Baltų Religija

BALTŲ RELIGIJA

I.Trumpa istorinė apžvalga

Tradiciškai laikoma, kad baltai formuojasi maždaug 2500 m. pr. Kr.autochtoninėmis Narvos ir Nemuno kultūroms liejantis su atvykėliška indoeuropietiška virvelinės keramikos kultūra. Kalbiniai bei arheologiniai duomenys rodo, kad baltų protėvynė užėmė didžiulius Šiaurės Rytų Europos plotus- nuo pietinės Suomijos šiaurėje iki Dniepro vidurupio pietuose ir nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Volgos vidurio baseino rytuose. Tačiau rytinis baltų arealas menkai težinomas ir gana anksti užgęsta. V a. pr. Kr. Herodotas mini gelonus, budinius ir neurus – šiaurines skitų periferijos ggentis. Tikėtina, kad jos, bent jau budinai ir neurai, galėjo būti baltų gentys. Maždaug tuo laiku baltai ryškiau išsiskiria į rytinius ir vakarinius baltus; pastariesiems priklausytų Tacito I a. pr. Kr. Minimi aisčiai ir Ptolemėjo II a. pr. Kr. Paminėti galindų ir sūduvių protėviai. Iš vakarinių baltų formuojasi istoriniais laikais žinomos prūsų gentys bei jotvingiai, iš rytinių – lietuviai ir latviai, kurių kalbos išsiskyrė maždaug I tūkstm. Po Kr.viduryje.

XIII a. pradžioje prūsai ir latviai susiduria su agresyviais Teutonų ir Livonijos oordinais, kurie netrukus pasiekia ir Lietuvą. Didžiuliam kariniui spaudimui atsispiria tik Lietuva, XIII a. vid. Sudariusi Mindaugo valstybę, gana greitai besiplėčiančią į rytus, buvusias baltų žemes. 1387 m. Lietuva apsikrikštija, tačiau senosios religijos elementai provincijoje klesti iki XVI a. antrosios ppusės, kai prasideda intensyvi jėzuitų misijinė veikla, iki XVIII a. pradžios įgyvendinusi realią šalies kristanizaciją.

II. Šaltiniai

Apie baltų religijas šiek tiek užsimena Herodotos, Tacitas; XI a. prabyla – Adomas Bremenietis, tam tikrų užuominų yra pirmosiose hagiografijose. Daugiausia medžiagos pateikia XIII-XIV a. šaltiniai: ordinų kronikos, dokumentai, keliautojų pranešimai, Lietuvos krikštytojų pasakojimai, lenkiški šaltiniai. Lietuvių religijos nagrinėjimui labai svarbūs – tai Malalos kronikos vertinimo intarpas apie mirusiųjų deginimo papročius ir du fragmentai Voluinės metraštyje – minėtieji šaltiniai išvardija lietuvių dievus. Negalime atmesti ir vėlyvesnių šaltinių – ypač vėlyvą baltų tautų kristanizaciją, – Motiejaus Strijkovskio “ Kronikos”, Jono Lasickio žemaičių dievų sąrašo, simono Grunau ir kitų autorių ,, prūsiškųjų’’ kronikų.

Dar vienas svarbus baltų mitologijos šaltinis – tai tautosaka, ypač archajiškos latvių dainos ir lietuvių mmitologinės sakmės. Prūsų tautosakos mes nežinome, bet tikėtina, kad XVI a. ir vėlesni šaltiniai perteikia legendinę žodinę prūsų tradiciją, kurioje labai daug senosios religijos realijų. Gausus baltų tautosakos lobynas, gretinamas su istorinių šaltinių duomenimis, leidžia aptarti jei ne baltų religiją, tai bent mitologiją. Istorinius bei folklorinius šaltinius papildo ir kalbotyros bei arheologijos duomenys. Medžiagą rekonstrukcijoms pateikia ir lyginamoji religijotyra, ypač baltų sistemas lyginant su kitomis indoeuropietiškomis sistemomis.

III. Dievai ir didvyriai

Apie baltų protautės religiją kalbėti labai sunku, tačiau, sprendžiant iš prieinamos mmedžiagos, galima nustatyti, kad ir baltų protautės laikais tam tiktri dievai buvo žinomi visiems baltams.

Visų pirmą tai Dangaus Dievas ir atmosferos, pasaulio tvarkytojas griausmavaldis Perkūnas, chtoninis dievas, esantis opozicijoje dangaus dievams – Velnias, kuriam giminingas prūsų Patolas. Tacito minima Dievų motina tradiciškai priskiriama vakarų baltams, prūsų protėviams ir galėtų būti gimininga vėlyvaisiais laikais žinomai Žemynai – deja, jau specifiškuose prūsiškuose šaltiniuose nėra ne tik deivės motinos, bet ir jokios moteriškos dievybės apskritai. Tacito minėta deivė prieš prasidedant istoriniams laikams buvo išstumta iš panteono. Vis dėlto , nors prūsiška medžiaga to tiesiogiai neparodo, galima manyti, kad kažkokia deivė, skirtingais laikais ir skirtingose gentyse pasirodanti kaip Žemyna, baltų bendrumo laikotarpiu turėjo būti žinoma.

Aukščiauisias baltų panteono asmuo – Dievas. Tai indoeuropietiškos kilmės dievas, vardas, kaip ir kai kuriose Ar timųjų Rytų religijose, išplėstas visiems dievams. Baltuose Dangaus Dievas išlaiko nemažą dalį senųjų indoeuropietiškų reikšmių – jis gyvena danguje, susijęs su šviečiančiais dangaus kūnais, įsivaizduojamas kaip šviesus, spindintis, likimus lemiantis asmuo. Baltų mitologijai būdingas Dievo ir Laimos bendravimas ir kai kurių jų funkcijų susiliejimas. Latvių mitologinėse dainose Dievas ir Laima kartu sprendžia žmogaus gyvenimo ir dienos ilgumą. Joninių išvakarėse Laima ir Dievas pasirodo drauge. Prieškrikščioniškuose baltų šventyklose Dievas buvo garbinamas įvairiais metų laikais, tturbūt skirtingo pavidalo.

Jei Dievas aukščiausiais panteono asmuo, tai svarbiausias, be abejo buvo Perkūnas – audros ir griausmo dievas, matyt , Dievo sūnus, atmosferos ir visų padangės reikalų tvarkytojas. Tai teisingumo Dievas, teisus, nekantrus, nepermaldaujams, labai gerbiamas, ir jo bijoma. Be reikalo negalima minėti jo vardo. Kadangi jo vardas buvo tabu, vartojama daug antrinių : Dundulis, Burbulis, Bruzgulis.Perkūnas siejamas su kalnu- lietuviuose būtent jis, o ne Dievas gyvena kalno viršūnėje, su ąžuolais, augančiais šventvėse.Perkūnui giminingi tokie indoeuropiečių dievai, kaip slavų Perunas, germanų deivė Fjorgyn. Perkūnas išsivaizduojamas kaip vidutinio amžiaus rūstus vyras, ginkluotas kirviu, stėlėmis. Perkūnas priklauso bendram indoeuropiečių ir Artimųjų rytų religijų Griausmavaldžių laukui, lygiai kaip ir Dievas. Perkūnas kartu yra žemės vaisintojas, be to valo nuo jos blogio ir žiemos jėgas. Jėgą atspindi griausmas, jo gyvuliai- bulius, ožys, jo medis – ąžuolas. Perkūno priešas – Velnias( Velinas). Su juo jis daugiausia kovoja, taip pat ir su piktais žmonėmis, svaido žaibus ir kirvį.

Atskirai norėčiau paminėti dievo- Perkūno genetinio santykio problemą. Įtikėtina, kad kadaise indoeuropiečių Dangaus Dievas valdė ir griausmus bei atmosferą, ir tik vėliau griaudžiančio Dangaus Dievo įvaizdis skilo į specifinį Dangaus Dievą ir į Griausmavaldį. Perkūnas genetiškai arba mitologiškai vėlyvesnis už Dangaus Dievą, jis laikomas Dievo sūnumi, kuriam Dievas ppatiki valdyti pasaulio reikalus.

XVII – XVIII a. šaltiniuose minimas vyriškosios lyties ugnies dievas Gabjaujis arba Jagaubis, kuriam buvo aukojamas gaidys per Gabijaus šventę – kūlimo pabaigoje.

Baltams turėjo būti žinomas chotoniškasis Dievas, opoziciškas dangiškiesiems – Velnias, Velinas. Jo vardus perteikia genėtinai vėlyvi šaltiniai, tačiau visur matome kažkokio chtoniškojo dievo atitikmenis. Tai požemių, galvijų, magijos, turtų Dievas, kuris skirtingose baltų gentyse galėjo pasirodyti skirtingais vardais, tačiau jo archajiškumas nekelia abejonių. Tai vienaakis magikas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvuliais, ypač vilkais ir piktais šunimis.Velnias giminingas indų Varunai, germanų Vodanui, slavų Velesui, tačiau istoriškai jis prarado kadainykštę reikšmę. Baltų gentyse jo likimas susiklostė nevienodai : Prūsijoje Patolas minimas kaip svarbus, kai kuriuose sąrašuose pirmasis, žynių dievas, tuo tarpu Lietuvoje ir Latvijoje Velnias smukteli iki folklorinio personažo.

Greta šių trijų svarbiausių dievų baltams jų bendrumo laikotarpiu turėjo būti žinoma ir kažkokia deivė, pasirodanti kaip Dievų motina. Latviuose ji skilo į gausybę žemės, jūros, krūmų ir t.t., motinų, lietuviuose ji tikriausiai Žvorūna, gal ir Medeina. Prūsuose deivių nebuvo, bet tai atrodytų, vėlyvokų procesų pasekmė; baltams bendru laikotarpiu ir prūsiškojo pirmoje pusėje prūsų deivė tikrai turėjo egzistuoti, – apie tai rašė Tacitas. Neabejojama, kad baltų religijoje gyvavo Dieviškieji Dvyniai, giminingi indų

Ašvinams, graikų Dioskurams ir t.t. Latviuose jie pasirodo kaip Dieva deli, lietuviuose – Deivo sūneliai, Jumis, prūsuose- Brutenis ir Videvutis. Jie ypač padeda laukų darbuose: seja, akėja, pjauna, taip pat medžioja, žuvauja, daro alų. Dirba greitai , magiškai. Jų arklas , akėčios, sėtuvėlė – auksiniai, sidabriniai, dieviškos spalvos. Dar dažniau dvyniai pasirodo kaip Dievo žirgai.

Išvardytieji dievai bendri visiems baltams, kiti dievai arba gentiniai, arba jų baltams bendra kilmė ne visai aiški.

IV. Mitologija

Prūsai

Kalbėdamas apie aisčius, tikriausiai vakarų baltus, prūsų protėvius, TTacitas teigė, kad jie garbinę Dievų motiną. Tačiau nei Ordino, nei vėlesni šaltiniai panašios deivės nemini. Saulės šviesos dievu Prūsijoje buvo Svaistikas; taip pat baltai paisė rupužių. Dusburgiečio “griaustiniu” tikriausiai šifruojamas Perkūnas, apsireiškiantis ir per griaudėjimą. Sparnuočių “garbinimas “ galėjo reikšti būrimus ar spėjimus iš paukščių elgesio, su gyvūnais irgi tikriausiai siejami kokie nors prietarai.

Platesni prūsų panteono aprašymai pasirodo XVI a. 1530 m. Prūsijos Pomezanijos ir Sambijos konstitucinio vyskupų sinodo nutarimuose minima 10 prūsų dievų bei jų antikiniai atitikmenys. TTai:

Ockopirmus- pirmasis dangaus šviesulių dievas, atitinkantis lietuvių ir latvių Dangaus Dievą.

Swayxtix – šviesos dievas, būtu artimas latvių Ūsiniui.

Ausschautis – ligonių dievas

Kiti trys dievai Autrimpas, Patrimpas ir Bardoayts, susiję su vandenimis, laivyba, žvejyba.

Pergrubijus ir Pilnitis – ekonominės funkcijos dievai .Parkuns- ggriausmo, žaibų ir lietaus dievas. Apskritai daug dievų susijusių su ekonomine funkcija, kosminiai dievai menkai atstovaujami. Tačiau manoma , kad taip yra todėl, kad prūsų penteonas užfiksuotas vėlai, kai aukščiausieji dievai siejasi su krikščioniškaisiais , o panteone daugėja ūkio sritis globojančių dievų- šis procesas matomas ir kalbant apie lietuvius.

XVI a. pradžioje rašęs Grunau perteikia legendinę žodinę prūsų tradiciją, kurioje randama mus dominančių religinių ir mitologinių žinių. Grunau “ Prūsijos kronika” iš esmės pateikia legendinę prūsų mitologija. VI a. po Kr. Grunau pateikia tokį “pirmapradį” prūsų panteoną :Patolas, požemių dievas, Perkūnas – audros ir griausmo, Patrimpas- javų, derlingumo ir pasaulietinių reikalų globėjas. Pasak Grunau , šį panteoną įsteigęs prūsų lyderis Brutenis, veikęs drauge su savo broliu Videvučiu.

Tacito liudijimas ir archeologiniai duomenys rrodo, kad vakarų baltų teritorijose pirmaisiais amžiais po Kr. gyvavo stiprus ir net gi vyraujantis deivės kultas. XVII – XVIII a. šaltiniai Rytinėje Prūsijoje mini Žemyną – tačiau jau lietuvių gyvename areale. Panteono griežtumu ir religinio gyvenimo dogmatizavimu prūsai labai išsiskyrė iš kitų baltų genčių.

Latviai

XVI a. viduryje Latvijos šaltiniuose minima, kad garbinami Perkūnas, Ūsinis ir kiti. 1606 m. jėzuitas Stribingijus pastebi , Latgaloje valstiečiai tiki įvairius dangaus ir žemės dievus, be to šiems dievams paklūsta žemesnės- javų, laukų, sodų, žirgų, kkarvių dievybės. Jėzuitų šaltiniai mini Perkūno, saulės, Mėnesio ir Žvaigždžių garbinimą. Pirmieji trys dažnai minimi latvių dainose, o žvaigždės tikriausiai reiškia latvių Aušrinę. Dažniausiai latvių dainose minimas personažas Dievas, gyvenantis danguje, tačiau pasirodantis ir pasaulyje- jis važiuoja nuo kalno, brenda per rugių lauką, neša žemei derlingumą, palaimą. Dievas dalyvauja Saulės ir mėnulio ginčuose.Dainuose ryškėja tam tikras Perkūno ir kitų dangaus dievų ciklas Perkūnas pasirodo per Saulės dukros vestuves, ir, važiuodamas su jaunosios palyda bei sukdamas pro vartus, suskaldo Saulės medį, žaliąjį arba auksinį ąžuolą; todėl saulė ilgus metus verkia. Saulės dukros galėtų reikšti Rytinę ir vakarinę žvaigždęt.y Venerą.

Mėnulį latviai išsivaizdavo kaip karį, karių globėją Latvių deivė Mora yra svarbi , tačiau vėlyva deivė, atsiradusi liejantis Marijos ir kažkokiems deivių ar deivės įvaizdžiams. Ji rūpinasi moterimis, gimdymais ir šiek tiek primena Laimą, tačiau jos sferon patenka ir gyvulininkystė.

Ūsinis – arklių dievas. Tačiau kartais manoma, kad jis gali būti dangaus šviesos dievas. Jis pasirodo pavasarį saulėgrąžos švenčių cikle. Ūsinis, kaip dangaus dievas gali būti siejamas su prūsų Svaistiksu, su lietuvių užkeikimuose žinomu Švaistiku.

Jumis, Jumala – derlingumo dievas, kurio simbolis dvilypė varpa.Radus javų lauke dvišakę varpą ji būdavo pasėjama, šitaip užtikrinant nuolatinę palaimą laukams.

Velnias – latvių mitologų darbuose laikomas problemišku. Latvių Vels drauge ssu Dievu kuria pasaulį- taigi jis esminė dievybė, su juo kaunasi Dievas ir Perkūnas. Latvių panteone aiškiai matyti ekonominė funkcija ir dangaus kūnų mitologija ( kuo latvių religija skiriasi nuo pvz. lietuvių, kurioje į dangaus kūnus žiūrima gan proziškai).

Lietuviai

XIII a. rusiškuose šaltiniuose minimi lietuvių dievai; deja , deja kai kurie dievų vardai neaiškūs ir matyt iškraipyti. Voluinės metraštyje kalbant apie Mindaugo krikštą, teigiama, jog karaliaus krikštas buvęs apgaulingas ir , kad jis slapta aukodavęs saviesiems dievams: pirmajam Nunadieviui ir Teliaveliui, ir Diveriksui, Zuikių dievui ir Medeinai. Nunadievis ir Andajus atitiktų Dangaus Dievą. Andajus matyt reikštų” Dievų Dievą”, “Aukščiausiąjį Dievą” Nunadievis irgi aiškintas įvairiai, bet gal derėtų atkreipti dėmesį į galimą jo sąsają su žodžiu nūnai, dabar, tai būtų “dabartinis”, aktualus” dievas.

Diveriksas ar Diviriksas taipogi aufermistinis Perkūno įvardijimas. Iki nesenų laikų Perkūno varda vengta minėti, keičiant ji Dunduliu, Barškuliu ar panašiai. Jis įvardijamas išsyk po aukščiausiojo Dievo ir tai atitiktų religinę reikšmę.

Teliavelis, sprendžiant iš komentaro Malalos kronikos intarpe, būtų kultūrinis didvyris, dievas kalvis. Įstabus jo žygis- jis nukala saulę ir nusviedžia ją “ į dangų”, t.y. Saulė lietuviams būtų ne deivė, o tiesiog įkaitinto metalo luitas. Teliavelis artimas prūsų Patolui, požemių dievui.

Greta tryjų dievų minima deivė Medeina ar Žvorūna galėjo reikšti ttą pačią deivę. Tai būtų miško ar žvėrių valdovė, artima Dianai ar Artemidei ir jau istoriniais laikais reprezentuojanti Deivę Motiną.

Išnykus žynių luomui, senoji religija smuktelėjo privačių kultų ir prietarų lygmenin, tad ir dievų ir demonų gerokai padaugėjo. Pasak sakmių , pasaulio pradžioje yra Dievas ir Velnias, kurie danguje kuria pasaulį. Dievas pasiunčia velniąį vandenų dugną atnešti smilčių ar žemių, padeda jas ant vandens ir jos išsiplėčia- atsiranda sausuma, Žemė. Kurdami pasaulį Dievas ir Velnias tarpusavyje varžosi. Velnias sukuria reljefą, ežerus, balas, raistus. Dievas kuria naudingus gyvūnus bei paukščius, Velnias šliužus, roplius, nenaudindus gyvūnus.

Etiologinės sakmės pateikia ir savitą nuopolio versiją: esą po žmogaus sukūrimo jo kūnas buvęs padengtas naginiu luobu; žmonės nežinojo ligų nei nelaimių ir gyvenę amžinai. Tačiau vėliau , dėl vienokio ar kitokio žmogaus nusižengimo, Dievas atėmęs šį naginį apvalkalą, o rojaus būklei priminti palikęs tik nagus ant kojų ir rankų pirštų.

Nors šios sakmės labai originalios, jos težinomos tautosakoje ir nėra mitai klasikine prasme. Vis dėlto tikėtina, kad jos atspindi senosios mitologijos elementus.

Mitinės būtybės paveldėtos iš matricentrinės Senosios Europos

Pagrindinės deivės, duodančios ir atimančios gyvybę, buvo trys: Laima, Ragana ir Žemyna. Kiekviena iš jų turi keletą aspektų ir funkcijų ir savo sferoje – antrinių dievybių, kurios išsirutuliojo atsirandant kitokioms, bet

giminiškoms funkcijoms. Ypatinga augalijos meilė, medžių, miškų ir javų sakrališkumas yra Senisios Europos palikimas. Žemyna, Žemė- gyvybę duodanti, augalijos augimą ir derlingumą skatinanti deivė. Ji kuria savarankiškai , nepadedama vyriškų dievų.

Žemė yra Didžioji motina. Žmogus ir augalas gimsta iš jos ir grįžtą į ją. Žemė šventa, tyra, teisinga. Nusikaltėlius baudžia prarydama. Senovėje ji buvo Teisingumo deivė.

Medžiai, miškai ir giraitės, akmenys, kalvos, kalnai kupini stebuklingų žemės ir vandens galių. Tos jėgos laimina, gydo, saugo nuo nelaimių, garantuoja vaisingumą. Miškuose niekam nnebuvo leidžiama kirsti medžių ar šventose upėse bei ežeruose žvejoti. Šventos giraitės, pievos ir laukai buvo vadinami alkais. Buvo tikima, kad seni daugiakamieniai medžiai turi gydomųjų galių. Jie buvo neliečiami niekas netūrėjo teisės jų kirsti. Miškai ir medžiai turėjo savo deives, dievus ir dvasias. Lietuvoje miškų deivė buvo Medeina, minima XIII a. vidyryje Volynės metraštyje. XVII-XVIII a. aptinkamas dievas Giraitius, o tikėjimuose yra išlikęs Miškinis – miško dvasia.

V. Kultas

Sprendžiant iš analogijų su kitomis tautomis, genetiškai seniausios baltų šventvetės turėjo būti aalkavietės, įrengtos ant kalvų palei vandenis; kulto apeigos galėjo būti atliekamos palei šventuosius akmenis. Vien Lietuvoje vadinamųjų mitologinių akmenų aptinkama apie 250; archeologų nuomone, apeigos prie jų vyko nuo neolito ar ankstyvojo žalvario amžiaus. Iki nesenų laikų Lietuvoje prie tokių aakmenų statyti koplystulpiai, koplytėlės su šventųjų skulptūromis.

Prie seniausių šventvėčių turėtų priklausyti ir šventosios giraitės, dažnai minimos šaltiniuose, bei šventieji medžiai. Pūsijoje dievų stabai taipogi buvo patalpinti ąžuole, t.y jie tarsi gyveno jame. Palei šventuosius medžius aukota dievams, iš medžių lapų šnaresio spėta apie ateitį arba per juos kaip nors apsireikšdavo dievybė.Tiek akmenys, tiek medžiai ar giraitės galėjo žymėti kulto vietas, kaip ir kitose senosiose religijose.Apeigų atlikimas po atviru dangumi, daugeliui religijų būdingas ankstyvuoju raidos laikotarpiu. Pirmosios žinomos baltų šventyklos yra gana paprasti ir kuklūs statiniai piliakalnių viršuje. Sprendžiant iš šventyklų konstrukcijos bei jų buvimo vietos( ant piliakalnių), jos turėjo būti skirtos dangaus dievams.

Pagoniškąjį baltų tikėjimą krikščionių misionieriai vadino idolatrija (stabmeldyste). Stabų istorijos šaltiniuose aptinkama nuo 1240 m. Christburgo sutarties. DDažnas stabų ir stabmeldybės minėjimas liudija buvus dievų skulptūrų. Tūkstančių dievukų egzistavimas Lietuvoje iki mūsų dienų kalba apie gilią skulptūros tradiciją.

Vėlyvosios kronikos praneša apie ištisą žynių hierarchiją Prūsijoje. Pasak S.Grunau , jos viršuje buvo Krivis Kirvaitis. Šis hierarchas turėjęs aukščiausią religinę valdžią Rikojote. Po jo mirties kiti aukštieji žyniai, vaidelotai, iš savo tarpo išrinkdavę naują krivį kirvaitį. Kaimuose gyvendavo vaidilos ir vaidilės, kurie vadovaudavo konkretaus kaimo religiniam gyvenimui.

Lietuvoje išliko ir sakralinio karaliaus institutas ar bent jo atgarsiai.Žinoma, kad didysis Lietuvos kkunigaikštis Kęstutis 1351 m. aukojo dievams – tai įvyko duodant priesaiką karo žygyje, kur žynio galėjo ir nebūti.

Didelę reikšmę kasdieniniame gyvenime turėjo burtininkai, žiniuoniai ar žiniuonės, raganos. Tikėtina, kad tam tikrus burtus atlikdavo ne tik specialistai, bet ir paprasti žmonės, ypač buriant ateitį, derlių.

VI. Žmogus dievų akivaizdoje

Dievai baltų religijose nėra tolimi. Perkūnas gyvena debesyse, tačiau ji galima sutikti ir tiesiog girioje ar tiesiog prie savo namų slenkščio, kur jis pasirodo medžiodamas savo amžinąjį priešininka Velnią. Perkūnas girdimas – audros metu sakoma, kad griaudėjimą sukelia jo geležinių ratų dundesys. Matomos ugninės jo strėlės, kurios žemės paviršiuje pasirodo kaip akmeniniai kirvukai. Dievas gyvena danguje, tačiau daugelis sakmių tikina ji tebevaikštant “ po svietą” pavargelio elgetos pavidalu- jis tikrina , kaip žmonės prisilaiko jo priesakų, ir baudžia svetingumo, gailestingumo, dosnumo dorybes pažeidžiančius asmenis, o teisiuosius apdovanoja, pasikviesdamas “į svečius” ar kaip nors kitaip. Velnias gyvena požemiuose, tačiau pelkėse arba ežeruose ar šiaip žemose vietose pragarai išnyra į paviršių, ir bėdai prispaudus, žmogus eina į tokias vietas šauktis velnio pagalbos. Žmonės ir dievai baltų pasaulėjautoje labai artimi. Vienu ar kitu pavidalu vienas iš dievų žmogui gali pasirodyti kiekvieną akimirką net “ saugiose’ situacijose – kaimo vakaruškoje gali pasirodyti Velnias, o betriūsinėdamas apie savo namus ggali sutikti Dievą.

VII. Laidojimo papročiai ir tikėjimas į pomirtinį gyvenimą

Deginimo paprotys, rytų baltų žemėse įsigalėjęs nuo V-VI a., o kuršių- tik nuo X a., laikėsi ir įvedus krikščionybę. Lietuvos didieji kunigaikščiai labai iškilmingai buvo deginami iki XIVa. pabaigos. J. Dlugošas, rašęs XV a. pirmoje pusėje, mini, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą; ten degindavusi mirusius šeimos narius ir artimuosius su žirgais, balnais, brangiais drabužiais.

Visų pirma tikėtina, kad žmogui Dievas skiria gyventi tam tikrą “ metų skaičių”- jei žmogus dėl kokios nors priežasties neišgyvena sau nuskirto gyvenimo, tarkim, žūsta ar nusižudo, ir miršta ankščiau, jam tenka iki nulemtos mirties datos gyventi žemėje, įsikūnijant į augalus, dažniausiai medžius, į gyvūnus, paukščius. Būta ir tikėjimo, kad iš šios žemės mirusieji gali išeiti tik per Vėlių Velykas, t.y Didįjį Ketvirtadienį( kita versija – per Vėlines), iki to laiko likusius mėnesius ar dienas mirusysis turi išbūti žemėje. Taigi žemėje nuolat gyvena tam tikra mirusiųjų dalis.

Pomirtinio gyvenimo centre yra kalnas, ant kurio gyvena arba Dievas, arba Perkūnas. Už jo arba nuo jo viršūnės prasideda dangiškoji mirusiųjų buveinė, kur šviesu ir šilta, auga nuostabus sodas, čiulba daugybė paukščių. Kartais manoma , kad po mirties vėlėms tenka ropštis į tą kalną, pasigelbstint savo bei sspecialiai į laiduotuvių laužą metamais plėšrūnų nagais. Kartais palei kalną minimas slibinas, o pasak vieno reto liudijimo, į to kalno viršūnę veda tiltelis, kuriuo teisiųjų vėlės pereina lengvai, o blogosios krinta žemyn atitekdamos slibinui.

Vėlės atsiskyrimas nereiškia mirusiojo ir gyvųjų fizinių ryšių nutraukimo. Vėlė toliau gyvena tą patį gyvenimą ir periodiškai lanko gyvuosius, gyvieji palieka tą vietą prie stalo ir maitina. Tačiau baltų tikėjimuose, be vėlės, dar yra siela – amžinoji gyvybės jėga, kuri neišeina iš žemės, o persikūnija į medžius, gėles, gyvulius ar paukščius.Iš mirštančio kūno ji išeina su kvapu, atodūsiu ir tučtuojau pereina į kitą gyvą kūną. Vyrų dvasia dažniausiai persikūnija į ąžuolus, beržus, uosius, moterų – į egles ir liepas. Ligi šio šintmečio senose kapinaitėse augančių medžių nelietė medkirčio ranka; medžiuose ir kapinių žolėje teka mirusiųjų kraujas. Be augalų, siela taip pat pereina į paukščius; moters – į gegutę ar antį, vyro- į sakalą, balandį , varną ar gaidį. Antkapiniuose paminkluose atsispindi tikėjimas persikūnijimą. Nidos kapinėse iki dabar buvo išlikusių medinių paminklų, kuriuose galime atpažinti rupūžės pavidalą ar kojas, paukščius ir augalinius motyvus.

Piktų žmonių laukia Velnio valdoma pomirtinės bausmės vieta. Stebėtina, kad ir jos vaizdiniai paveikti metampsichozės sistemos : mirę pikti ponai, paversti arkliais pragare, tampo sunkius

krovinius – smalą, degutą, rąstus ar kelmus.

Požiūris į mirtį ir pomirtinį gyvenimą aiškiai dualistinis. Vėlė ir siela – labai skirtingos substancijos; vėlė – bekūnė, bekraujė, o siela – amžinoji gyvybės jėga, energija. Dualizmas aiškinamas tuo, kad šitos sąvokos paveldėtos iš skirtingų religijų: vėlė – iš indoeuropiečių, o siela – iš priešindoeuropietiškosios Senosios Europos.