Andu religijos

Andų aukštikalnės tęsiasi beveik per visą Pietų Ameriką vakarinės ilgį, nuo Kolumbijos iki Čilės pietų. Jie sudaro ilgiausią iš visų žemynų kalnų grandinę, su kokiomis keturiasdešimt penkiomis snieguotomis viršūnėmis daugiau kaip 6080 m aukščio.

Kalnuose ir slėniuose gyvena daug genčių, kiekviena su savo kalba ir kultūra, religiniais tikėjimais ir apeigomis. Aukšti kalnuoti regionai labai skiriasi nuo žemesnių rytinių atšlaičių, kur upės teka žemyn į Amazonės miškus. Fizinės sąlygos labai veikia gyvenimo būdą ir religiją. Bet kai kurios nuostatos lieka bbendros visiems: rikėjimai dievais, dvasiomis, gamtos pasauliu, šventomis vietomis ir daiktais, turinčiais antgamtinę galią ir veikiančiais visas gyvenimo puses.

Žmonės susitelkę Ekvadoro, Peru ir Bolivijos kalnų regionuose. Iki ispanų užkariavimo 1533 čia klestėjo inkų civilizacija. Tai gal dešimties milijonų indėnų tėvynė. Pagrindinė jų grupė – kečujai, bet yra ir apie milijoną indėnų aimarų, gyvenančių 3648 m. aukštyje – plynaukštėje, besidriekiančioje šimtus mylių tarp didžiųjų pietų Peru ir Bolivijos kalnų grandinių. Abiejų grupių kalbos skiriasi, bet jų gyvenime ir religijoje esama ddaug panašumų.

Paaukoti dvasioms

Andų žmonės daugiausia yra fermeriai, slėniuose dirbantys žemę ir veik 4256 m. aukštyje ganantys avis, lamas ir alpakas. Jie atkakliai grumiasi su atšiauriomis stichijomis. Dėl savo saugumo ir gerovės žmonės stengiasi gyventi darnoje su gamta. Ištisus mmetus atliekamos iškilmingos apeigos, prašoma krašto dvasios gero derliaus, gyvulių vaisingumo ir apsaugoti nuo ligų ir nelaimių. Į tas apeigas įeina sudėtingas maldų, aukų, vyno ir net gyvulių aukojimo ritualas

Kalniečiai Motiną Žemę Pačamamą laiko gyvybės teikėja ir aplaikytoja. Aukštose, sniegu apklotose viršūnėse gyvena apai. Tai tos srities “viešpačiui”. Žemesnių kalvų dvasios – aukiai – nėra tokios galingos kaip apai. Visi apai ir aukiai vadinami kalno ar kalvos, kur jie gyvena, vardu. Tai svarbiausi indėnų pasaulio dievai. Bet perkūnas, kruša, lietus, vėjas, ugnis, šaltiniai, ir upės, ypatingos uolos bei akmenys irgi labai svarbūs. Visi jie gyvi, turi gyvybės jėgą ir pripažįstami simbolinėmis aukomis.

Apai, aukiai ir Pačamama parodo savo galią augindami javus, rūpindamiesi gyvulių vaisingumu ir prižiūrėdami bendruomenę. Jei gali iišalkti, supykti, pasijusti apleisti ir įsižeisti, ir žmonės privalo atiduoti jiems, kas priklauso, išlaikyti su jais gerus santykius.

Trenkti žaibo

Rugpjūtis ženklina žemdirbystės ciklo pradžią. Šiuo metu apie Pačamamą kalbama kaip apie gyvą. Ji pasiruošusi priimti sėklą; todėl turi būti atliktos ceremonijos, kad užaugtų geras derlius. Pateikiamos simbolinės kokos, maisto ir gėrimo porcijos ir specialioje vietoje sudeginama auka: lamos ar kokio kito gyvulio gemalas, taukų, kokos lapų ir kitų panašių dalykų. Meldžiamasi maždaug taip: “Pačamama, tu nusipelnei to, ką aš ttau pateikiu rugpjūtį, metų pradžioje. Tu, kuri matini mane, priimk šią auką. Tu maitini mane kaip motina savo krūtimi arba paukštis, kad penis savo jauniklius. Maloniai priimk ir apsaugok mane nuo visokių nelaimių. Atitolink nuo manęs sielvartą ir ligas, kad aš sveikas gyvenčiau visus ateinančius metus”.

Panašiai meldžiamasi, deginamos aukos, o kai kur aukojamas ir kraujas per gyvulių vaisingumo apeigas.

Prispausti ligos žmonės tariasi su pako (žiniuonimi ir mediumu), prašo nustatyti jos priežastį. Yra skirtingi pako tipai; vieniems padeda burtai, pavyzdžiui: ženklų kokos lapuose skaitymas, kiti tiesiogiai bendrauja su dvasiomis. Tikras pako tas, kas trenktas žaibo ir išlikęs gyvas, ir todėl renkamas būti ir žyniu.