budizmas

Turinys

1. Įvadas

2. Šventyklos

3. Budizmo pasklidimas

4. Budizmo problemos

5. Išvados

Budizmui rūpi ne tik

atversti žmones į savo tikėjimą,

kiek pasiūlyti mintijimo būdą

ir gyvenimo pavyzdį, jis neužsiima

šalininkų ieškojimu, jis pasikliauja

tikrove. Laikui bėgant jis prisitaikė prie

skirtingų regionų, klimato, žmonių.

Mūsų amžiaus pabaigoje jis stulbinamai

Įsiveržė į Vakarų kultūrą.

Įvadas

VI a. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado įtakingos religijos: zoroastrizmas, judazmas, budizmas, konfucionizmas,vedantinis induizmas, daosizmas.

Šis judėjimas, matyt, prasidėjo Persijoje. Jo pirminės priežastys turbūt tokios pat sudėtingos kaip ir Renesanso ar Reformacijos. Tais laikais religinės idėjos, ypač tokios rrevoliucingos turėjo sklisti be galo greitai. Religijos mokytojai dažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis.

Religinio protesto jėga labiausiai buvo juntama Indijoje. Čia gyvenimą tvarkė brahmanai. Išplėtoję apeigų sistemą, didelį dėmesį skirdami studijoms, jie ėmė valdyti paprastus žmones. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Apie 600 m. pr. m. e. šiaurės Indijoje viešpataujanti dvasininkų padėtis jau buvo įprastas dalykas. Deja, jų piniginių dovanų rreikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, ypač kšatrijų kastoje. Kai kas iš kšatrijų kastos tapo ateistais. Jų nuomone, dievo nėra, o aukojimai ir Vedų maldos yra nesąmonė. Vienintelis žmogui pažįstamas gėris yra laimė, taigi aukščiausias gėris – ddaryti tai, kas daro žmogų tikrai laimingą.

Be viso to tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Būtent šiuo kaiku induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Tuo pat metu apreiškimu laikytos Vedantos tradicinę tėkmę naujai pakreipė Upanišados. Visų šių elementų sintezė sąlygojo induizmo atsinaujinimo ir transformavimo procesą.

Jogos, Vedantos ir kitos sistemos savo doktrinomis bei praktiniais patarimais sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti prišpastatyta ezoterinei brahmanų išminčiai.

Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais iir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą – išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji. Tam jie dorybingu gyvenimu ir askeze turi atsikratyti karmos.

Budizmas irgi, kaip reforminis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo religinę tradiciją.

Šventyklos

Budizmas, išskyrus jo tantriškąsias atmainas, nereikalauja, jog tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Teravados budizmas atmeta visus ritualus ir atvaizdų net Budos statulų garbinimą, juk melstis Budai beprasmiška, jjis vis tiek nugrimzdęs į nirvaną.Ankstyviausios žinomos “religinės apeigos“ buvo vienolių susirinkimai, kurie dažnai vykdavo tyloje susirinkus medituojant.

Mahajanos budizmas pripažįsta ir leidžia kur kas daugiau kultų bei ritualų negu teravados. Nors kulto laikymasis, tarkim, kurio nors iš budų garbinimas, ir nėra taip vertinamas kaip sekimas pačiu Budos mokymu, toks į šventimą irgi pripažįstamas tiems, kurie savo tikėjime silpnesni.

Mahajana išplėtojo apeigų sistemą. Čia suklestėjo ritualinės formulės, vieši renginiai su eisenomis, maldos priš statulas, smilkymai. Budizmas atsisakė kruvinų aukojimų, nes jie prieštaravo esminiams Mokytojo principams. Budai net priskiriami žodžiai: “Aš netikiu laime, pasiekta per kitų kančias.“ Budistai kartodavo Mokytoją ir giedodavo giesmes. Jiems svarbus buvo individualus santykis, todėl būtinas buvo susikaupimas, įsigilinimas į save, į savo vidinį pasaulį, mąstymas apie mokymo tiesas. Kultas net ir mahajanoje išlaikė paprastumą. Jį tesudarė savotiškos pamaldos – garsiai skaitomi tekstai, Mokymo išpažinimas, pagarbinimas, gėlių aukojimas, kelių lempelių prieš Budos statulą uždegimas.

Budos gimimo, o teravados šalyse jo nušvitimo ir mirties laikas yra minimas ir vadinamas vesaku. Ruošiantis vesaku Budos statulos yra išpuošiamos, o Kinijoje dar ir nuplaunamos kvepenčiu vandaniu. Į vienolynus nešamos aukos. Kartais čia rengiami fejerverkai. Lietaus sezono metu paprastai vyksta vasa ( meditacija vienumoje ). Budos laikais tuo metu buvo nekeliaujama. Vienuoliams buvo įsakoma nesitraukti iiš vietos, mokytis ir medituoti. Vasos metu paprasti žmonės taip pat stengiasi rasti laiko mokymuisi ir meditacijai. Vasos pabaigoje žmonės aukoja vienoliams naujus drabužius. Šventės vyksta ir Budos pirmajam pamokslui paminėti.

Jau po Budos mirties išsiplėtojo relikvijų garbinimas. Saugomi ir garbinami šventųjų ( ir paties Budos ) palaikai, jų daiktai, jų garbei sukurti paminklai. Šri Lankoje švenčiama šventojo Danties šventė, kai vienas iš Budos dantų iškilmingai nešamas gatvėmis.

Išplito tų vietovių, pastatų, giraičių, medžių, kurie kaip manoma buvo susiję su Budos ar jo pasekėjų biografija, garbinimas. Pagrindinės budistų šventosios vietos susijusios su svarbiausiais Budos gyvenimo momentais. Tai jo gimimo vieta ( Benaresas ar jo apylinkės ) ir mirties vieta ( Kušinagaras ). Šventosios vietos buvo išpuoštos šventyklomis, stupomis, paveislais ir statulomis. Jos sutraukdavo minias maldininkų, taip pat ir iš kitų šalių. Budizmui plintant, vienuolynai gražėjo ir turtėjo, nors paprotį imti iš tikrųjų dovanas auksu ir pinigais pasmerkė dar Vaišalio susirinkimas. Buvo statomi dideli vienolynai, paminklai, primenantys šventus įvylius, kuriami meno kūriniai.

Mahabodi vietovė Bodigajoje – Nubudimo vieta – laikoma svarbiausia visiems budistams maldininkams. Būtent čia visi budos, tiek praeities, tiek ateities, įveikia Marą ir jo blogio jėgas ir “visiškai nubunda“. Dabarties šventovės vietoje III a. pr. m. e. Ašoka pastatydino mažytę šventyklėlę. DDidžioji šventykla, kurios statyba priskiriama vienam Šri Lankos karaliui, buvo pastatyta maždaug V – VI a. XIIa. Ji buvo sugriauta musulmonų, vėliau restaurota, atstatyta ir kelissyk perstatynėjama daugiausia Birmos budistų, kurie suteikė jai dabartinį pavidalą.

Sarnate, toje vietoje, kur buvo pasakytas Pirmasis pamokslas, Ašoka išleidino monolitinį kokių 15 m. aukščio stulpą. Apatinė jo dalis tebestovi, o kapitelis saugomas Sarnato muziejuje. Kapitelis vaizduoja keturis stilizuotus liūtus, nešančius ant nugarosratą, – tai viena garsiausių kolonų. Sarnathas taip pat garsus budistų kulto paminklais, kurie priskiriami įvairiems šios religijos istorijos laikotarpiams. Čia greta ankstyvųjų viharų – komplekso įrenginių, kuriuose gyvendavo ir atlikdavo religines apeigas budistų vienoliai, – yra naujais laikaispapstatytas Mūlangandhakuti – Viharas. Tame pačiame Sarnathe išliko griuvėsiai stupų – Džagat Singho, kuris buvo pastatytas lyg ir toje vietoje, kur buvo pasakytas pirmas pamokslas, ir Dhamekšo kaip pasakojima legendoje, šioje vietoje 500 budistų vienolių pasinėrė į nirvaną.

Svarbiausia budistinė šventykla, relikvijorius ir memorialinis statinys, garbinamas tikinčiųjų, – stupa – vis dėl to sukurtas ir ne budizmo ir ne budizmui. Stupos, kupolo formos pastatai, kurių pagrindą sudaro kvadratinis postamentas, kildinami iš supiltinio kapo, arba kilkapio – tumulus, taigi siekia bronzos ir geležies amžių. Senesniais laikais tai buvo masyvus plytų ar akmens pastatas, turintis cokolį ir iškeltą ant

stulpo kupotą bei špilį, kuris iš pradžių padalytas skėtiniais ir bažnytinių vėliavų aukštais, krikščioniškosios eros pradžioje įgavo stulpai būdingą kūginį, dažniausiai varpo pavidalą. Stupos stilius kito priklausomai nuo reginio. Išsivystė tibetietiška čorteno forma, tailande pirmykštė formulė buvo išrutuliota į aukštį. Šiuolaikiniai statiniai gali būti dekoruojami tapytais vaizdais. Puikus senovinės stupos pavyzdys yra Didžiojo Sančio stupa, pastatyta II a. pr. m. e. ant Ašokos karaliavimo laikų stupos liekanų. Jos akmeninė baliustrada su keturiais monumentaliais portalais buvo iškalta I a. pr. m. ee. pabaigoje, o jos skulptūros, dovanotos pamaldžių donatorių, – medžio ir dramblio kaulo drožėjų bei metalo liejikų kūriniai. Sukurtos tęstinio pasakojimo principu, jos vaizduoja gausybę personažų. Džatakos, pagrindinė senosios mokyklos tema, retai iliustruojamos, labiau mėgstamos Budos gyvenimo ir budizmo istorijos scenos. Priešais, vakariniame portale ant piliorų pavaizduotas Pirmasis pamokslas, kurį simbolizuoja Ratas, ir trys stupos, primenančios relikvijų pasidalijimą. Architravuose pavaizduotas Maros pralaimėjimas, Nubudimas po Bodi medžiu, karas dėl relikvijų ir Kušingaros sostas.

Stupos buvo statomos vietose, susijusiose su Budos gyvenimu ar jjo mokymu, ir buvo tai pat skiriamos relikvijoms saugoti ( Budos kaulai, dantys, plaukai, pelenai iš jo laidotuvių laužo ). Vaiščiodami aplink stupą lankytojai atiduoda Budai pagarbą. Mažos stupos buvo statomos čaitjo viduje. Vėliau imta stetyti didelius pastatus, kuriuos aptverdavo ttvora su 4 vartų ( pagal pasaulio šalis ). Stupas statydavo ir legendiniių budizmo platintojų kapavietėse, netoli nuo jų gyvenančių, – tai buvo užmūryti kupolo formos statiniai. Aplink juos išaugo kiti pastatai, taip atsirado ir vienuolynai.

Visose budizmą išpažįstančiose šalyse yra šventyklų, bet čia jų vaidmuo nėra labai svarbus. Kai kurių budistų pastatai vadinami pagodomis. Pagodos, ypač Japonijoje ir Kinijoje dažnai yra kelių aukštų bokšto formos. Pagodos ir stupos dažnai stovi už šventyklų. Čaitjas ( šventykla – maldos namai, turintys kokią nors relikviją ) yra pailga salė, kurios vidus suskirstytas kolonomis ir baigiasi apsida. Kadangi buda laikomas kiekvienas, pasiekęs nušvitimą, tai čia gali būti šimtai statulų ( pavyzdžiui, Po šventovėje Bankoke – 394 paauksuotos budų statulos ).

Budizmo pasklidimas

Palyginus su induizmu, bbudizmas yra misionieriška religija, nes dovanoti Mokymą – pareiga. Be to jis niekada nebuvo prisirišęs prie kokios nors kalbos, laikomos šventa, priešingai nei induizmas, kuris saugo sanskritą nuo pakitimų : vienuoliai stengėsi išversti Budos žodžius į visas kalbas, kuriomis turėjo sakyti pamokslus, vien tik interpretacija turėjo likti nepakitusi. Kaip tik todėl budizmas galėjo pasklisti Azijoje kaip vienas galingiausių žmonijos istorijoje žinomų civilizacijos judėjimų.

Mūsų eros pradžioje jis pasiekė Kašmyrą, vėliau – graikų karalystes ( dabartinio Pakistano ir Afganistano šiaurėje ): ččia suklestėjo graikiškasisbudistinis menas, skulptoriai čia pirmąsyk iškalė Budos statulas. Toliau budizmas pasiekė iraniečių pasalio ribas ir svarbiausiais komerciniais keliais, Didžiuoju šilko keliu, atkeliavo iki Vidurinės Azijos oazių, kurių gyventojai sujungė iraniškąją, indiškąją ir heleninę kultūras į nepaprastai rafinuotą civilizaciją: sanskrito studijoms čia irgi buvo teikiama pirmaeilė reikšmė. Iš čia budizmas galėjo pasklisti Kinijoje.

Nors Indokinijos pusiasalio ryšiai su Indijos subkontinentu buvo lyg ir paliudyti V – III amžiuje pr. Kr., tačiau tik mūsų eros III – V amžiuje budizmas pradeda vaidinti išskirtinį tarpininko vaidmenį pietinės Kinijos ir Indijos ryšių plėtotėje. Apie V amžių tie ryšiai tampa itin svarbūs centrinės Malaizijos pusiasalyje ir išsiplečia visose šalyse, juosiančiose kinijos jūrą pietuose.

Kinams budizmas, vienintelė svetima religija, turėjusi tokią didelę įtaką kinų civilizacijai, buvo perduotas ir asimiliuotas iš esmės mahajanos forma. Tas ilgas procesas, trukęs maždaug nuo II iki VII amžiaus buvo įvairių sąveikų vaisius: viena vertus, svetimšaliai misionieriai be paliovos traukdavo tai į vieną, tai į kitą sostinę iš Indijos, Partų karalystės, Baktrijos, Sogdianos ir dabartinio kinų Turkestano miestų – oazių, kita vertus, į Budos mokymą savaip reagavo kinų atsivertėliai, netrukus pradėję steigti vienuolių bendruomenes, kurios iš pradžių vertė originalius tekstus, paskui ėmė kurti savo interpritacijas, o kartais vykdavo į tolimus Vakarų kraštus iieškoti autentiškesnių tradicijų. Būta ir dviejų didžiųjų tradicinių sistemų – konfucianizmo ir daoizmo – gynėjų reakcijos bei įvairių politinių jėgų, kurios stengėsi kuo daugiau išnaudoti religijas savo interesams, žaidimų.

Budizmas labai iš lėto asimiliavosi kinų filosofijoje. Iš pradžių budizmui buvo savotiškai palankus susiliejimas su daoizmu, atsispindėjęs pirmųjų verstinių tekstų atrankoje: dažniausiai tai būdavo praktiški meditacijos traktatai, artimi “vidinei alchemijai“.

IV amžiuje išsilavinę žmonės buvo sužavėti Pradžnaparamitos Tuštumos koncepcijos ir norėjo pritaikyti Laodzi ir Džuangdzi kategorijas budizmo aiškinimui, kaip tik geji, arba “ juslių pritaikymo “ suklestėjimas, nors ir sukėlęs daug nesusipratimų, suteikė galimybė diegti budizmą apsišvietusių žmonių aplinkoje ir apskritai galvosenoje.

Budizmo problemos

Du tūkstančius metų budizmas Vakaruose buvo veikiau nesuprastas nei nežinomas. Pirmosios pažintys su juo įvyko labai anksti, tačiau buvo individualios ir neturėjo ateities. Vienas senas tekstas pali kalba Milindapana atpasakoja, kaip Aleksandro Didžiojo generolų palikuonis, graikų karalius Menandras ( II amžiaus pr. Kr. ) kalbasi su indų vienuoliu Nagasena, kurio prašo išdėstyti budizmo principus. Regis, išklausęs doktrinos apie iliuzinį nekintamo ego pobūdį, apie karmą ir atgimimų grandinę, karalius entuziastingai ją priėmė.

II mūsų eros amžiuje pirmasis didysis krikščionybės apologetas Klementas Aleksandrietis, atsivertęs pagonis ir paganių krikštytojas, kalba apie indų filosofus ir mini Budą.

III amžiuje Aleksandrijoje, kosmopolitinėje sostinėje, kur keičiamasi iidėjomis, atsklidusiomis iš visų pasaulio pakraščių, veikė garsus vienuolis Ammonios Sakkas, regis indų misionierius, kurio mokiniai buvo Origenas, genialusis krikščionybės egzegetas, ir Plotinas, paskutinis iš didžiųjų filosofų pagonių. Paskui stojo užmarštis. Nors ne absoliuti, nes XII amžiuje vienas garsiausių viduramžių romanų – Barlaamas ir Juozapatas – atpasakoja deramai sukrikščionintą Budos istorija, tokia, kokia ji pavaizduota Lalitavistaroje, klasikiniame budistiniame tekste. Filosofai atkūrė tokio savotiško budizmo perkėlimo istoriją. XIII anžiaus pabaigoje Markas Polas, Azijoje susidūręs su budizmu, rašė: “Žinoma, jei jis būtų pakrikštytas krikščioniu, jis (Buda) būtų didysis šventasis drauge su mūsų viešpačiu Jėzumi Kristumi“.

Paskui stojo tyla. Tyla, kuri būdavo nutraukiama tik apsišvietusių keliautojų, rinkusių Tibete ir Nepale budistinius tekstus. XIX amžiaus pradžioje atsrado pirmieji vertinimai. Atrodė, jog jų yra pakankamai, kad nuo 1860 metų būtų galima spausdinti įvadus į budizmą. Ilgą laiką budizmas juose buvo pateikiamas netiksliai, gal net karikatūriškai. Jame buvo įžvelgiamas tik žlugdantis ateizmas, pagrįstas “ keistais vaizduotės padariniais “ ir “ liguistu nebūties siekiu“. Vėliau buvo pastebėta, kad iš dalies tas nesupratimas radosi iš to, jog budizmas naudojo psichologinius elementus, kurie Vakaruose buvo pripažinti tik psichoanalizei ištyrus pasąmonę.

Išvados

Religijotyrai aktuali vadinamoji “ budizmo problema“. Mat pats budizmas laužo įprastą religijos sampratą ir paplitusius apibrėžimus. Budos mokymas kartais aiškinamas kaip

“ateistinis“, ir išties, ankstyvasis budizmas dievų neturėjo, o Budai hinajanos išpažinėjai taipogi nesimeldžia. Tuo tarpu, religijos apibrėžimuose dažnai vartojama dievo ar dievų sąvoka. Anot P.Tillich, “religijos sąvoką galima susiaurinti iki cultus deorum (“dievų garbinimo“), bet šitaip iš apibrėžimo išskiriame ikimitologines ir pomitologines religijos stadijas, taigi iš vienos pusės tas, kuriose dievų dar nebuvo, iš kitos – kuriose jau nebuvo, atitinkamai, pvz. Šamanizmą kaip pirmosios stadijos atstovą, dzen- budizmą – kaip antrosios. “Ortodoksinis budizmas, hinajana (iš dalies ir dzen – budizmas) nneturi dievo sąvokos, joms “nereikalingi“ ir dievai – tačiau hinajana be jokios abejonės yra religija. Bet kai kurie autoriai suprasdami, kad budizmui jų apibūdinimai netinka bando ir tai neigti. Pavyzdžiui Anwanderis postulavo, esą ankstyvasis budizmas tebandė įveikti vien kančios problemą, tad jis tebuvo mistinė filosofija o ne religija. Tuo tarpu religija tapo tik vėlyvesnė budizmo forma. Dar kiti žūt būt bandė įsprausti budizmą į jau nustatytus rėmus. Windengrenas sako, kad šiuo atveju, kalbėjimas apie likimą kontroliuojančią galią ar galias apima iir budistinę dharmą, kuri kaip tik ir “lemia likimą“.

O ką mano patys budistai? Lama Ole Nydahl`as, Tibeto budizmo atstovas, teigia, kad tarp religijos ir budizmo yra esminis skirtumas, nes religija turėtų iš naujo mus atvesti prie kažkokio tobulo. Tačiau budizme nnėra nieko, su kuo galima būtų vėl susijungti, nėra rojaus, iš kurio kadaise buvome išmesti. Viskas, ką kalba Buda yra logiška, ir tai galima patirti.

Jei jau budizmo problemą taip sunku išspręsti mokslininkams, tai ką apie šią religiją galvoja eiliniai žmonės? Ole Nydahl`as teigia, kad bet kokia sistama pasirodo per maža budizmui.

Dažnai manoma, kad budizmas – filosofija. Iš vienos pusės tai tiesa. Dvasinis skaidrumas yra natūrali buditinio vystymosi pasekmė. Bet filosofija veikia sąvokų ir vaizdinių lygmenyje, o Budos mokslas dirba su mumis kaip su visuma. Dėl to nuolat keičiamės, kadangi duodamas raktas nuo to, kas kasdien vyksta mūsų viduje ir visur aplink.

Bet ir čia slypi pavojus. Atkreipę dėmesį į vidinio paveikio, vystymosi idėją, kai kurie teigia, kad budizmas yra psichologija. Bet bbudizmas įžengia tik tada, kai žmonės pasiekia tam tikrą vidinį stabilumą ir erdvę mato kaip turtą, o ne kaip atskyrimą. Kada išgyvenantis tai, kas išgyvenama, ir pats išgyvenimo procesas nebejaučiami kaip besiskiriantys tarpusavyje, pirmiausiai ateina išlaisvinimas, o po to prašvitimas. Nors psichologija mus keičia, iš tikrųjų ji veda į tašką, kuriame budizmas prasideda.

Tačiau Dalai Lama teigia, kad budizmas – tai ir religija, ir praktika,ir filosofija sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analistinė meditacija – kaip ir visos kitos – vvisuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, suteikia prieglobstį, padeda jiems tapti budomis, nubudusiomis būtynibėmis.

Ole Nydahl`as mano, kad budizmą geriausiai apibūdina žodis dharma. Žinoti sąryšius, kurie jungia reiškinius, yra raktas į kiekvieno laimę. Budizmas yra mokymas, o ne pats buda – mokytojas, pavyzdys,bičiulis.

Turinys

1. Įvadas

2. Šventyklos

3. Budizmo pasklidimas

4. Budizmo problemos

5. Išvados

Budizmui rūpi ne tik

atversti žmones į savo tikėjimą,

kiek pasiūlyti mintijimo būdą

ir gyvenimo pavyzdį, jis neužsiima

šalininkų ieškojimu, jis pasikliauja

tikrove. Laikui bėgant jis prisitaikė prie

skirtingų regionų, klimato, žmonių.

Mūsų amžiaus pabaigoje jis stulbinamai

Įsiveržė į Vakarų kultūrą.

Įvadas

VI a. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado įtakingos religijos: zoroastrizmas, judazmas, budizmas, konfucionizmas,vedantinis induizmas, daosizmas.

Šis judėjimas, matyt, prasidėjo Persijoje. Jo pirminės priežastys turbūt tokios pat sudėtingos kaip ir Renesanso ar Reformacijos. Tais laikais religinės idėjos, ypač tokios revoliucingos turėjo sklisti be galo greitai. Religijos mokytojai dažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis.

Religinio protesto jėga labiausiai buvo juntama Indijoje. Čia gyvenimą tvarkė brahmanai. Išplėtoję apeigų sistemą, didelį dėmesį skirdami studijoms, jie ėmė valdyti paprastus žmones. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Apie 600 mm. pr. m. e. šiaurės Indijoje viešpataujanti dvasininkų padėtis jau buvo įprastas dalykas. Deja, jų piniginių dovanų reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, ypač kšatrijų kastoje. Kai kas iš kšatrijų kastos tapo ateistais. Jų nuomone, dievo nėra, o aukojimai ir Vedų maldos yra nesąmonė. Vienintelis žmogui pažįstamas gėris yra laimė, taigi aukščiausias gėris – daryti tai, kas daro žmogų tikrai laimingą.

Be viso to tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Būtent šiuo kaiku induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Tuo pat metu apreiškimu laikytos Vedantos tradicinę tėkmę naujai pakreipė Upanišados. Visų šių elementų sintezė sąlygojo induizmo atsinaujinimo ir transformavimo procesą.

Jogos, Vedantos ir kitos sistemos savo doktrinomis bei praktiniais patarimais sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti prišpastatyta ezoterinei brahmanų išminčiai.

Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais ir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą – išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji. Tam jie dorybingu gyvenimu ir askeze tturi atsikratyti karmos.

Budizmas irgi, kaip reforminis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo religinę tradiciją.

Šventyklos

Budizmas, išskyrus jo tantriškąsias atmainas, nereikalauja, jog tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Teravados budizmas atmeta visus ritualus ir atvaizdų net Budos statulų garbinimą, juk melstis Budai beprasmiška, jis vis tiek nugrimzdęs į nirvaną.Ankstyviausios žinomos “religinės apeigos“ buvo vienolių susirinkimai, kurie dažnai vykdavo tyloje susirinkus medituojant.

Mahajanos budizmas pripažįsta ir leidžia kur kas daugiau kultų bei ritualų negu teravados. Nors kulto laikymasis, tarkim, kurio nors iš budų garbinimas, ir nėra taip vertinamas kaip sekimas pačiu Budos mokymu, toks į šventimą irgi pripažįstamas tiems, kurie savo tikėjime silpnesni.

Mahajana išplėtojo apeigų sistemą. Čia suklestėjo ritualinės formulės, vieši renginiai su eisenomis, maldos priš statulas, smilkymai. Budizmas atsisakė kruvinų aukojimų, nes jie prieštaravo esminiams Mokytojo principams. Budai net priskiriami žodžiai: “Aš netikiu laime, pasiekta per kitų kančias.“ Budistai kartodavo Mokytoją ir giedodavo giesmes. Jiems svarbus buvo individualus santykis, todėl būtinas buvo susikaupimas, įsigilinimas į save, į savo vidinį pasaulį, mąstymas apie mokymo tiesas. Kultas net ir mahajanoje išlaikė paprastumą. Jį tesudarė savotiškos pamaldos – garsiai skaitomi tekstai, Mokymo išpažinimas, pagarbinimas, gėlių aukojimas, kelių lempelių prieš Budos

statulą uždegimas.

Budos gimimo, o teravados šalyse jo nušvitimo ir mirties laikas yra minimas ir vadinamas vesaku. Ruošiantis vesaku Budos statulos yra išpuošiamos, o Kinijoje dar ir nuplaunamos kvepenčiu vandaniu. Į vienolynus nešamos aukos. Kartais čia rengiami fejerverkai. Lietaus sezono metu paprastai vyksta vasa ( meditacija vienumoje ). Budos laikais tuo metu buvo nekeliaujama. Vienuoliams buvo įsakoma nesitraukti iš vietos, mokytis ir medituoti. Vasos metu paprasti žmonės taip pat stengiasi rasti laiko mokymuisi ir meditacijai. Vasos pabaigoje žmonės aukoja vienoliams naujus ddrabužius. Šventės vyksta ir Budos pirmajam pamokslui paminėti.

Jau po Budos mirties išsiplėtojo relikvijų garbinimas. Saugomi ir garbinami šventųjų ( ir paties Budos ) palaikai, jų daiktai, jų garbei sukurti paminklai. Šri Lankoje švenčiama šventojo Danties šventė, kai vienas iš Budos dantų iškilmingai nešamas gatvėmis.

Išplito tų vietovių, pastatų, giraičių, medžių, kurie kaip manoma buvo susiję su Budos ar jo pasekėjų biografija, garbinimas. Pagrindinės budistų šventosios vietos susijusios su svarbiausiais Budos gyvenimo momentais. Tai jo gimimo vieta ( Benaresas ar jo aapylinkės ) ir mirties vieta ( Kušinagaras ). Šventosios vietos buvo išpuoštos šventyklomis, stupomis, paveislais ir statulomis. Jos sutraukdavo minias maldininkų, taip pat ir iš kitų šalių. Budizmui plintant, vienuolynai gražėjo ir turtėjo, nors paprotį imti iš tikrųjų dovanas auksu iir pinigais pasmerkė dar Vaišalio susirinkimas. Buvo statomi dideli vienolynai, paminklai, primenantys šventus įvylius, kuriami meno kūriniai.

Mahabodi vietovė Bodigajoje – Nubudimo vieta – laikoma svarbiausia visiems budistams maldininkams. Būtent čia visi budos, tiek praeities, tiek ateities, įveikia Marą ir jo blogio jėgas ir “visiškai nubunda“. Dabarties šventovės vietoje III a. pr. m. e. Ašoka pastatydino mažytę šventyklėlę. Didžioji šventykla, kurios statyba priskiriama vienam Šri Lankos karaliui, buvo pastatyta maždaug V – VI a. XIIa. Ji buvo sugriauta musulmonų, vėliau restaurota, atstatyta ir kelissyk perstatynėjama daugiausia Birmos budistų, kurie suteikė jai dabartinį pavidalą.

Sarnate, toje vietoje, kur buvo pasakytas Pirmasis pamokslas, Ašoka išleidino monolitinį kokių 15 m. aukščio stulpą. Apatinė jo dalis tebestovi, o kapitelis saugomas Sarnato muziejuje. Kapitelis vaizduoja keturis stilizuotus lliūtus, nešančius ant nugarosratą, – tai viena garsiausių kolonų. Sarnathas taip pat garsus budistų kulto paminklais, kurie priskiriami įvairiems šios religijos istorijos laikotarpiams. Čia greta ankstyvųjų viharų – komplekso įrenginių, kuriuose gyvendavo ir atlikdavo religines apeigas budistų vienoliai, – yra naujais laikaispapstatytas Mūlangandhakuti – Viharas. Tame pačiame Sarnathe išliko griuvėsiai stupų – Džagat Singho, kuris buvo pastatytas lyg ir toje vietoje, kur buvo pasakytas pirmas pamokslas, ir Dhamekšo kaip pasakojima legendoje, šioje vietoje 500 budistų vienolių pasinėrė į nirvaną.

Svarbiausia budistinė ššventykla, relikvijorius ir memorialinis statinys, garbinamas tikinčiųjų, – stupa – vis dėl to sukurtas ir ne budizmo ir ne budizmui. Stupos, kupolo formos pastatai, kurių pagrindą sudaro kvadratinis postamentas, kildinami iš supiltinio kapo, arba kilkapio – tumulus, taigi siekia bronzos ir geležies amžių. Senesniais laikais tai buvo masyvus plytų ar akmens pastatas, turintis cokolį ir iškeltą ant stulpo kupotą bei špilį, kuris iš pradžių padalytas skėtiniais ir bažnytinių vėliavų aukštais, krikščioniškosios eros pradžioje įgavo stulpai būdingą kūginį, dažniausiai varpo pavidalą. Stupos stilius kito priklausomai nuo reginio. Išsivystė tibetietiška čorteno forma, tailande pirmykštė formulė buvo išrutuliota į aukštį. Šiuolaikiniai statiniai gali būti dekoruojami tapytais vaizdais. Puikus senovinės stupos pavyzdys yra Didžiojo Sančio stupa, pastatyta II a. pr. m. e. ant Ašokos karaliavimo laikų stupos liekanų. Jos akmeninė baliustrada su keturiais monumentaliais portalais buvo iškalta I a. pr. m. e. pabaigoje, o jos skulptūros, dovanotos pamaldžių donatorių, – medžio ir dramblio kaulo drožėjų bei metalo liejikų kūriniai. Sukurtos tęstinio pasakojimo principu, jos vaizduoja gausybę personažų. Džatakos, pagrindinė senosios mokyklos tema, retai iliustruojamos, labiau mėgstamos Budos gyvenimo ir budizmo istorijos scenos. Priešais, vakariniame portale ant piliorų pavaizduotas Pirmasis pamokslas, kurį simbolizuoja Ratas, ir trys stupos, primenančios relikvijų pasidalijimą. Architravuose pavaizduotas Maros pralaimėjimas, Nubudimas ppo Bodi medžiu, karas dėl relikvijų ir Kušingaros sostas.

Stupos buvo statomos vietose, susijusiose su Budos gyvenimu ar jo mokymu, ir buvo tai pat skiriamos relikvijoms saugoti ( Budos kaulai, dantys, plaukai, pelenai iš jo laidotuvių laužo ). Vaiščiodami aplink stupą lankytojai atiduoda Budai pagarbą. Mažos stupos buvo statomos čaitjo viduje. Vėliau imta stetyti didelius pastatus, kuriuos aptverdavo tvora su 4 vartų ( pagal pasaulio šalis ). Stupas statydavo ir legendiniių budizmo platintojų kapavietėse, netoli nuo jų gyvenančių, – tai buvo užmūryti kupolo formos statiniai. Aplink juos išaugo kiti pastatai, taip atsirado ir vienuolynai.

Visose budizmą išpažįstančiose šalyse yra šventyklų, bet čia jų vaidmuo nėra labai svarbus. Kai kurių budistų pastatai vadinami pagodomis. Pagodos, ypač Japonijoje ir Kinijoje dažnai yra kelių aukštų bokšto formos. Pagodos ir stupos dažnai stovi už šventyklų. Čaitjas ( šventykla – maldos namai, turintys kokią nors relikviją ) yra pailga salė, kurios vidus suskirstytas kolonomis ir baigiasi apsida. Kadangi buda laikomas kiekvienas, pasiekęs nušvitimą, tai čia gali būti šimtai statulų ( pavyzdžiui, Po šventovėje Bankoke – 394 paauksuotos budų statulos ).

Budizmo pasklidimas

Palyginus su induizmu, budizmas yra misionieriška religija, nes dovanoti Mokymą – pareiga. Be to jis niekada nebuvo prisirišęs prie kokios nors kalbos, laikomos šventa, priešingai nei iinduizmas, kuris saugo sanskritą nuo pakitimų : vienuoliai stengėsi išversti Budos žodžius į visas kalbas, kuriomis turėjo sakyti pamokslus, vien tik interpretacija turėjo likti nepakitusi. Kaip tik todėl budizmas galėjo pasklisti Azijoje kaip vienas galingiausių žmonijos istorijoje žinomų civilizacijos judėjimų.

Mūsų eros pradžioje jis pasiekė Kašmyrą, vėliau – graikų karalystes ( dabartinio Pakistano ir Afganistano šiaurėje ): čia suklestėjo graikiškasisbudistinis menas, skulptoriai čia pirmąsyk iškalė Budos statulas. Toliau budizmas pasiekė iraniečių pasalio ribas ir svarbiausiais komerciniais keliais, Didžiuoju šilko keliu, atkeliavo iki Vidurinės Azijos oazių, kurių gyventojai sujungė iraniškąją, indiškąją ir heleninę kultūras į nepaprastai rafinuotą civilizaciją: sanskrito studijoms čia irgi buvo teikiama pirmaeilė reikšmė. Iš čia budizmas galėjo pasklisti Kinijoje.

Nors Indokinijos pusiasalio ryšiai su Indijos subkontinentu buvo lyg ir paliudyti V – III amžiuje pr. Kr., tačiau tik mūsų eros III – V amžiuje budizmas pradeda vaidinti išskirtinį tarpininko vaidmenį pietinės Kinijos ir Indijos ryšių plėtotėje. Apie V amžių tie ryšiai tampa itin svarbūs centrinės Malaizijos pusiasalyje ir išsiplečia visose šalyse, juosiančiose kinijos jūrą pietuose.

Kinams budizmas, vienintelė svetima religija, turėjusi tokią didelę įtaką kinų civilizacijai, buvo perduotas ir asimiliuotas iš esmės mahajanos forma. Tas ilgas procesas, trukęs maždaug nuo II iki VII amžiaus buvo įvairių sąveikų vaisius: viena vertus,

svetimšaliai misionieriai be paliovos traukdavo tai į vieną, tai į kitą sostinę iš Indijos, Partų karalystės, Baktrijos, Sogdianos ir dabartinio kinų Turkestano miestų – oazių, kita vertus, į Budos mokymą savaip reagavo kinų atsivertėliai, netrukus pradėję steigti vienuolių bendruomenes, kurios iš pradžių vertė originalius tekstus, paskui ėmė kurti savo interpritacijas, o kartais vykdavo į tolimus Vakarų kraštus ieškoti autentiškesnių tradicijų. Būta ir dviejų didžiųjų tradicinių sistemų – konfucianizmo ir daoizmo – gynėjų reakcijos bei įvairių politinių jėgų, kurios stengėsi kuo ddaugiau išnaudoti religijas savo interesams, žaidimų.

Budizmas labai iš lėto asimiliavosi kinų filosofijoje. Iš pradžių budizmui buvo savotiškai palankus susiliejimas su daoizmu, atsispindėjęs pirmųjų verstinių tekstų atrankoje: dažniausiai tai būdavo praktiški meditacijos traktatai, artimi “vidinei alchemijai“.

IV amžiuje išsilavinę žmonės buvo sužavėti Pradžnaparamitos Tuštumos koncepcijos ir norėjo pritaikyti Laodzi ir Džuangdzi kategorijas budizmo aiškinimui, kaip tik geji, arba “ juslių pritaikymo “ suklestėjimas, nors ir sukėlęs daug nesusipratimų, suteikė galimybė diegti budizmą apsišvietusių žmonių aplinkoje ir apskritai galvosenoje.

Budizmo problemos

Du tūkstančius mmetų budizmas Vakaruose buvo veikiau nesuprastas nei nežinomas. Pirmosios pažintys su juo įvyko labai anksti, tačiau buvo individualios ir neturėjo ateities. Vienas senas tekstas pali kalba Milindapana atpasakoja, kaip Aleksandro Didžiojo generolų palikuonis, graikų karalius Menandras ( II amžiaus pr. KKr. ) kalbasi su indų vienuoliu Nagasena, kurio prašo išdėstyti budizmo principus. Regis, išklausęs doktrinos apie iliuzinį nekintamo ego pobūdį, apie karmą ir atgimimų grandinę, karalius entuziastingai ją priėmė.

II mūsų eros amžiuje pirmasis didysis krikščionybės apologetas Klementas Aleksandrietis, atsivertęs pagonis ir paganių krikštytojas, kalba apie indų filosofus ir mini Budą.

III amžiuje Aleksandrijoje, kosmopolitinėje sostinėje, kur keičiamasi idėjomis, atsklidusiomis iš visų pasaulio pakraščių, veikė garsus vienuolis Ammonios Sakkas, regis indų misionierius, kurio mokiniai buvo Origenas, genialusis krikščionybės egzegetas, ir Plotinas, paskutinis iš didžiųjų filosofų pagonių. Paskui stojo užmarštis. Nors ne absoliuti, nes XII amžiuje vienas garsiausių viduramžių romanų – Barlaamas ir Juozapatas – atpasakoja deramai sukrikščionintą Budos istorija, tokia, kokia ji pavaizduota Lalitavistaroje, klasikiniame budistiniame tekste. Filosofai atkūrė tokio savotiško bbudizmo perkėlimo istoriją. XIII anžiaus pabaigoje Markas Polas, Azijoje susidūręs su budizmu, rašė: “Žinoma, jei jis būtų pakrikštytas krikščioniu, jis (Buda) būtų didysis šventasis drauge su mūsų viešpačiu Jėzumi Kristumi“.

Paskui stojo tyla. Tyla, kuri būdavo nutraukiama tik apsišvietusių keliautojų, rinkusių Tibete ir Nepale budistinius tekstus. XIX amžiaus pradžioje atsrado pirmieji vertinimai. Atrodė, jog jų yra pakankamai, kad nuo 1860 metų būtų galima spausdinti įvadus į budizmą. Ilgą laiką budizmas juose buvo pateikiamas netiksliai, gal net karikatūriškai. Jame buvo įžvelgiamas tik žžlugdantis ateizmas, pagrįstas “ keistais vaizduotės padariniais “ ir “ liguistu nebūties siekiu“. Vėliau buvo pastebėta, kad iš dalies tas nesupratimas radosi iš to, jog budizmas naudojo psichologinius elementus, kurie Vakaruose buvo pripažinti tik psichoanalizei ištyrus pasąmonę.

Išvados

Religijotyrai aktuali vadinamoji “ budizmo problema“. Mat pats budizmas laužo įprastą religijos sampratą ir paplitusius apibrėžimus. Budos mokymas kartais aiškinamas kaip “ateistinis“, ir išties, ankstyvasis budizmas dievų neturėjo, o Budai hinajanos išpažinėjai taipogi nesimeldžia. Tuo tarpu, religijos apibrėžimuose dažnai vartojama dievo ar dievų sąvoka. Anot P.Tillich, “religijos sąvoką galima susiaurinti iki cultus deorum (“dievų garbinimo“), bet šitaip iš apibrėžimo išskiriame ikimitologines ir pomitologines religijos stadijas, taigi iš vienos pusės tas, kuriose dievų dar nebuvo, iš kitos – kuriose jau nebuvo, atitinkamai, pvz. Šamanizmą kaip pirmosios stadijos atstovą, dzen- budizmą – kaip antrosios. “Ortodoksinis budizmas, hinajana (iš dalies ir dzen – budizmas) neturi dievo sąvokos, joms “nereikalingi“ ir dievai – tačiau hinajana be jokios abejonės yra religija. Bet kai kurie autoriai suprasdami, kad budizmui jų apibūdinimai netinka bando ir tai neigti. Pavyzdžiui Anwanderis postulavo, esą ankstyvasis budizmas tebandė įveikti vien kančios problemą, tad jis tebuvo mistinė filosofija o ne religija. Tuo tarpu religija tapo tik vėlyvesnė budizmo forma. Dar kiti žūt būt bandė įsprausti budizmą įį jau nustatytus rėmus. Windengrenas sako, kad šiuo atveju, kalbėjimas apie likimą kontroliuojančią galią ar galias apima ir budistinę dharmą, kuri kaip tik ir “lemia likimą“.

O ką mano patys budistai? Lama Ole Nydahl`as, Tibeto budizmo atstovas, teigia, kad tarp religijos ir budizmo yra esminis skirtumas, nes religija turėtų iš naujo mus atvesti prie kažkokio tobulo. Tačiau budizme nėra nieko, su kuo galima būtų vėl susijungti, nėra rojaus, iš kurio kadaise buvome išmesti. Viskas, ką kalba Buda yra logiška, ir tai galima patirti.

Jei jau budizmo problemą taip sunku išspręsti mokslininkams, tai ką apie šią religiją galvoja eiliniai žmonės? Ole Nydahl`as teigia, kad bet kokia sistama pasirodo per maža budizmui.

Dažnai manoma, kad budizmas – filosofija. Iš vienos pusės tai tiesa. Dvasinis skaidrumas yra natūrali buditinio vystymosi pasekmė. Bet filosofija veikia sąvokų ir vaizdinių lygmenyje, o Budos mokslas dirba su mumis kaip su visuma. Dėl to nuolat keičiamės, kadangi duodamas raktas nuo to, kas kasdien vyksta mūsų viduje ir visur aplink.

Bet ir čia slypi pavojus. Atkreipę dėmesį į vidinio paveikio, vystymosi idėją, kai kurie teigia, kad budizmas yra psichologija. Bet budizmas įžengia tik tada, kai žmonės pasiekia tam tikrą vidinį stabilumą ir erdvę mato kaip turtą, o ne kaip atskyrimą. Kada išgyvenantis tai, kkas išgyvenama, ir pats išgyvenimo procesas nebejaučiami kaip besiskiriantys tarpusavyje, pirmiausiai ateina išlaisvinimas, o po to prašvitimas. Nors psichologija mus keičia, iš tikrųjų ji veda į tašką, kuriame budizmas prasideda.

Tačiau Dalai Lama teigia, kad budizmas – tai ir religija, ir praktika,ir filosofija sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analistinė meditacija – kaip ir visos kitos – visuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, suteikia prieglobstį, padeda jiems tapti budomis, nubudusiomis būtynibėmis.

Ole Nydahl`as mano, kad budizmą geriausiai apibūdina žodis dharma. Žinoti sąryšius, kurie jungia reiškinius, yra raktas į kiekvieno laimę. Budizmas yra mokymas, o ne pats buda – mokytojas, pavyzdys,bičiulis.