Arijaus Schizma – įššūkis pirmųjų amžių Krikščionių Bažnyčiai

Įvadas

IV – VI amžiaus laikotarpis Bažnyčiai suteikia ypatingą reikšmę. Susiklostę įvykiai laike ir erdvėje, verčia mus pažvelgti giliau ir prasmingiau į šį Bažnyčios istorijos laikotarpį. Todėl savo darbe bandysiu apžvelgti šiuos Bažnyčios istorijos laikotarpius, kurie buvo ne tik jos triumfo kelias, bet daugybės įvairiausių nuomonių ir vidinių bėdų laikotarpis. Tai daugybės faktorių nulemto proceso padarinys. Todėl kaip žvelgiame į Bažnyčioje vykusius procesus, galime nuolat nustebti kokiais keliais ir šalikelėmis mus veda Dievas, įgyvendindamas savo planus. Savo darbe naudosiuosi Katalikų BBažnyčios Istorija, Didžiųjų Bendrijos Tėvų Mintimis. Istoriniame kontekste, apžvelgsiu Bažnyčios poziciją ir laikyseną, kuri buvo susiklosčiusi šiuo laikotarpiu. Istoriniame kontekste kalbėsiu apie Arijaus ereziją, kaip klaidingą žmogaus gebėjimą įžvelgti Dievo paslaptingą apsireiškimą pasaulyje.

I. Arijaus teologijos plitimas

IV – VI amžių laikotarpiu kilo pačios svarbiausios, Švč. Trejybės dogmą iškreipiančios erezijos. Švč. Trejybės ir Kristaus dievystės dogmos klausimu problemos prasidėjo jau II amžiuje, o IV amžiuje išaugo į galingas erezijas, kurios Rytuose ir Vakaruose giliai sukrėtė anų laikų protus.

Antiochijos dvasinėje mokykloje presbiteris ((kunigas) Lukijonas suorganizavo savo sekėjų grupę ir racionalistiškai aiškino Švč. Trejybės paslaptį. Jis mirė kankinio mirtimi Nikomedijoje apie 312 m. Likijono mokykloje auklėjosi visi arianizmo vadai. Jo teiginius apie Švč. Trejybę išplėtojo ir paskleidė vienas iš gabiausių jo mokinių Arijus ((256 – 336), nuo kurio srovė gavo savo pavadinimą.

Arijus kilęs iš Libijos, gabus, iškalbus, asketiško gyvenimo, malonaus ir rimto būdo, bet labai ambicingas. Gavo presbiterio vietą Aleksandrijoje. Arijus, manydamas teologiškai išreiškiąs Aleksandrijos mokyklą, 318 – 319 metais skelbė pažiūras, kurios, kaip pastebėjo jo priešininkai ir jų pagalba – jo arkivyskupas, neatitiko oficialaus Bažnyčios mokymo. Bet tai nieko nekeitė, nes Arijaus mokymas gan greitai ėmė plisti. Pirmiausia jo mokymas paplito Egipte, po to pasiekė Palestinos ir Mažosios Azijos bendruomenes.

Dėl to, kad jo mokymas taip sparčiai plito, Arijaus arkivyskupas Aleksandras norėdamas tai užgniaužti, sušaukė Egipto vyskupų susirinkimą. Kuriame Arijus apkaltintas erezija, ekskomunikuotas ir pasmerktas tremčiai iš Aleksandrijos.

Arijų priglaudė Euzebijus Nikomedietis, tuo metu priklausęs Konstantino Didžiojo dvarui. Čia arijus dar labiau įniko iieškoti, jo teologijos, rėmėjų. Šiuo laikotarpiu jis parašė, savo mokymą populiarinantį veikalą, „Thalia“ – Pokylis, kur išdėstė savo pažiūrą, kad Dievo Sūnus (Logos – Žodis) nėra tikras Dievas, savo esme skiriasi nuo Tėvo, nors ir sukurtas pirma pasaulio ir laiko. Jis tarp Dievo ir pasaulio tarpinė būtybė (demiurgas); per jį sukurta visa kita kūrinija. Bet tuo pačiu, tai išpažinimas kuriame Arijas prisiekia pritarimą bendram tikėjimui.

Arianizmas greitai išplito imperijoje, kadangi faktiškai tai buvo bandymas rasti kompromisą tarp krikščionybės ir neoplatonikų aantikinės ideologijos, išpildančios ryšį tarp Dievo ir žmonių.

II. Imperatoriaus Konstantino Didžiojo bandymas

išspręsti ginčus Rytų Bažnyčioje

Konstantinas Didysis, pirmasis iš imperatorių, kuris savo imperiją siejo su krikščionybe. Kadangi jo manymu religija ir imperija tai vienas ir tas pats, tai jam labai nepatiko bet kokie bažnyčios nesutarimai, nes jo manymu šie nesutarimai silpnina imperiją.

.

III. Nikėjos susirinkimas kaip išdava Arijaus erezijai pasmerkti

Sušaukti Nikėjos Susirinkimą, manoma kad paskatino Konstantinas Didysis. Jis išsiuntinėjo laiškus visiems vyskupams ir mandagiai siūlė atvykti į Nikėją 325 – ųjų metų Rugsėjo mėnesį, tuo pačiu pažadėdamas remti jų atvykimą valstybės lėšomis.

Šiame susirinkime buvo svarstoma ne tik Arijaus erezija, bet ir kiti klausimai. Kaip Šv. Velykų šventimo vieningos datos nustatymas, bandymas likviduoti taip vadinamąją Meletijaus schizmą ir kiti klausimai. Bet vis dėl to Arijaus klausimas išliko svarbiausiu, nes tai lietė Švč. Trejybės ir Kristaus dievystės klausimą. Dėl to buvo pasiūlyta sudaryti tikėjimo išpažinimą, kuris užkirstų kelią bet kokioms erezijoms. .

Arijus teigė, kad Žodis (Logos) neegzistavo kartu su Tėvu nuo laikų pradžios, bet buvo sukurtas prieš kuriant pasaulį, todėl Kristus negali būti tapatus Dievui Tėvui. <Šiuo atveju jis rėmėsi Šv. Raštu (Pat. 8, 22) ir (Jn. 14, 22)> .

. Tuo Aleksandras įrodinėjo Arijaus klaidą. Negalima pamiršti ir Atanazijaus iindėlį Arijaus byloje, jis tuomet buvo dar tik diakonas, bet vėliau tapo Aleksandrijos vyskupu.

< Po to Euzebijus Cezarietis pateikė kitą, kompromisinį variantą – pripažinti jo bendruomenės krikšto simbolį, t. y. formuluotę, kuri teigė tikėjimą į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Žodį, Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, Gyvenimą iš Gyvenimo, vienintelį Sūnų, gimusį prieš visą kūriniją, pagimdytą Tėvo prieš visus laikus, per kurį viskas yra sutverta > . Šis Euzebijaus pasiūlymas buvo priimtas, tikriausiai norint išvengti tolimesnių ginčų.

.

Paaiškinantys anatemizmai reiškė, kad tikėjimo klausimu priimtas sprendimas, kurį pasirašė visi Susirinkimo dalyviai, išskyrus Ariją ir du jo šalininkus – Sekundą iš Ptolemaidės ir Teoną iš Marmarikos. Jie nedelsiant buvo ištremti, tame tarpe ir Euzebijų iš Nikomedijos.

Imperatorius Konstantinas, gynęs Nikėjos nutarimus, 328 metais vis tik leido Arijui sugrįžti į Bažnyčią. Po Konstantino mirties (337) imperatorius Konstancijus, kaip ir tėvas, patekęs Euzebijaus įtakon, atvirai palaikė Arijų, tačiau bijojo imtis represijų dėl savo brolio, valdžiusio Vakaruose ir palaikiusio katalikus.

Antiochijos sinodas (314) dar kartą pasmerkė Arijaus mokymą, Sardikos susirinkimas (346) galutinai išteisino Atanazijų, kuris galėjo vėl grįžti į Aleksandriją, bet neramumai nesibaigė. Po Konstancijaus mirties (361) Arijus prarado savo įtaką. Aleksandrijos sinodas (362), vadovaujamas Atanazijaus, vėl svarstė Arijaus klausimą, tačiau galutinė pergalė pprieš Arijų buvo pasiekta Konstantinopolio Susirinkime (381) šv. Bazilijaus, šv. Grigaliaus Nazianziečio ir šv. Grigaliaus Nysiečio dėka. Susirinkimas patvirtino Nikėjos Susirinkimo nutarimus, paskelbė Švč. Trejybės asmenų dievišką lygybę, pasmerkė Arijų ir jo pasekėjus. Frankų imperijai atsivertus į krikščionybę (496), arijanizmas pamažu išnyko.

Apibendrinimas

Arijaus erezija buvo tikras išbandymas tuometinei Bažnyčiai. Šis Arijaus išpuolis padėjo atlikti Bažnyčios ardomąjį darbą. Aišku ne tik Arijanizmas pastūmėjo į skilimą, bet mes negalime nepastebėti jo ardančios veiklos. Mano požiūriu Arijanizmas turėjo viena pliusą, tai kad paskatino Bažnyčią susimąstyti apie Švč. Trejybės dogmą ir galų gale apginti tikrą tikėjimą nuo bet kokių erezijų.

Taip pat liko neužmirštas Konstantino Didžiojo indėlis vienijant Bažnyčią, nors ir siekiant asmeninės, kaip imperatoriaus, naudos.

Vis dėlto Arijaus teologijai buvo lemta žlugti! Atlikęs Dievo numatytą vaidmenį, Arijus vis dėl to paliko savo pėdsaką šiame pasaulyje.