Budizmas

Budos, budizmo tikėjimo pradininko, gyvenimas apipintas gausiomis legendomis, tradicija išsaugojo ne detalią biografiją, bet portretą idealo, kokiu turėtų stengtis tapti kiekvienas budistas. Visgi pavyko nustatyti pakankamai aiškiai kai kuriuos jo gyvenimo faktus.

Sidharta Gautama, vėliau išgarsėjęs kaip Buda, gimė apie 560 pr. Kr. netoli dabartinės Indijos ir Nepalo sienos. Jo tėvas viešpatavo kaip nedidelės tenykštes kunigaikštystės radža. Kaip tik tuo metu šis regionas garsėjo kaip vienas didžiausių pasaulio intelektualinės bei dvasinės veiklos centrų.

Tėvai parinko berniukui Sidhartos vardą, kuris reiškė ““tasai, kurs pasiekė tikslą”. Vėliau pagal kilmingų indų šeimų paprotį jis pasirinko antrą vardą – Gautama, taip pagerbdamas garsų induizmo mokytoją, kurio mokiniu ir pasekėju jis laikomas. Buda buvęs reformatorius, kurio santykis su induizmu toks, kaip Liuterio su Romos katalikybe. Taip kaip Liuteris vargo aiškindamasis, ar įmanoma atleisti nuodėmes, taip Gautama ieškojo išsivadavimo iš kankinančios begalinės atgimimų grandinės. Indijoje kai kas tiki, kad Buda yra devintasis induistų dievo Višniaus įsikūnijimas, arba avatasas. Nepaisant to, reikia pripažinti, jog Buda ryžtingai atskyrė bbudizmo religiją nuo induizmo, ypač, kad neperėmė induistų šventųjų raštų. Jis atmetė ir kastų sistemą, taip pat neigė Dievo, kaip aukščiausios būtybės, egzistavimą.

Budos vardas, kuriuo jis vėliau žinomas, iš tiesų yra garbės titulas, reiškiąs “prabudusysis, praregėjusysis”, arba “nušvitusysis”. Antras vardas ssuaugo su jo tikruoju, taip pat kaip prievardis “Kristus” sutapo su Jėzaus tikruoju vardu.

Gautama anksti vedė ir turėjo sūnų. Sulaukęs dvidešimt devynerių metų, vidinio poreikio skatinamas, jis iškeitė išorinę rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Triskart išėjo Gautama iš namų prieš galutinai juos palikdamas. Triskart savo akimis išvydo tokią gyvenimo tikrovę, kokios niekuomet nebuvo regėjęs. Išvydo jis pasaulio kentėjimą trimis jo pavidalais – matė silpną paliegėlį senį, regėjo skausmo surakintą invalidą, žiūrėjo į laidotuvių procesiją, lydimą gedulingų raudotojų. Kai apstulbęs paklausė, ką visa tai reiškia, jam abejingai atsakė, jog tie dalykai įprasti – tokia žmogaus dalia. Iškeliavęs ketvirtąjį kartą, susitiko vienuolį. ši kelionė tapo Budai lemtinga, jis suvokė kokie tušti ir beprasmiai šio pasaulio malonumai.

Tais laikais, Indijoje, benamio klajoklio ggyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas siekti dvasinės tiesos ir realybės.

Gautama vadovavosi religijos mokytojų nurodymais, tačiau pirmuosius šešerius ar septynerius metus jis praleido daugiausia pats pasirinkęs dvasinio tobulinimosi metodus. Šios religinės pratybos darėsi vis griežtesnės, vis asketiškesnės. Tačiau dar iki nušvitimo Gautama suvokė tokio kraštutinio asketizmo dvasinį ir moralinį beprasmiškumą. Į nušvitimo būseną Buda pakilo trimis laipteliais.

Pirmąją meditacijos naktį pro jį praplaukė visi ankstesnieji jo gyvenimai.

Antrąją savo nušvitimo naktį Buda perprato dėsnį, kuris nulemia nepertraukiamą gimimo, mirties ir naujo gyvenimo cciklą. Šį dėsnį dar nusako terminas dharma.

Pagal Budą kiekviena visatos dalelė paklūsta kaitos ir irimo procesui. Viskas, kas sukurta, privalo pražūti. Nei pasaulis, nei žmonės nėra tobulai savyje užbaigti esiniai, atskiri nuo viso kito. Jie susideda iš daugybės individualių elementų, esančių nepaliaujamo judėjimo būklėje, nuolat išnykstančių ar iš naujo susijungiančių su kitais. Šie komponentai jungiasi vienas su kitu pagal griežčiausias taisykles. Jeigu aptarsime žmogiškąsias būtybes, tai jų atveju lemiamas faktorius yra karmos dėsnis. Karma apytiksliai reiškia “veiksmas”, “darbai/poelgiai”. Tai – kokybė, kuri išryškėja individo mintyse, žodžiuose bei darbuose. Karma nulemia, koks bus naujas individo gimimas. Geri darbai nulemia laimingą inkarnaciją, blogi – nelaimingą. Tad kiekvienas naujas atgimimas būna nulemtas ankstesniojo gyvenimo karmos. Toks yra moralinis pasaulio dėsnis, kurio išvengti neįmanoma.

Trečiąją meditacijos naktį Budai atsiskleidė keturios tauriosios tiesos. Jos sudaro budizmo filosofijos branduolį.

Pirmoji tiesa – kančios pažinimas. Ji sako, jog visa individo egzistencija tėra vienas skausmas, viena kančia.

Antroji tiesa byloja, jog kančia turi priežastį. Kančios, vadinasi, ir visos egzistencijos priežastis yra aistra ir nemokšiškumas.

Trečioji tiesa teigia, jog kančią įmanoma įveikti. Kančią būtina įveikti, būtina sunaikinti, nepalikti nė pėdsako. Svarbiausias budizmo tikslas – amžinai išsivaduoti iš kentėjimo. Tai reiškia išsilaisvinti iš nesibaigiančio atgimimų ciklo, sansaros, ir įžengti į palaimintąją būseną, nnirvanà.

Ketvirtoji tiesa nurodo, kaip įveikti kančią. Tai įmanoma einant aštuongubu tauriuoju keliu. Aštuoni pėdsakai sudaro mokymo apie budisto gyvensenos esmę.

Aštuongubas kelias reikalauja iš žmogaus trejopų pastangų: moralumo (teisingas kalbėjimas, teisingi poelgiai, teisinga veikla), dvasinės drausmės (teisingos pastangos, teisinga dėmesio koncentracija, teisinga meditacinė laikysena) ir įžvalgos (teisingas žinojimas, teisinga nuostata).

Pradžioje Buda dvejojo, ar žmonija jau pasiruošusi priimti jo mokymą. Tačiau jam pasirodė dievas Brahma Sahampatis ir liepė mokyti, net jei suvoksią jo mokymą vos keletas žmonių. Netrukus Buda subūrė aplink save grupelę pasekėjų, kuriuos palenkė nesutrikdomas, spinduliuojantis galią jo pamokslų sakymo būdas, tiek ir mokymo turinys. Moterų iš pradžių į ordiną nepriimdavo. Gautama buvo įsitikinęs, kad moterys ordinui pavojingos – juk jos išjudina gimimo ratą ir taip įkūnija gyvenimo godulį. Vėliau Buda įsileido ir moteris į ordiną, bet jo požiūris į moteris išliko skeptiškas.

Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens, žmogaus ar Dievo, garbinimo. Visgi Buda nėra nei Dievas, nei Dievo siųstasis tarpininkas, jis negali nei išganyti, nei atpirkti kitų.

Kur kas svarbesni už patį Budos asmenį šiame tikėjime yra mokymo, dharmos, idėja.

Pagal budistų sampratą, tai kažkas amžina, nesusiję su istorija, nepavaldu kitimui. Dharma, kaip dėsnis išreiškia ne tik moralinę nuostatą, ji apibūdina ir tas fizines taisykles, kurios valdo pasaulį, ji žymi ttas individualias detales, kurios sudaro visatą. Tai keturi būties elementai – žemė, vanduo, ugnis ir oras; spalvos ir garsai; organinė gyvybė; pajautos, emocijos, valios impulsai, proto pajėgos, sąmonė, nemokšiškumas; seksualumas, miegas, alkis, liga; augimas, senėjimas ir mirtis.

Buda žmogaus gyvenimą laikė nenutrūkstama seka protinių ir fizinių procesų, kurie keičia žmogų kiekvieną akimirką. Kūdikis nėra tas pats kaip suaugusysis, o aš nesu tas pats kaip vakar. Buda kalbėjo, jog apie nieką negalįs pasakyti “tai mano” ir apie nieką negalįs pasakyti “tai aš”. Taigi nėra jokio “aš” ir jokio nekintamo asmenybės branduolio. Kiekvienas asmuo yra tik dharmų tekantis srautas, kuris nepaliaujamai kinta, o po mirties persigrupuoja taip, jog sudaro naują individą.

Keturios tauriosios tiesos ir “aštuongubas kelias” sudaro budizmo mokymo esmę. Netrukus po Gautamos mirties vienuolių bendruomenėje kilo ginčų dėl to, kaip reikėtų interpretuoti kai kuriuos jo mokymo aspektus. Greitai iš visų nesutariančiųjų išsiskyrė dvi priešiškos grupės. Tai buvo griežti bei konservatyvūs teravadai ir liberalesni mahasangikai, “didžiosios bendruomenės nariai”.

Teravadai didžiuojasi, kad jie išsaugojo Gautamos mokymą tokį, koks jis išdėstytas ankstyvuosiuose budistų raštuose. Teravada budizmas pabrėžia, kokios svarbios paties individo pastangos kelyje į išsivadavimą, nepripažįsta jokios dieviškosios paramos. Atmeta visus ritualus ir atvaizdus, net Budos statulų, garbinimą. Mahajana budizmas – labai humaniška ir didžiadvasė

religija, joje daugybė nuolaidų masių pamaldumui. Ypatingas mahajanos mokymo bruožas yra bodisatvos doktrina. Bodisatva – tobulas asmuo, priartėjęs prie nušvitimo arba tampantis Buda. Pasiaukojanti bodisatvos meilė žmonėms tokia beribė, kad jis atsisako pažadėtojo įžengimo į nirvaną, idant galėtų triūsti kitų labui. Bodistava daugiau negu mokytojas, jo misija – gelbėtojo arba atpirkėjo. Teravados budizmas nelaiko Sidhartos Gautamos vieninteliu Buda, jis ir pats to nedarė, ankstyvuosiuose tekstuose minimi šeši Budos, Gautamos pirmtakai, ir vienas Buda, kursai dar ateisiąs. Vėlyvieji teravados išpažinėjai priskaičiuoja 228 Budas, iš kurių svarbiausias esąs Gautama Buda. Pagal ahajanos doktriną Budų esama tiek, kiek smiltelių. Pabrėžiama, kad visi Budos susilieja vienoje būtybėje – absoliute, Dharmakajoje.

Dar ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu budizmas smarkiai keitėsi ir šakojosi, tas pats vyksta ir dabar. Kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse, pvz.: Birmoje ir Šri Lankoje, buvo netgi mėginama suderinti budizmą su marksizmu. Marksizmo ir budizmo sintezė įmanoma todėl, kad tradicinė marksizmo religijos kritika tiesiogiai budizmo nepakeitė. Budizmu pasemto antikapitalizmo teorijai darė įtaką kolonijinė patirtis. Marksizmas ppasirodė tinkamas sukurti naujesnei budizmo interpretacijai. Marksizmas žadėjo panaikinti kentėjimą pasaulyje. Nors praktiniu požiūriu budizmas ir marksizmas turi panašumų, visos esminės jų nuostatos iš tiesų labai skiriasi. Budizmas, priešingai marksizmui ragina siekti tikslo, kuris neapsiriboja regimuoju pasauliu.

Keista, tačiau savo ttėvynėj, Indijoje, budizmas neįsitvirtino. Kai kuriuose regionuose iš pradžių budizmas įsitvirtino, bet vėliau buvo išstumtas. Teravados budizmas išpažįstamas iki mūsų dienų – iš dalies net kaip valstybinė religija. Pvz.: Šri Lankoje, Birmoje, Tailande. Kituose Tolimųjų Rytų regionuose labiau paplitusi mahajana budizmas, pvz.: Kinijoje, Tibete, Korėjoje, Japonijoje, Vietname, Mongolijoje ir kitur.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:

Pasaulio Religijos., Vilnius 1997

Jostein Gaarder “Sofijos pasaulis”, Vilnius 1998

The world almanac and book of facts., 1999