Dokumentas mano gyvenime

ĮŽANGA

Šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama didelė įvairovė dokumentų. Su daugeliu iš jų mes susiduriame kiekvieną dieną. Tokie dokumentai tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, be jų neįsivaizduojame savo dienotvarkės, planų. Nemaža dalis dokumentų tampa aktualūs ir reikalingi tik tada, kai iškyla specifinės problemos, susijusios su tam tikros srities veikla, o dalis dokumentų taip ir lieka nepažinti bei nesuvokti. Todėl šio darbo tikslas yra:

v bendrais bruožais supažindinti su dokumento sąvoka,

v išsiaiškinti dokumento svarbą bei panaudojimą.

Verta pastevėti ir tai, kad dokumento samprata, reikšmė, panaudojimas llabai kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus etapų, jo išsilavinimo. Taigi dar keli šio darbo tikslai:

v aptarti žmogaus amžiaus etapus ir jų sąryšį su dokumentais,

v bendrais bruožais aptarti dokumentų suvokimą priklausomai nuo įgyto išsilavinimo.

Kad visa tai būtų lengviaus padaryti, darbe bus apibūdinti mano gyvenimo bei mokymosi etapai, pradedant gimimu ir baigiant dabartimi, t.y. devynioliktaisiais mano gyvenimo metais.

DOKUMENTO SĄVOKA

Dokumento sąvoka kilusi iš lotynų kalbos ir reiškia ,,įrodyti, parodyti”.

v Dokumentu vadinama bet kokioje materialioje laikmenoje tam tikra ženklų sistema užfiksuota informacija, kuri gali būti perduodama eerdvėje ir laike ( Zinkevičienė J. ,,Dokumentotyrs pagrindai”).

v Dokumentu vadinama medžiaginė laikmena su joje įrašyta informacija, skirta saugoti ir vartoti (,,Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodynas”).

v Dokumantas – tai laikmena, kurioje fiksuojama informacija ( ,,Knygotyros” enciklopedinis žodynas”).

DOKUMENTAI PIRMAISIAIS GYVENIMO METAIS

Mažas žmogus, ateidamas į ppasaulį jau vien savo atėjimu, net to ir nesuprasdamas, tampa informacijos vartotoju bei skleidėju, todėl visai nenuostabu, kad jis pirmajame gyvenimo etape susiduria su laikmenomis, kuriose fiksuojama informacija, t.y. dokumentais.

Vienas iš pirmųjų mano tokių dokumentų yra gimimo kortelė. Ji pakabinama naujagimiui ant rankytės ir kaklo su vaiko numeriu, gimimo data, lytimi bei svoriu, mamos vardu, pavarde, tėvavardžiu. Tokia informacija pasižymi dideliu glaustumu, tikslumu, relevantumu (informacija atitinka poreikius), ją galima laikyti pirmine, nes tai yra informacija, užfiksuota materialioje laikmenoje, tiesiogiai fiksuojanti gimimo faktą (pagal pirminio dokumento apibrėžimą).

Dar vienas reikšmingas pirmojo gyvenimo etapo dokumentas – gimimo liudijimas. Jis yra itin svarbus, nes šis dokumentas liudija žmogaus tapatybę. Tai nėra nei kopija, nei nuorašas, todėl šį dokumentą taip pat laikysime pirminiu šaltiniu. Gimimo lliudijimą galima priskirti oficialiems (pagal visuotinę dokumentų paskirtį), asmeninio naudojimo, lakšto formos dokumentams.

Prie panašių dokumentų galima paminėti ir krikštynų liudijimą, jis taip pat yra pirminis, oficialus, lakšto formos dokumentas, tačiau jo juridinė galia yra mažesnė nei gimimo liudijimo.

Pirmajame žmogaus gyvenimo etape sutikti dokumentai dažniausia yra oficialūs, pirminiai. Šie dokumentai liudija pagrindinius faktus apie vaiko būklę, sveikatos pakitimus, tiesiog konstatuoja pagrindinius gyvenimo faktus. Gimimo liudijimas yra svarbus ne vien dėl to, kad tai pirminis dokumentas, tačiau ir dėl šio dokumento svarbos ttolesniuose gyvenimo etapuose, nes gimimo liudijimas yra svarbiausias vaiko dokumentas iki jam sulaukus pilnametystės. Nors pačiam naujagimiui šis dokumentas yra visiškai nesvarbus todėl, kad nesuformuoja jokio požiūrio ar supratimo apie pačius dokumentus, jų įvairovę, subtilumus bei paskirtį, nes pirmojo savo gyvenimų etapo tiek aš, tiek visi kiti kūdikiai neatsimena. Taigi ir mano gyvenime patys pirmieji dokumentai man suteikė tik pagrindinę informaciją apie mane, nustatė tapatybę, tačiau gebėjimo vertinti ir analizuoti dokumentus dar neturėjau. Tam, kad atsirastų bent primityvus supratimas apie dokumentus, reikalingas ir primityvus mąstymas. Šis gyvenimo etapas bus aptartas tolimesniame skyrelyje.

IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS DOKUMENTAI

Kartu su kalba, pasaulio bei daiktų pažinimu imasi formuotis ir supratimas apie dokumentus. Jis dar labai menkas, tačiau daiktai jau bandomi vadinti tikraisiais vardais, jie imami klasifikuoti pačiais primityviausiais būdais: pradedamos skirti spalvos, formos.

Vienas iš populiariausių mano ikimokyklinio amžiaus žaislų – atvirutės. Jau tada aš pati nesuprasdama klasifikavimo reikšmės, bandydavau rūšiuoti atvirutes (kitaip tariant dokumentus) vienu iš labiausiai paplitusiu dokumentų apdorojimo būdu – klasifikavimu. Klasifikavimas – tai dokumentų apdorojimo metodas, skirstant dokumentus į klases, poklasius ir smulkesnius skirsnius pagal bendrus požymius ( Zinkevičienė J. ,,Dokumentotyrs pagrindai”). Atvirutes klasifikavau pagal atviručių dydį, spalvą, paveikslėlio formą. Šis procesas buvo atliekamas žaidimo forma, todėl ir pačio klasifikavimo samprata man prilygo žžaidimui. Žaisdama sugebėdavau skirti ne tik atvirutes, bet ir garsinius, rašytinius, regimuosius dokumentus.

DOKUMENTŲ SUVOKIMAS PRADINĖJE MOKYKLOJE

Viena iš pagrindinių mokyklos funkcijų – mokyti, ugdyti vaikų moralę. Žinios mokykloje daugiausia perteikiamos knygine forma, taigi ateidamas į mokyklą, mažametis yra supažindinamas su dar vienu dokumentotyros nagrinėjamu objektu – knyga.

Knygos sąvokos apibrėžimo pirmieji bandymai siekia XVIII a. Paryžiuje 1740 m. išleistame ,,Didžiajame istoriniame žodyne” rašoma: “Knyga – tai rinkinys tam tikro skaičiaus sujungtų lapų, kuriuose kas nors parašyta ar išspausdinta” (Zinkevičienė J. ,,Dokumentotyrs pagrindai”).

Knyga – tai įvairaus formato susegtų lapų pavidalo dokumentas, grafiniais ženklais fiksuojantis ir pateikiantis semantinę informaciją ( Stonienė V. ,,Knygotyros pagrindai”).

Knyga – tai dvasinio visuomenės gyvenimo ir materialinis kultūros produktas. Kaip dvasinis kultūros reiškinys, ji yra visuomeninio-politinio, literatūrinio, mokslinio ar gamybinio turinio veikalas (Stonienė V. ,,Knygotyros pagrindai”). Knygos turinyje atsispindi žmonijos mintys, idėjos, kurios nulemia knygos vaidmenį visuomenėje.

Šiame mano gyvenimo etape bus aptariamos daugiau mokomojo turinio knygos. Viena iš tokių – vadovėlis. Jį galima klasifikuoti pagal turinį. Tokių knygų turinys dažniausia susideda iš tekstinės ir grafinės informacijos. Tekstas išdėstytas skyriais ar net poskyriais. Vartojama mokslinė-populiarioji leksika, kad pradedančiam mokytis vaikui pateikta informacija būtų lengvai suprantama. Pagal visuomeninę paskirtį vadovėlius galima priskirti mokymo dokumentų grupei. Mokymo dokumentai – tai dokumentai, ppublikuojantys susistemintas tam tikros srities mokslines žinias, pateiktas patogia dėstyti ir suvokti forma (Zinkevičienė J. ,,Dokumentotyrs pagrindai”).

Dar vienas man itin reikšmingas pradinės mokyklos dokumentas, turintis ryšį ir su kitais mokymosi bei gyvenimo etapais – mokinio pažymėjimas. Šis reikšmingas asmens tapatybę liudijantis pirminis dokumentas pateikia glaustą informaciją apie mokinį (vardas, pavardė, nuotrauka, gimimo metai, mokyklos pavadinimas, galiojimo laikas). Mokinio pažymėjimas pasižymi keliomis informacijos savybėmis. Jis yra tikslus, pateikiama glausta informacija, atitinkanti vartojimo pobūdį. Kalbant apie tokius dokumentus, reikėtų paminėti ir mokinio pažymių knygelę. Minėtas dokumentas yra pirminis oficialus, asmeninio naudojimo dokumentas, kurio tikslas – susisteminti ir apžvelgti mokymosi rezultatus. Pažymių knygelė pagal forma priskiriama knyginiams, o pagal sudarymo stadijas – orginaliems dokumentams. Tiek knygos, tiek mokinio pažymėjimas ar pažymių knygelė turėjo ir turi nemažai reikšmės mano gyvenime. Visų pirma – tai dokumentai, padedantys man suvokti save kaip asmenybę, turinčią tam tikras teises, pareigas bei privilegijas visuomenėje. Knygą bei pažymių knygelę aš tapatinau su mokslu, o šis siejasi su pareiga, kurią privalo atlikti kiekvienas mokinys – mokytis. Mokinio pažymėjimas nustatė tam tikras teises ir privilegijas.

Žinios, įgytos pradinėje mokykloje, suteikė galimybę klasifikuoti dokumentus ne tik pagal tam tikrą formą ar spalvą, bet ir pagal turinyje pateiktos medžiagos pobūdį. Vienas iš tokios

klasifikacijos pavyzdžių – knygų dėliojimas į stalčius pagal mokykloje dėstomas disciplinas ( matematika, gamtos mokslai. lietuvių k. ir t.t).

Būtina paminėti ir kitus šaltinius, su kuriais susidūriau mokyklos suole – tai diktantai, vadovėlyje pateiktos medžiagos raštiški atpasakojimai, rašinėliai. Šie darbai taip pat priskiriami dokumentams, tačiau jie nuo pažymių knygelės ar mokinio pažymėjimo skiriasi tuo, kad rašinėliai – antriniai šaltiniai, o mokinio pažymėjimas – pirminis. Antriniais šaltiniais galima vadinti ne tik atpasakojimus, bet ir referatus. Šis terminas bus aptariamas tolesniame skyrelyje.

DOKUMENTŲ SSĄVOKA AUKŠTESNĖSE KLASĖSE

Didėjantis informacijos kiekis neleido apsiriboti vien vadovėliniais dokumentais, rašinėliais ar atpasakojimais, todėl aktualūs tapo įvairios paskirties dokumentai. Daug dėmesio skyriau vis populiarėjantiem kompiuteriniams dokumentams. Kompiuteriniai dokumentai – tai dokumetai kuriuose informacija fiksuojama kompiuterio laikmenoje (Zinkevičienė J. ,,Dokumentotyros pagrindai”). Prie tokių dokumentų galima priskirti diskelius, kompaktinius diskus (CD – ROM).

Susipažinau ir su vienu iš antrinių dokumentų – referatu, kurio pagrindinis tikslas – orientuoti mokslininkus ir specialistus žinių sraute. Referatas – tai sutrumpintas pirmojo šaltinio, turinio išdėstymas, apimantis pirminiame dokumente ppateiktus faktus ir išvadas. (Zinkevičienė J. ,,Dokumentotyros pagrindai”). Referatai gali būti pažintiniai (antriniai dokumentai, kuriuose trumpai pateikiamas darbo tikslas, metodai, rezultatai ir išvados), indikaciniai (dokumentai, nurodantys pagrindinius pirminio šaltinio aspektus), monografiniai (dokumentai, parengti naudojantis vienu šaltiniu), suvestiniai (dokumentai, apžvelgiantys keleta rreferatų, turinčių panašią tematiką), paprastieji (parašyti tradicine forma), telegrafiniai (parašyti vartojant prasminius žodžius), kompiuteriniai (parašyti atrenkant pačius informatyviausius teksto fragmentus). Mokykloje man daugiau teko susipažinti su pažintiniais, paprastaisiais referatais, informaciniais dokumentai (enciklopedijomis, žodynais, žinynais) bei oficialeisiais dokumentais (įstatymais, programomis, Lietuvos valstybės konstitucija). Kalbant apie oficialiuosius dokumentus galima paminėti brandos atestatą. Šis dokumentas lakšto formos, jame pateikiama itin tiksli informacija. Galiu drąsiai teigti, jog brandos atestatas – bene svarbiausias ir reikšmingiausias dokumentas mano gyvenime. Šį dokumentą galėčiau pavadinti tolesnio gyvenimo pasirinkimo dokumentu, kuris kartu užkrauna ne tik atsakomybės naštą, bet ir įpareigoja atsakingai elgtis.