Bahaizmas

Bahaizmo religija laiko save Dievo visai žmonijai apreikštuoju žodžiu. Ji išsirutuliuoja iš dviejų religinių pranašautojų, gyvenusių XIX a. Persijoje, mokymo.

Pirmasis iš mokytojų buvo Mirza Ali Muhamedas (1820-50), pasivadinęs Babu, kas reiškė “vartai”. Jis tikėjo esąs paskutinis iš ilgos eilės dvasinių mokytojų. Pasekėjų jis susilaikė nedaug, tačiau jie pasidarė tiek stiprūs, kad įstengė surengti ginkluotą sukilimą prieš valdančiuosius sluoksnius. Persijos valdžia nubaudė pranašą mirties bausme už tai, kad jis tariamai dalyvavo sąmoksle prieš šachą.

Antrasis pranašas, kuris paliko kur kas žženklesnius pėdsakus, buvo Mirza Huseinas Ali (1817-92), Babo mokinys, pramintas Baha Ulachu, kas reiškė “Alacho garbė”. 1863 jis pasiskelbė esąs Dievp apreikštuoju, Babo išpranašautu, pasiųstu amžiaus gale atpirkti pasaulio bei išaiškinti jam, kokia būsianti Dievo valia naujai brėkštančioje eroje. Nemaža kreipimųsi su tokiais tekstais jis pasiuntė karaliams bei kitiems valstybių vadovams, tuo užsitraukdamas nepaliaujamus šio pasaulio didžiūnų persekiojimus, kalinimą, tremtį. Jis visą gyvenimą klajojo apsistodamas čia Konstantinopolyje, čia Adrianopolyje, čia Akrėje, Palestinoje.

Jo pasekėjų grupelė iš pradžių buvo visai nedidelė, ttačiau po pranašo mirties jų skaičius išaugo; dabar šis religinis judėjimas vienija daugiau kaip septyniasdešimt tūkstančių centrų, kurių įtakingiausi yra Pietvakarių Azijoje. Jų yra ir Europoje, Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje. Sunku pateikti kiek tikslesnę šio judėjimo šalininkų sstatistiką, tačiau labai dideliais jų skaičiais reikėtų suabejoti.

Istorijos ciklai

Bahaizmo mokymas yra sinkretiškas, sukomponuotas iš įvairuų religijų. Svarbiausias jo leitmotyvas- mintis, kad žmonijos istorija pereina tam tikrus ciklus. Vienas toks ciklas prasidėjęs maždaug prieš tūkstantmečius nuo Adomo, pirmojo šio tikėjimo pranašo. Jo pasekėjai buvo Mozė, Krišna, Buda, Zaratrusta, Kristus ir Mahometas. Paskutinis ir didžiausias iš pranašų esąs pats Baha Ulachas, o vėlesnieji dar tik ateisią. Bahaizmo išpažinėjai tiki, kad visuose ankstesniuose religiniuose mokymuose jau slypi bahaizmo užuomazgos.

Baha Ulacho mokymas

Baha Ulachas laikė save visų religijų žadama pasaulio atnaujintojo arba Mesijo įsikūnijimu. Jo paskirtis buvusi išmokyti žmones “tikrosios Dievo religijos”, pripildyti pasaulį teisingumo, išgelbėti jį iš visuotinės sumaišties, sustabdyti moralinių vertybių irimą šiuolaikinėje civilacijoje. Savo mokinių akyse jis buvo ddieviškasis gydytojas, gebantis palengvinti žmonių kentėjimus, įstengiantis suvieniti žmoniją. Naujaisiais laikais, kai ne tik filosofai, bet ir teologai kalba, jog Dievas “miręs”, Baha Ulachas skelbia, kad transcendentinis Dievas esąs gyvas, kad jis vėl iš naujo bylojąs žmonijai. Baha Ulachas pasiųstas žemėn, kad išaiškintų klaidas ir išsklaidytų nesusipratimus, kuriuos pasėjusios ankstesniosios religijos, kad padėtų pagrindus idealiai kultūrai, kurioje triumfuosiąs teisingumas ir tiesa, kad suvienytų žmoniją, sukurtų “Dievo karalystę”, kurios ilgėjosi visos religijos.

Visgi jis nepranašauja kokios staigios šio amžiaus pabaigos ar bbaudžiančio Dievo piršto. Atvirkščiai, pagal bahaizmo doktriną žmoguje ir visuomenėje įvyksiančios vidinės permainos. Būtent per vidinį atsinaujinimą šis pasaulis iš griuvėsių vėl atgimsiąs naujai harmonijai.

Būtų neteisinga vertinti bahaizmo religiją vien tik kaip menkavertę sektą. Ji skelbiasi esanti savarankiška apreiškimo religija. Tegul ir kilusi iš islamo, ji nėra vien sekta, kurios mokymas surankiotas iš kitų religijų elemenyų. 1625 gegužės 10 d. Islamo teismas paskelbė apie bahaizmo

atsiskyrimą nuo islamo; tą patį patvirtino ir Didysis Egipto muftis 1939 kovo 11 d. Patys bahaizmo išpažinėjai nieku gyvu nesutiktų, kad jų religija neoriginali, dirbtinai sudėliota iš kitų religijų, tokių kaip krikščionybė arba Indijos religijos. Bahaistai laiko savo tikėjimą viena tikėjimą viena iš didžiųjų universaliųjų pasaulio religijų.

Dievo balsas

Visi Baha Ulacho raštai bahaistų laikomi šventais, tačiau neliepiama jų traktuoti paraidžiui. Interpretuoti ir aiškinti savo raštus Baha Ulachas įgaliojo savo vyresnįjį sūnų Abdulą Bahą, tad jis vienintelis ir turėjo šią šventą teisę. Šis irgi mirdamas paskyrė “įgaliotąjį raštų aiškintoją savo anūką Sogi Efendi, kuris mirė 1957 m. Pastarojo aiškinamieji raštai, kaip ir kitų nūdienos” bahaizmo apologentų tekstai, jau nėra laikomi šventąją literatūrą; jie tik aiškino “Dievo balsą” dabarties situacijoje.

Žmonija sukurta viena

Bahaizmo religijos suprasti neįmanoma gerai nesuvokus jos įdėjos, neva egzistuojąs dieviškasis pasaulio planas, kkurįs buvęs atskleistas bahaistams. Tačiau bahaizmo religijos etika turėtų būti prasminga ne tik jos išpažinėjams, ji atvira visiems. Priėmusieji šią etiką siekia taikos pasaulyje, nori išspręsti visas socialines problemas bei įtvirtinti rasinę lygybę. Bahaizmo mokymas ypač daug reikšmės teikia individo problemoms visuomenėje; bahaizmo šalininkai stengiasi žengti kartu su mokslu. Dievo visuotinio atleidimo gestu, kaip buvo atverta Baha Ulachui, žmonija bus suvienyta. Tai įgyvendinti padės universalus vykdomasis bei įstatymų leidžiamasis organas, vieni pinigai bei vieninga teisinė sistema ir policija. Įvykdyti Baha Ulacho priesakus galima per religines apeigas, kurių metu individas dvasiškai pasirengia atlikti šias visuomenines užduotis. Iš žmogaus ši religija reikalauja išsiugdyti naują požiūrį į savo kaip partnerio vaidmenį ir šeimoje, ir visoje socialinėje struktūroje.