Z. Froido knygos „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ recenzija

Zigmundo Froido knyga “Kasdieninio gyvenimo psichopatologija” skirta ne tik gydytojams psichoterapeutams, bet ir visiems skaitytojams, kuriems smalsu paaiškinti iš pirmo žvilgsnio akivaizdžias mūsų gyvenimo situacijas.. Austrų gydytojas Zigmundas Froidas, gyvenęs XIXa. pab. ir XXa. pradž. yra garsus psichiatras, psichologas ir filosofas. Jo – psichoanalizės pradininko – nuopelnai svarbūs visai žmonijai. Ypač vertinamas Z. Froido santykinis psichinės žmogaus veiklos padalijimas į sąmonę bei pasąmonę ir pastarosios, kaip instinktų reiškimosi sferos, akcentavimas. Jis rakto į žmogaus dvasinį gyvenimą ieškojo ne fiziologijoje ar ssąmonėje, o pasąmonėje. Z.Froidas bandė nagrinėti pacientų vidinių konfliktų esmę, išaiškinti ją ir kartu įveikti ligos priežastį, taigi – padėti žmogui. Trumpai tariant, knyga yra apie užmiršimą, kalbos klaidas, supainiojimus, prietarus ir apsirikimus.

Turiu prisipažinti, kad knygų nemėgstu skaityti, ir dar labiau kai jas reikia skaityti iš reikalo. Visgi paėmusi į rankas Z. Froido knygą “Kasdieninio gyvenimo psichopatologija” vyliausi, kad ji pateisins mano lūkesčius ir ją visgi bus įdomu skaityti. Pradžioje perskaičius pavadinimą maniau, kad knygoje bus rašoma man nesuprantama kalba pparašyta su begales terminų, sudėtingų išsireiškimų. Tačiau pirmas įspūdis buvo klaidingas. Apsirikau. Vos įpusėjusi skaityti pirmąjį skyrių ,,Tikrinių daiktavardžių užmiršimas“ „užsikabliavau“, mano viltys pasiteisino ir skaityti iš tiesų buvo įdomu. Rašoma pirmuoju asmeniu ir nagrinėjama problema pateikiama, sprendžiama asmenine autoriaus ppatirtimi. Nagrinėjama tiksliai ir nuosekliai, pateikiama konkrečių pavyzdžių, kuriuose radau atitikmenų ir savo gyvenime, savo kasdienybėje. Kaip ir gyvenime, ne viskas , mano nuomone, šioje knygoje „nudažyta rožine spalva“. Norėčiau paminėti keletą minusų, kurie trukdė įsigilinti ir gerai suvokti tekstą. Pirma, tai, kad dauguma pavyzdžių, terminų, frazių (Signorelli, exoriar(e), keimt, Denklehler ir kt.) yra ne gimtąja kalba. Nors išnašos plačios, išsamios, tas klaidžiojimas, šokinėjimas tai prie teksto, tai prie „vertalo“ puslapio apačioje sunkino teisingą supratimą. Antra, asmeniškai man, kai kuriuose skyriuose buvo per daug pavyzdžių. Manau visų įsidėmėti neįmanoma, o jų gausa trukdė deramai įsiminti, nors keletą, todėl skaitydama, pasižymėdavau mano manymu esminius dalykus. Daugiau minusų nepastebėjau. Mažiau ar daugiau temos įsiminė. Net nebepastebėjau kaip verčiau puslapį po puslapio. Nors kknygą sudaro 12 skyrių, kurie nėra labai trumpi, ją perskaičiau labai greitai.

Pirmasis skyrius „Tikrinių daiktavardžių užmiršimas“ – aktualus man asmeniškai, nes su šiuo reiškiniu pati gan dažnai susiduriu, todėl įdomu buvo perskaityti išsilavinusio, intelektualaus žmogaus mėginimą, bandymą tai paaiškinti. Net neįsivaizdavau, kad vardo užmiršimas rodo, tam tikrą nusiteikimą jį pamiršti, arba prieš tai buvusį slopinimo procesą. Iki šiol teikdavau, kad vardo ar kito tikrinio daiktavardžio užmiršimas yra tiesiog atminties spraga, kai tiesiog jį pamiršti ir tiek. Įdomu buvo stebėti kaip ZZ. Froido pateiktuose pavyzdžiuose gimsta vietovardžių ir kt. pavadinimų klaidingi prisiminimai, kaip šie pakaitalai, mūsų pačių užšifruojami, slepia tikrąjį vardą.

Antrasis ir trečiasis skyrius nebuvo tokie aktualūs, nes nesistengiu mokintis citatų, frazių, eilėraščių , juolab ne gimtąja kalba. Mano nuomone, nelogiška gyventi kažkieno mintimis, kai nemokame reikšti savųjų.

Anot autoriaus, „vardas užmirštamas (tiksliau – užkrinta, laikinai pamišta) tada, kai, norint jį atgaivinti, sutrukdo nežinoma ir kartu nesąmoninga minčių seka“. Savo teorijas pagrindžia arba paneigia, jas išbandydamas su nepažįstamais ir kitais ,jį supančiais žmonėmis. Galima išskirti dvi pagrindines vardo užmiršimo priežastis, atvejus: kai pats vardas susijęs su nemaloniais prisiminimais arba kai jis siejamas su kitu, turinčiu tą patį nemalonų poveikį. Taip pat reiktų pridurti, sąmoningą nenorą tą vardą įsiminti. Beje, labai patiko pastebėjimas autoriaus, kad „iškraipyti vardą – tai tas pats, kaip užmiršti, tiksliau – primas žingsnis užmirštant“. Visiškai su tuo sutinku.

Ketvirtasis skyrius “Maskuojantis vaikystės prisiminimų pobūdis” privertė į savo vaikystės prisiminimus pažvelgti truputėli kiek kitaip. Nors pavyzdžiai tik trys, bet pastarieji privertė susimąstyti. Dažnai pagalvodavau, kodėl prisimenu tą, o ne kitą vaikystės laikotarpį, etapą, įvykį, kodėl visiškai neprisimenu savęs darželyje, nors prisimenu įvykius iš anksčiau ir t.t. Visa tai man paaiškino Z.Froido frazė: “Žmogus dažniausiai išlaiko nereikšmingus ankstyvos vaikystės pprisiminimus, o svarbūs, stiprūs ir jaudinantys to meto išgyvenimai suaugusiojo atmintyje nepalieka jokio pėdsako“. Su šiuo teiginiu, žinoma, visiškai nereiktų sutikti, nes kaip jis pats pabrėžia, kad taip atsitinka ne visada.

Riktai (kalbos klaidos), skaitymo ir rašymo klaidos, mano nuomone, daugeliui aktualios temos. Ne vienas iš mūsų kasdien susiduriame su šia problema (dažnai supainiojami priešingos reikšmės žodžiai, išsiveržia tai, ką norime nutylėti.). Aiškindamas šių fenomenų priežastis remiasi ir kitų autorių knygomis( Wundto „Tautų psichologija“, I tomas, 1900 m.). Riktų atsiradimą aiškina, kaip nesąmoningų minčių atsiradimą apie visai kitus dalykus. Wundtas teigia, kad žmonės daug dažniau sulysta rašydami, nei kalbėdami, nes rašant mintys dėstomos lėčiau.

Tai pat labai sudomino septintasis skyrius “Įspudžių ir ketinimų užmiršimas”, kuris man kažkiek panašus į ketvirtąjį. Žinau, kad užmiršimas – tai spontaniškas procesas, trunkantis tam tikrą laiką ir tai dažnai galima paaiškinti dėmesio nusilpimu. Bet Z.Froidas pakeitė mano nuomonę. Jis teigia, kad visus užmiršimo atvejus galima pagrįsti nenoro motyvu. Tai pat dėl objektyvios būtinybės ir neprisipažinto vidinio priešiškumo užmirštama padaryti ką nors kito labui. Svarbesni ketinimai užmirštami tada, kai jiems priešinasi neaiškūs motyvai. Taigi, perskaičiusi šį skyrių supratau, kodėl dažnai pamirštu tai, ko nenoriu daryti.

VIII ir X skyriai apie apsirikimus, nors aktualūs, bet ,asmeniškai man, nebuvo įdomūs. Pasigedau iišsamesnių apibendrinimų.

Devintame skyriuje apie simptominius ir atsitiktinius veiksmus suintrigavo autoriaus pasakyta mintis, jog negalima pasirinkti žodžių, kuriais norime išreikšti savo mintis: „minčių išraiškos forma slepia didesnę, dažnai nesuvoktą prasmę. Jei žmogus perdėtai vartoja tam tikrus posakius, neretai paaiškėja, jog tuo metu jis galvoja apie tai, kas jaudina“. Niekada apie tai nepamąsčiau. Ši jo mintis man buvo tikrai netikėta.

Nelabai norėčiau sutikti su Z.Froido vienuoliktame skyriuje “Kombinuotos klaidos” išreikštomis mintimis, kad daikto nukišimas – užmiršimas – sudaužimas yra nuslopinto nenoro išraiška. Aš dažnai būnu tokia išsiblaškiusi ir skubu, kad beveik visada ko nors nerandu, pasiimu ne tą daiktą arba iš vis jo nepasiimu. Taigi, nemanau, kad kiekvieną mano tokį apsirikimą būtų galima paaiškinti nenoro išraiška. Mano manymu, čia kaltas mano neapsižiūrėjimas ir išsiblaškymas. Kita vertus šis skyrius neatskleidė nieko naujo, kas nebūtų paaiškėja skaitant sekančiose skyriuose. Pateikti pavyzdžiai parodo, jog niekaip sąmoningai nepavyksta išvengti klaidų, suklydimų.

Paskutiniame skyriuje pateikiamos bendros pastabos, prietarų esmė, ir kodėl nereiktų jais vadovautis, paaiškinimai autoriaus teiginių, išvados.

Taigi, pabaigoje norėčiau pasakyti, kad Z.Froido knyga “Kasdieninio gyvenimo psichopatologija” man suteikė galimybę į savo gyvenimą pažvelgti kiek kitaip. Knygoje radau keleta atsakymų į klausimus, kurių pati nebūčiau išanalizavusi ir atsakiusi. Turėjau progą pamąstyti, kodėl kartais elgiuosi taip, o ne

kitaip. Be to, ši knyga pakeitė mano nuomonę apie psichologinio turinio leidinius. Nors ši knyga rašyta seniai, ir iki šiol psichoanalizės srityje jau pasiekta kur kas daugiau, tačiau išsilavinęs žmogus turi pažinti ir Pradžią. Perskaityti ar ne šią knygą, rekomenduočiau tiems, kas tikrai to domisi. Ne visi tai gali lengvai „suvirškinti“. Į domiausia tai, kad ši knyga išryškina visišką motyvaciją mūsų klaidų, kalbos sutrikimų ir t.t., nors šių motyvų mūsų sąmonė ir nesuvokia.