Ar žmogus yra vienas?

Bet kuris atviras ir logiškai mąstantis žmogus galėtų paklausti, „Ar tai yra viskas, kas čia yra?“ Nes daugeliui smalsumą žadina dalykai, esantys virš ir už kasdieninių jų reikalų ribų. Taip, žmogus grožisi žeme ir viskuo, kas joje yra. Jis žavisi savo paties fiziniu kūnu bei jo neįtikėtinu sudėtingumu. Jis didžiuojasi savo darbo vaisiais. Tačiau žmogus klausia, „Ar yra kas nors daugiau?“ Kodėl jam visą laiką taip kelia nerimą transcendentalūs dalykai?

Dievas sukūrė žmogų savotiškai nerimstantį. Dievas į jo šširdį įdėjo amžinybės ilgesį. Taigi, jausdamas nepasitenkinimą, žmogus trokšta sužinoti ir todėl jis ieško atsakymų apie savo kilmę, savo tikslą čia, žemėje bei apie gyvenimą po mirties. Ir kaip vaikai ilgisi savo tėvų, taip ir žmogus ieško savo Kūrėjo. Jis ieško savo protėvio buvimo, kuris jį nuramintų, bei jo žodžių.

Ar žmogus yra vienas? Tai yra rimtas klausimas, turintis gilią prasmę, nes atsakymas yra susijęs ir su dabartiniu gyvenimu žemėje, ir su po jo prasidedančia amžinybe. Apgalvokite šiuos du alternatyvius atsakymus: <

Atsakymas: Ne ― žmogus nėra vienas, nes dar yra transcendentalus Kūrėjas, kuris prabilo į jį.

Prasmė: Žmogus gali rasti trokštamus gyvenimo, kurio jis siekia, atsakymus. Be to, Kūrėjo įtaka yra suvokiama bet kokiame pateiktame atradime, taigi, žmogus yra įpareigotas tvirtai llaikytis Kūrėjo valios.

Atsakymas: Taip ― žmogus šioje visatoje yra vienas ir šitoje milžiniškoje tuštumoje tvyro tyla.

Prasmė: Jei vienuma ir tyla yra realybė, tuomet žmogus atsiduria apgailėtinoje padėtyje. Kaip jis paaiškina savo kilmę? Savo tikslą gyvenime? Tikrumą dėl gyvenimo po mirties? Neabejotinai toks gyvenimas yra netekęs bet kokių prasmingų šaknų bei tikslo. Blogiausiu atveju toks beviltiškumas veda į nihilizmą, arba bent jau atveda prie niekingo devizo ― „Valgyk, gerk ir linksminkis, nes rytoj mes mirsime.“ (1)

Vis dėl to Šventasis Raštas žmogui skelbia, kad jis nėra vienas. Dievo Sūnaus apaštalas Paulius pamokslavo apie tai, kad yra transcendentali Būtybė, kuri yra „pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas (Apd 17,24). Jis skelbė apie Tą, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir ggeriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mt 5,45). Tačiau Paulius nekalba apie nutolusią dievybę. Be to, kitas apaštalas, Jonas, liudijo apie tą patį Dievą, kuris taip mylėjo savo kūrinius, „jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3,16)

Akivaizdu, kad šis Dievas neatskyrė savęs nuo savo kūrinių. Priešingai, jis ir toliau su užuojauta gelbsti šį gyvąjį pasaulį, kurį jis pats sukūrė. Ar kur nors yra iš šios Dievybės gauta ypatinga žinia? Ar yyra dieviškas paskelbimas, kuris atsakytų į pačius svarbiausius žmogaus klausimus? Ko dar žmogus galėtų tikėtis iš tokio švento paskelbimo?

Apreiškimo esmė

Apreiškimas yra tiesiog „atidengimas“. (2) Jei anksčiau reiškinys buvo nežinomas, dabar jis yra labai gerai žinomas. (3) Nereikėtų atskleidimo pasakoti su mistika:

Tikėjimas, kad sąjunga su Dievu arba absoliutu ar pasinėrimas į jį, arba dvasinis protu nesuvokiamų žinių supratimas gali būti pasiektas per kontempliaciją bei savęs atsisakymą. (4)

Nes apreiškimas, apie kurį čia kalbama, nesusijęs su mistiška patirtimi, kurią žmogus paskatina savyje per meditaciją ar ritualus. (5,6) Tai taip pat nėra nesusiję su liguisto proto haliucinacijomis ar po diskusijos kylančiu hipnotizmu. (7) Apreiškimas greičiau jau yra bendravimas ― žiniõs iš amžino šaltinio perteikimas, pasikeitimas ir pasidalijimas. Ši dieviška žinia yra perteikta labai žmogiško mechanizmo pagalba ― žodžiais. (8,9)

Ar tėviška dievybė turėtų nepranešti savo kūriniams apie svarbiausius gyvenimo dalykus? Niekas nedaroma be priežasties ar tikslo ir ta pati tiesa tinka dieviškai kuriančiajai galiai. Štai kodėl žmogus turėtų tikėtis ypatingo apreiškimo, kad galėtų atsakyti į esminius klausimus, į kuriuos žmogus pats negali atsakyti.

Be to, vienintelis būdas iš tikrųjų pažinti šią transcendentalią Būtybę prasideda nuo apreiškimo, nes bet koks toks dieviškas atskleidimas neišvengiamai pateikia šiek tiek asmeninio atsiskleidžiančios dievybės pažinimo. Apmąstykite asmeninio laiško analogiją. Juk ttarp informacijos, esančios telefono sąskaitoje ir iš sutuoktinio gautame laiške esmės yra skirtumas. Gavęs telefono sąskaitą už ilgą laikotarpį, žmogus nieko nesužinos apie telefonų kompanijos darbininkus, nes joje nepateikta jokia asmeninė informacija. Tačiau priešingai yra su sutuoktinių vieno kitam rašomais laiškais. Ar kas nors galėtų parašyti asmeninį laišką, neatskleisdamas nors trupučio savo asmeninio charakterio? Ne. Asmeniniai laiškai reikalauja asmeninės informacijos atskleidimo. Pateikdama mums apreiškimą, transcendentinė Būtybė davė mums įsivaizdavimo dovaną. (10) Tačiau tam, kad asmeniškai pažintume šią dievybę, mums reikia pažinti šios dievybės asmeninį apreiškimą, kadangi santykių prigimtis yra pagrįsti bendravimu.

Meilė, neapykanta, neviltis, džiaugsmas, drąsa yra Kalbos reiškiniai. Meilės arba neapykantos kupini santykiai realizuojasi kalboje. Kalba yra realybės sritis, kurioje vyksta manęs atidavimas kitam, kur ir realizuojasi meilės santykiai. (11)

Esantysis danguje trokšta asmeninio ryšio su savo kūriniu, todėl jis žmogui davė apreiškimą ― Šventąjį Raštą. Jis apreiškė save Senajame Testamente kaip YHVH. Šis asmeninis vardas buvo suteiktas tam, kad atskirtų jį nuo visų kitų netikrų dievų, kuriuos žmogus garbino. YHVH yra Dievas, atsakingas už visatos ir visko, kas joje yra, sukūrimą. Jo ketinimas atkurti santykį nėra antraeilis dalykas dieviškame atskleidime ― tai yra svarbiausias dalykas jo apreiškime.

Šventasis Raštas yra Dievo šviesa žmogui

Ankstesnis pasaulis skendėjo dvasinėje tamsoje. Žinoma, tai yra ddrąsus teiginys, turint omenyje visas šioje planetoje nuoširdžiai praktikuotas religijas.

Tačiau tarp šių įvairių praktikuotų religijų Dievas paskelbė, kad pasaulis skendėjo dvasinėje tamsoje.

Apaštalas Jonas kalba apie Jėzų, dangiškojo Dievo Sūnų:

„Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ Jn 1,4.5

Apaštalas Paulius kreipiasi ne į ateistus ar agnostikus, bet į vyrus bei moteris, gyvenančius Efezo mieste ir garbinusius kitus dievus, o ne YHVH:

„Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui.“ Ef 5,8-10

Dabartinis šiandienos pasaulis paskendęs dvasinėje tamsoje. Tačiau šviesa šviečia ir tamsoje. Šiandien yra daug knygų, kurių pagalba žmogus gali apšviesti savo artimą. Iš daugybės knygų būtų galima paminėti keletą ― tai Koranas, Vedos, Mormonų knyga. Tačiau nepaisant šių knygų, kurios atstovauja didelį skaičių pasekėjų, YHVH, dangaus, žemės ir visko, kas joje yra, Kūrėjas ypatingai apreiškė savo valią vien tik per Jėzų ir per Senąjį bei Naująjį Testamentus, arba Šventąjį Raštą.

Nes tai, ką Dievas apreiškė, jis apreiškė per Senojo Testamento pranašus:

„Laikykitės jų, juos vykdydami, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: „Iš tikrųjų išmintingi ir

protingi yra žmonės šios didelės tautos!“Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės? Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus taip teisius, kaip šis mokymas, kurį aš jums duodu?“ Įst 4,6-8

„Dar paslėpti dalykai priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, bet apreikšti dalykai yra amžinai mums ir mūsų vaikams, kad laikytumės visų šio Mokymo žodžių.“ Įst 29,29

Vėlgi, ką Dievas apreiškė, jis apreiškė per Jėzų ir jo apaštalus Naujajame Testamente:

„Bet sskelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas.” 1 Kor 2,9-12

Taigi, vienintelė pagrįsta remiantis Šventuoju Raštu padaryta iišvada yra ta, kad nepaisant kitų religinių raštų egzistavimo, tik Šventasis Raštas yra vienintelis dvasinės šviesos šaltinis žmogui. O ten, kur yra tamsa, reikia šviesos. Tamsa aptinkama vyrų ir moterų, atskirtų nuo YHVH, širdyse. Jie yra atskirti, nes neturi gyvo rryšio su Kristumi, vieninteliu Dievo mesiju tamsiam ir mirštančiam pasauliui. Tokioje tamsoje krikščionims įsakyta pasidalinti Dievo šviesa!

„Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas.“ 2 Tim 4,1.2

Dar daugeliui žmonių Kaune, Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje reikia padėti atsiversti į krikščionybę. Reikia mokyti Šventojo Rašto ir cituoti Šventojo Rašto eilutes, nes tik Evangelija turi Dievo galią išgelbėti (Rom 1,16). Vis dėlto krikščionys neturėtų gėdytis taip elgtis, nes žmonės tikrai pasišaipys, išgirdę Šventojo Rašto eilutes. Krikščionys privalo neabejoti savo pašaukimu ir eiti pirmyn, skelbdami Evangeliją tiems, kam jos reikia. Nes šis pasaulis pražus:

„Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žžmogus sau kelią nulemia. Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti, nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti.” Jer 10,23

„Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį.“ Pat 14,12

„Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris.“ Mt 15,14

Taigi, krikščionys privalo dalytis Evangelija, kad paskatintų kitus atsigręžti į Dievą.

Išvada

Šventasis Raštas pateikia ypatingą Dievo žinią. Šventasis Raštas yra atskiras dieviškas apreiškimas, kuris atsako į pačius svarbiausius žmogui klausimus. Be to, Šventasis Raštas ir ššiandien išlieka aktualus šioje stipriai technologiškai į priekį pažengusioje vakarietiškoje kultūroje. Iš tikrųjų, nepaisant mūsų techninės ir mokslinės pažangos, žmogui vis dar reikia bendravimo su savo Kūrėju; jam reikia tikrojo tikslo ir prasmės, kurią jis gali gauti tik iš Kūrėjo. Jam vis dar reikia nenuginčijamo pamokančio vadovavimo, gyvenant amoralioje visuomenėje. Taigi, yra nesigėdijant pareikšta, kad Šventasis Raštas yra pritaikomas visoms kultūroms ir tautoms bei visoms kartoms. Pats Šventasis Raštas patvirtina šį drąsų tvirtinimą, įrodydamas amžiną Dievo valios autoritetą bei svarbumą:

„Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.” Mt 24,35

„Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais ir kalbės: „Kur jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sukūrimo pradžios“. Mat jiems, to norintiems, lieka paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu aptvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai. Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bbet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ 2 Pt 3,3-9

„Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžiais.“ Iz 40,8

Žinia yra svarbi, nes ji atėjo iš visa žinančio, viską galinčio, asmeninio ir vienintelio esančio Dievo. Kas dar yra kompetentingas rūpintis mūsų poreikiais? Kas dar žino mūsų padėtį čia, žemėje? Užjaučia mus dėl mūsų padėties? Ir trokšta vesti mus per šį gyvenimą ― per džiaugsmus ir nepriteklius? Niekas kitas, tik mūsų Kūrėjas, YHVH. Taigi, ši žinia vis dar yra aktuali.

Be to, ši žinia yra svarbi, nes šiai kultūra ir taip pat šiam pasauliui jos reikia. Mokslas, technologijos, menai ir muzika nedavė žmogaus atsiskyrimo nuo jo Kūrėjo išsprendimo. Nors žmogus ir toliau diena iš dienos plėtoja šias kultūros sritis, jam nepavyko išspręsti nuodėmės problemos ― jo paties kančios šaltinio.

„Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.“ Gal 5,19-21

Dievas pateikia žmogui sprendimą jo amžinai kovai su nuodėme ― Jėzų, Dievo Avinėlį. Ir štai kodėl netgi šiandien Šventasis Raštas yra vis dar aktualus!

Šventasis Raštas kviečia jus įsigilinti įį savo santykį su šiuo pasauliu ir apsvarstyti pranašesnį ryšį su Dievu, kadangi Dievas trokšta pakeisti šį pasaulį, suformuodamas žmonių širdis ir protus pagal savo šventąją prigimtį. Taigi, skaitytojo meldžiama rimtai apmąstyti Šventąjį Raštą. Skaitytojo maldaujama ištyrinėti Šventąjį Raštą ir išbandyti jį, remiantis jo drąsiais tvirtinimais. Ar tai tikrai dieviškas apreiškimas? Ar tai Dievo balsas? Pradėkite nuo sąžiningo tyrinėjimo ir objektyviai išanalizuokite įrodymus, nes Dievas neprašo aklo tikėjimo.

„Aš kalbu kaip išmintingiems; apsvarstykite patys, ką sakau.“ 1 Kor 10,15