Ypatingai gabūs vaikai

Įžanga

Daugelis tėčių ir mamų svajoja, kad jų atžalos gimtų apdovanotos didžiulėmis dvasios ir kūno dovanomis – kuriamuoju protu, meilės ir išminties galia, valios jėga ir kūno galiomis. Kad vaikai turėtų savyje viską, ko reikia prasmingam ir džiaugsmingam jų gyvenimui.

Dauguma tėvų, pastebėję, kad jų vaikas ypatingai gabus ir talentingas, pajunta ne vien susižavėjimą ir pasididžiavimą – atsiranda nerimas, baimės jausmas. Dažniausiai jie pradeda ieškoti knygų arba konsultuotis su specialistais, kaip auklėti tokį vaiką. Bando išsiaiškinti, kokios vaiko intelekto vystymosi galimybės ir kkuria kryptimi jį toliau lavinti. Neretai tėvai abejoja, ar jie turi tenkinti savo vaiko žinių troškimą, ar geriau tam užkirsti kelią. Šie klausimai gali virsti problemomis, su kuriomis tėvai, kaip ir mokytojai, nesusitvarkys.

Labai svarbu laiku ir tinkamu būdu padėti vaikui pažinti savo gabumus ir juos išplėtoti. Todėl tėvai, mokytojai ir auklėtojai pirmiausia patys turi gerai žinoti, kas tai yra, mokėti atpažinti, kokiais gabumais apdovanotas vaikas, išmanyti jų prigimtį, struktūrą, žinoti tinkamiausius jų lavinimo būdus.

„Dažniausiai manoma, kad mažas vaikas labai ggabus, jei anksti pradeda kalbėti, žino daug žodžių, dėmesingas, žingeidus, puikios atminties. Tai rodo aukštus intelektinius sugebėjimus, bet ne visi gabūs ir talentingi žmonės nuo mažens tuo pasižymi. Apie vaiko ypatingus gabumus sprendžiama pagal ankstyvąją pažintinę raidą, psichosocialinės raidos ypatybes iir fizinius duomenis, kurie tarpusavyje susiję“ (Žukauskienė R., p. 183).

Ankstyva pažintinė raida

„Gabus vaikas pagal intelektą ir kalbos raidą gerokai aplenkia savo bendraamžius. <.>

Gabus vaikas yra labai smalsus, nuolat klausinėja: „O kaip tai padaryta?“ „Kodėl taip veikia?“ „O kas atsitiks, jei sąlygos pasikeis?“ (Žukauskienė R., p. 183).

„Nepaprastai gabūs vaikai dažnai dar ankstyvame amžiuje išsiskiria tuo, kad yra labai smalsūs mokslui. Gerai žinomą „kodėlčiukų laikotarpį“, paprastai pasireiškiantį nuo trejų metų ir tarp trejų ir ketverių metų pasiekiantį viršūnę, nepaprastai gabūs vaikai pradeda gerokai anksčiau ir, rodos, niekada nebaigia. Jie nesitenkina nepilnais ir paprastais atsakymais, jie klausinėja toliau

, kol tiksliai sužino, – tai gali tęstis ištisas dienas ir savaites“ (Monks F.J., Ypenburg I.H., p. 29).

Gabiam vaikui „būtinai reikia aktyviai tyrinėti jį supantį ppasaulį. Gabus vaikas paprastai labai nemėgsta, kai jam trukdoma tai daryti. Be to, jis jau ankstyvoje vaikystėje sugeba suprasti priežastinius ryšius ir daryti atitinkamas išvadas. Jam ypač įdomu kurti alternatyvius modelius ir sistemas. Dėl tų sugebėjimų įvyksta daugybė intuityvių šuolių, ir tada vaikas staiga išsprendžia sudėtingas problemas. Tai būdinga tik gabiems vaikams. Gabaus vaiko labai gera atmintis, kurios pagrindas yra anksti išmokta kalba ir abstraktus mąstymas, jis anksti pradeda klasifikuoti informaciją ir sugeba ja naudotis. Toks vaikas paprastai mėgsta kolekcionuoti įįvairiausius daiktus, juos sisteminti ir pertvarkyti.

Dar viena gabaus vaiko ypatybė – atkaklumas norint patenkinti interesus. Vienas pirmųjų gabumo rodiklių yra laikas, kurį 2 – 3 metų vaikas užtrunka prie vieno užsiėmimo. Gabus vaikas darbuojasi keletą valandų iš eilės ir grįžta prie tos veiklos kelias dienas. Vidutinių gabumų vaikui tai būna sunku <.> (Žukauskienė R., p. 184).

„Nors šie vaikai gali susikaupti ir atsakingai atsidėti vienam darbui, tačiau tuo pačiu metu jie gali užsiimti ir keliais dalykais. Greičiausiai jie priima ir apdoroja informaciją labai efektyviai. Tėvai ir mokytojai tokį dėmesio išskaidymą dažnai smerkia kaip paviršutiniškumą.

Be puikios atminties ir plataus interesų rato, jie dažnai pasižymi ir ypatingu humoro jausmu. Atidus klausytojas iš dvejų trejų metų vaikų gali išgirsti smagius pastebėjimus, besiremiančius garsų ir žodžių žaismu (pvz.: „Tai ne maudymosi kostiumas, bet kepinimosi kostiumas!“ – pastebi dvejų su puse metų mergaitė)“ <.> (Monks F.J., Ypenburg I.H., p. 29).

„Dažnai į gabų vaiką atkreipia dėmesį aplinkiniai, nes jis vartoja daug žodžių, sugeba juos jungti į sudėtingas sintaksines konstrukcijas, kelti klausimus. Mažas „vunderkindas“ su malonumu skaito enciklopedijas ir žodynus, sugalvoja savo žodžius, kurie turi reikšti įsivaizduojamus įvykius ar atskiras mintis. Toks vaikas mėgsta žaisti žaidimus, kur reikia aktyviai protauti.

Gabus vaikas, kuris sugeba plačiai suvokti, jaučia viską, kkas vyksta jį supančiame pasaulyje, ir ypač domisi tuo, kaip padarytas vienas ar kitas daiktas. <.>

Talentingas vaikas lengvai susitvarko su pažintiniu neapibrėžtumu; sunkumai nepriverčia jo pasitraukti. Jis su malonumu imasi ilgalaikių ir sudėtingų uždavinių. <.> Jam svarbiau užbaigti kokį nors projektą smėlio dėžėje, negu eiti pietauti“ (Žukauskienė R., p. 183-184).

Gabaus vaiko psichosocialinės raidos ypatybės

„Gabaus vaiko psichosocialinei raidai, kaip nurodo C. Takacs, būdingos tam tikros ypatybės. Pirmiausia gabiam vaikui būdingas stiprus teisingumo jausmas, pasireiškiantis labai anksti. Takacs pateikia pavyzdį apie trejų metų berniuką, kuris, grįžęs iš mokyklos, kur buvo pasakojama apie Nojaus laivą, pareiškė, kad Dievas yra neteisingas, nes jis įspėjo žmones, kas jų laukia, jeigu jie blogai elgsis, tačiau neįspėjo gyvūnų, ir tie turėjo mirti. Mažiems gabiems vaikams taip pat būdinga labai plati asmeninių vertybių sistema. Jie labai aštriai priima visuomeninę neteisybę, kelia sau ir aplinkiniams labai didelius reikalavimus ir labai gyvai reaguoja į teisybę, teisingumą, harmoniją ir gamtą. Vaikai, pažiūrėję laidas apie tolimosiose šalyse žūstančius iš bado žmones, reikalauja, kad jų tėvai ką nors dėl jų padarytų, o ir patys pasirengę atiduoti savo sutaupytus pinigus.

Paprastai 2-5 metų vaikai, ypač gabūs, <..> nelabai gerai skria tikrovę nuo fantazijos. Gabus vaikas labai detaliai nupasakoja savo fantazijas, su jomis susigyvena, jomis ttiki. Dėl to kartais tėvai ir mokytojai labai susirūpina, kad vaikas nesugeba atskirti tikrovės nuo fantazijos. Ši labai išlavėjusi vaizduotė sukuria vaikui neegzistuojančius draugus, norimą turėti broliuką arba sesutę ir fantastinį gyvenimą, turiningą ir ryškų. Praėjus daugeliui metų, toks asmuo ir darbe, ir gyvenime išlaiko žaidimo elementus, išradingumą ir kūrybingumą. <.>

Gabus vaikas nuolat stengiasi išspręsti problemas, kurios dar yra ne jo jėgoms. Raidai tokie mėginimai yra naudingi. Gabus vaikas kai kuriose srityse pasiekia gerų rezultatų, nepasiekiamų daugeliui jo bendraamžių, todėl vaiko tėvai (o ir jis pats) linkęs laukti tokio pat pasisekimo visose srityse. Per didelius suaugusiųjų lūkesčius Takacs vadina „aureolės efektu“ ir teigia, kad, dirbant su bet kurio amžiaus gabiais vaikais, ta aureolė visada pastebima.

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad ankstyvoje vaikystėje gabus vaikas yra taip pat emociškai priklausomas, nekantrus ir emociškai nesubalansuotas kaip bendraamžiai. Toks vaikas kartais sugeba labai išraiškingai kalbėti, moka save išreikšti, todėl suaugę pradeda netinkamai vertinti jo emocinį subrendimą, ir tai kelia įvairias problemas. Taip pat gabiam vaikui būdingas padidėjęs baimės jausmas, nes jis gali įsivaizduoti daugybę pavojingų pasekmių. Labai dažnai gabus vaikas yra labai pažeidžiamas, nes jo jautrumas yra padidėjęs. Toks vaikas viską suvokia ir į viską reaguoja, jo normalus egocentrizmas lemia tai, kad

jis visa, kas vyksta, priima kaip nukreiptą į jį. Kartais jis jaučia kaltę, net kai jo niekas nekaltina, jaučiasi atstumtas, nors su juo kalbantis asmuo nenorėjo nieko blogo jam pasakyti. Neutralią repliką toks vaikas gali suvokti kaip jo kritiką. Todėl jam kartais sunku bendrauti su bendraamžiais, kartais jo bendraamžiai nepriima, atstumia, todėl gabus vaikas pradeda save negatyviai vertinti“ (Žukauskienė R., p. 214-215).

Nepaprasti gabumai ir talentas. Genialumas

„Žmonėms būdinga, kad į tuos pačius dalykus jie dažnai žiūri skirtingai. Moksle irgi ne kitaip. SSkiriasi ir sąvokos „nepaprasti gabumai“ supratimas. Yra daug mėginimų apibrėžti bei išaiškinti šią sąvoką. Hany (1987) nustatė, kad šiuo metu egzistuoja daugiau kaip šimtas skirtingų apibrėžimų <.> (Monks F.J., Ypenburg I.H., p. 13).

Pasak knygos „Mūsų vaikas nepaprastai gabus“ autorių, nepaprasti gabumai gali pasireikšti keturiose skirtingose srityse:

1) protinių gebėjimų, intelektinių laimėjimų srityje;

2) kūrybingumo ir produktyvumo srityje;

3) meno srityje, vaizduojamuosiuose ir muzikiniuose menuose;

4) socialinėje srityje, – turima galvoje gebėjimas kokybiškai vadovauti“ (Monks F.J., Ypenburg I.H., p. 21).

„Dažnai pasakymai „nepaprasti gabumai“ ir „talentas“ vartojami kaip sinonimai, artimos rreikšmės žodžiai. Daugelis „nepaprastai gabiais“ vadina tik tuos asmenis, kurie turi puikius gebėjimus intelekto srityje, tuo tarpu išsireiškimą „talentingas“ vartoja tik tada, kai kalbama apie asmenis, turinčius ypatingus gebėjimus meno, sporto, muzikos arba vaizduojamojo meno srityje. Tokią skirtingą abiejų žodžių vvartoseną daug kas kritikuoja, nes tikroji reikšmė lieka neatskleista.

Yra pedagogų ir mokslininkų, kurie skiria nepaprastai gabius ir talentingus, tvirtindami, kad nepaprasti gabumai rodo ypatingus gebėjimus keliose srityse (pvz., kalbos, matematika ir gamtos mokslai). Sąvoka talentas jiems atrodo tinka tada, kai kažkas yra neprilygstamas tik vienoje srityje (pvz., matematikos srityje).

Galiausiai yra dar viena nedidelė grupė pedagogų ir mokslininkų, kurie nepaprastai gabius ir talentingus skiria pagal intelekto ir laimėjimų testų rezultatus. Pagal šį požiūrį nepaprastai gabus yra tas, kuris priklauso viršutiniams 10 %. Kas įvertinamas žemesniu IQ, yra tik talentingas“ (Monks F.J., Ypenburg I.H., p. 24).

Docentė dr. Ona Giedrutė Butkienė teigia jog „Tinkamai elgdamiesi ir mokydamiesi, gabūs mokiniai gali užaugti labai talentingi. Talentas yra prigimties sąlygotų ir socialiai suformuotų intelektinių aarba fizinių sugebėjimų bei dorinių ypatybių visuma, padedanti sukurti naujas dvasines arba materialias vertybes. Pagrindiniai talento bruožai yra labai išlavėję specialieji ir įvairiapusiški sugebėjimai, stipri valia, valingųjų charakterio bruožų ir sugebėjimų susiliejimas, aiškūs gyvenimo tikslai.

Jei vaikas be suaugusiųjų paramos palyginti anksti įsisavina kai kuriuos įgūdžius nugalėdamas įvairias kliūtis ir net aplinkinių pasipriešinimą, tai byloja apie būsimą talentą. Talentas – tai ypač palankus gabumų derinys, teikiantis galimybę pasiekti didelių rezultatų kurioje nors srityje. Jį atskleidžia nuoseklus, ilgas ir atkaklus darbas.

Aukščiausia gabumų ppakopa yra genialumas. Tai individo gabumų įgyvendinimas sukuriant naujas istorinės reikšmės vertybes.“

Taigi dėl sąvokų „nepaprasti gabumai“ ir „talentas“ tikslaus vartojimo nesutariama. Tarptautinėje literatūroje pirmenybė teikiama abiejų žodžių, kaip artimos reikšmės žodžių, vartojimui. Sąvokas „talentingas“, „talentas“, „nepaprastai gabus“, „ypatingi gabumai“ laikome sąvokomis, turinčiomis tą pačią arba labai artimą reikšmę.

„Žinios apie pačius geriausius vaikų ugdymo šansus, apie nepaprastų gabumų požymius ir visų pirma požiūris, kad vaikų ir paauglių vystymasis glaudžiai susijęs su jų socialine aplinka, mus verčia kelti tokius klausimus: „Kaip atpažįstame nepaprastai gabius vaikus?“, „Kokie yra specifiniai ir teigiami vaiko bei jo socialinės aplinkos sąveikos požymiai?“ Galiausiai: „Kaip nepaprastai gabūs vaikai turi būti auklėjami namuose ir mokykloje?“ (Monks F.J., Ypenburg I.H., p. 24).

Šiuos klausimus panagrinėsime išsamiau.

Gabus vaikas šalia mūsų

„Šiuolaikinėje visuomenėje ypač aštri gabių vaikų ugdymo problema. Viena vertus, pasikeitusi ekonominė bei politinė situacija kelia naujus reikalavimus jaunam žmogui, po kelerių metų besirengiančiam tapti aktyviu visuomenės nariu bei kūrėju. Padidėjusi konkurencija, peršami prioritetai materialioms bei hedonistinėms vertybėms dažnai kelia sumaištį tiek mokytojų, tiek jaunuolių vertybinėms sistemoms bei nuostatoms. <.>“ (Grakauskaitė D, internetas).

Gabieji, kūrybingieji vaikai gali daryti nuostabiausių dalykų, tačiau jiems reikia padėti, jų gabumus būtina lavinti. Tokių vaikų poreikiai ypatingi. Kadangi gabūs vaikai paprastai daug žino ir geba greitai suvokti, jiems rreikia sudaryti sąlygas žengti į priekį nelūkuriuojant kitų.

„A. Gučas knygoje „Vaiko ir paauglio psichologija“ (1990. p. 192–193) nurodo šiuos išsiskirtinius gabiųjų vaikų veiklos požymius:

1) lengviau ir greičiau už kitus supranta tėvų ir mokytojų aiškinimą, gali geriau mokytis, ypač lengvai išmoksta savo mėgstamą dalyką;

2) be didelės pagalbos iš šalies susiformuoja kuriai nors pažinimo ir kūrybos sričiai reikalingus įgūdžius įveikdami įvairias kliūtis;

3) anksti susidomi mechanizmais, reiškiniais, daiktais, viena kuria nors kūrybos sritimi, nors sėkmingai gali reikštis ir kai kuriose kitose; domisi pamėgtais dalykais ar reiškiniais net prieš tėvų ar mokytojų valią;

4) originalumas – dar vienas gabių vaikų veiklos bruožas, kurį galima pastebėti jau ikimokykliniame amžiuje ir juo labiau pradinės mokyklos vaikų kūryboje;

5) vykdydami savo sumanymus, nevengia rizikos, nepasiduoda grupės spaudimui; kadangi yra neprisitaikėliai, kyla nesutarimų su draugais, nesuprantančiais jų originalumo, nepritariančiais jų sumanymams;

6) polinkis į darbą, darbštumas ir darbingumas, nuo kurio priklauso vaikų proto aktyvumas ir produktyvumas, taip pat yra gabumo požymis“ (Butkienė O.G., internetas).

Daktaras Davidas Weeksas pateikia jaunesnio amžiaus ypatingai gabaus vaiko veiklos požymius:

1. atrodo pernelyg aktyvus, tačiau jo veikla – prasminga;

2. mėgsta viską ardyti, kad išsiaiškintų, kaip “tai” veikia;

3. daug kalba;

4. mėgsta fantazuoti ir pasakoti savo fantazijas;

5. stengiasi kuo daugiau sužinoti apie pasaulį;

6. mėgsta būti vienas, visada susiranda, ką veikti;

7. supranta abstrakčias kategorijas;

8. supranta iidėjas, kurių jo bendraamžiai nesuvokia;

9. mėgsta arba, atvirkščiai, labai nemėgsta išsiskirti (pastarasis bruožas gali trukdyti skleistis gabumams);

10. ne visada patenkintas pamokomis;

11. labai jautrus, atjautus.

„Ar vaiko sugebėjimai atsiskleis, ar liks nepastebėti – iš esmės priklauso nuo trijų dalykų: visuomenės požiūrio, mokyklos įtakos ir tėvų supratimo bei gebėjimo padėti vaikams atrasti ir atskleisti tikruosius savo sugebėjimus“ (Grakauskaitė D., internetas).

Gabių vaikų ugdymo problemos

Auklėtojas ir mokytojas, išmanantis žmogaus ugdymo meną, turėtų elgtis lyg sodininkas, kuris sodina augalą į dirvą ir prižiūri jį. Jis nieko negali įlieti į augalo augimo jėgas iš savo esybės, o tik turi suteikti jau galimybę plėtoti savo paties jėgas“ (Rudolfas Štaineris).

„Daugelis pedagogų nebuvo susidūrę su talentingais vaikais. Jie tikrai nežino, kaip su jais elgtis. Mokymo programos taikomos visiems vienodai. Nors mokytojas ir stengiasi prisitaikyti prie aukštesnių poreikių, gali pritrūkti informacijos ar patirties, ir nežinoti, kurlink kreipti savo pastangas.

Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą jau sugebėdamas atlikti tai, ką mokys mokytojas, beveik nėra galimybių jį mokyti ko nors kito. Net jei būtų sudarytos sąlygos skirti jam daugiau laiko, dėmesio ir parinkti specialią programą, mokytojui būtina mokyti jį kitais metodais. Talentingi vaikai mokosi ne tik greičiau už kitus, bet ir kitaip. Standartiniai mokymo metodai sudėtingus dalykus suskaido į mažus, paprastus gabalėlius ir pateikia juos po

vieną. Talentingi protai gali suvokti didžiulius informacijos kiekius vienu metu ir reikalauja visumos. Teikti tokiems vaikams mažus informacijos gabalėlius yra panašu į dramblio maitinimą žolės stiebeliais – pradėjęs badauti jis net nesuvoks, kad kažkas stengiasi jį pamaitinti.

Priversti dirbti tipinės mokyklos metodais ir tempais, talentingi vaikai gali pasirodyti nei kiek ne gabesni už bendraamžius, bet netgi prastesni. Jų raštas gali būti labai bjaurus, nes rankų miklumas negali suspėti su mąstymo polėkiu. Daugelis prastai taria, nes jie skaito mintyse ir nemato žžodžio kaip atskirų raidžių rinkinio. Stengdamiesi „įgarsinti“ žodį jie suklysta. Daugelis turi sunkumų su įsiminimu mintinai, standartiniu mokymosi metodu pradinėse klasėse.

Talentingų vaikų sunkumus mokykloje galima apibūdinti trimis žodžiais: jie yra netinkami“ (Aukštkalnytė D. Tavo vaikas. Nr. 3, 1999).

Čia reikėtų paminėti „Indigo vaikų“ fenomeną. „Indigo vaikas – tai berniukas ar mergaitė, pasižymintis neįprasta psichologine charakteristika bei ypatingu elgesiu. Tai naujos vaikų kartos atstovai. Dažnai maištaujantys prieš valdžią, nekonformistiški, ypatingai emociškai, kartais ir fiziškai jautrūs, talentingi, gabūs, pasižymintys gera intuicija, ddažnai turintys hiperaktyvumo diagnozę, arba labai empatiški, užjaučiantys, arba labai šalti ir bejausmiai, ne pagal metus pasižymintys protu vaikai.

Indigo vaikai šiame pasaulyje susiduria su daugybe sunkumų. Jų ypatingą jautrumą sunku suprasti ir priimti tuo nepasižymintiems tėvams. Jų gabumai taip ppat neįprasti. Jų nekonformizmas ir nepaklusimas disciplinai sukelia įvairių problemų vaikystėje bei suaugystėje. <.>

Auginant „indigo vaiką“ tikriausiai vienas svarbiausių dalykų yra pagarba jam, jo vidiniam pasauliui. Kas pasakė, kad visi vaikai turi elgtis pagal kažkokias normas? Visi vienu metu pradėti kalbėti? Vienodai mylėti? Tempimas ant bendro kurpalio yra prievarta. O prievarta, kad ir kokia ji būtų – fizinė ar psichinė – žaloja žmogų, palikdama pėdsakus visų gyvenimą.

Galbūt tai laimė, kad į jūsų šeimą atskrido ne įprastas kopūstinis drugelis, o nematytas ir spalvingas drugys“ ( Indigo vaikai. Internetas).

„Beveik visos mokyklos vaikų grupes organizuoja pagal amžių. <.> talentingi vaikai išgyvena kelis amžiaus tarpsnius iš karto. Vaiko intelektualiniai poreikiai gali keliais metais lenkti bendraamžius, nors atotrūkis vienose srityse gali būti didesnis nei kitose. <

Talentingo vaiko mokymas mokykloje primena aprangos kūdikiui ieškojimą suaugusiųjų drabužių parduotuvėje. Tėvams reikia pasirinkti kitas alternatyvas arba patiems tapti kiek įmanoma geresniais siuvėjais.

Nėra idealios mokyklinės programos talentingiesiems. Tačiau kai normali mokyklos programa sukelia sunkumų, svarbu įgyti bent kiek diferencijuotą.“ (Aukštkalnytė D. Tavo vaikas. Nr. 3, 1999).

„Itin gabus vaikas, kaip ir bet kuris kitas vaikas, turintis tam tikrų skirtybių nuo normos, turi specialių poreikių. Daugelis mokslininkų, tyrinėjusių gabius vaikus, nurodo, kad šie vaikai turi specialių mokymosi, mokymo poreikių <.> kurie aatsiranda dėl tokių gabaus vaiko savybių kaip gebėjimas vartoti abstrakcijas, susikoncentruoti, pastebėti ir nustatyti sąryšius, greitai išmokti ir kt. Būtent šios savybės yra specialių jų ugdymo(si) poreikių atsiradimo priežastis. Van Tassel-Baska (1989), remdamasi minėtomis gabių vaikų savybėmis, išskiria tokius gabių vaikų ugdymo(si) specialiuosius poreikius, kurie veikia ugdymo turinio ypatybes:

– aukštesnio abstrakcijos lygio simbolių sistemos naudojimo poreikis,

– turėti galimybę ilgiau dirbti susidomėjimą sukėlusioje srityje,

– turėti galimybes įvairiems tyrinėjimams,

– turėti greito bazinių žinių įsisavinimo galimybes ir galimybes plėsti žinių lauką,

– turėti galimybę pasirinkti domėjimosi sritį ir ją giliau studijuoti“ (KTU. Autorių kolektyvas. 2002)

Gabių vaikų ugdymo metodai ir būdai

„Mokslininkai (Gage ir Berliner, 1994; Southern, Jones ir Stanley, 1993) nurodo tris ugdymo turinio įsisavinimo ir pateikimo prasme naudojamas gabių vaikų mokymo strategijas – spartinimą, praturtinimą ir diferencijavimą. <.>spartinimas gali būti tokių rūšių:

1. ankstyvesnis priėmimas į mokyklą,

2. akademinių metų “peršokimas,” kai vaikas mokosi visų ar tam tikrų dalykų su vyresniais vaikais,

3. atskirų mokomųjų dalykų mokymasis su vyresniais pagal amžių vaikais,

4. turinio įsisavinimo spartinimo, kai vaikas kartu su kitais bendraamžiais mokosi aukštesniu lygiu,

5. nuolatinio progreso. Šiuo atveju moksleiviui yra duodama atitinkama mokomoji medžiaga, kai tik jis jai yra pasirengęs“ (KTU. Autorių kolektyvas. 2002).

Socialinių mokslų daktarė D.Aukštkalnytė gabių vaikų mokymo strategiją įvardija kaip „pagreitinimą“ ir „dalykinį pagreitinimą“: „Kadangi talentingieji gali pradėti mokytis mokykloje jau žinodami didžiąją ddalį to, ko mokoma pradinėse klasėse, ir kadangi jie mokosi greitai, būtinas tam tikras pagreitinimas. Kai kuriems vaikams kai kuriose situacijose geriausias pasirinkimas- peršokti klasę. Vaiko mokymas su vyresniais vaikais, turinčiais tuos pačius interesus, gali būti socialiai ir intelektualiai naudingas bei rezultatyvus, pritaikius tinkamą programą. <.>

Kai kurie vaikai pradeda mokytis anksčiau, kiti peršoka kelis mokymo lygius pradiniame ar net viduriniame etape. Vienų metų praleidimas retai kada padeda, nes skirtumas tarp dviejų klasių programų yra pernelyg mažas. Klasių peršokimas nėra paprastas, bet leisti talentingiems vaikams pasilikti atitinkančioje tik kelis ar išvis jokių jo poreikių neatitinkančioje klasėje, gali sukelti rimtą ir ilgalaikę žalą.

Kita pagreitinimo rūšis yra dalykinis pagreitinimas. Vaikas gali mokytis matematikos pagal ketvirtos klasės programą, skaityti pagal antros klasės programą, o kūno kultūroje dalyvauti su bendraamžiais. Ši pagreitinimo rūšis atsižvelgia į talentingųjų intelektualinio amžiaus skirtybes. Toliau paslankiai taikydamiesi, jūs galite lankyti vakarinius ar savaitgalio būrelius vidurinėje mokykloje, arba paprašyti mokyklos praplėsti to dalyko programos apimtį paprastose klasėse. Vaikas gali eiti į mokyklą su bendraamžiais tik rytais arba tik popietėmis. Šis metodas reikalauja iš mokyklos ir tėvų paslankumo ir gali sukelti tokių praktinių problemų, kaip tvarkaraštis ar mokyklos transportas, bet kartais jis tenkina labiau nei kelių klasių peršokimas, nes vaikas bbent dalį laiko praleidžia su bendraamžiais“ .

„Mokymo turinio turtinimas, išplėtimas – kita gabių vaikų mokymo galimybė.

Mokymo turinio diferencijavimo prasme <.> nurodomos keturios galimybės, kaip mokytojas gali diferencijuoti mokymą, dirbdamas mišriose gabumų požiūriu klasėse:

1. teikti mokiniams skirtingas pagal sudėtingumo lygį užduotis;

2. teikti bendras užduotis, bet reikalauti skirtingo jų atlikimo lygio;

3. teikti vaikui galimybę įsisavinti kursą jo paties tempu;

4. teikti vaikui papildomas užduotis, siekiant praplėsti žinias ir įgūdžius.

Mokant gabius vaikus, nepakanka vien intensyvinti mokymosi tempą, praplėsti ir praturtinti mokymo turinį, jį diferencijuoti. Siekiant padėti pilnai atsiskleisti gabių vaikų potencialiosioms galioms, reikia keisti ne tik mokymo turinį, bet ir jo įsisavinimo organizavimo metodus“ (KTU. Autorių kolektyvas. 2002).

Gabiems vaikams mokykloje kylantys sunkumai

„Pasak JAV psichologių C. A. Takacs ir M. B. Karnes, vaikams mokykloje dažniausiai kyla elgesio problemų, poreikis būti pripažintiems, noras pasišaipyti iš kitų, traukti juos per dantį, neigiamas klasės draugų nusistatymas, nepakantumas autokratiniam vadovavimo stiliui, „Aš“ vaizdo ir savęs vertinimo problema. Glaustai kiekvieną iš jų aptarsime.

1. Elgesio problemos. Mokytojų ir vaikų nepasitenkinimą gali kelti gabių vaikų sugebėjimas greičiau negu kiti atsakyti į užduotą klausimą, noras pertraukti pašnekovą, nesugebėjimas dėl nekantrumo išklausyti kitus, spontaniškumas, įprotis „pataisyti“ pašnekovą ir t. t.

2. Poreikis būti pripažintiems būdingas visiems žmonėms, tačiau gabūs vaikai, išsiskiriantys greita orientacija, iš karto

pagavę pasakojimo ar anekdoto esmę ir nelaukdami pabaigos, patys skuba papasakoti patirtus panašius išgyvenimus, dažnai nepalyginti gyviau ir įdomiau. Tai irgi gali kelti kitų nepasitenkinimą, net antipatiją.

3. Gabūs vaikai dažnai būna kandūs, mėgsta pasišaipyti iš kitų. Tačiau dažniausiai šis jų noras tėra gynyba, todėl būtina ieškoti gilesnių tokio elgesio priežasčių. Paprastai gabus vaikas jaučia nuolatinę širdgėlą ar kančią. Jį nuolat kažkas skaudina. Beje, šmaikščiai ar kandžiai atsikirsti dažniausiai pavyksta dėl dviejų priežasčių: a) vaikų vaizduotė ir žodynas labai turtingi; b) vvaikai geba įžvelgti pačias pažeidžiamiausias pašnekovo vietas.

4. Neigiamas klasės draugų nusistatymas, nes pastariesiems atrodo, kad gabūnas bet kokiom priemonėm siekia išsiskirti.

5. Nepakantumas autokratiniam vadovavimo stiliui (kartais dar vadinamam imperatyviu, t. y. paremtu komandomis). Toks bendravimas ugdo pasyvų paklusnumą, priklausomumą ir konformizmą, o ilgainiui sukelia ir pasyvų vaiko priešinimąsi: nors ir klauso komandų, viską daro vangiai ir lėtai. Vaikas atvirai nesipriešina, bet visomis įmanomomis priemonėmis siekia laimėti laiko: „Betgi aš dar nebaigiau“ ir pan. Tik demokratinis vadovavimo stilius ugdo vvaiko iniciatyvumą. Dėl to visuomet būtina išklausyti jo argumentus.

6. „Aš“ vaizdas ir savęs vertinimas. Dažniausiai save vertiname, kaip mus vertina mums reikšmingi žmonės. Jeigu jie vertina teigiamai, pavyzdžiui: „Tu gali“, „Esi stiprus“, – tai skatina teigiamą „Aš“ vaizdą ir savęs vvertinimą. Jeigu neigiamai, pavyzdžiui: „Verkti berniukui gėda“, „Esi žioplas“ ir t. t., – neskatina“ (Grakauskaitė D., internetas).

Gabus vaikas ir socialinė aplinka

„Kiekvieno žmogaus esminis požymis yra tas, kad jis suauga su esamos visuomenės gyvenimo įpročiais ir kultūra. Skiriasi ne tik pačios visuomenės, bet ir vienoje visuomenėje egzistuoja nemaži gyvenimo suvokimo skirtumai pagal tai, kas svarbu gyvenime. Žmogaus esybės užduotis – rasti savo kelią, rasti pusiausvyrą tarp savo galimybių bei norų ir visuomenės galimybių bei reikalavimų. Šis prisitaikymo procesas – ir tai yra esmė – gali tapti sunkia užduotimi ir našta, jeigu tik atstumas tarp individo ir jo aplinkos kai kuriuo požiūriu pasidaro per didelis“ (Monks F.J., Ypenburg I.H., p. 33-34).

„Didelę reikšmę turi ir artimiausios aplinkos, kurioje ugdomi gabūs moksleiviai, socialinis-psichologinis klimatas. ĮĮvairių autorių tyrimų duomenys rodo, kad aukštus gebėjimus turintiems moksleiviams dažnai kyla socialinės adaptacijos problemų. Visų pirma jas sukelia tai, kad savo bendraamžius intelektine branda toli pralenkę vaikai netenka referentinės grupės, su kuria galėtų identifikuotis. Tuo tarpu paauglystėje identifikacija su grupe yra vienas iš svarbiausių poreikių. Gabiam vaikui gali kilti aštri pasirinkimo problema: ar rinktis bendraamžių grupės palaikymą, ar laimėjimus akademinėje sferoje. Antra, realizuodami didelius gabumus moksleiviai dažnai patenka į įvairias varžymosi situacijas – dalyvauja olimpiadose, konkursuose, laiko atrankinius, stojamuosius ttestus ir pan., o tai sukelia didelę įtampą, stresą. Jiems taip pat tenka išgyventi stresą dėl nepalankaus bendraamžių požiūrio į tai, kad gabiesiems rodoma daugiau dėmesio, jiems sudaromos kitokios nei visiems likusiems sąlygos. Aplinkiniai pernelyg dažnai bando gabiesiems „parodyti jų vietą“, nepelnytai kritikuodami, neva taip siekdami apsaugoti juos nuo galimo išpuikimo. Tai gali sukelti gabių moksleivių savęs vertinimo krizę. Pagal socialinio pasitikėjimo ir savęs priėmimo skales gabūs moksleiviai save vertina neaukštai. Gabūs moksleiviai anaiptol nėra tie, kurie „neturi jokių problemų“ ir kurie vis tiek „išsikapstys patys“.

<.> Neišspręstos socialinio prisitaikymo problemos gali turėti lemiamą įtaką tam, kad dideli gabumai taip ir liks neatskleisti, arba jų realizavimas nusikels į žymiai vėlesnį asmenybės raidos etapą.

Svarbūs ugdymo proceso dalyviai yra ir moksleiviai – gabiųjų savo bendraamžių klasės, mokyklos draugai. Svarbios jų nuostatos aukštų akademinių laimėjimų atžvilgiu, gebėjimas toleruoti išsiskiriantį elgesį, tai, kad mokytojai kai kuriems moksleiviams rodo išskirtinį dėmesį ir pan. Šios nuostatos kuria klasės ar kitokios bendraamžių grupės socialinį – psichologinį klimatą ir, be abejonės, yra reikšmingas gabumų realizavimą lemiantis veiksnys“ (Autorių kolektyvas. KTU. 2002).

Dar vienas itin svarbus veiksnys – šeimos įtaka vaikui.

Edita Navickaitė straipsnyje “Kodėl „sudega“ vunderkindai“ rašo, jog tėvai, pastebėję savo vaikų talentus, elgiasi dvejopai: nesąmoningai leidžia nunykti ggabumams arba, priešingai, ugdo juos. Gabus vaikas dažnai būna aktyvus, judrus. Tėvai nejučia ima riboti vaiko judrumą. Tačiau judant vystosi ne tik raumenys, bet ir nervų sistema, jausmai bei mąstymas. Aktyvus vaikas labiau išsivystęs už tinginį ar tylenį. Apie tai tėveliai ne visada susimąsto. Nuo pat tų dienų, kai vaikas ima vaikščioti, slopina jį: ,,Negalima, neskubėk, neliesk, pargriūsi, užsigausi.”Pastebėta, kad talentingi vaikai mažai bendrauja su bendraamžiais, tačiau labai mėgsta kalbėtis su suaugusiaisiais, nuolat jų klausinėja: kas? kur? kodėl? kada? kaip? Jie sprendžia tas pačias problemas kaip ir patys protingiausi filosofai. O ką atsako tėvai? ,,Nelįsk, neturiu laiko, užaugsi – sužinosi, daug žinosi – greit pasensi.” Į kiekvieną klausimą reikia atsakyti, nors tai ir reikalauja kantrybės. Vaikui paaugus, verta skatinti jį savarankiškai ieškoti atsakymo. ,,O kaip tu pats manai?”

Kad gabus vaikas jaustųsi gerai, labai svarbu tėvams priimti vaiką tokį, koks jis yra, patarti ir paskatinti, padrąsinti veikti, ugdyti įprotį pasikliauti savo jėgomis, sugebėjimą įvertinti savo ir kitų privalumus, atsakyti už savo poelgius.

Bet didžiausia pagalba, kurią galima suteikti talentingam vaikui ar vaikams, galima nusakyti vienu sakiniu: vaikams reikia suteikti saugius, ramius namus, tvirtovę, kurioje jie jaustų meilę. Užaugę saugioje aplinkoje, jie sugebės suderinti savo išskirtinumą ir paprastų mirtingųjų laimę

Išvados

Sąvoką „gabūs vaikai“ ddaugelis sieja tik su nedidele vaikų grupe, o kartais ugdyti gabų vaiką kliudo išankstinės nuostatos apie gabius vaikus. Ugdant vaiką, būtina atsižvelgti į jo asmeninius sugebėjimus, pagal galimybes kiekvienam sudaryti individualią ugdymo programą. Kiekvieno vaiko gabumai atsiskleidžia skirtingai. Gabių vaikų ugdymas priklauso nuo visuomenės požiūrio į juos, auklėjimo šeimoje bei mokyklos įtakos. Tėvai dažnai nepastebi ir neįvertina savo gabių vaikų, sumenkina jų intelektualinius ir socialinius pasiekimus.Taigi atsakomybė už gabių vaikų ugdymą tenka visiems – ir mokyklai, ir tėvams.

Talentingo vaiko auginimas gali būti ekstazė, agonija ar bet kuris tarpinis variantas. Suaugusieji turi balansuoti ant beveik neįmanomos ribos – nespausdami palaikyti vaiko gebėjimus, nepervertindami juos branginti, nekonkuruodami būti autoritetu. Tai gali sukelti fizinį ir emocinį išsekimą bei intelektualines pastangas. Po pirmosios pasididžiavimo bangos tik retas tėvas supranta, kad jo problemos daug kuo panašios į tėvų, auginančių neįgalų vaiką, problemas. Mūsų pasaulis neprisitaiko prie skirtumų ir nesvarbu, ar šie skirtumai kyla dėl pertekliaus ar dėl trūkumo.

LITERATŪRA:

1. Aukštkalnytė D. Talentingas vaikas šeimoje. Tavo vaikas Nr. 3, 1999

2. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius: „Margi raštai“, 2002.

3. Monks F.J., Ypenburg I.H. Mūsų vaikas nepaprastai gabus. Kaunas: „Šviesa“, 2003.

4. Butkienė O.G. Intelektas ir Gabumai – didelė mažos tautos vertybė . Gimtasis žodis. http://gimtasiszodis.w3.lt/butkien_04_1.htm

5. Grakauskaitė D. Gabus vaikas šalia mūsų. Mokykla-šeima-visuomenė

http://gimtasiszodis.w3.lt/grakausk_04_1.htm

6. Autorių

kolektyvas. Itin gabių vaikų ugdymo situacijos Lietuvoje analizė. KTU. Vilnius – Kuanas, 2002.

http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/Idalis_gabiu.doc

7. Edita Navickaitė. Kodėl „sudega“ vunderkindai?

http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=195

8. Indigo vaikai. http://www.indigo.home.lt/