
visų galių nešėjas. Asmuo visada yra tapatus sau. Asmuo savo asmenybę
suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai,
savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei
vaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis
savo patirtimi, keičia savo elgesį. Tai bendra psichologinė pažiūra į
asmenybę.
Dabar psichologijoje turbūt dažniausiai vartojamas G.Allport asmenybės
apibrėžimas: asmenybė yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus
organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo
žmogaus santykį su tikrove.
Šiuo metu aasmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiūrio
apie tai, koks požiūris į asmenybę yra geriausias, ją tyrinėjant ir bandant
paaiškinti žmogaus elgesį. Egzistuoja daug alternatyvių skirtingų autorių
teorijų, kurie pateikdavo savo požiūrį į tą patį fenomeną – asmenybę.
Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir
hipotezės apie tai, kas žmonės iš tikrųjų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl
jie elgiasi būtent taip. Kai kurie autoriai ( Hall, Lindzey, 2000 )
suskaičiavo dažniausiai minimus vadovėliuose autorius ir padarė išvadą, jog
populiariausiomis išlieka pagrindinės trys grupės teorijų –
psichoanalitinės, biheivioristinės – kkognityvinės , humanistinės.
Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją – psichoanalizės
teoriją – XXa. pradžioje sukūrė S.Freud, o ją išvystė C.G.Jung, A.Adler,
K.Horney, H.S.Sullivan ir E.Fromm.
Z. Freud (1856- 1939)- austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs
individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvų asociacijų
metodą laikyti ppsichoanalitinės terapijos pagrindu.
Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios
esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį.
Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su
realybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų.
Kalbos, rašymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikė
ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų
liudijimu.
Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai
svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus
dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų.
Tęsdamas tyrimus, Freud sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo
organizacijos modelį. Jis išskyrė tris pagrindines dalis: Id, Ego, ir
Superego.
Id- žmogiškų troškimų šaltinis. Tai seksualiniai ir agresyvieji
troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant.
Ego – sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygių
konfliktą, kontroliuojanti id ir superego. Ji paklūsta realybės ddėsniams ir
ieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į išorinius
faktorius.
Superego- auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis
(sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius.
Superego formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu.
Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas,
stresas), ego stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningo
problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomas
kaip apsauginių mechanizmų veikimas. Pagrindiniai apsauginiai
mechanizmai yra išstūmimas, perkėlimas, pakeitimas ir racionalizavimas.
Carl Gustav Jung (1875- 1961) – šveicarų psichologas, filosofas. Davė
pradžią gelmių psichologijos krypčiai – analitinei psichologijai. Jung
psichikos sistemoje itin didelę reikšmę teikė kolektyvinei pasąmonei,
priskirdamas jai instinktus ir archetipus (ankstesnių kartų mitus,
simbolius ir vaizdinius ).
Nors C.G.Jungas pritarė daugeliui Z.Freud idėjų, tačiau jų nuomonės
išsiskyrė principiniuose nesutarimuose. Jung manė, kad elgesį lemia tiek
žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Freud tvirtino, kad
žmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, ir
tikslais.
Harry Stack Sullivan (1892- 1949)- amerikiečių psichologas.
Sukūrė asmeninių santykių koncepciją. Asmenybę traktavo kaip žmogaus
personifikacijų visumą. Jis tyrinėjo žmonių santykius ir priėjo išvadą, kad
asmenybė – tai tiesioginis tarpasmeninių santykių atspindys.
Erich Fromm (1900- 1980)- vokiečių ir JAV filosofas, sociologas
psichologas; projekto sukurti sveiką visuomenę psichoanalitinės socialinės
ir individualios terapijos pagrindu autorius. Jis tyrė ryšius tarp
psichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų.
Šie psichologai taip pat pripažino socialinių aspektų svarbą
asmenybės teorijoje. Jie padarė svarbų įnašą į žmogaus, ne tik kaip
biologinės, bet ir kaip į socialinės būtybės, sampratą.
Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai, J. Watson (1878 – 1958) ir
E. Thorndike (1874 – 1949), iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti
moksline, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats
elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus
visuma. Vidinė psichinė realybė negali būti objektyviai stebima ir tiriama.
Psichikos apraiškos, pagal bihevioristus, turi būti stebimos elgsenoje.
Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo
rezultatas. Taigi žinant patyrimą, galima lengvai prognozuoti elgesį.
Humanistinės krypties atstovai teigė, kad asmuo yra pats atsakingas už
savo gyvenimą, už tai kuo yra ir kuo gali būti. Žmogus yra laisvas būti
tuo, kuo nori. Humanistai pripažino asmenybės vidinės prigimties gerumą.
Jie manė, kad žmogus gali save realizuoti, siekti tobulybės, jis visada
ieško tikrosios gyvenimo prasmės. Pati žmogaus prigimtis, anot jų, stumia
žmogų pastovia augimo kryptimi.
Asmenybė nagrinėjama, kaip viena nedaloma visuma – holistinė
orientacija. Dar vienas humanistinių asmenybės teorijų principas –
fenomenologinė analizė. Jie pripažino, kad vienintelė realybė yra
subjektyvi asmeninė realybė. Kiekvienas žmogus turi savo asmeninį pasaulį,
kuriame gyvena ir psichologijos užduotis yra tyrinėti žmogiškojo pasaulio
fenomenus. Pagrindiniai šios krypties atstovai yra A. Maslow (1908 – 1970)
ir C. Rogers (1902 – 1987).
Taigi galima pastebėti, kad skirtingų autorių požiūris į asmenybė
labai skiriasi. Vis dėlto, dauguma autorių sutiko su tuo, kad asmenybės
formavimuisi, be biologinių faktorių, didelę įtaką daro ir socialinė
aplinka.
Toliau bus dažniausiai minima E. Erikson asmenybės teorija. E.Erikson
laikomas sociokultūrinės psichoanalizės atstovu. Jis kaip ir Horney, laikė
save Z. Freud teorijos tęsėju ir tobulintoju. Jis pripažino tą pačia
asmenybės struktūrą – Id, Ego ir Superego – tik lemiamą vaidmenį asmenybėje
skyrė Ego, o ne Id.
2.2. Asmenybės vystymosi stadijos pagal E. Erikson
Kiekvienoje asmenybės teorijoje yra išskiriamos skirtingos asmenybės
vystymosi stadijos. Erikson llabai išsamiai suformavo asmenybės vystymąsi
pagal gyvenimo etapus.
Knygoje “Vaikystė ir visuomenė” E. Erikson paskelbė 15 metų klinikinių
stebėjimų išvadas, kurios gerokai papildė ego teoriją. Be Freud aprašytų
seksualinio brendimo fazių (oralinė, analinė, falinė, genitalinė, Edipo,
pubertetinė), yra ir psichosocialinės, kurių metu individas turi susidaryti
pagrindines orientacijas į save kaip į socialinio pasaulio detalytę. Pagal
Erikson, vaikystė nėra žmogaus vystymosi pamatas. Asmenybė vystosi visą
gyvenimą. Kiekviena fazė turi ir teigiamų ir neigiamų komponentų. Erikson
pabrėžė visuomenės įtakos svarbą asmenybės vystymuisi. Kiekviename gyvenimo
tarpsnyje žmogus pergyvena krizę, nuo to priklauso jo tolimesnis
vystymasis.
E. Erikson psichosocialinės raidos stadijos
Amžius, kai vyksta krizė Krizės, kurias
reikia įveikti
Kūdikystė
Pasitikėjimas ar nepasitikėjimas
Ankstyvoji vaikystė Savarankiškumas
ar gėda ir abejonės
Vidurinioji vaikystė Iniciatyvumas ar
kaltės jausmas
Pradinės mokyklos amžius Sugebėjimas atlikti ar
menkavertiškumas
Paauglystė
Tapatumas ar vaidmenų sumaištis
Ankstyvoji branda Artumas ar
vienuma
Branda
Atsinaujinimas ar sąstingis
Senatvė Pilnatvė
ar neviltis
Plačiau asmenybės formavimosi tarpsniai nagrinėjami nebus. Pagrindinis
dėmesys bus skiriamas paauglystės laikotarpiui, nes vyresniųjų klasių
mokiniai atstovauja būtent šį tarpsnį.
3. Paauglystė
3.1. Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnio problemos
Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų
amžiaus. Ji trunka nuo lytinio brendimo pradžios iki fizinio ir
psichologinio subrendimo. Bet reikėtų paminėti, kad paauglystės apibrėžimas
nėra labai tikslus, nes lytinis brendimas, kaip ir psichologinė branda
reiškiasi skirtingai ir sunku tiksliai apibrėžti ribas. Tai pereinamasis
amžius. Paauglystės laikotarpiu asmeniui tenka
spęsti daug reikšmingų,
ateitį lemiančių uždavinių. Anot G. Stanley Hallo (1904), pirmojo
amerikiečių psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės
brandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų“ laikotarpį.
Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigražinti paauglystės,
to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai
gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias (
Macfarlane, 1964).
Vaikystėje asmuo paprastai suvokia save tokį, koks jis yra, svajoja
apie ateitį be specifinių apribojimų. Apie savo bruožus ir sugebėjimus
vaikas sprendžia iš suaugusiųjų ir bendraamžių nuomonės apie jį. Kai
paauglys susiduria su aplinkos reikalavimais, jis ar ji dažnai pajunta savo
galimybių ribą – neatitikimą nei su asmeniniais troškimais, nei su kitų
lūkesčiais. Paauglystė yra kritinis individo gyvenimo periodas, kai vyksta
struktūrinės permainos kognityvinėje, moralės sferose, taip pat iš esmės
paliečiama ir psichosocialinė sfera.
Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu. Hormonų
antplūdis sukelia sparčios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda
apie 11-uosius metus, berniukams – apie 13-uosius. Fiziologinė raida gali
turėti žymių pasekmių paauglių savęs suvokimui, savęs vertinimui,
pasitikėjimui savimi ir socialiniams santykiams (Peterson, 1985). Šiuo
gyvenimo tarpsniu taip ppat plėtojasi individo mąstymo gebėjimai, tobulėja
socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai.
3.2. Pažintinė ir moralumo raida
Kaip ir fizinė, taip ir pažintinė branda išryškėja savo laiku.
Ankstyvoje paauglystėje mąstymas dar yra egocentriškas. Dažnai paaugliai
galvoja, kad jų asmeninis pažinimas yra unikalus ir kad niekas negali
suprasti, kaip jie jaučiasi ir ką išgyvena. Galiausiai dauguma jaunuolių
pasiekia tą intelekto ribą, kuria J.Piaget vadino formaliosiomis
operacijomis. Jie jau geba mąstyti abstrakčiai, logiškai, gali daryti
hipotezes ir išvadas. Svarbiausia šio laikotarpio naujovė – gebėjimas
mąstyti remiantis žodžiais suformuluotomis hipotezėmis, o ne konkrečiais
objektais ar veiksmais su jais (J.Piaget, 1972).
J. Piaget manė, kad vaikų moraliniai sprendimai atitinka jų
pažintinę raidą. Tuo remdamasis, Lawrence Kohlberg (1981, 1984) pamėgino
nustatyti moralinio mąstymo brandos stadijas, tirdamas moralinį mąstymą, L.
Kohlberg vaikams, paaugliams ir suaugusiems pateikė pasakojimus, kurių
veikėjai susiduria su moralinėmis dilemomis.
L. Kohlberg manė, kad, tobulėdami intelektualiai, mes pereiname šešias
moralinio mąstymo pakopas, judėdami nuo paprasto ir konkretaus
abstraktesnio mąstymo link. Jis tas šešias pakopas sugrupavo į tris
pagrindinius lygius: priešsutartinį, sutartinį ir posutartinį.
Ankstyvoje paauglystėje moralė paprastai pasiekia antrąjį lygį, kai
įstatymų ir socialinių taisyklių laikomasi vien todėl, kad taip reikalauja
įstatymai ir taisyklės. Paauglys įsitikinęs, kad žmonės turėtų gyventi
pagal šeimos ir bendruomenės lūkesčius bei elgtis „gerai“. Galėdami suvokti
kito žmogaus požiūrį, paaugliai pritaria socialiai priimtiniems arba
neprieštaraujantiems socialinei tvarkai poelgiams.
Kai susiformuoja abstraktus mąstymas formaliosiomis operacijomis,
pereinama į trečiąjį lygį. Tai moralinė stadija, kai tvirtinama apie žmonių
teises, dėl kurių visuotinai susitarta arba remiasi tuo, ką kiekvienas
laiko asmeniniais estetiniais principais. Teisingumo principai, kurie
nustatomi pagal sąžinę, verčia asmenį priimti sprendimus, vienodai
atsižvelgiant į save ir kitus. Taigi mmoralumo išsivystymo lygis taip pat
turi įtakos spendimų priėmimui.
3.4. Socialinė raida. Tapatumo krizė.
Teoretikas Erik Erikson (1963) teigė, kad kiekviena gyvenimo stadija
turi savo „psichosocialinę“ užduotį. Maži vaikai susiduria su pasitikėjimo,
vėliau autonomijos, dar vėliau – iniciatyvos klausimais. Mokyklinio amžiaus
vaikai lavina meistriškumą – jausmą, kad jie yra protingi ir produktyvūs
žmonės. Paauglystės laikotarpiu sprendžiama krizė – tapatumas – vaidmenų
sumaištis. Stadijos uždavinys – visas iki šiol sukauptas žinias apie save
integruoti į asmeninį identiškumą, suprasti, kas esi. Paauglys gilina
savivoką, mėgindamas vaidmenis, paskui suderindamas juos ir taip siekdamas
individualios tapatybės.
Tapatybę (identiškumą) reikėtų traktuoti kaip subjektyviai suvokiamą
savo paties asmenybę, jungiančią šeimos istoriją, tautines šaknis,
pasaulėžiūrą ir norą būti tuo, kuo gali būti pagal savo prigimtį. Pirmasis
šia sąvoką ir aprašė E.Erikson. Jo požiūriu, tapatumo jausmo formavimasis –
tai vienas iš Ego raidos kertinių akmenų ( Erikson, 1982). Individo buvimas
pačiu savimi bei tęstinumas užtikrina ego sintezę.
J. E. Marcia ( 1980, 1993 ), remdamasi E. Erikson teorija bei
terminologija, tapatumą apibūdina trimis aspektais: struktūriniu, elgesio
ir fenomenologiniu. J. E. Marcia tapatumą aiškina kaip Aš – struktūrą,
kaip poreikių, skatulių, gebėjimų, įsitikinimų bei savo paties istorijos
vidinę, dinaminę organizaciją. Juo labiau ši struktūra išvystyta, tuo
geriau individas suvokia savo unikalumą ir panašumą į kitus, savo paties
stiprybes ir silpnybes. Juo ši struktūra menkiau išvystyta, tuo sunkiau
žmogus suvokia, kuo jjis skiriasi nuo kitų, ir tuo labiau priklauso nuo
išorinių savęs vertinimo šaltinių. Tapatumo struktūra yra dinamiška, ji
pamažu keičiasi, vieni elementai prisideda, o kitų atsisakoma.
Pati struktūra negali būti matoma, todėl J. E. Marcia kalba apie
elgesio aspektą, apimantį galimus stebėti tapatumo formavimosi komponentus.
Tai tapatumo pagrindą sudarančios struktūros rodikliai. Šiuo požiūriu
tapatumo buvimą rodo pasirinkimų įgyvendinimas. Hipotetiškai tapatumas gali
būti ir nesusijęs su tikslais, o jų įgyvendinimas gali neturėti jokios
tapatumo struktūros.
J. E. Marcia ( 1966, 1967, 1993 ) pamėgino E. Erikson teorinius
samprotavimus apie tapatumą paversti empirinių tyrinėjimų sritimi. Jis
aprašė keturias tapatumo būsenas, čia jos pateikiamos nuo žemiausios iki
aukščiausios:
1. Difuzinė būsena. Individai gali jausti išgyvenantys krizę, bet gali
to ir nejausti. Jie neapmąsto savo asmeninių tikslų bei vertybių, nedaro
jokių tvirtų sprendimų, kad įgyvendintų savo pasirinkimus. Šioje būsenoje
esantys individai ypatingai gali turėti mokymosi sunkumų (Berzonsky, 1985).
2. Išankstinio sprendimo būsena. Individai įgyvendina tam tikrus
tikslus ar vertybes neapmąstydami jų asmeniškai. Pasisavinami tėvų ar kitų
autoritetingų asmenų tikslai bei vertybės. Individas nori būti toks, kokį
jį nori matyti aplinkiniai.
3. Moratoriumas. Šią būseną išgyvenantys individai tyrinėja
alternatyvas, mėgindami rinktis kuria nors iš jų. Tai kritinis periodas,
kai gyvenimas pateikia daug prieštaringų klausimų, tačiau dar nereikalauja
rezultato. Moratoriumo metu individai linkę būti labiau nerimastingi bei
depresiški (Kidwell, Dunham, Bacho, Pastorino, & Portes, 1995), bet
demonstruojamas kūrybiškumo lygis yra aukštesnis nei kitose stadijose
(Berman, Schwartz, Kurtines, & Berman, 2000).
4. Pasiekto tapatumo būsena. Ši būsena būdinga individams, patyrusiems
kritinį periodą ir po tam tikrų apmąstymų bei tyrinėjimų tvirtai
apsisprendusiems. Jie turi savo pasaulėžiūrą ir yra mažiau priklausomi nuo
tėvų ar kitų asmenų.
A. S. Waterman (1993) mano, kad prasidedant paauglystei individas
išgyvena arba išankstinio sprendimo, arba difuzijos būseną. Tik apie 18 –
uosius metus prasideda sparčios permainos. Pagal hipotetinį A. S. Waterman
tapatumo raidos modelį, iš šių dviejų pradinių būsenų tik per moratoriumo
būseną galima pereiti į pasiekto tapatumo būseną. Tapatumas pasiekiamas
priimant reikšmingus sprendimus ir įgyvendinat pasirinktus tikslus bei
vertybes.
Pirmiesiems tapatumo tyrimams būdinga tai, kad tiriamąjį priskirdavo
vienai iš keturių galimų kategorijų. Vėliau į būsenas pradėta žiūrėti
lanksčiau, apibūdinant jas kaip tyrinėjimo bei pasirinkimų įgyvendinimo
procesą. J.C. Coleman (1974) manymu, paauglystei būdinga ne viena krizė.
Gali būti keletas kritinių periodų, kai paauglys susiduria su
alternatyvomis ir reikia įgyvendinti sprendimus. Šis požiūris aiškiai
matyti H. A. Bosma tyrimuose (1985). Nedaugelis asmenų, pasak H. A. Bosma,
išgyvena tik kokia nors vieną būseną. Dažnai būsena būna mišri. Pavyzdžiui,
tarpasmeninių santykių srityje individas gali išgyventi moratoriumo būseną,
o profesijos pasirinkimo – išankstinio sprendimo būseną. Priklausomai nuo
amžiaus, lyties, išsilavinimo, paaugliams ir jaunuoliams skirtingos sritys
yra nevienodai svarbios, kuri nors viena gali dominuoti.
Atliekama nemažai tyrimų, kur tapatumo būsenas bandoma apibūdinti
tam
tikrais asmenybės bruožais. Tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiški, tačiau
apibendrinant galima būtų pasakyti, kad brandesnių tapatumo būsenų
individams būdingesnė savikontrolė, autonomiškumas, o mažiau brandžių
būsenų individai turi didesnį poreikį išorinei kontrolei, pasireiškia
konformizmas. Aukštesnių tapatumo būsenų individai yra labiau
nepriklausomi, aktyvūs, linkę rizikuoti. Pasiekto tapatumo ir moratoriumo
būsenoms būdinga savigarba (Marcia, 1993).
Lietuvoje mokinių tapatumo būsenas tyrinėjo A. Vaičiulienė (1998).
Tyrimu siekta nustatyti, ar Lietuvos paaugliai išgyvena moratoriumu
vadinamą kritinį periodą, kuriam būdingas savo pačių polinkių, gebėjimų ir
aplinkos teikiamų galimybių tyrinėjimas. Taip pat siekta nustatyti ryšį
tarp tapatumo būsenų bbei asmenybės savybių ir ypač – tarp bruožų, rodančių
ego stiprumą, tuo patvirtinant tapatumo struktūros brandumą. Tyrime
dalyvavo 263 Vilniaus miesto viduriniųjų bendrojo lavinimo mokyklų 11 – ųjų
klasių moksleiviai, kurių amžius buvo 16 – 17 metų, 145 mergaitės ir 118
berniukų. Tyrimas atliktas L. Benniono ir G. Adamso ego tapatumo būsenos
įvertinimo metodika EOMEIS-2 ( Adams, Bennion, Huh, 1989 ) bei E. Shostromo
asmenybės saviraiškos testu (POI) (Shostrom,1966). EOMEIS-2 matuoja
asmenybės tapatumą 8 srityse: religiniai įsitikinimai, politinės pažiūros,
profesijos pasirinkimas, gyvenimo būdas, draugystė, partnerio paieškos,
lyčių vaidmenys, laisvalaikio lleidimas. Pirmos 4 sritys – ideologinė sfera,
o kitos – tarpasmeninių santykių sfera. Kiekvienoje iš minėtų sričių
individas gali išgyventi difuzijos, išankstinio sprendimo, moratoriumo arba
pasiekto tapatumo būsenas.
Gauti rezultatai parodė, kad ideologijos srityje dažniausiai (75,95%)
paauglio tapatumo raidoje pasireiškia žemiausia pagal hierarchija būsena –
difuzija. Išankstinio sprendimo ir pasiekto tapatumo būsenų dažnumas –
3,82%. Kiek dažniau pasireiškia moratoriumo būsena (16,41%). Tarpasmeninių
santykių srityje tapatumo formavimosi procesas yra gerokai pažengęs.
Difuzijos būsenos dažnumas yra perpus sumažėjęs (35,11%), o moratoriumo
būsenos dažnumas padidėjęs, siekia net 52,29 procentus. Išankstinis
sprendimas šioje srityje beveik neaptinkamas, o pasiekto tapatumo būsena
yra 3 kartus dažnesnė nei ideologijos srityje (12,21%).
Atliktas E. Shostromo asmenybės saviraiškos testas ir atlikta abiejų
metodikų analizė parodė, kad yra ryšys tarp tapatumo būsenų ir saviraiškos
asmenybės bruožų. Ideologijos srityje yra koreliacija tarp tapatumo ir
saviraiškos vertybių skalės.
Taip pat buvo patvirtintas skirtumas tarp mokinių, išgyvenančių
brandžias ir nebrandžias tapatumo būsenas. Brandesnę būseną išgyvenantys
individai yra labiau orientuoti į save, autonomiški, pasižymi geresne
savikontrole ir geriau sugeba atsispirti kitų nuomonei, mažiau
konformistiški. Kadangi dauguma tirto amžiaus mokinių pademonstravo
nebrandžias tapatumo būsenas (( difuziją ir išankstinio sprendimo būsenas),
galime daryti išvada, kad jie dar nėra visiškai pasiruošę spręsti suaugusio
žmogaus gyvenimo uždavinius.
Panašų tyrimą atliko ir V. Legkauskas. Atliekant tyrimą ta pačia
metodika (EOMEIS-2) buvo tikimasi, kad pasiekto tapatumo ir išankstinio
sprendimo priėmimo būsenoje esantys moksleiviai bus mokytojų ir bendraamžių
įvertinti, kaip socialiai prisitaikę, tai yra pasiruošę spręsti suaugusio
žmogaus gyvenimo uždavinius ir priimti sprendimus, o vaidmenų sumaišties ar
moratoriumo būsenoje – mažiau socialiai prisitaikę. Buvo ištirta 110
dvyliktų klasių mokinių iš trijų skirtingų Kauno mokyklų. Ištirtų 64
merginų ir 46 vvaikinų amžius buvo 17 – 18 metų. Pateikiant 64 klausimus
buvo vertinamas pasaulėžiūros (ideologijos) ir tarpasmeninių santykių bei
bendrasis tapatumas.
Nustatyta, kad moksleiviai esantys sukurto tapatumo ir moratoriumo
būsenoje, mažiau patenkinti savo socialiniais santykiais. Moksleiviai
esantys išankstinių sprendimų būsenoje, buvo labiausiai patenkinti šiais
santykiais, o pasaulėžiūros pasirinkimus padarę ( pasiektas tapatumas )
moksleiviai buvo mažiau populiarūs tarp bendraamžių. Tarpasmeninio tapatumo
difuzijos būsenoje esančių moksleivių elgesys labiau priimtinas nei
pasiekto tapatumo būsenoje esančiųjų. Matyt, difuzinei būsenai būdingas
konformizmas leidžia geriau prisitaikyti prie mokyklos reikalavimų, kaip
beje, ir bendras savęs reiškimo būdas.
3.5. Bendraamžių įtaka
Tapatybės ieškojimai nevyksta vakuume (Hill, 1980). Paauglys
socialinius ir kultūrinius standartus netiesiogiai patiria per draugus,
šeimą, mokyklą ir kitas socialines grupes (Elder, 1975).
Bendraamžių grupių įtaka paauglystės metu didėja dėl keleto
priežasčių. Fizinis brendimas paauglius priverčia susidurti su naujais
potyriais. Išgyvenantys tą pati bendraamžiai gali suteikti konkrečią
informaciją ir psichologinį palaikymą. Taip pat, daugelis paauglių yra
linkę anksti nutraukti intensyvius emocinius ryšius su savo tėvais ir
pagalbos bei patarimų kreiptis į bendraamžius. Jie tarsi susikurią atskirą
rengimosi stilių ir kalbėjimo manieras, kurios pabrėžia jų skirtumus nuo
suaugusių. Galiausiai, bendraamžių rate galima išbandyti įvairius
vaidmenis. Tėvai, kurie pažįsta savo vaikus ilgą laiko tarpą, gali
ignoruoti ar netgi nuteisti paauglio bandymus pastangas atrodyti ar elgtis
kitaip.
Bendraamžių įtaka yra specifinis socialinės įtakos atvejis, dėl kurios
dažniausiai pasireiškia konformizmas tam tikro pobūdžio veiklai ar
mąstymui. KKonformizmas – tai individo elgesio ar požiūrių pakeitimas,
norint pritapti prie kitų grupės narių (Gale Encyclopedia of Childhood and
Adolescence ). Konformizmo sąvoka apibūdina elgesio prisitaikymą, kuris
atsiranda dėl neišreikšto grupės spaudimo. Konformizmas skiriasi nuo
nuolaidumo, kuris yra kaip akivaizdaus grupės spaudimo pasekmė. Individas
prisitaiko prie grupės elgesio norėdamas pritapti prie socialinės grupės
normų. Daugelių atvejų, konformizmas grupėje yra visiškai natūralus
dalykas. Individas net nesuvokia tai darantis, kol kas nors į tai
neatkreipia jo dėmesio ar nepažaidžia socialinių normų.
Sherif eksperimentai (1930) parodė, kad svarbi sąlyga
konformizmui pasireikšti yra neapibrėžtumas. Konformizmo pasireiškimo lygis
buvo daug didesnis, kai tyrimo metu tiriamiesiems buvo pateikti klausimai
neturintys konkrečių teisingų atsakymų.
Asch (1950) eksperimentai atskleidė kitus faktorius –
pastebimas vieningumas ir daugumos dydis – kurie įtakoja konformizmą, net
kai neapibrėžtumas nėra problema. Grupės vieningumas yra be galo svarus
faktorius priverčiantis individą paklusti grupės normoms. Individai yra
labiau linkę išsiskirti iš grupės, kai yra dar bent vienas asmuo
sutinkantis su jų nesutikimu su grupės normomis.
Individualūs skirtumai taip pat lemia konformizmo pasireiškimo
laipsnį. Nors situacijos neapibrėžtumas ir grupės vieningumas yra galingi
veiksniai konformizmo pasireiškimui, jie nėra vieninteliai. Asmenybės
savybės bei individo padėtis grupėje tai pat turi įtakos. Individai
turintys žemą statusą grupėje ar nesusipažinę su situacija yra labiau linkę
pritarti grupės požiūriui. Taigi naujas mokinys klasėje ar naujokas tam
tikroje socialinėje grupėje yra labiau linkę pasiduoti grupės sspaudimui.
Asmenybės savybės, tokios kaip noras būti mėgstamu ar visada teisiu, taip
pat atlieka tam tikrą vaidmenį.
Konformizmas gali pasireikšti bent trimis būdais: elgesio – „ėjimo su
grupe“ tendencija, kai elgiamasi taip, kaip yra priimtina daugumai;
požiūrio – tai savo požiūrių, įsitikinimų atsisakymas ar pakeitimas, dėl
kitų spaudimo ( požiūrio konformizmas gali peraugti į elgesio ); ir
asmenybės savybių – tai tam tikrų individo asmenybės savybių pasikeitimas
dėl požiūrio ir elgesio konformizmo (The Penguin Dictionary of Psychology,
2001).
Bendraamžių įtaka paaugliams nėra stebinantis dalykas,
atsižvelgiant į tai, kad jie vis daugiau laiko praleidžia ne šeimyninėje
aplinkoje (Csikszentmihalyi & Larson, 1984).
Bendraamžių įtakos tyrimai parodė, kad bendraamžiai įtakoja daugelį
paauglių veiklos sričių: mokymosi veiklą ir aspiracijas (Coleman, 1961;
Duncan, Hailer, & Portes, 1968; Hallinan & Williams, 1990), seksualines
pozicijas ir poelgius (Mirande, 1968; Shah & Zelnick, 1981), nusikalstamumą
(Aseltine, 1995; Warr & Stafford, 1991), o taip pat nikotino, alkoholio ir
narkotinių medžiagų vartojimą (Kandel & Andrews, 1987; Stacy, Sussman,
Dent, Burton, & Flay, 1992).
E. Martišauskienės atlikti tyrimai su 216 Vilniaus bendrojo
lavinimo mokyklų ir gimnazijų mokiniais parodė, kad šie labiausiai išgyvena
dėl aplinkinių žmonių nuomonės. Ji reikšminga net 87% gimnazijos moksleivių
ir 69% bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos paauglių. Abiejų mokyklų
paaugliams svarbi draugų nuomonė. Apie 65% jų nerimauja dėl to, ką apie
juos kalba bendraamžiai, bijo kvailai pasirodyti.
4. Vyresniųjų klasių mokinių
asmenybės savybių vaidmuo priimant
sprendimus
Apžvelgta literatūra leidžia daryti išvadą, kad dauguma vyresniųjų
klasių mokinių, dar nėra galutinai pasiruošę savarankiškai priimti
sprendimus. Visų pirma todėl, kad dauguma jų tėra pradinėse tapatumo
vystymosi stadijose, kuriom ypač būdingas konformizmas, nepasitikėjimas
savimi. Ideologijos srityje dažniausiai (75,95%) paauglio tapatumo raidoje
pasireiškia žemiausia pagal hierarchija būsena – difuzija ( A.
Vaičiulienė,1998). Kadangi šiai būsenai būdinga tai, kad individas nedaro
jokių tvirtų sprendimų vienas, galima daryti išvadą, kad mokiniams bus be
galo sunku priimti sprendimus susijusius su profesijos pasirinkimu ar
gyvenimo būdu. O tai, kad pasiekę sukurto tapatumo būseną mokiniai yra
blogiau prisitaikę mokykloje, mažiau populiarūs tarp bendraamžių, gali
reikšti, kad mokiniai nėra motyvuoti siekti visiško identiteto
susiformavimo. Jie labiau linkę susilieti su grupe ir vadovautis grupės
vertybėmis bei nuostatomis. Visi aprašyti Lietuvoje atlikti tyrimai rodo
tai, kad daugumai vyresniųjų klasių mokinių vis dar labai rūpi bendraamžių
nuomonė. Todėl ir priimant sprendimus paauglys pirmiau kreipsis į savo
draugus pagalbos, nei bandys pats surasti jam tinkamą atsakymą.
Kaip buvo minėta anksčiau, asmeninių savybių ( vertybių, poreikių,
interesų, moralumo lygio ir pan. ) vaidmuo darant sprendimus yra gana
didelis. Kalbant apie paauglius galima sakyti, kad jų apsisprendimas
priklauso nuo tokių asmenybės savybių kaip autonomiškumo lygio, konformizmo
lygio, orientacijos į save, savęs vertinimo. Kadangi esantiems moratoriumo
būsenoje mokiniams būdingas didesnis depresiškumas, bei nerimas, galima
tikėtis, kad tai taip pat įtakos jų apsisprendimus, kaip pažemintas
emocinis fonas. Kaip buvo minėta anksčiau, neigiamos emocijos sumažiną
dėmesio ratą ir neleidžia apžvelgti visų galimų sprendimo priėmimo
galimybių.
Išvados
• Spendimų priėmimo modelį sudaro veiksmų eiga (pasirinkimo galimybės ir
alternatyvos), turimos žinios apie esamą padėtį, procesus ir įvykius
supančioje aplinkoje (įskaitant rezultatų numatymą ir būdus jiems
įgyvendinti), poreikiai, vertybės ir norai, susiję su vienų ar kitų
veiksmų kombinacijos rezultatais.
• Dauguma vyresniųjų klasių mokinių susiduria su sunkumais sprendžiant
problemas ir priimant sprendimus.
• Daugiau nei pusę vyresniųjų klasių mokinių dar nėra pasiekę brandesnių
tapatumo raidos stadijų.
• Nuo mokinio tapatumo būsenos priklauso jo sugebėjimas priimti
sprendimus. Nebrandžią būseną išgyvenantys individai yra labiau
orientuoti į išorę, neautonomiški, pasižymi prastesne savikontrole ir
nesugeba atsispirti kitų nuomonei, labiau konformistiški.
• Paauglystės laikotarpiu ddaugumai mokinių ypač didelę reikšmę turi
bendraamžių nuomonė.
Literatūra:
1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. – Vilnius,
1996. – p.17.
2.Gale Encyclopedia of Childhood & Adolescence, Gale Research, 1998.
, aplankyta 2003 11 20.
3. Hall C. S., Lindzey G. Theories of Personality. – Second edition. – New
York, 1970 – p. 29; 476.
4. Hastie R. Problems for Jugment and Decision Making // Annual Review of
Psychology, Annual, 2001.
<
http://www.findarticles.com/cf_0/m0961/2001_Annual/73232725/p1/article.jhtml
>,
aplankyta 2003 11 21.
5. Lashbrook J. T. Fitting in: Exploring the Emotional Dimension of
Adolescent Peer Pressure /// Adolescence, Winter, 2000.
, aplankyta 2003 11 20.
6. Martišauskienė E. Vyresniųjų paauglių požiūris į gyvenimą mokykloje //
Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. IV Tarptautinė mokslinė
konferencija. Pranešimai. – p.189 – 192.
7. Mellers B.A., Schwartz A., Cooke A.D.J. Judgment and decision making //
Annual Review of Psychology, Annual, 1998.
,
aplankyta 2003 11 21.
8. Myers D.G. Psichologija. – Kaunas : Aušra, 1999. – p. 111 – 117.
9. Pedagogų profesinės raidos centras,
, aplankyta 2003 10
30.
10. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis : Kelias į savęs
atradimą. – Kaunas : Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo
centras, 2001. – p. 92 – 94.
11. Psichologija studentui: vadovėlis. – Kaunas: Technologija, 2000. –
p.12.
12. Psychology / Roediger III H. L., Capaldi E. D., Paris S. G., Polivy J.
– Third edition. – Harper Collins Publishers Inc, New York, 1991. – p. 364.
13. Reber A. S., Reber E. The Pinguin Dictionary of Psichology. – Third
Edition. – London, 2001. – p. 13; 256.
14. Scarr S., Weinberg A., Levine A. Understanding Development. – New York,
1986. – p. 571.
15. Schwartz S. J., Dunham R. M. Identity Status Formulae: Generating
Continuous Measures of the Identity Statuses From Measures of Exploration
and Commitment //
Adolescence, Spring, 2000.
,
aplankyta 2003 11 21.
16. Šidlauskienė V. Mokėjimas priimti sprendimus – sąmoninga įtaka kaitai
// Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. IV Tarptautinė mokslinė
konferencija. Pranešimai. – p. 282 – 283.
17. Vaičiulienė A. Tapatumas ir tapatumo krizė paauglystėje //
Psichologija. – 1999,
Nr 19. – p.109 – 115.
