Lietuvių kalbos istorija
Turinys
Įvadas………………………… 3
Lietuvių kalbos kilmė………………………. 4
Pirmosios žinios apie Lietuvius ir Lietuvos vardas…………… 7
Morfologija………………………… 9
Sintaksė………………………… 12
Leksika………………………… 13
Kitos kalbos Lietuvoje……………………… 13
Lietuvių kalba viešajame gyvenime………………… 17
Pirmoji Lietuvių kalbos gramatikos tekstai………………. 18
Sutrumpinimai………………………… 22
Literatūra………………………… 23Įvadas
Kalba nepaliaujamai kinta. Tai būdinga visiems jos klodams. Tą kitimą aiškiai matome palyginę skirtingų epochų tekstus ar gramatikas.Vienų kalbos elementų (pvz., žodyno) kitimas tam tikru mastu priklauso nuo gyvenamosios epochos, kitų (morfologinių, sintaksinių) neretai būna susiję su vidiniais kalbos struktūros poslinkiais, bet daugelio iš jų, ypač fonetikos, kitimą greičiausiai lemia ne kuri vviena, bet keletas priežasčių. Lingvistų neretai keliami tokie faktoriai, kaip klimatinės sąlygos, rasinės kalbančiųjų ypatybės, energijos ekonomika, kalbančiųjų buitis, kitakalbių substratas ir pan., negali būti laikomi univeersaliais. Kalbos kitimą stimuliouja, matyt, ne vienas kuris iš šių faktorių, bei visas jų kompleksas.
Kalbos kitimas vysta iš lėto, todėl žmonės kalbėdami paprastai jo visai nepastebi arba konstatuoja tik vieno kito sudėtingos kalbinės sistemos elemento pakitimą, tam tikrus mažmožius.
Klaidingą tariamo kalbos pastovumo įspūdį neretai sudaro rašomoji (literatūrinė) jos forma, užgožianti natūralią šnekamąją kalbą. Rašto ffiksacija bei normų reglamentacija slepia nuo mūsų akių kalbos raidą. Bet pakanka tik palyginti ankstesnių epochų tekstą, ir to tariamo pastovumo įspūdžio nebelieka. Taigi dabartiniai kalbos garsai, gramatinės formos ir sintaksinės konstrukcijos yra ilgos, šimtmečiais ir tūkstantmečiais trukusios kalbinės raidos pproduktas.
LIETUVIŲ KALBOS KILMĖ
Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių šeimos kalboms ir kilo iš vadinamosios baltų (pavadinimas nuo Baltijos jūros) šakos. Iki šiol išliko tik dvi šios senovėje gausios šakos kalbos: lietuvių ir latvių.
Baltų kalboms pradžią davė toji indoeuropiečių prokalbės dialektinė sritis, iš kurios atsirado slavų ir germanų kalbos. Tarp šių trijų šakų yra nemaža bendrybių. Antai daugiskaitos datyvo ir kai kurių kitų linksnių fleksija turi elementą -m- vietoj senesnio -bh-, pvz., liet. vilka-m-(u)s, got. wulfa-m. Tai labai sena ir reikšminga ypatybė, siekianti indoeuropiečių prokalbės skilimo epochą. Vartojami skaitvardžių 20-90 inovaciniai trys dešimtys tipo dariniai (plg.s.sl. tri desęti, got preis tigjus) vietoj senovinių atitikmenų su *-(d)komt.(1)
Yra ir tik baltams bei germanams būdingų bendrybių (kurių slavai beturi). Svarbia šių dviejų šakų izoglosa laikoma lietuvių kkelintinių skaitvardžių 11-19 antrojo dėmens -lika sutapimas su germanų 11,12 atitikmeniu -lif, pvz., got. ainlif „vienuolika“, twalif „dvylika“. Nors tasai sutapimas gali būti ir nevisiškas: lietuvių -lika (likti, lieka) kilo iš ide. šaknies -leik-, o germanų -lif galėjo išsirutulioti ir iš -leip- (plg. liet. lipti), tačiau pats darybos modelis yra tas pats, skirtingas nuo senojo indoeuropietiško, kur skaitvardžiai 11-19 būdavo daromi prie „dešimties“ dedant „vienas“, „du“ ir t.t. Specifinių baltams ir germanams leksikos bendrybių gana daug (suregistruota per 60), pvz., lliet. darbas „dirbti“, isl. djarif „drąsus“ (iš derbaz), ang. deorfan „dirbti“.(2)
Ypač daug bendrybių tarp baltų ir slavų kalbų. Jas jungia daugybė izoglosų: fonetinių, gramatinės sandaros ir leksikos. Ne visos tos izoglosos yra lygiavertės ir vienodai tyrėjų traktuojamos. Baltų ir slavų senųjų kalbinių ryšių klausimais turima gausi literatūra. Prikurta įvairių tuos ryšius aiškinančių hipotezių, iš kurių ryškėja dvi svarbiausios pažiūros:
1) vieni tyrėjai tvirtina, jog po indoeuropiečių prokalbės suskilimo baltai ir slavai kurį laiką dar sudarė vieną kalbinį vienetą, taigi buvusi tarpinė baltų-slavų prokalbė;
2) kiti neigia tokią prokalbų kontaktais. Diskusija tebesitęsia.
Apžvelkime svarbiausias baltų ir slavų kalbas jungiančias izoglosas.
Viena iš reikšmingiausių baltų ir slavų fonetinių izoglosų laikomas vienodas ide. *r, *l, *m, *n likimas, jų virtimas ir, il, im, in arba ur, ul, um, un (pvz., liet. širdis s.r. сьрдьце; liet. gumbas, sl. gьmba). Baltai ir slavai paveldėtą R virtimo iR/uR tendenciją vienodai išrutuliojo, matyt, dar tais laikais, kai kalbinė diferenciacija tebebuvo menka, kai vieni ir kiti .dar nesunkiai susikalbėdavo ir kai atsiradusios inovacijos lengvai būdavo vienų iš kitų perimamos.
Baltų-slavų prokalbės šalininkai šių kalbų bendrybe laiko s virtimą š (slavų ch) po r, k, u, i. Tos prokalbės priešininkai tą patį virtimą laiko svarbiu argumentu, kad tokios prokalbės nėra buvę.Iš tikrųjų ttai nėra specifinė tik baltų ir slavų izoglosa, nes ji apima dar arijus, iš dalies net armėnus.(3)
1. iš Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p.16
2. iš Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p.17
3. iš Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p.18
4
Be to, virtimas baltų ir slavų kalbose gerokai skiriasi: slavai išvertė (išskyrus poziciją prieš priebalsius) gana nuosekliai po visų nurodytų garsų, o baltai nuosekliai teverčia (ir prieš priebalsius) tik po r, k (g), o po i, u-pripuolamai. Skirtingos virtimo sąlygos atskirose šakose, suprantama, negali rodyti jų kilmės iš to paties prokalbės dialekto. Linkstama manyti, kad virtimas bus plitęs iš arijų (čia nuosekliausias) į slavus (ne toks nuoseklus), toliau pasiekęs baltus (dar nenuoseklesnis) ir nežymiai palietęs armėnus.
Su aptartąja bendrybe iš dalies siejasi ide. *k, *g (h) vienodi refleksai. Mat šalia dėsningų sateminių atitikmenų š, ž (slavų s,z) baltų ir slavų kalbose yra dar žodžių su kentuminiais k, g. Jų sutapimas lyg ir rodytų bendrą abiejų šakų kilmę. Tačiau yra ir skirtumų, pvz., liet. žąsis ir sl. gosь, liet. šešuras ir sl. svekry, liet. žvaigždė ir sl. gvezda (l. gwaizda), leit. klausyti ir sl. slyšati.
Baltų ir slavų bendrybe neretai laikoma tai, kad esą jose neskiriama ide. trumpųjų *a nuo *o ir ilgųjų *a nuo *o. TTačiau iš tikrųjų yra ne visai taip. Ide. trumpuosius *a nuo *o baltai ir slavai tikrai suplakė, bet abi šakos skirtingai. Baltai vietoj abiejų turi a, o slavai o.
Baltų-slavų prokalbės šalininkai neretai nurodo priebalsių palatalizaciją kaip būdingą baltų ir slavų kalbinę bendrybę. Paprastai turimas galvoje vadinamasis jotinis priebalsių minkštinimas iš tikrųjų panašus baltų ir slavų kalbose. Kartais dar nurodomos kitokios fonetinės baltų ir slavų bendrybės, pvz., indoeuropiečių prokalbės ilgųjų diftongų trumpinimas abiejose šakose, priebalsinių geminatų netekimas ir tt virtimas st (*metti>mesti), žodžio pradžioje n virtimas d (skaitvardis devyni turi d- iš n-), vl-, vr-> l-, r-. Tačiau jos nėra specifinės vien baltams ir slavams arba tai nėra reguliarūs reiškiniai.
Dažnai kalbama apie baltų ir slavų prozodijos bendrybes. Iš tikrųjų abiejose šakose kirčiavimas iš seno buvo panašus ir gerokai skyrėsi nuo to, kuris turimas graikų ir sen. indų (vedų) kalbose, kurios, manoma, geriau išlaikė senąją prokalbės kirčio vietą. Nemaža baltų ir slavų baritonų (šaknies kirčio žodžių) graikų bei sen. indų kalbose turi oksitoninius (galūnės kirčio) atitikmenis, plg. liet. dūmas, nom.pl. dūmai, r. дым, gen.sg. дыма. Yra ir priešingų pavyzdžiū; baltų ir slavų oksitonai tose kalbose atliepiami baritonais, plg. liet. vilkas, nom.pl. vilkai, r. волк, gen.pl. волков.
Tipiška baltų ir slavų prozodijos bendrybė
yra labai panaši skiemenų intonacijos sistema. Abiejose šakose ilgieji balsiai ir dvibalsiai iš seno turėjo dvi priegaides; akūtą ir cirkumfleksą. Tyrėjai aptiko nemaža baltų ir slavų priegaidžių atitikimo atvejų.
Iš morfologinių baltų ir slavų bendrybių bene svarbiausia laikoma įvardžiuotiniai būdvardžiai. Baltų-slavų prokalbės šalininkai tvirtina, kad įvardžioutiniai būdvardžiai susidarė (būdvardis ir įvardis suaugo į vieną žodį) toje prokalbėje. Tačiau tam prieštarauja lietuvių kalbos duomenys, rodantys, jogbūdvardis ir įvardis lietuvių kalboje suaugo palyginti vėlai. Tuo metu, kai lietuvių protėviai darėsi postpozicines lokatyvų formas ((slavai jų nėra turėję), arba įvardžioutinių būdvardžių dėmenys – būdvardis ir įvardis – dar tebebuvo nesuaugę, nes postpozicija pridėta atskirai prie būdvardžio ir įvardžio galūnių.(1)
1. Zidmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p.18-22
Lietuvių kalboje įvard.is priaugo prie vyriškosios giminės būdvardžio, turinčio ne senovinę nominalinę (daiktavardinę), bet antrinę pronominalinę (įvardinę) fleksiją, pvz., dat. sg. nauja(m)jam< naujam(ui)+jam(ui), nom. pl. naujieji<*naujie+*jie, dat. pl. naujie(m)siemsgų“.
Aprašomas įvykis – vienas iš nepavykusių bandymų krikštyti baltų gentis. Čia minimas Lietuvos vardas turi aiškiai slavišką formą: nom. sg. Litua (raidė uu žymi priebalsį v), plg. l. Litwa, r. Литва. Taigi metraštininką šis vardas bus pasiekęs iš slavų, kuriems Lietuva turėjo būti iš anksčiau gerai žinoma.
Rusios metraščiuose užfiksuoti šie ankstyviausi Lietuvos (Литьва, Литва) paminėjimai:
1040 m. kunigaikštis Joroslavas žygiavo į Lietuvą (greičiausiai nnesėkmingai, nes apie to žygio rezultatus metraštyje nutylima);
1113 m. Lietuva minima kaip Rusios kaimynas.
1132 m. aprašomas Mistislavo Didžiojo žygis į Lietuvą, nedavęs apčiuopiamų rezultatų.
Lietuva dar minima „Sakmėje apie Igorio žygį“ (apytikriai 1187 m.).
Čia visur Lietuva vadinama Лит(ь)ва. Tokį vardą rytiniai slavai veikiausiai gavo iš pačių lietuvių, plg. Литьва = Lietuva.Dvibalsio ie virtimas slavų i rodo, kad su tuo vardu rytinių slavų buvo susipažinta jau seniai, K. Būgos nuomone, dar tada, kai rytų baltai vietoj vėlesnio ie tebeturėjo e, nes tik iš Lietuva galėjo rastis slavų Литьва.
Nuo XII a. pabaigos su Lietuvos vardu šaltiniuose susiduriama jau gana dažnai, ir ne tik Rusios, bet taip pat lenkų ir vokiečių. Ankstyvuosiuos vokiečių dokumentuose Lietuva vadinama Lettowen, o lietuvis – Lettow(er). Čia raide ee žymimas lietuvių dvibalsis ie, o -owen – priesaga -uva (ava). Lotynų kalba rašytuose ankstyvuosiuose šaltiniuose Lietuva vadinama Lethovia, o lietuviai – Lethovini ( su slavų priesaga -ini, plg. l. Litwini „lietuviai“), kartais Lethones (Henrikas Latvis; su lotunų priesaga -ones).
Žemaičių vardu, kuris pirmą kartą paminėtas 1215 m. Volinijos kronikoje (dokumentuose rašoma Жемоить, Жомоить vok. Sameiten, Samaythen, l. Zmudz, lot. Samogitia ir kt.), ilgainiui imta vadinti žemes į vakarus nuo Nevėžio upės. Jis vėliau imtas taikyti ir tiems lietuviams, kurie radosi bbuvusioje kuršių žemėje, pastariesiems sulietuvėjus, taogi iki pat Baltijos jūros. (2)
1. P. Jonikas yra rašęs, kad pirmą kartą lietuvių vardą paminėjo vienas Karolio Didžiojo (768-844) žvalgas, žr. Jonikas P.Lietuvių kalbos istorija – Chicago, 1952, p.47. Iš kur tokia žinia paimta, nenurodoma. Gal koks nesusipratimas?
2. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p. 7, 9
Kaip priešingybė Žemaičiams, į rytus nuo jų esantiems lietuviams vadinti atsirado Aukštaičių vardas, nes šių žemių branduolį sudarė Vilniaus – Ašmenos aukštumos. Aukštaičių vardas pirmą kartą į istorijos šaltinius pateko XIV a. pradžioje, Dusburgiečio kronikoje aprašant 1294-1300 m. įvykius (rašoma Austechia,vėliau Eustoythen, Austeyten, Auxtote ir kt.). Neretai šaltiniouse vėliau jis buvo vartojamas ir kaip Lietuvos sinonimas, ilgainiui išstumtas Lietuvos vardo.
Lietuvos vardu, jungiant lietuvių žemes į vieną valstybę, ilgainiui buvo vadinamas vis didesnis plotas. Kiti buvę sritiniai pavadinimai (Nalšia, Deltuva.) greit iš šaltinių išnyko. Ilgiausiai iš visų išliko Žemaičių vardas. Mat Žemaičių žemė ilgai išlaikė politinį savarankiškumą. Į Lietuvos valstybę ji buvo galutinai įjungta tik Vytauto. Tačiau ir vėliau, iki pat valstybės žlugimo, Žemaičiai išlaikė tam tikras savo privilegijas, savo kiek skirtingą valdymosi būdą bei tvarką. Dėl Žemaičių išskirtinumo ir pats Lietuvos vardas dažnai anuomet būdavo vartojamas dviem reikšmėmis: platesniąja, apimančia ir Žemaičius, ir siauresniąja, be Žemaičių. (1)
Neretai Lietuva ssiejama su keltų (airių) Letha „vakarinis buv. Galijos pakraštys prie Atlanto, dab. Bretanė (pranc. Bretagne)“. Bet tai visia napatikima sąsaja, nes keltų vardo šaknį kalbininkai veda iš *pltau-. Tas pats pasakytina ir dėl A. Šachmatovo (juo sekė kiti) kildinimo iš rekonstruojamo keltų vardo *Litavia „pakrančių šalis“.
Kadangi žodis Lietuva turi priesagą -uva, tai šis vardas turėjo būti išvestas iš nepriesaginės formos, greičiausiai *Lieta. Nepriesaginės formos buvimą rodo ir latvių leitis „lietuvis“, vestinas iš *Leita. Plg. lietuvių žodį latvis-iš *Latva „Latvija“. (2)
Tikrini.ų vardų variantai su priesaga -uva lietuvių kalbije dabar vis labiau įsigali, o su -ava – nyksta. Hidronimai (resp. toponimai) su -ava labai populiarūs Latvijos teritorijoje. Lietuvoje jie reti, dažniau pasitaiko tik rytinėje ir pietinėje dalyse. Paties Lietuvos vardo senesnį variantą su -ava išlaikė latviai (Lietava). Dar jis turimas senesniuose tekstuose lotynų ir slavų kalbomis, plg. Littavia Jono Radvano „Radviliadoje“ (1588 m.), Литавия M. Smotrickio gramatikoje (1619 m.).
Plačiau paplitę priesaginiai Lietav- (Litav-) vediniai, pvz., la Dial. lietav-nieks, lietau-nieks „lietuvis“, Lietav-nieki (oikonimas), liet. dial. lietav-iškis „lietuvis“, r. литов-ец „lietuvis“, литов-ский „lietuviškas“,s.r. литов-никь „lietuvis“. (3)
Pats pamatinis žodis *Lieta laikytinas -t- priesagos vediniu, kurio pagrinde glūdi ta pati šaknis, kurią turi veiksmažodis lie-ti „pilti“ (laistyti, lyti ir kt.), plg. la. liet „pilti“ (laistit,lit), pr. ppralieiton „pralieta“, s. sl. li-jati „pilti“, lot. litus „jūros krantas“. Lietaukos – Lietavos pirmykštę reikšmę galėtų rodyti ir fiziografija, nes pastebėta, kad ši ir kitos Liet- (Leit-) šaknies vardus turinčios upės teka žemose vietose, turi neaukštus krantus ir plačius klonius, todėl lengvai išsiliejaiš krantų.(4)
1. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p. 9
2. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p. 12
3. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p. 14
4. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p. 16MORFOLOGIJA
Ankstyvuoju laikotarpiu buvo iš esmės išlaikyta rytų baltų gramatinė sandara. Joje vyko anksčiau prasidėję procesai. Linksniavimo sistemoje ilgainiui ėmė įsigalėti postpoziciniai lokatyvai, stumiantys senąsias lokatyvo formas ir konkuruojantys su prielinksninėmis konstrukcijomis. Susikristalizavo specifinės veiksmažodžio formos, tariamoji nuosaka, liepiamoji nuosaka, būtasis dažninis laikas ir kt. Šalia vienu skiemeniu ilgesnių paradigmos formų atsirado trupesni variantai su numestu galūnės balsiu. Šie ir daugelis kitų procesų nevienodai palietė atskiras kalbos dalis.
Daiktavardis
Buvo tik dvi daiktavardžių giminės: vyriškoji ir moteriškoji. Bevardė išnyko ankstesnėje epochoje. Be vienaskaitos ir daugiskaitos, daiktavardžiai turėjo dar dviskaitą. Skirtingas nuo daugiskaitos galūnes išlaikė tik dviskaitos nominatyvas-akuzatyvas ir datyvas su instrumentaliu. Dviejų pastarųjų linksnių formos tesiskyrė kirčiavimu.
Linksnių buvo paveldėti septyni: nominatyvas, genityvas, datyvas, akuzatyvas, instrumentalis,lokatyvas ir vokatyvas. Lokatyvą ilgainiu vis labiau keitė keturi antriniai dariniai, kilę iš tam tikrų postpozicinių formų
ar su jomis susiję. Tų darinių radimasis prasidėjo ankstesnėje epochoje. (1)
Priešrašytiniu lietuvių kalbos laikotarpiu jie galutinai susiformavo į keturis lokatyvinius linksnius; senojo lokatyvo tęsinį – inesyvą. Inesyvas paveldėjo lokatyvo funkciją ir dabar jį paprastai vadiname tiesiog lokatyvu. Kiti trys antriniai dariniai gavo tam tikras specifines funkcijas ir buvo vartojami greta atitinkamų prielinksninių konstrukcijų. Iliatyvas rodė, kad veikėjas juda į tą bietą, kuri išreikšta šiuo linksniu, pvz., krislas įkrito akin. Ilgainiui jis imtas vartoti ir laikui, būdui, siekimui, net būsenai reikšti, ppvz., kelinton dienon jis ateina? varlės vienan balsan kurkia; pas jį Jonas svečiuosna išvažiavo; visas gėles pavers šienan. (2)
Lietuvių kalba paveldėjo gana sudėtingą linksniavimo sistemą. Ją sudarė šie linksniavimo tipai:
o kamienas (baltų požiūriu jį galėtume vadinti a kmienu), pvz. vilkas. Tai daiktavardžiai, kurių kamiengalyje slypi ide. -o- (kaitaliojęsis su -e-);
io kamienas, pvz., svečias. Šie turėjo ide. -io- kamiengalį (-ie-);
iio kamienas, pvz., brolis, arklys. Kamiengalyje būta ide. -iio->balt. -iia- (-iie-);
a kamienas, pvz., šaka. Kamiengalį sudarė indoeuropiečių ir baltų ilgasis balsis a;
ia kkamienas, pvz., valdžia, marti. Kamiengalyje buvo ia;
e kamienas, pvz., katė (kamiengalyje -ie-);
i kamienas, pvz., avis. Kamiengalis -i- (kaita su ide. -ei-);
u kamienas, pvz., sūnus. Kamiengalis -u- (kaita su ide. -ou-);
iu kamienas, pvz., vaisius. Kamiengalis -iu- (ide. -eu-).
1. Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kkalbos istorija“ p. 112
2. Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istoruja“ p.114
Būdvardis
Be vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžių, lietuvių kalba dar paveldėjo bevardės giminės nom. -acc. sg. formą, pvz., balta, gražu. Ji vartojama predikatiškai, bet gali būti derinama su bevardės giminės įvardžių formomis, pvz., visa tai gražu. Iki šių dienų geriausiai išliko rytų Lietuvoje, vakaruose anksti, gal dar priešrašytiniu laikotarpiu, pradėjo nykti. Kaip ir kitos linksniuojamosios kalbos dalys, būdvardžiai iš seno turėjo vienaskaitos, daugiskaitos ir dviskaitos formas. Linksniai – tie patys kaip daiktavardžių, tik vokatyvą atstoja nominatyvas.
Vyriškoji giminė
o kamienas: geras
io kamienas: žalias
iio kamienas: didelis
u kamienas: platus
Moteriškoji giminė
a kamienas: gera
ia kamienas: žalia, plati
e kamienas: didelė
Moteriškosios giminės būdvardžiai iš seno buvo linksniuojami kaip daiktavardžiai, o vyriškosios giminės būdvardžių paradigmose paveldėtos skirtingos šių linksnių įvardinės kilmės ggalūnės.(1)
Įvardžiuotiniai būdvardžiai senovėje turėjo išlaikyti paprastųjų būdvardžių kirčio vietą, nes įvardis priaugo kaip enklitikas. Kintant paprastųjų būdvardžių kirčiavimui, kito ir įvardžiuotinių. Prasidedant raš tijai, dar būta nemaža senovinio k.irčiavimo elementų. Antai Daukšos postilėje esama baritoninių įvardžiuotinių formų, pvz., alkanasis, amžinasis, baugusis, brangusis, drąsusis, grynasis, meolusis, malonusis, pastarasis.
Tačiau apskritai įvardžiuotinių būdvardžių kirčiavimas tada jau buvogerokai išlygintas. Ilgainiu vis labiau įsigalėjo cirkumfleksinės resp, trumposios šaknies oksitoninė paradigma(VI kirčiuotė): geruoju, geruosius, geru, geruo..Pagal u kamieno modelį platųjį: platusis vėliau (gal jau rašytinėje eepochoje) imta kirčiuoti ir o kamieną: šalia gerąjį pasidaryta gerasis. Naują nominatyvo formos kirtį rodo kirčiuoto a nepailgėjimas, plg. rytū aukštaičių gerasai, žemaičių gerasis (su dviem kirčiais).
Įvardis
Pirmojo asmens įvardžio nom. sg. forma *ež prieš raštijos pradžią jau buvo virtusi eš (žodžio galo ž suduslėjo) ir turėjo variantą aš (plg. s.sl. azъ), kuris laikui bėgant stūmė iš vartosenos senesnį eš. Prieš pat pasirodant pirmiesiems rašto paminklams, forma eš buvo vartojama vakariniuose lietuvių kalbos ploto pakraščiuose, ypač Mažojoje Lietuvoje, taip pat kai kur rytuose, pvz., apie Vilnių. Vidurio Lietuvoje, matyt, buvo įsigalėjęs variantas aš.(2)
1. Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p.122
2. Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p.129
Kiti vienaskaitos linksniai turėjo iš rytų baltų epochos paveldėtą pirmojo asmens kamens kamieną man- su a, atsiradusiu vietoj e (plg. pr. dat.sg. mennei, s.sl.gen.sg. mene ir kt.), matyt, dėl nosinių priebalsių aplinkos. Tasai a ilgainiui buvo įsivestas ir į II asmens paradigmą. Taigi prieš pasirodant pirmiesiems raštams II asmuo kai kur jau gavo formas su tav-, pvz., tavęs, tave, tavimi ir kt., vietoj senųjų su tev-. Buvo priderintas irsangrąžinio įvardžio, iš seno kaitomo kaip asmeniniai įvardžiai, kamienas, taigi vietoj, pvz., sevęs imta sakyti savęs ir t.t.
Skaitvardis
Iš rytų baltų epochos paveldėti gana archajiški skaitvardžiai:
vienas, f. viena turi pridėtinį žžodžio pradžios v-, plg.pr. ains<*ainas, got.ains ir kt. To v- kilmė neaiški, greičiausiai kažkokios dalelytės palaikas, nes prie skaitvardžio mėgsta lipti įvairios prepozicinės dalelytės, pvz., s.sl. jed-inъ, vok. all-ein.
Skaitvardis vienas turi ir būdvardžio „tikras, grynas“ reikšmę, pvz., kokia čia sriuba – viena druska. Jis ir kaitomas kaip būdvardis, turi ne tik bienaskaitos, bet ir daugiskaitos resp. dviskaitos formas, pvz., vieni, f. vienos, du. vienu-du, f. vieni-dvi. Senuosiuose raštuose vartojamos ir įvardžiuotinės jo formos vienasis, vienoji.Trys turi i kamieno daugiskaitos formas: gen. trijų, dat. trim(u)s.
Veiksmažodis
Iš rytų baltų epochos lietuvių kalba paveldėjo tris veiksmažodžių laikus: esamąjį (prezentą), būtąjį ( preteritą) ir būsimąjį (futūrą). Vėliau buvo pasidarytas ketvirtasis – būtasis dažninis. Be tiesioginės nuosakos, jau ankstyvuoju laikotarpiu būta susiformavusios ar besiformuojančios liepiamosios, geidžiamosios ir tariamosios nuosakų.
Neveikiamoji rūšis reiškiama veiksmažodžio būti ir neveikiamųjų dalyvių junginiu. Turėti sangrąžiniai veiksmažodžiai. Veikslo kategorija nebuvo ryški, aiškesnė veiksmažodžių tranzityvumo – intranzityvumo opozicija (galininkiniai ir savaiminiai veiksmažodžiai), pvz., kelti: kilti.
Veikslui reikšti lietuvių kalba neturėjo specialių formų. Veiksmažodžiai veikslo atžvilgiu ir dabar negali sudaryti tokių ryškių porų, kokios yra slavų kalbose.
Dalis lietuvių kalbos veiksmažodžių yra vienaveiksliai, nemaža ir tokių, kurių veikslas priklauso nuo konteksto. Taigi galimas dalykas, kad veikslo opozicija lietuvių kalboje pastaraisiais šimtmečiais formuojasi dėl slavų kalbų įįtakos. Iš senų laikų buvo paveldėtos veiksmažodžių veinaskaitos, daugiskaitos ir dviskaitos formos.
Dalyviai iš ankstesnių epochų buvo paveldėti tie patys, kuriuos turime dabar, išskyrus būtojo dažninio laiko veikiamąjį dalyvį, kuris yra vėlesnės kilmės.
Padalyviai kilo iš senovės veikiamųjų dalyvių veinaskaitos dalyvio formos su konsonantine galūne *-i (lokatyvo .kilmės) arba *-ie, vartotų absoliutinio datyvo konstrukcijoje, pvz., tėtis *rašanti/-ie „tėvui rašant“ (pirmykštė reikšmė „tėvui rašančiam’).(1)
1. Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p. 130, 137, 142, 159, 164
Iš ankstesnių epochų lietuvių kalba turėjo paveldėjusi ir pusdalyvį, siekinį, bendratį. Pusgalyvis turi veiksmažodžio infinityvo kamieną, išplėstą priesaga -dama- pvz., rašy-damas. Vartojamas prieveiksmiškai ir eina predikatiniu pažyminiu, todėl turi tikk visą skaičių nominatyvo formas. (1)
SINTAKSĖ
Kaip kilo sintaksinė lietuvių kalbos struktūra, nustatyti sunku. Trūksta specialių tyrunių. Bendrą vaizdą susidaryti kliudo diachroninės sintaksės, kaip mokslinės disciplinos, apsilikimas, efektyvios metodologijos, leidžiančios rekonstruoti senąsias sintaksines struktūras, nebuvimas, nors pastaruoju metu šioje srityje daug dirbama. Tebėra neaiškūs indoeuropiečių ir baltų prokalbės sintaksiniai modeliai.
Nustatyti padėtį ptieš pat atsirandant raštijai labai apsunkina tai, kad senieji lietuvių raštai yra verstiniai, todėl jų sintaksei didelę įtaką darė kitos kalbos.
Pagaliau pačių senųjų raštų sintaksė tebėra nepakankamai ištirta. Beveik viskas, kas po karo padaryta tiriant lietuvių (ir apskritai baltų kalbų) sintaksę, atlikta V.Ambrazo. (2) Dėl viso to šiuo
metų įmanoma pateikti tik apytikrę dabartinės lietuvių kalbos sintaksės diachronine charakteristiką, bet ne sistemingą sintaksės konstrukcijų raidą.
Piemykštėje indoeuropiečių sintaksinėje struktūroje visi žodžiai, išskyrus dalelytes, turėjo savarankišką reikšmę. Žodžių savarankiškumas buvo pagrindinis principas, lemęs indoeuropiečių sakinio sandarą. Lietuvių kalboj, kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose, sakinio centrą iš seno sudarė predikatinistarinio ir veiksnio ryšys.
Gramatinis predikatyvumas susijęs sutariniu, kuriuo iš seno ėjo finitinės veiksmažodžio formos. Infinitinės (linksniuojamosios) formos yra vėlesnės kilmės irjomis tarinį imta reikšti vėliua. Juk pirmykštėje indoeuropiečių sistemoje dar nebuvo bbendraties, dalyviai su -nt- ir kiti neturėjo glaudesnio ryšio su veiksmažodžiu, greičiausiai jie tada dar tebebuvo tam tikri veiksmažodiniai vardažodžiai, neturintys laiko ir rūšies kategorijų, terodantys, matyt, tik veiksmo tesimą ar netęsimą.
Veiksnys iš seno būdavo reiškiamas vardažodžių ar įvardžių nominatyvo forma.
Pažyminys, skirtingai negu papildinys, indoeuropiečių kalbose priklausė daiktavardžiui ir reiškė požymį to objekto, kurį žymi tas daiktavardis. Pažyminys iš seno būdavo reiškiamas būdvardžiu, kuris derintas gimine, skaičiumi ir linksniu sudaiktavardžiu. Tai ir buvo pagrindinė būdvardžio funkcija. Be to, pažyminiu dar ggalėjo eiti ir daiktavardžio genityvas, kuris, kaip nederinamas pažyminys, konkuravo su derinamu būdvardiniu pažyminiu. Baltų kalbose nederinamasis pažyminys (daiktavardžių genityvas) labai įsigalėjo ir dabar dažnai vartojamas tais atvejais, kuriais kitose indoeuropiečių kalbose būna derinamasis būdvardinis pažyminys, plg. lietuvių kalbair rus. ллитовский язык. Kai kurie tyrėjai šį reiškinį linkę sieti su Pabaltijo finų įtaka. Dabar net ne visuomet lengva nusakyti, kada vartojamas daiktavardžio genityvas ir kada derinamasis būdvardinis pažyminys. Tam tikrais atvejais skirtumas būna gana subtilus, plg. aukso žiedas ir auksinis žiedas.(3)
1. Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p. 165
2. Ambraza V. Lietuvių kalbos dalyvių istotinė sintaksė. Vilnius, 1979;
3. Zigmas Zinkevi2ius „Lietuvių kalbos istorija“ p. 175.LEKSIKA
Lietuvių kalba iš ankstesnių epochų paveldėjo turtingą žodyną, kurį sudarė keli nevienodo senumo sluoksniai. Senoji indoeuropiečių leksika išliko gana gerai. Turima galvoje ne tik žodžių šaknys, bet ir patys žodžiai. Tiesioginiais indoeuropiečių prokalbės veldiniais laikytinos, pvz., šios lietuvių kalbos leksemos (kai kurių reikšmė kiek pakito):
giminystės terminai: motina (s.liet. motė), sūnus, duktė, brolis, sesuo, vyras, šešuras „vyro tėvas“, aanyta „vyro motina“;
gyvulių pavadinimai: šuo, avis, ožys, ašva „kumelė“, vilkas, ežys;
medžiai, augmenija: beržas, alksnis, klevas, ieva, pušis, javai, linai, rožė;
žmogaus ir gyvių kūno dalys: akis, ausis, dantis, širdis, pėda, barzda;
kitokie daiktavardžiai: diena, naktis, vakaras, durys, ašis, ąsa, gardas, stogas;
būdvardžiai: jaunas, naujas, senas, aštrus, baras, dešinys, nuogas, pilnas, platus;
veiksmažodžiai: arti, austi, jungti, malti, sėti, versti, nešti, eiti joti kauti sėdėti, sekti stoti ir kt.
Apskritai lietuvių kalba paveldėjo gausią leksiką, kuri buvo toliau turtinama, pritaikoma naujiems poreikiams. Per maždaug tūkstantį metų iki ppirmųjų raštų pasirodymo joje vėl daug kas pasikeitė: atsirado naujų žodžių, dalis senųjų išnyko, rutuliojosi žodžių reikšmė ir t.t. Dėl specialių tyrimų stokos dabar visą tą sudėtingą raidą galima tik bendrais bruožais apibūdinti, išsamiam aprašymui trūksta duomenų.
Iš kitų skolintų žodžių ankstyvuoju laikotarpiu turėjo būti nedaug: šiek teik finizmų, germanizmų, galbūt slavizmų. Intensyvėjant santykiams su rytiniais slavais, greit slavizmų daugėjo. Dabartinėje lietuvių kalboje išliko per pisšimtį rytų slavų kilmės skolinių, patekusių į lietuvių kalbą iki XIII a. pabaigos. Daugelis iš jų žymi naujas realijas ir atėjo per slavus iš kitų, tolimesnių kalbų (lotynų, graikų, germanų.) (1)KITOS KALBOS LIETUVOJE
Vytauto kovos su totoriais paliko tam tikrų lietuvių kalbos pėdsakų tolimose Juodosios jūros pakrantėse. Dėl to buvo pavėluotas Lietuvos krikštas, kartu ir lietuvių raštijos pradžia. Jeigu vokiečiai nebūtų užgrobę baltų žemių į pietvakarius (Prūsai) ir šiaurės vakarus (dab. Latvijos teritorija) nuo Lietuvos, tai, galimas dalykas, ilgainiui į vieningą lietuvių, ar kaip kitaip vadinamą, tautybę būtų įėję ir tų žemių gyventojai. Buvę kalbiniai skirtumai nebūtų didėję, bet niveliavęsi. Pabaltijo kalbinis žemėlapis dabar atrodytų visai kitaip.
Vytauto ir jo įpėdinių valstybė buvo daugiatautė. Jos gyventojai, oficialiaai vadinti „lietuviai“, šnekėjo įvairiomis kalbomis. Lietuvių kalba buvo vartojama tik vakarinėje tos valstybės dalyje.
Tačiau kokią daugiatautės valstybės gyventojų dalį sudarė lietuviai, nne visai aišku. Tuo klausimu tyrinėtojai ginčijasi. Be abejo, lietuvių buvo mažiau negu kitataučių.(2)
1. Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“ p. 188
2. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p. 107, 111
Lotynų kalba
Ją Lietuvos valdovai nuo pat Mindaugo laikų vartojo ryšiams su Vakarų šalimis ir Romos popiežiumi palaikyti. Ši kalba anuomet Vakarų Europoje buvo visuotinai įsigalėjusi ne tik kaip bažnytinė, mokslo, bet ir kaip valstybinė kalba. Lietuvos aukštuominė ją išmokdavo studijuodama Vakarų šalyse, kur viskas buvo dėstoma lotyniškai.
Pramokę lotynų kalbas, leituviai greit pastebėjo jos panašumą su savo gimtąja kalba, pvz., ignis „ugnis“, vir „vyras“, semen „sėmenys, sėkla“, rota „ratai“, iugum „jungas“ ir kt. Tolio panašumo jie nematė lygindami lotynų kalbą su slavų kalbomis.
Išsilavinę lietuviai ir Lietuvoje apsigyvenę svetimtaučiai ilgainiui, ypač nuo XVI a. pradžios, lotyniškai ėmė rašyti mokslo traktatus. Lietuvoje atsirado lotyniška grožinė ir visuomeninio pobūdžio literatūra, kurioje buvo svarstomi aktualūs ano meto gyvenimo kalusimai, reiškiamos pažangios humanistinės idėjos. Taigi lotynų kalba Lietuvoje buvo parašyti patys pirmieji mokslo, grožinės ir visuomeninės literatūros kūriniai.
Lotyniškoji raštija Lietuvoje ypač suklestėjo vėliau, XVI a. antrojoje pusėje ir XVII amžiuje. Tada net buvo siūloma lotynų kalbą, kaip „protėvių romėnų kalbą“, įvesti į valstybės įstaigas vietoj „svetimos“ kanceliarinės slavų kalbos.
Tačiau dėl lotynų kalbos teisių anuomet kovojo tik negausus aaristokratų būrys, Platiesiems gyventojų sluoksniams ši kalba niekuomet nebuvo prieinama.
Kadangi lotynų kalba sąlyčio su gyvąja lietuvių kalba bemaž neturėjo, tai jai ir aiškesnio poveikio nepadarė. Atvirkščiai, pačiuose lotyniškuose tekstuose Lietuvoje, ypač oficialiuose dokumentuose, pasitaiko vienas kitas lietuviškas žodis.
Vokiečių kalba
Vokiečių kalba šalia lotynų kartais būdavo vartojama Lietuvos valstybėje oficialiems diplomatiniams raštams, siunčiamiems Ordinui. Tokių raštų yra jau iš Vytauto laikų. Pastebėtina, kad iš tų laikų daugiausia išliko dokumentų, rašytų lotyniškai, mažiau vokieškai, dar mažiau slavų kanceliarine kalba.
Lietuvos miestuose anuomet buvo apsigyvenę nemaža vokiečių amatininkų ir pirklių. Juos kvietėsi dar Gediminas, vėliau kiti valdovai. Būta įtakingų, labai turtingų vokiečių šeimų. Tarp Vilniaus ir Kauno magistrato aktų pasitaiko rašytų vokiškai. Kauno miesto savivaldybės aktų knyga maždaug nuo 1510 m. kurį laikų buvo rašoma trimis kalbomis trijų raštininkų – lotynų, vokiečių ir kanceliarine slavų kalba.
Sąlytis su vokiečių riteriai ir vokiečių amatininkų, pirklių buvimas etnografinėje Lietuvoje lėmė tam tikrą vikiečių kalbos įtaką lietuvių kalbai. Suprantama, didžiausia toji įtaka buvo Ordino valdžioje gyvenusių lietuvių kalbai. Mažiau ji palietė Žemaičių krašto lietuvius, kuriuos daugiausia Ordina siaubė. Vokiškų skolinių kiek daugiau pateko dar į Paprūsės lietuvių (vakarų aukštaičių) šnektas.(1)
1. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p. 113-115
Plačiausiai lietuvių kalboje paplito vokiški skoliniai, susiję su valdymu, kariavimu, ekonomika, pzv.:
• kun.igas (iš
vva. kunig) – dabartinė reikšmė antrinė. Senovėje kunigas reiškė „viešpatį, valdovą“. Reikšmė galbūt dėl lenkų ksiądz įtakos (XVI a. reiškė ir „valdovą, viešpatį), o šis žodis, kaip ir rusų князь, išsirutuliojo iš sl. kъnęgъ, kъnęzi – seno slavų germanizmo. K. Būgos nuomone, į lietuvių kalbą kunigas turėjo patekti apie 1200 m. Iš kunigo pasidarėme kunigaikštį, kunigaikštystę, kunigauti ir kitus žodžius;
• skydas – greičiausiai senas skolinys, plg. sva. scit, s.isl. skid „malka, pagalys“ (giminingi su liet. skietas);
• pinigas – senas vokiečių kalbos skolinys, kk. Būgos nuomone, į lietuvių kalbą patekęs apie 1200 m. (iš vvž. pennig). Lietuvių XVI a. tekstuose užfiksuota senesnė forma penigas. Germaniškos kilmės ir lenkų pieniądz.(1)
Be vokiečių, lietuviai palyginti anksti susidūrė su žydais, greičiausiai šnekėjusiais vokiečių aukštaičių kalbos pagrindu tada dar besiformuojančia žydų kalba (jidiš). Kažkiek žydų būta jau tarp Gedimino parsikviestų amatininkų ir pirklių. Vėliau jų atsikėlė daugiau. Tačiau iki mums rūpimo laikotarpio pabaigos jų Lietuvoje buvo palyginti nedau, gyveno miestuose ir aiškesnės įtakos lietuvių kalbai nepadarė. Jų pačių kkalba vėliau buvo tam tikru mastu paveikta lietuvių kalbos.(2)
Slavų kanceliarinė kalba
Anuomet Lietuvos regione buvo dvi pačiai vartojamos tradicinės raštų kalbos: Vakaruose – lotynų, Rytuose – aptartoji slavų kalba. Pastaroji Lietuvos valdovų kanceliarijai buvo kur kas parankesnė. Ją mokančių žmonių turėta ppakankamai. Be kita ko, ir šia kalba raštininko atlyginimas buvo mažesnis už sunkiau gaunamo lotynų kalba raštininko atlyginimą. Pagaliau ši kalba buvo artima ir pusėtinai suprantama didelei (rytinei) valstybės gyventojų daliai. Lotynų kalbą anuomet mokėjo tik nedaugelis išsilavinusių žmonių, paprastai ėjusių mokslus Vakaruose.
Tiek vienur, teik kitur oficialiosio raštų kalbos ir artimų vietos šnekamųjų kalbų elementų sąveika buvo labai intensyvi, tie elementai įvairiai pynėsi, kryžiavosi, ir šiandien nelengva išryškinti tą sudėtingą kalbinių kontaktų procesą.
Lietuvoje slaviškoji pasaulinė (ne bažnytinė) raštų kalba formavosi gana savitai. Paveldėta su stipriais rytinių slavų (senosios rusų) kalbos elementais, ilgainiui čia ji buvo stipriai veikiama vakarinių senosios rusų kalbos dialektų, iš kurių formavosi baltarusių ir ukrainiečių kalbos.
Vytauto laikų dokumentų kalboje gana ryškūs rytinių slavų (sen. rusų) kalbos elementai, ppvz., pleofonija, redukuotų ь, ъ virtimas o, e ir kt.
Ch.Stangas įrodė, kad jai didelę įtaka darė ano meto Volinijos krašto su svarbiu Lucko centru (Vytauto antrosios sostinės) žmonių šnekamoji kalba, taigi toji, kuri davė pradžią dabartinei ukrainiečių, bei ne baltarusių kalbai.(3)
1. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p.116
2. Žr. Lemchenas Ch. Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei. Lietuviškieji skoliniai.
3. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p. 119
Žygimanto Kęstutaičio (1432-1440) laikais rašytų dokumentų kalba truputį nutolo nuo Vytauto kanceliarijoje vartotosios. Labai įsigalėjo ššiaurės Volinijos ir pietų Baltarusijos ano meto šnekamosios kalbos elementai. Dar labiau jie įsivyravo Kazimiero Jogailaičio (1440- 1490) laikais. Šio valdovo kanceliarijoje jau susiformavo gana vieningas raštų kalbos tipas, veikiamas šiaurės Volinijos bei pietų Baltarusijos šnekamosios kalbos. Tokia raštų kalba išliko ir Aleksandro (1492-1506), Žygimanto Senojo (1506-1548) laikais, taigi iki patšiame tome nagrinėjamo laikotarpio pabaigos. Svarbų vaidmenį joje atliko Bresto- naugarduko ruožo šnekamoji žmonių kalba. Matyt, iš čiatada buvo kilę daugelis raštininkų.
Vėliau, nuo XVI a. vidurio (Žygimanto augusto laikų), toji raštų kalba vėl stipriai pakito. Joje labai sumažėjo tradicinių senosios slavų kalbos elementų.
Kai kurie lietuvių kilmės žodžiai iš slaviškos raštų kalbos pateko į ano meto lotyniškus dokumentus, pvz., dziakla „дякло“, torp „торпъ (viename 1505 m. Žemaičių dokumente), weldomy „велдомы“ (1538 m. dokument.e).
Čia aptartoji kalba traktuotina kaip luominė valdžios aparato raštų kalba. Ja rašyti, matyt, buvo specaliai mokomasi. Atskirais atvejais ja rašė net katalikų dvasininkai, šiaip jau daugiausai vartoję lotynų, vėliau ir lenkų kalbas. Tačiau laiudies masės jos nevartojo. Taigi ji nebuvo valstybinė kalba šių dienų prasme.
Aktus rašyti ir skaityti tuo metu buvo ne visuomenės, ne tų, kurių vardu raštai rašomi, ir ne tų, kam jie rašomi, bet raštininkų darbas.
Nėra nė mažiausios užuominos, kad anuomet būtų buvęs keliamas reikalas padaryti valstybės rrašomąja kalba gimtąją lietuvių kalbą. Mat svetimos raštų kalbos vartojimas Lietuvos aukštiesiems sluoksniams visai netrukdė likti lietuviais, neslopino jų tautinio jausmo.
Mūsų čia aptartą kanceliarinę kalbą anuomet Lietuvoje žmonės oficialiai vadino rusų kalba, kaip ir slavų žemės, sekant senosios Kijevo Rusios tradicijas, buvo vadinamos rusiškomis. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šią kalbą vadino lietuvių kalba, traktavo kaip svetimą, ne viską suprato ir iš jos vertė į savąją kalbą.
Lenkų kalba
Su lenkų kalba lietuviai susidūrė vėliau negu su lotynų ar slavų kanceliarine kalba. Iki krikšto etnografinėje Lietuvoje ji nebuvo vartojama, išskyrus belaisvius lenkus, kurių būdavo parsivaroma nemažai.
Didelį vaidmenį platinant lenkų kalbą Lietuvoje suvaidino katalikų bažnyčia ir kunigai. Krikštijami lietuviai atvykusių lenkų kunigų, nemokėjusių lietuviškai, nesuprato.
Nepaisant atskirų didikų bei mecenatų reikalavimo, kad į steigiamas bažnyčias būtų skiriami lietuviškai mokantys kunigai, praktiškai to nebuvo paisoma. Ir vėliau visą laiką lietuvių kalba lenkų kunigų buvo ignoruojama.
1. Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“ p. 120, 130, 131, 132, 135
Nepaisant viso ti, iki XVI a. lenkų kalbai plisti Lietuvoje, ypač liaudies masėse, dar nebuvo sąlygų. Iš Lenkijos atvykusių žmonių būta nadaug. Lenkų feodalams nebuvo leidžiama Lietuvoje įsigyti žemių, gayti aukštesnių valstybės pareigų.
Žinoma, kad Vytauto kanceliarijoje buvo raštininkų, kurie rašė lotyniškai, dviem vokiečių kalbomis, slavų kanceliarine kalba, totoriškai, gal net čekiškai, bet llenkų kalbos tarp jų nebuvo.
Padėtis ėmė keistis XVI amžiuje, ypač artėjant prie jo vidurio, taigi pirmųjų raštų lietuvių kalba pasirodymo pačiose išvakarėse. Lenkų kalba tada ir Lenkijoje pradėjo labiau įsivyrauti ir silpninti lotynų kalbos, kaip oficialiosios valstybinės kalbos, pozicijas.
Ypač išpopuliarėjo lenkų kalba Vilniuje 1544-1548 m., kai čia apsigyveno Žygimantas Augustas su savo puošniu lenkišku dvaru. Tuomet daugelis Lietuvoa magnatų gerai pramoko lenkų kalbos ir ėmė ją plačiau vartoti. Dar vėliau, po 1569 m. Liublino unijos, lenkų kalbos pozicijos Lietuvoje galutinai sustiprėjo.
Lenkų ir lietuvių kalbą sąveika galėjo prasidėti tik nuo XIV a. pabaigos. Iš pradžių ji buvo silpna. Suintensyvėjo į XV a. pabaigą ir ypač XVI amžiuje, kai lietuvių diduomenė pramoko lenkų kalbos. toji jų vartota lenkų kalba, vadinamoji polszczyzna litewska, nuo pat pradžių buvo sklidina lituanizmų, tiek žodyno, tiek gramatinės struktūros ir tarties.(1)
LIETUVIŲ KALBA VIEŠAJAME GYVENINE
Iki XVI a., iš dalies ir kurį laiką vėliau, lietuvių kalba bebuvo tiktai namų bei privataus gyvenimo kalba, kaip kartais manoma. Ji buvo gana plačiai vartojama ir viešiesiems valstybės reikalams, bet tiktai kaip šnekamoji, o ne raštų kalba. Iki krikščionybės įvedimo ir suartėjimo su Lenkija ją mokėjo ir ja kalbėjo didieji kunigaikščiai, centrinė valstybės diduomenė.
Leituvių kalbą turėjo vartoti ir už etnografinės Lietuvos ribų buvę valstybės
pareigūnai lietuviai, daugiausia didikai ir žemių valdytojai, taip pat karinių įgulų nariai, sudarę ten, žymaus Lietuvos istorijos tyrinėtojo J. Ochmanskio žodžiai tariant, „viešpataujantį bei privilegijuotą sluoksnį“. Ir vėliau, didėjant valstybės kanceliarijos su svetima kalba reikšmei, leituvių kalba dar ilgai kaip šnekamoji buvo vartojama aukštuomenės, ja buvo sprendžiami valstybės rei.kalai Ponų taryboje ir kt.
Su valdžios potvarkiais, paskelbtais slavų kanceliarine kalba, lietuvių bajorai anuomet turėjo būti supažindinami lietuviškai. Teismo procesai etnografinėje Lietuvoje vyko lietuvių kalba, nes jokiame ano meto dokumente nėra nė mmažiausios užuominos, kad prie kurio nors teismo ar srities valdytojo įstaigos būtų buvę vertėjas. taigi Lietuvoje teisėjai ir raštininkai buvo lietuviai arba suprato lietuviškai, tik pagal įsigalėjusią tvarką protokolus rašė slavų kanceliarine kalba.SUTRUMPINIMAI
an. – anglų, angliškai
dat. – dativus, naudininkas
dial. – tarminė (ne bendrinės kalbos) forma
du. – dualis, dviskaita
f(em) – femininum, moteriškosios giminės
gen. – denitivum, kilmininkas
got. – gotų, gotiškai
ind. – indų, paprastai s. ind.=senoji indų kalba
l(enk).- lenkų, lenkiškai
la. – latvių, latviškai
lie. – lietuvių, lietuviškai
lot. – lotynų, lotyniškai
m(asc) – masculinum, vyriškosios giminės
nom. – nominativus, vardininkas
pl. – pluralis, daugiskaita
pr. – prūsų, prūsiškai
r(us) – rusų, rusiškai
sg. – singularis, vienaskaita
sl. – slavų, slaviškai
s.r. – senųjų raštų (žodis, forma)
vok. – vokiečių, vokiškai
vva. – viduramžių vokiečių aukštaičių (žodis, forma)
< – kilęs iš (ko)
> – virtęs (kuo)
* – ženlkelis, dedamas prieš rekonstruotas formas (garsus)
LITERATŪRA:
1) Zigmas Zinkevičius „Lietuvių kalbos istorija“
2) Zigmas Zinkevičius „Iki pirmųjų raštų“
3) M. Danielis Kleini „Pirmoji Lietuvių kalbos gramatika
