Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia

Betygalos šv. Mikalojaus bažnyčia

Betygalos šv. Mikalojaus bažnyčia yra Raseinių rajone Betygalos miestelyje. Betygala yra 16 km nuo Raseinių prie Ariogalos, Tytuvėnų kelio. Miestelis įsikūręs prie mažyčio Vieversos upelio, apie 2 km nuo Dubysos. Betygala yra viena seniausių vietovių Žemaitijoje. Ji minima tiek seniausiuose istoriniuose padavimuose (Palemono kronika), tiek XII a vidurio Mindaugo dokumentuose. Pagal padavimus, Palemonas su savo vyrais plaukdamas aukštyn Dubysa ties Ariogala klausęs: „ar yra galas“, o paplaukęs kiek aukščiau įsitikinęs – „bet yra galas“ (iš čia ir vvietovės vardas).

1253 metais 08 21 popiežius patvirtino karaliaus Mindaugo aktą, kuriuo pusė Betygalos žemės užrašyta Livonijos ordinui, kita pusė 1254 07 12 aktu perduota vyskupui Kristijonui. Šiam užrašymui pritarė ir Mindaugo sūnųs: Replys, Gerstukis ir Parbusis.(1384 ir 1386 metais Betygala minima kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose.) Karalius Mindaugas buvo manęs Betygalos valsčiuje Lekavos kaime pastatyti vyskupui katedrą. Tradiciškai visuose žinynuose rašoma, kad bažnyčią 1416 metais pastatė Vytautas, nors istoriniai šaltiniai Betygalos bažnyčią pradeda minėti tik nuo 1466 metų, kai kklebonas Paulius su bajoru Vizginu susikeitė žemės sklypais. Beje, dar 1457 metais Betygalos klebonas minimas Šiluvos bažnyčios steigimo akte. Lenkų istoriko G. Blaščeko nuomone, vėlesnis Betygalos bažnyčios įkūrimo datavimas nepaneigia galimybės, kad šios bažnyčios fundatorius galėjo būti Lietuvos Didysis kunigaikštis, nnes 1503 metais sausio 5 d. raštu LDK ir Lenkijos karalius Aleksandras Medininkų vyskupui perleido savo patrono teisę skirti klebonus į Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Šiaulių, Varnių, Kaltinėnų ir Betygalos parapijas. Tiesa, iškėlė sąlygas – skiriami kunigai turėjo mokėti lietuviškai.

Manoma, kad katalikų bažnyčia 1416 metais buvo pastatyta ant pagoniškos šventyklos pamatų. 1413 metais buvo išdaužyti betygaliečių pagoniški dievai, buvo išvarytas žynys Gintautas. Prisiglaudė jis pas gerus žmones. Čia, sulaukė 74 metų amžiaus, jis 1414 metų liepos 28 d. mirė.

Turtinga buvo Betygalos parapija. Ja rūpinosi patsai karalius Žygimantas II. Būtent jis 1516 metais gegužės 15 dieną paprašius klebonui Martynui Stockiui ir Trakų kaštelionui Stanislovui Janavičiui, leido Betygaloje sekmadieniais rengti turgus.

Be to, klebonas gavo teisę miestelyje laikyti 5 karčiamas ir iš jų bbažnyčiai imti pelną. Ši privilegija įteisino Betygalos kaip miestelio teises, užtikrino didesnes bažnyčios ir miestelėnų pajamas Bažnyčia gavo ir daugiau dosnių aukų. Štai 1504 metais balandžio 7 d. broliai Valentinas ir Bartolomėjus Jurgelevičiai apdovanojo altariją – nepagailėjo vaismedžių sodo, apsėtų laukų, įvairių javų. Tų pačių metų spalio antrą dieną minėto Vižgino dukra Mila dar padidino bažnyčios turtus. Tai buvo vienos iš pirmųjų Žemaičių vyskupijos bažnyčiose įsteigtų altarijų.

1517 metais altariją žeme, esančia Žemygaloje, apdovanojo Bartolomėjus Ivanavičius. Ne mažos aistros įsiplieskė 1523 mmetais, kai Padubysės dvaro savininkas Stanislovas Kibortaitis, nepaisydamas giminaičių interesų, mirdamas užrašė savo dvarą Betygalos bažnyčiai. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismas panaikino neteisėtą testamentą.

1524 metais pirmą kartą paminėtas Šv. Mikalojaus bažnyčios vardas, kai Pajūrio tijūnas Mikalojus Voločkavičius įsteigė bažnyčioje altariją ir dovanojo jai žemių Milašaičiuose. Tais metais Betygaloje buvo net trys kunigai, nors vėliau, XVI a. viduryje, kai Žemaitijoje sustiprėjo reformacija, anot vys. M. Valančiaus, daug bažnyčių, tarp jų ir Betygalos, buvo „ uždarytos ir apleistos be klebono šmėksojo“.

Susigražinanti prarastas katalikų bažnyčios pozicijas Žemaitijoje pavyko energingam vyskupui Merkeliui Giedraičiui.

Kokioje apgailėtinoje padėtyje tuo metu Betygalos bažnyčia, rodo 1579 metais Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos aprašymas. Anot jo, bažnyčioje lijo pro stogą, išdaužytus langus, paveikslai buvo visai išblukę. Tuo metu čia klebonavęs Petras Petkevičius viešėjo Vilniuje, kur nesivaržydamas vėjais leido bažnyčios turtą – lošė kauliukais. Buvo tuo laiku čia ir vienas šviesos spindulys – vizitatorius Betygaloje rado veikiančią mokyklą. Jos mokytojas vizitatoriui ir aprodė apleistą bažnyčią. Nuo 1639 metų Betygalos parapiją valdė vien Kapitulos nariai ir Prelatai. 1708 – 1711 metais nuo maro išmirė visi Betygalos gyventojai. Kad miestelis atsigautų LDK Augustas II pakartojo turgaus privilegiją. 1841 metais bažnyčia buvo gerai aprūpinta: priklausė 49 valakai, ir 3 margai žemės, 34 baudžiauninkai.

Miestelyje buvo 483 gyventojai. PPrie bažnyčios gyveno 3 kunigai, klebonas kunigas J. Z. Opulskis gavo 255,50 rb. metinės algos. Parapijoje buvo 3283 katalikai.-„Turts prider pralotui džekonui, žeme giera, niera miszka, parakwije, vidutine“- pastebi vyskupas Valančius. Pirmoji bažnyčia buvo nedidelė, vėliau jos vietoje buvo pastatyta didesnė, kuri išliko iki 1851 metų kai klebonas Anupras Šrėderis pradėjo statyti naują bažnyčią. Kunigas A. Šrėderis 1863 metais bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą. Už tai buvo ištremtas į Nerčinską Čitos guberniją. Spaudos draudimo laikotarpiu Betygalą pasiekdavo knygnešiai. Apylinkės dvarelyje buvo lenkuojančių. Lenkomanija ėmė silpnėti XIX pabaigoje, kada čia gyvai reiškėsi lietuvių tautinis atgimimas. Bažnyčioje buvo giedama lietuviškai. XX a. pradžioje klebono kunigo Stankūno ir dvarininko Dulevičiaus rūpesčiu buvo įsteigta Betygalos beturčių šelpimo draugija ( 140 narių).

Iš pradžių vargšai buvo laikomi samdytuose namuose arba šelpiami pinigais namuose, bet 1902 – 1903 m. draugija pasistatė nuosavus namus ir juose įruošė prieglaudą. 1905 VII 3 šios prieglaudos naudai buvo suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras spektaklis: po jo buvo tautiniai šokiai, kuriuos šoko tautiniais drabužiais apsirengusios šokėjos: Tautiniai drabužiai paliko visiems gilų įspūdį. Tą pačią dieną iš Rasienių atvykę giedotojai bažnyčioje gražiai giedojo šventas giesmes. Šis spektaklis ir raseiniškių viešnagė pakėlė lietuvių dvasią. I pas. Karo metu prie Betygalos vyko smarkūs rusų – vokiečių mmūšiai. Karo ugnis palietė ir miestelį, kuriam padaryta žalos; sugriauta ir bažnyčia.

Sudegus bažnyčiai ji įrengta buvusiame mūriniame skolinamosios taupomosios kasos pastate. 1924 metais pagal architekto Vlado Dubeneckio projektą klebono Per. Janulaičio rūpesčiu, pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia. Bažnyčią baigė statyti greitai, 1930 metais. Ją Konsekravo Arkivyskupas Juozas Skvireckas. Klebonas kiekvienai šeimai statybos metu buvo uždėjęs prievolę: „tu, tavo vežimas ir arklys savaitę dirbi prie bažnyčios statybos „.( Dar dabar yra gyvas Antanas Pocius, kuris ant bažnyčios statybos metu padėjo užkelti kryžių.)

Naujai pastatyta mūrinė bažnyčia yra neobarokinio stiliaus su klasicizmo bruožais. Fasadų ir šoninių sienų plokšti piliastrai remia platų neorientuotą karnizą. Centrinės navos sienos iškyla virš šoninių navų stogų ir turi langus aukštai. Šoninių navų langai aukšti, stačiakampiai, be apvadų. Tik fasadinės durys turi pusapskritę arką. Frontono profilis banguotas, su įgaubtais parapetais ir išgaubtomis valiutomis abipus centrinio bokštelio su spinduliuojančiu kryžiumi. Ant kampinių piliastrų uždėtos vazos. Toks pat frontonas iškyla navos stogo gale virš absidos, kurios kupolinis stogas yra kiek žemesnis. Visa bažnyčia tinkuota, baltai nudažyta.

Vidaus erdvė padalinta į tris navas kvadratinio pjūvio pilioriais su plačiais karnizais. Piliorius jungia pusapskritės arkos su siaurais apvadais. Absida atskirta nuo centrinės navos aukšta triumfo arka.

Skulptoriaus Broniaus Pundziaus sukurtas didysis altorius yra modernizuoto baroko

stiliaus. Centrinė statula, vaizduojanti Jėzų, aprėminta arkine niša, o virš jos yra išraitytas voliutini frontonėlis su kartušu. Altoriaus šonuose stovi po dvi sugrupuotas statulas. Aukščiau stovi apaštalai šv. Petras ir šv. Paulius, žemiau angelai. Viršutinėje altoriaus dalyje matome bažnyčios globėjo šv. Mikalojaus bareljefą

Šoninių navų altorių kolonos apjungtos archivolta.

Kairiajame altoriuje: viršuje šv. Pranciškaus paveikslas, apačioje šv. Onos paveikslas.

Dešiniajame altoriuje: viršuje šv. Antano paveikslas, apačioje šv.Marijos su kūdikiu paveikslas.

Dar yra du altorėliai, kairėje pusėje su Aušros vartų Marijos paveikslu ir MMarijos statulėle, ir dešinėje pusėje šv. Jurgio paveikslas.

Bažnyčios interjero paviršiai yra lygūs be puošmenų. Jos grindys ąžuolinės, sukaltos medinėmis vinimis Bažnyčią? puošia meniškos klausyklos, ir ąžuoliniai suolai.

Greta bažnyčios stovi trijų tarpsnių varpinė – kampalinė. Jos aukštis toks pat kaip ir bažnyčios. Varpinės sienų angos, kaip būdinga ir kitiems tokios paskirties barokiniams pastatams, čia yra skirtingos: arkinės, apskritos ir siauresnės arkinės, skirtos varpams skardenti. Kampiniai piliastrai viršuje pereina iš plokščių į įstrižinius. Varpinė uždengta banguoto profilio stogeliu ir barokiniu šalmu. BBažnyčia sujungta su varpine vienos arkos atvira galerija ir baliustrada.

Betygalos bažnyčioje yra nemažai meno vertybių. Tai jau minėtas Broniaus Pundziaus 1932 metai iš medžio ir gipso pagamintas altorius. (Be to, šventoriuje stovi 1890 metais pastatytas medinis kryžius su koplytėle, pprie kelio ? Raseinius – kitas vertingas kryžius su koplytėle.)

Bažnyčios šventoriuje yra palaidota kunigų ir pasauliečių. Tai kunigas Justinas Streleckis gimęs 1834 miręs 1911 metais, Juozas Žemaitis gimęs 1914 m., žuvęs 1938 metais. Jis buvo tiktai ką įšventintas kunigu, net nespėjo sulaukti primicijų, kunigas Juozas Varvuolis gimęs 1938 metais, miręs 1989 metais, Betygaloje dirbo nuo 1978 metų. Betygala mena čia prieš keturis šimtus metų vaikščiojusį ir dirbusį Mikalojų Daukšą, vieną iš pirmųjų autorių( išvertusį Ledesmos Katekizmą, garsiąją Wujeko Postilę, parašiusį jai prakalbą).. Čia jis klebonavo nuo 1592 iki 1600 ar 1609 metų. Mikalojus Daukša anot Valančiaus, „žemaitis, Varnių kanauninkas, Betygalos klebonas ir Kražių altarista, vyras buklus ir dievobaimingas“ Betygaloje pastoviai negyveno, o laikė vikarą, nors tai jo neapsaugojo nuo įvairių rrūpesčių. Čia kalti ne tik įtempti santykiai su kaimynais ( konfliktas su Likt?n? saviniku VRadziminskiu). Štai 1593 metais Jonas Richlikas, komendorius, kuriam M. Daukša buvo patikėjęs Betygalos bažnyčią, pabėgo, padarydamas nuostolių. Tokioje situacijoje M. Daukša galėjo remtis tik, jo manymu, patikimais žmonėmis. Kurį laikė miestelyje ūkvedžiu buvo tolimas giminaitis Jeronimas Skirvainis, vėliau Betygaloje tvarką prižiūrėjo ir klebono valią vykdė jo brolis Stanislovas Daukša. Už bažnyčios ant Vieveržės upelio šlaito auga Mikalojaus Daukšos ąžuolas. Tas upeliukas neišdžiūnantis net per didžiausius karštymečius, aatgarma iš Kudonių laukų. Čia ąžuolui draugystę palaiko buvęs klebonijos sodas. Obelys senos susiklaipiusiom šakom, pasakojama kanauninkas Pranciškus Janulaitis pats sodino naujas obelis, skiepijo senąsiąs ir net užveisė sodą kitoje upelio pusėje. Dažnai kanauninkas kalbėdavo apie Mikalojų Daukšą ir ąžuolą. 8 km į šiaurės vakarus nuo Betygalos apylinkių kalvų, atsiveria įspūdingi Dubysos slėnio vaizdai

Netoli Betygalos – Pasandravys, Bučiūnų kaimas, Ugioniai, Milašaičiai, Girkalnis, kaimai ir miesteliai, nuo seno.( ČIA TRUPUTĮ TRUKSTA )

Betygalos parapija priklauso Kauno Arkivyskupijai Raseinių dekanatui. Parapijoje yra apie 2000 parapijiečių. Didžiausi atlaidai yra šv. Onos. Nuo 2000 metų liepos 14 d., parapijoje dirba klebonu Viktoras Aukštakalnis.